Faktai ir emocijos

ŽURNALAS: KRANTAI
TEMA: Teatras
AUTORIUS: Dalia Daukantienė
DATA: 2012-03

Faktai ir emocijos

Dalia Daukantienė

Scenografui Jonui Surkevičiui prisiminti

Naujųjų metų išvakarėse Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje rengiami tradiciniai vakarai, parodos ir koncertai iškilių aktorių, režisierių, dramaturgų, kompozitorių, dainininkų, muzikantų bei kitų kultūros veikėjų  šimto metų jubiliejams paminėti. Vakarų metu prisiminimais dalijasi šeimos nariai, artimieji, mokiniai, draugai. Pernai gruodžio 14-ąją vyko vienas iš ciklo „Šimtamečiai“ renginių, skirtų 1911 metais gimusiems Lietuvos teatralams paminėti. Ta proga buvo atidaryta ilgamečio Panevėžio dramos teatro ir Valstybinio akademinio dramos teatro dailininko Jono Surkevičiaus scenografijos paroda. Dalyvavimas ruošiant renginį ir parodą nevalingai paskatino mane ne tik prisiminti dailininko gyvenimo faktus, bet ir pažadino dar nenublankusias emocijas, nes daugiau nei po dvidešimties metų grįžusi dirbti į muziejų, archyvuose radau savo seną įvadinį straipsnį, kurį rašiau tada rengiamam, tačiau taip ir nepublikuotam Jono Surkevičiaus katalogui. Pageltę mašinėle spausdinti lapai, chronologiškai išdėstyti faktai dabar man primena praėjusio amžiaus nespalvotąją fotografiją. Atmintyje iškyla žmonės, deja, jau nebesantys tarp mūsų, o su jais teko susitikti ir bendrauti.

Faktai

Jonas Surkevičius gimė 1911 metų vasario 10 dieną Kaune. Baigęs pradžios mokyklą, mokėsi Kauno „Aušros“ berniukų gimnazijoje, tačiau dėl menkų gausios šeimos išteklių mokslus buvo priverstas nutraukti.

Dar ankstyvoje jaunystėje išryškėjo būsimojo dailininko polinkiai lipdyti, piešti, muzikuoti. 1931 metais jis įstojo į Kauno meno mokyklą, kur tuo metu dirbo žymūs dailininkai Juozas Zikaras, Adomas Galdikas, Petras Kalpokas, Vladimiras Dubeneckis ir kt. Baigęs ketverių metų bendrąjį kursą, Surkevičius pasirinko dekoratyvinio meno skyrių, kuriam tuo metu pradėjo vadovauti Stasys Ušinskas. Dar studijų metais būsimasis dailininkas lankėsi Mstislavo Dobužinskio, Adomo Galdiko dirbtuvėse, talkino gaminant dekoracijas, sėmėsi žinių ir patirties.

1937 metais Surkevičius vienas pirmųjų Lietuvoje įgijo scenografo specialybę. Po dvejų metų karo tarnybos jis ruošėsi darbui teatre. 1940 metais naujai įkurta Meno reikalų valdyba, pradėjusi vadovauti Tarybų Lietuvos kultūriniam ir meniniam gyvenimui, paskyrė jį Šiaulių dramos teatro vyriausiuoju dailininku.

Tuo metu teatro būklė buvo itin sunki: daug metų kovojęs už būvį, jis vėl liko be lėšų, inventoriaus, pastovios scenos. Intensyvus darbas užgriuvo dailininką. Jis dirbo su režisieriais Juozu Stanuliu ir Kaziu Juršiu. Tačiau prasidėjęs karas sugriovė visus planus – Surkevičius grįžo į Kauną ir čia intensyviai tapė. Ypač jam sekėsi peizažai.

Tikroji gyvenimo ir kūrybos mokykla prasidėjo Panevėžyje, kur jauną, tvirtą, sportišką ir ištvermingą dailininką „atsivežė“ Juozas Miltinis. „Chaosas, baisumai, vargai, kančios, – prisiminė režisierius, – nebuvo patalpų, dažų, prožektorių… Kūrybinį procesą palaikė tik mūsų entuziazmas ir bendro tikslo siekimas. Vokiečiai kontroliavo repertuarą, kuris buvo „kaimiškas“. Pastatymai dvelkė santūriu ir kukliu estetizuotu realizmu. Erdvės nebuvo mūsų „būdoj“ ir tvirto žingsnio nebuvo, bet jau žiūrėjom, kad kūryba „eitų“ žmogaus intelekto vystymosi keliu“[1].

Juozo Miltinio asmenybė, jo savita ir originali režisūra jaunam dailininkui darė didelį poveikį. Nepaisant griežto režisieriaus ir mokytojo požiūrio į teatrą, savotiško jo diktato, bendras darbas studijoje ugdė kūrybinės atmosferos, stiliaus pojūtį.

„Tai ir yra kūryba. Režisierius ne pyksta, o kursto. Vienas pradeda, kitas prideda. Surkevičius, ­– pasak Vaclovo Blėdžio, – kunkuliuojanti energija. Lengvumo mene nepripažįsta, jis nori svorio. Nudžiugdavo, kai gimdavo mintys, – realizacija tapdavo artimesnė“[2].

Emocijos

Buvo 1988-ųjų balandis. Ruošiant Jono Surkevičiaus katalogą, norėjosi betarpiškų ir emocionalių dailininko kolegų prisiminimų bei jo veiklos vertinimų. Sugalvojom pakalbinti režisierių Juozą Miltinį. Vykom su kolege į Panevėžį, iš anksto susitarusios dėl trumpo ir konstruktyvaus pokalbio. Kelionė autobusu, vakarėjanti šalta lietinga pavasario diena – nuotaika tingiai melancholiška… Standartinio daugiabučio kiemas, gergždžiantis liftas, sklindantys gaminamo maisto kvapai nežadėjo nieko ypatinga. Staiga prasivėrus durims tapome „pažadintos“ valdingo ir agresyvoko namų šeimininko balso. Griežtai ir be sentimentų buvome informuotos, kad svečiai jo nedžiugina, o visokioms sapalionėms ir rašliavoms jis neturįs laiko, kad teatras dalykas rimtas, todėl verčiau mums negaišti ir grįžti į Vilnių. Apstulbusios ir visiškai sutrikusios bandėme prašyti įsileisti nors kelioms minutėms ir suteikti galimybę paklausti apie jo kolegą Joną Surkevičių. Audringa uvertiūra prie durų truko apie penkias amžinybe virtusias minutes, po kurių, šelmiškai nusišypsojęs ir į mus nežiūrėdamas, šeimininkas įėjo į vidų, duodamas suprasti, kad ir mums leidžiama įeiti.

Namuose mus pasitiko režisieriaus geriausias draugas Vaclovas Blėdis – visiška Juozo Miltinio priešingybė: tylus, šiltas ir draugiškas. Jautėmės be kaltės kaltos – lyg pagautos nusikaltimo vietoje. Žodis po žodžio, sakinys po sakinio… Pokalbis truko daugiau nei dvi valandas… Buvom supažindintos su teatro istorija ir filosofija, režisieriaus ir aktorių psichologija, Konstantinu Stanislavskiu ir moderniuoju teatru… Įsiterpti buvo neįmanoma… Blėdis mus vaišino arbata, o maestro, stovėdamas prie lango ir žvelgdamas į tolį, garsiai ir teatrališkai dėstė savąją teatro filosofiją, kartkartėm užduodamas retorinius klausimus ir pats į juos atsakydamas. Apie darbą su Jonu Surkevičiumi Miltinis kalbėjo nedaug. Jo bendravimas unikalus: erudicijos fejerverkas, intelekto audra. Jis visiškai užvaldo pašnekovą (veikiau – klausytoją). Yra viena tiesa – jo tiesa, išmąstyta ir pasverta, todėl kompromisų būti negali. Pokalbio pabaigoje jautėmės kaip išgręžti skudurai. Maloniai atsisveikinusios įlipome į liftą. Jame nevalingai isteriškai ėmiau ašaroti: emocinė iškrova, – taip suprantu savo būseną dabar. Nesunku įsivaizduoti, kokį poveikį šis žmogus darė aktorių trupei ir visai spektaklių kūrėjų komandai.

Tuomet dar nesuvokėme, kad likimas mums dovanojo gyvą bendravimą su Lietuvos teatro legenda. Poros valandų, praleistų su maestro  Juozu Miltiniu, nepamiršiu niekada.

Faktai

Ilgą ir kruopštų kūrybinį procesą liudija gausūs paruošiamieji eskizai. Jono Surkevičiaus scenovaizdžių kompozicija negimdavo tol, kol autorius nesuprasdavo, kur jos „mazgas“. Jį atradus kompozicija gimdavo tarsi savaime. Scenoje atsidūrę daiktai iš paprastos butaforijos virsdavo vaizdiniais hieroglifais. Nors visuomet taktiškas epochos atžvilgiu, dailininkas subtilios meninės intuicijos vedamas vengė buitiško smulkmeniškumo, siekė jausmo ir minties kontakto, kūrė pagrindinę veikalo mintį išreiškiančias nesudėtingas, tačiau spalvingas dekoracijas, padedančias režisieriui ir aktoriams sukurti stilistiškai vientisą spektaklį. Tokie yra Surkevičiaus apipavidalinti veikalai: Nikolajaus Pogodino „Sidabrinis slėnis“ (1941), Beno Jonsono „Sukčiaus testamentas“ (1941), Petro Vaičiūno „Prisikėlimas“ (1942), Luigi Pirandello „Henrikas IV“ (1944), Antano Vienuolio „Prieblandoje“ (1945), Molière‘o „Žoržas Dandenas“ (1947) ir kiti.

Kūrybos pradžioje dailininkas atsiskleidė kaip puikus kostiumų meistras. Kurdamas tipažus jis rėmėsi faktine medžiaga, jos ieškojo studijuodamas literatūrą, važinėdamas po įvairias vietoves. Atsižvelgdavo ir į individualius aktoriaus bruožus, kuriuos fiksavo ilgų repeticijų metu. Betarpiškai studijuodamas aplinką dailininkas viską apibendrindavo eskizuose. Juose akcentuodamas būdingiausias detales, jas emocionaliai išryškindavo spalva.

Dirbdamas Panevėžyje, 1945–1949 metais Surkevičius bendradarbiavo su Šiaulių dramos teatru. Tačiau vaisingiausias ir brandžiausias dailininko kūrybos etapas sutapo su persikėlimu į Vilnių 1949-aisiais, kai jis buvo pakviestas į Lietuvos TSR valstybinį dramos teatrą, o nuo 1953-iųjų paskirtas vyriausiuoju dailininku. Čia dirbo su daugeliu režisierių: Romualdu Juknevičiumi, Juozu Rudzinsku, Kazimiera Kymantaite, Henriku Vancevičiumi, Vytautu Čibiru, Irena Bučiene, Algirdu Lapėnu ir kt. Įgyvendino daugiau kaip šešiasdešimt spektaklių, kuriuose atsispindėjo to meto scenografijos meno ieškojimai ir atradimai, – tai Aleksandro Gudaičio-Guzevičiaus „Kalvio Ignoto teisybė“ (1950, rež. H. Vancevičius), Balio Sruogos „Apyaušrio dalia“ (1956, rež. R. Juknevičius), Gabrieliaus Landsbergio-Žemkalnio „Blinda“ (1958, rež. K. Kymantaitė), Ivano Turgenevo „Mėnuo kaime“ (1962, rež. R. Juknevičius), Nazimo Hikmeto „Visų užmirštas“ (1960, rež. V. Čibiras), Milano Kunderos „Raktų savininkas“ (1963, rež. V. Čibiras), Karelo Čapeko „Makropulo receptas“ (1973, rež. I. Bučienė).

Dirbant sunkiais pokario metais, nekonfliktinės dramaturgijos ir MCHAT‘o etalonų laikotarpiu, kūrėjams buvo labai sunku atskleisti savo individualybę. Vis dėlto palaipsniui Surkevičiui pavyko praplėsti tradicinius teatro dailės rėmus, savo darbuose siekiant teatrališko, fragmentiško, sąlygiško vaizdo. Scenografas Michailas Percovas  Surkevičių apibūdino kaip ryškų tapybinės mokyklos dailininką, įvaldžiusį piešinį ir savitą koloritą[3].

Scenografas produktyviai bendradarbiavo su LTSR liaudies artiste režisiere Kazimiera Kymantaite – buitinių ir psichologinių pjesių statytoja.

Emocijos

Visiškai kitoks susitikimas, visiškai kitoks žmogus. Su Kazimiera Kymantaite susitikome nuostabų šiltą saulėtą vasaros vakarą jaukiuose jos namuose Žvėryne. Norėdamos sudaryti rimtų ir pareigingų muziejininkių įvaizdį, dar prieš gerą pusvalandį ėmėme slampinėti apie režisierės namus. Sutartu laiku pasibeldėme į duris, kurias atidarė duktė Agnė. „Atsiprašau, – tarė, – bet mama kiek vėluoja – vis tie reikalai…“ Laukėme neilgai. Netrukus graži ir pasipuošusi, linksma ir betarpiška, kaip sena gera pažįstama Kymantaitė šiltai ir draugiškai mus pasveikino. Apie ilgametį savo kolegą pasakojo su didele meile ir pagarba, ypač apibūdindama dailininko veiklą ir kūrybą. Gyrė puikų jo skonį, mėgavosi kūrybinio proceso sklandumu ir bendravimo darna. Režisierė pasakojo, kad labai pasitikėjo dailininku, todėl kurdami naują spektaklį scenarijų jie skaitydavo atskirai. Po to atskirai kurdavo ir sceninį reginį. O vėliau, suėję kartu, tris keturias dienas derindavo, bardavosi, kankindavosi, – taip gimdavo naujas kūrinys.

Įsimintinas Kazimieros Kymantaitės humoro jausmas – šviesus ir lengvas kaip ji pati. Kalbėjo kaip galvojo, nebijojo pasirodyti juokinga, todėl bendravimas su ja – kaip šventė, be streso, be įtampos. Atidi ir pastabi. Žavi asmenybė.

„Daug esu su juo dirbusi. Tai plataus užmojo menininkas, priklausantis didesniems teatro dekoratoriams, taip kalbu ne vien dėl to, kad esu realistė. Surkevičius turėjo gerą skonį – scena niekad nebuvo perkrauta. Puikus pavyzdys – „Kalvio Ignoto teisybė“. Dailininkas pastatė frontoną, ir to užteko. O dabar? Vadinamieji talentingi dailininkai užkrauna sceną, kad nei artistui, nei šviesai vietos nėr.

Surkevičiaus dekoracijos atrodė stabilios, nepaslankios, tačiau sustatyti joms užteko dviejų darbininkų. Dailininkas ypatingai jautrus spalvai. Pavyzdžiui, charakterį jis galėjo surasti kostiumo spalvoje. Mėgstamiausia – violetinė spalva.

Dirbti su Surkevičiumi buvo smagu. „Blinda“ (1958) – vienas geriausių mudviejų darbų (šalia mano „Žemės maitintojos“, „Žaldokynės“). „Meisterio ir sūnų“ (1978) scenovaizdis ypač vykęs buvo: ant rato – tiltas, o ant jo – gyventi galėjai, eiti lyg keliu, mirti… Scena funkcionali – dekoracijos spektaklio metu kito atsižvelgiant į apšvietimą, aktorių kuriamas mizanscenas. Pasinaudodamas judančia scenos dalimi, Surkevičius priartino prie žiūrovų tam tikras veiksmo vietas, sutelkdamas į jas publikos dėmesį. Lakoniškos, paprastos dekoracijos prisidėjo kuriant viso spektaklio atmosferą.

Dailininkas tylus, nedaugiakalbis, tačiau reikiamu momentu visada patardavo, aktyviai diskutuodavo. Kad ir kiek mažai laiko būdavo skiriama naujiems spektakliams įgyvendinti, niekad nevėluodavo atiduodamas eskizus.

…Velniškai neapkentė komisijų! Velniškai…“[4]

Faktai

Nemažai scenovaizdžių ir kostiumų eskizų Jonas Surkevičius sukūrė LTSR akademinio operos ir baleto teatro spektakliams (Juliaus Juzeliūno baletui „Ant marių kranto“ (1953), Aleksandro Glazunovo „Raimondai“ (1951), dar ir Vilniaus lėlių teatrui. Visų scenovaizdžių bendras bruožas – emocionali pozicija dramaturgijos atžvilgiu. Laikui bėgant dailininko išraiškos priemonės tapo taupesnės, scenografija – psichologiškai sudėtingesnė, koloritas – emocingesnis. Žinoma, per ilgą laikotarpį lydėjo ne vien kūrybinė sėkmė – pasitaikydavo ir paviršutiniško, siaurai suvokto charakteringumo bei psichologizmo, tačiau net ir šiems darbams būdingas jausmingumas ir neracionalumas.

Nuo 1940 metų Jonas Surkevičius – LTSR dailininkų sąjungos narys. 1959–1966 metais jis pirmininkavo teatro dailininkų sekcijai, talkino Jurbarko, Alytaus, Anykščių liaudies teatrams, respublikinių festivalių ir dainų švenčių rengėjams, dalyvavo respublikinėse, Pabaltijo ir sąjunginėse dailės parodose, rengė personalines parodas. Surkevičius – aktyvus Pabaltijo liaudies teatrų festivalio „Draugystės rampa“ dalyvis ir daugkartinis laureatas. Dailininko nuopelnai įvertinti apdovanojimais, LTSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo garbės raštais, medaliais, Garbės ženklo ordinu. Kūrybinius laimėjimus vainikavo LTSR nusipelniusio meno veikėjo (1959) ir LTSR liaudies dailininko (1971) garbės vardai.

Per keturiasdešimt kūrybinės veiklos metų Jonas Surkevičius vien profesionalioje scenoje įgyvendino daugiau kaip pusantro šimto sumanymų. Dalį darbų saugo respublikiniai ir sąjunginiai muziejai. Jie liudija realius ir rimtus dailininko scenos meno laimėjimus.

Emocijos

Pamenu jaudulį, pareigą ir atsakomybę, su kuria lankiausi Jono Surkevičiaus namuose Vilniaus miesto centre. Vykdžiau misiją  atsirinkti darbus Teatro, muzikos ir kino muziejui, bet jaučiausi nejaukiai. Jaučiau šeimos narių nerimą dėl mylimo žmogaus silpstančios sveikatos ir didžiulį norą parodyti pagarbą pačiam dailininkui bei jo viso gyvenimo meilei – scenografijai. Pamenu namus, sklidinus senų ir nelabai senų daiktų, pilnas lentynas knygų, segtuvų – ne interjero puošmenų, o veiklos atributų, savotiškų veikėjų ir dalyvių, be kurių neįmanoma įvairialypė ir daugiaplanė dailininko veikla. Beje, panašiai atrodė beveik visų XX amžiaus inteligentų namai, kuriuose daiktai – emocinių santykių ir svarbių gyvenimo momentų liudininkai. Pamenu gausybę eskizų: puošiančių sienas, įrėmintų ir susuktų į ritinius.

Jaučiausi lyg patekusi į labai intymų pasaulį, mažutę bendruomenę, kurioje paisoma savų nerašytų taisyklių ir ritualų, bendruomenę, kurioje vyrauja supratimas ir pagarba.

Aš buvau liudininkė kažko labai svarbaus ir prasmingo, o Jonas Surkevičius nebyliai ir kantriai tame dalyvavo…

Faktai

Pasak Jono Surkevičiaus, „kiekvienas teatro spektaklis, kaip meninio kūrinio visuma, gimsta ištiso kūrybinio kolektyvo pastangomis. Dailininko dekoratoriaus įnašas negali išsiskirti iš tos visumos. Scenografas turi mokėti organizuoti ir konstruoti spektaklio scenovaizdžio elementus: interjerą ir eksterjerą, avansceną ir foną, kostiumus, apšvietimą, rekvizitą – to reikia režisieriaus sumanymui įgyvendinti.

Režisieriaus darbas lemia spektaklio esmę, bet tik tada, kai ir kiti jo komponentai, tarp jų – dailininkas, nelieka nuošaly, o parodo maksimumą aktyvumo.

Visada didžiai vertinu spektaklyje vaidybos komponentą. Todėl aktorių kostiumams skiriu gal didesnį dėmesį nei pačioms dekoracijoms, kostiumais tiksliausiai galima perteikti epochos stilių ir dvasią.

Savo praktinėje veikloje, rengiant spektaklį, niekada nesiekiau kaip nors išsiskirti ar pranokti režisierių, bet ir nusileisti nenorėjau. Priešingai, esu patyręs, kad ne vienam režisieriui labai praverčia pirminiai scenografo eskizai, padedantys jam, kaip sakoma, „užsikabinti“ ir kartu su dailininku imtis sceninės erdvės tvarkymo. Bene geriausias atvejis būna tada, kai režisieriaus ir dailininko bendradarbiavimo bei abipusių pastangų dėka gimsta vertingas meno kūrinys“[5].

Emocijos

Kiekvienam iš mūsų bendravimas su žmonėmis – ypač jei jie yra asmenybės – formuoja unikalią patirtį. Praleidęs kurį laiką tarp konkrečios kultūros atstovų, tampi tam tikro jų požiūrio dalyviu. Šiandien žvelgiu į dailininko darbus kitaip, nes kitaip suprantu jo gyvenimo ir kūrybos faktus.

Jonas Surkevičius jau pelnė scenografijos klasiko vardą. Jo darbai pelnytai puošia muziejų sales. Privalėjęs paisyti gyvenamojo meto kanonų bei likimo grimasų, jis tapo unikalus, todėl Jį vertinu jautriai ir su pagarba.

Dalia Daukantienė


[1] Iš autorės pokalbio su Juozu Miltiniu. – Panevėžys, 1988, balandžio 24.

[2] Iš autorės pokalbio su Vaclovu Blėdžiu. – Panevėžys, 1988, balandžio 24.

[3] Iš Michailo Percovo atsiminimų. – Vilnius, 1988, kovas.

[4] Iš autorės pokalbio su Kazimiera Kymantaite. – Vilnius, 1988, birželio 20.

[5] Iš nepublikuoto Jono Surkevičiaus kūrybos katalogo įžangos. – Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus, Jono Surkevičiaus fondas.