Category "Knygų Aidai"


Tylūs kuždesiai iždo klausimais

(Lietuviškai) Metus pirmą žvilgsnį, atrodo, kad LDK iždas – nuobodi problema, paklaidinsianti skaitytoją lentelių, grafikų, finansinių terminų ir neperprantamų makro-mikro ekonominių procesų marmalynėje. Tačiau iš tiesų tai detektyvo verta tema, pasižyminti neįtikėtinai intriguojančiu siužetu. Jau vien ko vertas paprasčiausias klausimas – iš kur ižde pinigai? Kam jie panaudojami? Kaip surenkami? Kokie mokesčiai egzistuoja? Ypač įdomus bajorų „saviapmokestinimo“ klausimas.

Read more

Apie sovietmečio Lietuvą, savaimią visuomenę ir Sąjūdį

(Lietuviškai) Ainės Ramonaitės ir Jūratės Kavaliauskaitės redaguota knyga Sąjūdžio ištakų beieškant: Nepaklusniųjų tinklaveikos galia yra svarbi, daug privalumų turinti knyga. Leisiu kitiems detaliau aptarti jos turinį ir pabrėžti jos neabejotinus laimėjimus. Mano pastabos bus kritiškos, tad iš anksto atsiprašau už jų vienašališkumą.

Read more

Gerosios ir blogosios knygos (1906)

(Lietuviškai) Mūsų žmonės, per ilgą laiką neturėdami knygų ir gerų mokyklų, ilgainiui labai suskurdo. Todėl dabar, kada jau galime nors savo knygas turėti, pirmas mūsų rūpestis turi būti apsišvietimas. Visur mums labai trūksta mokslo.

Read more

Stalo peizažų grafika

(Lietuviškai) Pernai pasirodžiusią naujausią Antano A. Jonyno knygą Kambarys (2011) nuo ankstesniosios, sonetų vainiko Paskutinės dienos Itakėje (2007), skiria keleri metai. Per juos jis dar parengė dvi savo poezijos rinktines: Ošiantis peizažas (2007) ir Sentimentalus romansas (2009). Taigi nepaisant to, kad Jonynas ir naujame rinkinyje prisimena sonetų vainiko „senstančio poeto“ motyvą, savo knyga jį vėl talentingai paneigia. Patrauk­lus Jonyno poezijos bruožas, kad ji natūraliai „sensta“ ir keičiasi kartu su autoriumi: nuo melodingos pirmųjų rinkinių melancholijos prie atviro dramatizmo, tokio ryškaus rinkinyje Lapkričio atkrytis (2003), iki skepsio, ironijos ir meditacijos naujajame Kambaryje.

Read more

Apie beklasės visuomenės klasę

(Lietuviškai) Sovietų Lietuvos istorija – dar labai gyva, aštri ir prieštaringa, ypač postalininiai metai, tačiau tai nereiškia, kad reikėtų siūlyti šio laikotarpio tyrimų moratoriumą. Vis dėlto knygas, skirtas 1953–1985 m. laikotarpiui Lietuvoje, galima suskaičiuoti ant rankų pirštų, tad naujos pasirodymas – vis dar reikšmingas įvykis. Galima pagrįstai tikėtis kiek šviežesnių idėjų, originalesnių metodų ar teorijų pasitelkimo arba vis drąsesnio Vakarų istorikų, vadinamųjų sovietologų, darbų, metodų, teorijų panaudojimo ir pritaikymo „Lietuvos atvejui“.

Read more

Stalo peizažų grafika

(Lietuviškai) Pernai pasirodžiusią naujausią Antano A. Jonyno knygą Kambarys (2011) nuo ankstesniosios, sonetų vainiko Paskutinės dienos Itakėje (2007), skiria keleri metai. Per juos jis dar parengė dvi savo poezijos rinktines: Ošiantis peizažas (2007) ir Sentimentalus romansas (2009). Taigi nepaisant to, kad Jonynas ir naujame rinkinyje prisimena sonetų vainiko „senstančio poeto“ motyvą, savo knyga jį vėl talentingai paneigia. Patrauk­lus Jonyno poezijos bruožas, kad ji natūraliai „sensta“ ir keičiasi kartu su autoriumi: nuo melodingos pirmųjų rinkinių melancholijos prie atviro dramatizmo, tokio ryškaus rinkinyje Lapkričio atkrytis (2003), iki skepsio, ironijos ir meditacijos naujajame Kambaryje. Bet Jonynas „nesensta“, t. y. poetinio kalbėjimo forma nelieka savo šlovės laikuose (praėjusio amžiaus devintas dešimtmetis): naujajame rinkinyje poetinė kalba mažiau ornamentuota, tiesiogiškesnė, lakoniškesnė; metaforos meistras dabar dažniau kliaujasi pasakojimu, kaip ir jaunesni jo kolegos.

Read more

Proveržis lietuvių (fantastinėje) literatūroje

(Lietuviškai) Visiškai teisingai sako Vilko valandos autorius And­rius Tapinas Žinių radijo diskusijoje su Valentinu Sventicku („Aktualioji kultūra“, 2013-03-14): niekam tikęs tas knygų (ir net jų autorių!) skirstymas į rimtąsias ir pramogines – lyg kokių šaškių į juodąsias ir baltąsias. Gal jis kiek perlenkia tikindamas, kad tai vienpusiška – jo minima Kristina Sabaliauskaitė dar ir kaip moka rafinuotai suraukti nosytę neįtikusių plunksnos brolių atžvilgiu. O ir pačios Vilko valandos skaitytojai kone vienu balsu tinklaraščiuose skanduoja, kaip ši knyga išsiskiria iš „nykios“ lietuvių literatūros fono. Dar painiau – abi pusės dažnai pasako visai įdomių ir pagrįstų dalykų. Daug kas lietuvių literatūroje yra nyku ar bent jau neaktualu, nors manau, kad dėl tokio jos įvaizdžio visų pirma kalta literatūros programa mokyklose ir ją dėstančios mokytojos. Lygiai kaip ir pasitaiko rašytojų, kurių reklama ir šiaip gera nuomonė apie save ir savo kūrinį nemenkai viršija jo vertę. Tačiau su šaškėmis tai neturi nieko bendra.

Read more

Paminklų pamėklės ir jų nuotykiai Vilniuje

(Lietuviškai) Pagaliau pradėjome sulaukti ir kiek daugiau analitinių Vilniui skirtų leidinių – jo istorijai, architektūrai, žmonėms. O tai buvo tikra gėda. Nuvažiavus į bet kokį žymesnį užsienio miestą ar miestelį, galima matyti, kaip jų knygynų lentynos tiesiog lūžta nuo miesto istorijos knygų ar albumų, kartais net itin išmoningai suręstų. Antai esu kadaise iš Minsko parsivežusi albumą, kur atvartuose parodytas tos pačios vietos – istorinio priemiesčio, aikštės ar skvero – kaitos per šimtmečius vaizdas, grįstas archeologinėmis rekonstrukcijomis ir archyvinėmis nuotraukomis, nestokojantis čia pat pateikiamų paaiškinimų. Ir skaitytojui patogu, ir toks vizualus medžiagos dėstymo būdas leidžia įsisavinti žymiai daugiau informacijos.

Read more

Orhan Pamuk: kitoniškos būties paveikslas

(Lietuviškai) „Kai kalbu apie rašymą, pirmiausia man į galvą ateina ne romanas, eilėraštis ar literatūros tradicija, o žmogus, kuris eina savo kambarin, sėdasi prie stalo ir būdamas vienas įsižiūri į savo vidų. [...] Rašyti, reiškia šį vidinį žvilgsnį paversti žodžiais, [...] ir tai daryti su kantrybe, atkaklumu ir džiaugsmu.“ Taip Nobelio kalboje, pasakytoje 2006 m. gruodžio 7 d. Stokholme, priimdamas šią premiją kalbėjo turkų rašytojas Orhanas Pamukas (g. 1952). Gebėjimą būti vienatvėje, įsiklausyti į savo vidų, su kantrybe ir užsispyrimu rašyti ir šioje veikloje atrasti džiaugsmą – viename interviu rašytojas įvardija kaip jam artimą „klasikinę kūrybos kaip amatininkiškos veiklos sampratą“, kurios, pasak jo, „neturėtų pamiršti ir jaunieji menininkai“.

Read more

Keista knyga

(Lietuviškai) Knygų aidų ir Naujojo Židinio-Aidų skaitytojams politikas Egidijus Vareikis yra puikiai pažįstamas kaip įdėmus geopolitinių procesų stebėtojas ir talentingas apžvalgininkas, kurio tekstai dažnam lietuviui, saugiai tūnančiam už tautos tvirtovės sienų, tampa išskirtine galimybe įkišti nosį į civilizacijų koridos lauką, paklajoti po tarptautinės politikos užkaborius ar stebėti juodųjų gulbių šokį globalios ekonomikos spektaklyje.

Read more