Proveržis lietuvių (fantastinėje) literatūroje

ŽURNALAS: KNYGŲ AIDAI
TEMA: Recenzijos
AUTORIUS: Gabrielė Gailiūtė
DATA: 2013-12

Andrius Tapinas,
Vilko valanda:
Fantastinis romanas (stimpankas),
Vilnius: Alma litera, 2013, 536 p., iliustr., 3000 egz.
Dailininkė Eglė Zioma

Visiškai teisingai sako Vilko valandos autorius And­rius Tapinas Žinių radijo diskusijoje su Valentinu Sventicku („Aktualioji kultūra“, 2013-03-14): niekam tikęs tas knygų (ir net jų autorių!) skirstymas į rimtąsias ir pramogines – lyg kokių šaškių į juodąsias ir baltąsias. Gal jis kiek perlenkia tikindamas, kad tai vienpusiška – jo minima Kristina Sabaliauskaitė dar ir kaip moka rafinuotai suraukti nosytę neįtikusių plunksnos brolių atžvilgiu. O ir pačios Vilko valandos skaitytojai kone vienu balsu tinklaraščiuose skanduoja, kaip ši knyga išsiskiria iš „nykios“ lietuvių literatūros fono. Dar painiau – abi pusės dažnai pasako visai įdomių ir pagrįstų dalykų. Daug kas lietuvių literatūroje yra nyku ar bent jau neaktualu, nors manau, kad dėl tokio jos įvaizdžio visų pirma kalta literatūros programa mokyklose ir ją dėstančios mokytojos. Lygiai kaip ir pasitaiko rašytojų, kurių reklama ir šiaip gera nuomonė apie save ir savo kūrinį nemenkai viršija jo vertę. Tačiau su šaškėmis tai neturi nieko bendra.

Visa literatūra iš prigimties yra pramoginė. Knygas skaitytojams pakamuoti rašo tik trenkti postmodernistai ir susireikšminę egocentrikai, o jei jų niekas neskaito, taip jiems ir reikia – nėra daugiau ką apie juos ir kalbėti. O visa skaitoma literatūra yra skaitoma todėl, kad „patinka“. Nes jeigu nepatinka, niekas nedraudžia šveisti į kampą. Kartu visa skaitoma literatūra yra rimta, nes „patikti“ ji gali visų pirma dėl to, kad padeda apmąstyti tai, kas tikrovėje neduoda ramybės. Visos intelektualios, pseudointelektualios, neintelektualios ir tyčia kiek įmanoma labiau plebėjiškos diskusijos apie knygas prasideda nuo to vienintelio išeities taško: skaičiau, nes patiko. Visas tų diskusijų įdomumas ir gelmė priklauso tik nuo to, kiek įtikinamai ir iškalbingai sugebama paaiškinti, kodėl patiko ir ką leido apmąstyti. Gaila, kad gimnazijoje to nemoko.

Todėl man atrodo įdomiau ir prasmingiau paieškoti įvairesnių „lentynėlių“, į kurias būtų galima dėti Vilko valandą. Ką ji turi bendra su kitomis knygomis, su kuo pati prašosi lyginama? Galbūt šitaip nuo šaškių būtų įmanoma pereiti bent jau prie, pavyzdžiui, kortų.

Kas ta fantastika?

Apčiuopti fantastikos šaknis ne taip paprasta. Kartais įsijautus dėstoma, kad jau senovės mitologijos pilnos fantastinių padarų, todėl fantastika kilusi tiesiai iš jų. Tačiau čia esama esminės klaidos – fantastika priklauso grožinės literatūros, o ne mitologijos sričiai, todėl net jei mėgsta „įdarbinti“ mitinius padarus ar reiškinius, pati tikrai nėra mitologija.

Mitologija, bent jau tol, kol ji yra mitologija, o ne vien tautosaka, yra tikima kaip tiesa ar Tiesa, net jei suvokiamas jos metaforiškumas. Literatūra, priešingai, yra tiesos laboratorija. Atsivertęs knygą, skaitytojas yra prašomas laikinai patikėti tuo, ką puikiai žino nesant tiesa. Visuose literatūros kūriniuose veikia išgalvoti personažai ir vyksta išgalvoti įvykiai. Daugumai bent šiek tiek skaitymo patirties turinčių žmonių apie tai net netenka sąmoningai susimąstyti, į tokį žaidimą jie įsijungia visai automatiškai. Tik maži vaikai kartais bijo, kad baubai iš knygelės netyčia neapsigyventų palovyje – ir šitaip mums visiems primena, kad sugebėjimas nardyti tarp tikrovės ir pramano, visą laiką sėkmingai skiriant vieną nuo kito, nėra įgimtas, o išugdomas, tad vertas pastangų ir apmąstymų.

Galbūt tiksliau būtų fantastiką kildinti iš nuotykinių pasakojimų – būtent netikėtumas, neįprastumas ir įvykių gausa, dažnai gerokai didesnė negu skaitytojo kasdienybėje, teikia atvangą, galimybę ištrūkti iš savo gyvenimo, kuri yra svarbi skaitymo malonumo dalis. Dar arčiau fantastikos, ko gero, atsiduria kelionių romanai – skirtumas tarp egzotiškos šalies ir tolimos planetos literatūroje tėra kiekybinis, o ne kokybinis. Jei literatūra yra tikrovės laboratorija – mėginimas sukurti dirbtines aplinkybes ir nuspėti, kaip jomis elgtųsi tam tikrų savybių turintys veikėjai – tai fantastikos eksperimentai yra bene radikaliausi. Fantastikos nustatomos aplinkybės yra visiškai išorinės – gamtinės, istorinės, ekonominės, socialinės, tai yra tokios, kurios tikrovėje nekinta arba kinta ypatingai lėtai ir sunkiai. Todėl ir rimti klausimai, kuriuos fantastika kviečia apmąstyti, dažnai yra labai globalūs – pavyzdžiui, kone labiausiai paplitusi fantastikos tema yra technologijų ir socialinės raidos santykis, bet būna ir dar gilesnių, sakykime, apskritai žmogaus sampratos, kaip Philipo K. Dicko romane Do Androids Dream of Electric Sheep ir pagal jį pastatytame Ridley Scotto filme Blade Runner.

Filmą, beje, miniu ne atsitiktinai. Fantastika toli gražu nėra vien literatūra. Iš esmės tiksliausias fantastikos apibrėžimas būtų tiesiog tai, kuo užsiima fantastai.

Kas tie fantastai?

Bene didžiausia problema, su kuria susiduriama, pavyzdžiui, mėginant sugalvoti kokią nors veiksmingą skaitymo skatinimo kampaniją ar tiesiog konkrečios knygos reklamą ir rinkodarą, yra tai, kad knygų skaitymas – iš prigimties vienumos užsiėmimas, ir padaryti jį bent kiek socialesnį labai nelengva. Fantastai šitą problemą yra išsprendę net labai sėkmingai.

Jie – kone labiausiai organizuoti skaitytojai, kiek tik man yra tekę girdėti. Buriasi į klubus, rengia sąskrydžius, vadinamus „konais“ (angliškai con, sutrumpintai nuo convention), stovyklas ir teminius vakarėlius – taip pat ir Lietuvoje, nors, ko gero, nieko apie tai negirdėjote, jei patys nesate fantastai ir su jais nebendraujate asmeniškai. Tačiau jų interesai nėra vien knygos: taip pat ir filmai, televizijos serialai, kompiuteriniai, stalo ir vaidmenų žaidimai, muzika, komiksai ir kitokia, pavadinkime, kultūrinė produkcija, žinoma, paprastai vienaip ar kitaip susijusi su fantastika. Iš tikrųjų fantastus būtų visai teisinga pavadinti subkultūra, nors, priešingai negu daugumą geriau pažįstamų jaunimo subkultūrų, juos sunku susieti su kokiu nors konkrečiu populiariosios muzikos stiliumi. Ypač žaidimai (taip pat ir kompiuteriniai, nors pedagogiškai jie ir dažnai smerkiami ar bent traktuojami nevienareikšmiškai), be abejo, yra svarbus socialumo veiksnys. Tačiau visa fantastinė „medžiaga“ dažniausiai yra integruota – filmas ar serialas statomi pagal knygą ar bent jos idėją, žaidimai taip pat kuriami, pasitelkiant knygų ar filmų siužetus. Todėl ir iš vartotojo pusės nesunkiai pereinama nuo vienos medijos ar produkcijos formos prie kitos. Ir tai pirmas dalykas, kurio verta mokytis iš fantastų: filmas ar kompiuterinis žaidimas su knygos skaitymu nebūtinai turi konkuruoti, priešingai, jie gali net padidinti norą perskaityti ir knygą.

Beje, net jei čia kalbu apie žaidimus ar komiksus, nereikia daryti dažnai pasitaikančios klaidos ir manyti, kad fantastai yra vien paaugliai. Ko gero, susidomėjimas fantastika tikrai dažnai prasideda būtent paaug­lystėje, tačiau nemenka dalis fantastų šios aistros taip lengvai nepamiršta. Net ir aktyviai fandomo – fantastų bendruomenės – reikaluose dalyvaujančių suaugusių žmonių yra nemažai, o dar daugiau tokių, kuriems darbas ar šeima nebepalieka laiko lakstyti po „konus“, tačiau jie ir toliau domisi, skaito, žiūri, o ištaikę progą, net ir pažaidžia, laikydami tai turiningu ir smagiu laisvalaikiu, nors kitose gyvenimo srityse puikiai sugeba elgtis brandžiai ir atsakingai. Kitaip sakant, fantastika yra aistra ar laisvalaikis, kuris iš esmės niekuo nesiskiria nuo kitų hobių – žvejybos, muzikavimo ar fotografijos: susidomėjimas dažnai kyla imliu ir smalsiu paauglystės laikotarpiu, bet gali išlikti ir visą gyvenimą, protingai derinamas su kitais įsipareigojimais.

Bet yra ir dar svarbesnis dalykas. Fantastų gyvenime ir bendravime labai svarbus ne tik fantastinės produkcijos vartojimas, bet ir kūryba bei saviraiška. Vaidmenų žaidimai – net ir vadinamieji pen and paper, „rašiklio ir popieriaus“, kai žaidėjai susikuria personažus ir tiesiog bendromis jėgomis kuria istoriją, kurioje jų veikėjai dalyvauja, vadovaujami vadinamojo „meistro“ – iš esmės yra savarankiška kūryba, tik pasinaudojant žaidimo kūrėjų pateiktomis taisyklėmis. LARPams (Live Action Role Playing – „gyvas“ vaidmenų žaidimas) tenka ne tik susigalvoti istoriją, bet ir pasigaminti ginklus bei pasisiūti kostiumus. Supaprastintas to variantas yra iš japonų fantastų atėjęs cosplay („kostiumų vaidinimas“), kai tiesiog kuriami ir demonstruojami dažniausiai manga (japoniškų komiksų) ar anime (japoniškos animacijos, dažnai skirtos ne vaikams, o kartais jiems tiesiog netinkamos) personažų kostiumai. Dar yra filksingas – dažnai humoristinės dainos fantastiniais siužetais, pačių fantastų ir kuriamos, ir atliekamos. Ne kartą „konuose“ pastatomi ir spektakliai – kartais pagal profesionalių fantastikos rašytojų pjeses (turbūt nemirtingas ir dar ilgai neprilygstamas liks beveik prieš dešimt metų Vilniaus fantastų klubo „Legionas“ pastatytas ir Andriaus Tapino režisuotas spektaklis Vyrai ne beginkliai pagal Terry Pratchetto pjesę Men at Arms), o kartais ir pagal savo sukurtas istorijas. Visa tai, be abejo, yra mėgėjiška kūryba, kurios svarbiausias tikslas – pramoga ir dalyviams, ir žiūrovams, tačiau tai ne itin dažnai pasitaikanti intensyviai kūrybinga terpė, kurioje galima bręsti.

Ir kiek man žinoma, būtent fantastai Lietuvoje intensyviausiai rūpinasi mėgėjiška grožine literatūra. Įvairių konų ar renginių programoje dažnai būna ir literatūros kūrybos – pavyzdžiui, fantastinio apsakymo rašymo dirbtuvės ar konkursas. Nuo 1994 m. leidžiamas fanzinas Dorado raganos, kaip dažnai nutinka su mėgėjiškais leidiniais, retkarčiais „užstringantis“ ir išeinantis ne visai tvarkingai pagal grafiką, bet gal dar galutinai nenumarintas. „Dorado“ klubas, turbūt literatūriškiausias Lietuvoje, taip pat sukaupė ir didžiulę fantastikos knygų biblioteką, kurią, ilgai neturėtą kur laikyti ir siūlyti skaitytojams, galiausiai priglaudė naujai atsidaręs VU bibliotekos MKIC. Lietuvoje veikia net specializuota fantastikos leidykla Eridanas, ne didžiausia, įtakingiausia ir sėkmingiausia šalyje, bet tikrai viena iš nuosekliausių turinio prasme. Didžiąją dalį jos leidžiamų knygų sudaro fantastinės literatūros vertimai, bet retsykiais išleidžiamas ir Geriausios Lietuvos fantastikos almanachas (teoriškai metinis, bet praktiškai, regis, ne visai). Kitaip sakant, aktyviai skatinami bet kokie mėginimai ne tik skaityti, bet ir patiems kurti savo mėgstamą literatūrą.

Seniai galvojau, kad tiesiog statistiškai neįmanoma, jog tokioje aplinkoje, dedant tiek pastangų ir sukaupus tiek įdirbio, neatsirastų ir vienas kitas profesionalesnis lietuvių fantastikos rašytojas, sugebantis pasiekti ir platesnius skaitytojų ratus, ne vien bendraminčių būrelį. Iš tikrųjų didelė dalis fantastų kūrybos neperžengia fanfiction kartelės – tai iš esmės mylimų rašytojų mėgdžiojimas, net jei elfai ir troliai pakeičiami laumėmis ir kaukais, neva kuriant kažką originaliai lietuviška. Vienintelis (bent į mano akiratį pakliuvęs) tikrai originalus – ir sąžiningai baisus – lietuviškas fantastinis siaubo romanas buvo Giedriaus Vilpišausko Vėjas nuo jūros (Eridanas, 2008; beje, apipavidalintas tos pačios senos fantastės Eglės Ziomos, nupiešusios Vilko valandos komiksus ir iliustracijas). Tačiau jis nesusilaukė beveik jokio atgarsio už fantastų bendruomenės ribų, nors galimas daiktas, kad ir nebuvo to siekiama – bent jau nebuvo matyti ryškesnių leidyklos ar autoriaus pastangų knygą reklamuoti, mano galva, visai veltui, ir jei kas nors tik dabar apie ją išgirdo, nuoširdžiai rekomenduoju susirasti ir perskaityti, net jei nelaikote savęs fantastais. Kita vertus, Justino Žilinsko, taip pat seno fantasto, knygos, sulaukusios daugiau dėmesio – Gugis, girių kaukas ir žmonių draugas (Tyto alba, 2006) ir visai nauja KGB vaikai (Aukso žuvys, 2013) – plačiųjų skaitytojų ratų laikomos atitinkamai „literatūrine pasaka“ ir „nuotykių trileriu“, o ne gryna fantastika, nors abi turi fantastikos elementų, o kaip tik „fantastiškiausia“ jo knyga Genomas 3000 (Eridanas, 2004), nors pačių fantastų pasitikta su entuziazmu ir pasigėrėjimu, kitų skaitytojų liko ir lieka beveik nepastebėta.

O su Vilko valanda – visai kitas reikalas.

Fantastika visiems

Visa tai pasakoju tam, kad būtų matyti, jog Vilko valanda atsirado ne lygioje vietoje. Jos autorius Andrius Tapinas fantastams nusipelnė jau seniai, kai dar pirmaisiais Nepriklausomybės metais leidyklai įsiūlė ir pats išvertė J. R. R. Tolkieno Žiedų valdovą. Tačiau Vilko valanda iš viso fantastinio konteksto išsiskiria būtent tuo, kad jį peržengia – ir tinklaraščiuose skaičiau, ir žodžiu girdėjau atsiliepimų а la „aš šiaip fantastikos neskaitau, bet man patiko“. Tam, žinoma, reikėjo ne vien knygos turinio, o visos veiksnių kombinacijos: charizmatiško ir iš kitų sričių žinomo ir mėgiamo autoriaus, sėkmingos ir gerai apgalvotos reklamos kampanijos (nors idėja greta knygos sukurti kompiuterinį žaidimą, kaip matėme, tikrai verta doro fantasto), galų gale, stambios leidyklos, gebančios tokį reikalą pavežti – ko gero, to labiausiai stinga Eridanui. Be to, reikėjo ir noro eiti į platesnius vandenis: turbūt fantastų ratuose esama ir šiokio tokio snobizmo, pasimėgavimo savo išskirtinumu ir savo pomėgių keistumu, tačiau man atrodo, kad daug daugiau visai nuoširdaus ir paprasto pasitenkinimo pramoga sau ir saviškiams, tiesiog nesiekiant ir nesistengiant kaip nors pritraukti ar sudominti daugiau žmonių. Tai svarbu: ambicija būti skaitomam ir mėgiamam, bent jau literatūros srityje, dažnai yra laikoma kažkokia nederama, ir man labai patinka smagi ir užtikrinta Tapino laikysena šiuo atžvilgiu. Tačiau, žinoma, vien reklamos knygai taip pat nepakanka. Kuo sėkminga Vilko valanda ir ko jai trūksta?

Pasirinktas fantastikos žanras, vadinamas steampunk (man visiškai nepatinka tas stimpankas knygos paantraštėje, atleiskite, bet taip ir girdžiu – „stimpantis pankas“) – tradiciškai jis reiškia alternatyviąją istoriją, kurioje išvystyta tikrovėje nunykusi ir kitomis pakeista garo technologija, bet kartais vartojamas ir platesne prasme, turint galvoje apskritai alternatyvios technologijų raidos istoriją – yra orientuotas visų pirma į istorijos klausimus: kas turėjo lemiamos įtakos istorijos raidai iki mūsų dienų ir kas galėjo būti kitaip, jei įvykiai būtų kitaip pasibaigę, žmonės kitaip pasielgę ar technologijos kitaip įsivyravusios? Istorijos klausimai šiandien Lietuvoje yra nuoširdžiai aktualūs ir opūs, dėmesys jiems matyti ir kitoje pastarojo meto lietuvių literatūroje, ir tai labai išryškėjo, sudarius šiųmetį Metų knygos penketuką. Tad jau pats steampunk yra vienas iš knygos kozirių, net jei toks istorijos refleksijos metodas lietuvių literatūroje yra dar beveik negirdėtas. Toliau, žinoma, taikliai pasitelkti būtent lietuviški ir lietuviškumo klausimai – tautinės tapatybės problemos ir natūraliai glaudžiai susijusios su istorija, ir pastaruoju metu ne mažiau aktualios literatūroje ir šiaip viešumoje. O dar ir visokios lengvai atpažįstamos „razinos“ – beveik visi, kas tik aptarinėjo knygą, džiūgavo joje aptikę garsiąją Vilniaus Roželę ir krizeno iš Ubagų baliaus (tikiuosi, kad joks bjaurus įsižeidėlis nepaduos autoriaus į teismą). Beje, kaip tik dėl to, nors nuoširdžiai linkiu sėkmės Vilko valandos angliškam elektroniniam leidimui, drąsiai pradėtam platinti Amazon, pati ja labai abejoju: vis dėlto tai lietuviška, vietinė knyga, ir labai didelė dalis jos jėgos ar įtaigos paremta būtent realijų atpažinimu ir jautrumu aktualijoms, kurių sunku tikėtis iš tarptautinių skaitytojų. Galiausiai, žinoma, reikalinga ir pagauli, įtraukianti fabula ir – dar svarbiau – jos konstrukcija, tegu ir patikrintos, atpažįstamos, bet vis tiek paveikios gudrybės skaitytojo dėmesiui patraukti ir išlaikyti. Vilko valanda tikrai sėkmingai žaidžia įtampa, kelių siužetinių linijų persipynimu, mažumėlę šabloniškais, bet tikrai įtikinamais veikėjais, galų gale, ir pačiomis fantastinėmis idėjomis, nė neminint cliff hangerio pabaigoje, dėl kurio mielai stversime ir tęsinį, kai (jei?) tik jis pasirodys.

Tačiau kadangi knyga jau – sakykime – įrodė savo jėgą ir patrauklumą nemenkam skaitytojų ratui, galbūt nepadarysiu jai žalos, leisdama sau aptarti ir kai kuriuos jos trūkumus. Jei knyga man nebūtų patikusi, apskritai apie ją nerašyčiau, bet ir vien šlovinti ją tiesiog neįdomu.

Pirmas trūkumas, kurio dauguma skaitytojų tik­riausiai nepastebės, yra tai, kad romanas vis dėlto lieka labai arti fanfiction: jame labai stipri vieno konkretaus rašytojo – Terry Pratchetto – įtaka. Pratchetto sukurtas Discworld (Disko pasaulis), apie kurį parašyta jau keturiasdešimt knygų, nėra grynas steampunk, visų pirma dėl to, kad yra labiausiai humoristinė fantastika, o kaip tik humoro Vilko valandoje daug mažiau. Tačiau Tapino Vilnius labai primena Pratchetto Ankh-Morporką, o jau Bėdos atrodo tiesiog teleportuotos The Shades. Tiesa, pats autorius Pratchetto įtakos nesigina, ir tai, be abejo, garbingiau negu ją neigti, o dauguma Vilko valandos skaitytojų, ko gero, nieko nėra girdėję apie Discworld, tad šio sutapimo nė nepastebės, be to, sąžininga pripažinti, kad iš dalies tai ir skonio reikalas, tačiau vis dėlto linkėčiau autoriui kitoje knygoje (ji pažadėta Vilko valandos pabaigoje, o jos aš jau laukiu) labiau siekti ne pamėgdžiojamo, o kokio nors išradingesnio interteksto.

Antras užkliuvęs dalykas – tai, ką mintyse pavadinau „tautiniu populizmu“. Knygos reklamoje labai pabrėžiamas alchemiku paverstas dr. Jonas Basanavičius, bet iš tikrųjų jis nedaro nieko „basanavičiško“ – tiesiog knygos personažui duotas paprastai didvyriu laikomo istorinio veikėjo vardas. Taip pat liko visiškai neaišku, kodėl Aljansas, kuris Vilko valandoje valdo Vilnių ir kitus laisvuosius miestus, turėtų taip labai rūpintis, kad Vilniuje būtų kalbama lietuviškai – knygos siužete tam nepateikiama jokių priežasčių. Savo sukurtų taisyklių nesilaikymas yra turbūt didžiausias fantastikos rašytojo nusikaltimas, ir čia jau visai neberandu jokio pateisinimo. Žinoma, reikia pabrėžti, kad tai, ką čia miniu, yra smulkmenos, o stambesni siužeto elementai – pavyzdžiui, laisvojo Vilniaus politinių sąjungininkų ir priešininkų konfigūracijos, o ir šiaip visokie veikėjų tautiniai bruožai – dažnai ir labiau pagrįsti, ir net labai taiklūs, sėkmingai narstantys visokius „lietuviškus“ klausimus ne tik knygos kontekste, bet ir tikrovėje. Tad galbūt kelios smulkmenos praslydo iš inercijos ar per didelio įkarščio – bet mane jos suerzino. Labai tikiuosi, kad nuoširdus patriotizmas, aiškiai matomas Vilko valandoje, dar turės progą pasirodyti brandesnis ir gilesnis.

Ir galiausiai – visiškai techniška pastaba: na, jau tas neva netikėtumas pabaigoje, kai staiga paaiškėja, kad visą knygą lyg nepastebimas, lyg visai šalutinis personažas iš tikrųjų yra kažkoks pilkasis kardinolas – tiesą sakant, aš nustebau, kad tuo buvo pasinaudota. Tas personažas tikrai visą knygą atrodė įtartinas, buvo visai nesunku nujausti, kad jis dar kažkokį vaidmenį suvaidins – bet pasirinktas pats neįdomiausias, nuspėjamiausias to vaidmens išrišimas. Pratchettas niekada taip nedaro, ir būtent to labiausiai verta iš jo pasimokyti.

Kaip apibendrinti? Apibendrinti dar anksti. Tai pirma iš tikrųjų stipriai į viešumą išsiveržusi lietuvių fantastų knyga, ir pirmasis Andriaus Tapino romanas. Kai kam galbūt tai apskritai pirma kada nors skaityta fantastikos knyga. Bet man atrodo, kad visais trim atvejais pradžia padaryta puiki. Leidėjai dažnai sako, kad didžiausias išbandymas pradedančiam rašytojui yra ne pirmoji, o antroji knyga. Tikiuosi, kad visais trim atvejais tą išbandymą pavyks atlaikyti.

ŽURNALAS: KNYGŲ AIDAI
TEMA: Recenzijos
AUTORIUS: Gabrielė Gailiūtė
DATA: 2013-12

Andrius Tapinas,
Vilko valanda:
Fantastinis romanas (stimpankas),
Vilnius: Alma litera, 2013, 536 p., iliustr., 3000 egz.
Dailininkė Eglė Zioma

Visiškai teisingai sako Vilko valandos autorius And­rius Tapinas Žinių radijo diskusijoje su Valentinu Sventicku („Aktualioji kultūra“, 2013-03-14): niekam tikęs tas knygų (ir net jų autorių!) skirstymas į rimtąsias ir pramogines – lyg kokių šaškių į juodąsias ir baltąsias. Gal jis kiek perlenkia tikindamas, kad tai vienpusiška – jo minima Kristina Sabaliauskaitė dar ir kaip moka rafinuotai suraukti nosytę neįtikusių plunksnos brolių atžvilgiu. O ir pačios Vilko valandos skaitytojai kone vienu balsu tinklaraščiuose skanduoja, kaip ši knyga išsiskiria iš „nykios“ lietuvių literatūros fono. Dar painiau – abi pusės dažnai pasako visai įdomių ir pagrįstų dalykų. Daug kas lietuvių literatūroje yra nyku ar bent jau neaktualu, nors manau, kad dėl tokio jos įvaizdžio visų pirma kalta literatūros programa mokyklose ir ją dėstančios mokytojos. Lygiai kaip ir pasitaiko rašytojų, kurių reklama ir šiaip gera nuomonė apie save ir savo kūrinį nemenkai viršija jo vertę. Tačiau su šaškėmis tai neturi nieko bendra.

Visa literatūra iš prigimties yra pramoginė. Knygas skaitytojams pakamuoti rašo tik trenkti postmodernistai ir susireikšminę egocentrikai, o jei jų niekas neskaito, taip jiems ir reikia – nėra daugiau ką apie juos ir kalbėti. O visa skaitoma literatūra yra skaitoma todėl, kad „patinka“. Nes jeigu nepatinka, niekas nedraudžia šveisti į kampą. Kartu visa skaitoma literatūra yra rimta, nes „patikti“ ji gali visų pirma dėl to, kad padeda apmąstyti tai, kas tikrovėje neduoda ramybės. Visos intelektualios, pseudointelektualios, neintelektualios ir tyčia kiek įmanoma labiau plebėjiškos diskusijos apie knygas prasideda nuo to vienintelio išeities taško: skaičiau, nes patiko. Visas tų diskusijų įdomumas ir gelmė priklauso tik nuo to, kiek įtikinamai ir iškalbingai sugebama paaiškinti, kodėl patiko ir ką leido apmąstyti. Gaila, kad gimnazijoje to nemoko.

Todėl man atrodo įdomiau ir prasmingiau paieškoti įvairesnių „lentynėlių“, į kurias būtų galima dėti Vilko valandą. Ką ji turi bendra su kitomis knygomis, su kuo pati prašosi lyginama? Galbūt šitaip nuo šaškių būtų įmanoma pereiti bent jau prie, pavyzdžiui, kortų.

Kas ta fantastika?

Apčiuopti fantastikos šaknis ne taip paprasta. Kartais įsijautus dėstoma, kad jau senovės mitologijos pilnos fantastinių padarų, todėl fantastika kilusi tiesiai iš jų. Tačiau čia esama esminės klaidos – fantastika priklauso grožinės literatūros, o ne mitologijos sričiai, todėl net jei mėgsta „įdarbinti“ mitinius padarus ar reiškinius, pati tikrai nėra mitologija.

Mitologija, bent jau tol, kol ji yra mitologija, o ne vien tautosaka, yra tikima kaip tiesa ar Tiesa, net jei suvokiamas jos metaforiškumas. Literatūra, priešingai, yra tiesos laboratorija. Atsivertęs knygą, skaitytojas yra prašomas laikinai patikėti tuo, ką puikiai žino nesant tiesa. Visuose literatūros kūriniuose veikia išgalvoti personažai ir vyksta išgalvoti įvykiai. Daugumai bent šiek tiek skaitymo patirties turinčių žmonių apie tai net netenka sąmoningai susimąstyti, į tokį žaidimą jie įsijungia visai automatiškai. Tik maži vaikai kartais bijo, kad baubai iš knygelės netyčia neapsigyventų palovyje – ir šitaip mums visiems primena, kad sugebėjimas nardyti tarp tikrovės ir pramano, visą laiką sėkmingai skiriant vieną nuo kito, nėra įgimtas, o išugdomas, tad vertas pastangų ir apmąstymų.

Galbūt tiksliau būtų fantastiką kildinti iš nuotykinių pasakojimų – būtent netikėtumas, neįprastumas ir įvykių gausa, dažnai gerokai didesnė negu skaitytojo kasdienybėje, teikia atvangą, galimybę ištrūkti iš savo gyvenimo, kuri yra svarbi skaitymo malonumo dalis. Dar arčiau fantastikos, ko gero, atsiduria kelionių romanai – skirtumas tarp egzotiškos šalies ir tolimos planetos literatūroje tėra kiekybinis, o ne kokybinis. Jei literatūra yra tikrovės laboratorija – mėginimas sukurti dirbtines aplinkybes ir nuspėti, kaip jomis elgtųsi tam tikrų savybių turintys veikėjai – tai fantastikos eksperimentai yra bene radikaliausi. Fantastikos nustatomos aplinkybės yra visiškai išorinės – gamtinės, istorinės, ekonominės, socialinės, tai yra tokios, kurios tikrovėje nekinta arba kinta ypatingai lėtai ir sunkiai. Todėl ir rimti klausimai, kuriuos fantastika kviečia apmąstyti, dažnai yra labai globalūs – pavyzdžiui, kone labiausiai paplitusi fantastikos tema yra technologijų ir socialinės raidos santykis, bet būna ir dar gilesnių, sakykime, apskritai žmogaus sampratos, kaip Philipo K. Dicko romane Do Androids Dream of Electric Sheep ir pagal jį pastatytame Ridley Scotto filme Blade Runner.

Filmą, beje, miniu ne atsitiktinai. Fantastika toli gražu nėra vien literatūra. Iš esmės tiksliausias fantastikos apibrėžimas būtų tiesiog tai, kuo užsiima fantastai.

Kas tie fantastai?

Bene didžiausia problema, su kuria susiduriama, pavyzdžiui, mėginant sugalvoti kokią nors veiksmingą skaitymo skatinimo kampaniją ar tiesiog konkrečios knygos reklamą ir rinkodarą, yra tai, kad knygų skaitymas – iš prigimties vienumos užsiėmimas, ir padaryti jį bent kiek socialesnį labai nelengva. Fantastai šitą problemą yra išsprendę net labai sėkmingai.

Jie – kone labiausiai organizuoti skaitytojai, kiek tik man yra tekę girdėti. Buriasi į klubus, rengia sąskrydžius, vadinamus „konais“ (angliškai con, sutrumpintai nuo convention), stovyklas ir teminius vakarėlius – taip pat ir Lietuvoje, nors, ko gero, nieko apie tai negirdėjote, jei patys nesate fantastai ir su jais nebendraujate asmeniškai. Tačiau jų interesai nėra vien knygos: taip pat ir filmai, televizijos serialai, kompiuteriniai, stalo ir vaidmenų žaidimai, muzika, komiksai ir kitokia, pavadinkime, kultūrinė produkcija, žinoma, paprastai vienaip ar kitaip susijusi su fantastika. Iš tikrųjų fantastus būtų visai teisinga pavadinti subkultūra, nors, priešingai negu daugumą geriau pažįstamų jaunimo subkultūrų, juos sunku susieti su kokiu nors konkrečiu populiariosios muzikos stiliumi. Ypač žaidimai (taip pat ir kompiuteriniai, nors pedagogiškai jie ir dažnai smerkiami ar bent traktuojami nevienareikšmiškai), be abejo, yra svarbus socialumo veiksnys. Tačiau visa fantastinė „medžiaga“ dažniausiai yra integruota – filmas ar serialas statomi pagal knygą ar bent jos idėją, žaidimai taip pat kuriami, pasitelkiant knygų ar filmų siužetus. Todėl ir iš vartotojo pusės nesunkiai pereinama nuo vienos medijos ar produkcijos formos prie kitos. Ir tai pirmas dalykas, kurio verta mokytis iš fantastų: filmas ar kompiuterinis žaidimas su knygos skaitymu nebūtinai turi konkuruoti, priešingai, jie gali net padidinti norą perskaityti ir knygą.

Beje, net jei čia kalbu apie žaidimus ar komiksus, nereikia daryti dažnai pasitaikančios klaidos ir manyti, kad fantastai yra vien paaugliai. Ko gero, susidomėjimas fantastika tikrai dažnai prasideda būtent paaug­lystėje, tačiau nemenka dalis fantastų šios aistros taip lengvai nepamiršta. Net ir aktyviai fandomo – fantastų bendruomenės – reikaluose dalyvaujančių suaugusių žmonių yra nemažai, o dar daugiau tokių, kuriems darbas ar šeima nebepalieka laiko lakstyti po „konus“, tačiau jie ir toliau domisi, skaito, žiūri, o ištaikę progą, net ir pažaidžia, laikydami tai turiningu ir smagiu laisvalaikiu, nors kitose gyvenimo srityse puikiai sugeba elgtis brandžiai ir atsakingai. Kitaip sakant, fantastika yra aistra ar laisvalaikis, kuris iš esmės niekuo nesiskiria nuo kitų hobių – žvejybos, muzikavimo ar fotografijos: susidomėjimas dažnai kyla imliu ir smalsiu paauglystės laikotarpiu, bet gali išlikti ir visą gyvenimą, protingai derinamas su kitais įsipareigojimais.

Bet yra ir dar svarbesnis dalykas. Fantastų gyvenime ir bendravime labai svarbus ne tik fantastinės produkcijos vartojimas, bet ir kūryba bei saviraiška. Vaidmenų žaidimai – net ir vadinamieji pen and paper, „rašiklio ir popieriaus“, kai žaidėjai susikuria personažus ir tiesiog bendromis jėgomis kuria istoriją, kurioje jų veikėjai dalyvauja, vadovaujami vadinamojo „meistro“ – iš esmės yra savarankiška kūryba, tik pasinaudojant žaidimo kūrėjų pateiktomis taisyklėmis. LARPams (Live Action Role Playing – „gyvas“ vaidmenų žaidimas) tenka ne tik susigalvoti istoriją, bet ir pasigaminti ginklus bei pasisiūti kostiumus. Supaprastintas to variantas yra iš japonų fantastų atėjęs cosplay („kostiumų vaidinimas“), kai tiesiog kuriami ir demonstruojami dažniausiai manga (japoniškų komiksų) ar anime (japoniškos animacijos, dažnai skirtos ne vaikams, o kartais jiems tiesiog netinkamos) personažų kostiumai. Dar yra filksingas – dažnai humoristinės dainos fantastiniais siužetais, pačių fantastų ir kuriamos, ir atliekamos. Ne kartą „konuose“ pastatomi ir spektakliai – kartais pagal profesionalių fantastikos rašytojų pjeses (turbūt nemirtingas ir dar ilgai neprilygstamas liks beveik prieš dešimt metų Vilniaus fantastų klubo „Legionas“ pastatytas ir Andriaus Tapino režisuotas spektaklis Vyrai ne beginkliai pagal Terry Pratchetto pjesę Men at Arms), o kartais ir pagal savo sukurtas istorijas. Visa tai, be abejo, yra mėgėjiška kūryba, kurios svarbiausias tikslas – pramoga ir dalyviams, ir žiūrovams, tačiau tai ne itin dažnai pasitaikanti intensyviai kūrybinga terpė, kurioje galima bręsti.

Ir kiek man žinoma, būtent fantastai Lietuvoje intensyviausiai rūpinasi mėgėjiška grožine literatūra. Įvairių konų ar renginių programoje dažnai būna ir literatūros kūrybos – pavyzdžiui, fantastinio apsakymo rašymo dirbtuvės ar konkursas. Nuo 1994 m. leidžiamas fanzinas Dorado raganos, kaip dažnai nutinka su mėgėjiškais leidiniais, retkarčiais „užstringantis“ ir išeinantis ne visai tvarkingai pagal grafiką, bet gal dar galutinai nenumarintas. „Dorado“ klubas, turbūt literatūriškiausias Lietuvoje, taip pat sukaupė ir didžiulę fantastikos knygų biblioteką, kurią, ilgai neturėtą kur laikyti ir siūlyti skaitytojams, galiausiai priglaudė naujai atsidaręs VU bibliotekos MKIC. Lietuvoje veikia net specializuota fantastikos leidykla Eridanas, ne didžiausia, įtakingiausia ir sėkmingiausia šalyje, bet tikrai viena iš nuosekliausių turinio prasme. Didžiąją dalį jos leidžiamų knygų sudaro fantastinės literatūros vertimai, bet retsykiais išleidžiamas ir Geriausios Lietuvos fantastikos almanachas (teoriškai metinis, bet praktiškai, regis, ne visai). Kitaip sakant, aktyviai skatinami bet kokie mėginimai ne tik skaityti, bet ir patiems kurti savo mėgstamą literatūrą.

Seniai galvojau, kad tiesiog statistiškai neįmanoma, jog tokioje aplinkoje, dedant tiek pastangų ir sukaupus tiek įdirbio, neatsirastų ir vienas kitas profesionalesnis lietuvių fantastikos rašytojas, sugebantis pasiekti ir platesnius skaitytojų ratus, ne vien bendraminčių būrelį. Iš tikrųjų didelė dalis fantastų kūrybos neperžengia fanfiction kartelės – tai iš esmės mylimų rašytojų mėgdžiojimas, net jei elfai ir troliai pakeičiami laumėmis ir kaukais, neva kuriant kažką originaliai lietuviška. Vienintelis (bent į mano akiratį pakliuvęs) tikrai originalus – ir sąžiningai baisus – lietuviškas fantastinis siaubo romanas buvo Giedriaus Vilpišausko Vėjas nuo jūros (Eridanas, 2008; beje, apipavidalintas tos pačios senos fantastės Eglės Ziomos, nupiešusios Vilko valandos komiksus ir iliustracijas). Tačiau jis nesusilaukė beveik jokio atgarsio už fantastų bendruomenės ribų, nors galimas daiktas, kad ir nebuvo to siekiama – bent jau nebuvo matyti ryškesnių leidyklos ar autoriaus pastangų knygą reklamuoti, mano galva, visai veltui, ir jei kas nors tik dabar apie ją išgirdo, nuoširdžiai rekomenduoju susirasti ir perskaityti, net jei nelaikote savęs fantastais. Kita vertus, Justino Žilinsko, taip pat seno fantasto, knygos, sulaukusios daugiau dėmesio – Gugis, girių kaukas ir žmonių draugas (Tyto alba, 2006) ir visai nauja KGB vaikai (Aukso žuvys, 2013) – plačiųjų skaitytojų ratų laikomos atitinkamai „literatūrine pasaka“ ir „nuotykių trileriu“, o ne gryna fantastika, nors abi turi fantastikos elementų, o kaip tik „fantastiškiausia“ jo knyga Genomas 3000 (Eridanas, 2004), nors pačių fantastų pasitikta su entuziazmu ir pasigėrėjimu, kitų skaitytojų liko ir lieka beveik nepastebėta.

O su Vilko valanda – visai kitas reikalas.

Fantastika visiems

Visa tai pasakoju tam, kad būtų matyti, jog Vilko valanda atsirado ne lygioje vietoje. Jos autorius Andrius Tapinas fantastams nusipelnė jau seniai, kai dar pirmaisiais Nepriklausomybės metais leidyklai įsiūlė ir pats išvertė J. R. R. Tolkieno Žiedų valdovą. Tačiau Vilko valanda iš viso fantastinio konteksto išsiskiria būtent tuo, kad jį peržengia – ir tinklaraščiuose skaičiau, ir žodžiu girdėjau atsiliepimų а la „aš šiaip fantastikos neskaitau, bet man patiko“. Tam, žinoma, reikėjo ne vien knygos turinio, o visos veiksnių kombinacijos: charizmatiško ir iš kitų sričių žinomo ir mėgiamo autoriaus, sėkmingos ir gerai apgalvotos reklamos kampanijos (nors idėja greta knygos sukurti kompiuterinį žaidimą, kaip matėme, tikrai verta doro fantasto), galų gale, stambios leidyklos, gebančios tokį reikalą pavežti – ko gero, to labiausiai stinga Eridanui. Be to, reikėjo ir noro eiti į platesnius vandenis: turbūt fantastų ratuose esama ir šiokio tokio snobizmo, pasimėgavimo savo išskirtinumu ir savo pomėgių keistumu, tačiau man atrodo, kad daug daugiau visai nuoširdaus ir paprasto pasitenkinimo pramoga sau ir saviškiams, tiesiog nesiekiant ir nesistengiant kaip nors pritraukti ar sudominti daugiau žmonių. Tai svarbu: ambicija būti skaitomam ir mėgiamam, bent jau literatūros srityje, dažnai yra laikoma kažkokia nederama, ir man labai patinka smagi ir užtikrinta Tapino laikysena šiuo atžvilgiu. Tačiau, žinoma, vien reklamos knygai taip pat nepakanka. Kuo sėkminga Vilko valanda ir ko jai trūksta?

Pasirinktas fantastikos žanras, vadinamas steampunk (man visiškai nepatinka tas stimpankas knygos paantraštėje, atleiskite, bet taip ir girdžiu – „stimpantis pankas“) – tradiciškai jis reiškia alternatyviąją istoriją, kurioje išvystyta tikrovėje nunykusi ir kitomis pakeista garo technologija, bet kartais vartojamas ir platesne prasme, turint galvoje apskritai alternatyvios technologijų raidos istoriją – yra orientuotas visų pirma į istorijos klausimus: kas turėjo lemiamos įtakos istorijos raidai iki mūsų dienų ir kas galėjo būti kitaip, jei įvykiai būtų kitaip pasibaigę, žmonės kitaip pasielgę ar technologijos kitaip įsivyravusios? Istorijos klausimai šiandien Lietuvoje yra nuoširdžiai aktualūs ir opūs, dėmesys jiems matyti ir kitoje pastarojo meto lietuvių literatūroje, ir tai labai išryškėjo, sudarius šiųmetį Metų knygos penketuką. Tad jau pats steampunk yra vienas iš knygos kozirių, net jei toks istorijos refleksijos metodas lietuvių literatūroje yra dar beveik negirdėtas. Toliau, žinoma, taikliai pasitelkti būtent lietuviški ir lietuviškumo klausimai – tautinės tapatybės problemos ir natūraliai glaudžiai susijusios su istorija, ir pastaruoju metu ne mažiau aktualios literatūroje ir šiaip viešumoje. O dar ir visokios lengvai atpažįstamos „razinos“ – beveik visi, kas tik aptarinėjo knygą, džiūgavo joje aptikę garsiąją Vilniaus Roželę ir krizeno iš Ubagų baliaus (tikiuosi, kad joks bjaurus įsižeidėlis nepaduos autoriaus į teismą). Beje, kaip tik dėl to, nors nuoširdžiai linkiu sėkmės Vilko valandos angliškam elektroniniam leidimui, drąsiai pradėtam platinti Amazon, pati ja labai abejoju: vis dėlto tai lietuviška, vietinė knyga, ir labai didelė dalis jos jėgos ar įtaigos paremta būtent realijų atpažinimu ir jautrumu aktualijoms, kurių sunku tikėtis iš tarptautinių skaitytojų. Galiausiai, žinoma, reikalinga ir pagauli, įtraukianti fabula ir – dar svarbiau – jos konstrukcija, tegu ir patikrintos, atpažįstamos, bet vis tiek paveikios gudrybės skaitytojo dėmesiui patraukti ir išlaikyti. Vilko valanda tikrai sėkmingai žaidžia įtampa, kelių siužetinių linijų persipynimu, mažumėlę šabloniškais, bet tikrai įtikinamais veikėjais, galų gale, ir pačiomis fantastinėmis idėjomis, nė neminint cliff hangerio pabaigoje, dėl kurio mielai stversime ir tęsinį, kai (jei?) tik jis pasirodys.

Tačiau kadangi knyga jau – sakykime – įrodė savo jėgą ir patrauklumą nemenkam skaitytojų ratui, galbūt nepadarysiu jai žalos, leisdama sau aptarti ir kai kuriuos jos trūkumus. Jei knyga man nebūtų patikusi, apskritai apie ją nerašyčiau, bet ir vien šlovinti ją tiesiog neįdomu.

Pirmas trūkumas, kurio dauguma skaitytojų tik­riausiai nepastebės, yra tai, kad romanas vis dėlto lieka labai arti fanfiction: jame labai stipri vieno konkretaus rašytojo – Terry Pratchetto – įtaka. Pratchetto sukurtas Discworld (Disko pasaulis), apie kurį parašyta jau keturiasdešimt knygų, nėra grynas steampunk, visų pirma dėl to, kad yra labiausiai humoristinė fantastika, o kaip tik humoro Vilko valandoje daug mažiau. Tačiau Tapino Vilnius labai primena Pratchetto Ankh-Morporką, o jau Bėdos atrodo tiesiog teleportuotos The Shades. Tiesa, pats autorius Pratchetto įtakos nesigina, ir tai, be abejo, garbingiau negu ją neigti, o dauguma Vilko valandos skaitytojų, ko gero, nieko nėra girdėję apie Discworld, tad šio sutapimo nė nepastebės, be to, sąžininga pripažinti, kad iš dalies tai ir skonio reikalas, tačiau vis dėlto linkėčiau autoriui kitoje knygoje (ji pažadėta Vilko valandos pabaigoje, o jos aš jau laukiu) labiau siekti ne pamėgdžiojamo, o kokio nors išradingesnio interteksto.

Antras užkliuvęs dalykas – tai, ką mintyse pavadinau „tautiniu populizmu“. Knygos reklamoje labai pabrėžiamas alchemiku paverstas dr. Jonas Basanavičius, bet iš tikrųjų jis nedaro nieko „basanavičiško“ – tiesiog knygos personažui duotas paprastai didvyriu laikomo istorinio veikėjo vardas. Taip pat liko visiškai neaišku, kodėl Aljansas, kuris Vilko valandoje valdo Vilnių ir kitus laisvuosius miestus, turėtų taip labai rūpintis, kad Vilniuje būtų kalbama lietuviškai – knygos siužete tam nepateikiama jokių priežasčių. Savo sukurtų taisyklių nesilaikymas yra turbūt didžiausias fantastikos rašytojo nusikaltimas, ir čia jau visai neberandu jokio pateisinimo. Žinoma, reikia pabrėžti, kad tai, ką čia miniu, yra smulkmenos, o stambesni siužeto elementai – pavyzdžiui, laisvojo Vilniaus politinių sąjungininkų ir priešininkų konfigūracijos, o ir šiaip visokie veikėjų tautiniai bruožai – dažnai ir labiau pagrįsti, ir net labai taiklūs, sėkmingai narstantys visokius „lietuviškus“ klausimus ne tik knygos kontekste, bet ir tikrovėje. Tad galbūt kelios smulkmenos praslydo iš inercijos ar per didelio įkarščio – bet mane jos suerzino. Labai tikiuosi, kad nuoširdus patriotizmas, aiškiai matomas Vilko valandoje, dar turės progą pasirodyti brandesnis ir gilesnis.

Ir galiausiai – visiškai techniška pastaba: na, jau tas neva netikėtumas pabaigoje, kai staiga paaiškėja, kad visą knygą lyg nepastebimas, lyg visai šalutinis personažas iš tikrųjų yra kažkoks pilkasis kardinolas – tiesą sakant, aš nustebau, kad tuo buvo pasinaudota. Tas personažas tikrai visą knygą atrodė įtartinas, buvo visai nesunku nujausti, kad jis dar kažkokį vaidmenį suvaidins – bet pasirinktas pats neįdomiausias, nuspėjamiausias to vaidmens išrišimas. Pratchettas niekada taip nedaro, ir būtent to labiausiai verta iš jo pasimokyti.

Kaip apibendrinti? Apibendrinti dar anksti. Tai pirma iš tikrųjų stipriai į viešumą išsiveržusi lietuvių fantastų knyga, ir pirmasis Andriaus Tapino romanas. Kai kam galbūt tai apskritai pirma kada nors skaityta fantastikos knyga. Bet man atrodo, kad visais trim atvejais pradžia padaryta puiki. Leidėjai dažnai sako, kad didžiausias išbandymas pradedančiam rašytojui yra ne pirmoji, o antroji knyga. Tikiuosi, kad visais trim atvejais tą išbandymą pavyks atlaikyti.