Išvarytieji

ŽURNALAS: LITERATŪRA IR MENAS
TEMA: Knygos
AUTORIUS: Vainius Bakas
DATA: 2014-05

Granauskas R. IŠVARYTIEJI. Apsakymai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2013.

b_250_376_16777215_00_images_iliustracijos_zurnalas_2014_2014-05-02_nr._3472_granauskas_isvarytieji.jpg

Išvarymas – koks talpus ir simboliškas šis žodis mums, iš Rojaus išvarytųjų Adomo ir Ievos vaikams, mums, kasdien kraipantiems galvas, stebintiems, tyliai klausiantiems: „Dieve, kiek daug išvaro iš Lietuvos, palikdami apleistus sodus, šeimas, vaikus ir augintinius… ar daug jų dar bus?” Aplinkui daug kas vyksta tarytum pokariu – patyliukais, be žodžių, čia, pasiliekančiųjų Lietuvoje, miškų, miškelių tankumynuose, vyrai iš rugių varo skaidrų skystimą. Rugio skaidri dvasia laša pro mažytį kranelį… o kiek dar jos reikės, kad kaimai būtų visai paskandinti? Kiek dar demonų reikės išvaryti iš savo kūno, kad sąmonė taptų skaidresnė, švaresnė?

Romualdas Granauskas šiame apsakymų rinkinyje tarsi bando paliudyti kolektyvinės kaltės žymę: „Mes išvarėme ligonius, neįgaliuosius, našlaičius, senolius. Išvijome ne tik iš paežerių, kuriose prisistatėme pilių, bet ir iš savo gyvenimo, užuojautos, pagarbos lauko.”1

Ant R. Granausko romano „Išvarytieji” galinio viršelio randame žodžius: „Kartais atrodo, kad už mane viską rašo gailestis: to, kas buvo, to, ko nebuvo, to, kas galėjo būti…” Po jais esantis autoriaus parašas tarsi patvirtina išsakytą mintį, šiems žodžiams leisdamas būti visą apsakymų knygą apjungiančiu, vienijančiu ženklu. Išvarymas, silpnojo išstūmimas į gyvenimo paribius – anaiptol ne nauja R. Granausko prozos tema. Tai veikiau tam tikras programinis tęstinumas, kūrybos tolydumas –­ išvarymo, pasitraukimo į paribius, moralinio degradavimo tematika jo kūryboje ryški nuo ankstyvųjų, jau tapusių chrestomatiniais prozos kūrinių –­ „Duonos valgytojai”, „Gyvenimas po klevu”, „Baltas vainikas juodam garvežiui”, „Gyvulėlių dainavimas” etc. Tai savotiškas literatūrinis pastarųjų dešimtmečių Lietuvos „istorijos vadovėlis” –­­ tautos moralinė degradacija, vertybių saulėlydžio, tradicijų nyksmo skerspjūvis. Ir kartu visame tame dar rusenančio žmogiškumo liudijimas. Labai atviras, be cukraus, be saldiklių ir konservantų.

„Išvarytuosiuose” taip pat randame ryškią humanistinę (tiek etinę, moralinę, vertybinę, tiek estetinę) nuostatą. Apsakymuose ryški ir posovietinių, ir visai šviežių, dabartinių realijų problematika. Apsakymuose „Tie, dauginantys liūdesį”, „Akmenorius” – atiduodamas balsas emigrantų paliktiems, iš jų gyvenimo „išvarytiems” vaikams, kūrinyje „Juodas gaidys raudona uodega, vardu Jonas” matome ir šiųdienio kaimo žmonių godas – vienų likusių senyvų moteriškių baimę dėl vienkiemius siau­biančių, plėšiančių, kankinančių ir žudančių banditų. Čia pat bejėgės našlės greitai pakliūva į „verslininkų”, superkančių žemę, nagus. Apsakyme „Kirvis ir dvasios” tęsiama tradicinė, daugeliui R. Granausko kūrinių būdinga seno žmogaus buities ir būties drama – nebegalėjimas atlikti savo kasdienių darbų, susidūrimas su bejausme, represuojančia „jaunesniųjų” sistema. Senojo Baužio lūpomis pasakoma įžvalgi paralelė tarp sovietinių trėmimų ir dabartinės mažo miestelio seniūno vykdomos „socrūpybos”: „…tavo tėvas vežė mane į Sibirą, o dabar sūnus –­ į ubagyną! Gyniaus nuo rusų, ginsiuos ir nuo jūsų!” (p. 83).

Kaip Oginskio graudus polonezas suskamba prasigėrusio muziko istorija apsakyme „Atsisveikinimas su Tėvyne”. Skirtingų laikotarpių, gyvenimo patirčių disonansai, kaip pagrindinė nesusikalbėjimo problema, subtiliai atsiveria kūrinyje „Tamsta mokytojas”. Nejautra kitam (moralinis kurtumas, aklumas) pasireiškia ne tik susiduriant skirtingų laikotarpių žmonių pasaulėvaizdžiui. Šią problemą gilina ir skirtingų papročių, tradicijų kolizijos, taip pat bendruomenės kuriami stereotipai ir lipdomos įvairios etiketės. Antai atvykėlį Kolę bendruomenė iš karto nori įsprausti į aklų stereotipų sistemą – esą jei rusas, tai ir girtuoklis, ir uzurpatorius. Šis visuotinis etikečių „lipdymo menas”, jo banalumas nelyg muilo burbulai nuolat kyla, sprogsta ir vėl kyla – burbulo plyšimo garsas yra lyg lūpų pokštelėjimas, liežuvio klektelėjimas klausiant, ką šiuolaikinėje bendruomenėje reiškia kitaskitoks, kur nuo savęs išvarėme senmergę bibliotekininkę, karvės nebegalintį išlaikyti senolį, kas naktį dėl plėšikų drebančias našles, luošą mergaitę? Į kokį mažytį provincijos skritulėlį visa tai nustumta, kaip autoironiškai susimąsto „Nepamatytoji” moteris: „Tai kokio mažumo turime būti, kad galėtume tokiame skritulėlyje gyventi?” (p. 52).

Apsakymų puslapiai nelyg lakmuso popierėliai – jautriai reaguoja į visas socialines realijas. Dėl moralistinio šiuos socialinius įvykius vertinančiojo žvilgsnio R. Granausko prozoje kiek priekaištingai pasisakė profesorė Aušra Jurgutienė pranešime, skaitytame per LLTI 2013 metų kūrybiškiausių knygų dvyliktuko rinkimų posėdį: „Net ir didžiausio humanistinės literatūros puoselėtojo Romualdo Granausko pastarųjų metų kūryba, mano galva, nukentėjo nuo joje aktyviai gynybiškai moralizuojančio pasakotojo. „Išvarytuose”, daugiau kalbančiuose apie šiuolaikinį gyvenimą, pasakotojo aktyvumas taip pat sumenkina knygos meninę įtaigą.”2 Profesorės teigimu, naujoje R. Granausko knygoje esą per daug susitelkiama ties socialinių bėdų vertinimu ir dėl to neva nukenčia meninė vertė. Nežinau, ar iš tiesų socialinis realizmas ir jautri reakcija į tai, kas vyksta aplink, yra šios knygos trūkumas? Kiek šie A. Jurgutienės pasvarstymai tinkami R. Granausko knygos „Išvarytieji” atveju? Juk kūrėjas tiesiog negali užsimerkti, nematyti to, kas vyksta aplinkui, nereflektuoti nūdienos realijų? Apskritai kalbant apie „gynybišką moralizmą” – jis šioje knygoje nėra eksplikuojamas. Negirdėti ir jokio seniokiško didaktinio tono, pabarimų ar įkyrių patarinėjimų, kurie galėtų nusmukdyti puikius apsakymus. Jeigu ir esama moralistinės laikysenos – ji pasireiškia tik per krikščioniškąjį, humanistinį dėmesį mažiesiems ir nuskriaustiesiems, atidų žvilgsnį į juos.

Akylo stebėtojo akių tinklainės audinys ir esti grublėta kasdienybės proza, reikšmių ir prasmių voratinklis, kuriame kybo buitiškosios ir būtiškosios detalės, pastebėjimai. Kaip apsakyme „Nepamatytoji”: „smulkieji rūpesčiai ir sudaro didžiąją dalį žmogaus gyvenimo, o kai kam – gal ir visą. (…) Jie suima tave už sprando ir lenkia prie žemės, prie kiekvienos dienos menkumo: prie vakar apmerktų skalbinių, prie neišnešto šiukšlių kibiro, prie išvalgyto kiaušinio lukšto, mesto į tą kibirą ir nepataikyto” (p. 35). Juk tas trapus išvalgyto kiaušinio lukštas kam nors galbūt yra nugyvento ar norėto nugyventi gyvenimo lukštas, kasdienybės paviršius, pro kurį norisi prasikalti, prasiveržti, išsivaduoti… bet kur ir nuo ko?

Apsakymų rinkinyje šmėsteli autoriaus Sąjūdžio laikais patirta euforijos būsena, kuri dabar atmiežta karčiu ironijos prieskoniu – pirmiausia tą viziją ir nusivylimą randame apsakyme „Kolė” – „Griovė kolchozus. Ne griovė, o grobė, dalijosi, tampėsi urgzdami vienas ant kito ir baltakiuodami. Kas kiek apglėbdamas. Tartum lūžo kažkokia pluta, iš po kurios viskas ir išsivertė. Patys nustebo, kokie besą iš tikrųjų” (p. 93). Romantinių, idealizuotų Sąjūdžio laiko reminiscencijos atgyja senyvo rašytojo atmintyje – apsakyme „Bora”: „Jis susidomėjo (…) Vilniaus Renesanso epocha ir labai greitai suprato, kad rudi bernardinų abitai šmėžuoja visur, į kurią tiktai pusę pažvelgsi. Tai buvo daugiau nei prieš dvidešimt metų, tai buvo pats Sąjūdis, kai pati Lietuva nustebo, pamačiusi, kiek daug dar beturinti romantikų, svajotojų, svaičiotojų. Šviesiausios vizijos nuklojo Lietuvos dangų kaip balti debesys: kai atgausim laisvę, dabar tai jau tikrai mokėsim gyventi. Gyvensim gražiai, gyvensim švelniai, atšventinsim bažnyčias, o jose prašysim Dievo, kad niekada nebevaikščiotume pikti, kruvini, nulenkti prie žemės (p. 145). Tačiau šios gražios svajonės bliūkšta koreliuodamos, sudarydamos kontrastus su dabartinėmis realijomis, tampa tik praeities iliuzijos trupinėliais, aplink išsibarsčiusiais seno žmogaus didėjančiame vienatvės lauke. Unikalioje apsakymo „Bora” struktūroje susipynę keli skirtingi laikai. Viena gija –­ tai visuotinėje Sąjūdžio euforijoje sau duotas pažadas parašyti istorinį romaną, šmirinėjimai po Mažvydo ir Universiteto bibliotekos archyvus, stiprėjantis noras parašyti Barboros Radvilaitės rūmų istoriją, tačiau kartu ir nuolat augančios abejonės, taip pat naktį aplankančios rašysimojo romano vizijos. Svarstymai, kas vis dėlto yra toji „istorija”, kaip su istorine medžiaga turi elgtis rašytojas… Ši veik neįgyvendinta istorinio romano idėja, nuolat kirbėjusi rašytojo viduje, galop atsinaujino, atsivėrė šiomis, dabartinėmis dienomis. Seno rašytojo kelionę į mažą miestelį prie Skuodo, kurios tikslas – ištrūkti nuo Vilniaus, atsidėti rašymui, vainikuoja simboliškas susitikimas su mergaite Bora (vardas iš karto sukelia aliuzijas į Barborą Radvilaitę). Apsakyme atsiranda naujas planas – į šį seno rašytojo pasakojimą įsiterpia istorinio romano nuotrupos. Bendraujant su simboline-paslaptingąja mergaite Bora, rašytojo vaizduotėje ima vertis nuostabus Radvilų rūmų vyšnių sodo vaizdas, įprastas ėjimas lesinti gulbių tampa poetiška istorinio romano skiautele, kurioje Barbora Radvilaitė su broliu ir pusbroliu, kalbėdamasi apie gulbes pakirptais sparnais, metaforiškai ir pati tampa palūžusia, besparne paukšte…

Vlado Braziūno nuotrauka
Vlado Braziūno nuotrauka

Mažoji Bora rašytojui tampa mūza, pasija, pakylėjančia virš kasdienybės – „Jam pačiam buvo keista, kad dabar, einant tvenkinio krantu ir klausantis Boros čiauškėjimo, tokios mintys ateina į galvą. Ten, Vilniuje, kažkodėl neateidavo. Kai laikai savo rankoje mažos mergytės delną, kas tose mintyse pasikeičia? Jautiesi labai neįprastai, gal todėl ir mintys neįprastos?” (p. 161). Seno rašytojo susidūrimas su šventu naivumu ypač subtiliai paliečia lig tol tarsi snaudusias kūrybines galias – „Kas yra vaikiško delniuko šilumoj? Niekaip nenusakoma, neišsiaiškinama, tiktai pajaučiama iki graudulio, iki skaidraus liūdnumo?” (p. 158). Tragiška apsakymo baigtis simboliškai atveria mintį, kad ir Bora tebuvo iliuzija, kuriai lemta sutirpti, kažkas, kas įkūnijo troškimą patirti gyvą istoriją. Bora efemeriška lyg Nabokovo Lolita, tačiau be jokio erotikos ar geismo prieskonio, išsauganti tyrą vaikiškumą. Tarp jos praradimo skausme plakančių širdies dūžių, pasigirsta apsakymo pynę išrišantys žodžiai: „Šitaip istorija ginasi nuo mūsų…”

Knygoje „Išvarytieji” randame ir įdomų, savitą atspalvį turintį tekstą „Pasijos pagal Joną”, skirtą poetui Jonui Strielkūnui, paantrašte apsakymai apie eilėraščius. Skaitytojai turėjo progos šį tekstą perskaityti kultūriniame mėnraštyje „Metai”. Šis autobiografinis apsakymas išsiskiria intymumu, atsivėrimu, kad su J. Strielkūnu būta ypatingos dvasinės giminystės: „Vieno dalyko niekada nesupratau ir jau niekada nesuprasiu. Jis turėjo būti mano brolis, bet nebuvo. Jis galėjo būti ir mano sesuo, jei būtų gimęs mergaite” (p. 173). Nors R. Granauskas ir J. Strielkūnas iš skirtingų Lietuvos regionų – vienas grynas žemaitis, kitas –­ aukštaitiškų lygumų vaikas, tačiau R. Granauskas savyje randa raktą, atrakinantį J. Strielkūno vaikystės peizažo patirtis – „Aš pats užaugau kitokiame peizaže, į kitą tvorą buvau įsikibęs. Bet kodėl man toks artimas ir šitas? Niekada nebuvau tose lygumose” (p. 176).

„Pasijose pagal Joną” autorius nestokoja nei šilto humoro, nei lengvos autoironijos, nei labai asmeniškos trauminės patirties – žiauraus ir pavojingo pokario vaiko, paauglio pasaulio vaizdo, kuriame veriasi daug istorinių skriaudų, paminto žmogiškumo – partizanų, rezistentų išniekinti kūnai, siaučiantys stribai. Visa tai, anot R. Granausko, yra įsismelkę ne tik į paskiro individo atmintį, bet ir į lietuvio genus, perduodama per skirtingas generacijas: „Kaip mums reikėjo augti, išbalusiems didžiaakiams pokario vaikams? Mes nieko nebegalėjom užmiršti, daug būtume davę, kad galėtume, bet negalėjom. Nusėdo giliai, iki pačių šaknų, gal net iki genų. Dabar tūno mūsų vaikuose, tūno anūkuose, tik jie dar to nežino, –­ atėjus baisiai valandai, išlįstų. O tie, kurie rašėm, perdavėm dar ir į savo rašymus. Nenorėdami, nesąmoningai, net negalvodami apie tai. Pažiūrėjus į mūsų knygų lapus prieš šviesą, galima pamatyti neryškias dėmes, – lyg pripėduota, lyg nučiupinėta purvinais pirštais. Ten vaikščiota matytų mirčių, ten čiupinėta jų ledinių pirštų. (…) Mes, kurie matėm, ne viską nusinešim į kapus, – plačiai po visus, tarp visų išsibarstė pokario sėklos, – neleisk, Viešpatie, joms dar kada nors sudygti, sudžiovink jas, sutrink į pilką peleną ir išpustyk nuo Lietuvos kuo toliausiai” (p. 184–185). Save ir poetą J. Strielkūną R. Granauskas suvokė kaip savotiškus paskutiniuosius mohikanus savo pokario gentyje, kuri viską stebi, dedasi į atmintį: „Mūsų, pokario vaikų, ryšys su gimtine buvo toks stiprus, kokio vėlesnėse kartose nepastebėjau. Juk ne vien dėl to, kad tada mes ten gimėm, jos ilgesys, jos gailestis lydėjo visą gyvenimą(…). Negalėjom ilgai, vaikiškai ir nerūpestingai juoktis, kad tas juokas staiga nenutrūktų, kažką neseno ir baisaus prisiminus. Draskė mūsų gimtinę kaip šunys sužeistą gyvulį. Mes matėm, mes žiūrėjom, mes viską dėjomės į galvas” (p. 198). Čia taip pat pabrėžtina fenomenali kūrybos galia, galinti kurti rišlų patirties pasakojimą, kuriuo bandoma sujungti prarastas kultūrinės atminties, bendruomenės ir individo gijas.

Tačiau visame šiame pokario siau­be matyti labai taurus, gyvybingas, žaliuojantis gyvenimas – pirmosios meilės, pirmieji kūrybos bandymai, pirmosios būsimų didelių rašytojų publikacijos. Prisimenamos gardų juoką keliančios anekdotinės situacijos, vėliau bohemiški nuotykiai Vilniuje ir nuolatiniai grįžimai mintimis į gimtinę, jos traukiantis ilgesio polius. R. Granausko kūrybinė ištara, jog „Žmogus be gimtinės tėra tik pusė žmogaus” (p. 199), randa itin giminiškų minčių Cz. Miłoszo mąstymui – „Leisdami kalbėti mūsų atminčiai, žadiname praeitį ir tuo pat metu šaukiamės erinijų; bet žmogus, praradęs atmintį, yra vos žmogus, jis atstovauja sužalotam žmogiškumui.”3 Taip pat poeto M. Martinaičio išsakytoms mintims, kad kūryba „atgamina tai, ką patyrei, išsaugoja žmogų kaip vientisą idėją, nors jis ir daug ką iš savo gyvenimo išbraukia”4.

Atminties liudijimui ypač svarbus dėmesys detalei. Ši pastaba sujungia tiek R. Granauską, J. Strielkūną, tiek Cz. Miłoszo ir M. Martinaičio refleksijas. Pacituosiu tiesiog fenomenalų pastarųjų įžvalgų panašumą. Štai R. Granauskas „Pasijose pagal Joną” rašo: „(…) visi mes rašom savo vaikystėmis. Nebūtinai apie tai, bet tuo. Glostytu kiemo šuneliu; jo akimis, kai jis šokinėdavo iš džiaugsmo, tau grįžus iš mokyklos; juoda kregžde, išplėšta iš katino nagų ir palaidota po jazmino krūmu; vakarų pusės langu; kraujo čiurkšle, trykštančia į skardinį indą, pakištą po kiaulės kaklu; prilyta sena gelda pas šulinį; vaksuotais auliniais pokario bernų batais; didėjančiais gumbeliais po klasės draugių uniformomis; savo mokytojų smilkiniais; atrasta medine saga iš seno motinos megztinio; geltonomis žvyrkelių balomis, kuriose plaukioja gluosnių lapai, pailgi kaip mažos žuvelės” (p. 197–198). M. Martinaičio mintys tarytum pratęsia šią poetišką R. Granausko uvertiūrą: „poezija vis ištraukia iš atminties tai, kas, rodos, buvo visai nesvarbu: koks nors žvilgsnis, sode augęs medis, kiemo žole nubėgantis vėjas, gyvulio akys, gražiai į savo lizdą besileidžiantis gandras.”5 O štai Cz. Miłoszas, „Ulro žemėje” kalbėdamas apie kūrybos stebuklą, taip pat paliečia pamatinę atminties ir detalės svarbą: „Atmintis buvo laikoma visų Mūzų motina – Mnemosyne mater musarum. Įsitikinau, jog išties taip ir yra, jog tobulybė kviečia, gundo, nepasiekiamoji ji – tai gerai įsiminta detalė: glotnus turėklų medis, pro žalumos properšą išvyksta bokštas, saulės spindulys būtent ant tos, o ne kitos ežero įlankos paviršiaus. Ar ekstazė eilėraštyje, tapyboje atsiranda ne iš įsimintosios detalės?”6 (p. 14).

Tačiau moderniojoje kūrėjo sąmonėje neišvengiama ir skilimo, prieštarų. Viena iš prieštarų – namų pasaulis, kurį reikia palikti, į kurį neįmanoma grįžti tuo pačiu keliu, reikia daryti ilgą lankstą, ieškoti kitokių būdų. „Pasijose pagal Joną” veriasi fenomenaliai giminiška R. Granausko, J. Strielkūno ir M. Martinaičio situacija. R. Granauskas ją fiksuoja šitaip: „Mes turėjome palikti gimtinę, bet ji nepaliko mūsų. Tebeturim ją nebesančią, tik nepasilaidosim joje, –­ ji pasilaidos kartu su mumis. O kiti? O kitos kartos? Ką mes bežinom.(…) Nebūtų Jono be jo gimtinės. Neliktų nė pusės jo eilėraščių. Iš kur tokiam mažam žemės ploteliui – toks didžiulis nepraeinantis jausmas? Kaip koks mazochistas kankindavo ir kankindavo save, vaikščiodamas užartais takais, klausydamasis nukirstų klevų šlamėjimo, žiūrėdamas į savo vaikišką pėdą, įspaustą žemėje po didelio lietaus” (p. 199).

Labai panaši, skaudžių likiminių sąšaukų turinti ir M. Martinaičio mintis iš biografinių užrašų „Mes gyvenome”: „Kelionė iš savo pasaulio buvo suvokiama kaip prievarta, nelaimė, netektis, svetimybės įsiki­šimas į šių žmonių gyvenimą. Grįžęs iš kitur jau būdavo lyg ir ne toks, nesavas. Paserbenty ir aš buvau vienas pirmųjų savo valia visiškai palikęs šį kraštą, į kurį grįžti jau negalėjau ir nebūčiau galėjęs, tapęs nesavas. (…) Kažkur giliai pasąmonėj veikia ši jau nieko nebereiš­kianti trauma” (p. 114).

Rodos, pati kūryba pamažu tampa ta vieta, kurioje telpa visi prigimtųjų namų daiktai, visos jaukiosios kertės, stogas, langai, takas į namus. R. Granauskas „Pasijose pagal Joną” atsiveria: „Nekalbėjom apie savo gimtines. Pavydžiai saugojom jas savyje ir sau, nors niekas į jas ir nesikėsino. Kol turi tai, ko niekas negali atimti, nesijauti plikas ir nuogas skersgatvių skersvėjuos. Ten tavo priebėga ir užuoglauda, į ten visuomet gali parvilkti purvinus miesto batus” (p. 200).

Kūrybinių galių plotmėje skleidžiasi ypatingas, fenomenalus gebėjimas į žodžius „susidėti” savo namus, išsivežti kartu su savimi, ir čia vėlgi tiesiog negaliu pamiršti M. Martinaičio eilėraščio:

Gimtieji namai, važiuosim į Vilnių –
(…)
pasiimkite stogą ir langus,
į rietimą susukite taką –
paskutiniai man bus marškiniai.
(…)
Gimtieji namai, pasiimkite skrynią,
sudėkit į ją mūsų vargo atodūsius,
mūsų raudas ir mūsų giesmes,
nuo karo, bado, ugnies ir maro.7

Šių asmenybių išsidėstymas, konfigūracijos (kaip tai pasakytų profesorė V. Daujotytė) yra kažkas daugiau nei tiesiog panašios ar bendražmogiškos mintys apie kūrybą. Pirmiausia tai konkrečios, skaudžios istorijos paženklinta kūrėjų sielos giminystė. Iš šios ypatingos kultūros dirvos bendrystės ir randasi tokie kūrėjai, paskutiniai mohikanai, galintys liudyti savo gyvenimo patirtį, pranešti šiuolaikiniam pasauliui apie mažą, išbarstytą, išvarytą, suskaidytą savo gentį – apie savąją nykstančią Lietuvą…

1Rašytojas R.Granauskas: „Esame skurdo visuomenė – pikta, bjauri, nesugebanti užjausti“, lrytas.lt,2013-11-18, internetinė prieiga: http://www.lrytas.lt/lietuvos-diena/kultura/rasytojas-r-granauskas-esame-skurdo-visuomene-pikta-bjauri-nesugebanti-uzjausti.htm#.UwIYiM6_hGM.
2 Jurgutienė A. „Kelios pastabos apie posthumanistinę tendenciją šiuolaikinėje lietuvių prozoje“, Literatūra ir menas, 2014-02-21 nr. 3462, internetinė prieiga: http://literaturairmenas.lt/2014-02-21-nr-3462/1537-literatura/2403-ausra-jurgutiene-kelios-pastabos-apie-posthumanistine-tendencija-siuolaikineje-lietuviu-prozoje.
3Miłosz Cz. Tėvynės ieškojimas. – Vilnius: „Baltų lankų“ leidyba, 2011, p. 213–214.
4 Martinaitis M. Poezija ir žodis. – Vilnius: Vaga, 1977, p. 55.
5 Idem, Mes gyvenome. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjunga, 2009, p. 6.
6 Miłosz Cz. Ulro žemė. Iš lenkų kalbos vertė Almis Grybauskas. – Vilnius: Baltos lankos, 1996.
7 Martinaitis M. Sugrįžimas. – Vil­nius: Tyto alba, 1998, p. 345.

ŽURNALAS: LITERATŪRA IR MENAS
TEMA: Knygos
AUTORIUS: Vainius Bakas
DATA: 2014-05

Granauskas R. IŠVARYTIEJI. Apsakymai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2013.

b_250_376_16777215_00_images_iliustracijos_zurnalas_2014_2014-05-02_nr._3472_granauskas_isvarytieji.jpg

Išvarymas – koks talpus ir simboliškas šis žodis mums, iš Rojaus išvarytųjų Adomo ir Ievos vaikams, mums, kasdien kraipantiems galvas, stebintiems, tyliai klausiantiems: „Dieve, kiek daug išvaro iš Lietuvos, palikdami apleistus sodus, šeimas, vaikus ir augintinius… ar daug jų dar bus?” Aplinkui daug kas vyksta tarytum pokariu – patyliukais, be žodžių, čia, pasiliekančiųjų Lietuvoje, miškų, miškelių tankumynuose, vyrai iš rugių varo skaidrų skystimą. Rugio skaidri dvasia laša pro mažytį kranelį… o kiek dar jos reikės, kad kaimai būtų visai paskandinti? Kiek dar demonų reikės išvaryti iš savo kūno, kad sąmonė taptų skaidresnė, švaresnė?

Romualdas Granauskas šiame apsakymų rinkinyje tarsi bando paliudyti kolektyvinės kaltės žymę: „Mes išvarėme ligonius, neįgaliuosius, našlaičius, senolius. Išvijome ne tik iš paežerių, kuriose prisistatėme pilių, bet ir iš savo gyvenimo, užuojautos, pagarbos lauko.”1

Ant R. Granausko romano „Išvarytieji” galinio viršelio randame žodžius: „Kartais atrodo, kad už mane viską rašo gailestis: to, kas buvo, to, ko nebuvo, to, kas galėjo būti…” Po jais esantis autoriaus parašas tarsi patvirtina išsakytą mintį, šiems žodžiams leisdamas būti visą apsakymų knygą apjungiančiu, vienijančiu ženklu. Išvarymas, silpnojo išstūmimas į gyvenimo paribius – anaiptol ne nauja R. Granausko prozos tema. Tai veikiau tam tikras programinis tęstinumas, kūrybos tolydumas –­ išvarymo, pasitraukimo į paribius, moralinio degradavimo tematika jo kūryboje ryški nuo ankstyvųjų, jau tapusių chrestomatiniais prozos kūrinių –­ „Duonos valgytojai”, „Gyvenimas po klevu”, „Baltas vainikas juodam garvežiui”, „Gyvulėlių dainavimas” etc. Tai savotiškas literatūrinis pastarųjų dešimtmečių Lietuvos „istorijos vadovėlis” –­­ tautos moralinė degradacija, vertybių saulėlydžio, tradicijų nyksmo skerspjūvis. Ir kartu visame tame dar rusenančio žmogiškumo liudijimas. Labai atviras, be cukraus, be saldiklių ir konservantų.

„Išvarytuosiuose” taip pat randame ryškią humanistinę (tiek etinę, moralinę, vertybinę, tiek estetinę) nuostatą. Apsakymuose ryški ir posovietinių, ir visai šviežių, dabartinių realijų problematika. Apsakymuose „Tie, dauginantys liūdesį”, „Akmenorius” – atiduodamas balsas emigrantų paliktiems, iš jų gyvenimo „išvarytiems” vaikams, kūrinyje „Juodas gaidys raudona uodega, vardu Jonas” matome ir šiųdienio kaimo žmonių godas – vienų likusių senyvų moteriškių baimę dėl vienkiemius siau­biančių, plėšiančių, kankinančių ir žudančių banditų. Čia pat bejėgės našlės greitai pakliūva į „verslininkų”, superkančių žemę, nagus. Apsakyme „Kirvis ir dvasios” tęsiama tradicinė, daugeliui R. Granausko kūrinių būdinga seno žmogaus buities ir būties drama – nebegalėjimas atlikti savo kasdienių darbų, susidūrimas su bejausme, represuojančia „jaunesniųjų” sistema. Senojo Baužio lūpomis pasakoma įžvalgi paralelė tarp sovietinių trėmimų ir dabartinės mažo miestelio seniūno vykdomos „socrūpybos”: „…tavo tėvas vežė mane į Sibirą, o dabar sūnus –­ į ubagyną! Gyniaus nuo rusų, ginsiuos ir nuo jūsų!” (p. 83).

Kaip Oginskio graudus polonezas suskamba prasigėrusio muziko istorija apsakyme „Atsisveikinimas su Tėvyne”. Skirtingų laikotarpių, gyvenimo patirčių disonansai, kaip pagrindinė nesusikalbėjimo problema, subtiliai atsiveria kūrinyje „Tamsta mokytojas”. Nejautra kitam (moralinis kurtumas, aklumas) pasireiškia ne tik susiduriant skirtingų laikotarpių žmonių pasaulėvaizdžiui. Šią problemą gilina ir skirtingų papročių, tradicijų kolizijos, taip pat bendruomenės kuriami stereotipai ir lipdomos įvairios etiketės. Antai atvykėlį Kolę bendruomenė iš karto nori įsprausti į aklų stereotipų sistemą – esą jei rusas, tai ir girtuoklis, ir uzurpatorius. Šis visuotinis etikečių „lipdymo menas”, jo banalumas nelyg muilo burbulai nuolat kyla, sprogsta ir vėl kyla – burbulo plyšimo garsas yra lyg lūpų pokštelėjimas, liežuvio klektelėjimas klausiant, ką šiuolaikinėje bendruomenėje reiškia kitaskitoks, kur nuo savęs išvarėme senmergę bibliotekininkę, karvės nebegalintį išlaikyti senolį, kas naktį dėl plėšikų drebančias našles, luošą mergaitę? Į kokį mažytį provincijos skritulėlį visa tai nustumta, kaip autoironiškai susimąsto „Nepamatytoji” moteris: „Tai kokio mažumo turime būti, kad galėtume tokiame skritulėlyje gyventi?” (p. 52).

Apsakymų puslapiai nelyg lakmuso popierėliai – jautriai reaguoja į visas socialines realijas. Dėl moralistinio šiuos socialinius įvykius vertinančiojo žvilgsnio R. Granausko prozoje kiek priekaištingai pasisakė profesorė Aušra Jurgutienė pranešime, skaitytame per LLTI 2013 metų kūrybiškiausių knygų dvyliktuko rinkimų posėdį: „Net ir didžiausio humanistinės literatūros puoselėtojo Romualdo Granausko pastarųjų metų kūryba, mano galva, nukentėjo nuo joje aktyviai gynybiškai moralizuojančio pasakotojo. „Išvarytuose”, daugiau kalbančiuose apie šiuolaikinį gyvenimą, pasakotojo aktyvumas taip pat sumenkina knygos meninę įtaigą.”2 Profesorės teigimu, naujoje R. Granausko knygoje esą per daug susitelkiama ties socialinių bėdų vertinimu ir dėl to neva nukenčia meninė vertė. Nežinau, ar iš tiesų socialinis realizmas ir jautri reakcija į tai, kas vyksta aplink, yra šios knygos trūkumas? Kiek šie A. Jurgutienės pasvarstymai tinkami R. Granausko knygos „Išvarytieji” atveju? Juk kūrėjas tiesiog negali užsimerkti, nematyti to, kas vyksta aplinkui, nereflektuoti nūdienos realijų? Apskritai kalbant apie „gynybišką moralizmą” – jis šioje knygoje nėra eksplikuojamas. Negirdėti ir jokio seniokiško didaktinio tono, pabarimų ar įkyrių patarinėjimų, kurie galėtų nusmukdyti puikius apsakymus. Jeigu ir esama moralistinės laikysenos – ji pasireiškia tik per krikščioniškąjį, humanistinį dėmesį mažiesiems ir nuskriaustiesiems, atidų žvilgsnį į juos.

Akylo stebėtojo akių tinklainės audinys ir esti grublėta kasdienybės proza, reikšmių ir prasmių voratinklis, kuriame kybo buitiškosios ir būtiškosios detalės, pastebėjimai. Kaip apsakyme „Nepamatytoji”: „smulkieji rūpesčiai ir sudaro didžiąją dalį žmogaus gyvenimo, o kai kam – gal ir visą. (…) Jie suima tave už sprando ir lenkia prie žemės, prie kiekvienos dienos menkumo: prie vakar apmerktų skalbinių, prie neišnešto šiukšlių kibiro, prie išvalgyto kiaušinio lukšto, mesto į tą kibirą ir nepataikyto” (p. 35). Juk tas trapus išvalgyto kiaušinio lukštas kam nors galbūt yra nugyvento ar norėto nugyventi gyvenimo lukštas, kasdienybės paviršius, pro kurį norisi prasikalti, prasiveržti, išsivaduoti… bet kur ir nuo ko?

Apsakymų rinkinyje šmėsteli autoriaus Sąjūdžio laikais patirta euforijos būsena, kuri dabar atmiežta karčiu ironijos prieskoniu – pirmiausia tą viziją ir nusivylimą randame apsakyme „Kolė” – „Griovė kolchozus. Ne griovė, o grobė, dalijosi, tampėsi urgzdami vienas ant kito ir baltakiuodami. Kas kiek apglėbdamas. Tartum lūžo kažkokia pluta, iš po kurios viskas ir išsivertė. Patys nustebo, kokie besą iš tikrųjų” (p. 93). Romantinių, idealizuotų Sąjūdžio laiko reminiscencijos atgyja senyvo rašytojo atmintyje – apsakyme „Bora”: „Jis susidomėjo (…) Vilniaus Renesanso epocha ir labai greitai suprato, kad rudi bernardinų abitai šmėžuoja visur, į kurią tiktai pusę pažvelgsi. Tai buvo daugiau nei prieš dvidešimt metų, tai buvo pats Sąjūdis, kai pati Lietuva nustebo, pamačiusi, kiek daug dar beturinti romantikų, svajotojų, svaičiotojų. Šviesiausios vizijos nuklojo Lietuvos dangų kaip balti debesys: kai atgausim laisvę, dabar tai jau tikrai mokėsim gyventi. Gyvensim gražiai, gyvensim švelniai, atšventinsim bažnyčias, o jose prašysim Dievo, kad niekada nebevaikščiotume pikti, kruvini, nulenkti prie žemės (p. 145). Tačiau šios gražios svajonės bliūkšta koreliuodamos, sudarydamos kontrastus su dabartinėmis realijomis, tampa tik praeities iliuzijos trupinėliais, aplink išsibarsčiusiais seno žmogaus didėjančiame vienatvės lauke. Unikalioje apsakymo „Bora” struktūroje susipynę keli skirtingi laikai. Viena gija –­ tai visuotinėje Sąjūdžio euforijoje sau duotas pažadas parašyti istorinį romaną, šmirinėjimai po Mažvydo ir Universiteto bibliotekos archyvus, stiprėjantis noras parašyti Barboros Radvilaitės rūmų istoriją, tačiau kartu ir nuolat augančios abejonės, taip pat naktį aplankančios rašysimojo romano vizijos. Svarstymai, kas vis dėlto yra toji „istorija”, kaip su istorine medžiaga turi elgtis rašytojas… Ši veik neįgyvendinta istorinio romano idėja, nuolat kirbėjusi rašytojo viduje, galop atsinaujino, atsivėrė šiomis, dabartinėmis dienomis. Seno rašytojo kelionę į mažą miestelį prie Skuodo, kurios tikslas – ištrūkti nuo Vilniaus, atsidėti rašymui, vainikuoja simboliškas susitikimas su mergaite Bora (vardas iš karto sukelia aliuzijas į Barborą Radvilaitę). Apsakyme atsiranda naujas planas – į šį seno rašytojo pasakojimą įsiterpia istorinio romano nuotrupos. Bendraujant su simboline-paslaptingąja mergaite Bora, rašytojo vaizduotėje ima vertis nuostabus Radvilų rūmų vyšnių sodo vaizdas, įprastas ėjimas lesinti gulbių tampa poetiška istorinio romano skiautele, kurioje Barbora Radvilaitė su broliu ir pusbroliu, kalbėdamasi apie gulbes pakirptais sparnais, metaforiškai ir pati tampa palūžusia, besparne paukšte…

Vlado Braziūno nuotrauka
Vlado Braziūno nuotrauka

Mažoji Bora rašytojui tampa mūza, pasija, pakylėjančia virš kasdienybės – „Jam pačiam buvo keista, kad dabar, einant tvenkinio krantu ir klausantis Boros čiauškėjimo, tokios mintys ateina į galvą. Ten, Vilniuje, kažkodėl neateidavo. Kai laikai savo rankoje mažos mergytės delną, kas tose mintyse pasikeičia? Jautiesi labai neįprastai, gal todėl ir mintys neįprastos?” (p. 161). Seno rašytojo susidūrimas su šventu naivumu ypač subtiliai paliečia lig tol tarsi snaudusias kūrybines galias – „Kas yra vaikiško delniuko šilumoj? Niekaip nenusakoma, neišsiaiškinama, tiktai pajaučiama iki graudulio, iki skaidraus liūdnumo?” (p. 158). Tragiška apsakymo baigtis simboliškai atveria mintį, kad ir Bora tebuvo iliuzija, kuriai lemta sutirpti, kažkas, kas įkūnijo troškimą patirti gyvą istoriją. Bora efemeriška lyg Nabokovo Lolita, tačiau be jokio erotikos ar geismo prieskonio, išsauganti tyrą vaikiškumą. Tarp jos praradimo skausme plakančių širdies dūžių, pasigirsta apsakymo pynę išrišantys žodžiai: „Šitaip istorija ginasi nuo mūsų…”

Knygoje „Išvarytieji” randame ir įdomų, savitą atspalvį turintį tekstą „Pasijos pagal Joną”, skirtą poetui Jonui Strielkūnui, paantrašte apsakymai apie eilėraščius. Skaitytojai turėjo progos šį tekstą perskaityti kultūriniame mėnraštyje „Metai”. Šis autobiografinis apsakymas išsiskiria intymumu, atsivėrimu, kad su J. Strielkūnu būta ypatingos dvasinės giminystės: „Vieno dalyko niekada nesupratau ir jau niekada nesuprasiu. Jis turėjo būti mano brolis, bet nebuvo. Jis galėjo būti ir mano sesuo, jei būtų gimęs mergaite” (p. 173). Nors R. Granauskas ir J. Strielkūnas iš skirtingų Lietuvos regionų – vienas grynas žemaitis, kitas –­ aukštaitiškų lygumų vaikas, tačiau R. Granauskas savyje randa raktą, atrakinantį J. Strielkūno vaikystės peizažo patirtis – „Aš pats užaugau kitokiame peizaže, į kitą tvorą buvau įsikibęs. Bet kodėl man toks artimas ir šitas? Niekada nebuvau tose lygumose” (p. 176).

„Pasijose pagal Joną” autorius nestokoja nei šilto humoro, nei lengvos autoironijos, nei labai asmeniškos trauminės patirties – žiauraus ir pavojingo pokario vaiko, paauglio pasaulio vaizdo, kuriame veriasi daug istorinių skriaudų, paminto žmogiškumo – partizanų, rezistentų išniekinti kūnai, siaučiantys stribai. Visa tai, anot R. Granausko, yra įsismelkę ne tik į paskiro individo atmintį, bet ir į lietuvio genus, perduodama per skirtingas generacijas: „Kaip mums reikėjo augti, išbalusiems didžiaakiams pokario vaikams? Mes nieko nebegalėjom užmiršti, daug būtume davę, kad galėtume, bet negalėjom. Nusėdo giliai, iki pačių šaknų, gal net iki genų. Dabar tūno mūsų vaikuose, tūno anūkuose, tik jie dar to nežino, –­ atėjus baisiai valandai, išlįstų. O tie, kurie rašėm, perdavėm dar ir į savo rašymus. Nenorėdami, nesąmoningai, net negalvodami apie tai. Pažiūrėjus į mūsų knygų lapus prieš šviesą, galima pamatyti neryškias dėmes, – lyg pripėduota, lyg nučiupinėta purvinais pirštais. Ten vaikščiota matytų mirčių, ten čiupinėta jų ledinių pirštų. (…) Mes, kurie matėm, ne viską nusinešim į kapus, – plačiai po visus, tarp visų išsibarstė pokario sėklos, – neleisk, Viešpatie, joms dar kada nors sudygti, sudžiovink jas, sutrink į pilką peleną ir išpustyk nuo Lietuvos kuo toliausiai” (p. 184–185). Save ir poetą J. Strielkūną R. Granauskas suvokė kaip savotiškus paskutiniuosius mohikanus savo pokario gentyje, kuri viską stebi, dedasi į atmintį: „Mūsų, pokario vaikų, ryšys su gimtine buvo toks stiprus, kokio vėlesnėse kartose nepastebėjau. Juk ne vien dėl to, kad tada mes ten gimėm, jos ilgesys, jos gailestis lydėjo visą gyvenimą(…). Negalėjom ilgai, vaikiškai ir nerūpestingai juoktis, kad tas juokas staiga nenutrūktų, kažką neseno ir baisaus prisiminus. Draskė mūsų gimtinę kaip šunys sužeistą gyvulį. Mes matėm, mes žiūrėjom, mes viską dėjomės į galvas” (p. 198). Čia taip pat pabrėžtina fenomenali kūrybos galia, galinti kurti rišlų patirties pasakojimą, kuriuo bandoma sujungti prarastas kultūrinės atminties, bendruomenės ir individo gijas.

Tačiau visame šiame pokario siau­be matyti labai taurus, gyvybingas, žaliuojantis gyvenimas – pirmosios meilės, pirmieji kūrybos bandymai, pirmosios būsimų didelių rašytojų publikacijos. Prisimenamos gardų juoką keliančios anekdotinės situacijos, vėliau bohemiški nuotykiai Vilniuje ir nuolatiniai grįžimai mintimis į gimtinę, jos traukiantis ilgesio polius. R. Granausko kūrybinė ištara, jog „Žmogus be gimtinės tėra tik pusė žmogaus” (p. 199), randa itin giminiškų minčių Cz. Miłoszo mąstymui – „Leisdami kalbėti mūsų atminčiai, žadiname praeitį ir tuo pat metu šaukiamės erinijų; bet žmogus, praradęs atmintį, yra vos žmogus, jis atstovauja sužalotam žmogiškumui.”3 Taip pat poeto M. Martinaičio išsakytoms mintims, kad kūryba „atgamina tai, ką patyrei, išsaugoja žmogų kaip vientisą idėją, nors jis ir daug ką iš savo gyvenimo išbraukia”4.

Atminties liudijimui ypač svarbus dėmesys detalei. Ši pastaba sujungia tiek R. Granauską, J. Strielkūną, tiek Cz. Miłoszo ir M. Martinaičio refleksijas. Pacituosiu tiesiog fenomenalų pastarųjų įžvalgų panašumą. Štai R. Granauskas „Pasijose pagal Joną” rašo: „(…) visi mes rašom savo vaikystėmis. Nebūtinai apie tai, bet tuo. Glostytu kiemo šuneliu; jo akimis, kai jis šokinėdavo iš džiaugsmo, tau grįžus iš mokyklos; juoda kregžde, išplėšta iš katino nagų ir palaidota po jazmino krūmu; vakarų pusės langu; kraujo čiurkšle, trykštančia į skardinį indą, pakištą po kiaulės kaklu; prilyta sena gelda pas šulinį; vaksuotais auliniais pokario bernų batais; didėjančiais gumbeliais po klasės draugių uniformomis; savo mokytojų smilkiniais; atrasta medine saga iš seno motinos megztinio; geltonomis žvyrkelių balomis, kuriose plaukioja gluosnių lapai, pailgi kaip mažos žuvelės” (p. 197–198). M. Martinaičio mintys tarytum pratęsia šią poetišką R. Granausko uvertiūrą: „poezija vis ištraukia iš atminties tai, kas, rodos, buvo visai nesvarbu: koks nors žvilgsnis, sode augęs medis, kiemo žole nubėgantis vėjas, gyvulio akys, gražiai į savo lizdą besileidžiantis gandras.”5 O štai Cz. Miłoszas, „Ulro žemėje” kalbėdamas apie kūrybos stebuklą, taip pat paliečia pamatinę atminties ir detalės svarbą: „Atmintis buvo laikoma visų Mūzų motina – Mnemosyne mater musarum. Įsitikinau, jog išties taip ir yra, jog tobulybė kviečia, gundo, nepasiekiamoji ji – tai gerai įsiminta detalė: glotnus turėklų medis, pro žalumos properšą išvyksta bokštas, saulės spindulys būtent ant tos, o ne kitos ežero įlankos paviršiaus. Ar ekstazė eilėraštyje, tapyboje atsiranda ne iš įsimintosios detalės?”6 (p. 14).

Tačiau moderniojoje kūrėjo sąmonėje neišvengiama ir skilimo, prieštarų. Viena iš prieštarų – namų pasaulis, kurį reikia palikti, į kurį neįmanoma grįžti tuo pačiu keliu, reikia daryti ilgą lankstą, ieškoti kitokių būdų. „Pasijose pagal Joną” veriasi fenomenaliai giminiška R. Granausko, J. Strielkūno ir M. Martinaičio situacija. R. Granauskas ją fiksuoja šitaip: „Mes turėjome palikti gimtinę, bet ji nepaliko mūsų. Tebeturim ją nebesančią, tik nepasilaidosim joje, –­ ji pasilaidos kartu su mumis. O kiti? O kitos kartos? Ką mes bežinom.(…) Nebūtų Jono be jo gimtinės. Neliktų nė pusės jo eilėraščių. Iš kur tokiam mažam žemės ploteliui – toks didžiulis nepraeinantis jausmas? Kaip koks mazochistas kankindavo ir kankindavo save, vaikščiodamas užartais takais, klausydamasis nukirstų klevų šlamėjimo, žiūrėdamas į savo vaikišką pėdą, įspaustą žemėje po didelio lietaus” (p. 199).

Labai panaši, skaudžių likiminių sąšaukų turinti ir M. Martinaičio mintis iš biografinių užrašų „Mes gyvenome”: „Kelionė iš savo pasaulio buvo suvokiama kaip prievarta, nelaimė, netektis, svetimybės įsiki­šimas į šių žmonių gyvenimą. Grįžęs iš kitur jau būdavo lyg ir ne toks, nesavas. Paserbenty ir aš buvau vienas pirmųjų savo valia visiškai palikęs šį kraštą, į kurį grįžti jau negalėjau ir nebūčiau galėjęs, tapęs nesavas. (…) Kažkur giliai pasąmonėj veikia ši jau nieko nebereiš­kianti trauma” (p. 114).

Rodos, pati kūryba pamažu tampa ta vieta, kurioje telpa visi prigimtųjų namų daiktai, visos jaukiosios kertės, stogas, langai, takas į namus. R. Granauskas „Pasijose pagal Joną” atsiveria: „Nekalbėjom apie savo gimtines. Pavydžiai saugojom jas savyje ir sau, nors niekas į jas ir nesikėsino. Kol turi tai, ko niekas negali atimti, nesijauti plikas ir nuogas skersgatvių skersvėjuos. Ten tavo priebėga ir užuoglauda, į ten visuomet gali parvilkti purvinus miesto batus” (p. 200).

Kūrybinių galių plotmėje skleidžiasi ypatingas, fenomenalus gebėjimas į žodžius „susidėti” savo namus, išsivežti kartu su savimi, ir čia vėlgi tiesiog negaliu pamiršti M. Martinaičio eilėraščio:

Gimtieji namai, važiuosim į Vilnių –
(…)
pasiimkite stogą ir langus,
į rietimą susukite taką –
paskutiniai man bus marškiniai.
(…)
Gimtieji namai, pasiimkite skrynią,
sudėkit į ją mūsų vargo atodūsius,
mūsų raudas ir mūsų giesmes,
nuo karo, bado, ugnies ir maro.7

Šių asmenybių išsidėstymas, konfigūracijos (kaip tai pasakytų profesorė V. Daujotytė) yra kažkas daugiau nei tiesiog panašios ar bendražmogiškos mintys apie kūrybą. Pirmiausia tai konkrečios, skaudžios istorijos paženklinta kūrėjų sielos giminystė. Iš šios ypatingos kultūros dirvos bendrystės ir randasi tokie kūrėjai, paskutiniai mohikanai, galintys liudyti savo gyvenimo patirtį, pranešti šiuolaikiniam pasauliui apie mažą, išbarstytą, išvarytą, suskaidytą savo gentį – apie savąją nykstančią Lietuvą…

1Rašytojas R.Granauskas: „Esame skurdo visuomenė – pikta, bjauri, nesugebanti užjausti“, lrytas.lt,2013-11-18, internetinė prieiga: http://www.lrytas.lt/lietuvos-diena/kultura/rasytojas-r-granauskas-esame-skurdo-visuomene-pikta-bjauri-nesugebanti-uzjausti.htm#.UwIYiM6_hGM.
2 Jurgutienė A. „Kelios pastabos apie posthumanistinę tendenciją šiuolaikinėje lietuvių prozoje“, Literatūra ir menas, 2014-02-21 nr. 3462, internetinė prieiga: http://literaturairmenas.lt/2014-02-21-nr-3462/1537-literatura/2403-ausra-jurgutiene-kelios-pastabos-apie-posthumanistine-tendencija-siuolaikineje-lietuviu-prozoje.
3Miłosz Cz. Tėvynės ieškojimas. – Vilnius: „Baltų lankų“ leidyba, 2011, p. 213–214.
4 Martinaitis M. Poezija ir žodis. – Vilnius: Vaga, 1977, p. 55.
5 Idem, Mes gyvenome. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjunga, 2009, p. 6.
6 Miłosz Cz. Ulro žemė. Iš lenkų kalbos vertė Almis Grybauskas. – Vilnius: Baltos lankos, 1996.
7 Martinaitis M. Sugrįžimas. – Vil­nius: Tyto alba, 1998, p. 345.