Theme "Poezija"


Marcelijaus Martinaičio ruduo

(Lietuviškai) Vasario mėnesį, prieš pat Vilniaus knygų mugę, pasirodė nauja, deja, pomirtinė Marcelijaus Martinaičio knyga „Nenoriu nieko neveikti”. Pirmas ir labai tvarus įspūdis: kokia graži knyga! Jos dailininkė Deimantė Rybakovienė. Viršelyje poeto anūkės Justinos Skučaitės pieštas M. Martinaičio portretas – veido kontūras, atpažįstamas, rodantis geranoriškai ironiškąją, o gal ironiškai elegiškąją poeto asmenybės pusę. Vytauto Balčyčio fotografijos, darytos M. Martinaičio namuose Vanaginėje 2013 m. balandžio 18 d. fiksuoja turbūt dar nedaug tepakitusią poeto kasdienio gyvenimo aplinką: erdvus, patogus kambarys ir taip kaimietiškai ant sienos sukabinti drabužiai, kitoje nuotraukoje priartinti ant viršaus kabantys poeto lietpaltis ir kepurė (dažniau sutikdavusieji M. Martinaitį dar prisimena ne tik jų spalvą, bet ir atspalvį); viena priešais kitą paliktos veltinės šlepetės, šalia tarsi ką tik nusimautos vilnonės kojinės; nuo suo­džių pajuodusi dūmtraukio sklendė, įskilęs sienos tinkas.

Read more

Iš nespausdintų eilėraščių

(Lietuviškai) Poetui Jonui Strielkūnui kovo 16 d. būtų sukakę 75-eri.

Read more

Senas kelias veda į naują varpinę

(Lietuviškai) Tuščia jo – vienuoliktoji Aido Marčėno eilėraščių knyga. Ankstesniųjų autoriaus knygų pavadinimai – Šulinys, Angelas, Dulkės, Metai be žiogo, Vargšas Jorikas, Dėvėti, Pasauliai, Šokiai, Dievų taupyklė, Ištrupėjusios erdvės – buvo aiškūs ir konkretūs, kūryboje tapo pasikartojančiais motyvais, apipintais reikšmėmis, tad naujasis atkreipia dėmesį savitumu – nei daiktavardis, nei veiksmažodis. Tuščia jo – provokuoja. Jį ne tik galima su šypsena perkonstruoti (tu š[i]čia jo; tu š čia jo; jo, tuščia), bet ir kyla klausimas, gal tai nieko-visko dia­lektika: „Viešpats, kuris yra! / kur jis yra? / pilna visur jo“ („Iš teologijos pamokėlių: slėpynės“, p. 83), o gal tiesiog tai, ką, anot paties autoriaus, angliškai kalbantis jaunimas gali išsiversti kad ir į bitlišką let it be.

Read more

Stalo peizažų grafika

(Lietuviškai) Pernai pasirodžiusią naujausią Antano A. Jonyno knygą Kambarys (2011) nuo ankstesniosios, sonetų vainiko Paskutinės dienos Itakėje (2007), skiria keleri metai. Per juos jis dar parengė dvi savo poezijos rinktines: Ošiantis peizažas (2007) ir Sentimentalus romansas (2009). Taigi nepaisant to, kad Jonynas ir naujame rinkinyje prisimena sonetų vainiko „senstančio poeto“ motyvą, savo knyga jį vėl talentingai paneigia. Patrauk­lus Jonyno poezijos bruožas, kad ji natūraliai „sensta“ ir keičiasi kartu su autoriumi: nuo melodingos pirmųjų rinkinių melancholijos prie atviro dramatizmo, tokio ryškaus rinkinyje Lapkričio atkrytis (2003), iki skepsio, ironijos ir meditacijos naujajame Kambaryje.

Read more