Lietuviškoji Europa: trys tapatybės (II)

ŽURNALAS: NAUJASIS ŽIDINYS-AIDAI
TEMA: Europa
AUTORIUS: Nerija Putinaitė
DATA: 2013-11

Regionų Europa ir valstybinis tautiškumas

Regioniškumo tapatybė yra vienas iš trijų identifikuotų lietuviškojo europietiškumo modelių1. Šioje tapatybėje suvereni valstybė yra pagrindinis tautos gerovės garantas. Siekiant užtikrinti šią gerovę bei stiprinti Lietuvos valstybingumą, būtina paisyti geopolitinės valstybės padėties, skatinančios sudaryti ir palaikyti įvairias suverenumą garantuojančias regionines sąjungas. Galima išskirti bent keturis regionus, kuriems Lietuva gali save priskirti: Baltijos valstybių, Šiaurės šalių, vadinamąjį LDK ir Lietuvos–Lenkijos (ar net Vidurio Europos). Kita vertus, pati Europa suprantama kaip išskirtinis regionas, turintis ilgą valstybių bendrabūvio istoriją, o šiuo metu jai priklausančių valstybių susitarimai turi užtikrinti taiką ir saugumą.

Dabartinė ES Lietuvai reiškia darinį, kurio pagrindai buvo padėti dar prieš Lietuvai į ją įsijungiant. Kita vertus, ES kaip saugumo siekianti sąjunga Lietuvos valstybingumui yra ypač svarbi dėl pastovumo, vertybių bei keliamų tikslų. Žvelgiant iš šios perspektyvos, Lietuva kaip valstybė nekelia sau uždavinio „pasivyti Europą“, o siekia remdamasi esama patirtimi spręsti jai, kaip priklausančiai tam tikram regionui, kylančius uždavinius. Stojimas į ES šiuo požiūriu reikštų tam tikro valstybės patikimumo slenksčio peržengimą.

Lietuviškoji tapatybė šiame lietuviškosios tapatybės modelyje numano politinę tautą, kuri kiekvienoje epochoje sukuria savitą valstybės pavidalą. Jos tapatybės pagrindas yra valstybės idėja, grįsta tam tikromis pilietinėmis bendruomeninėmis vertybėmis, kurias verta branginti, dėl jų kovoti ir jas ginti. Europa šioje kultūrinėje-pilietinėje tautos savivokoje svarbi kaip turinti ilgą pilietiškumo tradiciją, sukūrusi geros valstybės modelių. Vis dėlto nepamirštama, kad ir Lietuva turi savą pilietiškumo tradiciją, kurią valstybinė tauta kūrė pagal savo būdą ir patirtį. Todėl geroji Lietuvos valstybingumo praktika, kurios pavyzdžių galima aptikti praeityje, yra ne mažiau svarbi atrama plėtojant dabartinę valstybę ir jos praktikas nei gerieji dabartinės Vakarų Europos pavyzdžiai.

Vytautas Didysis tarp Rytų ir Vakarų

Ryškiausią šio santykio su Europa pavidalą aptinkame Vytauto Didžiojo įvaizdyje ar kulte, koks jis buvo suformuotas tarpukario Lietuvoje minint jo mirties 500 metų sukaktį 1930 metais2. Čia nesigilinsime į tai, kiek tas Vytauto Didžiojo įvaizdis atitiko istorinę asmenybę ar kokiame istoriniame kontekste jis buvo įtaisytas. Daug svarbesni yra pabrėžiamieji Vytauto bruožai, kurie buvo aktualūs bei leido išreikšti tam tikrus tapatybės lūkesčius. Vytautas Didysis buvo vieningai laikomas kaip Lietuvos istorijos „aukso amžiaus“ figūra, europinio lygio vadu ir politiku, sutaikiusiu Lietuvą su Europa, sustiprinusiu tautinį valstybingumą, aktyviu veikimu Rytuose ir Vakaruose garantavusiu saugumą lietuviškam valstybingumui. Vytauto didybė priešpriešinama tarpukario Lietuvos dabarčiai, pasižyminčiai „pigmėjiškumu“, bejėgišku blaškymusi „klaidžiuose keliuose ir klaidingose idėjose“3. Vytautui mirus Lietuva ėmusi mažėti ir nykti „kaip nyksta didelis rūmas, netekęs savo šeimininko“4.

Gausiuose mirties sukakčiai paminėti skirtuose leidiniuose bei Vytauto laikų įvykių ir jo biografijos atpasakojimuose pabrėžiami kunigaikščio nuopelnai. Vienas svarbiausių – kad Vytautas pakreipęs „galutinai Lietuvą į Vakarų Europos krikščioniją ir kultūrą“5. Čia pirmiausia turimas galvoje Lietuvos ir žemaičių „lotyniškasis“ krikštas bei Vytauto ypatinga bažnyčių ir vienuolijų globa. Sakoma, kad dėl ypatingų Vytauto nuopelnų Bažnyčiai, pirmiausia – dėl Žemaitijos krikšto, jam tinkąs „Lietuvos apaštalo vardas“6.

Vytauto asmenybės veiklos perspektyvoje karalius Mindaugas težengęs vieną žingsnį, mėginęs Lietuvą apkrikštyti pagal lotyniškąsias apeigas. Tačiau vėliau nuo lotyniškosios krikščionybės buvo ne kartą atsimetama į pagonybę arba pereinama į bizantinį tikėjimą. Vytautas galutinai užbaigęs šį Lietuvos svyravimą tarp Europos ir Rytų bei atgręžęs Lietuvą į Vakarus.

Vytauto asmenyje įžvelgiamas Lietuvos posūkis į naują raidos etapą: išlaikant lietuviškas senąsias tradicijas, į jas integruojamos naujos: „Vytautas yra tikras lietuvių tautos genijus, kurio asmuo susidarė iš senosios lietuvių kultūros liekanų ir naujai priimtos Europos krikščioniškosios kultūros“7. „Senosios lietuvių kultūros“ minėjimas reiškia, kad čia perimamos tautinio atgimimo tėvų idėjos apie lietuvių tautos kilmę, jas papildant nauja istorine patirtimi, formuojamais lūkesčiais bei keliamais tikslais8. Europa nebėra autentiškąją lietuviškąją tapatybę griaunanti priešiška jėga, o kultūrinis ir civilizacinis (krikščioniškąja prasme) vienetas, kuris ne paneigia, o turtina tapatybę. Krikščionybė nebėra pagoniškąją kultūrą ir papročius sunaikinęs „svetimas“ tikėjimas, o priimtas civilizacinis iššūkis, tautos kultūrai atveriantis naujas galimybes.

Vytauto asmens sureikšminimas atskleidžia, kad lietuviškoje istorinėje savivokoje išskirtinis dėmesys tam, kas „sava“ perkeliamas į tai, kas gera ir ką naudinga perimti. Gėris siejamas ne vien su lotyniškąja krikščionija, bet ir su kitomis europietiškumo apraiškomis, kaip antai geresne vidine tvarka, normalizuotu politiniu gyvenimu, šalies turtėjimu: „Jo tai nuopelnas, kad Lietuva, taip ilgai jo valdoma, pasidarė Europos vakarų kultūros šalimi“9. Vytauto atliktas Lietuvos atgręžimas į Vakarus vertintinas kaip identifikuotas civilizacinis lūžis, kai Lietuva peržengia Europos slenkstį.

Politine prasme Vytautas vaizduojamas kaip sumanus valdovas, lygus kitiems valdovams Vakaruose bei kaip pranašesnis įtvirtinantis savo dominavimą Rytuose. Vytauto asmenyje tarsi atsispindi vakarietiškosios civilizacijos pranašumas prieš rytietiškąją. Vytautas veikęs kaip lygus tarp lygių, gebėjęs kelti sąlygas kitiems Europos vadovams, oriai bendravęs su popiežiumi ir nenusileidęs dalykuose, kurie lietę Lietuvos interesus10. Pabrėžiamas jo politinio veikimo mastas, aprėptis bei didybė. Rytuose Vytautas – neabejotinas autoritetas ir užkariautojas, sugebantis užsitikrinti vietinių valdytojų lojalumą: po mūšių miestai pasižada jo klausyti ar „nebesidėti su Lietuvos priešais“11. Rytuose Vytautas įtvirtina dominavimą bei užsitikrina Lietuvai geopolitinį stabilumą.

Tarsi turėdamas du veidus, „vienu jis žiūri į vakarus, kitu daugiau į rytus“12, jis veikia kaip esantis tarp dviejų pasaulių, ir abu šiuos pasaulius suvokiantis. Vakarams jis yra Rytų tarpininkas, jį Vakarų valdovai pasitelkia „tramdydami“ grėsmes iš Rytų bei užsitikrindami saugumą. Antai Konstantinopolio imperatoriui paprašius pagalbos prieš turkus ir Vytautui jiems pagrasius, šie nurimę13. Reikšmingas Europai jis buvęs dar ir todėl, kad sulaikęs totorių įsiveržimus14.

Tarpukario Lietuvoje kurtą Vytauto Didžiojo vaizdinį paaiškina anuomet populiarios Stasio Šalkauskio idėjos apie rytietišką ir vakarietišką lietuviškosios tapatybės pradus. Kultūriniuose ano meto aptarimuose kultūros plėtros tikslai buvo tiesiogiai siejami su tuo, kas vadinta tautos dvasios potencialu. Todėl Šalkauskio apmąstymuose Lietuvos tautinei kultūrai keliamas uždavinys yra Vakarų ir Rytų, germanų (taip pat – ir lenkų) ir slavų, kultūrų ar civilizacijų sintezė. Tai yra galima, nes pačios tautos savasties esama dviejų šaltinių: rytietiško, pasireiškiančio instinktų, jausmų, vaizduotės stiprumu, polinkiu į estetiką, ir vakarietiško, pasireiškiančio per laisvę, aktyvumą, protą, valią, gėrio ir blogio, idealo ir tikrovės skirtumą15. Kultūrinėje plotmėje Šalkauskis mąstė apie naujosios lietuviškosios tapatybės, „pilnutinės tautos“ ir „pilnutinės civilizacijos“, kurios iki to laiko nebūta galimybių realizuoti16, kūrimą per skirtingų civilizacinių pradų kūrybinę sintezę, atliktą savosios tapatybės pagrindu: „lietuvių tauta gali gyventi pilnutinį gyvenimą tik tada, jeigu jai pavyks sulydyti: rusų ir lenkų kultūros pradus į vieną tautinę lietuvių sintezę ir nustatyti išorinę pusiausvyrą, bent vietinę ar dalinę, tarp germanų ir slavų pasaulių“17.

Vytautas tarpukariu ir vaizduotas(is) kaip politikas, savo veikloje realizavęs šią skirtingų pradų sintezę. Jis įvedė pusiausvyrą tarp Rytų ir Vakarų, taip tapo pripažintu lyderiu vienoje ir kitoje pusėje bei garantavo gerovę Lietuvai. Stačiatikių ir Katalikų Bažnyčių sujungimas minimas kaip jo nerealizuotas projektas. Jis kultūriškai dvasinėje plotmėje irgi atspindi sintezės idėją.

Vytautas veikla nebuvusi patenkinti jo kaip valdovo ambicijas. Jis viską daręs gindamas Lietuvos interesus, siekdamas stiprinti jos valstybingumą ir suverenitetą, pagal esamą geopolitinę situaciją kurdamas saugią ir palankią aplinką Lietuvai vystytis. Su šiuo tikslu siejamas noras karūnuotis kaip viena iš pastangų „vaduoti“ iš lenkų lietuvių tautą18 ar „Lietuvą visiškai nuo Lenkijos atidalyti“19. Tai idėja, ypač aktuali tarpukario savivokai. Ji netiesiogiai atskleidžia, kad Vytautas nutiesęs kitoniškus kelius į Europą: ne per Lenkiją, o surastu savitu ir savarankišku keliu. Gebančiam kaip lygiam kalbėtis su Europos lyderiais Vytautui nebereikia lenkiškųjų giminaičių tarpininkavimo. Šia prasme Lenkija praranda išskirtinę Lietuvai politinę bei kultūrinę svarbą, likdama viena valstybių, su kuriomis reikia derėtis dėl Lietuvos interesų.

Vytauto buvęs lyderis, kuris „padėjo pamatus naujajai Lietuvai“, „Lietuvos žmonės pradėjo šviestis, vyko mokytis į Europos universitetus“20, iki galo išplėtojęs tautos galimybes. Europietiškumas šioje perspektyvoje yra civilizacinis laukas, kuriame lietuviškumas gali pilnai skleistis, drauge išlaikydamas savitumą. Būdamas „Europos“ vienas iš vadovų, Vytautas drauge išsiskiria „rytietiška“ patirtimi bei gebėjimu rasti politinę pusiausvyrą tarp Rytų ir Vakarų.

Vytauto veiklos vaizdinyje jo gebėjimas tartis ar kovoti, blaiviai vertinti Lietuvą supančią politinę aplinką, sudaryti įvairiausio pobūdžio regionines taikos sąjungas ir susitarimus ar kitais būdais užtikrinti Lietuvos saugumą yra labai svarbus. Tačiau jo užmojis siekia daugiau nei vien sąjungos, sudaromos idant Lietuva kaip maža valstybė išliktų. Vytautas simbolizuoja Lietuvos politinius gebėjimus būti greta kitų Europos tautų, savitai veikiant įsitvirtinti Europoje, tapti krikščioniškų politinių bendrijų klubo nare.

Geopolitinis saugumas ir suverenumas

Toks Vytauto Didžiojo vaizdinys leidžia atskleisti savitą lietuviškosios savivokos tipą, kuris grįstas realistiniu valstybės geopolitinės padėties vertinimu bei yra vedamas rūpesčio dėl valstybės išlikimo. Zenonas Norkus tokią Lietuvos valstybę netgi sieja su nerealizuota imperija ar atskira civilizacija, kurios užuomazgos įžvelgiamos stačiatikių ir katalikų Bažnyčių kaip dviejų kultūrinių tradicijų sujungimo planuose: „LDK kaip imperijos idėja, kuri galėjo būti realizuota, jeigu LDK būtų pajungusi visas rusų žemes, ir tokiu būdu būtų lik­vidavusi jėgas, politiškai suinteresuotas stačiatikybės atskirumo išsaugojimu“21. Net jei tokio tikslo galutinai pajungti tautas ir būta (nors jis nebuvo realizuotas), darinys, apie kurį kalbame, daug labiau primena realizuotą saugumą garantuojančią sąjungą. Tiesa, iš jos galėjo kilti imperija, tačiau ji galėjo ir susilpnėti bei irti, kas iš tiesų ir įvyko.

Lietuvos geopolitinė padėtis Vytauto laikais, tarpukariu bei šiandien lemia, kad susiduriama su panašiomis problemomis, kylančiomis dėl buvimo tarp Rytų ir Vakarų. Valdovo Vytauto, valdančio dideles teritorijas ir darančio įtaką visos Europos politiniams procesams, vaizdinys tarpukario Lietuvoje buvo idealas, atsveriantis realią situaciją: maža Lietuva daug labiau yra veikiama išorės ir geopolitinių veiksnių nei pati juos gali veikti. Šią situaciją Šalkauskis 1939 m. gana tiksliai yra įvardijęs: „Gyvename vienoje iš neuralgingiausių vietų Europoje, kur mus malė ir mala įvairūs tarptautiniai interesai, įtakos, didelių valstybių spaudimai“22. Juo labiau kad ir Europa anuomet toli gražu nepriminė į taiką orientuotos sąjungos, buvo aiškiai jaučiamas nestabilumas ir krizė. Antanas Smetona ket­virtame dešimtmetyje kalbėdamas apie Europos situaciją nurodė, kad „naujos sutartys, dabar sudaromos, visiško saugumo nebelaiduoja. Nauji galybių veiksniai naujais metodais kuria tarptautinę teisę, tačiau, rodos, nepatvarią, iš kurios eina tik miglotos viltys geresnei ateičiai“23.

Tarpukario geopolitiniuose mąstymuose buvo plėtojamos įvairios Lietuvai saugumą bei ilgalaikį suverenumą garantuojančių lygiaverčių sąjungų idėjos. Antai Kazys Pakštas pačioje nepriklausomybės pradžioje drauge su kitų šalių diplomatijos atstovais ir veikėjais buvo parengęs memorandumą dėl Balto-Pontijos „beveik nepriklausomų valstybių“24 konfederacijos, sudarytos iš Latvijos, Lietuvos, Gudijos ir Ukrainos, kuri „savo didumu labai imponuotų megalostatizmo šalininkams, mikrostatizmo priešams“25. Jau pokario emigracijoje Pakštas kalbėjo apie Vidurio Europos konfederaciją, jam „brangiausią tarptautinį ir kartu tautinį idealą siekiant laisvės ir pastovesnės teisingos taikos“26. Galima prisiminti ir Mykolo Rцmerio per regionines sąjungas realizuotiną „Pan-Europos“ idėją27 ar į Čekoslovakijos radimąsi atvedusi Tomбšo G. Masaryko idėja apie Jungtines Rytų Europos valstybes, kai jų vienybė grindžiama „pagarba atskiroms individualybėms“28. Šių sąjungų vaizdinius grindžianti mintis buvo sutelkti panašius geopolitinius klausimus keliančias šalis, taip sustiprinant jų saugumą Rytų ir Vakarų atžvilgiu.

Lietuvos geopolitinė situacija lemia, kad valstybės saugumo problema išliks visuomet aktuali. Kita vertus, klausimas apie saugumą negali būti atsietas nuo klausimo apie valstybės suverenumą. Pastarasis yra pagrindas kelti saugumo klausimą, o ne atvirkščiai. Sovietmečio patirtis aiškiai liudija, prie kokių vertinimų gali nuvesti požiūris, kai suverenumas pajungiamas saugumui. SSRS skelbėsi garantuojanti saugumą ir taiką. Lietuvos prijungimas prie Sovietų Sąjungos komunistų buvo nuosekliai aiškinamas kaip didesnio saugumo Lietuvai garantas. Kaip 1967 m. pabrėžė Antanas Sniečkus, 1940-ieji metai buvę „tikrosios Lietuvos nepriklausomybės pradžia“: „nepriklausomybė nuo užsienio imperialistų politikos, nuo monopolijų kišimosi į Lietuvos vidaus reikalus, nuo savųjų išnaudotojų savivaliavimo“29. Sovietinis Lietuvos valstybingumas priešpriešinamas „buržuaziniam“, kai valstybė buvusi „bejėgė didžiųjų imperialistinių valstybių atžvilgiu“30, vadinasi, nesaugi.

Nepaisant tokių peraiškinimų, sovietinis vidinis saugumas nebuvo remtas valstybių suverenumu: jos buvo administraciniai, bet ne politiniai vienetai. „Sąjunga“ buvo žodis, kuris visai neatitiko tikrovės. Jos prievartinis išorinis vienijantis „fasadas nevienijo tautų ideologiškai, nesukūrė jų dvasinės bendrijos ir tikro pat­riotizmo“31. „Lietuvos respublika“ negalėjo sudaryti į politines panašių sąjungų su kitomis SSRS priklausančiomis „respublikomis“, nes negalėjo formuluoti ir jokių savų politinių tikslų, ką ir kalbėti apie net teorines galimybes sudaryti kokias nors sąjungas su šalimis, esančiomis už SSSR ribų. Idėja apie suverenų politiškumą buvo trinama pasitelkiant ir plėtojant tautos be valstybės ar grynai etninės tautos vaizdinius. Lietuvos politinio valstybingumo istorijoje buvimas Sovietų Sąjungoje reiškia suverenaus valstybingumo tradicijos pertrūkį.

Suvokimas, kad laisvu sprendimu sudarytos sąjungos suteikia saugumo nepriklausomybei bei užkerta kelią prievartiniam įjungimui į „blogas“ sąjungas, buvo aiškus jau Lietuvai vaduojantis iš Sovietų Sąjungos. Buvimas sąjungose kaip suverenumo garantas buvo pat­virtintas noru bei realybe tapusiu stojimu į ES, NATO, kitas organizacijas. Ir šiandien saugumo klausimų tyrėjai mato, jog į ES įstojusiai Lietuvai naudinga aktyviai dalyvauti ir kitose sąjungose. Analizuojant jos didesnio saugumo perspektyvas bei keliant klausimą, kas galėtų grėsmes neutralizuoti, numatomos sąjungininkų paieškos skirtingomis kryptimis: „formuoti mūsų šalies trans­atlantinę, europinę ir Rytų politiką“32, pabrėžiant išskirtinę būtinybę Baltijos valstybėms šlietis prie JAV.

Saugumo ir suverenumo klausimai yra taip glaudžiai susiję, jog priklausymas bet kuriai į saugumą nukreiptai sąjungai kels klausimą apie tai, ar jai priklausančios valstybės yra suverenios bei skatins ieškoti suverenumo apibrėžčių. Lietuvoje suverenumas dažniausiai vertinamas pagal sąlygas etno-tautiškumui, raminant, kad „saugi tauta turi iš esmės geresnes sąlygas išsaugoti tautiškumą“33, ar skatinant susitaikyti, kad tautos samprata turės keistis. Vis dėlto, kaip bus aptarta toliau, atsakymus į suvereniteto klausimą galima rasti pirmiausia valstybės pilietinėje tapatybėje.

Suvereniteto klausimas kyla ir kils dabartinėje Lietuvoje, kadangi geopolitinės sąjungos, į kurias Lietuva įsijungia, yra vienaip ar kitaip susijusios su viena pagrindine jas orientuojančia sąjunga – ES. Ši situacija iš esmės skiriasi nuo tarpukario situacijos, kai Europa buvo labiau kultūrinis nei politinis orientyras. Dabartinės situacijos specifika leidžia kartu su Alfredu Bumblausku teigti, kad „Lietuva dar niekada savo Tūkstantmečio istorijoje neturėjo tiek daug draugų ir sąjungininkų. [...] Taigi esame saugiausi savo istorijoje, o ir daug kuo kitu XX–XXI a. sandūra yra iškiliausias taškas Lietuvos Tūkstantmečio istorijoje“34. Saugumo perspektyvoje ES yra sąjunga, kurią atradome jau sukurtą. Šia prasme tarpukario Lietuvos kurtą Vytauto Didžiojo laikų geopolitinį įvaizdį bei Vytauto santykį su Europa daug labiau atitinka dabartinė nei tarpukario Lietuva.

Europa šioje lietuviškumo savivokoje pirmiausia yra valstybių politinė sąjunga, besiremianti tam tikra politiškumo tradicija ir praktika. Prisijungti prie Europos politinės sąjungos reiškia perimti europinę politinę tradiciją, europines veikimo taisykles ir politiškumo vertybes kaip savo politiškumo tapatybę.

Bendradarbiavimą, o ne karą garantuojanti sąjunga kartu reiškia, jog toks politiškumas pastatytas ant kultūriškai gerų vertybinių pamatų. Šie pamatai Vytauto europietiškumo atveju yra krikščioniški. Todėl ir politiškumas, kurį perima Vytauto valstybė, yra krikščioniškas politiškumas, atsiskleidžiantis kaip pranašesnis už pagonišką, jau išsėmusį savo politines galimybes. Lietuvių tauta, kūrusi savo valstybingumo tradiciją, tampa krikščionių tauta, į savąjį politiškumą integruodama europietiškąjį. Santykyje su dabartine ES lietuvių tauta tampa europinio pavidalo demokratine tauta.

Europos kryptis ir regionų „tiltai“

Europinės tapatybės kontekste, geopolitikos aiškinimuose Lietuva paprastai priskiriama vienam europinių regionų. Gana paplitęs Europos dalijimo į subregionus būdas atranda Vakarų Europą, Šiaurės šalis, Vidurio Europą, Balkanus, Rytų Europą, Rytų Pabaltijį, pastarajam priskiriant Lietuvą35. Žvelgiant ne vien iš geopolitinės ar geografinės, bet ir iš tapatybės perspektyvos, pagal keltus tikslus bei istoriškai pasireiškusias pastangas rasti sąjungininkų, Lietuvą galima priskirti keliems regionams vienu metu. Tai – trijų Baltijos valstybių regionas; Šiaurės šalių, įskaitant ir tris Baltijos valstybes, regionas; vadinamasis LDK regionas, išplėstas apimant posovietines valstybes, įskaitant Ukrainą, Baltarusiją, Gruziją ir kitas; Vidurio Europos regionas bei specifinis Lenkijos ir Lietuvos regionas – dėl bendros istorijos. Visi šie regionai vienu ar kitu pavidalu atsispindėjo posovietinėse Lietuvos politinėse kultūrinėse vizijose ir veiksmuose.

Visų šių regionų telkimosi pagrindas bei tikslai vienaip ar kitaip yra stipriai veikiami Europos krypties, jie funkcionuoja kaip „europiniai“ regionai. Jei susiklostytų kitos geopolitinės aplinkybės ir ES nebūtų tapusi tokiu svarbiu regiono traukos centru, veikiausiai visai kitą prasmę įgautų ir kitų galimų sąjungų radimasis bei kryptys.

Nuo pat nepriklausomybės pradžios Lietuva į sąjungas žiūrėjo pirmiausia kaip į „tiltus“, kurie padėtų pereiti nuo sovietinės praeities į europinę ateitį. Vėlesnis savęs priskyrimas posovietinei erdvei atliepia pastangas pačiai tapti tiltu šioms šalims gręžiantis ir judant į Europą. „Tiltinis“ regioninių sąjungų pobūdis iš dalies paaiškina silpną Rytų ir Vidurio Europos bei Lietuvos ir Lenkijos konsolidavimąsi. Sovietmečio pabaigoje jų patirtis bei situacija pernelyg skyrėsi, kad galėtų tapti artimiausiomis partnerėmis ieškant bendrų tiltų į Europą.­

Saugumo ir sąjungų sudarymo lietuviškajame kontekste dominuojanti „tilto“ idėja remiasi nuostata, jog ES yra pagrindinis saugumo orientyras. Lietuva šiose są­jungose užima vieną iš trijų galimų vaidmenų: kaip ieškanti tilto į Europą, kaip einanti juo, ar kaip kitiems esanti tiltas į Europą. Kadangi vis dar kalbame apie politinį „europėjimą“, akivaizdu, kad ir ES Lietuvai yra vis dar tiltas į tai, kas suvokiama kaip visavertiškas europinis politiškumas.

„Tiltas“ yra dinaminė sąvoka, ji netenka prasmės, kai tiltu pereinama, tad akivaizdu, kad ir regioninės sąjungos, kurias Lietuva suburia ar prie kurių prisijungia, aktyvią prasmę turi tik kol nėra pasiektas jų keliamas tikslas.

Baltijos šalių regioninė vienybė formavosi dar Lietuvai priklausant SSRS bei reiškėsi siekiu ištrūkti iš šios sąjungos, tai yra drauge ieškoti tiltų į Europą. Buvo aiškiai suprantama, kad trims tai gali pavykti lengviau nei vienam. Pasiekus šį tikslą, ar net dar tik judant iki jo, buvo iškeltas kitas – įstoti į Europos Sąjungą. Jau Baltijos kelyje buvo reiškiama idėja dėl krypties Europos link. Ji buvo išreikšta ir lakiame 1989 m. šūkyje „Baltijos kelias – tai Europos kelias“36. 1993 m. LR Seimo rezoliucijoje įvardijamas siekis „kaip galima greičiau tapti Europos Sąjungos nare“, o jo link vedantis kelias: skatinti „ekonominius bei politinius ryšius su Latvija ir Estija bei Šiaurės ir Vakarų Europos valstybėmis“37. Latvija ir Estija suvokiami kaip patikimi partneriai einant tuo pačiu keliu: „Kelias į Europos Bendriją galėtų būti lengvesnis ir trumpesnis, jei visos Baltijos valstybės juo žengtų kartu“38. Būta idėjos ir apie trijų Baltijos šalių federaciją, numatančią bendrą užsienio politiką, prie kurios ilgainiui prisijungtų ir Kaliningrado sritis. Tai esą užtikrintų ne vien „milžinišką ekonominę ir politinę naudą“, bet ir susiformuotų savitas „visų šių tautų dvasinis sociumas, užtikrinantis visoms joms saugumą ir gerbūvį“39.

Vytautas Landsbergis 1991 m. buvo nukalęs galimą pavadinimą šiam jungtiniam dariniui – „Eslalija“, pirmiausia jį matydamas kaip ekonominį junginį, bend­rą Baltijos šalių rinką40. Iš tolimesnės perspektyvos vertindamas Baltijos šalių bendradarbiavimą jis nurodė, kad tai solidarumas kaip „tautų solidarumo raiška, bendradarbiavimas bei integracija dar prieš įsiliejant į Europos Sąjungą“41. Tuo metu šių šalių bendradarbiavimas bei tikslai buvo lyg Mažoji Europa, kol šios šalys dar nebuvo priimtos į Europos politinę sąjungą. Sėkmingas bendradarbiavimas tarsi drauge rodė, kad šalių tautinis judėjimas nėra izoliacinis ar „agresyvus“, kad Lietuva nėra prieš sąjungas, priešingai, kad turima gebėjimų bendradarbiauti bei burtis į kitokio pobūdžio sąjungas nei SSRS.

Baltijos šalių vienybė susilpnėjo paaiškėjus, kad įstojimui į ES šis bendradarbiavimas nėra būtinas. Tai nulėmė 1997 m. Europos Komisija, paskelbusi, jog įstojimo į ES atžvilgiu atsisakoma grupės požiūrio, o šalių pasirengimas stoti vertinamas individualiai: „Tai reiškė Baltijos šalių diferenciaciją, nes Estija atsidūrė pirmoje grupėje, o Latvija ir Lietuva – antroje. Šis ES politikos pokytis paveikė trišalį Baltijos šalių bendradarbiavimą, nors Sąjunga ir toliau akcentavo subregioninio bendradarbiavimo svarbą“42. Estija buvo įvardyta kaip lyderė ir nenorėjo laukti kitų dviejų šalių. Neabejotina, kad tai nepanaikino trijų šalių bendradarbiavimo, tačiau jo pagrindas prarado pagrindinę prasmę.

Šiaurės šalys, kurioms Lietuva save taip pat priskiria, jau Sąjūdžio laikais įvardijamos kaip patikimiausias ir arčiausias kelias („tiltas“), kuriuo galima „grįžti į Europą“, tapti politinės Europos sąjungos nare. Nepriklausomos Lietuvos pirmosios Vyriausybės programoje judėjimo į Europą kelias painiai nusakomas kaip ėjimas „per Šiaurės Europos regiono sąvokos įprasminimą ir materializavimą“43, veikiausiai reiškiantis, jog Šiaurės Europos regionas realybėje be Baltijos trijų šalių neatitinkąs regiono sąvokos.

Šiaurės šalys buvo ir yra matomos ir kaip „Europa“, į kurią Lietuva kultūriškai siekė patekti ar tapti panašia. Jų gyvenimo būdo ar nuostatų perėmimas reikštų ir lietuvių europėjimą. Buvo deklaruotas siekis tapti „atomiškai neginkluotos Šiaurės Europos dalimi, kad susigrąžintų buvusį neutralios valstybės statusą“44.

Skandinavijos šalių, pirmiausia Danijos ir Švedijos, aktyvus tarpininkavimas iš tiesų atliko sunkiai pervertinamą „tilto“ į Europą vaidmenį, kad Lietuva priė­mimas į ES nebūtų atidėtas45. Bendrumo su Šiaurės šalimis atradimas nėra naujiena. Matas Šalčius tarpukariu kalbėjo apie „Baltoskandijos“ sąjungą, kuri „reikštų susidarymą iš abiejų Baltijos pusių lyg ir vienos srities, pavyzdžiui, ir pati Skandinavija yra susidariusi. Kiek tai Baltoskandijai susidaryti yra tikroviškas pagrindas?“46 Šiaurės šalių kultūra kiek pernelyg optimistiškai matoma kaip pagrindas mažų šalių apsaugai ir solidarizavimuisi: „Jei kokie nors sutarčių ir taikos laužytojai norėtų įsiveržti į Baltijos valstybių teritorijas, juos pasitiktų moralinis pasipriešinimas, boikotas, jie nesulauktų jokios naudos ir palaikymo, todėl jiems verčiau būtų atsitraukti iš užimtų teritorijų, negu pasilikti“47. Šalčius Šiaurės šalis irgi suvokė kaip karine prasme neagresyvias ar net siekiančias visiško nusigink­lavimo kaip Danija.

Regionas, kuris kai kada siejamas su LDK, apima šalis, kurioms Lietuva siekia tapti tiltu į Europą. Vis dėlto šis regionas labiau sietinas ne su LDK, o su posovietine erdve, su ES nepriklausančių posovietinių šalių grupe, kurių buvimas ES padidintų Lietuvos saugumą. Drauge tai yra ir Europos saugumo, ar net europietiškumo plėtimas siekiant, kad neeuropinis regionas politine prasme taptų Europa, o Lietuva jau būtų ne Europos kraštine, o vidine šalimi. Šio regiono sąjungos turi trumpesnę ar ilgesnę istoriją, priklausančią nuo siekiamų tikslų. Antai 2000 m. Lietuvos politine iniciatyva buvo suburtas vadinamasis „Vilniaus dešimtukas“, skirtas konkrečiam tikslui, Vidurio ir Rytų Europos šalių įstojimui į NATO. Su tilto į Europą vaidmeniu susiję ir kiti Lietuvos politinio solidarumo pareiškimai demokratiniams judėjimams Ukrainoje ir Gruzijoje. Vienas prioritetų Lietuvai pirmininkaujant ES Tarybai, vadinamoji „Rytų partnerystė“ taip pat atlieka „tilto“ į Europą vaidmenį, siekiant, kad tos šalys perimtų ir europines demokratinės politikos praktikas.

Lietuva visada išliks potencialus tiltas į Europą Baltarusijai ar net Rusijai. Lietuviškojoje regioninėje savivokoje Rusijai vien nepriklausomybės pradžioje buvo priskirtas pozityvus regioninio poliaus vaidmuo, o Lietuvai numatyta galima „tilto“ tarp Rusijos ir Europos funkcija. Prezidentas Algirdas Brazauskas 1993 m. Lietuvą ištikusias istorines negandas aiškino kaip Rytų ir Vakarų konflikto pasekmes. Todėl atkūrusi nepriklausomybę Lietuva tapusi „senosios Vakarų Europos ir Europos iki Uralo tarpininke“: „Tilto tarp Rytų ir Vakarų principas galėtų sudaryti palankias sąlygas užsienio investicijoms, verslui, tranzitui, turizmui“48. Taip suprastas tarpininkavimo apibrėžimas ano meto kontekste galėjo paprasčiausiai reikšti vien tikslą palaikyti ir vystyti plačius ekonominius ryšius bei optimizmą dėl politinio Rusijos demokratėjimo. Tačiau ekonominių tikslų suabsoliutinimas numatė, kad politiškai pasirinkta Europos (Vakarų) kryptis nėra vienareikšmė, numatoma galimybė „balansuoti“ pagal aplinkybes. Iš tiesų, jei Europa matoma kaip geopolitiškai esanti Europos centre, tuomet Europą Lietuva aptiks ne tik atsigręžusi į Vakarus, bet ir į Rytus. Lietuviškoje savivokoje toks platus Europos apibrėžimas yra veikiau išimtis nei taisyklė.

„Europa iki Uralo“, kad ir kaip paradoksaliai tai skambėtų, būtų šio regioniškumo idealus tikslas. Tai galutinai politiškai realizuotų kultūrinę Šalkauskio idėją apie Lietuvą tarp Rytų ir Vakarų bei geopolitinę Vytauto Didžiojo kaip Vakarų ir Rytų Bažnyčių vienytojo vaidinį.

Regiono bendra lietuviškoji tapatybė?

Politinėje praktikoje sąjungos gali būti sudaromos remiantis vien pragmatiniais interesais. Tačiau lietuviškosios tapatybės požiūriu politinės sąjungos gali turėti prasmę, kai jos yra įkultūrintos. Neretai konstatuojama tokio kultūrinio įprasminimo stoka. Alvydas Jokubaitis dar 1989 m. identifikavo skirtingą Rytų ir Vakarų regioniškumą Europoje bei „rytietiškos“ savarankiškos tapatybės stoką. Rytiečiai, kuriems priskiriami ir lietuviai, save matantys kaip „neišsipildžiusią“ Vakarų Europą bei nepaisantys savų tradicijų ir atsisakantys galimybių jas plėtoti, „visomis išgalėmis stengiasi perimti Vakarų idėjas ir nuo jų neatsilikti“, o „Rytų Europos tikrovės idėjinis atspindėjimas pakeičiamas Vakarų Europos idėjų adaptacija“49. Kultūriškai formuluojamas uždavinys šią savastį išplėtoti.

Regis, savaime peršasi mintis, kad regiono saugumui ir tvarumui reikalinga bendra kultūrinė regiono tapatybė, kaip koks šalių ir tautų susikalbėjimo pagrindas. Regioninės tapatybės identifikavimo kelias dažniausiai susijęs su bendros kultūrinės ar civilizacinės patirties paieškomis. Eidami šiuo keliu vis susiduriame su skirtingų tautų puoselėjamų tapatybių skirtingybėmis ar net priešingybėmis. Gali rastis politinis interesas kultūrinėmis priemonėmis konstruoti nacionalinio požiūrio skirtumus peržengiančią regiono meta-tapatybę ar atrasti bei sureikšminti tam tikrus iš istorijos kildinamus reikšmingus ar abejotinai buvusius įvykius ar reiškinius, juos paverčiant bendrais simboliais. Toks selektyviai parinktos istorijos panaudojimas politiniams tikslams, net jei skirtųsi mastas, veikiausiai būdingas įvairioms politinėms sistemoms. Antai SSRS Žalgirio mūšį buvo pasitelkusi kaip istorinę kategoriją „ideologiškai pagrindžiant ir viso Varšuvos bloko ­egzistavimą“50.

Dabartiniam Rytų regiono bendrumo įprasminimui Lietuvoje politiškai naudojamas XIV a. Mėlynųjų vandenų mūšis tarp LDK kariuomenės ir Aukso ordos. Mūšis iki šiol nebuvo labai plačiai žinomas dėl abejonių jo realumu bei reikšme51. Vis dėlto politiškai jis sureikšmintas parengus specialų 650 metų sukakties minėjimo planą, kuriam pritarė LR Vyriausybė. Mūšis plačiai išpopuliarintas kaip ukrainiečių ir lietuvių tautų bendros pergalės ir bendro veikimo simbolis, kartu šį įvykį per leidinius bei minėjimus įrašant ir į lietuvių istorinę atmintį52. Šių pasakojimų akivaizdoje ypač aktualus tampa istorija besiremiančio politinio pasakojimo ir istorinės tiesos santykis. Dilema nėra tokia paini, kaip galėtų atrodyti iš pirmo žvilgsnio, nes sprendžiama mokslinio tyrimo laisvės, akademinio sąžiningumo ir mokslinio objektyvumo plotmėje.

Klausimai apie bendrą tapatybę ir jos simbolius taip pat patenka į akiratį tyrimų ar praktikų, kurie siejami su skirtingų bendrijų galima bendra atmintimi apie istorinius įvykius bei patirtis. Plečiantis ES įvairią, net nesuderinamą istorinę patirtį turinčių šalių padaugėjo. Tarsi radosi ir poreikis aptikti bendrą tapatybę ar bent sušvelninti tapatybių sankirtas, galinčias iššaukti priešiškumą. Į „bendros atminties“ ar bendros istorijos paieškas leidosi istorikai ir kultūros tyrėjai. Kaip yra įvardijęs Timothy Snyderis, „tai, kad nėra bendro tiek Rytus, tiek Vakarus apimančio istorinio Europos naratyvo, trukdo suprasti vieniems kitus ir būti solidariems“53. Kita vertus, aiškiai suvokiama, kad „įžeidimų ir sužeidimų“, „teisėtų ir nepagrįstų“ reikalavimų, skausmingos istorijos tokios skirtingos, jog tikėtis reikėtų „sukurti ne bendrą istoriją, o erdvę, kurioje nekiltų pavojus net skirtingiausioms istorijos interpretacijoms ir besivaržantiems nacionaliniams naratyvams“54. Nepaneigiant šių ieškojimų vertės, šiandien tampa vis aiškiau, kad įvairiems, net nesuderinamiems nacionaliniams pasakojimams atverta erdvė ne tiek kuria bend­rą istoriją ir vieningą tapatybę, kiek įgalina susitaikyti su tapatybių skirtingumu.

Bendros tapatybės reikšmė, nė nekalbant apie jos galimybę, iš tiesų gali būti pervertinama. Kaip rodo lietuviškųjų regioninių sąjungų steigimosi ar raidos eiga, joms praeities, bendrų tradicijų momentai turi vien antrinės reikšmės, lyginant su dabarties iššūkiais, aktualijomis ir ateities tikslais. Baltijos šalių regiono bendrumas aiškinamas sovietinės patirties bendrumu ir jo sąlygotu šių tautų žmonių noru „matyti savas šalis apsijungusias bei vieningas“55. Sąjūdžio pareiškime vienijantis pagrindas įvardijamas gana bendrai: „Teritorinė kaimynystė, kultūros ir ūkio tradicijų panašumas, tautinis atgimimas jungia Pabaltijo respublikas į vieningą regioną, kurio žmonės siekia pertvarkyti savo gyvenimą viešumo, demokratijos ir suvereniteto pag­rindais“56. Čia aišku, kad labiausiai Baltijos tautas vienija ne tiek istorija ir praeities tradicijos, kiek – netarpiškai išgyvenama ar net drauge kuriama istorija. Visavertei vienybei neprireikia specialiai apibrėžtos atminties apie tolimosios istorijos bendrus priešus, kovas ar bendrą kilmę.

Šiaurės šalių ir Lietuvos bendrumą atradęs Šalčius yra nurodęs, kad Baltoskandijos idėjai susidaryti esama „grynai dvasinių pagrindų“57, dvasinio artumo tarp Lietuvos ir Skandinavijos šalių. Tačiau siekdamas šį artumą konkrečiau įvardyti, jis nurodė ano meto gyvenimo panašumus. Panašus esąs švietimas, įstatymų leidyba, mokslo bendradarbiavimas, sudarąs sąlygas perimti kultūrą. Galiausiai, ir „ūkiškai yra nauda bend­radarbiauti“58.

Bendros tapatybės aktualiausia diskusija yra susijusi su klausimu apie vadinamąjį lietuviškąjį (ir ne-lietuviškąjį) LDK paveldą. Bumblauskas yra nurodęs, kad Edvardo Gudavičiaus pateikta Lietuvos istorijos interpretacija leidusi naujai pažvelgti į lenkiškąją Lietuvos kultūros dalį, įvertinti, kad lenkų kultūra „gali būti integrali Lietuvos kultūros dalis“59. Šis naujas žvilgsnis lietuviškąją tapatybę atgręžęs nuo tautos, kuri savo istoriją vertina per tautinę individualybę, nuo „jaunosios Lietuvos patriarchų ieškotos, bet taip ir nesurastos ir nesurandamos dingusios pagoniškosios baltų Atlantidos“60

Vis dėlto šiame požiūryje, išplėtotame jau paties Bumb­lausko, svarbiausia ne tiek bendra tapatybė, kiek aptikta lietuviškųjų tapatybių istorinė įvairovė. Lietuvių tautos tapatybė reiškiasi kaip istoriškai kintama, praeityje ir dabartyje galima aptikti „skirtingas Lietuvas“. Vilniaus istorijos ir kultūros sudėtingumas bei įvairovė geriausiai atspindi šios tapatybės perspektyvą. Lietuviai, „save išvydę kaip metropolio kūrėjus, šalia turės pamatyti lenkus ir baltarusius, žydus ir totorius, stačiatikius ir graikus katalikus, evangelikus liuteronus ir evangelikus reformatus etc. Vilniaus turtų nereikia dalytis. Vilniaus turtuose užtenka tik pamatyti dalį savo kultūrinės tradicijos, o dar svarbiau – visą Vilniaus paveldą integruoti į šias tradicijas“61. Ragini­mas „visą Vilniaus paveldą“ integruoti į kultūrines tradicijas, taip pat ir į lietuviškąją kultūrinę tradiciją, atveria visiškai naują lietuviškosios tapatybės apmąstymų perspektyvą. Užuot susitelkus į bendro paveldo dalybas, svarstant, kas lietuviška, o kas jau nebe, įtvirtinama galimybė skirtingoms tautoms sieti save su tais pačiais protėviais, neprarandant savo dabartinio ­išskirtinumo.

Nauju požiūriu į LDK paveldą grindžiama interpretacija sukėlė bene aštriausią pastarojo meto susipriešinimą lietuviškosios tapatybės klausimu. Jo šalininkai įvardija kaip „perversmą“ dominuojančiojo tautinės tapatybės pasakojimo kontekste, kurį dar būtina sunaratyvinti62.

Polemika atskleidžia, kad tautos tapatybės perspektyvoje bendra su kitomis tautomis tapatybė nėra ir negali tapti kokiu nors esamos tapatybės „antsluoksniu“. Kitų tautų buvimas tampa svarbus tuomet, kai jos patenka į tautos tapatybės akiratį. Negatyvūs kitų tautų įvaizdžiai gali kisti ne tiek ieškant bendrų taškų tarp tautų požiūrių į tą pačią istoriją, kiek atsigręžus į savo istoriją. Produktyviausiai diskusija gali vykti tuomet, kai kitų tautų buvimas greta pozityviai integruojamas į lietuviškosios tapatybės kontekstą, o ne kai greta lietuviškosios tapatybės sukuriama speciali „bendra“ tapatybė, kuri neišvengiamai konfliktuotų su lietuviškąja ar būtų jai bereikšmė.

Lietuviškosios (bei, neabejotina, bet kurios kitos tautos) kultūrinės tapatybės plotmėje esama ne tiek tapatybių bendrumo stokos, kiek neigiamų pavidalų, vaizdinių ir simbolių, per kuriuos identifikuojamos kitos tautos. Šis reiškinys gali lemti tai, ką būtų galima pavadinti tapatybės konfliktu, tam tikru mastu gali kliudyti regioninei sąjungai ir politiniam bendrumui. Kita vertus, net ir šio konfliktiškumo svarba bei kultūrinio bendrumo poreikis politiniam bendrumui gali būti pervertinamas, kai manoma, kad naujas kultūrinis požiūris į lietuvių ir lenkų santykius buvęs „būtina sąlyga siekiant integruotis į euroatlantines organizacijas“63. Ligi šiol galime sakyti, kad tam tikra forma tebegalioja teiginys: „visą bendros Lenkijos valstybės vertinimą nulėmė modernių lenkų ir lietuvių valstybių konfliktas dėl Vilniaus“64. Lenkiškieji pavidalai lietuviškoje tapatybėje turi nemažai neigiamų bruožų. Tačiau bendrų politinių tikslų atradimas atveria bendradarbiavimo galimybes, kurios, vertinant vien iš kultūrinės tapatybės perspektyvų, regis, būtų sunkiai įmanomos.

Kultūrinės bendros tautų tapatybės sąlygiškai menką įtaką atskleidžia ir aptartasis Vytauto Didžiojo vaizdinys bei su juo susiję simboliai. Juose Rytuose esančių tautų ir lietuvių santykius populiarioje kalbėsenoje nusako žodis „tolerancija“, kas reiškia, jog nekalbama apie tautų panašumą ar civilizacinį bendrumą, apie nepavykusią asimiliaciją ar panašius dalykus. Tiesiog šitaip pripažįstamas kitoniškumas, kurio įveikos nesitikima: kultūrinis, religinis ar civilizacinis. Bendrumas, kuris yra svarbus šiam lietuviškojo europietiškumo tapatybės tipui, turėtų būti aptiktas ne tiek istoriškai kultūriškai, kiek istoriškai politiškai apibrėžiamoje tapatybėje: kaip tam tikra bendra tautas vienijanti politiškumo praktika. Taip pat ir šio lietuviškumo tautinė tapatybė apibrėžtina kaip tam tikrą pavidalą įgavusi politinė tapatybė.

Požiūrio į kitas tautas keitimasis lietuviškoje kultūrinėje tapatybėje turi labiau netiesioginės įtakos politiniam regioniškumo formavimui. „Kitų“ įvaizdžių keitimasis galimas tik keičiantis lietuviškajai tapatybei, lietuvių tautos apibrėžimui, jos santykiui su praeitimi bei ateitimi, kurioje vienu svarbiausių tikslų gali tapti valstybės saugumo užtikrinimas.

Tautinė tapatybė kaip savitas suverenumas

Regioninių sąjungų laidas lietuviškojoje tapatybėje yra ne kultūrinis, o politinis bendrumas, apjungiantis kultūrinius skirtumus. Todėl valstybės saugumui užtikrinti daug svarbesnė yra suverenumo ir valstybingumo būklė bei pavidalas (kurio pagrindu sąjungos ir sudaromos) nei kultūriniai bendrumai, bendras įvykių vertinimas ar bendri įvaizdžiai. Išorinis saugumas geopolitiniuose aptarimuose neretai siejamas su vidiniu stabilumu bei valstybės kaip politinės organizacijos tapatybe: „Šiuolaikinės saugumo sampratos požiūriu valstybė be vidinio politinio stabilumo, be pilietinės konsolidacijos negali būti laikoma saugia ar laikyti save tokia“65. Politinio bendrumo galimybę užtikrina valstybių laisvės savivoka (ar suverenitetas), ja grindžiama politiškumo patirtis, tradicija ir praktika.

Skirtumą tarp tautų bendros patirties bei lygiavertei sąjungai svarbiausio tautų politinio suvereniteto labai aiškiai yra suformulavęs Juozapas Albinas Herbačiauskas lenkų visuomenei skirtame Krokuvoje 1905 m. išleistame veikale Lietuvos atgimimas lenkiškosios idėjos atžvilgiu. Herbačiauskas argumentuoja dėl lietuvių tautinio sąjūdžio svarbos ir lietuvių noro turėti savo valstybę pagrįstumo. Jis pabrėžia, kad senoji unija su Lenkija, pašalinusi liaudį iš tautinio politinio gyvenimo, neatitinkanti laiko dvasios, ir ji turinti būti atnaujinta: „Iš praeities gimsta dabarties tikrovė, esanti vakarykštės idėjos pasekmė. Nėra amžino formų nekintamumo“66. Lietuviai, kaip ir lenkai ar rusai, turį savitas, iš kultūros išaugančias pilietines teises. Tad laiko dvasią atitinkanti unija būtų remta tautų brolybe, kuomet sąjunga sudaroma laisvai, o stipresnė tauta gina silpnesnę: „Tautų brolybė yra ne kas kita kaip bendras savigynos veiksmas, gerbiant, beje, vienas kito kultūrines, o kartu ir pilietines, iš kultūros išaugančias, teises“67. Herbačiauskas skelbia lietuvių tautos skirtingumą nuo lenkų tautos bei dviejų tautų galimą tvirtą sąjungą grindžia abiejų tvirta, tautos interesus atitinkančia tautine savivoka ir laisve, pasiremdamas atitinkamai suprasta „Vytauto idėja“. Tad bendram savigynos veiksmui reikalingas ne tiek bendrumas, kuris gali reikšti priespaudą, kiek tautinis savarankiškumas ir laisvas sprendimas. Herbačiauskas labai aiškiai identifikavo, kad vien savarankiškų valstybių sąjungos gali būti patikimos ir tvirtos. Kita vertus, jis iš anksto neat­meta jokio potencialaus galimos sąjungos dalyvio, jei tik jo veiksmai remtųsi laisvu sprendimu.

Aptartajame Vytauto Didžiojo vaizdinyje valstybės suverenumas yra svarbesnis už jos kultūrinius pavidalus. Lietuvos valstybė, atsigręžusi į Europą, perima naujus politiškumo principus, tačiau išlaiko savitu­mą. Vytauto performuojama politiškumo praktika, besiremianti ant ankstesnių valstybės tradicijos pamatų, sudaro sąlygas sutarti su neeuropiniais kaimynais bei rasti bendrą kalbą Europoje. Europietiškumas (ar krikščioniškasis politiškumas) yra būdas spręsti kylančias problemas, valstybės politinio pavidalo pakeitimas, išlaikant savitą valstybingumo pobūdį, kurį formuoja ir turėta politiškumo tradicija, geopolitinė situacija ir saugumo poreikis. Vytauto įvaizdis yra „kitokio“ valdovo Europoje, gebančio atlikti tai, kam kiti Europos valdovai būtų nepajėgūs, – pavyzdžiui, sustabdyti totorius, ar net išlikti tokiame komplikuotame regione. Ankstesnių Vytauto vaizdinių naujausi tyrimai atskleidžia, kad jis anaiptol nebuvo matomas kaip europietiškai (krikščioniškai) civilizuotas bei gerų manierų valdovas. Giedrė Mickūnaitė atrado, jog skyręsi Vytauto vertinimai Europos Rytuose ir Vakaruose: pirmu atveju jis vertintas kaip galingas valdovas, o antruoju – „jo įvaizdis artėjo nuožmaus tirono paveikslo link“68. Pastaraisiais vertinimais, jo „kelias į valdžią buvo grįstas apgaule ir žudynėmis, jo valdymas pažymėtas kraujo praliejimu, jo įsakymai tenkino sadistines užgaidas, jo valdiniai gyveno siaube“69. Šis valdovo įvaizdis toli gražu neprimena to, ką sietume su europiniu „standartu“. Vytautas buvo europinis valdovas, kad ir kokios buvo jo asmeninės savybės, o lietuviškasis valstybingumas buvo europietiškas, net jei turėjo nemažai kitoniškų bruožų, jį lyginant su kitomis Europos valstybėmis.

Lietuvos kaip savitą valstybingumą bei tradicijas turinčios valstybės idėja yra apmąstoma dabartiniuose kultūros istorijos darbuose svarstant šio lietuviškojo valstybingumo tradicijos pobūdį. Ryškiausiai ši tyrimų nuostata atsispindi Dariaus Kuolio tekstuose. Jis kritikuoja kai kurias paplitusias Lietuvos valstybingumo istorijos bei lietuvių tapatybės interpretacijas, pirmiausia idėją, kad lietuviai visada buvę barbarai, ar kad Lietuvos valstybingumas susilpnėjęs dėl bajorų savivalės. Šių interpretacijų pagrindas esąs bendras „nepasitikėjimas Lietuvos politiniu palikimu, lietuvių bajorų kurta respublika, sykiu – ir šio krašto politinės bendrijos gebėjimu tvarkytis savarankiškai bei civilizuotai“70. Tyrėjas suformuluoja sau uždavinį rekonstruoti „nutrūkusį“ LDK kaip laisvos politinės bendrijos idealus ginantį respublikinį pasakojimą. Tiriant šį politinį paveldą, siekiama ne vien išsiaiškinti šio pasakojimo kurtą tautinės ir politinės bendrijos tapatybę, viešojo gyvenimo principus, tačiau ir „tai, kas kaitoje išlieka – pastovūs, per kelis šimtmečius nuolat kartojami reikšmių, idėjų ir vaizdinių rinkiniai“71. Šiuos vaizdinius Kuolys sieja su tauta, kurią apibrėžia ne etniškai, o politiškai, kaip tam tikrą pilietinę bendriją, turinčią savo istoriją bei skiriamuosius bruožus.

Kuolys tautinę bendriją apibrėžia kaip pilietinę bend­riją, kurioje nėra svarbūs etniniai skirtumai. Svarbiausias yra piliečio įsipareigojimas valstybei ir jos principams. Kuolys lietuvius mato kaip respublikonišką bendruomenę, „Lietuvos politinę bendruomenę“, kurią vienija laisvės siekis, peržengiantis kitokio pavidalo skirtingumus. Miłoszo asmenyje ir kūryboje lietuvybę mato kaip „įvairiakalbę ir daugiabalsę skirtingų tikėjimų, pažiūrų ir tapatybių erdvę“72. Net jei dabarties metą Kuolys vertina kaip laisvės idealų praradimą, „pelno dvasios priveiktą riteriškos tarnybos dvasią73, taip išsakomas respublikoniška bendruomene grįstos tapatybės atgavimo tikslas.

Kuolys pateikia vieną mėginimų tautą apibrėžti politiškai bei šioje perspektyvoje naujai įvertinti Lietuvos valstybingumo tradiciją bei identifikuoti svarbiausius valstybingumo elementus. Šioje interpretacijoje LDK yra vertinama kaip dabartinio Lietuvos valstybingumo pirmtakė, ar net tam tikras pilietinės tautos „aukso amžius“, kurį šiandien reikia iš naujo atrasti, įvertinti bei juo sekti siekiant kurti visavertę tautą.

Kitokią politiškai apibrėžiamos tautos perspektyvą pateikia Bumblauskas, kalbėdamas apie būtinybę „aktualizuoti“ LDK kultūros paveldą, jį integruoti į dabartinę tapatybės savivoką. Bumblauskas kalba apie istorijos raidoje pasireiškusias „skirtingas Lietuvas“74. Kovo 11-osios Lietuva nesanti nei Vasario 16-osios Lietuva, nei LDK Lietuva, o įgyjanti savitus bruožus: kiek­viena epocha formuojanti savitą Lietuvą. Šioje perspektyvoje kiekviena epocha yra savitas „aukso amžius“ jai pačiai, nes kiekvienu atveju Lietuvai ir kyla skirtingi iššūkiai, į kuriuos reikia atsakyti. Į kiekvieną epochą žvelgiant iš jos vidaus, atrandami lietuviams kaip savo valstybę kuriančiai tautai svarbūs dalykai, kurie būtų nepastebimi, jei būtų žiūrima užsidėjus kitos epochos „akinius“.

Bumblauskas, kalbėdamas apie Gegužės 3-iosios konstitucijos vertinimus Lietuvoje (esą išnykęs Lietuvos atskirumas), atskleidžia lietuviškosios tapatybės paradoksalų nenuoseklumą: Konstituciją vertinant kaip Lietuvos valstybingumo pabaigą, vis dėlto pripažįstamas lietuvių kaip kovojančių už savo valstybę prieš carinę Rusiją vėlesniuose istorijos įvykiuose veiksnys: „Štai ir priėjome absurdą. Galime šią minčių grandinę tęsti. Kas kariavo 1792 m. kare su Rusija, jei Lietuva su 1791 m. gegužės 3-iąja jau kapituliavusi?! Vieni lenkai? O gal tokio karo visai nebuvo?“75 Absurdas išsprendžiamas tuomet, kai remiamasi to meto valstybingumo samprata, besiskiriančia nuo dabartinės ir paplitusios tarpukario Lietuvoje: „Lietuvos valstybingumo ir lietuvių kalbos istorinė raida, gaila, tiesiogiai nekoreliavo“76

Tautą atradus kaip savitą politinę bendriją bei identifikavus, kad valstybiškumo formos bei išraiškos kinta, išsprendžiamos bendro su kitomis tautomis kultūrinio ir politinio paveldo dalybos, kurios kitais atvejais liktų neišsprendžiamos. Kelios dabartinės tautos gali turėti tuos pačius politinius protėvius, kildinti save iš tos pačios politinės tautos. Šiandienos perspektyvoje dabartinėms politinėms bendrijoms gali būti aktualūs skirtingi tų pačių protėvių bruožai, tačiau tai nepaneigia jų bend­ros kilmės. Integruoti praeities valstybingumą į lietuviškąją tapatybės erdvę nereiškia pasisavinti praeities valstybingumą, nepripažįstant kitų tautų pretenzijos į tą pačią politiškumo tradiciją ir valstybingumo paveldą, ar kitiems atriekiant tam tikrus ano valstybingumo gabalus. Lenkų ar gudų kalba nėra pagrindas atsiriboti nuo valstybiškumo, kuris ją vartojo, kai aptinkamos dabartinės Lietuvos sąsajos su ana valstybe, net jei istoriškai būta valstybingumo pertrūkių, o dabartinė tauta save išreiškia kitoniškais politiniais vaizdiniais ir simboliais.

Iš tiesų ši idėja nėra kokia naujiena. Nemažai šiuolaikinių tautų tapatybę apsibrėžia per pilietiškumą bei ištikimybę tam tikroms pilietinėms vertybėms. Tokios „nacijos“ paprastai netapatinamos su vienu etniškumu. Suvereni valstybė užtikrina tautos gerovę, net jei kultūrinės tautos apibrėžtys būtų istoriškai pakitusios. Kita vertus, šiandien valstybėje pilietiškumas gali būti aiškinamas ar net realizuojamas labai siaurai, jį siejant vien su pilietinėmis ar žmogaus teisėmis. Jokubaitis šiuolaikinį pilietiškumą ir tautiškumą mato kaip du priešingus valstybės etikos bei veikimo polius, tarp kurių reikia ieškoti pusiausvyros: „Pamiršus tautinės kultūros puoselėjimo reikalus ir apsiribojus universaliais žmogaus teisių, demokratijos ar socialinės gerovės principais, tautinės valstybės idėja netenka prasmės“77.

Aptariamame lietuviškosios tapatybės modelyje pilietiškumas yra daug platesnė sąvoka, kaip politinio bendrumo vertybėmis grįsta tapatybė. Jis gali būti įvardytas kaip valstybinis tautiškumas, apimantis ne vien pilietinių teisių gynimą, bei ir piliečių susisiejimą su valstybingumo tradicija, aiškiais įsipareigojimais savai politinei bendruomenei, – ne vien praeities, bet ir ateities. Toks pilietinis bendruomeniškumas remiasi valstybingumo simboliais, herojais, turi savo pasakojimą, taigi ir tokią pat tapatybės struktūrą, kaip ir vien etniškai apibrėžiamas tautiškumas. Jis gali išlaikyti valstybingumo atmintį, jei valstybės suverenumas išnyksta, tai yra jei nelieka politinės tautos. Trispalvė sovietinės okupacijos metais buvo bene geriausias toks prarastojo valstybingumo atminties simbolis. Tuo jis yra patvaresnis už etninį tautiškumą, nes dėl kokių nors priežasčių išnykus etnosui, dingsta ir jį konsoliduojanti atmintis.

Valstybinis lietuviškojo tautiškumo pavidalas yra dinamiškas. Valstybingumo bruožai, taip pat ir tautos apibrėžtys, gali kisti priklausomai nuo geopolitinių, istorinių aplinkybių bei priimtų sprendimų. Politinė lietuvių tauta įgauna naujų bruožų, jai priėmus sprendimą įstoti į ES, pakito ir jos valstybingumo pavidalas. Antai Europą į ES susikūrimą atvedė europietiškoji demokratija, savita valstybės valdymo forma, suformuota europinio politiškumo tradicijos.

Kita vertus, lietuviškoji valstybinė tauta yra savita, veikiama geopolitinės padėties, jos supratimo, savo nuostatas formuojanti pagal galimus kylančių problemų sprendimo būdus, o savivoką – per istorijoje pasitaikiusią patirtį. Geopolitinė padėtis sąlygojo sovietinę okupaciją, išsivadavimo istoriją bei su šiais įvykiais susijusią tautos istorinę savivoką ir tapatybę. Šiandien identifikuojamos energetinio ar informacinio saugumo problemos bei jų sprendimai taip pat daro didelę įtaką politinės tautos savivokai, supratimui apie sėkmingas bei nesėkmingas praktikas. Praktiškai veikiant formuojasi ir tai, ką galima pavadinti šios politinės bendrijos moralės nuostatomis ar vertybiniu kodeksu, kai aptinkama, kurie politiniai sprendimai yra blogi ar geri suvereniteto atžvilgiu. Politinės lietuviškos bendruomenės kaip tautos savivoka remiasi savita patirtimi, kurios neturi jokia kita politinė tauta. Jai būdingas ir savitas saugumo supratimas bei jo poreikių formulavimas. Šie bruožai yra jos savitos tapatybės pagrindas.

Valstybingumas šioje lietuviškumo tapatybėje reiškia ne kultūriškai apsibrėžusios tautinės bendruomenės apsaugą (kaip kad tautinės individualybės atveju), o tam tikros bendrijos sprendimą tapti savarankiškai, tai yra imti veikti politiškai, kartu – tapti tauta.

Europa: laisvė ir įvairovė

Per saugumo siekį apsibrėžianti lietuviškoji europinė tapatybė remiasi savita valstybiškai apsibrėžiančios tautos samprata. Tokia politinė tauta turi Lietuvos valstybės patirtį, su ja susijusias vertybes, lemiančias ir tolesnes politinio veikimo kryptis. Lietuviškumas čia siejamas su savarankiška valstybe, besirūpinančia saugumu. Saugios aplinkos garantas paprastai matomas regioninėse sąjungose. Regioninės sąjungos, ES viduje ar išorėje, su kuriomis siejasi Lietuvos valstybė, vienaip ar kitaip yra nukreiptos į Europoje taiką garantuojančią sąjungą. Šis lietuviškasis europietiškumas numato subregioninių ES sąjungų galimybę. Galima įsivaizduoti, jog susilpnėjus ES centralizuojančiai jėgai, tokių regioninių ar net subregioninių sąjungų reikšmė galėtų sustiprėti.

Taip apibrėžiama Europa, net jei joje matoma didelė sprendimų centralizacija, remiasi suvereniomis valstybėmis, kurios ieško įvairiausių būdų garantuoti sau saugumą. Janas Zielonka dabartinėje ES yra įžvelgęs pavidalus sąjungos, kurią jis vadina „nauja viduramžiška imperija“. Savo įžvalgas jis remia įžvalgomis apie vis didėjančią ES šalių diferenciaciją, ypač išryškėjusią kai į ES buvo priimtos Rytų Europos šalys: „Naujos šalys taip pat turi ir skirtingus rūpesčius užsienio ir saugumo klausimais, ypač vis-a-vis su Jungtinėmis Valstijomis ir Rusija“78. Kita vertus, jis nemano, kad skirtingumų ribas brėžianti Rytų ir Vakarų perskyra. Skirtingumai esantys daug įvairesni ir kompleksiškesni, šalys atskirai rūpinasi savo saugumu, joms taip pat ypač svarbus suverenumas. Šie bruožai, taip pat ES veiksmų koordinavimo būdas bei atvirumas plėtrai, leidžia jam teigti, kad ES tampa vis labiau panaši į naująją viduramžišką imperiją, sudarytą iš paskirų narių, suinteresuotų savo saugumu79. ES skiriamasis bruožas esąs demokratinių taisyklių barjeras, nors net demokratija šalims reiškianti skirtingą dalyką: „[tai] buvo dalykas, dėl kurio kovojama Rytų Europoje. Tačiau vis dėlto daugeliu atžvilgių, regis, vis labiau tampa nereikšmingu dalyku labiau patenkintuose Vakaruose“80.

ES šios tapatybės rėmuose yra didžiausią saugumo svarbą turinti regioninė sąjunga. Europa kaip sąjunga kelia tam tikro politiškumo reikalavimus valstybėms, norinčioms jai priklausyti: krikščioniškojo politiškumo Vytauto Didžiojo laikais ar demokratinio politiškumo šiandien. Tam tikro valstybingumo pobūdžio reikalavimas nesietinas su grėsme suverenitetui. Dabartinės ES bei ankstesnių svarstymų apie europinės taikos sąjungas kontekste ne kartą buvo pastebėta, kad taikios sąjungos negali garantuoti bet kokio pavidalo valstybės.

Sąjungos tvirtumas remiasi tam tikra valstybių politine tapatybe. Būtent tai kaip vieną svarbiausių taikos garantijų yra išskyręs Immanuelis Kantas, pabrėždamas, jog sąjungą sudarančios respublikos turi turėti tokį valdymo būdą, kuris remtųsi valstybės laisve „nepaklusti jokiems išoriniams įstatymams“81, kurią šiandien vadiname suverenitetu, o valstybės vidinė tvarka būtų grįsta piliečių sprendimais. Tokių valstybių sąjungos tvirtumo garantas yra visų noras „išsaugoti ir garantuoti laisvę sau pačiam ir kitoms sąjunginėms valstybėms“82, nes noras klasta pavergti kitas valstybes prieštarautų valstybių vidinei tvarkai ir jos ginamai laisvei. Šiame kontekste ES suvokiama kaip sąjunga, kurios svarbiausias pamatas yra tam tikra valstybingumo tradicija, brėžianti ir savitą tautos pavidalą. Iš saugumo siekio perspektyvos ES keliamą sąlygą tapti demokratinėmis valstybėmis reikia suvokti kaip reikalavimą tapti valstybėmis, kurių vidinė tvarka bei jų principai sudaro sąlygas jomis pasitikėti.

Vytauto Didžiojo politinės veiklos vaizdiniuose krikščioniškumas bei krikščionio valdovo valdymas yra politinės tapatybės, kuria galima pasitikėti, ženklas, – priešingai nei barbariška politinė tapatybė. Krikščionybės priėmimas valstybei reiškė, jog tam tikri politinio veikimo ar gyvensenos principai pripažįstami kaip besąlygiški, kurių negali keisti jokie politiniai susitarimai. Šiandien tokio nekeičiamo tapatybės autoriteto vietą yra užėmę pagrindiniai demokratijos principai. Kita vertus, Europos politinė tradicija suponuoja, kad negali būti pamirštos šio politiškumo ištakos, taip pat ir krikščioniškieji dabartinės demokratijos pagrindai. Šis lietuviškojo europietiškumo modelis yra atviras tautų valstybingumo sampratų bei pagrindinių valstybingumo vertybių variacijoms, priklausomoms nuo šalių skirtingų istorinių patirčių, jų geopolitinės padėties sąlygojamos situacijos. Todėl jam nėra savita Europos „vijimosi“ idėja jau tapus ES nare. Daug svarbesnė saugumo paieškoms yra savojo valstybingumo tradicija, pateikianti gero politiškumo pavyzdžių, o ne kuri nors galima „ideali“ valstybės sandara ar būklė.

Lietuvoje nuosekliai plėtojant šį lietuviškojo europietiškumo modelį, reikėtų siekti aiškiau apibrėžti lietuviškojo suverenumo pavidalą ir bruožus, lietuviškojo politiškumo vertybes, naujai atrasti taip apibrėžto lietuviškojo valstybingumo tradiciją. Reikėtų siekti tokios ES, kuri išlaiko saugumo ir suverenumo balansą. Valstybiškai apsibrėžusiai tautai būtų ypač svarbu palaikyti regioninius ryšius ES viduje. Kita vertus, kaip ES pak­raščio šalis Lietuva turėtų siekti patvarių regioninių sąjungų su šalimis, kurios nepriklauso ES ir kurių tapimas europinėmis stiprintų valstybės saugumą.

Lietuviškasis europietiškumas, besiremiantis valstybės saugumo ir suverenumo siekiu, atveria kitokio valstybingumo, nei grįstasis tautine individualybe, perspektyvą. Kelių tapatybių buvimas paaiškina tai, kas iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti kaip tautiškumo schizofrenija, pirmiausia aptinkama tarpukario Lietuvoje: tautos individualybės tapatybė greta Vytauto Didžiojo Lietuvos vizijos83. Tautine individualybe grįsta lietuviškoji tapatybė galėjo būti labai sunkiai įdarbinta saugumo iššūkių akivaizdoje. Vytauto Didžiojo kultas leido plėtoti tapatybę, lokalizuojančią Lietuvos valstybę geo­politiškai, leidžiančią kalbėti apie Lietuvą, veikiančią drauge su kitomis šalimis.

Šiandien galime matyti panašią situaciją. Vytautas Didysis ar kokia kita panaši geopolitinė figūra nėra (aktualiai, sąmoningai) populiari. Netapo populiarios Vytauto Didžiojo vaizdinių (re)konstrukcijos, tarsi siekiant labiau priartinti prie vėliausios lietuviškosios patirties, antai nepriklausomybės pradžioje jo vaidmenį apibendrintai įvardijus kaip „pirmojo lietuvių disidento ir antikomunisto“84. Populiarumu kaip tautinis simbolis Vytautas Didysis stipriai nusileidžia Vincui Kudirkai, ką ir kalbėti apie tokius sovietmečio sustiprintus lokalinio nacionalumo simbolius kaip Trakų pilis85. Kitokio rezultato veikiausiai sunku būtų tikėtis, nes Vytauto Didžiojo simbolizmas yra valstybinės tautos, o ne daug labiau įprastas ar net dominuojantis etninės tautos, jis negali būti priskirtas prie etninio tautiškumo žadintojų. Vytauto įvaizdžio įtakos praradimas aiškinamas ir Lietuvos turėtu tikslu įstoti į ES ir NATO, kam įvaizdinti labiau tikęs „pirmasis europietis“ karalius Mindaugas86. Vis dėlto, kaip atskleidžia kai kurie istorinės sąmoningumo tyrimai, Vytauto valdymas įsivaizduojamas kaip atmintiniausias Lietuvos senosios istorijos laikotarpis, o Vytautas suvokiamas kaip ryškiausias Lietuvos istorijos herojus, toli lenkiantis Mindaugą87. Vytautas Didysis yra ne tiek užmirštas, kiek iki šiol vis dar neįvertintas kaip dabarties lietuviškosios tapatybės herojus.

 

1 Modelių išskyrimą ir tautinės individualybės modelio aptarimą žr. Nerija Putinaitė, „Lietuviškoji Europa: trys tapatybės (I). Neaiški Europa ir tautos individualybės apsaugos“, in: Naujasis Židinys-Aidai, 2013, Nr. 5, p. 314–326.

2 Apie Vytauto kulto formavimąsi tarpukario Lietuvoje išsamią analizę žr. Giedrius Viliūnas, „Vytauto Didžiojo kultas tarpukario Lietuvoje“, in: Nacionalizmas ir emocijos (Lietuva ir Lenkija XIX–XX a.), sudarytojai Vladas Sirutavičius, Darius Staliūnas, (ser. Lietuvių atgimimo istorijos studijos, 17), Vilnius: Lietuvos istorijos instituto leidykla, 2001, p. 68–102.

3 Algirdas Daumantas, „Vytautas Didysis“, in: Vytauto Didžiojo garbei, 1430–1930: Vytautui Didžiajam pagerbti jubiliejinis leidinys, redagavo Pranas Lubickas (Vikt. Meirūnas), Kaunas: Lietuvai pagražinti draugijos Centro valdyba, 1936, p. 2.

4 Simas Sužiedėlis, Vytautas Didysis ir jo žygiai, Kaunas: Sakalas, 1935, p. 172.

5 Pranas Penkauskas, Vytauto Didžiojo nuopelnai dvasinės kultūros srityje, Kaunas: [s.n.], 1931, p. 33.

6 Simas Sužiedėlis, op. cit., p. 129.

7 [Petras Kraujelis] P. Vieštautas, Vytautas Didysis: Lietuvos didis kunigaikštis, Čekijos karalius, Lenkijos karūnos globėjas, Rygos arkivyskupijos prorektorius, Rusų žemių valdovas, Vilnius: Ruch, 1930, p. 16.

8 Pasitelkiant Reinhardo Kosellecko vartojamus terminus.

9 [Petras Kraujelis], op. cit., p. 15.

10 Simas Sužiedėlis, op. cit., p. 166.

11 Ibid., p. 139.

12 Marija Krasauskaitė, „Vytauto charakteristika“, in: Vytautas Didysis, 1350–1430, redagavo Paulius Sležas, Kaunas: „Sakalo“ bendrovė, 1930, p. 264.

13 Simas Sužiedėlis, op. cit., p. 151.

14 Pranas Penkauskas, op. cit., p. 33.

15 Stasys Šalkauskis, „Dviejų pasaulių takoskyroje“, in: Stasys Šalkauskis, Raštai, t. 4: [Lietuvių kultūros praeitis ir ateitis], parengė Arūnas Sverdiolas, (ser. Iš Lietuvos filosofijos palikimo), Vilnius: Mintis, 1995, p. 39–40.

16 Ibid., p. 33.

17 Ibid., p. 170.

18 Algirdas Daumantas, „Vytautas Didysis“, in: Vytauto Didžiojo garbei, 1430–1930, p. 26.

19 Simas Sužiedėlis, op. cit., p. 121.

20 Lietuvos istorija, redagavo Adolfas Šapoka, fotografuotinis leidimas, Vilnius: Mokslas, 1990, p. 150.

21 Zenonas Norkus, „Ar Lietuvos Didžioji Kunigaikštija buvo imperija?“, in: Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos tradicija ir paveldo „dalybos“, sudarė Alfredas Bumblauskas, Šarūnas Liekis, Grigorijus Potašenko, (Lietuvos istorijos studijos, t. 5), Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2008, p. 260.

22 Stasys Šalkauskis, „Kultūrinio lietuvių tautos apsiginklavimo prob­lema ir katolicizmas“, in: Stasys Šalkauskis, Raštai, t. 4, p. 523.

23 Antanas Smetona, Pasakyta parašyta: Kalbos ir pareiškimai, Boston–New York: Lietuvių enciklopedijos leidykla, L.S.T. korp. Neo-Lithuania filisteriai, 1974, p. 135.

24 Kazys Pakštas, Lietuvos ribų problema, Kaunas–Marijampolė: Dirva, 1939, p. 12.

25 Ibid.

26 Kazys Pakštas, „Geografo pasaulėžiūra“, in: Mano pasaulėžiūra: Kultūrininkų pasisakymų rinkinys, redagavo Juozas Prunskis, Chicago: Lietuviškos knygos klubas, 1958, p. 226.

27 Apie tai žr. Rimantas Miknys, „Įvadas veikalo „Mykolas Rцmeris, Lietuva. Studija apie lietuvių tautos atgimimą“ lietuviškajam leidimui“, in: Mykolas Rцmeris, Lietuva: Studija apie lietuvių tautos atgimimą, iš lenkų kalbos vertė Žilvinas Norkūnas, Vilnius: Versus aureus, 2006, p. xi.

28 Miloslav Bendar, „The Chech and Chechoslovak Idea of State Identity as Central-European Europeanism“, in: Models of Identities in Postcommunist Societies, edited by Zagorka Golubovic, George F. McLian, Washington: The Council for Research in Values and Philosophy, 1999, p. 218.

29 Antanas Sniečkus, „Spalio revoliucija ir Lietuva“, in: Antanas Sniečkus, Su Lenino vėliava: Straipsniai, kalbos, pranešimai, t. 1: 1927–1969, redakcinė kolegija Romas Šarmaitis ir kt., Vilnius: Mintis, Partijos istorijos institutas prie LKP CK – Marksizmo-leninizmo instituto prie TSKP CK filialas, 1977, p. 376.

30 Ibid., p. 375.

31 Egidijus Vareikis, Dinozaurėjanti Europa: Emociniai-politiniai svarstymai, Vilnius: Strofa, 2002, p. 79.

32 Nortautas Statkus, Kęstutis Paulauskas, Tarp geopolitikos ir post­moderno: Kur link sukti Lietuvos užsienio politikai?, Vilnius: Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija, 2008, p. 37.

33 Petras Auštrevičius, „Tautinis identitetas ir vieningos Europos raida“, in: Europos idėja Lietuvoje: istorija ir dabartis, sudarė Darius Staliūnas, Vilnius: Lietuvos istorijos instituto leidykla, 2002, p. 175.

34 Alfredas Bumblauskas, Lietuvos Didžioji Kunigaikštija ir jos tradicija, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2010, p. 287.

35 Česlovas Laurinavičius, Egidijus Motieka, Nortautas Statkus, Baltijos valstybių geopolitikos bruožai: XX amžius, Vilnius: Lietuvos istorijos instituto leidykla, 2005, p. 61–62.

36 Vytautas Landsbergis, „Baltijos kelias“, kreipimasis 1989-08-12–1989-08-23, in: Lietuvos Sąjūdis 1988–1991: Kelias į Nepriklausomybę, sudarė Bronislovas Genzelis ir Angonita Rupšytė, Kaunas: Šviesa, 2010, p. 483.

37 LR Seimo Pirmininkas Česlovas Juršėnas, „Rezoliucija dėl LR tarptautinio bendradarbiavimo“, Vilnius, 1993-12-23, in: Lietuvos ir Europos Sąjungos santykių dešimtmetis: Faktai ir dokumentai, 1990–1999, atsakingasis redaktorius Vytautas Radžvilas, Vilnius: Eugrimas, Europos integracijos studijų centras, 2001, p. 68.

38 Algirdas Brazauskas, „LR Prezidento A. Brazausko „Europos kalba“ Vilniaus universitete“, Vilnius, 1993-05-17, in: Lietuvos ir Europos Sąjungos santykių dešimtmetis, p. 166.

39 Juozas Šatas, „Baltijos šalių tarpusavio integracijos problema globalizacijos sąlygomis“, in: Lietuvių tauta ir pasaulis: Straipsnių rinkinys, redakcinė komisija Romualdas Grigas, Arimantas Dumčius, Audronė Vaitkutė, Kaunas: Gabija, 2001, p. 129.

40 Vytautas Landsbergis, „Nepriklausomybės gairės“, 1991-09-17, in: Vytautas Landsbergis, Laisvės byla, 1990–1991: Kalbos, pranešimai, užrašai, laiškai, pokalbiai, interviu, įvairūs dokumentai, spaudai paruošė Juozas Glinskis, Marija Ladigaitė, Vladas Vildžiūnas, Vilnius: Lietuvos aidas, 1992, p. 318.

41 Vytautas Landsbergis, „Europos kūryba“, in: Robert Schuman, Už Europą, įžanga Vytauto Landsbergio, iš prancūzų kalbos vertė Irmina Kovalčikienė, Vilnius: Eugrimas, 2002, p. 11.

42 Apie šią istoriją išsamiai žr. Ramūnas Vilpišauskas, Integracija Europoje: Baltijos šalys ir Europos Sąjunga, Vilnius: Arlila, Leidėjų asocia­cija Biblion, 2001, p. 81.

43 Lietuvos Respublikos Vyriausybė, „LR Vyriausybės programa 1990-03-17 – 1991-01-10“, in: Lietuvos ir Europos Sąjungos santykių dešimtmetis, p. 77.

44 Vytautas Landsbergis, „Teisingumas – taika – žalioji taika“, kalba Centro partijos konferencijoje, Stokholmas, 1989-12-08, in: Vytautas Landsbergis, Atgavę viltį: Pertvarkos tekstai, New York: Pasaulio lietuvių bendruomenė, Tėviškės žiburiai, 1991, p. 72.

45 Ramūnas Vilpišauskas, op. cit., p. 88.

46 Matas Šalčius, „Baltoskandija ir jos dvasia“, in: Matas Šalčius, Tiltai į Šiaurę, sudarė Arūnas Bliūdžius, Vilnius: Pasviręs pasaulis, 2007, p. 170.

47 Ibid., p. 242.

48 Algirdas Brazauskas, op. cit., p. 163.

49 Alvydas Jokubaitis, „Kita Europa“, (1989), in: Alvydas Jokubaitis, Postmodernizmas ir konservatizmas, Vilnius: Naujasis lankas, 1997, p. 258.

50 Alvydas Nikžentaitis, „Savojo tapatumo beieškant: Lietuva–Lenkija–Europa“, in: Europos idėja Lietuvoje: istorija ir dabartis, p. 200.

51 Apie mūšį kaip pramaną žr. Darius Baronas, „Mėlynųjų vandenų mūšis“, in: http://www.ldkistorija.lt/?theme=16#melynuju-vandenu-musis_fact_925, (2013-10-24).

52 Rubrika „Mėlynųjų vandenų pergalė“ LR Krašto apsaugos ministerijos tinklalapyje, žr. http://www.kam.lt/lt/melynuju_vandenu_musiui_650, (2013-10-24).

53 Timothy Snyder, „Subalansuojant sąskaitas: kaip suderinti ES plėtrą su europinio solidarumo gilinimu?“, in: Europos istorijos: Rytų ir Vakarų patirtis, sudarytojai Carl Henrik Fredriksson, Almantas Samalavičius, Vilnius: Eurozine, Kultūros barai, 2010, p. 23.

54 Karl Schlцgel, „Atminties vietos ir sluoksniai“, in: Europos istorijos, p. 141.

55 Juozas Šatas, op. cit., p. 126.

56 „Iš Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio steigiamojo suvažiavimo rezoliucijų. Rezoliucija Nr. 27. Dėl Pabaltijo respublikų vienybės“, in: Lietuvos Sąjūdis 1988–1991, p. 475.

57 Matas Šalčius, „Baltoskandija ir jos dvasia“, p. 170.

58 Ibid., p. 170.

59 Alfredas Bumblauskas, op. cit., p. 281.

60 Ibid., p. 285.

61 Ibid., p. 315.

62 Ibid.

63 Ibid., p. 281.

64 Alvydas Nikžentaitis, „Savojo tapatumo beieškant: Lietuva–Lenkija–Europa“, p. 195.

65 Česlovas Laurinavičius, Egidijus Motieka, Nortautas Statkus, op. cit., p. 97.

66 Juozapas Albinas Herbačiauskas, Lietuvos atgimimas lenkiškosios idėjos atžvilgiu, vertė Andrius Konickis, Vilnius: Regnum fondas, 2001, p. 38.

67 Ibid., p. 18.

68 Giedrė Mickūnaitė, Vytautas Didysis: Valdovo įvaizdis, Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2008, p. 311.

69 Ibid., p. 296.

70 Darius Kuolys, Res Lituana: Kunigaikštystės bendrija, kn. 1: Respublikos steigimas, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2009, p. 9.

71 Ibid., p. 11.

72 Darius Kuolys, „Apie laisvę žemėj Lietuvos“, in: Lietuviškasis liberalizmas 2: Straipsnių rinkinys, Skiriama Vytauto Kavolio atminimui, sudarytojas Leonidas Donskis, Vilnius: Versus aureus, 2012, p. 118.

73 Ibid., p. 124.

74 Alfredas Bumblauskas, op. cit., p. 10.

75 Alfredas Bumblauskas, „Dar kartą apie Lietuvos ir Lenkijos užmarštis“, in: Lietuvos istorijos studijos, 2012, Nr. 30, p. 57.

76 Ibid., p. 58.

77 Alvydas Jokubaitis, „Tautinė valstybė ir atsakomybė“, in: Alvydas Jokubaitis, Justinas Dementavičius, Inga Vinogradnaitė, Mindaugas Nastaravičius, Rasa Bieliauskaitė, Vertybių nykimas? Rimtas požiūris į atsakomybę: Straipsnių rinkinys, Vilnius: Demokratinės politikos institutas, 2008, p. 13.

78 Jan Zielonka, Europe as Empire: The Nature of the Enlarged European Union, Oxford–New York: Oxford University Press, 2007, p. 167.

79 Ibid., p. 169.

80 Jan Zielonka and Peter Mair, „Introduction: Diversity and Adapta­tion in the Enlarged European Union“, in: The Enlarged European Union: Diversity and Adaptation, editors Peter Mair, Jan Zielonka, London: Portland, 2002, p. 16.

81 Immanuel Kant, „Į amžinąją taiką“, in: Immanuel Kant, Politiniai traktatai, sudarė, įvadą ir paaiškinimus parašė Alvydas Jokubaitis, iš vokiečių kalbos vertė Antanas Gailius, Gediminas Žukas, Vilnius: Aidai, 1996, p. 121.

82 Ibid., p. 129.

83 Kaip polemiškai suformulavo Egidijus Aleksandravičius moderuodamas diskusiją „Dvi Lietuvos vėliavos“ Santaros-Šviesos suvažiavime 2013 m. birželio 21 d.

84 Alvydas Nikžentaitis, Vytauto ir Jogailos įvaizdis Lietuvos ir Lenkijos visuomenėse, Vilnius: Aidai, 2002, p. 121.

85 Irena Šutinienė, „Socialinė atmintis ir šiuolaikinė lietuvių tautinė tapatybė“, in: Lietuvos etnologija: socialinės antropologijos ir etnologijos studijos, 2008, Nr. 8 (17), p. 49.

86 Alvydas Nikžentaitis, „Atminties istorijos politika Lietuvoje“, in: Atminties daugiasluoksniškumas: miestas, valstybė, regionas, sudarytojas Alvydas Nikžentaitis, Vilnius: Lietuvos istorijos instituto leidykla, 2013, p. 524–525.

87 Sociologiškai nereprezentatyvaus Nerijaus Šepečio sumanyto kokybinio istorinio sąmonės tyrimo (VU kultūros istorijos studentams anketiškai apklausus virš 1000 su istorija profesionaliai nesusijusių, bet jų asmeniškai pažįstamų žmonių) rezultatus aptaria: Eglė Varakauskaitė, Istorinė sąmonė šiandieninėje Lietuvoje: tyrimai, tendencijos, problematika ir poslinkiai pagal 2011 ir 2012 m. tyrimų lyginamąją analizę, Magistro darbas, Vilniaus universitetas, Istorijos fakultetas, Vilnius, 2013, p. 84–85.