Tapatybės trajektorijos, (savi)kūros mechanizmai ir herojų skurdas

ŽURNALAS: KULTŪROS BARAI
TEMA: Be
AUTORIUS: Rita Repšienė

DATA: 2012-07

Tapatybės trajektorijos, (savi)kūros mechanizmai ir herojų skurdas

Rita Repšienė

Kelerius metus ėjau pirmyn be šviesos, kol mano pėdos pajuto žemę,

 ir aš atgavau gebėjimą gyventi dabar, šią valandą,

o kartu − aukštesnes už visas apokalipses, viena kitą

turtinančias praeitį ir dabartį.

 Czesław Miłosz

Tiesa yra vertybė tada, kai ji mums leidžia aiškiai suvokti jos priešingybę − netiesą, klaidą ar melą, ir spręsti apie mūsų samprotavimų teisingumą ir klaidingumą.

Algirdas Julius Greimas

Pripažinęs savo silpnumą, žmogus tampa stiprus.

Honoré de Balzac

Šiuolaikinių kultūros studijų paskirtis ­– ginti tapatumą, gilintis į aptingusio proto visuomenei nepatogias patriotizmo, kūrybinio mąstymo, vaizduotės, atsakomybės temas, priminti, kad ir mažų tautų tapatumas nėra tik pilkuma, o jų lemtis – ne vien skurdas ir vargas. Tiesiog reikia surasti moralines atramas, keliant klausimą, kokiomis vertybėmis grindžiame savo dabartį. Ar norime būti tokie patys kaip visi, ar turėtume puoselėti savitumo estetiką? Ar verta stengtis kuo nors nustebinti visą pasaulį? Jau bandėme iš kitų išsiskirti drąsa, bet Lietuvos kaip drąsios šalies įvaizdis, atrodo, tapo savo paties parodija.1 Vargu ar pavyktų suspindėti ir originalumu, o mūsų „arkliukas“ – archajiškumas, regis, apskritai yra „mušta korta“, nes pagoniška dvasia šiuolaikiniame pasaulyje laikoma kultūriniu anachronizmu…

Kokias vertybes propaguoja naujieji mūsų herojai? Kokius tapatumo bruožus jie laiko esminiais? Ar lengvabūdiškas noras atsikratyti atsakomybės, pareigos, prasmės imperatyvų nepavers mūsų „žmonėmis be tėvynės“?

Lietuvos, kaip ir kiekvienos šalies, istorija turi šviesią, paradinę ir tamsią kriminogeninę pusę. Ne tik slėpiningaisiais viduramžiais herojai nesidrovėjo savo tikslams naudoti tiek leistinus, tiek neleistinus metodus − šaltai viską apskaičiavę, griebdavosi ginklų, intrigų, apgaulės, nuodų, klastos ir melo. Šiuo atžvilgiu mūsų herojai niekuo nenusileidžia kitiems europiečiams.

Prieš du šimtus metų Honoré de Balzacas, pradėjęs epopėją „Žmogiškoji komedija“, kurią sudarė 90 kūrinių, teigė, kad tikrasis autorius yra istorija, o jis pats – tik jos sekretorius. Populiarusis romanas „Kurtizanių spindesys ir skurdas“ buvo parašytas remiantis policijos archyvais, autentišku nusikaltėlių žargonu ir bylojo apie visuomenės slėpinius, žlugdantį turto ir šlovės troškimą. Jei atsirastų ir Lietuvoje talentingas istorijos „sekretorius“, galėtume palyginti, kuo XIX a. prancūzai skiriasi nuo XXI a. lietuvių.

Tie du šimtmečiai su nedideliais pragiedruliais (trumpa, vos jaunystės sulaukusi pirmoji ir sunkiai iškovota antroji nepriklausomybė) lietuviams nebuvo palankūs. Nekeista, kad tiek daug kalbame apie pažeistą istorinę sąmonę, aukos mąstyseną, kurią įdiegė trauminė patirtis, racionalaus požiūrio, sveiko skepticizmo stoką ir kankinantį asmenybių ilgesį.

Jei vadovausimės nuostata, kad politika yra neišvengiamai nešvarus reikalas, netgi dvasinė prostitucija, nes visa politikos kasdienybė apkrėsta korupcijos, gobšumo, veidmainystės virusais, atsidursime hipotetiniame lietuviško sukirpimo pasaulyje. Žinoma, toks požiūris ne iš piršto laužtas, nes, jei Lietuvos politinį elitą suskirstysime į teistus, teisiamus ir „nekaltus“, paaiškės, kad padorumo išties likę nelabai daug, vis dėlto nuolatos aimanuoti, guostis, nesvarbu, apie ką kalbėtume, esą blogiau yra tik pas mus, nederėtų.

Gal verčiau mokytis, kaip kadaise siūlė Julio Cortázaras, „žiūrėti į gyvenimą kaip į žaidimą ir neieškoti jame tvarkos, nes bet kokia tikrovės aiškinimo sistema yra tik jos interpretacija“? Gal tada kiekvienas pats susikursime humaniškesnę, daugialypę, kūrybingą tikrovę, paremtą individo laisve ir teisingumu?

Tariami herojai realybės fone

„Žmogui nėra nieko pražūtingesnio, kaip būti įpareigotam atstovauti kokiai nors šaliai“, – laiške André Bretonui rašė Jacques’as Vaché. Pasenęs požiūris! Dabar į šią „pražūtį“ veržiasi visi, kas netingi, nesvarbu, kad neturi tokiam atstovavimui būtinos kompetencijos.

Tariami herojai sugrįžta net iš politinės nebūties, kad atliktų šventą valdžios ir galios misiją. Pasak Thomo Mertono, pranašiška iliuzija „yra visais laikais labai paplitusios bandos iliuzijos priešybė.“2 Dabarties herojai, siekdami prilygti pranašams, nesistengia išsklaidyti apgaulingų „bandos“ iliuzijų, nebando oponuoti masėms, jie elgiasi visiškai atvirkščiai – naudojasi masių naivumu, patiklumu, sėkmingai gundo jas miglotais pažadais sukurti rojų žemėje, be vargo pelnydami minios pripažinimą. Neatsitiktinai visų reitingų (tik nežinia, ar jie patikimi) lyderiu tapo naujasis tautos herojus – Viktoras Uspaskichas, stokojantis privalomų raštingumo, kalbos gebėjimų, tinkamo išsilavinimo, t. y. atstovavimui būtinos kompetencijos.

Prieš pusmetį internete atsirado nuotrauka, kurioje šis veikėjas, dar būdamas Seimo narys, skaito „savo rašytą“ dokumentą su gramatinėmis klaidomis vos ne kiekviename žodyje. Natūralu, kad pateiktas ir klausimas: „Negi tautos atstovas Europos Parlamente nesugeba reikšti minčių kalba tautos, kuriai atstovauja?“3

Kaip kuriamas šio herojaus mitas? Kuo jis pavergia − sveika nuovoka, nuoširdumu, išskirtinumu? Ar tiesiog gerai veikia paslėptas manipuliavimo vox populi mechanizmas?

Stebuklinių pasakų tradicinė schema – trečiojo brolio mitas. Tai herojus, kuriuo niekas netiki, visi niekina, bet būtent jis laimi ir karalaitę, ir karalystę. Šiais laikais karalaitės, tiesa, prarado savo, kaip vertingo prizo vaidmenį (feministės teigia pačios jo griežtai atsisakiusios), tačiau karalystė, o ypač jos iždas, tebėra geidžiami.

Broliai pasakose dažniausiai būna trys. Du vyresnieji paprastai visaip kenkia jaunėliui. Tuo paremta ir dabarties stebuklinė pasaka. Vyriausiasis brolis (socialdemokratas Algirdas Butkevičius) visus politinius avantiūristus, neatsakingai žadančius rinkėjams aukso kalnus, vadina siaurapročiais, bet paklaustas, kodėl į rinkimus eina susiėmęs už rankų su dviem didžiausiais iš tokių, aiškina, esą tai kompromisas, kurio neišvengsi. Priežastis paprasta – partijos nelaimėsi, kai nebeturi tūzo (AMB). Vidurinysis brolis („teisingasis“ tvarkdarys Rolandas Paksas) išmintingai tyli, nes vis dar turi vilčių, kad finišo tiesiojoje pavyks aplenkti jauniausią brolį (pagal tradiciją – tai „ivanuška“), o tada premjero kėdė vėl atiteks jam.

Valdžios troškimo suvienyta kompromisinė brolija jau sutarė, kad premjeras bus tas iš jų, kuris geriausiai pasirodys, ir dabar tarsi trys garsieji mitiniai rusų bylinos karžygiai dairosi po būsimo rinkimų mūšio lauką, regėdami aplink save vien pigmėjus ir kitokią politinę smulkmę.

„Mes žinome kaip“, – teigia Uspaskichas virtualioje erdvėje.4 Į Lietuvą pirmą kartą atvykęs 1985 m., jis, šaliai atkūrus nepriklausomybę, netrukus, 1991 m., tapo Lietuvos piliečiu, 2004 m. buvo koalicinės vyriausybės ekonomikos ministras, nepaisant įtarimų kriminaliniais nusikaltimais, uždėtų antrankių ir to, kad nuolat visus varsto špygomis iš TV ekrano, buvo išrinktas į Europarlamentą, o po šių rinkimų neabejoja tapsiąs premjeru. 2012 m. vasario pradžioje pradėjęs rinkimų kampaniją pareiškė, kad dabartinis premjeras Andrius Kubilius turėtų mikliai atsistatydinti.5 Kovo pabaigoje delfi užsakymu visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų bendrovė „Spinter tyrimai“ atliko apklausą, pagal kurią dauguma apklaustųjų mano, kad Uspaskichas – tinkamiausias kandidatas į ministrus pirmininkus.6 Gegužės pabaigoje jis pats patvirtino: „Nebūčiau prieš tapti premjeru.“7 Populiariausias šalies dienraštis iškart sukurpė dar vieną vaizdinį: „V. Uspaskichas jau matuojasi premjero kėdę.“8 Svajoti nedraudžiama, bėdos prasideda tada, kai tų svajonių užhipnotizuota minia padeda jas įgyvendinti.

Visuomenės nuomonė formuojama atakuojant jos sąmonę konkrečiais vaizdiniais, įdiegiančiais tam tikrus lūkesčius. Tikrovė įgauna iškreiptas iliuzines formas, o žmonės, tapę manipuliatorių įkaitais, nebeturi valios pasipriešinti absurdiškam politiniam realybės šou, kuris lems šalies gyvenimą ne tokiu ir trumpu – ketverių metų – laikotarpiu. Valdžios Olimpą lengviausia šturmuoti pasitelkiant populistams ypač palankią žiniasklaidą, visada pasirengusią paslaugiai patarnauti… Gal Darius Kuolys vis dėlto teisus, per politines vaikštynes prie Prezidentūros gegužės 31 d. raginęs: „Pagerbkime laisvą lietuvišką žodį tylos minute?“9

Kaip išvengti kasdieninio smegenų šturmo, kai už žodžių slypi ne tiesos ieškojimas viešojo gėrio labui, o tik merkantilūs partiniai ir asmeniniai interesai?

Uspaskichas, reikia pripažinti, puikiai vaidina juokdarį – per Auksinių svogūnų teikimo ceremoniją vėl tą patvirtino, su Natalija Bunke traukdamas dainušką su įsimintinu priedainiu „Gaunas visiška fignia“. Ir galėtų sau vaidinti, kas gi čia baisaus, juk kiekvienas daro, ką moka geriausiai. Tačiau juokdarys nusprendė tapti karaliumi.

Siekdamas užsibrėžto tikslo, neseniai jis sėkmingai įvaldė naują žanrą – visa spauda ėmė mirgėti draminiais monologais, kuriais teisinę neliečiamybę praradęs europarlamentaras kreipiasi į Prezidentę, reikalaudamas teisingumo ir demokratijos: „Gerbiama Prezidente, leiskite paprieštarauti“; „Gerbiama Prezidente, Jūsų pasisakymas apie tai, kad Darbo partijai norint formuoti Vyriausybę, ji neturėtų vilkinti savo bylos, nesuteikia garbės nei demokratijai, nei pačiai prezidento institucijai, nebent tik neišprususiems gerbėjams, kurie nesupranta demokratijos sąvokos ir puoselėja autoritarinį režimą“. „Ar Prezidentė galėtų man patarti, kur ir į ką „demokratinėje ir teisinėje“ valstybėje kreiptis, kad būtų įvertinti falsifikatai ir nustatyta tiesa?“ – retoriškai klausia, nepamiršdamas pagirti: „Gerbiama Prezidente, Jūs esate puiki finansų specialistė“…10

Taip skleidžiama aktyvaus dialogo iliuzija, o nekalta užuomina apie „neišprususius gerbėjus“ pabrėžia savaime suprantamą Prezidentės kritiko išprusimą…

Herojus kuria pats save, visi kiti tampa jo savikūros įrankiais, privalomu fonu, pasyvia terpe, dirva, į kurią, patręštą tuščiais pažadais, krinta herojaus stropiai ir tankiai sėjamas politinis grūdas. Kai klausausi šio liaudies numylėtinio ištarmių, prieš akis iškyla graudus, bet teisingas įvaizdis – anksčiau sakydavo, kad iš kiekvieno lietuvių inteligento kišenių vis dar kyšo plūgo rankenos, o politinio elito senbuvis Uspaskichas užantyje, atrodo, vis dar nešiojasi šaltkalvio įrankius, t. y. iki šiol pasikliauja šiam sluoksniui būdingu mentalitetu. Labai panašu, kad po naujųjų rinkimų prasidės kakistokratijos (tamsuolių valdžios) era, nes ką gi atsineš su savimi naujasis lyderis? Verslininko patirtį su skandalingąja vokelių istorija? Partijos vadovo įdirbį juodosios buhalterijos srityje, kad „mitrių rankų“ politiką įdiegtų valstybės mastu?

Vienas žymiausių prancūzų tradicinio teatro atstovų Paulis Claudelis draminėje poemoje „Auksinė galva“, parašytoje 1890 m., į sceną išvedė „Gelbėtoją, netikėtai įsiveržusį į valdžios viršūnę, Herojų, gebantį aplink save sutelkti visus kolektyvinės vilties polėkius“. Poema aprėpia tris laiko tarpsnius: „pašaukimo, galios ir šlovės, kančios“. Valkataujantis jaunuolis Simonas Angelas, „niekam nežinomas bastūnas, netikėtai supranta, kad jo laukia nepaprastas likimas. Jis pajunta, kad neveiklumo, vidutiniškumo, pilkos kasdienybės išvarginta tauta su juo sieja visus savo lūkesčius: „Man buvo žadėta šlovė, ji negailestinga, ji nekenčia ašarų, moterų ir lūkuriavimo, nes ji nežino, kas yra silpnumas…“ Jis įgyvendins šiuos didžius lūkesčius tada, kai, laimėjęs ne vieną mūšį ir tapęs Auksine Galva, nužudys senąjį imperatorių, pompastišką, geranorišką išgverėlį, simbolizuojantį teisėtumą ir nusistovėjusią tvarką. „Išeik! − dar spėja sušukti jis. − Vadovausiu aš, nes tai teisinga.“ Būdamas „nepasotinamas, užsispyręs, nesutramdomas“ užkariautojas, kuriam niekada negana, jis nerte neria į begalinį nuotykį, kuris „mūšis po mūšio nuves jo kariauną iki atokiausių pasaulio dykynių“11.

Šiuolaikiniams herojams irgi nesvarbu, ar jie turi tapatumo pagrindus, tinkamą kompetenciją, jiems užtenka aklo minios pripažinimo, šalininkų ir šlovintojų ištikimybės, kad būtų visada visur matomi, girdimi ir reikalingi.

Romantizmo epochos suformuotas etinis herojaus kodeksas, kai individualistinis polėkis sutapo su nacionaliniais siekiais, kai herojiška asmenybė nesiekė, kad minia keliaklupsčiautų, nes ji rūpinosi tautos atgimimu, šiandien atrodo beviltiškai atgyvenęs. Dabar į šlovę veržiamasi ne per kančias, o per kitų galvas, atsisakyti idealų, keisti vaidmenis ir įvaizdžius, mainyti veidus yra įprastinė priimtina politinė praktika.

Tad kokių gi asmenybių pasigendame? Tokių, kurios pagaliau sukiltų prieš visuomenės ribotumą ir politikų veidmainystę? Tikėtis, kad dabar, kai visus apėmęs totalinis proto ir dvasios nuovargis, atsiras idealistiškai nusiteikusių herojų, būtų pernelyg naivu. Gal todėl ir Lietuvos vizija iki 2030 m. yra ganėtinai kukli – viliamasi sukurti bent jau solidarią visuomenę, kuriai rūpėtų „ugdyti Lietuvos kultūrinę ir politinę savivoką, formuojant autentišką istorijos politiką, skatinant tautinės tapatybės svarstymą viešojoje erdvėje, išryškinant pozityvias istorines patirtis“.12

Ar vienas lauke karys?

Kanoninės formulės, visuotinio nusivylimo fone kartojamos tarsi burtažodžiai, vis tiek neatleidžia nuo atsakomybės. Prieš save ir prieš kitus. Sparnuota frazė „savame kaime pranašu nebūsi“ ilgą laiką buvo taikoma vienam ryškiausių Lietuvos kino režisierių Šarūnui Bartui, užsienyje žinomam kur kas geriau ir vertinamam kur kas labiau negu gimtinėje.

Kinas ryškiai išsiskiria Lietuvos kultūros panoramoje. Plačiai vykdomas net projektas „Mokomės iš kino“, kviečiantis mesti šalin nuobodžius vadovėlius ir pasinerti į vizualiai patrauklias kino pamokas. Lietuvos mokinių parlamentas, matyt, ta proga ir prisiminė, kad pats Leninas kadaise sakė: „Svarbiausias iš visų menų mums yra kinas.“ Todėl ragina „Mokytis, mokytis ir dar kartą mokytis“, nors proletariato vadas „niekada neliepė išmokti“.13 Nuoširdžiai besišypsantis amžinai gyvo bolševiko veidas Maskvos Kremliaus ir raudonų vėliavų fone − tik nekaltas pokštas? Na, bet tiek to, tegul kiekvienas juokauja pagal savo supratimą…

Vis ryškesnį vaidmenį visuomenės gyvenime prisiimantis kino menas skatina aptarti ir jo herojų spindesį dvasinio skurdo fone.

Prieš trejus metus interviu, pavadintame „Šarūnas Bartas − lietuvių kino filosofas“, kalbėta apie jo filmų veiksmą, plėtojamą abstrakčioje, tolimoje ir nepažįstamoje erdvėje neapibrėžtu laiku. Paklaustas, ar jam svarbus esamasis laikas, režisierius atsakė: Čia turbūt net negalima vartoti žodžio „svarbus“, nes laikas, kuriame gyvenu, tai yra viskas, ką turiu. Kaip ir kiekvienas iš mūsų. Tai yra šita į viršų iškilusi gyvybės puta, kurią nešame pirmyn į ateitį. Būtent šiuo metu putojame ir esame gyvi. Po šimto metų nė vieno iš mūsų nebus, netgi tų, kurie dabar yra mažučiai, tad laikas, kuriame gyvenu, yra esmė, nes jokio kito laiko nepažįstu. Kita vertus, mūsų įsivaizdavimas yra grindžiamas prisiminimais, o jie, kaip žinome, dyla. Smegenys prisiminimus dėlioja, kaip joms patinka. Todėl netgi tą patį laiką, kuriame gyvename, mes nelabai galime nutverti už uodegos.“14

Viename iš ankstyvųjų filmų „Koridorius“ (1995), sekdamas herojaus kelionę simboliniu gyvenimo koridoriumi, Bartas ramiai, be komentarų ir egzaltacijos stebi dramatiškus 1991-ųjų sausio įvykius, laužus prie Seimo, demonstracijas ir atskleidžia „pototalitarinės erdvės žmogaus būseną – skausmingai juntamą laiko lūžį“,15 skambant Ástoro Piazzollos muzikai. Tolesni ieškojimai („Laisvė“, 2000, „Septyni nematomi žmonės“, 2005) – tai tarsi mėginimas apibrėžti žmogaus ribas, parodyti, kaip keičiasi herojų „įsivaizdavimas apie save ir laisvę“. Mįslingose erdvėse fiksuojama „tai, kas nematoma“,16 laikas suvokiamas kaip paslaptis, ilgoms pauzėms suteikiamos gilios reikšmės.

Kur riba tarp savęs ir kitų, tarp viešumo ir privatumo, tarp to, kas tikra ir kas įsivaizduojama? Herojus (pranašas ar bent jau asmuo, trokštantis juo tapti) dramatiškai prabyla į publiką: „Noriu pasakyti, kad esu dar gyvas. Kol žmogus yra gyvas, kol jis kvėpuoja, tol jis nori ką nors pasakyti. Kūrybinis darbas – viena iš mūsų bendravimo formų. Mes norim būti išgirsti.“17

Spręsdamas globalias primityvaus Eurazijos aborigeno problemas, šis kūrėjas, vedlys ar pranašas imasi viską apimančios misijos – užtikrinti (nepanašu, kad aborigenų) išlikimą.

Tačiau naujasis herojaus vaizdinys – „žmogus, kurio nesaisto nei sienos, nei pilietybė, nei tautybė“,18 – deja, nė kiek neintriguoja. Svieto perėjūno filosofija gaji, bet stokoja žavesio ir originalumo. Gal iš tikrųjų, „kirsdamas svetimas erdves, jis nesuranda nei savęs, nei nusiraminimo, nei saugaus prieglobsčio“?19 Ar tapęs „pasaulio žmogumi“, jis atrado laisvę, ar tiesiog virto „žmogumi be tėvynės“?

Ačiū Dievui, kad Bartas, pasinėręs į herojaus paieškas, nerealizavo planuoto sumanymo – pastatyti filmą apie Pilėnų gynėją Margirį. Vien įsigilinti į XIV a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istoriją čia nepakaktų, ypač jei kunigaikščio Margirio apskritai nebūta… Ypač kai siūloma mokytis iš kino, tartum nebūtų pasirinkimo laisvės…

„Labai nesveika melancholiškam ir kartu choleriškam temperamentui pabūti tarp visokių istorinių baisenybių, nes po to skaudina ne tik asmeniniai paklydimai, bet ir kolektyvinė gėda slegia.“20

Kad ir iš kurios – politinės ar kultūrinės – pusės žiūrėtume, tapatumo problema glaudžiai susijusi su vertybėmis, o jų hierarchija dabar sujaukta kaip niekad anksčiau. Natūralu, kad ir tautos herojai arogantiškai dedasi visažiniais, jų išmintimi niekam nevalia abejoti, jų pasitikėjimas savimi beribis… Gal iš tikrųjų tik tada, kai liausimės kanonizavę save, pakeisime ir herojų kanonus, kad pagaliau atsirastų tokių, kurių išmintimi galima pasikliauti?

Šiuolaikinių herojų modusas

Stereotipinė visažinių ir visagalių laikysena jau seniai tapo nacionaliniu standartu. Susikūrę tokį monolitinį įvaizdį, tariami herojai tapo savo pačių belaisviais, kurie dedasi žinantys vienintelį tikrą, teisingą laisvės kelią.

Šiuolaikinių herojų elgesio kodeksas nesiremia etika, jie abejingi, beširdžiai, niekuo nesistebintys. Pasaulis, jų manymu, neturi jokių vidaus taisyklių. Jie nepuoselėja bendruomenės jausmo,21 skatinančio atstovauti jos interesams. Jie tik imituoja bendruomenės gynimo funkcijas, siekdami „herojinių“ savo tikslų.

Toks herojus nė kiek nepanašus į Homero didvyrius „Iliadoje“ ir „Odisėjoje“, Sofoklio „Antigonėje“ ar Vergilijaus „Eneidoje“ (beje, pagrindinis jos veikėjas Enėjas manipuliuoja karalienės Didonės grožiu ir atstumia jos meilę, kas šiais laikais būtų vertinama kaip negarbingas smerktinas elgesys).22

Dabar herojiškumo samprata yra pagraužta antiherojiškų nuostatų, nors visuomenė vis dar ilgisi klasikinių/romantinių herojų, kurių etika remtųsi klasikiniu Aristotelio dorybės kodu, kai geri įpročiai įdiegiami į praktiką ir laikui bėgant tampa dorybėmis. Apšvieta entuziastingai sveikino individualizmą, deja, herojų – romantiką nuvainikavo racionalizmas ir pramoninė revoliucija.23

Ričmondo (JAV) universiteto profesorių Scotto T. Allisono ir Georgo R. Goethalso naujausioje knygoje „Herojai: ką jie veikia ir kodėl jų reikia“ (Heroes: What They Do and Why We Need Them), išleistoje Oksforde 2011 m., aptariamos herojų kūrimo tradicijos, heroizmo psichologija ir su herojais siejamos vertybės. Kodėl tam tikrus žmones laikome didvyriais? Kokios savybės būdingos jiems patiems ir kokiomis savybėmis juos apdovanoja visuomenė? Ką reikia padaryti, kad pelnytum kitų susižavėjimą? Knygos kūrėjai parodo, kaip dauguma žmonių suvokia blogį, piktadarystę ir kodėl tokie gyvybiškai svarbūs yra herojai − ne tik realūs žmonės, bet ir fantastinės asmenybės. Knygoje aptariama daugybė herojų, tokių kaip Eleonora Roosevelt, Voltas Kovalskis iš Clinto Eastwoodo garsiojo filmo „Gran Torino“, senatorius Tedas Kennedy’s, Arktikos tyrinėtojas Ernestas Shackletonas, ir nemažai piktadarių, tokių kaip Shakespeare’o Jagas.24

Privalomos šiuolaikinio herojaus kvalifikacijos (protingas, stiprus, nesavanaudis, rūpestingas, charizmatiškas, nenusimenantis, patikimas ir įkvepiantis) formuoja ir socialinės psichikos modelius. Įtikindami savo tikrumu, mūsų pasirenkami herojai vykdo svarbią šviečiamąją visuomenės misiją.25

Tapatybės mitologija

Savirefleksija, gebėjimas pažvelgti į save iš šono, atsitraukus bent keletą žingsnių, prisimerkus ar net sunėrus pirštais magiškąjį kiaurąjį kvadratą, kuris padeda atsiriboti nuo pašalinių vaizdų, privalomi ne tik herojams, bet ir „gyvenimo eiliniams“. Kadaise Gilbertas K. Chestertonas rašė: „Paprasti dalykai vertingesni už nepaprastus; ne, jie net nepaprastesni už juos. Nors seni filantropai ir sakė, kad prarasiu savo idealus ir pradėsiu tikėti metodais, kuriuos siūlo praktiški politikai, tačiau aš idealų nepraradau.“26

Paprasti, kasdieniški dalykai, praeities patirtis ir ateities viltys sudaro bendros gyvensenos pamatą. Tačiau daugelis tariamų herojų kasdienybėje, dienų pilkumoje, jaučiasi niekam nereikalingi, o, svarbiausia – niekieno nematomi.

Ką veikti su tokiais proginiais herojais, kuriems kasdienybė yra pernelyg sunki našta? Norisi slėptis nuo jų kuo toliau kur nors kitame pusrutulyje, išnykti praeities laike ar bent išjungti televizorių…

Save kuriantys šiandienos herojai garbingai elgtis ir net dorai gyventi moka tik TV ekrane, tokia veidmainystė ir dvasinis skurdas atskleidžia paradinio jų spindesio menkumą, kūrybingumo, charizmos, žavesio stoką. Vis dėlto kiekvienas maskaradas kada nors baigiasi, o po jo ateina (turėtų ateiti!) kiti laikai su kitais herojais, kuriais nebūtų gėda žavėtis, net norėtųsi jais sekti.

1 „Lietuva – drąsi šalis“ įvaizdžio kūrimo fiasko?, http://www.ekonomika.lt/naujiena/lietuva-drasi-salis-ivaizdzio-kurimo-fiasko-11483.html [2012-06-02]

2 Thomas Merton, Nė vienas žmogus nėra sala. Iš anglų kalbos vertė Kipras Kristijonas Šimulynas. Vilnius: Katalikų pasaulio leidiniai, 2010, p. 12.

3 Laura Čekanavičienė, V. Uspaskicho lietuvių kalbos sugebėjimai: po klaidą kiekviename žodyje, http://www1.lrytas.lt/-13232739701321769102-v-uspaskicho-lietuvių-kalbos-sugebėimai-po-klaidą-kiekviename-žodyje.htm [2012-07-09]

4 http://www.uspaskich.eu/ [2012-06-02]

5 V. Uspaskichas: Premjeras A. Kubilius turėtų atsistatydinti, http://www.sekunde.lt/lietuva/v-uspaskichas-premjeras-a-kubilius-turetu-atsistatydinti/ [2012-06-02]

6 Apklausa: I. Degutienės reitingai krinta, geriausias premjeras – V. Uspaskichas, http://m.delfi.lt/naujienos/article.php?id=58675595 [2012-06-02]

7 V. Uspaskichas: nebūčiau prieš tapti premjeru, http://www.ekonomika.lt/naujiena/v-uspaskichas-nebuciau-pries-tapti-premjeru-25872.html [2012-06-02]

8 V. Uspaskichas jau matuojasi premjero kėdę, http://www.lrytas.lt/-13379674861336946600-v-uspaskichas-jau-matuojasi-premjero-kėdę.htm [2012-06-02]

9 „Už laisvą žodį“, http://uzteisinguma.lt/simono-daukanto-aiksteje-ivyko-pilietines-vaikstynes-uz-laisva-zodi/ [2012-06-02]

10    http://www.uspaskich.eu/aktualijos/v-uspaskich-„gerbiama-prezidente-leiskite-papriestarauti“/; http://www.vtv.lt/naujienos/politikos-komentarai/v.uspaskich-prezidente-jusu-pasisakymas-nesuteikia-garbes-demokra.html; http://www.valstietis.lt/Pradzia/Naujienos/Lietuvoje/V.-Uspaskich-prezidente-ar-tokia-jus-isivaizduojate-teisine-ir-demokratine-Lietuva [2012-07-09]

11    Raoul Girardet, Politiniai mitai ir mitologijos. Vertė Jūratė Skersytė, Vilnius: Apostrofa, 2007, p. 89.

12    Lietuvos pažangos strategija „Lietuva 2030“, p. 12, http://www.lietuva2030.lt/images/stories/2030.pdf [2012-06-03]

13    http://lmp.lt/2011/11/mokytis-mokytis-ir-dar-karta-mokytis-–-pasake-leninas/ [2012-06-04]

14    http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2009-11-04-sarunas-bartas-lietuviu-kino-filosofas/34707 [2012-06-04]

15    http://www.7md.lt/lt/2012-02-03/kinas/tai_kas_ateina_veliau.html [2012-06-04]

16    http://www.7md.lt/lt/2012-03-02/kinas/kai_niekas_nesikeicia.html [2012-06-04]

17      http://www.15min.lt/naujiena/zmones/lietuviai/sbartas-noriu-pasakyti-kad-esu-dar-gyvas-3-118953 [2012-06-04]

18    http://aplinkkeliai.lt/dialogai-–-polilogai/isslystanti-dabartis-pokalbis-su-sarunu-bartu/ [2012-06-04]

19    http://www.7md.lt/lt/2012-01-20/kinas/klajunu_istorijos.html [2012-06-04]

20    Ten pat.

21    Four Conceptions of the Heroic by Vera Norman, adapted from a presentation given at the February 2003 FORum, http://www.kindreason.com/archives/4heroes.htm [2012-06-04]

22    Ten pat.

23    Ten pat.

24    Scott T. Allison, George R. Goethals, Heroes: What They Do and Why We Need Them, Richmond, Virginia: Oxford University Press., 2011.

25    Ten pat.

26    Gilbert K. Chesterton, Ortodoksija. Iš anglų kalbos vertė Rasa Drazdauskienė, Vilnius: Aidai, 1998, p. 52.