Patogi psichiatrija

ŽURNALAS: NAUJASIS ŽIDINYS-AIDAI
TEMA: Psichiatrija
AUTORIUS: Tomas Vaiseta
DATA: 2014-02

Rusų disidentą Vladimirą Bukovskį kalbina Tomas Vaiseta

2013 m. rudenį stažuojant King’s College London Psichiatrijos institute atsirado galimybė pakalbinti, Vladimirą Bukovskį, kuris tebegyvena Kembridže. Pokalbis įrašytas vykdant podoktorantūros stažuotės tyrimą „Sovietinė psichiatrija Lietuvoje: vienos ligoninės atvejo tyrimas (1944–1990 m.)“¹. NŽ-A publikuojama sutrumpinta ir rengėjo komentarais aprūpinta šio pokalbio versija turėtų skaitytojus daugiau supažindinti su sovietinės psichiatrijos panaudojimu politiniais tikslais. NŽ-A jau anksčiau buvo publikuotas „Psichiatrijos vadovas disidentams“², taip pat Bukovskio tekstas apie politinį korektiškumą³.

Kaip vertintumėte teiginį, kad didesnioji sovietinės visuomenės dalis galvojo, jog disidentai laikytini iš tikrųjų psichiškai sergančiais vien dėl to, kad jie tapo disidentais?

Toks požiūris nedominavo. Dalis visuomenės galėjo taip galvoti, bet tik nedidelė dalis. Taip sakydavo kai kurie psichiatrai. Bet negali žinoti, ar jie iš tikrųjų taip galvojo, nes jie tiesiog turėjo save pateisinti. Žodžiu, sunku pasakyti, ar tai buvo nuoširdus teiginys, ar savitas savigynos mechanizmas. Vis dėlto netgi psichiatrinėse ligoninėse, kuriose aš buvau, dauguma psichiatrų suprato, kas vyksta. O didžioji visuomenės dalis neabejojo, kad psichinės ligos disidentams yra išgalvotos. Paprasti žmonės netikėjo pačia sovietine sistema, todėl kad ir ką sakytų režimo atstovai, jiems tai kėlė abejonių. Aš tik sutikčiau, kad dalis isteblišmento įtikino save, jog tai tiesa.

Ar galėtumėte iš savo asmeninės patirties pasakyti, koks buvo visuomenės požiūris į disidentus?

Paprasti žmonės nežiūrėjo į mane kaip į beprotį. Jie sakydavo, kad mano veikla rizikinga ar pavojinga, bet jie viską suprato. Su jūsų minėtu požiūriu laikyti mus psichiškai nesveikais greičiau galėjai susidurti tarp intelektualų, kurie saugojo savo pozicijas. Nes jeigu jie galvoja, kad pasipriešinti sovietinei sistemai negalima, o tu sakai ir darai priešingai, tada iškyla klausimas, kodėl jie patys taip nesielgia? Tad jiems tai buvo gana geras pasiaiškinimas, kodėl to padaryti tiesiog neįmanoma ir kokie žmonės galėjo bandyti. Paklauskite tokių žmonių kaip poetas Jevgenijus Jevtušenka. Jis jums atsakytų, kad priešintis tiesiog nebuvo įmanoma. Kai kurie iš šitų žmonių tikėjo ar bent jau buvo save įtikinę, kad mes esame psichiškai nesveiki žmonės.

Kaip manote, ar sovietinės psichiatrijos panaudojimas politiniais tikslais buvo sistemiškas?

Tuo metu – taip.

Ką jūs turite galvoje – „tuo metu“?

Politinis psichiatrijos panaudojimas perėjo tam tikrus etapus. Jis prasidėjo Nikitos Chruščiovo metais, kai jis kažkur pasakė, kad Sovietų Sąjungoje politinių kalinių nebelikę ir, jei kas nepritaria sovietinei sistemai, tas turi būti psichiškai nesveikas. Tai buvo tuoj pat įgyvendinta kaip direktyva: staiga žmonės, kuriems buvo iškeltos politinės bylos, buvo persiųsti į psichiatrines ligonines. Aš prisimenu, kaip tai įvyko, nes kaip tik tuo metu buvau psichiatrinėje ligoninėje. Tai buvo pirmoji banga.

Kai Chruščiovas buvo išverstas iš posto, jie kuriam laikui sustojo. Komunistų partijos Centro Komitetas laikėsi oficialios linijos, kad nereikia imtis šių priemonių, nes mes nebijome prieš tokius žmones panaudoti mūsų įstatymų. Bet tada vėl labai greitai, septinto dešimtmečio pabaigoje, jie grįžo prie ankstesnio požiūrio, nes suprato, kad jiems to reikia. Panaudoti psichiatriją yra patogu, nes ši priemonė paslepia tikrąjį represijų mastą. Juk jie norėjo įtikinti užsienio valstybes, kad atsisakė politinių represijų, todėl jas turėjo nuslėpti.

Taigi iki 1969 m. jie grįžo prie šių metodų ir nuo tada psichiatrijos panaudojimas politiniais tikslais iš lėto augo. Tuometis KGB vadovas Jurijus Andropovas 1969 m. parašė raportą CK. Jame teigiama, kad psichiškai nesveikų žmonių, įvykdančių politinius nusikaltimus, skaičius auga ir mes turime dėl to ką nors daryti. Jis pasirinko labai gerą momentą – 1969-uosius. Kodėl? 1969 m. Viktoras Iljinas mėgino nužudyti SSRS generalinį sekretorių Leonidą Brežnevą ir buvo pripažintas psichiškai nesveiku⁴. Tai buvo geras momentas pagąsdinti Politinį biurą sakant, kad tokių žmonių skaičius labai didelis ir mes turime imtis priemonių.

Tam Andropovas pasinaudojo Krasnodaro KGB vadovo ataskaita, kurią šis parašė, akivaizdu, paskatintas paties Andropovo, apie tai, kiek daug ten politinių problemų keliančių psichiškai nesveikų asmenų, ir davė pavyzdžių. Andropovas perskaitė šį dokumentą ir pareiškė, kad visoje Sovietų Sąjungoje situacija esanti tokia pati. Tai buvo netiesa. Krasnodaras buvo parinktas specialiai, nes yra arti sienos, todėl ten suvažiuodavo daugybė žmonių iš visos Sovietų Sąjungos, mėginančių kirsti sieną. Tad statistiniai duomenys ten buvo kur kas aukštesni nei kitur, tarkime, kokiame Saratove. Bet ekstrapoliuodami statistiką jie kalbėjo, kad visoje šalyje gali būti apie milijoną su puse žmonių, kuriuos reikėtų uždaryti psichiatrinėse ligoninėse.

CK šiuo klausimu surengė keletą susitikimų, o jo paskirta komisija pranešė, kad šiandienėmis sąlygomis tokiam uždaviniui įgyvendinti trūksta ligoninių (ligoninėse du pacientai miegodavo vienoje lovoje, ant grindų ir t. t.). Milijonas su puse yra galybė žmonių! Kadangi sovietų ekonomika yra planinė, jie turėjo suplanuoti penkeriems metams į priekį pastatyti daugiau ligoninių. Tai nėra paprasta. Sovietų Sąjungoje niekas nebuvo paprasta. Vis dėlto bendras specialiųjų psichiatrinių ligoninių⁵ skaičius išaugo: jei septinto dešimtmečio pradžioje jų buvo trys (Leningrade, Kazanėje ir Syčiovkoje (Smolensko sritis)), iki devinto dešimtmečio jų padaugėjo iki penkiolikos. Taigi ligoninių skaičius išaugo penkis kartus. Tai gana didelis skaičius, bet jų vis tiek nepakako tam žmonių kiekiui, kurį jie buvo numatę. Taigi nors jie nusprendė organizuoti psichiatrinį gulagą, jie nebuvo pajėgūs pasiekti savo tikslą.

Vis dėlto visa tai rodo, kad psichiatrijos panaudojimas buvo sistemiškas, t. y. ji buvo naudojama rutiniškai. Kiekvienu konkrečiu atveju jie nuspręsdavo, kas parankiau. Vienu atveju asmenį pasiųsdavo į koncentracijos stovyklą, kitu atveju nenorėdavo, kad asmuo stotų prieš teismą. Pavyzdžiui, Piotro Grigorenko atveju⁶. Teismas pritraukdavo dėmesį, o jis buvo generolas, pasižymėjęs (brigados vadas, armijos štabo viršininko pavaduotojas, divizijos štabo viršininkas) Antrojo pasaulinio karo metais, buvo gerbiamas žmogus. Ir jeigu jis pasisako prieš sistemą, visi susidomi – kodėl? Tai buvo neparanku režimui, todėl buvo linkstama tokius žmones pripažinti psichiškai nesveikais. Taip pat buvo tokių komunistų, kurie tikėjo marksizmu ir komunizmu, bet nepritarė partijos linijai. Pastatyti juos prieš teismą taip pat buvo keblu. Žinote, paprastas žmogus nesupras kodėl. Jis tik kritikuoja valdžią, kad ji neseka Lenino linija, bet ar tai nusikaltimas?! Vis dėlto kebliausia buvo susidoroti su žinomais žmonėmis. Todėl buvo linkstama juos siųsti į psichiatrinę ligoninę.

Tai vienas įdomiausių klausimų. Jei mes manome, kad psichiatrijos panaudojimas buvęs sistemiškas ir pagrindinė jo priežastis yra teiginys, kad politinio pasipriešinimo nelikę, todėl priešinasi tik psichiškai nesveiki asmenys, tai kodėl ne visi politiniai disidentai buvo uždaromi į psichiatrines ligonines?

Kai kuriais atvejais jiems būtų buvę labai sunku įrodyti tariamą psichikos ligą. Jie rinkdavosi tokius atvejus, kai galėdavo pagrįsti. Pateiksiu pavyzdį – Natalija Gorbanevskaja⁷. Kai jos namuose vyko krata, vienas KGB pareigūnų griebė poeziją, kurią Gorbanevskajai su autografu buvo padovanojusi Ana Achmatova (Natalijai, akivaizdu, tai buvo šventas daiktas), todėl ji automatiškai puolė saugumietį. Šį incidentą buvo nesunku pavaizduoti kaip psichiškai nesveiko žmogaus poelgį. Pulti KGB pareigūną!

Kodėl jie šito nedarė šimtu procentų? Tai būtų buvę labai įtartina. Iš karto kiltų klausimas, kodėl žmonės, kurie oponuoja sovietinei sistemai, šimtu procentų yra psichiškai nesveiki? Tai negali būti tiesa!

O psichiatrijos panaudojimo mechanizmas buvo patogus dėl dviejų priežasčių. Pirma, jis padėjo paslėpti tikrąjį represijų mastą, nes pripažinti psichikos ligoniais nėra priskiriami politiniams kaliniams. Antra, tai išgąsdino daugybę žmonių. Perspektyva būti uždarytam psichiatrinėje ligoninėje su galimybe iš tiesų prarasti protą daug ką baugino.

Kaip manote, kodėl jūsų atveju buvo panaudota psichiatrija?

Aš buvau pripažintas psichiškai nesveiku 1963 m. Tai buvo prie Chruščiovo, pirmosios bangos pradžioje. Jie veikiausiai neplanavo manęs įkalinti, o siekė palaužti ir paversti informatoriumi. Aš buvau pasodintas trims dienoms į Lubianką. Man buvo dvidešimt metų ir jie tikėjosi, kad mane tai išgąsdins. Po to mane iškvietė Maskvos KGB vadas ir pasakė: „Štai orderis tavo areštui. Jeigu tu viską išklosi, aš suplėšysiu jį ir tu galėsi eiti namo. Jeigu ne, aš jį pasirašysiu ir tu keliausi į kalėjimą“. Prasėdėjęs tris dienas buvau labai piktas, todėl iškeikiau jį (rus. обругал матoм). Jis nieko neatsakė, neįsižeidė, pasirašė ir liepė mane išvesti. Kaip aš vėliau sužinojau, mano byloje jis įrašė: „neverbuotinas“ (rus. вербовке не подлежит). Ir viskas. Man tai buvo labai naudinga, nes daug žmonių šiam verbavimui pasidavė, o mane paliko ramybėje.

Bet KGB pakliuvo į bėdą. Jie neketino manęs siųsti į teismą, nes byla tiems laikams buvo per menka, viskas, ką jie galėjo išpešti, tebuvo vienos knygos kopija⁸. Chruščiovo laikais to buvo per mažai. Jiems reikėjo rasti sprendimą ir Chruščiovo pareiškimas jiems suteikė labai gerą galimybę – paversti mane psichiškai nesveiku. Bet, pavyzdžiui, 1967 m., tarp minėtų dviejų pikų, jie pripažino mane sveiku ir pasiuntė trejiems metams į koncentracijos stovyklą. Taigi jie pakeitė sprendimą mano byloje, nes tikriausiai žinote, kad neįmanoma stebuklingai pagyti nuo psichikos ligos, bet būtent taip nutiko!

Jeigu jie kiekvienos bylos atveju spręsdavo individualiai, kas priimdavo sprendimą – KGB ar partija, ir kokiu lygmeniu?

KGB pasiūlo, partija sprendžia. Mūsų atveju visada spręsdavo CK. Aš radau daug dokumentų, atskleidžiančių, kaip jie priimdavo sprendimą. Bet taip buvo Maskvoje. Įsivaizduokime, kad ką nors areštuoja Sibire. Ar jo bylos likimą nuspręs CK, ar vietiniai partijos šulai? Sunku pasakyti. Esu matęs, kad kai kurios provincijos bylos nepasiekdavo CK, vadinasi, dėl jų spręsdavo vietoje, tarkime, obkomas, rajkomas ar panašiai.

Skaitydamas jūsų atsiminimus⁹ nustembi, kaip žmogus galėjo, sakyčiau, manipuliuoti ar žaisti su režimu, jeigu iš tiesų išmanė įstatymus. Todėl kyla klausimas, kodėl režimui rūpėjo palaikyti tą iliuziją, kad jis laikosi įstatymų?

Taip, tai geras klausimas. Tai prasidėjo po Stalino mirties. Politinis biuras nusprendė, kad nenori toliau tęsti beteisio teroro, nes tuoj patys taps aukomis. Juk teroras yra nekontroliuojamas. Kai jis prasideda, negali žinoti, kur baigsis. Taip nutiko prie Stalino, kai tai tapo ginklu tarpusavio kovose ir jie žudė vienas kitą.

Ir iš tikrųjų po Stalino mirties jie liovėsi žudę vienas kitą. Chruščiovas buvo pašalintas iš posto, bet ne nužudytas ar įkalintas. Tiesa, jie pašalino ir nužudė Lavrentijų Beriją, tačiau po to nutarė pradėti griežtai kontroliuoti KGB. Kodėl KGB? Komitetas nebebuvo ministerija, nes jo rangas buvo pažemintas. NKVD buvo liaudies komisariatas (rus. наркомат), ministerija, o KGB – komitetas prie SSRS Ministrų Tarybos. Jie įvykdė KGB valymus, išmetė ar pasiuntė į pensiją nemažai žmonių, ne daugiau kaip tuziną iš jų nužudė, daugiausia buvusius Berijos šalininkus. Nuo tada KGB buvo griežtai kontroliuojamas CK, kuris bijojo, kad saugumas vėl išsprūs iš kontrolės ir valdančiosios klasės viduje pradės žaisti politinius žaidimus. Tad taisyklės ir įstatymai turėjo padėti kontroliuoti šitą pavojingą organizaciją.

Štai kodėl KGB turėjo laikytis įstatymo raidės, bent jau kurį laiką. Vėlesnėse stadijose, kai Andropovas tapo SSRS generaliniu sekretoriumi, jie pradėjo tai traktuoti laisviau, apeidinėti taisykles, jautėsi mažiau kontroliuojami, nes jų žmogus buvo viršūnėje. Bet prieš tai saugumiečiai bandė laikytis nustatytų rėmų, elgtis atsargiau, nes kitaip galėjo būti nubausti ir išlėkti iš pareigų.

Nutikdavo keistų dalykų, kurių mes, tiesą sakant, negalėjome suprasti. Pavyzdžiui, pagal sovietinius įstatymus net kalinio pateiktas skundas turėjo būti nusiųstas nurodytu adresu per tris dienas, o į jį atsakyta – per mėnesį. Juokingiausia, kad jei kas nors neatsakydavo per mėnesį, gaudavo nuobaudą. Tai galiojo ir kalėjimo administracijai. Jeigu ji nenusiunčia per tris dienas, gauna nuobaudą, nes privalėjo laikytis taisyklių. Tai buvo beprotiška! Mes tuo labai naudojomės. Mes užtvindydavome skundų lavina ir administracija, žinoma, negalėjo su tuo susidoroti, todėl gaudavo nuobaudą. Tai kvailystė. Bet juk tai galų gale buvo labai biurokratiška sistema.

Jei politinių bylų atveju KGB mėgindavo surasti „tikrų“ įrodymų, kaip tada suprasti psichiatrijos panaudojimą, nes juk psichikos ligas žmonėms išgalvodavo?

Taip, bet tai už juos padarydavo psichiatrai, todėl oficialiai jie laikėsi įstatymų. Ne KGB išgalvodavo diagnozes, o toks ir toks profesorius. Jei gerbiamas psichiatras sako, kad asmuo yra psichiškai nesveikas, ką mes galime padaryti, draugai?

Taigi jiems reikėjo psichiatrų, kurie galėtų išgalvoti…

Būtent taip ir nutiko. Buvo profesorius Andrejus Snežnevskis¹⁰, su kuriuo man teko susidurti. Jis išrado naują schizofrenijos formą. Niekas pasaulyje šitai diagnozei nepritarė, išskyrus Sovietų Sąjungą. Ji buvo labai patogi. Pagal Snežnevskį, mes visi sergame schizofrenija.

Ar manote, kad jis šią diagnozę išrado tikslingai politiniais tikslais?

Taip sako daug žmonių, Bet aš kadaise jį pažinojau, jis mane kelis kartus tyrė, o aš tyrinėjau jį. Man susidarė įspūdis, kad jis tuo tiki. Juk jis nustatė naują ligą! Jis šiek tiek per gerai apie save galvojo. Jis buvo netoli mania grandiosa. Tikrai! Tą buvo galima pastebėti. Todėl aš nesutinku su kolegomis, kurie sako, kad jis išrado šią ligą KGB patogumui. Aš taip nemanau. Galvoju, kad jis išrado šią ligą įsitikinęs esąs didis mokslininkas. O tada jau KGB tuo pasinaudojo, nes buvo labai paranku. Paprasčiau nebūna: visi, kuriuos parodydavo profesoriui Snežnevskiui, gaudavo „vangiosios schizofrenijos“ diagnozę. Jokių bėdų!

Bet čia yra dar viena aplinkybė, kuri verčia abejoti psichiatrijos panaudojimo sistematiškumu: ne visi psichiatrai sutikdavo jiems atsiųstus disidentus pripažinti psichiškai nesveikais. Jūsų paties atvejis yra geras pavyzdys. O juk jeigu būtų buvęs politiškai patvirtintas mechanizmas, tai toks gydytojų nesutikimas atrodytų neįmanomas ir nelogiškas.

Mechanizmui įtvirtinti reikėjo laiko. Kai tik buvo pradėta diegti nauja sistema, ne visi psichiatrai jai buvo pasirengę. Sistema tobulinta po truputį: tie, kurie tapdavo kliūtimi, būdavo pašalinami, jiems surasdavo kitą darbą, neįtraukdavo į komisijas. Iš lėto jie sukūrė mechanizmą, kuris puikiai veikė. Bet tam reikėjo laiko.

Bet jei mes galvojame apie sovietų režimą, kaip apie vienokį ar kitokį totalitarinį režimą…

Tai buvo totalitarinis režimas!

…tuomet sunku įsivaizduoti, kad kai kurie psichiatrai gali nepaklusti.

Nepaklusnumas visada egzistavo. Jeigu jūs galvojate, kad totalitarinis režimas gali veikti be nepaklusnumo, tada jūs nežinote, kas yra totalitarinis režimas. Prisiminkime nacistinę Vokietiją: generolai vos nenužudė Hitlerio grynai iš nepaklusnumo. Keli vokiečių generolai palaikė ryšį su britų ir amerikiečių slaptosiomis tarnybomis, siūlydami pasiduoti ir panašiai.

Tai nėra taip paprasta. Neįmanoma kontroliuoti žmonių. Tu galvoji, kad gali, bet iš tikrųjų – negali. Netgi Stalino laikais būta daug nepaklusnumo.

Kaip tuomet tas mechanizmas veikė?

Jis veikė mistišku būdu. Mes tiksliai nežinome. Mes tikrai žinome, kad už politinių kalinių ekspertizę Serbskio institute atsakingas profesorius Danilas Luncas labai glaudžiai dirbo su KGB. Bet Leningrade, kur aš atvykau su Maskvos nustatyta diagnoze, veikė vadinamoji Leningrado psichiatrijos mokykla su labai gerbiamu profesoriumi Izmailu Slučevskiu. Jis atmetė Maskvos mokyklą sakydamas, kad tai ne psichiatrija, o šlamštas. Slučevskis akimirksniu pakeitė mano diagnozę, nes nepripažino „vangiosios schizofrenijos“.

Profesorius Luncas iš pradžių pats nepripažino „vangiosios schizofrenijos“. Jis kovojo su Snežnevskiu dėl įtakos psichiatrijoje, bet vėliau, 1971 m., kai mane atvežė į Serbskio institutą, jis jau buvo pasidavęs ir priėmęs „vangiosios schizofrenijos“ diagnozę. Tai reiškė, kad Luncas buvo įveiktas ir nusileido diktatui. Snežnevskio mokykla išplito po visą šalį.

Nors jūs sakote, kad sistema veikė mistišku būdu, mes vis tiek turėtume įsivaizduoti, kaip ji veikė tikrovėje: partija nusprendžia, kad panaudos psichiatriją represijoms…

Jie kliovėsi centriniu Serbskio teismo psichiatrijos institutu, kuris buvo atsakingas už visas kriminalines ekspertizes Sovietų Sąjungoje. Net jei pacientas nėra atvežamas į Serbskio institutą, jo ekspertas gali važiuoti ir atlikti ekspertizę provincijos mieste. Instituto atstovai buvo lyg prižiūrėtojai. Pavyzdžiui, jeigu kas nors nesutinka su provincijos ligoninės diagnoze, tai asmenį siunčia į Serbskio institutą. Jis veikė kaip koks Aukščiausiasis teismas, į jį galėjai kreiptis atlikti apeliacinę procedūrą. Valdžia nusprendė, kad užtenka kontroliuoti Serbskio institutą, todėl įdiegti kontrolę visur kitur užtruko ilgiau. Viskas yra labai komplikuota. Gyvenimas yra komplikuotas. Štai kodėl totalitarinis režimas iš principo negali veikti.

Leningrado specialiojoje ligoninėje, kur mane laikė, dirbo gydytoja, kuri baigus universitetą nuėjo specialiai ten dirbti, nes žinojo, kad ten bus politinių kalinių ir norėjo jiems padėti. Ji padėjo man ir daugeliui kitų. Ji mus globojo, apsaugodavo nuo injekcijų, padėdavo parengti bylą taip, kad žmogus būtų paleistas. Ji buvo neįtikėtina!

Todėl reikia turėti galvoje, kad žmonės nekentė totalitarinio režimo ir mėgino tiek, kiek gali, oponuoti jam savo buvimo vietoje. Ši tiesa galiojo visur. Netgi kalėjime ar lageryje galėjai rasti sargybinį, kuris tau padės. Pavyzdžiui, Lefortovo kalėjimas yra „švenčiausias iš švenčiausių“, tik labai kruopščiai patikrinti žmonės ten dirbo sargybiniais. Bet vis tiek atsirado vienas individas, kuris man padėjo. Kaip galima tai paaiškinti? Žmogaus prigimtis. Žmonės nekenčia kontrolės!

Pasak vienos interpretacijos, gydytojai diagnozuodavo disidentus psichiškai nesveikais ne įsakyti KGB, bet dėl visuomenėje vyravusio požiūrio, kad normalūs asmenys neįsitraukia į politines kontroversijas. Tai reikštų, kad psichiatrai buvo daugiau biurokratiniai konformistai nei tiesioginiai politiniai instrumentai.

Kai kuriais atvejais tai galėjo būti tiesa. Pavyzdžiui, kokioje provincijos ligoninėje galėjo dirbti psichiatrai, kurie tuo tikėjo. Bet esu pats pakliuvęs į daug keistų situacijų ir jose tapdavo aišku, kad psichiatrai tikrai gerai žinojo, ką daro.

Aš prisimenu, kaip 1966 m. buvau areštuotas dėl demonstracijos, kurią mes rengėme 1965 m. pabaigoje Puškino aikštėje¹¹. Jie nusprendė mane pasiųsti į psichiatrinę ligoninę, ne į kalėjimą. Tuo metu Baudžiamajame kodekse nebuvo tokio straipsnio, pagal kurį mane galėtų apkaltinti. Demonstracijos nebuvo uždraustos, jos buvo įrašytos į Konstituciją kaip teisė. Tad jie negalėjo manęs niekuo apkaltinti. Bet kadangi aš jau anksčiau buvau patekęs į psichiatrinę ligoninę, jie norėjo mane paguldyti kaip psichiškai nesveiką asmenį, kurio būklė pablogėjo. Jie galėjo tai padaryti per miesto psichiatrą, kuris turėjo teisę pagal instrukciją (tai buvo instrukcija, ne įstatymas) hospitalizuoti žmones, kurie tapo pavojingi sau ir kitiems. Jei tik esi vieną kartą gavęs diagnozę, jie galėjo bet kuriuo metu tave uždaryti.

Tą jie ir padarė 1966 m. Jie mane nusiuntė į bendrąją ligoninę, ne specialiąją, nes pagal tą instrukciją miesto psichiatras negali tavęs nusiųsti priverstiniam gydymui, tai gali padaryti tik teismas. Taigi aš atsiradau bendrojoje ligoninėje Liubercuose, Maskvos srityje. Pirmą atvykimo dieną jaunas gydytojas pasikvietė mane į kabinetą. Kai išgėrėme šiek tiek degtinės, jis pasakė, kad labai gerai žino, kas aš esu ir kodėl esu atvežtas čia. Tada jis tarė: „Mes negalime tavęs iš karto paleisti. Pagal įstatymą mes turime tave išlaikyti vieną mėnesį ekspertizės periodui. Tada mes padarysime išvadą ir nusiųsime ją miesto psichiatrui. Jeigu mes nerasime jokių psichinės ligos požymių, jie negalės tavęs laikyti. Gerai?“ Taigi mes susitarėme. Po mėnesio jis taip ir padarė.

Bet KGB negalėjo manęs paleisti, nes tai kompromituotų jų vardą. Todėl jie paėmė mane iš šitos ligoninės ir nuvežė į kitą ligoninę, kuri buvo už Maskvos. O ten gydytojas, kuris nebuvo jaunas, bet protingas, taip pat po kelių dienų stebėjimo mane pasikvietė ir pasakė: „Aš suprantu, kas čia dedasi. Aš negaliu tavęs paleisti iš karto, turiu vieną mėnesį išlaikyti. Bet aš galiu tave patikinti, kad patvirtinsiu ankstesnės ligoninės išvadą ir tada jie turės tave siųsti kažkur kitur“.

Bet pats gražiausias dalykas nutiko vėliau. Kai šitas gydytojas mane paleido, jie nuvežė mane į Serbskio institutą. Bet net ten profesorius Luncas, kuriuo KGB pasitikėjo šimtu procentų, nedrįso savęs kompromituoti prieš kolegas. Jis pasakė: „Mes negalime atsakyti, ar tu sergi ar ne, nes jie niekuo tavęs neapkaltino. Ar žmogus pakaltinamas, sprendžiama gali būti pagal nusikaltimą, pagal tam tikrą žmogaus veiklą. O taip atsakyti, ar pakaltinamas ar ne, mes negalime“. Todėl, paaiškino jis, jie neatsakinės į klausimą dėl mano psichikos būklės, dar daugiau – jie neketino paskirti sargybinio mane prižiūrėti, nes nesu areštuotas. Serbskio institutas! Kremliaus patikimiausi žmonės! Ką jie padarė? Jie leido man laisvai vaikščioti po Serbskio institutą. Tai buvo juokinga. Kai jie staiga suprato, kad aš nesu areštuotas, jie ėmė elgtis su manimi visiškai kitaip. Jauni gydytojai ateidavo su angliškais tekstais apie neurofiziologiją, nes jie sužinojo, kad aš skaitau angliškai. Aš buvau laisvas žmogus, sėdintis Serbskio institute. Beprotybė! Bet taip veikė sistema.

Kaip tuomet įvertintumėte bendrai psichiatrų vaidmenį šitoje sistemoje? Ar jie buvo tik pasyvus instrumentas, ar aktyvūs dalyviai, gal net proaktyvūs, t. y. siūlydami naujus būdus partijai ir KGB?

Jie buvo tokie pat, kaip visi sovietiniai žmonės. Nėra skirtumo tarp jų ir kitų sovietinių žmonių. Sovietiniai žmonės pakluso pasiduodami spaudimui, bijodami pasekmių. Bet pasekmės mūsų laikais nebebuvo tokios žiaurios kaip Stalino metais. Dauguma žmonių bijojo prarasti savo darbą, pažadą gauti naują butą. Juk prarasti vietą eilėje yra didžiulė bausmė, vien to užtekdavo, kad žmonės paklustų.

Prisimenu, kaip per vieną iš teismų teisėja buvo akivaizdžiai mums palanki. Ji net neslėpė to. Ji pertraukdavo prokurorą, bet nepertraukdavo mūsų. Tiek ji galėjo padaryti. Aš žiūrėjau į ją ir galvojau – ką!? Ji ketina mus nuteisti pagal partijos sprendimą, bet jai akivaizdžiai tai nepatinka. Kas nutiktų, jei ji pasakytų: „Jūs laisvi“? Nieko nenutiktų! Ji nebūtų įkalinta ar sušaudyta. Ir vis tiek ji paklūsta. Jai buvo įsakyta mus nuteisti, ji mus nuteisė. Tiesa, du kaltinamuosius ji paleido teismo salėje. Akivaizdu, tai buvo jos sprendimas. Bet mano atveju buvo įsakymas iš partijos, kuriam ji negalėjo paklusti. Kodėl? Ji galėjo nepaklusti. Aišku, už tai būtų praradusi teisėjos darbą, tačiau, kartoju, bausmės mūsų laikais buvo kur kas mažesnės nei Stalino metais. Nors sistema vis tiek veikė, ji trūkinėjo, nedirbo sklandžiai. Galėčiau pateikti tūkstančius pavyzdžių.

Pavyzdžiui, milicija nekentė KGB. Ką jie darė? Kai KGB tave sulaikydavo ir atveždavo į milicijos areštinę, milicininkai palaukdavo keletą valandų ir paleisdavo. Jie neprivalo klausyti tų vaikinų! Eik, eik! Tai buvo įprasta. Sistema neveikė taip sklandžiai, kaip jie galvojo. Turbūt dėl to ji ir neišgyveno.

Be to, pridėkime rusišką apsileidimą (rus. российское разгильдяйствo). Štai Rytų Vokietijos ir Rusijos kalėjimuose galiojo tos pačios taisyklės. Pagal šitas taisykles griežto režimo kalėjimuose privaloma tikrinti kalinių skaičių kas dvi valandas. Ką tai reiškia? Prižiūrėtojas ateina naktį, įjungia šviesą, skaičiuoja, visus išbudina. VDR jie laikėsi to tiksliai. Mano kolegos, kurie ten kalėjo, pasakojo, kad tai būdavo naktiniai košmarai, negalėjai miegoti, nes kas dvi valandas pabudindavo. Rusijoje jie niekada to nedarė. Netgi Vladimiro kalėjime, kuris buvo vienas slapčiausių. Kodėl? Nes naktimis jie visi gerdavo ir miegodavo, o ryte ateidavo ir pasirašydavo už kiekvienas dvi valandas. Nes, aišku, nieko nenutikdavo, mes niekur nedingdavome, kodėl jie turėtų vargintis?

Tai parodo, kad žmogaus prigimtis yra stipresnė už viską, nesvarbu, ką tu darai, kokį griežtą režimą sukuri. Žmonės moka prisitaikyti, randa būdų, kad jiems nebūtų per sunku. Tad nėra totalitarinio režimo, kuris veiktų. Jis yra disfunkcinis. Ant popieriaus atrodo gerai, bet tikrovėje niekas neveikia.

Vladimiras Bukovskis (g. 1942) – žymus disidentinio sąjūdžio Sovietų Sąjungoje dalyvis, politinis aktyvistas, neurofiziologas, ko gero, labiausiai išgarsėjęs kaip sovietinės psichiatrijos kritikas, savo paties liudijimu ir pro geležinę uždangą slapta pervežtais dokumentais atskleidęs, kaip psichiatrija yra panaudojama kovoje prieš politinius režimo oponentus. 1970 m., dar būdamas Maskvoje, jis davė interviu JAV televizijos žurnalistui, o netrukus sugebėjo į Vakarus išsiųsti keletą priverstinai ligoninėse gydytų disidentų psichiatrinių ekspertizių, prašydamas Vakarų specialistų jas ištirti. Tai tapo reikšmingais impulsais tarptautinei bendruomenei pradėti kelti klausimus apie politinį piktnaudžiavimą psichiatrija SSRS. Sutramdyti aktyvią Bukovskio disidentinę veiklą sovietų valdžia bandė uždarydama jį į kalėjimus, konclagerius ir psichiatrines ligonines. Nelaisvėje jis iš viso praleido 12 metų. 1976 m. po JAV ir SSRS derybų jis buvo iškeistas į Čilės politinį kalinį Luisą Corvalбną ir galiausiai atsidūrė Didžiojoje Britanijoje, Kembridže.

¹ Projektas „Podoktorantūros (post doc) stažuočių įgyvendinimas Lietuvoje“ yra finansuojamas iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų, vykdytoja – Lietuvos mokslo taryba.

² Vladimir Bukovskij, Semion Gluzman, „Psichiatrijos vadovas disidentams“, in: NŽ-A, 2010, Nr. 11.

³ Vladimir Bukovskij, „Politinis korektiškumas – blogiau už leninizmą?“, in: NŽ-A, 2010, Nr. 3–4.

⁴ 1969 m. sausio 21 d. 21 metų Raudonosios armijos jaunesnysis leitenantas Viktoras Iljinas, pasiėmęs du Makarovo pistoletus ir keturias šovinių apkabas, paliko savo karinį dalinį, nusigavo į Maskvą ir apsistojo pas dėdę, buvusį milicininką. Kitą dieną jis, užsivilkęs dėdės milicininko uniformą, pateko į Kremliaus vidinį kiemą, kur turėjo įvykti keturių kosmonautų pagerbimo ceremonija. Kai pro pagrindinius vartus įvažiavo kortežas, Iljinas į pasirinktą automobilį paleido vienuolika šūvių. Tačiau tame automobilyje Brežnevas nesėdėjo.

⁵ Sovietų Sąjungoje psichiatrinės ligoninės buvo skirstomos į bendrąsias ir specialiąsias. Bendrosios priklausė SSRS Sveikatos apsaugos ministerijai ir paprastai aptarnaudavo gyventojus pagal jų gyvenamąją vietą. Specialiosios psichiatrinės ligoninės buvo pavaldžios SSRS Vidaus reikalų ministerijai ir į jas siųsdavo psichiškai nesveikus ir teismo nepakaltinamais pripažintus asmenis, padariusius daugiausia sunkius nusikaltimus. Tai iš principo būdavo ligoninės-kalėjimai, kurių pirmoji paskirtis – laikyti asmenį uždarytą, o ne jį gydyti.

⁶ Ukrainiečio generolo Piotro Grigorenko (1907–1987) byla yra laikoma vienu pirmųjų ir garsiausių psichiatrijos panaudojimo politiniais tikslais atvejų. Už Chruščiovo politikos kritiką ir kitą disidentinę veiklą iš jo buvo atimti visi kariniai laipsniai bei apdovanojimai, o jis pats pora kartų guldytas priverstiniam gydymui į psichiatrines ligonines (1964–1965, 1969–1974). 1971 m. jaunas psichiatras Semionas Gluzmanas su dar dviem anonimais norėjusiais išlikti gydytojais atliko nepriklausomą Grigorenko psichinės sveikatos ekspertizę ir priėjo prie išvados, kad jis yra sveikas.

⁷ Natalija Gorbanevskaja (1936–2013) – rusų poetė, vertėja iš lenkų kalbos, disidentė, viena iš samizdatinio leidinio Einamųjų įvykių kronika įkūrėjų, 1968 m. rugpjūčio 25 d. dalyvavusi demonstracijoje Maskvos Raudonojoje aikštėje prieš sovietų invaziją į Čekoslovakiją. Už savo veiklą 1969–1972 m. priverstinai gydyta psichiatrinėje ligoninėje.

⁸ Per kratą Bukovskio namuose KGB aptiko Milovano Djilaso knygos Naujoji klasė (angl. The New Class) kopijas.

⁹ Rusiškai jie išleisti kaip: Владимир Буковский, И возвращается ветер, Нью-Йорк: Хроника, 1979; žr. http://www.vehi.net/samizdat/bukovsky.html; angliškai: Vladimir Bukovsky, To Build a Castle: My Life as a Dissenter, Washington: Ethics and Public Policy Center, 1978.

¹⁰ Andrejus Snežnevskis (1904–1987) – sovietų psichiatras, SSRS Medicinos mokslų akademijos akademikas, 1950–1951 m. vadovavęs Serbskio teismo psichiatrijos institutui, o 1962–1987 m. – SSRS Medicinos mokslų akademijos Psichiatrijos institutui. Laikomas įtakingiausiu to meto psichiatru, labiausiai išgarsėjęs savo pasiūlyta „vangiosios schizofrenijos“ (rus. вялотекущая шизофрения) koncepcija, kuri taip išplėtė šios ligos sampratą, kad galėjo būti diagnozuota schizofenija kone kiekvienam.

¹¹ 1965 m. gruodį Maskvos Puškino aikštėje buvo surengta demonstracija prieš rašytojų Andrejaus Siniavskio ir Julijaus Danielio teismą.