Literatūrologijos milžino paunksmėje

ŽURNALAS: KULTŪROS BARAI
TEMA: Literatūrologija
AUTORIUS: Almantas Samalavičius
DATA: 2014-03

Profesorių Wolfgangą Iserį prisimenant

Wolfgangas Iseris (1926–2007) priskiriamas prie svarbiausių praėjusio amžiaus literatūros teoretikų, palikusių ryškų, nedylantį pėdsaką. Visame pasaulyje žinoma jo įkurta originali literatūros tyrimų mokykla, paremta „estetinio atsako teorija“ (Wirkungsaesthetik), padarė didžiulį poveikį literatūros mokslui. Kartu su bendražygiais – pirmiausia Hansu Robertu Jaussu ir Jurijum Striedteriu, plėtojusiais literatūros „recepcijos“ (Rezeptionsaesthetik) teoriją, – „svorio centrą“ nuo autoriaus pozicijos perkėlė prie suvokėjo. Ši teorinė perspektyva rado šalininkų ne tik Europoje, bet ir kitapus Atlanto. Šiandien jau galima drąsiai teigti, kad Iseris priskirtinas reikšmingiausiems praėjusio amžiaus literatūros teorijos krypčių ir tendencijų kūrėjams, be to, šioje „gyvųjų ir mirusiųjų draugijoje“ jis užima išskirtinę vietą.

* * *

Iseris gimė Marienberge, Saksonijoje, anglistiką, germanistiką ir filosofiją studijavo Leipcigo universitete, vėliau, išsirūpinęs leidimą palikti sovietų kontroliuojamą rytinę Vokietijos zoną, persikėlė į Vakarus, įstojo į Tiubingeno universitetą, kuriame dėstė buvęs jo profesorius Hansas Georgas Gadameris. Doktorantūrą baigė Heidelbergo universitete, ten įgijo filosofijos daktaro laipsnį, parašęs disertaciją apie XVIII a. anglų romanistą Henry Fieldingą. Kurį laiką dėstė Heidelbergo universitete, vėliau metus praleido Glazgo universitete Škotijoje, o grįžęs į Vokietiją skaitė paskaitas Kelno ir Viurcburgo universitetuose, kol buvo pakviestas užimti profesoriaus vietą eksperimentiniame Konstancos universitete, įsteigtame 7-ajame dešimtmetyje. Čia ir susiformavo garsioji literatūros teorijos mokykla, neretai vadinama tiesiog šio miesto vardu. Įdomu, kad gavęs profesoriaus ir katedros vedėjo vietą, Iseris atsisakė posto ir su kolegomis subūrė novatorišką tyrimo grupę, paremtą „lygiųjų“ principu. Vokiškame (o ir europiniame) akademiniame kontekste naujovė anuomet buvo ir tai, kad jis ir jo bendraminčiai, įsteigę „literatūros mokslo“ padalinį, atmetė įsisenėjusią akademinę tradiciją, esą instituciškai tyrinėti ir dėstyti literatūrą reikia pagal jos priklausomybę šaliai ar kalbai. Wolfgango Iserio, Roberto Jausso, Dieterio Henricho poetikos ir hermeneutikos tyrimų grupė pripažinimą pelnė tiek Vokietijoje, tiek tarptautiniu mastu. Frankfurto mokyklos kūrėjo Theodoro W. Adorno nuomone, tai buvo geriausia mokslininkų humanitarų tyrimų grupė visoje ano meto Vokietijoje.

Nepaisant tam tikrų bendrumų (juos išreiškė ir kartu rengtas tęstinis tyrimų leidinys – per 35 metus išleista 17 tomų), Konstancos hermeneutikos ir poetikos grupės narių interesai šakojosi skirtingomis kryptimis. Iseriui, kuriam neretai klaidingai priskiriama sociologinių intencijų kupina „recepcijos“ teorija, rūpėjo ne tai, kaip individualus skaitytojas ar skaitytojų grupė skaito ir suvokia konkrečius literatūros kūrinius (tuo dažniausiai ir domisi literatūros sociologija), bet kaip juos galėtų skaityti idealus, jo žodžiais tariant, numanomas (implikuotas) skaitytojas. Būtent įsivaizduojamoje erdvėje tarp teksto ir suvokėjo pasireiškia literatūros kūrinio poveikis. Ši teorinė prieitis reiškė, kad atsisakoma įprastinių autoriaus ir skaitytojo, fikcijos ir realybės polių, konstruojama gerokai sudėtingesnė tarpinė suvokimo ir interpretacijos erdvė. Jos įtvirtinimas teorijoje reiškė, kad grožinė literatūra ir jos suvokimas apima ne vien tai, kas yra realu, o ir tai, kas numanoma, kas galėtų būti.

Šią teorinę perspektyvą išreiškė ir įtvirtino pirmieji profesoriaus veikalai – „Numanomas skaitytojas“ (1972) ir „Skaitymo aktas“ (1976), po poros metų išleistas anglų kalba. Abu netrukus sulaukė pripažinimo ne tik Vokietijoje, bet ir toli už jos ribų, buvo išversti į daugelį pasaulio kalbų. Beje, prieš keliolika metų vienoje akademinėje konferencijoje bendravau su Kinų akademijos Taivane profesoriumi, išvertusiu „Skaitymo aktą“ į kinų kalbą.

Iseris nesiliovė tyrinėjęs, kokį poveikį skaitymas daro žmogaus patirčiai, jo savasčiai, ir atrado naują – literatūros antropologijos – perspektyvą. Visa tai nagrinėjama veikaluose „Perspektyvinimas“ (1989), „Fiktyvumas ir įsivaizdavimas“ (1993). studiją „Interpretacijos spektras“ (2000) profesorius parengė pagal paskaitų ciklą Kalifornijos universitete Irvine, skaitytą 1994 m. ir skirtą iškiliam literatūros mokslininkui René Wellekui atminti. Paskutiniais gyvenimo metais Iseris parašė ir išleido veikalą „Kaip kurti teoriją“. Įdomu, kad visus savo veikalus, parašytus vokiškai, į anglų kalbą išvertė pats, skirtingai negu elgiasi kai kurie lietuvių akademikai, apsiskelbę rašantys angliškai ir pageidaujantys, kad kas nors už valdiškus pinigus verstų tuos opusus net į gimtąją jų kalbą…

Be minėtų mokslo veikalų, Iseris parašė keletą monografijų, vienoje nagrinėjo XVIII a. romanisto Laurence’o Sterno kūrybą (1988), kitoje – Shakespeare’o istorinės tematikos pjeses („Politikos perkėlimas į sceną“, 1993). Dar viena knyga, skirta teorijos plėtrai, liko nebaigta.

Unikalų profesoriaus įnašą į literatūros teoriją, humanitarinius mokslus ir humanistiką bendrąja prasme liudija gausybė jam suteiktų garbės vardų ir apdovanojimų: jis buvo išrinktas Heidelbergo meno ir mokslo akademijos nariu, Britų akademijos nariu korespondentu, Amerikos meno ir mokslo akademijos Bostone garbės nariu, Europos akademijos nariu, Štygeno, Sofijos Naujosios Bulgarijos ir Bukarešto universitetai suteikė jam garbės daktaro vardus, Prahos Karolio universitetas skyrė aukščiausią šios institucijos akademinį apdovanojimą – Aukso medalį…

Tačiau pirmoji monografija, nagrinėjanti Wolfgango Iserio literatūros antropologiją, pasirodė vos prieš dvejus metus. Veikiausiai todėl, kad interpretuoti sudėtingus, daugiasluoksnius profesoriaus veikalus nėra lengva.

* * *

1991-aisiais Iseris formaliai baigė akademinį darbą Konstancos universitete, kasmet po pusmetį praleisdavo Jungtinėse Amerikos Valstijose, Kalifornijos universitete Irvine, kur iki 2005 m. dėstė literatūros teoriją. Anglų ir lyginamosios literatūros katedroje dirbusių akademikų – Josepho Hilliso Millerio, Jeano François Lyotard’o, Jacques’o Derrida ir Wolfgango Iserio pastangomis šis universitetas, kaip kadaise Konstanca, tapo vienu svarbiausių pasaulyje literatūrologijos centrų.

Mano ir Iserio keliai netikėtai susikryžiavo 1993-iaisiais, kai profesorius, pasibaigus pavasario semestrui Kalifornijoje, grįžo į tėvynę, kur jo laukė vietinių ir tarptautinių akademinių programų maratonas…

Tais metais laimėjau konkursinę stipendiją dalyvauti tarptautiniame Kultūros studijų seminare, kurį rengė Štutgarto universitetas. Šias akademinių studijų „stovyklas“ (iš viso jų įvyko penkios) inicijavo Štutgarto universiteto rektorė (vėliau ėmusi vadovauti privačiai aukštajai mokyklai) profesorė Heidi Ziegler. Jauna ambicinga literatūrologė, kartu vadovavusi anglistikos ir amerikanistikos institutui, užsibrėžė tikslą paversti savo universitetą rimtu tarptautinių mokslo renginių centru.

Gavęs rektorės kvietimą su žinia, kad man paskirta 4000 DM stipendija, ėmiau rūpintis Vokietijos viza. Ambasados konsulinis skyrius buvo gulte apgultas, vos prašvitus išsirikiuodavo gyva prašytojų eilė, tad šansų suspėti turėjau nedaug. Laimė, kažkas patarė susisiekti telefonu su ambasados pareigūne, atsakinga už kultūrinius ir akademinius ryšius. Vizą netrukus gavau.

Į Štutgartą vykau, praleidęs porą savaičių neformaliame renginyje Danijoje, kur susipažinau su šios šalies alternatyviomis lavinimo institucijomis, vadinamosiomis folkhogskolle (tautos mokyklomis). Traukinio bilietus buvau įsigijęs dar Vilniuje, tačiau tik Kopenhagoje įlipęs į vagoną apsižiūrėjau, kad mano viza pradės galioti, praėjus keturioms valandoms po to, kai kirsime Danijos ir Vokietijos sieną. Sunerimau. Kaip paaiškėjo, ne be reikalo. Įlipę į vagoną du uniformuoti vokiečių pasienio policijos pareigūnai pareiškė, kad mano – jų žodžiais tariant, kinder (vaikėzo) – viza kol kas negalioja. Tarpusavyje tarėsi, kaip mane – įtartiną Rytų europietį – išsodinti iš traukinio. Skubiai išsitraukiau oficialų seminaro kvietimą, pasirašytą universiteto rektorės, su kvietimu jau šį vakarą dalyvauti priėmime pas Štutgarto merą. Tituluotų asmenų raštai su antspaudais ir parašais pareigūnams, matyt, padarė įspūdį, nes man maloningai leista kirsti sieną. Taip pasiekiau Štutgartą, o vėliau ir Liudvigsburgą, kuris tiesiog pribloškė savo grožiu. Kultūros studijų seminaras vyko didingoje barokinėje pilyje, kurią supa išpuoselėtas itališko stiliaus parkas, visi dalyviai – ne tik profesoriai, bet ir klausytojai – buvo apgyvendinti šalia esančiame prabangiame penkių žvaigždučių viešbutyje. Man, atvykusiam iš varganos „vagnorinės“ Lietuvos, tvarka, ramybe ir saikinga prabanga tviskantis Liudvigsburgas atrodė pasakiška vieta…

Per priėmimą Štutgarto merijoje tarp pusšimčio kviestinių svečių išsyk atpažinau Wolfgangą Iserį – aukštą, pasitempusį, vilkintį geru kostiumu…

Kitą rytą prasidėjo seminaras. Profesoriaus Iserio grupę be manęs pasirinko archeologė iš Varšuvos, bulgarė, bebaigianti literatūros mokslų doktorantūrą JAV Duke’o universitete, albanė literatūrologė, ką tik gavusi stipendiją doktorantūros studijoms Jungtinėse Valstijose, ir lenkas, filosofijos doktorantas. Suvokęs, kad galėsiu kasdien klausytis pasaulinio garso akademiko paskaitų vos keleto žmonių draugijoje, pasijutau taip, tarsi būčiau tapęs išskirtinio klubo nariu.

Rytais rinkdavomės į „mažuosius“ seminarus, kurie dažniausiai vykdavo parke, po atviru dangumi. Kas keletą dienų popiet susiburdavome nedidelėje viešbučio salėje, kur visi mūsų profesoriai: Wolfgangas Iseris, Williamas H. Gassas (ne tik akademikas, bet ir garsus amerikiečių rašytojas postmodernistas), Paulas B. Armstrongas, Patrickas O’Donellas, Geraldas Vizenoras (turintis šiek tiek indėnų kraujo) pakaitomis skaitydavo paskaitas visiems seminaro dalyviams, į jas ateidavo ir universiteto rektorė. Prie mūsų prisijungdavo būrelis jaunesnių mokslininkų, dirbusių anglistikos ir amerikanistikos institute. Seminaro programa numatė ir visos dienos išvykas po Vokietijos pilis, ten buvo skaitomi kadaise jas aplankiusių literatūros klasikų kelionių įspūdžiai. Vakarais netrūko pramogų – lankėmės vynuogynuose, kur degustuodavome vyną ir sūrius, susipažinome su vokiečių vyndarystės tradicijomis. Liudvigsburgo pilyje klausydavomės klasikinės muzikos koncertų, tiesa, ten rinkdavosi tokia rafinuota, išsipusčiusi publika, kad dėl kuklios savo aprangos jausdavausi kiek nejaukiai…

Kultūros studijų seminaro programa buvo nepaprastai intensyvi. Vis dėlto dvi radikalios feministės, viena iš Danijos, kita iš Anglijos, nuolatos diskutuodavusios apie feminizmo svarbą, po pirmosios studijų savaitės pasirūpino, kad būtų surengti šokiai. Prisijungė ir profesūra, Iseris su žmona irgi sušoko keletą lėtesnių šokių.

Seminaro atmosfera, nepaisant gana griežtos vokiškos tvarkos, nebuvo perdėtai oficiali ar slegianti. Vis dėlto pamiršti, ko čia susirinkome, irgi nebuvo leidžiama, ypač po to, kai keli seminaro dalyviai išsinuomotu automobiliu išrūko į Prancūzijos pasienį apžiūrėti Strasbūro. Kvietė prisijungti ir mane, bet sukliudė tai, kad buvau atvykęs su anuomet dar galiojusiu sovietiniu užsienio pasu. Keturis tos išvykos dalyvius išsikvietė universiteto rektorė. Kaip būtų pakomentavusi sovietmečio spauda, pokalbis vyko „šiltoje ir draugiškoje atmosferoje“. Daugiau norinčių švaistyti studijoms skirto laiko neatsirado…

Iserio seminarui apie kultūros išverčiamumą ir tarpkultūrinį diskursą turėjome perskaityti anglų literatūros klasiko, eseisto Thomaso Carlyle’o kūrinį „Sartor Resartus“, žydų filosofo Stefano Rosenzweigo veikalą „Atpirkimo žvaigždė“, amerikiečių filosofo, estetiko Stanley’o Cavellio knygą „Stebimas pasaulis“. Apžvelgęs seminaro medžiagą, Iseris lyg tarp kitko tarė: „Žinote, Amerikoje, studentai mėgsta į dėstytojus kreiptis vardais.“ Kažkodėl pasijutome nejaukiai. Supratau, kad iškiliam vokiečių akademikui tokie įpročiai ne prie širdies ir suskubau patikinti, kad mums, europiečiams, priimtiniau savo mokytojus vadinti profesoriais…

Po keleto dienų „seminaristai“ ėmė bruzdėti. Jauni, ambicingi, kritiškai mąstantys žmonės (daugelis jau apgynę doktoratus) gana skeptiškai vertino Berklio profesoriaus Geraldo Vizenoro paskaitas, ypač jo grožinės literatūros kūrinį „Lokė“, skaitytą per viešas paskaitas. O mūsų grupelėje studijuojanti bulgarė (bebaigianti doktoratą pas Julią Kristevą, matyt, todėl labai pasitikinti savimi) pareiškė prigriebsianti „tą Iserį“ su visomis jo teorijomis. Pakvipo akademiniu iššūkiu. „Seminaristės“ apibertas kritiškais klausimais, profesorius ramiai ir grakščiai, retsykiais šypteldamas (regis, puikiai perpratęs provokaciją) leidosi į intelektualinę ekskursiją po literatūros istoriją ir vokiečių filosofiją. Po poros užsiėmimų karingoji bulgarė pasidavė, o vėliau tapo aistringa „to Iserio“ šalininkė.

Per rytinius užsiėmimus profesoriaus žmona Lore įsitaisydavo kur nors netoliese su knyga arba mezginiu, o popiet jiedu eidavo pasivaikščioti aplink parko tvenkinius. Kartais prie jų prisijungdavo kuris nors iš kolegų, kartais Iseris pakviesdavo draugėn ir šių eilučių autorių. Jis gyvai domėjosi Lietuvos nepriklausomybės byla, klausinėdavo apie lietuvių kelią laisvės link. Seminarui artėjant į pabaigą, profesorius vėl pasiūlė pasivaikščioti. Ir netrukus dalykiškai pasiteiravo, kokie mano ateities planai. Paklausė, ar nenorėčiau akademinės karjeros tęsti Vokietijoje, jo universitete. Paaiškino, kad būtų geriausia, jei atvykčiau po kelerių metų, jau apgynęs doktoratą. „Padirbėjęs penketą metų mano asistentu, galėsi rinktis bet kurį pasaulio universitetą“, – patikino profesorius. Netikėtai atsivėrė anksčiau nė nesapnuota akademinė perspektyva. Apstulbęs tylėjau. Supratęs mano būseną, Iseris neskubino: „Grįžęs rimtai pagalvok apie tai, ką kalbėjome“, – pasakė. Pažadėjęs apsvarstyti pasiūlymą, pasiteiravau, ar profesorius nenorėtų kada nors apsilankyti Lietuvoje. Atsakė, kad Baltijos šalys, ypač Lietuva, pirmoji pradėjusi ardyti Sovietų Sąjungą, jį labai traukia. Jei susiklostytų palankios aplinkybės, po viešnagės Lietuvoje norėtų pasiekti Karaliaučių, kad aplankytų Immanuelio Kanto kapą…

…Baigiantis vasarai, grįžau į Lietuvą. Nors profesoriaus pasiūlymas masino, priimti tokį akademinį iššūkį nebuvau pasirengęs. Be kitų dalykų stabdė ir tai, kad „didžioji teorija“ (high theory), kalbant akademiniu žargonu, tuomet nebuvo mano siekiamybė. Vis dėlto tiesaus atsakymo kurį laiką vengiau. Dar Liudvigsburge Iseris užsiminė, kad galėtų atsiųsti man reikalingos akademinės literatūros. Viename iš laiškų parašiau, kad norėčiau turėti jo „Skaitymo aktą“, dar keletą teorinių veikalų, tarp jų ir Ivano Illicho knygą „Teksto vynuogyne“. Mano prašymą profesorius patenkino, tiesa, Illicho knygos tiražas buvo jau parduotas. 1995 m. išleistą Štutgarto kultūros studijų seminaro paskaitų rinkinį „Kultūra ir vaizduotė“ profesorius atsiuntė man su autografu ir prierašu „Mūsų susitikimui Štutgarto seminare 1993-iaisiais atminti“.

Vieną iš akademinių tekstų, paskelbtų „Kultūroje ir vaizduotėje“, nutariau išversti į lietuvių kalbą. Tai buvo nemenkas iššūkis, nes šiame tekste Iseris operavo sudėtingu keleto disciplinų, tarp jų kibernetikos ir bendrosios sistemų teorijos, žodynu. Konsultacijomis, patarimais man pagelbėjo Bronys Savukynas, jis ir išspausdino Iserio tekstą „Apie išverčiamumą: interpretacijos kintamieji“ Kultūros baruose. Tai pirmoji Iserio publikacija, pasirodžiusi lietuvių kalba. Sovietmečiu jo veikalai buvo priskirti „vakarietiškam formalizmui“ ir įtraukti į akademinį Index librorum prohibitorum.

Žurnalo numerį, kuriame buvo paskelbtas jo teksto vertimas, nusiunčiau profesoriui. Gavau laišką su nuoširdžiais komplimentais žurnalo turiniui ir išvaizdai. Pasirodo, Iseris įdėmiai perskaitė visų tekstų angliškas santraukas.

* * *

1996–1997 m. šmėstelėjo viltis profesorių pakviesti į Lietuvą. Keletą metų iš eilės kartu su literatūrologu Rimantu Skeiviu ir lituanistu Ramūnu Korsaku, baigusiu stažuotę Ilinojaus universitete, dalyvavau Šiaurės ir Baltijos šalių literatūros kritikų konferencijose. Kolegos skandinavai vieną iš susitikimų pasiūlė surengti Lietuvoje. Pagalvojau, kad tai būtų puiki proga plenariniu pranešėju pakviesti Wolfgangą Iserį. Lietuvos universitetai lėšų kviesti profesoriams tuo metu, žinoma, neturėjo, bet jau veikė Atviros Lietuvos fondas, kurio valdybos pirmininku neseniai buvo tapęs tam tikruose sluoksniuose žinomas literatūrologas. Tad per vieną ALF’o finansuotų knygų pristatymą neformalioje aplinkoje naująjį pirmininką pasiteiravau, ar fondas remtų tokį renginį. Atsakymas apstulbino. „Susikviesi čia visokius savo draugus…“ – priekaištingai numykė literatūrologas. Nesupratau, ar jis mano, kad žmonės, sutikti konferencijose, automatiškai tampa „draugais“, ar kad į mokslo renginius, vykstančius Lietuvoje, reikėtų kviesti išimtinai „priešus“? Tačiau aiškiai supratau kitką – pirmininkas idėją palaidojo, jos nė nesvarstęs, taigi teikti paraišką fondui buvo beprasmiška.

Wolfgango Iserio knyga „Fiktyvumas ir įsivaizdavimas“ 2002 m. išleista lietuviškai. Deja, kaip prisipažino knygos vertėjas, savo neįveiktiems uždaviniams komentuoti paskyręs ištisą Šiaurės Atėnų puslapį, vertimas nebuvo sėkmingas. Pastaruoju metu Iserio veikalai pagaliau sulaukė ir Lietuvos literatūrologų dėmesio, yra aptarti ir pristatyti leidiniuose „XX amžiaus literatūros teorija: chrestomatija aukštųjų mokyklų studentams“ (2011), „XX amžiaus literatūros teorija: konceptualioji kritika“ (2010). Aušros Jurgutienės monografijoje, aptariančioje literatūros hermeneutiką, irgi pristatoma Iserio koncepcija. Deja, kaip Algis Kalėda prieš keliolika metų, taip ir Aušra Jurgutienė šio mokslininko veikalus priskiria literatūros recepcijos teorijai, nors profesorius ne kartą yra pabrėžęs, kad plėtoja „literatūros atsako“ (Wirkungstheorie) teoriją, o ne „recepcijos estetiką“ (Rezeptionstheorie).* Šis skirtumas nėra elementarių niuansų reikalas. Apmaudu, kad profesoriaus veikalai Lietuvoje taip netiksliai interpretuojami jau ne pirmą dešimtmetį.

Pridedu keletą Iserio laiškų buvusiam jo seminaro klausytojui (ko gero, vieninteliam lietuviui, su kuriuo profesorius yra ilgiau bendravęs). Tikiuosi, ši kukli publikacija skaitytojams atvers lietuvišką šio iškilaus mokslininko interesų „dėmenį“.

1995 kovo 8

Brangus Almantai,

 

ačiū tau už malonų laišką, rašytą sausio 7-ąją, ne per seniausiai man persiuntė jį laikinuoju amerikietišku adresu. Atsiprašau už pavėluotą atsakymą.

Man buvo liūdna išgirsti apie įvairias ligas, užklupusiais tave po to, kai paskutinį kartą matėmės Štutgarto seminare. Nuoširdžiai tikiuosi, kad būsi atsigavęs, kai šis laiškas tave pasieks. Linkiu tau kuo puikiausios sveikatos ir kad visi tavo sumanymai dabar išsipildytų.

Žinoma, aš atsiųsiu tau savo knygą „Skaitymo aktas“, kai sugrįšiu į Vokietiją balandžio viduryje, ir keletą veikalų, kurių tau gali prireikti taviesiems užsiėmimams. Atsiųsk man trumpą sąrašą knygų, kurias minėjai laiške mano vokiškuoju adresu. Viliuosi, kad sugebėsiu gauti jas Vokietijoje.

Taip pat norėčiau padėkoti už esė rinkinį, pavadintą „Lithuanian Shift“. Kol kas užmečiau žvilgsnį tik į kelias iš jų, bet įžvalgos apie Sovietų dominuojamų Baltijos kraštų erstwhile kultūrą man pasirodė labai skvarbios. Nenumatytos problemos, išnirusios po to, kai buvo atgauta nepriklausomybė, man regis, ypač gerai atskleidžia situaciją, apie kurią žmonės Vakaruose žino labai mažai. Ypač patiko tavo esė apie tai, ką vadini šiaurės atėniečiais, ir su jais susijusią naująją pagonybę.

Linkėdamas tau visko, kas geriausia savo ir žmonos vardu

Nuoširdžiai tavo

W. Iser

 

1995 rugpjūčio 8

Brangus Almantai,

ačiū tau už malonų liepos 2 dienos laišką, kurį gavau grįžęs į Konstancą. Nors trumpą akimirką buvau čia ir balandžio viduryje, bet man teko daugiau ar mažiau paskubomis vykti į Bazelį, Šveicariją, kur dėsčiau visą vasarą.

Atskirame voke išsiųsiu tau ir „Skaitymo aktą“, ir Štutgarto seminaro leidinį, kuriame įdėtos tuo laikotarpiu mano skaitytos paskaitos. Kai knygos tave pasieks, pranešk man, kad jas gavai. Kartais knygų siuntiniai į Rytų Europos šalis pasimeta.

Dėl kitų knygų, kurias įtraukei į sąrašą, bijau, tau teks truputį palūkėti, galėsiu jas nupirkti tik Jungtinėse Valstijose. Nėra prasmės užsakyti jų iš čia, nes bus uždėtas importo mokestis. 1996-ųjų pradžioje vėl būsiu Kalifornijoje ir ten pasirūpinsiu išpildyti tavo prašymą.

Likusią metų dalį būsiu namuose, tęsiu su vertimo teorija susijusį savo projektą, kurio pirmasis žingsnis buvo mano paskaita „Apie išverčiamumą“.

Gerai laikykis! Linkėdamas puikios vasaros,

Širdingai tavo

 (Wolfgang Iser)

1995 rugsėjo 26

Brangus Almantai,

labai ačiū tau už tavo malonų rugsėjo 12 dienos laišką ir už nuostabią dovaną – kad atsiuntei man savo tėvo knygą apie Lietuvos istoriją. Ši dovana ypač maloni todėl, kad ji leidžia man daugiau sužinoti apie savo šalį, su kuria visada norėjau geriau susipažinti.

Jei norėtum į lietuvių kalbą išversti mano esė „Apie išverčiamumą“, imkis verčiau išplėstinio jos varianto, kurį rasi pridėtą prie laiško. Veikiausiai tam tikslui, kurį nusakei savo laiške, labiau tiks išbaigtos esė, o ne sutrumpinto jos varianto, kurį turi, vertimas. Kai kurie esminiai klausimai taps aiškesni. Kadangi pats kontroliuoju autorines teises, nereikia rūpintis jokiu leidimu vertimui.

Dar kartą dėkodamas už tavo dovaną ir norą išversti kai ką iš mano raštų į lietuvių kalbą

lieku širdingai tavo

W. Iser


* Plačiau žr. Wolfgango Iserio knygos The Act of Reading, Baltimore and London: Johns Hopkins University Press, 1978, pratarmę.