Negalu atsidyvyt propesori Viktoriji

ŽURNALAS: LITERATŪRA IR MENAS
TEMA: Poezija
AUTORIUS: Astrida Petraitytė
DATA: 2013-01

Negalu atsidyvyt propesori Viktoriji

Astrida Petraitytė

Daujotė V. Gīvenu vīna / Gyvenu viena. – Vilnius: Regioninių kultūrinių iniciatyvų centras, 2012.

Profesorė Daujotytė nesiliauja manęs stebinti savo gyvenimo vešlumu – regis, ji pati geba visus šiandien rašančiuosius pamatyti, į juos atsišaukti jautriu, asmeninio santykio nuspalvintu žodžiu, matyt, jausdama seserystės pareigą dalyvauti kokios knygos ar knygelės sutiktuvėse, geba žvilgsniu aprėpti lietuviškąjį literatūrinį panteoną, vis nupurtydama dulkes nuo kurio nors senamadžio, postmodernaus naratyvo nustumto į pašalį, tomelių, geba, savo literatūrologinį kruopštumą supindama su poetiškai egzistencine pajauta, rašyti veikalus, kurie bibliotekose turbūt yra paskirstomi – pagal žanrą, tematiką, paskirtį – po skirtingiausias lentynas, geba vis blykstelti nauja savo asmenybės (regis, santūrios, bet kipšas juos žino!) atvertimi… Manyje dar gyva nuostaba, patirta prieš keletą metų per kalėdinį vaikučių vakarėlį – išvydus ten gerbiamąją Daujotytę su dviem anūkėlėmis, besijaudinančią, kad kažkuriai neteko pasakyti eilėraščio…; iki tol „žinojau“ Profesorę tik profesiniais reikalais atitrūkstant nuo rašomojo stalo…

Ir štai dar viena proga žioptelti iš nuostabos – matyt, naujausia, 2012-uosius užbaigusi Profesorės knyga, manifestuojanti jos žemaitiškąją prigimtį, sodrią, žemišką, ligtol (ligi ankstesnės žemaitiškai parašytos knygos „Balsā ūkūs‘“), regis, gožtą literatūrinio, intelektualinio, moralinio pripratimo („pripratimas – antras prigimimas“).  Įsivardijimas Daujote, nors ir ne pirmąkart nuskambantis, matyt, irgi ženklina tam tikrą takoskyrą, atsiribojimą –­ gal nuo profesoriško rango? O Viktorija Daujotė, tiesą sakant, yra parašiusi tik antrąją knygos dalį, antrąją pasakojimo versiją – norminę literatūrinę. Pirmąją, žemaitiškąją, paporino Viktoriji Daujuoti. Ir  žemaitiškas balsas čia yra pagrindinis, juk ir  knygos viršelio atvarte įrašyta pora „posmų“, matyt, sudarančių pasakojimo ašį, pasakotojo šerdį: „gīveno vīna. būno vīna, vuo / gal ė ne, tunkē sunerta vėsk’as, / naišardīsi, runkiuojūs vardus / gėminės .“
Tik negebėdama „Gyvenu vīna“ nei išplėšti iš turtingo kūrybinio konteksto – nors žinomo tik paviršutiniškai, toli gražu neišstudijavus visų jo apraiškų, nei atplėšti nuo asmenybės viešosios raiškos, ir šį kūrinį priskirsiu Profesorės Viktorijos Daujotytės autorystei.
Taigi eiliuotame tekste girdime senos moters, žemaitės-varniškės, pasakojimą apie save, gyvenimą, artimuosius. Sužinome, kad ji gyvena vienkiemyje viena –­ vyrą palaidojusi, sūnus išleidusi kažkur į miestą, vasaromis dar pas ją apsigyvena sesuo – taip pat našlė; taip ir sukasi kasdienos karuselė, sakytume – Bobulės vargai (ir džiaugsmai), o labiausiai norėčiau šį pasakojimą įvardyti sakme, tarkim –Sakmė apie Jūzapą (juk tarp tų surunkiuotu giminės vardų yra ir „Jūzapas dvė“) Šios sakmės srautas, kartais stabtelintis, tylos pauzelę įterpiantis, jokių dirbtinių pertvarų nesuskaidomas (tekstas be didžiųjų raidžių, be taškų, sakinio galą pažyminčių –­ nebent kai kur netikėtai). Tik nesiskubinkim apgailėti vargšės vienišuolės herojės, nes: „nažėnau, ar išsidūti,  ka mon vīnā geriau, / nie pīktīs, nie taikintīs, nie ėmti, nie dūti, / kap pasidarā, tap ė turi, niekam nie dėkū“ (p. 24).
Daugiausiai kalba sukasi apie kasdienius darbus ir rūpesčius – rudens, žiemos, pavasario metu (metų laikai taip nepastebimai pasikeičia, pereina vienas į kitą, tai tarsi dabar laikas, tarsi – iš prisiminimų suaustas). Ne tik paprastas herojės gyvenimas prišaukia paprastus žodžius –­ pati Kalba, jos gelmės žmogui padiktuoja mintijimo ir bylojimo stilistiką, o žemaičių kalba (tarmė) ir subtilią sielą apdalytų pirmapradišku grubumu:  ištarsi jiesti (valgyti), spruogti (mirti) ir pajusi, kad žodžiai – svarsčiai, prie žemės rakinantys, ne sparnai… Bet  tosios senos kaimo moterėlės žvilgsnis, visai nenuostabu –­ juk kaimo išminčiai jokia retenybė, aprėpia platesnius laiko ir erdvės horizontus („valstībi; jie, Lietova dabā viel’ /  ī valstībi“, p. 53). Dažnusyk gyvenimas apmąstomas „liaudiškos filosofijos“ kategorijomis, perduotomis per kartų kartas arba subrandintomis šio gyvenimo su savimi. Pavyzdžiui, prieštaraudama (savyje) viską išmanančiai seseriai: „mon kitāp atruoda –­ nie tu mokink svieta, / nie tu išmuokinsi, kuoks katras gėmi, tuoks / ė spruogs, esu atsikondosi tuo žinuojėma, / tuo sava vieruos kėšėma; jie pats nasitor, / napastuov, statīk kāp nori, vis tīk apvėrs, / a gėrts, a tāp dėrbst“ (p. 21). Na taip, matyt, daugeliui teks palaužyt galvą beskaitant, ir man (tarp žemaičių augusiai) ne kiekvienas žodis iškart savo prasmę atverdavo. Nežinau, ar ambicingieji žemaičiai (savo pasus įsivedę) jau yra sunorminę savąją rašybą, ar Profesorei ir čia teko susidorot su kūrybine užduotimi – savitiems garsams surasti ženklus…
Nelabai įtikiu Daujotytę čia sukūrus personažą – labiau panašu, kad genties archetipiniai klodai iškilo į paviršių, vedžiojo užrašančiąją ranką, Profesorei pačiai nuo savo literatūrinio aristokratizmo aukštumų stebint ir neatsistebint: iš kur čia tos rupiosios gelmės…
Danutės Mukienės juodai baltos nuotraukos taip gražiai sulimpa su tekstu, išties patiki, kad porintojos ką tik tuo laukų takeliu pereita, į tuos miškus žvelgta, iš tos bažnytėlės grįžta… D. Mukienė ir rimčiau ranką prie šio leidinio yra pridėjusi (yra jį išleidusio centro vadovė), tad, matyt, ir jai reikia tarti pagiriamuosius žodžius, kad į 2013-uosius, Tarmių metus, galime įžengti su šia žemaitiška poringe.
Antrąjį sakmės variantą skaitydama jau girdžiu profesorės Daujotytės balsą – subtiliai aristokratišką (tikrai šis žmogus negalėtų prabilti grubiom liaudiškom tonacijom…). Ir tai nėra žemaitiškos tarmės „pervedimas“ į bendrinę kalbą tiesiog pridedant galūnes, sustatant „į vietas“  balsius ir priebalsius – keičiasi leksika, perkeisdama visą sakmės melodiką, na, ar pasakojimas – ir už jo įregimi paties pasakotojo bruožai tie patys, kai „babūnė“ tampa „senele“, „kruokti“ – „verkti“, „nuotrėlis“ – „dilgėlėmis“, kai ne buveini gyvenama pakaleni puo pakalenijis, bet namai karta po kartos… Nors ir nesu žemaitiško grubumo gerbėja, vis dėlto man įtaigesnė, „autentiškesnė“ buvo toji žemaitiškai paporinta sakmė, atvėrusi archetipines tautos (žemaičių) gelmes… O tarsi šviesus dūmas iš grubiai sukapotų pliauskų suplevena poetinė pajauta, kartais net tarsi koks haiku:

sugriebiau lapos, al’ vies ka
ėsisoka i mona šūsnės, ė
nulieki geltuonūdams kap šū (p. 57)

*
Tap tata, Propesori: kavok nekavojis, ale kožna dūšeli tor doboltą dogną i gana.