Kur yra lietuvių literatūra?

ŽURNALAS: METAI
TEMA: Literatūra
AUTORIUS: Marijus Šidlauskas
DATA: 2014-05

Svarstant šį klausimą centro ir periferijos sąveikos lauke, iš karto kelia galvą šalutiniai klausimai – kur toji atskaitos sistema, leidžianti kalbėti apie centro–periferijos santykį ir to santykio vertybines implikacijas? Kokiu būdu ir kieno labui randasi pati centro–periferijos priešstata? Kada ir kodėl literatūra atsiduria „centre“, o kada „periferijoje“? Kas pačiai literatūrai (kultūrai) yra „centras“ ir „periferija“? Kokios literatūros galėtų (norėtų?) pretenduoti į „centrines“, o kokios galėtų (turėtų? ) būti laikomos „periferinėmis“? Panašūs klausimai juolab aktualūs tautai ir valstybei, kuriai paskutiniaisiais amžiais tenka žūtbūtinai grumtis dėl vietos po saule (1840 m. Lietuvos vardas išbrauktas iš Europos politinio žemėlapio) ir kuri puikiai žino, ką reiškia tapti svetimų galios centrų provincialiu paribiu, pakraščiu. Juk būtent pakraštį žymi kresy (šitaip lenkų bajorai po Liublino unijos ilgainiui ėmė vadinti lietuvių žemes) ar nūnai imperinį apetitą sužadinusi Ukraina (rus. u kraja).

Akivaizdu, jog norint lokalizuoti tokį „beribį“ reiškinį kaip literatūra, reikėtų pažymėti ne tik jo buvimo vietos, bet ir laiko ribas. Nes visa, kas yra, yra erdvėje ir laike. Pirmasis tokio apsibrėžimo žingsnis būtų klausti, kur šiandien yra lietuvių literatūra. Bet literatūros uždarymas laiko rėmuose kelia naujų komplikacijų: jeigu Romualdas Granauskas ir Aidas Marčėnas yra šiandien, ar nebus jie iš esmės ten pat ir rytoj, kur yra vakarykščiai Vincas Krėvė-Mickevičius ir Vytautas Mačernis, kur atsiduria visa klasika? Kur šiandien yra Homeras ir kur Henriko Radausko eilutės „Tris tūkstančius metų negęsta gaisrai, / Homeras hegzametru rašė gerai“? Pripažinę, kad klasika, bent jau geriausioji jos dalis, tarsi gyvuoja amžinajame čia ir dabar, turėsime pripažinti, kad literatūra egzistuoja ne tik istoriniame, bet ir antiistoriniame – sakytume, metafiziniame – laike. Ypač tai pasakytina apie poeziją, kurios tarsi neįveikia laiko dantys. Nuo senovės Egipto „Mirusiųjų knygos“ ir šumerų himnų iki Tomo Tranströmerio ir Tomo Venclovos ji išlaiko kaži kokią paslaptingą vibraciją, tam tikrą metafizinę konstantą, atpažįstamą visų laikų ir visų tautų lyrikoje. Poezijos antlaikiškumas, bent jau patiems poetams, yra savaime suprantamas dalykas. Borisas Pasternakas sakė, kad poetai būna dviejų rūšių: vieni miršta dar gyvi būdami, kiti nemiršta niekad.

Galėtume tarti, kad patikimiausia literatūros „vieta“ – mūsų kultūrinė atmintis. Literatūra egzistuoja žodinėje ir rašytinėje tradicijoje, kalboje. Tačiau kur esti toji kalba, kuria literatūra perduodama iš lūpų į lūpas, o užrašyta sugula į knygas? Kur (ar) esti kalba, kai jos nevartojame – nekalbame, nerašome ir negirdime, kai „atsijungiame“ nuo kalbinės atminties ir mąstymo? Kur lokalizuoti mirusių kalbų (hetitų, tocharų, prūsų) erdvėlaikį, kiek egzistencinės gyvybės tebepulsuoja jų išlikusiuose kalbos paminkluose ir literatūros užuomazgose? Kur pasideda internetinės literatūros versijos, kai kompiuteris išjungtas? O kai įjungtas – plevena elektronų kombinacijose anapusinėje monitoriaus ekrano virtualybėje ar vis dėlto dūzgia mūsų galvose?

Tad kur vis dėlto yra literatūra, įskaitant ir gimtąją? Rymo rankraščiuose, tekstuose, knygose? Bet juk visa tai, kol jų niekas neperskaito, tik negyvi ženklai popieriuje, literatūros prasmę įgyjantys tik tuomet, kai tampa mūsų atpažinti ir suvokti, kai persikelia į mūsų sąmonę. Kur ir kaip susikuria literatūros reikšmės, kur jos tampa suvokimo prasmėm, supratimu? Kalboje, bent jau rašytinėje, neįmanoma įsivaizduoti tiesioginio, fiziškai patiriamo literatūros „buvimo“. Įmanu kalbėti tik apie simbolinę esatį, tam tikrą reprezentaciją, kuri pavirsta gyvu kūnu ne tik dėl kalbos, bet ir dėl tradicijų, institucijų, visos kultūrinės bei socialinės aplinkos.

Į šiuos vienas kitą kurstančius klausimus bando atsakyti kalbos ir literatūros filosofija, sociologija, psichologija, gausybė literatūros teorijų ir jos tyrinėjimo metodų. Bando jau seniai ir be apčiuopiamos sėkmės. Daliniai reliatyvistiniai atsakymai primena filosofams žinomą metafizinio siaubo situaciją, kai „nė vienas iš du su puse tūkstantmečio Europos filosofijos gyvybę palaikiusių klausimų niekada nebuvo išspręstas taip, kad sulauktų visuotinio pritarimo; visi klausimai ir toliau lieka ginčytini, arba filosofai juos paskelbia negaliojančiais“[1]. Klausimas „Kur yra literatūra?“ grąžina prie literatūros esmės, jos tapatybės. Paprastai juk ir svarstoma, ne kur yra literatūra, o kas ir kokia ji yra. Tačiau ir literatūros ontologijos klausimo sprendimas neatrodo vaisingesnis už mėginimus ją lokalizuoti. Įtakingas šių dienų literatūrologas Terry‘is Eagletonas sako tiesiai šviesiai: „Tokio dalyko kaip literatūros „esmė“ apskritai nėra. Kiekvieną menkiausią parašymą galima perskaityti „nepragmatiškai“, jei tai ir reiškia literatūrinį teksto skaitymą, lygiai kaip kiekvieną parašymą galima perskaityti „poetiškai“[2]; literatūra esanti veikiau funkcinė, o ne ontologinė sąvoka[3]. Toks literatūros nekintamos esmės atmetimas kyla iš bendrosios postmodernizmo antiesencialistinės nuostatos – niekas žmoguje, net ir jo kūnas, nėra pakankamai stabilu, kad būtų savęs pažinimo ar kito supratimo pagrindas (Michelis Foucault). Bet, jei viskas taip netvaru ir nepastovu, lygiai nestabili ir ši M. Foucault tezė, kad pajėgtų išskaidrinti dalyko supratimą – ji tik dar labiau gramzdina į metafizinio siaubo liūną, ženklindama pažinimo pamatų ir vertybinio mąstymo bankrotą.

Kaip žinoma, postmodernus mąstymas atmeta kultūrą kaip hierarchinę vertybių sistemą, matydamas ją vien kaip simbolinių formų žaismę. Mat vertybės implikuoja hierarchinį galvojimo būdą, o postmodernizmo erdvėje viešpatauja pliuralistinis principas, suteikiantis lygias teises gyvybės ir mirties kultūroms, išplaunantis gėrio ir blogio takoskyrą. Vadovaujantis šiuo principu į vertybių rangą galima pakylėti bet ką, užmirštant, kad žmonių norai ir interesai savaime dar nėra gėris. Ypač kai jie tampa masiniai ir atsiranda masių poreikius aptarnaujanti, tuos poreikius dauginanti ir jais manipuliuojanti industrija. Tuomet aukščiausiomis, absoliučiomis vertybėmis lengvai gali tapti pinigai (verslo žmonėms), valdžia (politikams), sumažintos būsto nuomos bei šildymo kainos (pensininkams) ar šviežių daržovių patiekalai (veganams). Prisidengiant tokiu „demokratišku“ reitingavimu ir akompanuojant populiarioms sociologinėms apklausoms, vertybės mikliai paverčiamos trumpalaikio vartojimo prekėmis. Etikos, kultūros normos praranda absoliutų privalėjimą ir sakralųjį savo kilmės slėpinį. Tiesos buvimo ar nebuvimo klausimas paliekamas „nubalsuoti“.

Į visuotinumą pretenduojantis vertybinis reliatyvizmas daugina moraliai ir egzistenciškai neįpareigojančius pasireflektavimus, kuriais riba tarp prasmės ir beprasmybės, būties ir nebūties, gėrio ir blogio žaidybiškai stumdoma ar visai ištrinama, o šių sąvokų žmogiškasis turinys pavirsta pilstoma ir perpilstoma pliuralistine tyre. Tokiame kontekste darosi neaišku, ką laikyti ne tik literatūra, bet ir kultūra. Sveikas protas siūlo kultūra (vis dar) laikyti dvasinį ar fizinį veiksmą bei to veiksmo padarinį, išskiriantį žmogų iš gamtos kaip kuriančią, laisvą, protingą ir atsakingą būtybę. Tačiau akivaizdu, kad šiandienos kultūra nesispyriodama absorbuoja ir tai, kas su protinga ir atsakinga būtybe sunkiai suderinama, jei suderinama apskritai. Ypač tai pasakytina apie nemažą literatūros ir meno dalį, kurią būtų galima tiesiai šviesiai pavadinti nekultūringa, kaip nekultūringais laikome piliečius, kurie viešose vietose keikiasi, šnypščia be nosinės, garsiai gadina orą ar masturbuojasi. Necenzūrinė skatologinė leksika, liguistos fantazijos ir patologijos vaizdiniai, bjaurumo estetika ir skandalo etika, vadinamasis žemasis menas (abject art) su tokiomis savo viršūnėmis kaip Judy Chicago „Menstruation Bathroom“ ar Andre Serrano „Piss Christ“ – visa tai yra, taip sakant, integruota ir aprobuota šiuolaikinio meno savastis. Bet ar toks menas su visa jį peršančia industrija bei ideologija yra ir mūsų savastis, teigianti nelygstamą žmogaus vertę ir orumą? Apskritai, kur yra (ar turėtų būti) tie gausėjantys nužmoginantys artefaktai, tos begalinės kūrybos imitacijos ir simuliacijos? Kur jų vieta?

Nešokinėk ir būk savo vietoje, pašmaikštautų oponentas. Nešokinėti galima, tačiau snobiškai apsimetinėti būtų nepadoru. Dar būtų trumparegystė ir savęs apgaudinėjimas nematyti akivaizdaus fakto – šiuolaikinė kultūra nebėra literatūrocentriška, ir jau senokai. Sąlyginai galėtume ją pavadinti ekrano, videocentriška. Suprantama, tai nėra įkvepianti žinia mūsų kultūrai, nes lietuvių tauta, kaip sakė Czesławas Miłoszas, atgimė iš filologijos, o tai reiškia iš literatūros ir istorijos (suliteratūrintos istorijos). Lietuvos kultūrinius pasiekimus šiandien reprezentuoja ne literatūra, o videomenai, ne A. Marčėnas, Ramutė Skučaitė ar Henrikas Algis Čigriejus, o Šarūnas Bartas ir Žilvinas Kempinas (įsivaizduokime, kad du pastaruosius kūrėjus ir jų meną iškyla reikalas lokalizuoti – o metafizinis siaube!). Postmodernizmo požiūriu toks videocentrizmas pakankamai logiškas – juk poststruktūralistas Jacques‘as Derrida jau senokai paskelbė logocentrizmo (ir, kaip jam atrodė, falocentrizmo) pabaigą, o jų vieton pasiūlė tokias sąvokas kaip skirsmas ir diseminacija, kurių turinį patys struktūralistai aiškinasi–neišsiaiškina iki šiol. Esmė maždaug tokia: pasaulis – begalinis tekstas, neturintis pastovaus prasmės centro; visa mus supanti mentalinė–kultūrinė–literatūrinė erdvė – tik chaotiškas ženklų ir simbolių žaismas, tikslo ir prasmės neturinti stichija. Atmetus pasaulio tvarkos principą (nes jis esąs metafizinis) ir susitapatinus su šia dekonstrukcijos apaštalų teze nebelieka loginių kliūčių tolesniam „metafizikos“ ardymui, t. y. egzistencinei ir moralinei destrukcijai – nes nebelieka ir visiems privalomų žmonių bendrabūvio taisyklių. Akivaizdu, kad tokį destrukcinį mąstymą ir veiklą skatinti kai kam geopolitiškai naudinga (nesusitvarkote, labusai), ir nenuostabu, kad tokios veiklos apmokamų bei neapmokamų advokatų mūsų krašte nestigo ir nestinga.

Pasaulio be tvarkos ir be prasmės vaizdinys primena vieną organinės kilmės medžiagą, kuri neturi branduolio ir apvalkalėlio (taigi ir pastovaus prasmės centro) ir nepasižymi kietumu. Iliustracinio vaizdumo dėlei pasitelksiu Giedros Radvilavičiūtės esė „Privalomi parašyti tekstai“, kur yra toks epizodėlis: apsilankęs pas dukrą pasakotojos senelis ant lovos randa kelias ochros spalvos šuns spireles (šunėkas tokiu būdu keršijo už įkalinimą kambaryje). Pamanęs, kad tos spirelės – žemės riešutai (o tai sovietmečiu buvo deficitas), senelis parsineša radinį namo, pasiberia ant laikraščio ir, krapštydamas nagu, ima ieškoti branduolio. „Kad šūde branduolio būti negali“, pirmoji susigaudo močiutė, kuri leipsta juokais gerą pusdienį ir nedelsdama paverčia šią istoriją nuotaikingu giminės kronikos topu[4].

Ar leisdamiesi vėtomi ir mėtomi atsineštinių teorijų mes kartais komiškai nedesiminuojamės ir sykiu nesirausiame į šią kietumu nepasižyminčią medžiagą? Juk atmetę pasaulio sąrangos ir žmogaus buvimo pasaulyje prasmę ir patikėję post-post ideologų superpriešakinėmis idėjomis daromės panašūs į tą mėšle riešutų ieškantį senelį. Beje, Kristijonas Donelaitis, tarsi nujausdamas panašų blaivaus proto apjekimą, iš tokių savo esybės branduolį pametusių personažų yra sveikai pasišaipęs – prisiminkime jo „Pasaką apie šūdvabalį“. Verta pasiskaityti prieš išsižadant gimtosios tapatybės ir išmainant ją į kokią nors „netradicinę“.

Po jau pacituotos močiutės pastabos ir iš jos sklindančios išblaivinančios informacijos randasi papildomų argumentų centro ir periferijos svarstyboms. Iš tiesų, jeigu tam tikrose materijose ar struktūrose branduolio nėra ir būti negali, branduolio nebuvimas atitinkamai charakterizuoja ir pačią materiją ar struktūrą. Jei nėra branduolio – patikimo atramos taško, steigiančio žmogų ir pasaulį, viskas yra periferija (plg. Blaise‘o Pascalio mintį: jeigu Dievo nėra, viskas yra provincija). Sykiu viskas taip ištęžta ir „sucentrėja“, kad branduoline egzistencijos ašimi pasidaro naujieji centrai – pramogų, padangų, užuolaidų ar pėdkelnių centras, kiekvienam pagal poreikį.

Ir vis dėlto – kur yra lietuvių literatūra, centre ar periferijoje? Kiek paaštrindami pozicijas, palyginkime galimus „pasrovinio“ skeptiko ir „priešsrovinio“ ne skeptiko atsakymus.

Skeptikas: lietuvių literatūra, amžius chroniškai vėluodama, velkasi periferijoje. Vienareikšmiškai. Neturime tarptautinio lygmens figūrų (išskiriant nebent T. Venclovą), pasigailėtina jos vertimų į užsienio kalbas statistika (ir jokios strategijos bei taktikos), prasta jos informacinė sklaida, ji itin kukliai (ir dažnai provincialiai) pristatoma svetimkalbėse enciklopedijose ir žinynuose, neturime prestižinių literatūros premijų laureatų, ką jau kalbėti apie nobelistus, į tarptautinius festivalius važinėja tik pavieniai pasirinktieji, kurių atranką lemia ne gimtosios literatūros svoris, o asmeniniai ryšiai ir t. t., ir t. t. Numanoma išvada: stiprėjančios globalizacijos, tautų niveliacijos ir valstybės požymių nyksmo akivaizdoje racionaliausia būtų pabaigti su lokaliniais sentimentais ir atitinkama verbaline raiška. Neperiferinis rašytojas turi rašyti nelietuviškai ir užmiršti nacionalinius kompleksus, kaip 1967-aisiais Justinui Marcinkevičiui leido suprasti Jeanas Paule‘is Sartre‘as. Ir kaip praktiškai baudėsi padaryti Saulius Tomas Kondrotas (tik iki šiol kažko delsia).

Ne skeptikas: lietuvių literatūra yra ten, kur ir dera būti literatūrai, savo moderniąją istoriją skaičiuojančiai tik gerą šimtmetį. Ji yra savo vietoje, ramiai priklausydama Rytų Europos arealui kartu su estų ir latvių, gudų ir lenkų, čekų, slovėnų ir vengrų literatūromis. O kaip nekompleksuojanti pasaulinės literatūros dalis, ji yra lygiai ten pat, kur anglų ir amerikiečių, vokiečių ir prancūzų, rusų ir kinų, indų ir indėnų literatūros. Ir niekam ji neturi nei skolų, nei privilegijų, lygiai kaip niekam nėra skolingos ar įsipareigojusios kokiam diktuojančiam centrui minėtos tautos bei kultūros. Literatūrų, kultūrų įvairovė – tai nelygstamas turtas ir visavertės civilizacijos raidos pamatas, o tai primiršę filosofai ir ideologai tepasiskaito Claude‘o Levy-Strausso studiją „Rasė ir istorija“, kur barbaru pirmiausia laikomas tas, kuris tiki, jog yra barbarų. Turint galvoje civilizacijos tendencijas ir masinio skonio diktatą, lietuvių literatūra demonstruoja turiningą individualybių polilogą, o jos savistabos aprėptis ir intensyvumas (Alfonso Nykos-Niliūno „Dienoraščiai“, Vytauto Kubiliaus, Viktorijos Daujotytės knygų ir straipsnių korpusas) kalba patys už save, tačiau ne vien sau.

Kuris atsakymas provincialesnis?

Kartais atrodo, kad literatūra žaidžia su mumis slėpynių. Svarbu, kad būtų su kuo žaisti, kad būtų norinčių jos ieškoti ir tikinčių, jog įmanu šią neklaužadą rasti, kad ir kur ji slapstytųsi – tolstančiame laike, nenustygstančioje mintyje, besiilginčioje širdyje ar tiesiog po ranka.

 


[1] Kolakowski L. Metafizinis siaubas. – Vilnius: Amžius, 1993. – P. 7–8.

[2] Eagleton T. Įvadas į literatūros teoriją. – Vilnius: Baltos lankos, 2000. – P. 19.

[3] Ten pat.

[4] Radvilavičiūtė G. Suplanuotos akimirkos. – Vilnius: Baltos lankos, 2004. – P. 12–13.

ŽURNALAS: METAI
TEMA: Literatūra
AUTORIUS: Marijus Šidlauskas
DATA: 2014-05

Svarstant šį klausimą centro ir periferijos sąveikos lauke, iš karto kelia galvą šalutiniai klausimai – kur toji atskaitos sistema, leidžianti kalbėti apie centro–periferijos santykį ir to santykio vertybines implikacijas? Kokiu būdu ir kieno labui randasi pati centro–periferijos priešstata? Kada ir kodėl literatūra atsiduria „centre“, o kada „periferijoje“? Kas pačiai literatūrai (kultūrai) yra „centras“ ir „periferija“? Kokios literatūros galėtų (norėtų?) pretenduoti į „centrines“, o kokios galėtų (turėtų? ) būti laikomos „periferinėmis“? Panašūs klausimai juolab aktualūs tautai ir valstybei, kuriai paskutiniaisiais amžiais tenka žūtbūtinai grumtis dėl vietos po saule (1840 m. Lietuvos vardas išbrauktas iš Europos politinio žemėlapio) ir kuri puikiai žino, ką reiškia tapti svetimų galios centrų provincialiu paribiu, pakraščiu. Juk būtent pakraštį žymi kresy (šitaip lenkų bajorai po Liublino unijos ilgainiui ėmė vadinti lietuvių žemes) ar nūnai imperinį apetitą sužadinusi Ukraina (rus. u kraja).

Akivaizdu, jog norint lokalizuoti tokį „beribį“ reiškinį kaip literatūra, reikėtų pažymėti ne tik jo buvimo vietos, bet ir laiko ribas. Nes visa, kas yra, yra erdvėje ir laike. Pirmasis tokio apsibrėžimo žingsnis būtų klausti, kur šiandien yra lietuvių literatūra. Bet literatūros uždarymas laiko rėmuose kelia naujų komplikacijų: jeigu Romualdas Granauskas ir Aidas Marčėnas yra šiandien, ar nebus jie iš esmės ten pat ir rytoj, kur yra vakarykščiai Vincas Krėvė-Mickevičius ir Vytautas Mačernis, kur atsiduria visa klasika? Kur šiandien yra Homeras ir kur Henriko Radausko eilutės „Tris tūkstančius metų negęsta gaisrai, / Homeras hegzametru rašė gerai“? Pripažinę, kad klasika, bent jau geriausioji jos dalis, tarsi gyvuoja amžinajame čia ir dabar, turėsime pripažinti, kad literatūra egzistuoja ne tik istoriniame, bet ir antiistoriniame – sakytume, metafiziniame – laike. Ypač tai pasakytina apie poeziją, kurios tarsi neįveikia laiko dantys. Nuo senovės Egipto „Mirusiųjų knygos“ ir šumerų himnų iki Tomo Tranströmerio ir Tomo Venclovos ji išlaiko kaži kokią paslaptingą vibraciją, tam tikrą metafizinę konstantą, atpažįstamą visų laikų ir visų tautų lyrikoje. Poezijos antlaikiškumas, bent jau patiems poetams, yra savaime suprantamas dalykas. Borisas Pasternakas sakė, kad poetai būna dviejų rūšių: vieni miršta dar gyvi būdami, kiti nemiršta niekad.

Galėtume tarti, kad patikimiausia literatūros „vieta“ – mūsų kultūrinė atmintis. Literatūra egzistuoja žodinėje ir rašytinėje tradicijoje, kalboje. Tačiau kur esti toji kalba, kuria literatūra perduodama iš lūpų į lūpas, o užrašyta sugula į knygas? Kur (ar) esti kalba, kai jos nevartojame – nekalbame, nerašome ir negirdime, kai „atsijungiame“ nuo kalbinės atminties ir mąstymo? Kur lokalizuoti mirusių kalbų (hetitų, tocharų, prūsų) erdvėlaikį, kiek egzistencinės gyvybės tebepulsuoja jų išlikusiuose kalbos paminkluose ir literatūros užuomazgose? Kur pasideda internetinės literatūros versijos, kai kompiuteris išjungtas? O kai įjungtas – plevena elektronų kombinacijose anapusinėje monitoriaus ekrano virtualybėje ar vis dėlto dūzgia mūsų galvose?

Tad kur vis dėlto yra literatūra, įskaitant ir gimtąją? Rymo rankraščiuose, tekstuose, knygose? Bet juk visa tai, kol jų niekas neperskaito, tik negyvi ženklai popieriuje, literatūros prasmę įgyjantys tik tuomet, kai tampa mūsų atpažinti ir suvokti, kai persikelia į mūsų sąmonę. Kur ir kaip susikuria literatūros reikšmės, kur jos tampa suvokimo prasmėm, supratimu? Kalboje, bent jau rašytinėje, neįmanoma įsivaizduoti tiesioginio, fiziškai patiriamo literatūros „buvimo“. Įmanu kalbėti tik apie simbolinę esatį, tam tikrą reprezentaciją, kuri pavirsta gyvu kūnu ne tik dėl kalbos, bet ir dėl tradicijų, institucijų, visos kultūrinės bei socialinės aplinkos.

Į šiuos vienas kitą kurstančius klausimus bando atsakyti kalbos ir literatūros filosofija, sociologija, psichologija, gausybė literatūros teorijų ir jos tyrinėjimo metodų. Bando jau seniai ir be apčiuopiamos sėkmės. Daliniai reliatyvistiniai atsakymai primena filosofams žinomą metafizinio siaubo situaciją, kai „nė vienas iš du su puse tūkstantmečio Europos filosofijos gyvybę palaikiusių klausimų niekada nebuvo išspręstas taip, kad sulauktų visuotinio pritarimo; visi klausimai ir toliau lieka ginčytini, arba filosofai juos paskelbia negaliojančiais“[1]. Klausimas „Kur yra literatūra?“ grąžina prie literatūros esmės, jos tapatybės. Paprastai juk ir svarstoma, ne kur yra literatūra, o kas ir kokia ji yra. Tačiau ir literatūros ontologijos klausimo sprendimas neatrodo vaisingesnis už mėginimus ją lokalizuoti. Įtakingas šių dienų literatūrologas Terry‘is Eagletonas sako tiesiai šviesiai: „Tokio dalyko kaip literatūros „esmė“ apskritai nėra. Kiekvieną menkiausią parašymą galima perskaityti „nepragmatiškai“, jei tai ir reiškia literatūrinį teksto skaitymą, lygiai kaip kiekvieną parašymą galima perskaityti „poetiškai“[2]; literatūra esanti veikiau funkcinė, o ne ontologinė sąvoka[3]. Toks literatūros nekintamos esmės atmetimas kyla iš bendrosios postmodernizmo antiesencialistinės nuostatos – niekas žmoguje, net ir jo kūnas, nėra pakankamai stabilu, kad būtų savęs pažinimo ar kito supratimo pagrindas (Michelis Foucault). Bet, jei viskas taip netvaru ir nepastovu, lygiai nestabili ir ši M. Foucault tezė, kad pajėgtų išskaidrinti dalyko supratimą – ji tik dar labiau gramzdina į metafizinio siaubo liūną, ženklindama pažinimo pamatų ir vertybinio mąstymo bankrotą.

Kaip žinoma, postmodernus mąstymas atmeta kultūrą kaip hierarchinę vertybių sistemą, matydamas ją vien kaip simbolinių formų žaismę. Mat vertybės implikuoja hierarchinį galvojimo būdą, o postmodernizmo erdvėje viešpatauja pliuralistinis principas, suteikiantis lygias teises gyvybės ir mirties kultūroms, išplaunantis gėrio ir blogio takoskyrą. Vadovaujantis šiuo principu į vertybių rangą galima pakylėti bet ką, užmirštant, kad žmonių norai ir interesai savaime dar nėra gėris. Ypač kai jie tampa masiniai ir atsiranda masių poreikius aptarnaujanti, tuos poreikius dauginanti ir jais manipuliuojanti industrija. Tuomet aukščiausiomis, absoliučiomis vertybėmis lengvai gali tapti pinigai (verslo žmonėms), valdžia (politikams), sumažintos būsto nuomos bei šildymo kainos (pensininkams) ar šviežių daržovių patiekalai (veganams). Prisidengiant tokiu „demokratišku“ reitingavimu ir akompanuojant populiarioms sociologinėms apklausoms, vertybės mikliai paverčiamos trumpalaikio vartojimo prekėmis. Etikos, kultūros normos praranda absoliutų privalėjimą ir sakralųjį savo kilmės slėpinį. Tiesos buvimo ar nebuvimo klausimas paliekamas „nubalsuoti“.

Į visuotinumą pretenduojantis vertybinis reliatyvizmas daugina moraliai ir egzistenciškai neįpareigojančius pasireflektavimus, kuriais riba tarp prasmės ir beprasmybės, būties ir nebūties, gėrio ir blogio žaidybiškai stumdoma ar visai ištrinama, o šių sąvokų žmogiškasis turinys pavirsta pilstoma ir perpilstoma pliuralistine tyre. Tokiame kontekste darosi neaišku, ką laikyti ne tik literatūra, bet ir kultūra. Sveikas protas siūlo kultūra (vis dar) laikyti dvasinį ar fizinį veiksmą bei to veiksmo padarinį, išskiriantį žmogų iš gamtos kaip kuriančią, laisvą, protingą ir atsakingą būtybę. Tačiau akivaizdu, kad šiandienos kultūra nesispyriodama absorbuoja ir tai, kas su protinga ir atsakinga būtybe sunkiai suderinama, jei suderinama apskritai. Ypač tai pasakytina apie nemažą literatūros ir meno dalį, kurią būtų galima tiesiai šviesiai pavadinti nekultūringa, kaip nekultūringais laikome piliečius, kurie viešose vietose keikiasi, šnypščia be nosinės, garsiai gadina orą ar masturbuojasi. Necenzūrinė skatologinė leksika, liguistos fantazijos ir patologijos vaizdiniai, bjaurumo estetika ir skandalo etika, vadinamasis žemasis menas (abject art) su tokiomis savo viršūnėmis kaip Judy Chicago „Menstruation Bathroom“ ar Andre Serrano „Piss Christ“ – visa tai yra, taip sakant, integruota ir aprobuota šiuolaikinio meno savastis. Bet ar toks menas su visa jį peršančia industrija bei ideologija yra ir mūsų savastis, teigianti nelygstamą žmogaus vertę ir orumą? Apskritai, kur yra (ar turėtų būti) tie gausėjantys nužmoginantys artefaktai, tos begalinės kūrybos imitacijos ir simuliacijos? Kur jų vieta?

Nešokinėk ir būk savo vietoje, pašmaikštautų oponentas. Nešokinėti galima, tačiau snobiškai apsimetinėti būtų nepadoru. Dar būtų trumparegystė ir savęs apgaudinėjimas nematyti akivaizdaus fakto – šiuolaikinė kultūra nebėra literatūrocentriška, ir jau senokai. Sąlyginai galėtume ją pavadinti ekrano, videocentriška. Suprantama, tai nėra įkvepianti žinia mūsų kultūrai, nes lietuvių tauta, kaip sakė Czesławas Miłoszas, atgimė iš filologijos, o tai reiškia iš literatūros ir istorijos (suliteratūrintos istorijos). Lietuvos kultūrinius pasiekimus šiandien reprezentuoja ne literatūra, o videomenai, ne A. Marčėnas, Ramutė Skučaitė ar Henrikas Algis Čigriejus, o Šarūnas Bartas ir Žilvinas Kempinas (įsivaizduokime, kad du pastaruosius kūrėjus ir jų meną iškyla reikalas lokalizuoti – o metafizinis siaube!). Postmodernizmo požiūriu toks videocentrizmas pakankamai logiškas – juk poststruktūralistas Jacques‘as Derrida jau senokai paskelbė logocentrizmo (ir, kaip jam atrodė, falocentrizmo) pabaigą, o jų vieton pasiūlė tokias sąvokas kaip skirsmas ir diseminacija, kurių turinį patys struktūralistai aiškinasi–neišsiaiškina iki šiol. Esmė maždaug tokia: pasaulis – begalinis tekstas, neturintis pastovaus prasmės centro; visa mus supanti mentalinė–kultūrinė–literatūrinė erdvė – tik chaotiškas ženklų ir simbolių žaismas, tikslo ir prasmės neturinti stichija. Atmetus pasaulio tvarkos principą (nes jis esąs metafizinis) ir susitapatinus su šia dekonstrukcijos apaštalų teze nebelieka loginių kliūčių tolesniam „metafizikos“ ardymui, t. y. egzistencinei ir moralinei destrukcijai – nes nebelieka ir visiems privalomų žmonių bendrabūvio taisyklių. Akivaizdu, kad tokį destrukcinį mąstymą ir veiklą skatinti kai kam geopolitiškai naudinga (nesusitvarkote, labusai), ir nenuostabu, kad tokios veiklos apmokamų bei neapmokamų advokatų mūsų krašte nestigo ir nestinga.

Pasaulio be tvarkos ir be prasmės vaizdinys primena vieną organinės kilmės medžiagą, kuri neturi branduolio ir apvalkalėlio (taigi ir pastovaus prasmės centro) ir nepasižymi kietumu. Iliustracinio vaizdumo dėlei pasitelksiu Giedros Radvilavičiūtės esė „Privalomi parašyti tekstai“, kur yra toks epizodėlis: apsilankęs pas dukrą pasakotojos senelis ant lovos randa kelias ochros spalvos šuns spireles (šunėkas tokiu būdu keršijo už įkalinimą kambaryje). Pamanęs, kad tos spirelės – žemės riešutai (o tai sovietmečiu buvo deficitas), senelis parsineša radinį namo, pasiberia ant laikraščio ir, krapštydamas nagu, ima ieškoti branduolio. „Kad šūde branduolio būti negali“, pirmoji susigaudo močiutė, kuri leipsta juokais gerą pusdienį ir nedelsdama paverčia šią istoriją nuotaikingu giminės kronikos topu[4].

Ar leisdamiesi vėtomi ir mėtomi atsineštinių teorijų mes kartais komiškai nedesiminuojamės ir sykiu nesirausiame į šią kietumu nepasižyminčią medžiagą? Juk atmetę pasaulio sąrangos ir žmogaus buvimo pasaulyje prasmę ir patikėję post-post ideologų superpriešakinėmis idėjomis daromės panašūs į tą mėšle riešutų ieškantį senelį. Beje, Kristijonas Donelaitis, tarsi nujausdamas panašų blaivaus proto apjekimą, iš tokių savo esybės branduolį pametusių personažų yra sveikai pasišaipęs – prisiminkime jo „Pasaką apie šūdvabalį“. Verta pasiskaityti prieš išsižadant gimtosios tapatybės ir išmainant ją į kokią nors „netradicinę“.

Po jau pacituotos močiutės pastabos ir iš jos sklindančios išblaivinančios informacijos randasi papildomų argumentų centro ir periferijos svarstyboms. Iš tiesų, jeigu tam tikrose materijose ar struktūrose branduolio nėra ir būti negali, branduolio nebuvimas atitinkamai charakterizuoja ir pačią materiją ar struktūrą. Jei nėra branduolio – patikimo atramos taško, steigiančio žmogų ir pasaulį, viskas yra periferija (plg. Blaise‘o Pascalio mintį: jeigu Dievo nėra, viskas yra provincija). Sykiu viskas taip ištęžta ir „sucentrėja“, kad branduoline egzistencijos ašimi pasidaro naujieji centrai – pramogų, padangų, užuolaidų ar pėdkelnių centras, kiekvienam pagal poreikį.

Ir vis dėlto – kur yra lietuvių literatūra, centre ar periferijoje? Kiek paaštrindami pozicijas, palyginkime galimus „pasrovinio“ skeptiko ir „priešsrovinio“ ne skeptiko atsakymus.

Skeptikas: lietuvių literatūra, amžius chroniškai vėluodama, velkasi periferijoje. Vienareikšmiškai. Neturime tarptautinio lygmens figūrų (išskiriant nebent T. Venclovą), pasigailėtina jos vertimų į užsienio kalbas statistika (ir jokios strategijos bei taktikos), prasta jos informacinė sklaida, ji itin kukliai (ir dažnai provincialiai) pristatoma svetimkalbėse enciklopedijose ir žinynuose, neturime prestižinių literatūros premijų laureatų, ką jau kalbėti apie nobelistus, į tarptautinius festivalius važinėja tik pavieniai pasirinktieji, kurių atranką lemia ne gimtosios literatūros svoris, o asmeniniai ryšiai ir t. t., ir t. t. Numanoma išvada: stiprėjančios globalizacijos, tautų niveliacijos ir valstybės požymių nyksmo akivaizdoje racionaliausia būtų pabaigti su lokaliniais sentimentais ir atitinkama verbaline raiška. Neperiferinis rašytojas turi rašyti nelietuviškai ir užmiršti nacionalinius kompleksus, kaip 1967-aisiais Justinui Marcinkevičiui leido suprasti Jeanas Paule‘is Sartre‘as. Ir kaip praktiškai baudėsi padaryti Saulius Tomas Kondrotas (tik iki šiol kažko delsia).

Ne skeptikas: lietuvių literatūra yra ten, kur ir dera būti literatūrai, savo moderniąją istoriją skaičiuojančiai tik gerą šimtmetį. Ji yra savo vietoje, ramiai priklausydama Rytų Europos arealui kartu su estų ir latvių, gudų ir lenkų, čekų, slovėnų ir vengrų literatūromis. O kaip nekompleksuojanti pasaulinės literatūros dalis, ji yra lygiai ten pat, kur anglų ir amerikiečių, vokiečių ir prancūzų, rusų ir kinų, indų ir indėnų literatūros. Ir niekam ji neturi nei skolų, nei privilegijų, lygiai kaip niekam nėra skolingos ar įsipareigojusios kokiam diktuojančiam centrui minėtos tautos bei kultūros. Literatūrų, kultūrų įvairovė – tai nelygstamas turtas ir visavertės civilizacijos raidos pamatas, o tai primiršę filosofai ir ideologai tepasiskaito Claude‘o Levy-Strausso studiją „Rasė ir istorija“, kur barbaru pirmiausia laikomas tas, kuris tiki, jog yra barbarų. Turint galvoje civilizacijos tendencijas ir masinio skonio diktatą, lietuvių literatūra demonstruoja turiningą individualybių polilogą, o jos savistabos aprėptis ir intensyvumas (Alfonso Nykos-Niliūno „Dienoraščiai“, Vytauto Kubiliaus, Viktorijos Daujotytės knygų ir straipsnių korpusas) kalba patys už save, tačiau ne vien sau.

Kuris atsakymas provincialesnis?

Kartais atrodo, kad literatūra žaidžia su mumis slėpynių. Svarbu, kad būtų su kuo žaisti, kad būtų norinčių jos ieškoti ir tikinčių, jog įmanu šią neklaužadą rasti, kad ir kur ji slapstytųsi – tolstančiame laike, nenustygstančioje mintyje, besiilginčioje širdyje ar tiesiog po ranka.



[1] Kolakowski L. Metafizinis siaubas. – Vilnius: Amžius, 1993. – P. 7–8.

[2] Eagleton T. Įvadas į literatūros teoriją. – Vilnius: Baltos lankos, 2000. – P. 19.

[3] Ten pat.

[4] Radvilavičiūtė G. Suplanuotos akimirkos. – Vilnius: Baltos lankos, 2004. – P. 12–13.