Fredianis ir jo rūmai

ŽURNALAS: LITERATŪRA IR MENAS
TEMA: Publicistika
AUTORIUS: Vidas Poškus
DATA: 2013-03

Fredianis ir jo rūmai

Vidas Poškus

Nuo amžių amžinųjų ar tiesiog valstybės pradžios iki mūsų dienų viešajame diskurse priimta tautos paveldą sieti su iškiliais didžiavyriais, garsiais dinastais, garbingais kilmingų giminių atstovais. Antai žinome, kad Vilniaus katedrą statė Mindaugas, Jogaila ar Vytautas, bet nežinome –­ kas konkrečiai projektavo tuos statinius, kieno rankos dėjo plytas ir kėlė gegnes…
Užsakovų sureikšminimo tendencija iki dabar gana gyvybinga yra ir dailės istorijoje – tai ypač akivaizdžiai atskleidžia įvairiausių mecenavimų ir fundavimų tyrimų tendencijos. Pirminiai vartotojai, be abejo, yra ypač svarbūs, savo skoniu ir, svarbiausia, pinigine, inspiravę ne vieno iškilaus meno kūrinio atsiradimą. Be jų iš tiesų nieko nebūtų. Tačiau būkime banalūs: dailės istorija visų pirma yra dailininkų istorija. Tą savo skaitytojams dar šešioliktame šimtmetyje diegė pirmasis Vakarų dailės istorikas – Giorgio Vasari. Tą atskleidžia ir lietuviško paveldo visuma, kad ir kokia fragmentiška, anonimiška ir mažai tyrinėta ji būtų. Menininkai, ir visų pirma menininkai, tegul daugeliu atvejų būdami anonimai, vis dėlto yra jo, to paveldo, pasiekusio dabartį menkais likučiais, kūrėjai.
Vienas iš Lietuvos dailės veikėjų, gana iškilus ir reikšmingas įtvirtinant brandžiojo romėniškojo baroko formas šiaurietiškoje dirvoje (kaip dažna tais laikais, tai yra XVII amžiuje – italas) – ir nustelbtas savo „šeimininkų” – užsakovų iš Pacų ir Sapiegų giminių, Giovannis Battista Fredianis, vėlgi čia yra ne išimtis, o visą padėtį puikiausiai atspindintis pavyzdys.
Tuo įsitikinti galima, kad ir panaršius internete – turbūt vienoje svarbiausių ne tik bendravimo, bet ir žinių priemonėje. Simptomatiška būtų viena iš daugelio globalių architektų duomenų bazė (www.worldarchitecturemap.org), kurioje Fredianis, vis dėlto (ir tai labai džiugu) yra, tačiau visos esamos grafos užpildytos iškalbingomis trijų klaustukų kombinacijomis. Antai: Tautybė: ???, gimimo data: ???, mirties data: ???, gimimo vieta: , [t. y. kablelis], kūriniai: [tuščia]. Ir tik menininko propaguoto stiliaus eilutėje parašyta: Baroque1. Bet ką ten internetas, jeigu net lokaliniame tezaure – Lietuvos dailininkų žodyno pirmajame tome, apimančiame Didžiosios Kunigaikštystės dailės istorijos etapą (XVI–XVIII a.), toks menininkas nėra įrašytas.
Nors negalima sakyti, kad Fredianis yra balta dėmė lietuviškoje dailės istorijoje. Apie jį kalbėta nemažai, ypač aptariant įvairius XVII amžiaus antrosios pusės kultūros – pirmiausia brandžiojo baroko architektūros, aspektus.
Fredianio vardą į mokslinę apyvartą bene pirmasis įvedė Józefas Ignacas Kraszewskis, nurodęs ne tik „Frigdianio” kilmę iš Lukos miesto, bet ir dalyvavimą statant Šv. Apaštalų Petro ir Pau­liaus bažnyčią2. Vienas išsamiausių tos bažnyčios ir to laikotarpio Vilniaus kultūros bei kasdienybės tyrinėtojų – Stasys Samalavičiaus –­­ Fredianio vardą yra paminėjęs ne vienu ir įvairiais rakursais (jį tiesiog galima vadinti tikru Fredianio populiarintoju). Šio tyrinėtojo dėka žinoma, kad 1673 m. italas su Vilniaus magistratu bylinėjosi dėl nesėkmingos tilto statybos – novatorišką įrenginį nuplovė galingas tų metų pavasario ledonešis (vien todėl inžinerinės minties polėkis neįtikino vilniečių), kad aštuntąjį dešimtmetį dalyvavo Pažaislio kamaldulių vienuolyno statybose ir net buvo vyresniuoju architektu („architektem seniorem”)3, kad 1679 m. Fredianis suprojektavo Černigovo Švč. Trejybės vienuolyno cerkvę, kad 1682 m. jo, kaip architekto, nuopelnas yra reikšmingas Šv. Apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčios Antakalnio reguliariųjų Laterano kanauninkų vienuolyne statybose ir kad konkrečiai jis darė portalo brėžinius4. Menotyrininkas Leonidas Žilevičius taip pat yra aptikęs konkretesnių Fredianio pėdsakų Kaune –­­ būtent italų menininkas esą apie 1674 m. sukūrė Pažaislio kamaldulių vienuolyno bažnyčios struktūros modelį)5. Taip pat manoma, kad Fredianis dalyvavo apmatuojant Trinitorių bažnyčios pamatus Vilniaus Antakalnyje, jog prisidėjo projektuojant ir ten pat, šalia, esančius Kazimiero Jono Sapiegos rūmus6. Už visą savo architektūrinę veiklą, o visų pirma už karinę tarnybą (septintajame dešimtmetyje pulkininko laipsnį turėjęs Fredianis tarnavo M. K. Paco vadovaujamame svetimšalių autoramente7) 1676 m. architektas gavo Lietuvos pilietybę?8 (Šis atvejis irgi labai aiškiai atskleidžia tuometį menininkų statusą, kad jie labiau vertinti kaip techniniai darbuotojai, o ne savo išmone stebinantys kūrėjai.)
Kaip galima suprasti iš, regis, pabirų, fragmentiškų biografinių faktų bei detalių, savo gana įvairialype veikla ir novatoriškumu Fredianis atitiko savo gyvenamosios epochos laiko dvasią, universalumu kažkiek primindamas tos epochos genijų Gian Lorenzo Bernini. Diskusijų išties nekelia teiginys, kad bet kokiu atveju šis menininkas atstovauja brandžiajam barokui –­ tiek itališkajam, tiek, natūralu, lietuviškajam.
Tradiciškai Fredianis laikomas ir Mykolo Kazimiero Paco rūmų Didžiojoje gatvėje 7 architektu (ar bent vienu iš jų)9. Galbūt drąsu, bet ne per drąsu yra teigti, kad šie rūmai galėtų būti kuo tikriausia menininko vizitine kortele – jeigu ne atspindinčia pagrindines jo kūrybos ypatybes, tai bent pateikiančia šiokių tokių duomenų apie jį kaip asmenį ir kūrėją. Tad ir vadinti juos galima ne tik Pacų, bet ir Fredianio rūmais.
Žinoma, remtis šiuo objektu kaip kokia panacėja tikrai negalima, kadangi tai, ką matome dabar ir ypač iš gatvės pusės, daugeliu atvejų yra Rusijos kapitonų ir poručikų ir net vieno iš Lietuvos istorijos „tėvų” – Teodoro Narbuto – architektūrinio polėkio (1860 m. jis kažkiek keitė rūmų fasadą) išraiška –­ 1832 m. rusų valdžia rūmus iš Pacų giminės atėmė, perėmė kariuomenės reikmėms ir rekonstravo. Tačiau esminiai struktūriniai dalykai yra išlikę nuo XVII šimtmečio aštuntojo dešimtmečio. Istoriografijoje (konkrečiai –­ dar sovietiniais laikais išleistame Vilniaus paminklų sąvade) pažymėta, kad rūmai galutinai pastatyti 1677 metais, į vieną kūną sujungus du atskirus pastatus – buvusią kanauninko Ambroziejaus Beinarto bursą ir vadinamąjį Vytauto namą10. Kita vertus, dar 1675 metų liepos 4 dienos M. K. Paco testamente minimos šalia „didžiojo mūrnamio” pastatytos naujos gyvenamosios patalpos (…mieszkania przez mię noviter wystawionego a do wielkiey Kamienicy przyłączonego...)11. Kaip yra atradęs lenkų dailės istorikas Sta­nisławas Lorentzas, apie 1669 m. rūmus statė kažkoks meistras Gabrielius iš Krokuvos su savo pagalbininkais (tie patys žmonės darbavosi ir Antakalnyje12), tad Fredianis, kaip ir kitų objektų atveju, galėjo projektuoti bendrą visumą ir atskiras detales.
Kuo tai būtų galima argumentuoti? Ogi tuo, kad gimtajame architekto mieste Lukoje stovi Kunigaikščių rūmai (Palazzo Ducale).
Šioje vietoje šiek tiek nukrypstant į šalį, galima pastebėti įdomų sutapimą – Lukos miestas nuo ankstyvųjų Viduramžių garsėjo kaip vyskupo Frediano (itališkai San Frediano) miestas, šiam šventajam vienuoliui vėliau buvo paskirta jo paties statyta bazilika. Įdomu dar ir tai, kad Lukoje šventojo Frediano kultu rūpinosi ne kas nors, o Laterano kanauninkai, tie patys, kurių bendruomenė buvo įsikūrusi Antakalnyje.
Jeigu nebūtų vėlesnių perstatymų (tiek vienu, tiek kitu atvejais), žmogui, stebinčiam abiejų pastatų – Vilniaus Pacų ir Lukos Kunigaikščių rūmų pagrindinius fasadus, kiltų mintis, kad tai beveik broliai dvyniai arba bent pakankamai artimi vienas kitam brolis ir sesuo. Netgi tie perstatymai, nulėmę kadaise labai aiškios planinės struktūros virsmą sudėtingu korpusų ir kiemų konglomeratu, irgi vienija abu pavyzdžius. Pažvelkime į abiejų pastatų pagrindinius, kompozicine ir idėjine prasmėmis svarbiausius fasadus. Vilniuje – tai pietinis, žvelgiantis į Didžiąją gatvę, Lukoje – rytinis, atsigręžiantis Vittorio Veneto gatvės bei Napoleono aikštės kryptimi. Abiejų koncepcija yra analogiška, abiem atvejais žymiau nepakeista ir vėlesnių rekonstrukcijų – tai tipiška barokinė, į ilgį ištęsta, lygi siena, skaidoma langų (Vilniaus atveju trys jų juostos, Lukos –­ net keturios, kadangi apatiniame, cokoliniame lygmenyje esama dviejų aukštų), pagrindinis portalas (Pacų rūmų atveju –­ įvažiavimo arka) kaip ašinės simetrijos centras ir kompozicijos branduolys, balkonėlis reprezentaciniame, beletažiniame aukšte virš jo (o dar aukščiau, trečiojo aukšto centre bent iki 1832 m. puikavosi tipiškas barokinių rūmų atributas iš juodo marmuro iškaltas herbinis kartušas su Pacų lelija13) ir plastiškas vainikuojantis karnizas, suteikiantis barokiškos nerimasties bei didybės. Abiejų pastatų giminystė –­ tai ir abiejų jų nevienalytiškumas. Tai, kad Pacų rūmai buvo suformuoti sujungiant į vieną kelis pastatus ypač aiškiai matyti iš gatvės pusės – dominuoja vienas, apibendrintas pastato fasadas, o iš kairės prie jo prijungtas kitas, analogiškos, trilypės struktūros, tik daug mažesnis. Panašus, asimetriškai barokinis sprendimas, kaip liudija ikonografinė medžiaga (1629 m. Frediano Puccinio piešinys, dabar saugomas Lukos valstybiniame archyve14), buvo būdingas ir Lukos Kunigaikščių rūmų rytiniam fasadui iki XVIII amžiaus pradžios rekonstrukcijų (kurių autoriumi buvo Filippo Juvarra), tik dominuojantis fasadas komponuotas kairėje.
Užuominų į pastatų giminystę arba bent tamprius ryšius teikia ir kiemų fasadai. Vilniškis egzempliorius šiuo aspektu yra labiau nukentėjęs, kadangi mūsų dienas pasiekė ne tik perstatymų, bet ir menkaverčių priestatų (antai griozdiška pareigūnų siuvykla dešinėje) pavidalais. O Lukos Kunigaikščių rūmai pelnytai didžiuojasi renesansine pirmojo aukšto lodžija (Loggia dell’Ammannati – pavadinta garsaus architekto Bartolomeo Ammannačio, ją suprojektavusio ir pastačiusio 1579–1581 m., vardu). (Vėlgi –­ Abiejų Tautų Respublikoje, priešingai kokiai Italijai, retas pastatas ar jo dalis įgydavo jį stačiusio meistro vardą – viską užgoždavo užsakovo šlovė ir garbė.) Pacų rūmų pirmajame aukšte taip pat būta arkados –­ įėjus per pusapskritės arkos vainikuojamus vartus ir pažvelgus atgal, akivaizdžiai ryškėja vėliau užmūrytos dvi arkos iš kairės ir dvi iš dešinės. Ką suteikė rūmams arkada pirmajame šio pastato aukšte? Ogi laisvumo ir grakštumo, simboliško iškilmingojo (beletažinio, kuriame kadaise buvo reprezentacinės patalpos) antrojo aukšto kybojimo padebesiuose, savotiškos Pacų giminės ar konkrečiai Mykolo Kazimiero apoteozės efektą.
Kaip yra pastebėję Sapiegų rūmus Antakalnyje tyrinėję Rūta Janonienė bei Evaldas Purlys, Matteo Castellio projektuota karališkoji vila (Villa Regia) Varšuvoje, o ir kiti lenkiškojo monarchų bei magnatų rūmų baroko pavyzdžiai (visų pirma Vilanuvo rūmai irgi Varšuvoje) taip pat buvo tai, ką galima vadinti tiesioginiais impulsais, lėmusiais Pacų rūmų pavidalą15. Tik polemizuojant su šių tyrinėtojų nuomone apie Sapiegų rūmus Antakalnyje – esą asimetriškas, nereguliarus jų planas nebuvo būdingas to meto architektūrai16, kaip kontrargumentą galima pateikti Pacų rūmų Didžiojoje gatvėje atvejį. Šie ir asimetriški, ir nereguliarūs, ir pasirodę šiek tiek (bet ne tiek daug) anksčiau nei Sapiegų rezidencija. O ir ne vieni romėniškojo baroko „giminaičiai” – kad ir Borrominio bei Berninio kūrinys – Palazzo Barberini –­ yra bent jau disimetriški.
Bet geriau jau pafantazuokime ar net rimtai pasvarstykime – kas, be itališkosios palazzo fasadų struktūros, be minėtosios arkados ir rizalitų, Pacų rūmuose siektų Fredianio laikus ir gal net galėtų būti jo rankų kūriniu?
Žinant, kad Šv. Petro ir Povilo bažnyčios pagrindinio portalo autorius yra ne kas kitas, kaip būtent Fredianis, galima spėti, kad jis sukūrė ir Pacų rūmų įvažiavimo arkos apipavidalinimą. Deja, tai, ką matome dabar – tuos suporintus toskaniškojo orderio piliastrus, savo charakteriu (ach, tas kanceliariškai negyvas sausumas!) tipiškus XIX amžiaus produktus, yra visai ne tai, ką norėtų išvysti brandųjį baroką mėginanti apčiuopti ir jo išsiilgus akis.
Tokiai norėtųsi pasiūlyti nepasididžiuoti ir, neišsigandus metalinių užkardų bei kitų mūsų dienų barjerų (kad ir kanceliariškai grėsmingų iškabų – ko vertas vien savo prasmę praradęs – nes čia įstaiga lyg ir nebeegzistuoja – užrašas EKSTREMALIŲ SVEIKATAI SITUACIJŲ CENTRAS ar kažkokie iš sienų kyšantys kabliai – lyg budelių gervės nelaimingiesiems nukankinti ir nubausti), užeiti bent jau į kiemą, o tada atsigręžti atgal – į „vidinį” rūmų fasadą. Brandžiojo baroko čia, nepaisant vėlesnių pokyčių, yra pakankamai. Tai ne tik minėtieji architektūriniai sprendimai struktūros aspektu, bet ir puošybinės detalės, kaip antai – pagrindinio pastato kūno kampuose, prie šoninių rizalitų (o ir juose pačiuose), beletaže esančių langų aprėminimai. Šiuose panaudotas toskaniškasis orderis. Tačiau čia jis visai kitoks – puskolonės yra kūniškos, rubensiškai riebios, maloniai veikiančios akis. Gyvumo ir judėjimo viršun (o judėjimas juk ir yra gyvybės pagrindas!) dar suteikia tų puskolonių tvirtai laikomi sandrikai subtiliai laužytais vainikuojančiais karnizais ir nuo jų atsispyrę bei raiškiu, beveik šokio ritmu į kairę (dešiniajame kampe) bei dešinę (kairiajame kampe) nuo galinių trečiojo aukšto langų aukštyn liuoksintys rustų (išdėstytų mažesnio-didesnio-mažesnio-didesnio… ritmu) stačiakampiai.
Iš to paties laikotarpio išlikę kampiniai rizalitų langai beletažiniame aukšte yra kuklesni, rėminami vos vos profiliuotų apvadų ir taip patvirtinantys baroko „ideologo” Heinricho Wölfflino frazę, kad barokinių rūmų fasade visos dalys gyvena hierarchiniu ritmu ir tarnauja visumai. Visos šios detalės yra rubensiškai putnios, kūniškai minkštos, tarytum visai neseniai liestos paties Fredianio rankų…
O ir dabartinis rūmų pobūdis, jų apleistas pavidalas ir iki šiol egzistuojanti „Šaraškino kontoros” tvarka regisi lyg būtų užprogramuota Fredianio laikais. Tie mediniai laiptai kiemo gilumoje, vedantys į nežinia kur, tos apipaiši­nėtos ir purvinos durys, sienos, nutrupėjusiais tinko gabalais, ir apdulkėję, tamsiomis akiduobėmis nebyliai žvelgiantys langai kalba apie senovę, apie garbingą rūmų praeitį, jų statytojus ir gyventojus. Rūmų savininkas Mykolas Kazimieras savo 1675 m. testamente čia taip pat minėjo veikusias įvairiausias amatininkų dirbtuvėles ir prekeivių parduotuvėles (kurių dalis pelno turėjo būti skirta Šv. Petro ir Povilo bažnyčios statyboms). O ir vėliau čia savo kojas buvo įkėlę visi, kas galėjo ir norėjo –­ nuo Sobieskio ir Napoleono, iki filaretų ir prancūzų karių (ko verta vien „Kutuzovo lavoninė” –­­ 1813 metais įrengta patalpa rūsyje, kurioje laikyti numirėliai). Tos apnašos, visa ta laiko patina, pastato panirimas į savotišką letargo būseną (regis, kad „normalus” kontorinis gyvenimas jame nebeegzistuoja) suteikia pastatui pelnytos paslapties bei didybės, kuri, baisu, jį pernelyg steriliai sutvarkius ir negyvai restauravus (kas pas mus be galo būdinga), gali pranykti…
Ieškantiems Fredianio rankų prisilietimo Pacų rūmuose taip pat norėtųsi pasiūlyti stabtelėti ir minėtoje įvažiavimo arkoje. Čia tereiktų apsidairyti aplinkui, pažvelgti į viršų ir kartu įsmeigti žvilgsnį į portalo galą – tą šviesą tunelio gale kuo tikriausia prasme. Šonuose akis užfiksuotų laisvai, asimetriškai išmėtytas visokias nišas, nišeles, tokias „netaisyklingas” klasicizmo ir modernizmo išpaikinto skonio požiūriu. Tačiau jos, lyg kokie apgamėliai, nusėję žmogaus kūną, yra tokios išraiškingos, įprasminusios barokinį fiziškumą. Lygiai tokios pat yra atraminės arkos, savo laisvomis linijomis besiskleidžiančios virš einančiųjų galvos, trikampės liunetės, grakščiai iškarpiusios pagrindinio cilindrinio skliauto kraštus. Taip – tai tikras barokas! Iki šiol gyvybingai alsuojantis savo brandžiai prisirpusiomis formomis!
Tačiau didžiausią įspūdį, tikrą perspektyvinį efektą (prisiminkime Berninio Scala regia Vatikane ar Borrominio galeriją Palazzo Spada) kuria bendras įvažiavimo arkos principas. Stovint jos pradžioje ir žvelgiant į priekį (arba atvirkščiai – iš kiemo stebint Didžiosios gatvės fragmentą), susidaro įspūdis, kad iš vieno pasaulio žvelgi į kitą, kad iš kasdienybės šurmulio matai nedidelę amžinybės detalę. Panašiai iš šulinio net ir giedrą dieną galima pamatyti danguje šviečiančias žvaigždes. Tą įspūdį dar labiau sustiprina pro šalį praklebenantis kaltūnuotas elgeta, į bažnyčias lenkiškų poterių kalbėti vis dar prašliaužiančios močiutės ar tie patys keli išlikę Fredianio kūrybos fragmentai –­­­ apčiuopiamas ryšys tarp dabarties ir anų laikų.

1 http://www.worldarchitecturemap.org/architects/giovanni-battista-frediani
2 J. I. Kraszewski, Wilno od poczatków jego do roku 1750, Wilno, 1840, t.2, s.367.
3 S. Samalavičius, Vilniaus miesto kultūra ir kasdienybė XVII–XVIII amžiuose, Vilnius, 2012, p. 473.
4 A. Samalavičius, S. Samalavičius, Vilniaus Šv. Petro ir Povilo bažnyčia, Vilnius, 1998, p.24, 174.
5 L. Žilevičius, „Nauja apie Pažaislio architektūros ansamblį”, Statyba ir architektūra, 1981, nr.12, p.22.
6 R. Janonienė, E. Purlys, Sapiegų rūmai Antakalnyje, Vilnius, 2012, p. 60.
7 A. S. Czyż, Kośćioł Świętych Piotra i Pawła na Antokolu w Wilnie, Wroclaw, 2008, s. 80.
8 M. Paknys, Mecenatystės reiškinys XVII a. LDK: Bažnytinės architektūros užsakymai, Vilnius, 2003, p. 85, 127.
9 A. Samalavičius, S. Samalavičius, p. 174.
10 Lietuvos TSR istorijos ir kultūros paminklų sąvadas, Vilnius, 1988, p. 213.
11„Testament Michała Paca”, in Wizerunki i roztrąsania naukowe, Wilno, 1840, t. 18, s.71.
12 S. Lorentz, „O architekcie Janie Zaorze i dekoratorach kościoła Św. Piotra i Pawla na Antoklolu w Wilnie”, Dawna Sztuka, 1938, rocznik 1, s. 23.
13 A. R. Čaplinskas, Valdovų kelias: Didžioji gatvė, Vilnius, 2002, p. 282.
14 http://www.palazzoducale.lucca.it/storia.php?idsecolo=4.
15 R. Janonienė, E. Purlys, p. 74.
16 Ten pat, p. 76.

b_280_373_16777215_00_images_iliustracijos_zurnalas_2013_2013-03-29_nr._3420_pacu_rumu_beletazinis_aukstas.jpg

Pacų rūmų (Didžioji g. 7) vartai ir beletažinis aukštas. Autoriaus nuotraukos
Pacų rūmų (Didžioji g. 7) vartai ir beletažinis aukštas. Autoriaus nuotraukos