Vaizduotės kalnai ir slėniai

ŽURNALAS: KULTŪROS BARAI
TEMA: Plakato menas
AUTORIUS: Stasys Eidrigevičius
DATA: 2012-06

Vaizduotės kalnai ir slėniai

Stasys Eidrigevičius

Plakatų bienalė – tarsi direktorių pageidavimų koncertas

Skamba iškilmingai – 23-ioji Tarptautinė plakatų bienalė, Varšuva, Vilanovo plakatų muziejus, 2012. Katalogas 340 puslapių, bienalei atsiųsta 2165, parodai atrinkta 675 plakatai, sukurti 303 dailininkų iš 49 pasaulio šalių. Dominuoja prancūzai, vokiečiai, japonai, lenkai, šveicarai. Iš Lietuvos nėra nieko. Išvada: arba lietuviai demonstratyviai nesiunčia darbų, arba jų plakatai silpni ir nepatenka į šią tarptautinę parodą. Tada signalas SOS. Dailės akademija turėtų rimtai susirūpinti dėl jaunosios kartos mokymo būdo – čia kažkas ne taip. Vartau Toyamos tarptautinės plakatų trienalės katalogą – ten lietuvių irgi nėra. Japonai labai preciziškai pateikia duomenis, kiek atsiųsta, iš kur, kiek priimta. Į 9-ąją trienalę 2009 m. iš Lietuvos atsiųsta 7 plakatai, nepriimtas nė vienas. O iš Irano priimta net 20 darbų. Lietuvoje plakato meno nėra, jei jis nepatenka į tarptautinius vandenis. Gal ne visada švarūs tie vandenys, bet vis dėlto tarptautiniai.

Varšuvos bienalę reklamuoja bulgaro Bojidaro Ikonomovo, teatrinių plakatų bienalės Sofijoje organizatoriaus, plakatas. Vidutinio lygio. Ką tai reiškia? Mano nuomone, perkrautas. Jo plakatuose visko per daug. Geras plakatas būna susitelkęs į vieną stiprų veiksmą, kurį žiūrovai įsidėmi tik žvilgtelėję. Be to, geram plakatistui būtina laki, originali vaizduotė. Šis bulgaras ir didelė bienalės dalyvių dalis tos vaizduotės paprasčiausiai neturi. Vaizduotė – Dievo dovana. Ką daro dailininkai, neturintys vaizduotės? Sėdi prie kompiuterio. Tobulai įvaldę šį įrankį, jie krečia įvairiausius pokštus. Pavyzdžiui, vieni pokštininkai žaidžia deformuodami raides, jas skaldo, mažina, didina ir pan. Tie plakatai primena grafikos kūrinius – sunku juos perskaityti, juo labiau suvokti, ką dailininkas norėjo pasakyti. Kiti žaidžia su nuotraukomis – perdirba jas, sieja su šriftu ir pan. Tik nedaugelis kurdami plakatą bando piešti, tapyti. Kiti, neturintys vaizduotės, žiūri, ką sukūrė ją turintys, ir daro panašiai, kartais visai priartėdami prie plagiato. Individualybių nedaug.

Pagal šios bienalės nuostatus dailininkas gali atsiųsti ne daugiau kaip tris plakatus, sukurtus per pastaruosius dvejus metus. Pateikiau tris, atrankos komisija (metų metais ta pati) atrinko du. Vienas reklamuoja kino festivalį Košaline, kitas – dokumentinį filmą „Išprievartauti laiškai“ (Violated Letters). Režisierius Maciejus Drygas sukūrė filmą apie tai, kaip išsiųstus laiškus atklijuodavo ir skaitydavo KGB ar slaptosios tarnybos.

Abiejų plakatų sukūrimo istorijos man nėra malonios. Paskambino festivalio Mlodzi i Film direktorius ir užsakė plakatą, pabrėždamas, kad nepaprastai vertina mano kūrybą. Pasirašėme sutartį, sukūriau plakatą, nusiunčiau užsakovui. Su lietuvių delegacija ramiai išvykau į Bolonijos Vaikų knygų mugę 2011 m. Italijoje. Vaikštau po meno muziejų, staiga suskamba mobilusis telefonas, festivalio direktorius sako: „Plakatas neblogas, bet gal galite ten nupiešti dar ir filmavimo kamerą?“ Aš sakau: „Negaliu. Jei tikrai norite filmavimo kameros, turėčiau kurti naują plakatą.“ Po to pašnekesio taip ir nesupratau, ar priimtas pirmasis variantas, ar teks kurti naują. Grįžęs iš Italijos laukiu žinios, įtampa auga, honoraras neateina, klausiu, kas atsitiko. Pasirodo, direktorius laukia… kameros. Pasteline technika piešiu klasikinę kamerą, suteikęs jai veido formą, kreidelėmis užrašau festivalio pavadinimą, išsiunčiu. Plakatas priimtas, bet direktorius norėtų didesnio užrašo. Ranka rašytas raides išima, padidina, atsiunčia man, kad patvirtinčiau. Raidžių vietą pakoregavau, ir plakatas iškeliavo į spaustuvę…

Mano geras pažįstamas, lietuvės Vitos Želakevičiūtės vyras, gerai žinomas dokumentinių filmų režisierius Maciejus Drygas klausia, ar galėčiau sukurti plakatą jo filmui. Sako, kažkada matęs vieną mano paveikslą, kuris jam patiko, ir norėtų, kad būtų kažkas panašaus. Sakau: gerai. Tema man artima – nelegalus laiškų skaitymas socializmo laikais. Slaptosios tarnybos tokiu būdu rinko žinias, ar žmogus ne „liaudies priešas“. Nupiešiu keletą variantų. Susitinkame. Drygas apžiūri pasiūlymus, bet vis kalba apie tą konkretų kadaise matytą kūrinį. Randu tą pastelę, prie jos reprodukcijos įkomponuoju raudoną užrašą Violated letters, šalia mažesnėmis raidėmis Film by Maciej Drygas. Apačioje – Drygas production, Polish Television S. A., Polish Films Institute. Vadinamasis plakatas gatavas. Jis sukurtas 2012 m., bet toji pastelė nupiešta 1990 m., jos pavadinimas „Baltasis žvilgsnis“…

Ką rodo šie du pavyzdžiai? Tiesiog tai, kad šiais laikais, kai kūrėjas turi visišką laisvę, užsakovai kišasi į ne savo reikalus ir bando ją apriboti. Paradoksalu: socializmo laikais, kai sužydėjo lenkų plakatas, dailininkas buvo pats sau ponas – plakato projektas išvengdavo kieno nors įsikišimo ir patarimų. Aišku, jautėme cenzūrą, bet kartais ji nebūdavo griežta, kartais apsimesdavo akla. Įdomu, ar kitų bienalės dalyvių plakatai irgi po įvairių direktorių „korektūros“?

Per bienalės atidarymą paskelbiami apdovanojimai. Aukso medalį gavo iš Honkongo kilęs, Vokietijoje gyvenantis ir jai atstovaujantis Jianpingas He, jo plakatas reklamuoja plakatisto Keitho Godardo parodą. Centre nufotografuotas Godardo veidas, tartum kiek deformuotas, skaidomas baltų juostelių. Ar plakatas vertas to apdovanojimo? Aštuoni tarptautinės žiuri nariai taip nutarė, vadinasi, vertas.

Grįžęs į dirbtuvę atidžiai vartau bienalės katalogą – kažkaip viskas supanašėję. Bet vieno autoriaus – Lukaszo Walendziuko politiniai plakatai „Raudonas 1. Raudonas 2. Raudonas 3.“ išsiskiria. Viename generolas Jaruzelskis, kitame – Mao Dzedongas, trečiame Putinas su Lukašenka nuogi. Scena drąsi – Putinas savo lytinį organą, panašų į dujų vamzdį, kiša pasilenkusiam Lukašenkai į užpakalį, užrašas Mobil Gaz do dupy wlazl. Piešinys elegantiškas, kai kur vos vos raudonos spalvos…

Ši plakatų bienalė Varšuvoje turėjo daug palydovinių parodų: laureatų paroda, žiuri narių paroda, keletas plakatistų surengė individualias parodas. Tarp jų ir mano plakatų paroda „Lietuva. Lenkija. Pasaulis“. Ją surengė Lietuvių kultūros centras, kuriam vadovauja Rasa Rimickaitė. Čia eksponuoju plakatus, sukurtus per 30 metų. Atskiroje salėje rodomas akrilu nutapytas paveikslas „Smolenskas – 10. 04. 2010“, skirtas sudužusio lenkų lėktuvo tragedijai atminti. Tas paveikslas galėtų virsti plakatu, jei atsirastų leidėjas. Tai būtų tikras plakatas, sukurtas be užsakovo, be jokio direktoriaus įsikišimo.

 Du turtingi broliai ir garsaus tapytojo chalatas

 

Rengdamas didžiąją savo parodą Vilniuje, Nacionalinėje dailės galerijoje, kai kurių Lietuvos muziejų direktorių, kuratorių prašiau: duokite man adresus pažįstamų savo kolegų iš užsienio, kad galėčiau išsiųsti jiems garbės kvietimus. Toks mano prašymas buvo sutiktas tyla. Kadangi šiais laikais internetas visagalis, tai nusprendžiau padaryti eksperimentą ir išsiunčiau 100 kvietimų didžiųjų pasaulio muziejų direktoriams. Šį darbą pavedžiau sūnui, kuris pritarė mano sumanymui. Ir ką gi – trečdalis adresatų reagavo dėkodami už kvietimą. Tarp jų buvo ir laiškas ant dailaus gelsvo popieriaus lapo, atsiųstas Leonardo Gianadda iš Šveicarijos. Istorija tokia – gyveno du talentingi ir turtingi broliai Pierre’as ir Leonardas. Kartą Pierre’as skrido į pagalbą savo draugams ir žuvo. Jo brolis sielvartaudamas nutarė įkurti kultūros centrą ir pavadinti Fundation Pierre Gianadda. Tai buvo padaryta 1978 m. Laikui bėgant, šis centras išgarsėjo visoje Europoje ir plačiau. Čia rengiamos parodos tokių garsių klasikų kaip Modigliani’s, Degas, Chagallas, Picasso ir kt.

Atvėręs internetinį langą, pamatau, kad ten vyksta paroda „Portretai. Iš Pompidou centro kolekcijos“. Tad į kelionę – Gianadda muziejuje dar nesu buvęs. Taip susiklostė, kad balandžio 10 d. Martinji buvo jau tikras pavasaris. Originalų muziejaus pastatą supa žydintis parkas su garsių skulptorių – Rodino, Brancuşi, César, Armano, Moore’o, Caldero, Arpo, Maillolio – kūriniais. Chagallas čia sukūrė mozaikines sienas. Paties muziejaus erdvė įdomi, salės centre nuolatos vyksta operos „žvaigždžių“ rečitaliai, o aplinkui eksponuojama aukščiausio lygio dailė – šiuo metu iš Paryžiaus atkeliavę de Chiriko, Larionovo, Giacometti’o, Leger, Magritte’o, Bacono portretai, autoportretai. Ilgiausiai tyrinėjau puikų Balthuso dvigubą portretą „Roger ir jo sūnus“ (1936, aliejus ant medžio; 130×90). Kaip visada jo spalvos ramios, pilkšvos…

Viename muziejaus sparne – senųjų automobilių paroda. Kam atsibosta meno paslaptys, tas gali akis paganyti į senas mašinas. Dar kitam muziejaus sparne – nuolatinė dailės ekspozicija su dviem van Gogho drobėmis. Viena iš jų – „Marcelle Roulin kūdikis“. Tą kūrinį matau pirmą kartą, sukrečia, kad kūdikis nutapytas senio veidu. Paveikslas stikliniam sarkofage, be abejo, vertingas. Siaurame koridoriuje – Leonardo Gianadda nespalvotų fotografijų paroda, skirta neseniai mirusiai jo žmonai. Nuotraukos iš kelionių po pasaulį 1950 metais. Pilnas įspūdžių sėduosi saulėtoje kavinėje gurkšnoti kavos su konjaku. Vartau savo knygelę su naujais eskizais. Žiūriu – ogi prie kito staliuko pats šio menų centro šeimininkas Leonardas Gianadda, apsuptas mažų ir didelių, turbūt giminaičių. Jo mobilusis telefonas skamba be perstojo…

Prieš keletą metų vieno knygyno vitrinoje į akis krito kukli knyga The Painters House – Balthus at the Grand Chalet-/Schirmer art books/. Jau buvau girdėjęs, esą garsusis tapytojas Balthusas gyvena pasakiškai gražiame, dideliame mediniame name kažkur Šveicarijos kalnuose. Žvilgtelėjęs į žemėlapį supratau, kad nuo Martinji iki Rossinière’o nėra toli. Kelias veda per nepaprasto grožio kalnus. Kai kur dar sniegas, pakalnėse išsibarstę seni namai, miesteliai.

Atsiduriu Rossinière. Medinis 30 kambarių namas atrodo išties didingai. Apeinu aplinkui. Pamatau lentelę Balthus Fundation ir rodyklę – Chapelle Balthus. Gatvelės gale pastatas, panašus į koplyčią. Didelė tapytojo fotografija, dokumentinės nuotraukos iš jo gyvenimo. Čia jis su Picasso, su Fellini’u, su žmona japone Setsuko ir dukra Harumi. Tapytojas dažnai pasipuošęs paradiniu kimono. Ekspozicijoje yra ir du darbiniai tapytojo chalatai – tartum paletės, pilnos spalvų. Pasirodo, tai ne originalūs drabužiai, o anglų fotografės Katerinos Jebb kūrinys – ji nufotografavo tuos chalatus ir kompiuteriu atkūrė taip įtaigiai, kad atrodo kaip tikri.

Šios ekspozicijos niekas nesaugo. Salės centre yra video erdvė. Nuspaudęs klavišą gali išsirinkti ir pasižiūrėti keletą filmų apie Balthuso kūrybą ir gyvenimą. Vienas iš jų – tai virtuali kelionė po didžiulį paslaptingą medinį namą, einant iš kambario į kambarį. Tapytojas mirė čia 2001 m. vasario 18 d., likus vienuolikai dienų iki 93 gimtadienio. Jo žmona Setsuko dabar vieniša toje šventovėje. Ji irgi tapytoja, bet kamera neparodo jos paveikslų. O Balthuso darbai kabo įvairių pasaulio muziejų ekspozicijose. Dažnas motyvas – apnuoginta paauglė keista erotiška poza, nutvieksta saulės, tartum laukianti pirmojo meilužio, kuris, pavirtęs spinduliu, glamonėja nekaltą jos kūnelį. Ekrane – pokalbis su mergaite iš tų paveikslų. Šalia trainiojasi katė. Ji irgi dažnas paveikslų personažas. Iš tų kūrinių sklinda kažkokia hipnotizuojanti ramybė, melancholija, trikdantis keistumas. Tapytojas labai nuoseklus – jis nesiblaško, neeksperimentuoja. Tiksliai žino, ko nori, ko siekia. Balthusas visą gyvenimą kūrė apsuptas ramybės, nuošaliai nuo pasaulio triukšmo, čia, kalnuose, medinėje savo tvirtovėje. Filme rodoma laidotuvių ceremonija. Tapytojas palaidotas šalia Chapelle Balthus. Ant kuklaus kapo žydi gėlės, žaliuoja pavasarinė žolė. Kažkaip graudžiai viskas paprasta – čia jo namas-dirbtuvė, čia koplytėlė, čia kapas.

Niekada neteko su šiuo dailininku susitikti. Bet jaučiuosi apsilankęs pas jį svečiuose, šnektelėjęs be žodžių. Grįžęs iš kelionės, lentynoje susiradau knygą „Tapytojo namas“. Viršelyje įdėta fotografija su aliejiniais dažais aptaškytu Balthuso chalatu ir tapytojo ranka, laikančia ne teptuką, o lazdą. Knyga suskirstyta į keturias dalis: Namas. Kiemas. Tapytojas. Dirbtuvė. Knygos pradžioje – kalnai ir slėnis, namo fasadas, japoniškai apsitaisęs Balthusas su žmona, namų interjero fragmentai, parkas, tapytojas su kimono, sėdintis šešėlyje, paveikslas „Kalnai“, nutapytas 1937 m., dabar priklausantis Niujorko Metropolitan muziejui, gyslotos tapytojo rankos, du paveikslo „Katė veidrodyje“ variantai (1977–1980 ir 1986–1989). Vienam paveiksle mergaitė nuoga, kitame apsirengusi rodo kačiukui veidrodėlį tartum sakydama: pažiūrėk, kas čia? Abiejų paveikslų kompozicija panaši, tik katė viename ruda, kitame juoda su baltais lopais ar atvirkščiai. Daugybė fotografijų – mergaitė pozuoja su veidrodėliu, kalnai dažų tūbelių, draperijos, teptukai – platūs ir siauri, dirbtuvėje prieblanda, dailininkas tapo paveikslą, mergaitė vėl laiko kairėje rankoje veidrodėlį, į kurį žiūri vėl kitos spalvos katinas… Šiame name dailininkas gyveno ir tapė nuo 1977 m.

Doctor honoris causa Vroclavo universitetas suteikė Balthusui 1998 m., tarsi primindamas lenkišką kilmę, nes tikrasis jo vardas yra Baltazaras Klossowskis de Rolla.

Pomirtinė dailininko kūrinių paroda surengta 2008 m. netoliese – Gianadda muziejuje. Knygos pabaigoje įdėta namo nuotrauka iš tolo, kai lipdamas į kalną atsigręži, kad atsisveikintum…

Trys vargšai broliai ir paskutinis implantas

 

1986 m. pastelės technika sukūriau ciklą „Trys broliai“, pasakojantį apie Petrą, Napalį ir Juozą – kaimynus iš Lepšių kaimo prie Panevėžio. Vaikystės ir jaunystės metais iš arti stebėjau jų kasdienybę, pilną humoro, absurdo, skurdo. Vieną iš tų darbų pavadinau „Paskutinis dantis“ – jo reprodukcija įdėta į mano albumą, pernai išleistą Lietuvoje (p. 169). Scena stomatologinė, bet visiškai išgalvota, nes tie broliai nė vienas niekad gyvenime nebuvo pas dantistą. Tačiau pasitaiko, kad fantazija tampa realybe ir atsisuka prieš fantazuotoją, nes po daugelio metų visa tai ima ir atsitinka jam pačiam. Bijau, kad sėdėdamas stomatologo kėdėje aš priminiau ne vieną iš trijų brolių, kurie į viską žiūrėjo su nesudrumsčiama ramybe, o Muncho nutapytą šaukiantįjį – ne tiek iš skausmo, kiek iš pykčio, kad tokiai paprastai šiais laikais procedūrai kaip danties implantas sugaišau daugybę laiko, ir esu apimtas nerimo, kad tai dar toli gražu ne pabaiga… Supratau: mano kūnas reikalauja užuojautos ir atostogų.

 

Muncho šauksmas tarp Mondriano konstrukcijų

 

Tarptautinę meno rinką nuolat sudrebina aukcionų sensacijos. Gegužės pradžioje Sotheby’s aukcionas Niujorke pasiekė naują rekordą – beveik 120 milijonų dolerių sumokėta už norvego Edvardo Muncho „Šauksmą“ (1893, kartonas, pastelė; 83,5 x 66). Tai ketvirtas to paveikslo variantas, nes 1893–1910 m. Munchas įvairiomis technikomis nutapė visą ciklą tuo pačiu siužetu: žmogelis ant tilto, rankomis susigriebęs už galvos, apimtas klaikaus nerimo ar neįveikiamos baimės šaukia į tolumą. Nuolat sakoma, kad rimčiausia tapybos technika – aliejus ant drobės. O čia – pastelė ant kartono. Taigi aukciono rekordas pelnytai pagerbia ir pastelės techniką.

Jau daug metų pastelė yra ir mano arkliukas, net formatas panašus, o šaukiantis, rėkiantis žmogelis – beveik mano herojus. Muncho paveikslo reprodukcija tuoj pat buvo išspausdinta Frankfurter Algemeine pirmame puslapyje. Kadangi ruošiausi į kelionę, tą laikraštį įsimečiau į lagaminą. Poilsį Bodrume, Turkijos pajūryje, išsirinkau kaip katę maiše. Kartais būna, kad pats negaliu atsistebėti savo pasirinkimu…

Skrydis planuojamas vidurnaktį. Varšuvos oro uoste prasidėjo ilga nemigos naktis – skrydis tai atšaukiamas, tai vėlinamas. Paskelbiama, kad lėktuvas  leisis Ostravoje pasipildyti kuro, nes tai čekų oro linijos. Po to pranešama, kad į Ostravą neskrisime, nes kuro, pasirodo, galima įsipilti ir Varšuvoje, bet reikės perrašyti popierius. Nuobodžiaudamas stebiu keleivius, su kuriais skrisiu į Turkiją, žvilgsnį prikausto neapsakomai storas žmogus, tarsi būtų prarijęs Žemės rutulį ar bent po marškiniais pasikišęs gaublį, kad per visą išvyką galėtų studijuoti geografiją. Pagaliau keleiviai sodinami į lėktuvą ir (o, Dieve!) gaublys sėdasi šalia manęs. Odekolonas, susimaišęs su prakaitu, iškart paralyžiuoja kvėpavimo takus. Nors bėk ir rėk kaip tas Muncho žmogelis. Bet kur nubėgsi, jei neturi vietos nė krustelėti? Todėl mano riksmas tylus, niekam negirdimas… Bodrumo oro uoste pranešama, kad mūsų lėktuvas atskrido iš… Ostravos. Keista. Kas žingsnis – melas. Autobusas pagaliau surenka 55 savo keleivius, bet nevažiuoja, laukia dar valandą vieno keleivio, kurio lagaminą iš lėktuvo iškėlė atidarytą. Visi bemiegiai laukia, kol bus surašytas aktas. Tas, kas sugalvojo posakį „visi už vieną“, man dabar didesnis priešas negu lėktuvo kėdės kaimynas. Leisgyvius atveža į penkių žvaigždučių viešbutį, iškilmingai pavadintą „Harmonia“.

Vestibiulyje man išlakstė visi miegai, nes laukė nauja sensacija – vos įėjęs išvydau keturis… mondrianus! Atsitokėjęs susivokiu, kad šie didelio formato paveikslai tikrai negali būti originalai. Ar tai kopijos, ar nutapyta pagal Mondrianą? Aišku, žmogui, nesidominčiam menu, tai tik spalvotos dėmės ir juodų linijų susikryžiavimai. Registratūroje apsimetu tokiu neišmanėliu ir klausiu, kokio dailininko šie tapiniai. Nė vienas iš darbuotojų nežino. Čia tik viešbučio vestibiulio dekoras. Nė vienas atvykėlis nežiūri į tuos „menus“. O kažkas juk stengėsi – plagijavo, kopijavo, padirbinėjo… Šalia paveikslų – odos gaminių parduotuvė. Mirga garsiausių firmų – Dior, Gucci ir t. t. – vardai. Bet visi žino, kad tai irgi apsukrus melas. Šiuolaikinis pasaulis nemoka gyventi be apgavysčių…

Pagaliau gaunu raktą, bet kambarys pridusęs, nevėdintas, už lango – minigolfo aikštelė, vadinasi, ramybės nebus. Grįžtu, prašau kito kambario. Gaunu naują raktą, vėl erzina šnerves tas pats nemalonus kvapas, už lango matyti laiptinės vaizdas, kažkieno kelnaitės džiūsta balkone. Visai nusivylęs einu į registratūrą ir aiškinu: esu dailininkas, pro langą norėčiau matyti jūrą. Sako, imkite VIP kambarį, reikės primokėti po 60 eurų už naktį, bet jums speciali kaina – po 50 (matyt, už įkyrumą). 6 naktys – 300 eurų, bet neturiu kitos išeities. Netrukus mano krepšiai pernešami į kambarį su vaizdu į jūros platybes, kaip ant delno matyti graikiškoji Koso sala. Viešbučio patarnautojas maloniai siūlo pasimėgauti sūkurine vonia. Taigi po kelionės vargų džiugiai įsitaisau liukso kambario jakuzi. Paspaudžiu mygtuką ir vanduo burbuliuoja, putoja… Bet lipdamas iš vonios, vėl griebiuosi už galvos kaip tas Muncho žmogelis… Taip norėjau jūros, kad jūra pati atėjo pas mane, – vanduo jau pusę kambario apsėmęs ir plauna laiptinę. Atbėga valytoja ir santechnikas, prašo daugiau nebesinaudoti ta jakuzi. Tikras absurdo teatras…

Po tvano sėdžiu Mondriano stiliaus kambaryje, leipdamas iš nuovargio, tačiau budrus kaip nusikaltėlis, ir žiūriu į jūrą, į Koso salą. Surūkau cigarą, ant siauro balto stalo dedu apie pusšimtį spalvotų pieštukų, kuriuos pasmailinu ir pradedu vieno asmens vadinamąjį „plenerą“.

Pro atvirą langą išgirstu šnekant lietuviškai. Išsiskiria kaip kokia melodija iš daugiakalbio triukšmo. Nenoriu klausytis svetimo pokalbio, bet vis tiek nevalingai girdžiu to pašnekesio turinį. Viena iš ponių – kaunietė – pasakoja vežiojanti savo veislinius šunis į tarptautines parodas. Žodis paroda man magiškas. Gal eiti ir užkalbinti? Bet ką sakyčiau prisistatydamas? Taip svarsčiau net tris dienas. Ketvirtą dieną lenkų grupė sako: matom, kad jūs labai vienišas – prašom arčiau mūsų. Čia ir atsisuko žodžių čiaupas. Pradėjau nuo dejavimų: vakar buvau pas masažistą, kuris kumščiais skausmingai spaudė man smilkinius, po to net gyslos iššoko, nieko sau – atvažiuoji žmogus pailsėti, o gali grįžti suluošintas. Be to, pamečiau savo mėgstamus saulės akinius – ieškojau ir šen, ir ten, bet veltui… Klausytojai žiūri į mane kaip į šaukiantį Muncho žmogelį, susiėmusį už galvos ten, kur smilkinys…

Vėl vienas kambaryje. Mąstau, nuo ko čia pradėti – gal interpretuoti „Šauksmą“, pasitelkiant čia pamatytą geometriją à la Mondrian? Ant apskrito stalo balkone peleninė jau pilna pelenų. Gal įamžinti ją kaip savo nuodėmę? Mano bloknote – Munken popierius, pirktas Vokietijoje, gera ant jo piešti, pieštukai, beje, čekiški, nors pirkti Maskvoje, o aš, Lenkijoje gyvenantis lietuvis, dabar esu Turkijoje… Tikras internacionalas!

Restorane kelneris, pamatęs, kad nesiskiriu su eskizų knygele, prašo nupiešti jo portretą. Sakau, sėskitės bent dešimčiai minučių – nupiešiu. Jis neturi laiko – aptarnauja, šokinėja, juokina atvykėlius, kad kuo greičiau gautų arbatpinigių. Pozuoti nėra kada. Užtat aš pats tampu modeliu: fotografas stato mane prie palmės kamieno ir liepia stovėti ant vienos kojos. Svarstau, paklausyti jo ar ginčytis? Atsiverčiu eskizų knygelę, imu pieštukus – tegu mato įrodymus, kad iš tikrųjų esu dailininkas. Užkalbinu tą fotografą. Jam 18 metų. Gyvena Stambule. Čia atvyko įvairiapusiškai uždarbiauti – pasigiria, kad šią naktį praleis su olande, nes ji rytoj išvažiuoja… Po keleto valandų miniatiūrinė mano nuotrauka jau prisegta prie sienos – galiu užsisakyti kokio tik noriu dydžio savo atostogų suvenyrą. Kitas fotografas, sėdintis užsakymų būdelėje, sako: „Mes esame alkani, nes all inclusive tik viešbučio svečiams.“ Prašo atnešti hamburgerį, bet taip, kad niekas nematytų. Galvoju: na ir prašymas – truputį įžūlokas. Bet jeigu jau žmonės alkani, tai einu ir užsakau jiems užkandį.

Viešbučio informacija skelbia, kad kiekvienas poilsiautojas nemokamai po vieną kartą gali apsilankyti žuvų arba turkiškam restorane. Pasirenku žuvis. Stalelis man jau padengtas. Kelneris klausia, ar aš vienas. Sakau – taip. „Šalin vienatvę, mes galime rasti jums turkę.“ Pasiūlymas toks netikėtas, kad žado netenku. O gundytojas ar sąvadautojas lyg niekur nieko pradeda nešti valgius, vyną. Puota čia buvo daug prastesnė negu didžiojoje viešbučio savitarnos salėje.

Kas vakarą rengiamos pramoginės kultūrinės programos – iki 21 val. vaikai eina rateliu ir dainuoja, po to prasideda programa suaugusiems. Pirmą vakarą buvo tikras originalus kinų cirkas. Akrobatų kūnai atrodė tokie lengvi, tarsi be kaulų, jie lankstėsi į visas puses, skraidė kaip drugeliai, bet ir nepaprastai stiprūs – išlaikydavo žmonių krūsnį ant savęs. Neįtikėtina! Nespėjau to nupiešti, tik fotografavau. Kiti vakarai buvo blankūs. Pavakare dangus staigiai patamsėdavo, kartais plieksdavo žaibai – geras fonas naujam „Šauksmui“…

Pastebėjau, kad svečiai į viešbutį atvyksta tautinėmis bangomis – buvo belgų, skandinavų, lenkų, lietuvių banga… Penkios senos flamandės be perstojo lošė kortomis, kažką garsiai komentuodamos, kai kas savo krašto kalba skaitė knygas, viena mergina kaitinosi saulėje be liemenėlės… Žmonės tokie skirtingi! Čia tikra įvairiausių charakterių panorama, nors ir sakoma, kad visi turistai – viena tauta… Oro uoste meldžiausi, kad šalia manęs vėl neatsisėstų gaublys. Maldos buvo išklausytos ir man prie šono pasodino moterį su penkiamete dukrele. Ji miegojo ant motinos kelių. Net Muncho žmogelis manyje pritilo, kad nedrumstų vaikiško jos sapno…