Išnykusio proto ieškojimas

ŽURNALAS: KULTŪROS BARAI
TEMA: Kultūra
AUTORIUS: Rita Repšienė

DATA: 2013-04

Išnykusio proto ieškojimas

Rita Repšienė

Visi kalba apie kultūrą, bet kiekvienas ją savaip supranta − ar nesupranta.

Algirdas Julius Greimas

Kultūra yra mūsų vienintelė tapatybė.

Umberto Eco

 kultūra kaip vertybė, kultūros problemos, kultūros vieta Europoje, k

Būtų tikrai keista, jei kultūra kaip vertybė Lietuvoje netikėtai įgautų neginčijamą svorį tarp kitų svarių sričių. Kol kas daugiau esama veidmainiavimo ir apsimestinio susirūpinimo, vis padejuojant „dėl tokios neteisybės“. Pats kultūros ministras stebisi, kaip čia gali būti, kad jo kuruojama sritis atsidūrusi užribyje, tarsi anapus visuomenės interesų. O mes stebėsime, ką reikšmingo jis padarys, kad kitam ministrui nebereikėtų lieti nuostabos dėl tų pačių dalykų… Gal naujasis kultūros gyvenimo vairininkas neapsiribos tuo, kad pakeis vieną kitą iškabą, pavyzdžiui, Kultūros ir meno tarybą jau greitai pakeis (gal papildys?) Kultūros taryba, sako, nusižiūrėta nuo švedų… Matysime, ar lietuviška „kopija“ veiks taip skaidriai kaip švediškas originalas. Juk pakeitus iškabą anaiptol ne visada keičiasi ir turinys – štai nepriklausomas visuomeninis transliuotojas, antrąjį kanalą skambiai pavadinęs LRT kultūra, toliau rodo pasenusias, o ir šiaip dažnai ne itin vykusias laidas, trūksta aktualijų, visai mažai justi gyvybės, dar mažiau to, kas būtų svarbu ir įdomu. Palyginę jį su garsiuoju dvikalbiu kanalu arte.tv, pasijustume atsidūrę gūdžiame (post)sovietmetyje. Tiesa, kiti nesivargina net pakabinti naujų iškabų – Lietuvos mokslų klasifikacijoje taip ir nebuvo įteisintas kultūros tyrimų prioritetas, matyt, įsivaizduojama, kad „kūrybingą Europą“ galima kurti ir nesigilinant į savo kultūrą, jeigu tokios studijos, tyrimai ir mokslai, beje, labai populiarūs ir vertinami pasaulyje, pas mus laikomi nesvarbiais ir nereikalingais.

Atrodo, siekiame trūks plyš išsiskirti iš supančio pasaulio, tačiau tampame vis siauresnių tapatybės prioritetų šalimi. O kultūra tikrai galėtų pagelbėti šiuo mums visiems lemtingu tarpsniu, kai atsidūrėme tariamų vertybių apsuptyje ir pasirinkimų kryžkelėje, žinoma, jei pati nebūtų išstumta iš socialinės „apyvartos“.

Jacques’as Lacanas, vadinamas jouissance de l’Autre, malonumo, Kito palaimos dainiumi, kadaise sakė, kad fantazijos tiesiog privalo būti nerealios. Mįslingumas, lydėjęs Lacaną visą gyvenimą, mums, deja, nepadės, nes turime ieškoti konkrečių ir kiek įmanoma realistiškesnių sprendimų, nuo kurių priklausys, ar galėsime kada nors pasinerti ir į nerealias fantazijas.

Europos ateitis

Europos intelektualai, apimti nerimo, vėl susibūrė. Prancūzų dienraštyje Le Monde sausio pabaigoje jie paskelbė manifestą „Europa arba chaosas“, ragindami ieškoti europietiškos tapatybės, nes ES būtina keistis, antraip jos laukia lėta mirtis… Manifestą, kurį inicijavo prancūzų filosofas, estetas ir visuomenės veikėjas Bernard’as-Henri Lévy, žinomas kaip BHL, tapęs veiklumo ir intelektualinio aktyvumo simboliu, pasirašė Vassilis Alexakis, António Lobo Antunes, Hansas-Christophas Buchas, Juanas Luisas Cebriánas, Umberto Eco, Gÿorgy’s Konrádas, Julia Kristeva, Claudio Magris, Salmanas Rushdie’s, Fernando Savateras, Peteris Schneideris.

Kreipimasis pradedamas grėsmingu perspėjimu: „Europa nėra tiesiog apimta krizės. Ji miršta. Žinoma, ne kaip teritorija, bet kaip vieningos Europos idėja. Kaip svajonė ir kaip projektas.“ Apžvelgus besiklostančias peripetijas, jau įvykusius pokyčius ir patirtus praradimus, galima pasirinkti vieną iš dviejų: politinę vienybę arba mirtį. Mirties formų gali būti įvairiausių, merdėti galima dvejus, trejus, penkerius ar dešimt metų, šis procesas bus kupinas remisijų ir kiekvienąkart apims apgaulingas palengvėjimo jausmas, esą blogiausio išvengta. Tačiau viskas yra tik vėluojanti atgaila, kurią lydi naivi viltis, tarsi nuo mirties būtų įmanoma pasislėpti.1

Vienas ryškiausių Europos sociologų Gerardas Delanty, siekęs atskirti Europos idėją nuo universalaus vertingumo, suprantamo kaip esencialus etnokultūriškumas, pripažino: Europos idėją galima sieti su moraline dimensija, nors manyti, kad „Europos idėja yra universalus normatyvinis standartas“, reikštų tam tikrą „kultūrinio smurto“ precedentą, kai kultūrinė pasaulėžiūra pretenduoja tapti vienintele universalia tiesa.2

Tiesa, dabar Delanty abejoja ir iš dalies atmeta polemišką savo tezę apie „Europos išradimą“. Straipsniuose ir knygoje „Permąstant Europą: socialinė teorija ir europėjimo implikacijos“ (bendraautoris Chrisas Rumfordas, 2005, Routledge), savo sudarytame tome „Europa ir Azija tarp Rytų ir Vakarų“(2006, Routledge) sociologas plėtoja naują „postvakarietiškos Europos“ idėją. Kritikuodamas supaprastintas konstruktyvistines prielaidas, labiau pabrėžia kosmopolitinius ir hermeneutinius ryšius, nes konstruktyvistinė tapatybės, paveldo ir kitų galios konstruktų samprata yra grindžiama santykiu tarp to, kas sava ir kas svetima. Visa tai jis išdėstė knygoje „Europos išradimas dar kartą: nauja kritinė istorija“.3

Europos ateitis labai priklausys ir nuo intelektualų pozicijos – ar jie sugebės kiek įmanoma tiksliau įvardyti, kas bręsta kolektyvinėje sąmonėje, ar nebijos atviros diskusijos, kad ir kokia ji būtų provokuojanti.

Pozicija, retorika ir kultūra

Paryžiaus teatre du Rond-Point buvo surengtas minėtos grupelės intelektualų, manifesto „Europa arba chaosas“ signatarų, susitikimas.4 Bendras paveldas, vertybės ir dvasinė kultūra, į kurią apeliuojama manifeste, gebėjimas mąstyti plačiau, pakilti virš intelektualinių ap(si)ribojimų ir tautinių ambicijų turėtų suteikti jėgų keistis ir vienytis, nes daug kam atrodo, kad tai vienintelis dar likęs išsigelbėjimas. Politinė vienybė ar barbariškumas? – rūsčiai klausė BHL. Ispanų intelektualas, vienas iš globalaus periodinio laikraščio ispanų kalba El Pais įkūrėjų ir ilgametis redaktorius Juanas Louis Cebriánas iškėlė praktinių sprendimų svarbą, pabrėžė išsilavinusio elito vaidmenį.

Vienas svarbiausių susitikimo Paryžiuje rezultatų – supratimas, kad naujai ir sėkmingai Europai reikia naujai mąstančių intelektualų, kurie galėtų žvelgti į ateitį, užuot stengęsi melu laimėti senus mūšius ar daliję neveiksmingus patarimus, kaip gydyti neviltį.

„Kadangi aš taip pat padėjau parašą po šiuo manifestu, galėjau susitikti ir pakalbėti su kai kuriais kolegomis Paryžiaus teatre. Iš karto prasidėjo diskusijos man labai artima tema. Buvo kalbama apie europietiško tapatumo suvokimą. Aš citavau Marcelio Prousto romano „Prarasto laiko beieškant“ puslapius, kuriuose pasakojama apie tai, kaip Paryžiuje, kuriam gresia vokiečių bombardavimas, intelektualai ir toliau kalba ir rašo apie Goethe ar Schillerį, nes jų palikimas yra bendros europietiškos kultūros dalis“,5 – įspūdžius iš susitikimo dėstė Umberto Eco.

Vieni intelektualai, kaip šis italų semiotikas, rašytojas, nuolat kalba apie kultūros kaitą, kritinį mąstymą, sąmokslo teorijas ir juoko galią. Kiti savo intelektualinę laikyseną išreiškia spręsdami konkrečias problemas ir konfliktus, kaip antai Bernard’as-Henri Lévy, viena prieštaringiausių Prancūzijos asmenybių, tarpininkavęs tarp Prancūzijos valdžios ir Libijos sukilėlių. Apie nevienareikšmiškai vertinamą jo veiklą pasakoja dokumentinis filmas „Tobruko priesaika“ (2012), sukurtas drauge su Marcu Rousselu ir parodytas per oficialią Kanų kino festivalio programą.

Lietuviams būtų ne pro šalį pasimokyti iš vienų ir iš kitų…

Intelektualų situacija, arba „Išnykęs protas“

Pasitelkęs Robino George’o Collingwoodo „Esė apie metafiziką“ epilogo žodžius: „Tarp idėjos ir realybės, tarp pasiūlymo ir veiksmo krinta šešėlis“, profesorius Stefanas Collini’s, Kembridžo universitete dėstantis intelektualinę istoriją ir anglų literatūrą, pradeda knygos „Išnykęs protas: intelektualai Britanijoje“ (Absent Minds: Intelectuals in Britain) skyrių apie profesionalų kudakavimą (cackling) kaip vieną iš daugybės intelektualams kylančių pavojų.

Gebėjimą daug kalbėti, bet nieko nepasakyti jau anksčiau atskleidė britų istorikas Alanas Johnas Percivale’is Tayloras, gilindamasis į XIX ir XX a. Europos diplomatijos istoriją, Šaltąjį karą, santykius su Rusija. O gal tiesiog neįstengiama pateikti deramų prasmingų (true) atsakymų, kaip teigia britų filosofas Alfredas Julesis Ayeris, žinomas loginio pozityvizmo puoselėtojas, nagrinėjęs kalbos, tiesos, logikos ir žinių problematiką?

Britanijos intelektualų laikyseną įvardydamas „išnykusio proto“ terminu, Collini’s iškėlė daugybę nepatogių klausimų, nors ir žinodamas, kad vien paliesti intelektualų problemas yra rizikinga, nes iškart prasideda įvairiausios spekuliacijos, įsiplieskia tušti savigynos ginčai, pasipila kaltinimai familiarumu, kol viskas pradeda atrodyti taip abejotina, kad liaujamasi apie tai kalbėti. Suderinęs mokslinį, poleminį ir žurnalistinį rašymo stilių, Collini’s vis dėlto ryžosi apžvelgti XX a. britų intelektualų veiklą ir perspektyvas.

Derindamas įžvalgumą, negailestingą analizę, išskirtinę erudiciją su elegancija ir sąmoju, jis atskleidžia intelektualų istoriją, sklidiną netikėtų posūkių ir atodangų: kas iš tikrųjų yra intelektualas, ko nereikėtų vadinti intelektualu, o kas laikytinas „realiu“ intelektualu? Anglosaksiški įpročiai kaip elgesio stereotipai: išdidumas ir puikybė, ironija ir santūrumas pramaišiui su gera iškalba ir perdėtu savęs vertinimu, pragmatiškas empirizmas ir abstraktus racionalumas, poreikis lavintis ir pomėgis lyderiauti, lengvas atotrūkis nuo gyvenimo, pabrėžtinis laimingos šeimos įvaizdis, drąsi laikysena, naujoji kairė, naujoji dešinė ir ilgaamžė istorija − bendrais bruožais tokie ypatumai būdingi britų intelektualams. Vienas įtakingiausių anglų literatūros kritikų ir teoretikų Terry’s Eagletonas New Statesman rašė, kad knygos autorius parodė nuostabų įžvalgumą, analizuodamas intelektualų luomo privalumus ir trūkumus.6

Vienas iš pagrindinių iššūkių autoriui buvo ištirti prielaidą, kad britai yra ypač antiintelektuali rasė, mėgsta šaipytis iš pačios intelektualumo idėjos, bet vargu ar tik jie yra apimti tokios puikybės.

Pasak Eagletono, intelektualų paskirtis – sakyti valdžiai tiesą, nepaisant to, kad dauguma jų patys yra lojalūs valstybės tarnautojai. Tiesa, Noamas Chomsky’s griežtai atmeta tokį pamaldų teiginį dėl dviejų priežasčių: valdžia ir pati žino tiesą, jai labiau rūpi tą tiesą nuslėpti, taigi tiesos reikia tik tiems, kurie nėra valdžioje ir jaučiasi jos skriaudžiami. Collini’ui neatrodo savaime aišku, kas apibrėžiama „valdžios“ ir „priespaudos“ sąvokomis. Jam visuomenė tam tikru atžvilgiu yra vulgarios galios, kuri ima vis labiau dominuoti, įsikūnijimas.

Kritiškas, ironiškas, provokatyvus, o kartu prasmingas ir reflektyvus žvilgsnis į privilegijuotą, šimtmečiais tradicijas puoselėjantį intelektualų sluoksnį leido Collini’ui savęs ir savo aplinkos paklausti: „Gal clichés niekada nemiršta?“ Čia turimas omenyje ir priešiškas visuomenės požiūris į intelektualus, nepaisant pagrįsto pranašumo, kuris būdingas anglų kultūros elitui, o gal būtent dėl jo…

Pasitelkdamas reikšmingos Raymondo Wiliamso esė pavadinimą „Kultūra – tai įprasta“ (Culture is ordinary), Collini’s viliasi, gal kada nors kas nors parašys esė, pavadintą „Intelektualai – tai įprasta“ (Intellectuals are ordinary), ordinarumą suprasdamas kaip sudėtingo kultūrinio visuomenės kraštovaizdžio dalį, kartu pabrėždamas įprastumui oponuojantį intelektualų išskirtinumą, dvasingumą ir kitoniškumą (p. 505).

Kad kas nors kada nors Lietuvoje parašytų knygą apie stipriąsias ir silpnąsias intelektualų puses, turbūt naivu tikėtis… O juk tapatybės vertė tampa aiškesnė, kai lyginame ją su kitų tautų savastimi, ieškodami kolektyvinės savimonės panašumų ir skirtumų. Lyginamoji perspektyva gali paskatinti pokyčius ir atverti kitokią perspektyvą.

Lietuviškieji kontekstai

Lenkijos ir Lietuvos intelektualai irgi rengia bendrus susitikimus, tiesa, neaiškindami, kad tai vienybės arba mirties klausimas. Prieš pusantrų metų Varšuvoje ieškota būdų, kaip „išjudinti šiuo metu atvėsusius Lietuvos ir Lenkijos santykius ir išspręsti kylančias problemas“, visiems sutarus, kad tai darytina „palaipsniui, o Lenkija turi aiškiai pareikšti neremsianti lenkų mažumos reikalavimų, neatitinkančių ES standartų“.7 Deja, Lenkijos valdžia pastaruoju metu dar labiau spekuliuoja vadinamąja „lenkų korta“, antai aiškina, net prasilenkdama su „diplomatiniu tonu“, kad geležinkelio ir bendrų „energetinių tiltų“ statybos tiesiogiai priklausys nuo to, ar su visais „išskirtinės mažumos“ reikalavimais Lietuva sutiks.

Mūsų šalies intelektualai, savo ruožtu siekdami sušvelninti trintį tarp lietuvių ir Lietuvos lenkų, prieš porą metų bandė įkurti „vietinį“ forumą: „Kaip DELFI pasakojo vienas šio projekto iniciatorių, istorikas Eligijus Raila, labai blogai, kad į diskusiją įsijungė Lenkija, nes Eišiškių arba Lavoriškių problemas turi kartu spręsti Lietuvos lietuviai ir lenkai, o ne Lietuva ir Lenkija.“8 Iniciatyvą parėmė net 112 intelektualų, bet ar šis forumas ką nors apčiuopiamo nuveikė, stiprindamas tarpusavio supratimą? Iš didelio debesio, pasak tautos išminties, ir vėl buvo apgailėtinai mažas lietus…

Santarvė tarp lietuvių ir lenkų turėtų būti puoselėjama ne priešokiais, tarsi puolant gesinti gaisrą ar netyčia prisiminus, kokie prasti artimiausių kaimynų santykiai, o kruopščiai ir nuosekliai taisant abipuses jau padarytas politines, ideologines, socialines klaidas ir nuolatos tariantis, kaip išvengti naujų.

2012 m. pavasarį Lenkijoje buvo įsteigtas Jerzy’o Giedroyco forumas, kurio steigiamąją deklaraciją pasirašė 100 Lenkijos rašytojų, istorikų, menininkų, žurnalistų ir kunigų: „Įsipareigojame remti visus veiksmus, kurie prisideda prie tarpusavio supratimo, sutarimo ir bendradarbiavimo tarp Lenkijos ir Lietuvos visuomenių ir tautų.“9

Buvo siekiama kurti naują bendrą intelektualinę erdvę: „Lenkijos ir Lietuvos santykiai negali apsiriboti oficialiais kontaktais. Tarpusavio sutarimo pagrindu turime kurti geros kaimynystės bendriją, demokratinės kultūros ir pilietinės civilizacijos bendriją. Mums reikia veiksmų pilietinės visuomenės, nevyriausybinių organizacijų ir bažnyčių lygmenyje, reikia sąžiningos informacijos. Reikia jaunimo mainų, turizmo plėtros, bendradarbiavimo meno, kultūros, mokslo, švietimo srityse, reikia istorinių ir visuomeninių debatų. Reikia bendrų ekonominių sumanymų. Reikia žinių vieniems apie kitus.“10

Prieš pusmetį Jerzy’o Giedroyco dialogo ir bendradarbiavimo forumas lietuvių ir lenkų intelektualų susitikimą surengė Druskininkuose. Žinomi kultūros, mokslo, žiniasklaidos ir politikos atstovai iš abiejų šalių tarėsi, kaip išelektrinti politinių išlydžių pritvinkusią atmosferą, siekiant tarpusavio supratimo ir santarvės. Jaunųjų žurnalistų iš Lenkijos ir Lietuvos grupė, vykdžiusi projektą „Susitikimo idėja“, pristatė, ką Lietuvos laikraščiai (Lietuvos rytas, Respublika) rašė apie Lenkiją ir lenkus, o Lenkijos dienraščiai (Gazeta Wyborcza, Rzeczpospolita) – apie Lietuvą ir lietuvius. Vienas iš projekto sumanytojų Jakubas Halcewiczius-Pleskaczewskis vylėsi, „gal šis tyrimas bent maža dalimi prisidės prie rašymo apie Lietuvos ir Lenkijos reikalus kokybės“.11

Iniciatyvos gražios, bet susvetimėjimo įšalas vis tiek netirpsta. Ką reikėtų daryti, kad situacija imtų keistis iš esmės? Gal intelektualams, kuriantiems kilnaus tikslo siekiančius sambūrius, vertėtų paieškoti ir kitokių svertų, kad sumanymai ir ketinimai būtų realizuoti, užuot amžinai plūduriavę idėjų lygmenyje? Žinoma, lašas po lašo vis tiek kada nors akmenį pratašo, bet situacija darosi jau taip sunkiai valdoma, persisunkusi tokia nuodinga abipuse neapykanta, kad reikia kuo skubiau ieškoti adekvatesnių sprendimų. Vien intelektualūs tarpusavio pašnekesiai, saugiai užsidarius dramblio kaulo bokšte, primena vėjo gaudymą laukuose…

Individualios pozicijos

Apie XIX a. intelektualus, tokius kaip Stanislovas Moravskis, buvo sakoma, kad savo sielą jie nešę ant delno.12 Lietuvių intelektualai tokį sielos atvirumą seniai praradę arba tiesiog jaučiasi pernelyg patogiai, didžiuojasi visą laiką esantys dėmesio centre, o kad iš jo nedingtų, būtinai primena apie savo emocinę būklę, išdėsto kokią nors svarbią asmeninę patirtį, pateikia neklystamą, todėl neginčytiną nuomonę.

Garsiausias intelektualinis proveržis pastaraisiais metais buvo 2010 m. vasarą paskelbtas Tomo Venclovos pareiškimas „Aš dūstu“, kurį perspausdino dauguma interneto portalų ir kuris sulaukė nemažai emocingų atsiliepimų. Lietuvos žmonės buvo kviečiami „dekonstruoti pasenusį mąstymą ir anachronišką valstybinę ir tautinę sąmonę“,13 tiesa, nepatarta, kaip tą reikėtų daryti.

Lietuvių intelektualai in corpore buvo kaltinami stokojantys savikritikos, autoironijos ir platesnio požiūrio, kokybiškai mąstančiais pripažinti tik du asmenys: Leonidas Donskis, „kuris dar neatmetė Sokrato priesaikų“ [gal priesakų? – red.], todėl „viešai klausia: kas su mumis atsitiko?“14 Ir, be abejonės, pats pareiškimo autorius, kurį sveikiname neseniai tapusį Vilniaus garbės piliečiu.

Niekas neabejoja Tomo Venclovos šviečiamosiomis intencijomis, Donskio intelektualumas irgi akivaizdus. Vis dėlto teisybės dėlei reikėtų pasakyti, kad dažniausiai jis klausia ne kas „su mumis“, o kas „su jumis“ atsitiko. Prieš penkerius metus apskritai nusprendė kaip koks orakulas paskelbti intelektualų eros pabaigą: „Skausmingas Lietuvos elito formavimasis marginalizavo ir į paraštę negrįžtamai nubloškė daugelį 1988−1992 metų intelektualinių ir politinių šalies herojų, todėl belieka tik konstatuoti faktą, kad tokio personažo kaip laisvas viešasis intelektualas Lietuvoje netrukus gali nebelikti.“15

Esą akademinės institucijos pernelyg silpnos (kodėl negalima jų sustiprinti?), nėra idėjų ir vertybių sistemos (gal galima parsisiųsdinti internetu?), vyrauja nepagarba mokslui ir išsilavinimui (čia jau nieko nebepakeisi). Pasak Donskio, visų išvardytų neigiamybių „persmelktoje šalyje intelektualams – žmonėms, vis dar tikintiems galimybe nutiesti tiltus tarp minties ir veiksmo arba tarp idėjų ir viešo veikimo – lieka tik du keliai. Jiems belieka tik nebebūti intelektualais ir tapti galios lauko žaidėjais arba vis labiau gravituoti į populiariąją kultūrą ir įžymybės veikimo logiką.“16

Pats Donskis, tapęs europarlamentaru, regis, pasirinko „galios lauką“…

O kitų padėtis visai be išeities, kaip toje pasakoje: „Į kairę eisi – arklį prarasi, į dešinę pasuksi – pats prapulsi, tiesiai eisi – galvą praskelsi“, nors esama ir šiokių tokių alternatyvų: „Į dešinę eisi – laimę sutiksi“, tiesa, Balzaco teigimu, laimė – tai savo gebėjimų pritaikymas kasdieniniam gyvenimui. Tačiau intelektualams, ypač gravitavusiems į „įžymybės veikimo logiką“ (sic!), tokia užduotis, matyt, atrodo pernelyg menka, be to, reikalaujanti pernelyg daug pastangų, o skelbti verdiktus apie „eros pabaigą“ labai paprasta, nes dažniausiai tai tėra mūsų jau aptartas „kudakavimas“, įtikėjus begaliniu, net pranašišku savo teisumu…

Įtakos ir poveikiai

Kodėl lietuvių intelektualams taip nesiseka realizuoti savo keliamų iniciatyvų? (Kita kalba, ar visos jos vertos būti įgyvendintos.) Tokia nesėkmių studija dar nėra atlikta, be to, argi kas drįstų jos imtis, rizikuodamas nusvilti nagus, – kaip narsiai intelektualai gina savo „munduro“ garbę, matėme jau ne kartą… O antai Stanfordo universiteto profesorius Michelis Serres, vadinamas vienu talentingiausių ir originaliausių šiuolaikinių Prancūzijos mąstytojų, naujausioje knygoje „Rašytojai, mokslininkai ir filosofai kuria pasaulio posūkį“ (Écrivains, savants et philosophes font le tour du monde), kurią 2009 m. išleido Paryžiaus leidykla Pommier, drąsiai nagrinėja intelektualų įtaką ir svorį, galimybes ir ateitį, teigdamas, kad po kelionės aplink pasaulį mes vis tiek grįžtame namo ir parsivežame savo idėjas. Atstumas padeda geriau pamatyti, kas yra šalia mūsų, platesnis horizontas siūlo naują požiūrį į tautos, kuriai priklausome, kultūrą. Pasitelkus pasaulio patirtį, geriau išryškėja mūsų pačių kultūros bruožai, jos istorija ir galima iš naujo klausti: „Kokia yra ir kokia galėtų būti visuomenė, kuriai priklausau, ką aš galėčiau dėl jos padaryti?“ Lietuvoje labiau įprasta viską, kas sava, dėti į šuns dienas, šlovinant išimtinai tai, kas svetima, ir nesukant sau galvos, kaip galėtume, pasitelkę pasaulio patirtį, pagerinti gyvenimą savo krašte.

Gal Umberto Eco teisus, sakydamas, kad intelektualų „tikrasis priešas – tinginystė“, nes jie gali be paliovos postringauti, užuot kuriamąją mąstymo energiją nukreipę keisti tikrovei, kurdami prasmingesnię ateitį?

Pirmiausia gal liaukimės kalbėję pirmuoju asmeniu nuo asmeninio „pjedestalo“, pasak Stefano Collini’o, ir pabandykime savo pašaukimą (polėkius ir ambicijas) derinti su tautinėmis aspiracijomis? Juk kiek gali tęstis tasai aklojo pokalbis su kurčiuoju?

Ryszardas Legutko, matyt, teisus: nors Rytų Europos šalių nacionalinė savimonė tiesiogiai susijusi su intelektualų veikla, paradoksalu, bet čia intelektualai prieš tautines tradicijas nusistatę taip aršiai kaip nesama niekur kitur.17

Vertybės, paveldas, kultūrinė atmintis tampa ãtgyvenomis, net iškilias nesenos praeities asmenybes jau „ištrėmėme“ į užtarnautą poilsį, esą jos praradusios tiek savo žavesį, tiek įtaką.

„Nepaaiškinama dieviškoji valia kai kuriuos žmones apdovanojo išrinktojo malone, o kitiems skiria pasmerktojo dalią“, − rašė prancūzų antropologas Louis Dumont’as, „Esė apie individualizmą“ aptardamas moderniosios ideologijos genezę.18 Vis dėlto tam, kuris eina pašaukimo keliu, nederėtų blaškytis tarp dviejų blogybių: „nebebūti intelektualais ir tapti galios lauko žaidėjais arba vis labiau gravituoti į populiariąją kultūrą ir įžymybės veikimo logiką“, kaip siūlė Donskis, nes pernelyg paprasta tapti tiesiog nepakaltinamiems arba degraduoti. Privalu „ugdyti kritiškumo pojūčius, padedančius atskirti gyvačių aliejaus pardavėjus nuo mąstytojų, kurie gali būti puikūs pakeleiviai, einant tiesos paieškų keliu“.19

Algirdas Julius Greimas kadaise rašė: „Bergždūs mėginimasi sutramdyti kasdienybę arba nuo jos pabėgti: išsprūstančio netikėtumo ieškojimas. O vis dėlto vadinamosios estetinės vertybės − vienintelės švarios, vienintelės, atmesdamos bet kokį negatyvumą, galinčios traukti aukštyn. Netobulumas pasirodo tada kaip tramplinas, sviedžiantis mus iš nereikšmiškumo prasmės link.“20

O juk „Greimas mus seka kaip vedlys“,21 pasak vokiečių filosofo ir kritikos teoretiko Walterio Benjamino. Tokį poveikį daro ironiška ir žaisminga jo savastis, nepriklausoma intelektualo laikysena. Suprasdami savo ribotumą, netobulumą, turėtume ir mes siekti intelektualinio prisikėlimo, kuris vestų prasmės link.

Individualūs veiksmai, derinami siekiant bendrų tikslų, kai situacija darosi vis grėsmingesnė, gebėjimas susivienyti, net jei kartais toji vienybė grindžiama pačiomis prieštaringiausiomis paskatomis, ne vien pareiga, bet ir tuštybe, savanaudiškumu ar naivumu, atsidėti naujų idėjų paieškoms, išlaikant nepriklausomą laikyseną, – skiriamieji bruožai, būdingi intelektualams, nestokojantiems polėkio. Atrodo, nemažai tokių bruožų mums dar teks išsiugdyti.

1 http://www.lexpress.fr/actualite/monde/europe/bhl-umberto-eco-salman-rushdie-appellent-a-reconstruire-l-europe-ou-mourir_1213571.html [2013-03-11].

2 Gerard Delanty, Europos išradimas: idėja, tapatumas, realybė. Iš anglų kalbos vertė Almantas Samalavičius. Vilnius: Rašytojų sąjungos leidykla, 2002, p. 27.

3 Gerard Delanty, Almantas Samalavičius, Kintantys Europos pavidalai: Devyni klausimai „Europos išradimo“ autoriui Gerardui Delanty, Kultūros barai, 2012, Nr. 3, prieiga per internetą: http://www.eurozine.com/articles/2012-04-04-delanty-lt.html [2013-03-17].

4 Diskusiją, kuri tęsėsi beveik dvi su puse valandos, filmavo arte.tv, http://www.arte.tv/fr/europe-ou-chaos-une-rencontre-debat-filmee/7276002.html [2013-03-17].

5 Umberto Eco: Ar turime herojų europiečių? http://www.15min.lt/naujiena/kultura/literatura [2013-02-28].

6 Terry Eagleton, The truth speakers. Rec. Stefan Collini, Absent Minds: Intellectuals in Britain. Oxford University Press, 526 p., http://www.newstatesman.com/node/152846 [2013-04-08].

7 http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2011-09-01-lietuvos-ir-lenkijos-intelektualai-kylancias-problemas-reikia-spresti-palaipsniui/68033 [2013-03-17].

8 Intelektualai kuria lietuvių–lenkų forumą ir nepageidauja savo gretose politikų,
http://www.delfi.lt/news/daily/lithuania [2013-03-17].

9 Lenkijoje įsteigtas Lenkijos­Lietuvos bendradarbiavimo ir dialogo forumas.  http://www.alfa.lt [2013-03-17].

10 http://www.15min.lt/naujiena/aktualu/lietuva/susirupine-prastejanciais-tarpvalstybiniais-santykiais-lietuvos-ir-lenkijos-intelektualai-kuria-bendra-jerzio-giedroyco-foruma-56-220611.

11 http://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/lietuviu-ir-lenku-intelektualai-druskininkuose-bande-spresti-abieju-saliu-santykiu-problemas.d?id=59702751; http://www.lrytas.lt/lietuvos-diena/aktualijos/is-druskininku-lietuviu-ir-lenku-santarves-balsai.htm [2013-03-17].

12 http://www.tekstai.lt/zurnalas-metai/5990-regina-kozeniauskiene-intelektualo-pasnekesiai-su-savo-siela-stanislovas-moravskis-is-visur-po-truputi-i-t-nuo-merkines-iki-kauno [2013-03-17].

13 Algirdas Patackas, Aš irgi dūstu (atsakymas į T. Venclovos straipsnį „Aš dūstu“), http://www.lrytas.lt [2013-03-17].

14 Tomas Venclova, Aš dūstu, http://www.bernardinai.lt [2013-03-17].

15 http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/ldonskis-intelektualu-eros-pabaiga-lietuvoje [2013-03-17].

16 Ten pat.

17 Ryszard Legutko, O tak zwanym końcu inteligencji, Inteligencja, tradycja i nowe czasy. Pod redakcją Hanny Kowalskiej. Kraków: Wydawnictwo Universitetu Jagiellońskiego, 2001, p. 33−40.

18 Louis Dumont, Esė apie individualizmą: Modernioji ideologija antropologiniu požiūriu, Iš prancūzų kalbos vertė Jūratė Skersytė. Vilnius: Baltos lankos, 2002, p. 74.

19 Apie teologiją, filosofiją, miestą ir kitus kūrinius, kurie mūsų nemyli: Su Stevenu Schroederiu ir Davidu Breedenu kalbasi Almantas Samalavičius, Kultūros barai, 2012, Nr. 12, p. 7.

20 Algirdas Julius Greimas. Apie netobulumą. Iš arti ir iš toli: Literatūra, kultūra, grožis. Vilnius: Vaga, 1991, p. 222.

21 Paolo Fabbri. Simuliakrai ir semiotika: programos, taktikos, strategijos, Vilnius: Baltos lankos, 2009, 30, p. 41–42.