Esu Pasaulio pilietė, gimusi, užaugusi Lietuvoje ir mylinti savo Tėvynę

ŽURNALAS: KULTŪROS BARAI
TEMA: Muzika
AUTORIUS: Daiva Tamošaitytė

DATA: 2013-07

Esu Pasaulio pilietė, gimusi, užaugusi Lietuvoje ir mylinti savo Tėvynę

Daiva Tamošaitytė

Violeta Urmana (Urmanavičiūtė), g. 1961 m. Jūrėje, Marijampolės rajone, – garsiausia visų laikų Lietuvos dainininkė, pelniusi pasaulinę šlovę. Ji debiutavo kaip mecosopranas Kundry (Richardo Wagnerio „Parsivalis“) ir Eboli (Giuseppe’s Verdi’o „Don Karlas“) vaidmenimis, o lūžis įvyko, La Scaloje dainuojant Azučeną (Verdi’o „Trubadūras“), kai, anot dainininkės, pats balsas pasirinko kitą kelią, pasukęs į soprano repertuarą. Kaip sopranas ji debiutavo 2001 m. Bairoito festivalyje Zyglindos vaidmeniu (Wagnerio „Valkirija“), 2002 m. Milane atliko Christopho Willibaldo Glucko „Ifigenijos Aulidėje“ pagrindinę partiją, o 2003 m. Edinburgo festivalyje pasirodė, įsikūnijusi į ledi Makbet vaidmenį. Nuo to laiko jos atliekamas Aidos, Amelijos, Elizabetos, Džokondos, Leonoros, Normos, Zyglindos, Izoldos partijas visos pagrindinės pasaulio operos scenos įtraukė į savo aukso fondą. Solistė dainuoja, diriguojant žymiausiems dirigentams Claudio Abbado, Danieliui Barenboimui, Pierre’ui Boulezui, Jamesui Levine’ui, Zubinui Mehtai, Riccardo Muti’ui, Semionui Byčkovui ir kitiems. Urmanos repertuare – muzika nuo Johanno Sebastiano Bacho iki šiuolaikinių opusų. Ji dažnai rengia koncertinius vakarus, kuriuose atlieka Richardo Strausso, Sergejaus Rachmaninovo, Ferenco Liszto, Albano Bergo, kitų kompozitorių kamerinę vokalinę kūrybą. Jos interpretacinis meistriškumas 2002 m. Londone buvo įvertintas Karališkosios filharmonijos draugijos prizu, o 2009 m. – Austrijos Kammersängerin apdovanojimu, kuris laikomas vokalo Oskaru. Nemažai operinių dainininkės vaidmenų įrašyta į DVD (tarp jų – Kundry, kurią Urmana vaidino Tony’o Palmerio filme „Šventojo Gralio beieškant“), o į CD įrašytos ne tik operos, bet ir Ludwigo van Beethoveno Devintoji simfonija, Hectoro Berliozo kantata „Kleopatros mirtis“, Alexanderio Zemlinsky’o „Maeterlincko dainos“, Igorio Stravinskio „Lakštingala“, Gustavo Mahlerio simfonija Nr. 2, „Daina apie žemę“ ir „Riukerto dainos“, Giuseppe’s Verdi’o „Requiem“.

Urmana nuolat lankosi Lietuvoje, daugiausia dainuoja solo, kiek rečiau su partneriais – įsimintini pasirodymai su Virgilijumi Noreika, su Alfredo Nigro (tenoras). Šiemet ji atidarė Vilniaus festivalį – su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru (dirigavo Modestas Pitrėnas) LNOBT atliko Wagnerio vokalinį ciklą „Matildos Vezendonk dainos“, Zyglindos pasakojimą iš operos „Valkirija“, Izoldos mirties sceną iš operos „Tristanas ir Izolda“. Šis koncertas tapo ir Lietuvos pirmininkavimo Europos Sąjungai pradžios akcentu Briuselyje.

Urmanos balsas – dramatinis mecosopranas ir sopranas – yra plataus diapazono, aksominio tembro. Galingas ir gražus, jis prasiskverbia pro tirštą orkestro faktūrą, išlaikydamas subtiliausius pianissimo niuansus. Kamerinę vokalinę muziką dainininkė atlieka įvairiomis kalbomis, stebindama puikia tartimi, o scenoje tiesiog keri aktorinis jos meistriškumas, gebėjimas tobulai persikūnyti į magiškus, lemtingus vaidmenis.

Daiva Tamošaitytė. Pradėkime pašnekesį nuo vaikystės. Kokioje aplinkoje augai, kas padarė didžiausią įtaką?

Violeta Urmana. Mano tėtis dirbo vyriausiuoju inžinieriumi Grūdų produktų kombinate. Jis gavo Sovietų Sąjungos išradėjo vardą, nes tai pramonei išrado kažkokią mašiną, įdiegė daug įvairių pagerinimų, vadinamųjų racionalizacinių pasiūlymų. To jis paprastai negalėdavo daryti savo vardu, kad per daug „nepraturtėtų“. Vienas žmogus negalėjo būti toks išradingas! Šitą išradėjišką genetiką aš jaučiu, kai reikia greitai reaguoti į besikeičiančias situacijas. Visada turiu kelis alternatyvius sprendimus, iškart galvoje iškyla planas B, C ir t. t.

Mama buvo Marijampolės Kraštotyros muziejaus direktorė. Ji – drąsi moteris, vos ne herojė mano akyse. Sovietmečiu pati važinėdavo po kaimus ir rankiojo eksponatus, bylojančius apie lietuvišką buitį ir tautiškumą. Vaikų muzikos mokykla, kurią lankiau, buvo visai šalia muziejaus ir aš daug laiko praleisdavau pas mamą tarp tų senove kvepiančių eksponatų, meno knygų. Nežinau, iš kur Kraštotyros muziejus turėjo tas storas visų epochų užsienio tapybos knygas. Aš parsinešdavau jas namo ir studijuodavau.

Šviežio oro gūsis tuo metu buvo lenkų radijas ir televizija. Išmokau lenkiškai, šia kalba rašiau laiškus, skaičiau žurnalus ir knygas. Lenkų TV rodydavo vakarietiškus filmus. Siurbiau visą įmanomą informaciją.

Muzika mane traukė nuo pat mažens. Šiandien galiu drąsiai pasakyti, kad labiausiai patiko dainuoti. Chore dainavau tai tarp žemų, tai tarp aukštų balsų. Choro vadovas pasakė: „Tavo balso diapazonas yra trijų oktavų, galėtum būti dainininke.“ Bet aš buvau kukli ir dainuoti solo nedrįsau. Su tercetu dalyvavau „Dainų dainelėje“, man labai patikdavo dainuoti sekstetu. Tuo metu svajojau tapti vargonininke. Tik va prie pianino sėdėti valandų valandas niekada neturėjau kantrybės… Nepaisant to, mano muzikalumas, matyt, buvo pastebimas, ir man yra tekę dalyvauti įvairiuose vietiniuose konkursuose, pavyzdžiui, J. S. Bacho. Vėliau, kai studijavau Kaune, mane atrinko dalyvauti B. Dvariono konkurse. Tačiau atvykusi į Vilnių ir pamačiusi, su kokiu atsidavimu ir kaip virtuoziškai groja kiti, apsimečiau pasitempusi ranką ir „pabėgau“ nuo to streso. Beje, kai Vilniuje, Valstybinėje konservatorijoje, studijavau fortepijono specialybę, savo svajonę tapti vargoninke jau seniai buvau pamiršusi.

Kaip pasikeitė gyvenimas, kai įstojai į Juozo Gruodžio technikumą Kaune?

Teko atsiskirti nuo šeimos ir apsistoti bendrabutyje. Tiesa, Kaunas buvo netoli ir savaitgaliais grįždavau į Marijampolę. Mano mokytoja Vita Karužaitė buvo griežta ir gal būtų norėjusi išpešti geresnių rezultatų, bet man buvo įdomiau sėdėti Kauno viešojoje bibliotekoje ir klausytis įrašų – to reikėjo muzikos istorijos pamokoms. O ten buvo daug užsieninių plokštelių, viena iš pirmųjų pasitaikė pianisto Danielio Barenboimo ir Jacqueline du Pré. Nė neįtariau, kad vėliau pati su juo dainuosiu – turėjau garbės Berlyne surengti Liederabend, o Barenboimas akompanavo man kaip pianistas. Be to, Kauno bibliotekoje tada atradau Maria Callas, nes reikėjo susipažinti su Gaetano Donizetti’o „Liučija di Lamermur“. Štai ir pagavau bacilą! Kurį laiką klausiausi vien operų su Maria Callas. Pati pajutau didžiulį norą dainuoti. Eidavau klausytis dainininkų per egzaminus ir į koncertus, bet pakeisti specialybės jau Kaune nesiryžau. Tad tolesnėms fortepijono „kančioms“ įstojau į Konservatoriją Vilniuje. Bet, aišku, ilgos pianistinės studijos vėlesnei mano kaip dainininkės karjerai buvo fundamentalios.

Papasakok trumpai, ko išmokai Liudos Grybauskienės fortepijono klasėje?

Profesorei Liudai Grybauskienei esu nepaprastai dėkinga už kantrybę. Ji buvo ne žmogus, o angelas, žinoma, ne vien todėl, kad kentėjo, kaip pernelyg ilgi mano nagai klaksi ant klaviatūros… Ji – tiesiog nuostabus žmogus, kokių reta. Šiandien galiu prisipažinti, kad mano pianistinis tingumas buvo beribis. Per penkerius studijų metus Vilniuje turbūt vos du kartus atsikėliau pusę septynių ryto, kad gaučiau klasę Konservatorijoje. Bet ir tada atėjusi tik ramsčiau fortepijono dangtį, nes labai norėjosi miego… Keltis anksti nebuvo mano specializacija. Grojau gal ir neblogai, nes įvertindavo ketvertais ar net penketais. Profesorė leisdavo groti tuos kūrinius, kurie man patiko. Rinkdavausi tokius, kurie buvo stambių potėpių, neduok Dieve, skambinti Chopiną ar Mozartą! Pasiruošti egzaminams man visada užtekdavo poros savaičių, nes mieliau eidavau į kokį nors prancūzų ar italų, Tarkovskio ar Fellini’o filmą… Paprastai per egzaminus mane išgelbėdavo įkvėpimas muzikuoti, žvelgiant į to meto Lenino aikštę… Taip buvo ir per valstybinį egzaminą, po kurio aš uždariau fortepijono dangtį ir negrojau daugiau niekada. Mat turėjau problemą – nemokėjau „skaityti iš lapo“. Tik tada, kai kūrinį išmokdavau, galėjau neblogai jį interpretuoti. Todėl nebūčiau įstengusi dirbti net akompaniatore. Tačiau per valstybinį koncertmeisterio disciplinos egzaminą buvau įvertinta penketu, nes žinojau repertuarą ir kuo puikiausiai jaučiau dainininką.

Kas lėmė apsisprendimą studijuoti vokalą, kaip sekėsi mokytis dainavimo? Kaip buvai vertinama tuo metu?

Baigusi fortepijono studijas ir nenorėdama ieškoti jokių pianistės perspektyvų, nutariau išbandyti save dainavimu. Juo labiau kad buvau nuolatinė profesorės Vlados Mikštaitės dainavimo pamokų lankytoja, nes pas ją mokėsi mano draugė. Aš profesorei pareiškiau: jeigu ji nepaims manęs į savo klasę, į dainavimą nestosiu. Ji paėmė, nors abejojo, ar kas nors įdomaus iš manęs išeis… Čia aš darau tokią išvadą. Mano balsas akivaizdžiai nedarė įspūdžio savo skambumu. Niekada nebuvau itin vertinama mūsų Konservatorijoje. Vis svarstydavo, ar esu sopranas, ar mecosopranas? Aš labai gerai žinojau repertuarą ir jaučiau savo galimybes, todėl per vokalo studijas dažniausiai pati rinkdavausi, ką dainuoti. Bet profesorė Mikštaitė laikėsi nuomonės, kad neturėčiau dainuoti Operos studijoje, neverta imtis ir kamerinio dainavimo, nes nukrypsiu nuo teisingos savo vokalinio „vystymosi“ linijos. Antrąkart baigusi Konservatoriją, šįkart dainavimo specialybę, neturėjau beveik jokio repertuaro, išskyrus kokias dešimt arijų. Bet aš tikėjau tuo, ką sakė profesorė: pirmiausia reikia „pasidaryti“ instrumentą, o tada galėsiu juo „groti“, ką tik norėsiu. Tuo labiau kad buvau jau išsilavinusi muzikantė ir interpretuoti bet kokią muziką man buvo savaime suprantamas dalykas. Apie sceninį išsilavinimą mano profesorė, geniali režisierė, pasakė taip: „Aš tau viską parodysiu!“ Bet ką galima parodyti, jei aš neturėjau jokio vaidmens? Taigi šiuo atžvilgiu buvau savamokslė – įsiklausydavau į profesorės pastabas, duodamas kitiems studentams…

Kai kas juokėsi iš manęs, kam užsirašinėju režisieriaus pastabas dėl Fiordilidži vaidmens Mozarto operoje „Visos jos tokios“. Mat aš buvau paskirta ją dainuoti, bet žinojau, kad to daryti man neteks…

Gaudavau ir gana skausmingų pastabų, maždaug tokių: „Tu neatsiskleidei ir nemanau, kad kada nors atsiskleisi.“ Trumpai drūtai, iš manęs nieko neturėjo išeiti! Kai aplink tave giriami studentai be perspektyvos ir jiems rašomi penketai, o tu esi vienintelė „neatsiskleidusi“, kuriai parašomas ketvertas su negatyvaus nuosprendžio garnyru, galima ir palūžti. Tuo momentu aš sukandau dantis, paskui labai supykau, o po trijų dienų, nenorėdama daugiau degti pykčiu, daviau sau įžadą, kad visiems parodysiu, kaip iš manęs „nieko neišeis“. Tiesa, greitai pamiršau tiek nuoskaudą, tiek savo įžadą. Tokiais atvejais geriausia būti stipriai ir tikėti savo galimybėmis.

Kelią į aukštumas Tau atvėrė užsienis. Ką davė studijos Vokietijoje?

Pakliūti į tokio teatro kaip Bavarijos valstybinės operos studija, kurioje tobulinasi jauni dainininkai iš viso pasaulio, buvo didžiausia laimė. Galėjau lankytis operoje kas vakarą, klausytis žymiausių to meto atlikėjų. Be to, gaudavau pakankamą atlyginimą, kuris leido gyventi be ekonominių sunkumų ir važinėti į perklausas. Ten aš pirmąkart dainavau spektakliuose. Juk buvau savamokslė, o čia staiga reikia dainuoti operoje šalia žymių dainininkų didžiojoje ir dar tokioje garsioje scenoje! Pamenu, pirmas pasirodymas buvo Strausso operoje „Salomė“. Aš, vaizduodama vergę, turėjau išlįsti iš palapinės paskutiniu momentu (prieš mano akis – visas teatras!!!) ir sudainuoti vieną frazę. Antras pasirodymas – jau visa Smėlio žmogučio arija Engelberto Humperdincko operoje „Jonukas ir Grytutė“. Paskui Operos studijoje dainavau Marceliną („Figaro vedybos“) ir Dorabelą („Visos jos tokios“). Važinėdavom po apylinkes, rodydami šiuos spektaklius, akompanuojant Bavarijos operos orkestrui. Tai buvo puikus metas, internacionalinė mūsų grupė jautėsi labai vieninga, aš greit išmokau vokiškai.

Kaip studijavai užsienio kalbas – ar privačiai, ar savarankiškai?

Vokiečių kalbos bandžiau mokytis kursuose Vilniuje, bet nuėjau į juos gal tris kartus. Tiesiog paimdavau kokią nors knygelę ir bandydavau skaityti. Išsirašydavau man nežinomus žodžius į sąsiuvinį, o autobuse iš Vilniaus priemiesčio ir atgal kimšdavau juos į galvą. Be to, ruošiau Johanneso Brahmso dainų programą ir pati su žodynu verčiau sau tekstus, kad suprasčiau, apie ką kalbama. Kai atvažiavau į Vokietiją, turėjau maždaug 1500 žodžių bagažą, bet nemokėjau iš jų suregzti sakinio. Tačiau lengvai atpažindavau žodžius, mokiausi naujų ir greitai ėmiau kalbėti laisvai. Pamenu, nusipirkau vieną Cosmopolitan numerį ir pasakiau sau: nepirksiu kito, kol šitas nebus perskaitytas iki galo. Kadangi esu labai smalsi, ilgai neužtrukau. Panašiai atsitiko su italų kalba. Ruošdamasi savo debiutui La Scaloje, turėjau gyventi Milane du mėnesius. Televizija buvo tik itališka. Nusipirkau knygą apie Callas, pradėjau skaityti su žodynėliu, o baigiau be jo. Aišku, kad rišliai kalbėtum, reikia daugiau laiko. Su kartėliu prisimenu italų kalbos pamokas – per jas buvo pilstoma iš tuščio į kiaurą. Tada protestuodama išmokau visą Violetos partiją iš „Traviatos“ italų kalba – išverčiau sau kiekvieną žodį.

Kas palaikė Tave morališkai, kai išėjai į pasaulį? Juk buvo nelengva kovoti dėl savo vietos, įrodyti, ko esi verta. Į ką atsirėmei?

Iš prigimties esu optimistė. Dažnai net ir neturėdama jokio patyrimo, elgiuosi taip, lyg viską žinočiau. Tačiau esu ir perfekcionistė, todėl jaučiu didesnį psichologinį spaudimą, negu derėtų. Visada galėjau tikėtis savo šeimos palaikymo. Bet turiu pasakyti, kad per pirmuosius porą metų Vokietijoje buvau tokia patenkinta ir taip užsiėmusi, kad net į namus skambindavau nedažnai. Matyt, atsidūriau reikiamu metu reikiamoje vietoje, nes viskas ėjosi lyg sviestu patepta. Už savo vietą niekada nekovojau ir niekam nieko neįrodinėjau. „Alkūnių metodu“ neteko naudotis. Paprasčiausiai reikėjo nuolatos dalyvauti perklausose ir stengtis įtikinti, kad esu tinkamiausia tai ar kitai partijai dainuoti. Yra pasitaikę, kad manęs nepaėmė, pavyzdžiui, po perklausų Klagenfurte, Karlsrūėje ar Veimare, bet aš pamaniau: vadinasi, man skirta kažkas geresnio. Ir tikrai – mane paėmė Paryžius, Milanas… Manau, sveika būti įsitikinusiai, kad viskas į gera!

Konservatorijoje abi mokėmės viename kurse. Pamenu, buvai principinga ir gana uždara. Kas lėmė tokius griežtus principus, pavyzdžiui, nusistatymą nebendrauti su paviršutiniškais žmonėmis? Gal koks nors egzistencinis sukrėtimas?

Greičiausiai iš šalies geriau matyti. Kita vertus, dažnai nežinom, kas dedasi žmogaus viduje. Mano pagrindinis principas yra nedaryti kitiems to, ko nenorėčiau, kad būtų daroma man. Jei žmonės elgiasi su manimi neadekvačiai, natūralu, kad automatiškai nebenoriu su jais bendrauti. Gal uždara tada atrodžiau todėl, kad buvau drovi. Turėjau porą draugių, ir viskas. Taigi, tie „paviršutiniški žmonės“ gal visai nebuvo paviršutiniški, tiesiog neturėjau noro su jais bendrauti. Be to, Vilniuje irgi dienų dienas leisdavau viešojoje bibliotekoje, klausydamasi įrašų, vartydama užsienietiškus žurnalus. Man patinka skaityti, ypač literatūrą, kuri tobulina asmenybę, netgi ne romanus. Visada noriu sužinoti ką nors naujo, vertingo, kas praplečia akiratį. Dėkui Dievui ir man pačiai, kad jokių egzistencinių sukrėtimų neturėjau. Mūsų šeima buvo tvirta: tėvai laimingi sykiu, turiu puikią seserį. Manau, žmonės per daug įsigilina į negatyvius savo potyrius ir gyvena, jausdami nuolatinę įtampą. Reikėtų daugiau vadovautis intuicija ir neturėti reikalų su žmonėmis, kurie sukelia stresą. Kiek paanalizavę savo gyvenimą, visi suprastų, kad tiek gerus, tiek prastus dalykus susikuriame patys. Kiekvienas poelgis turi tam tikrus padarinius. Išdrįskime prisiimti atsakomybę. Kiekvienas blogas, nesąžiningas poelgis kito žmogaus atžvilgiu anksčiau ar vėliau būna atlyginamas, tai gal geriau nekurkime sau tokių karminių pasekmių?

Kiek žinau, domiesi įvairiomis religijomis, giliniesi į dvasinę sferą. Kas iš skaitytų knygų paliko didžiausią įspūdį? Kokių dvasinių nuostatų laikaisi (gal išpažįsti krikščioniškas tiesas)?

Religijomis ir jų dogmomis nesidomiu, o dvasiniais dalykais – labai. Tam tikru atžvilgiu esu dėkinga, kad užaugau laisva, gal net laisvamanė. Esu – kaip čia pasakius? – atviro proto. Religija ir tikėjimas, manau, yra du skirtingi dalykai. Dievui nereikia nei žmogaus „alibi“, nei deklaracijų, kaip mes jį garbinam ir kokiai religijai priklausom, jei apsisukę meluojame, vagiame, apgaudinėjame ir smurtaujame. Aš nestudijuoju įvairių religijų, mane domina temos, kurios yra už religijos ribų, bet skatina dvasinį tobulėjimą, praplečia sąmonę. Mane domina universalūs visatos dėsniai, kvantinė fizika, jos atspindys kasdieniniame gyvenime. Ir panašūs fenomenai. Esu perskaičiusi daugybę puikių Deepako Chopros, Dolores Cannon, Charleso Haanelio knygų, bet nežinau, kiek šie autoriai yra žinomi Lietuvoje. Vienos iš puikiausių perskaitytų knygų buvo Lee Carrolio „Nauja pradžia“ (The New Beginning: 2002 and Beyond, 2002) ir „Pakelti uždangą“ (Lifting The Veil: The New Energy Apolocalypse, 2007). Esu laiminga, kad galiu laisvai skaityti anglų, italų ir vokiečių kalbomis. Daugelis tų knygų nėra išverstos iš anglų kalbos.

Ši literatūra tik dar labiau sustiprino mano nuostatas. Manau, kiekvienas žmogus, jei nors kiek įsiklauso į tylų savo sąžinės balsą, puikiai skiria, kas yra moralu, o kas – amoralu.

Kaip Lietuva tau atrodo dabar, kai žvelgi iš pasaulinės perspektyvos? Ekonomiškai, politiškai, kultūriškai?

Negalėčiau spręsti apie Lietuvos situaciją kuriuo nors vienu aspektu, nes esu atitolusi nuo jos kasdienybės. Manau, esama specifinių problemų, bet yra ir ta pati problematika kaip visame pasaulyje. Iš tolo man susidaręs, matyt, idealizuotas gimtinės įvaizdis. Keletą dienų pabuvusi Lietuvoje, pastebiu, kad ir pas mus apstu korupcijos, kad politikai galvoja ne apie šalies reikalus, o tik apie savo ir partijos, kuriai priklauso, finansinę naudą. Žmonės per rinkimus atiduoda balsus už gražius žodžius arba už niekingas dovanėles. Bet negerai būtų, jei viską pernelyg apibendrintume, nes visur ir visada yra puikių, visuomenei atsidavusių žmonių.

Kaip manai, ar Lietuva turėtų remtis lietuvybe, tautine valstybe, ar Tau artimesnis globalus požiūris, iškeliantis Europos Sajungos vertybes, tokias kaip pilietinė visuomenė, žmogaus ar mažumų teisės? Kadaise buvai kalbinama balotiruotis į Lietuvos Prezidentus. Ko būtum siekusi, ar dabar požiūris pasikeitė?

Neturiu jokių iliuzijų: šiandieninė pasaulio raida glaudžiai susijusi su globalizacija. Mano nuomonė tokia: jei žmonės visame pasaulyje sugebėtų žvelgti aukščiau už bet kokius religinius, kultūrinius, tautinius ar odos spalvos skirtumus, žemėje nebūtų vietos karams. Kas turi interesą išlaikyti tautiškumą, tegu tuo užsiima, kieno interesai kitokie, tegu siekia savo tikslų. Manau, žmonijai derėtų labiau globalizuotis gerąja to žodžio prasme, t. y. moraliai ir dvasiškai. Verslas, politika turėtų būti nepriekaištingai moralūs. Į nacionalumą pernelyg sutelktas mąstymas gali būti per daug varžantis. Aš esu pasaulio pilietė, gimusi, užaugusi Lietuvoje ir mylinti savo Tėvynę.

Kai man buvo pasiūlyta kandiduoti į Prezidentus, iškart suvokiau, kad, nepaisant vienos ar kitos galbūt gražios idėjos, neturiu tam reikiamos kompetencijos, ypač ekonomikos srityje, o tai, mano manymu, yra nepaprastai svarbu.

Tavo darbai suplanuoti daugeliui metų į priekį, esi labai užimta. Vis dėlto ką veiki laisvalaikiu? Per spaudos konferenciją sakei, kad vienas didžiausių malonumų – apsilankyti gerame restorane…

Mano laisvalaikis yra toks pat kaip ir darbas. Mėgstu skaityti, kartais per TV pažiūriu kokią nors informatyvią laidą. Internete galima skaityti ir žiūrėti įvairiausius video kad ir visą dieną.

Pati beveik nemoku gaminti, bet galėčiau būti gourmet restoranų tikrintoja. Esu labai išlepinta gero maisto. Namuose Miunchene (gaila, ten būnu labai trumpai) visada pavyksta kiek suliesėti, nes pati išverdu kokių nors daržovių, orkaitėje iškepu žuvį ar mėsos ant grilio. Tada valgau nedaug. Restoranuose dažnai esu sugundoma ragauti įvairių patiekalų ir persivalgau. Paprastai įvairiose šalyse žinau restoranus, kuriuose vertėtų apsilankyti ir ko norėčiau paskanauti. Japonų patiekalais galėčiau mėgautis kasdien. Tačiau dėl higieninių sumetimų neberizikuoju užsisakyti sušio bet kur. Todėl labai laukiu būsimos kelionės į Japoniją, ten kasdien valgysiu vien sušius, dumblius ir kitus japoniškus patiekalus.

Tavo karjera – pavyzdys, kaip įkūnyti svajones. Ką galėtum patarti jauniems žmonėms, kad jie atrastų savo kelią? Ko reikia, kokių asmeninių savybių? O gal tiki lemtimi, talentu?

Lemtimi netikiu. Mes patys savo nusistatymu, svajonėmis, studijomis ir nuoseklumu kuriame savo ateitį. Kiekvienas turi kokį nors talentą. Kad jį pažintum, reikia įsiklausyti į save. Manau, niekas nesuklys, jei imsis to, kam jaučia tikrą aistrą. Net ir paprastas darbas, atliktas su meile, gali suteikti didelį pasitenkinimą ir atnešti didelę naudą visuomenei. Be jokių garantijų, ar pavyks, aš paprasčiausiai nuosekliai ėjau savo keliu, pasikliaudama protu ir širdimi. Pamažu „krapščiausi“, kol atkasiau savo lobį, o dabar galiu džiaugtis kryptingo ir švelnaus savo užsispyrimo vaisiais. Jeigu būčiau klausiusi tų, kurie sakė, kad dainininkės iš manęs nebus, kas būčiau dabar? Kaip sakoma, juokiasi tas, kas juokiasi paskutinis. Kai pagalvoju apie tuos prastus pranašus, kurie šaipėsi iš manęs, dabar norisi tik nusijuokti.

Nors kartais būna labai nelengva, nereikia pasiduoti aplinkinių įtakai, šnekoms ir pesimizmui. Reikia stengtis atskirti gerą, reikalingą informaciją, kuri padėtų tobulėti. Reikia susimąstyti ir apie neteisingą ar žeidžiančią kritiką. Tai yra tarsi vertybių patikrinimas. Kritikai dažnai kritikuoja nenusimanydami arba paveikti bala žino kokių veiksnių. Reikia sugebėti atskirti pelus nuo grūdų. Kol pats žinai, ko trokšti ir ko sieki, gal geriau nė neskaityti tų kritikų pranašavimų.

Linkiu visiems pasitikėti savo intuicija, puoselėti profesinę aistrą, talentą ir pačias drąsiausias svajones, nepasiduodant abejonėms. Nereikia dairytis į kitus, geriausia yra susitelkti į save. Patarčiau atsikratyti bet kokių nuodingų emocijų – pavydo, baimės, pykčio ir pan. Viskas, ką darome, turi būti visų labui.

Dėkoju už pokalbį.