GeguA?Ai??s skaitymai

A?URNALAS: LITERATA?RA IR MENAS
TEMA: LiteratAi??ra
AUTORIUS:Ai??Andrius JakuA?iAi??nas

DATA: 2013-06

GeguA?Ai??s skaitymai

Andrius JakuA?iAi??nas

Vartant geguA?Ai??s mAi??nesio kultAi??rinAi?? spaudAi??, nesunku pastebAi??ti, kad antraA?tAi??se mirga pavardAi??s autoriA?, jau publikavusiA? savo kAi??rybAi?? per pirmus keturis A?iA? metA? mAi??nesius ai??i?? tai Algimantas Mikuta, Vainius Bakas, Sara Poisson, Gediminas Jankus, Petras Venclovas, Alma RiebA?daitAi??, Jolanta SereikaitAi??, Robertas Keturakis, KAi??stutis Navakas… NemaA?ai, tiesa? O juk A?traukus A? sAi??raA?Ai?? eseistus, kuriA? publikacijA? atidA?iai netyrinAi??jau, tikAi??tina, jis bAi??tA? dar gerokai ilgesnis.

KAi?? tai reiA?kia? Kad redakcijos, kai autorius A? kuriAi?? nors iA? jA? atsiunA?ia savo kAi??riniA?, dalijasi tekstais? Ar patys autoriai, sykA? iA?vydAi?? savo kAi??rinA? iA?spausdintAi?? kultAi??riniame leidinyje, tiesiog pakvaiA?ta, ir suskanta ruoA?ti siuntinius visoms kitoms redakcijoms? Man sunku sprAi??sti ai??i?? redakcijA? A?monAi??s turbAi??t geriau A?ino, kaip yra iA? tikrA?jA?, ai??i?? ir puiku, kad A?ino, bet, tiesAi?? sakant, verA?iau jie suprastA?, kad skaitytojA?, trokA?tanA?iA? plAi??sti akiratA?, ai??i?? t. y. tikrA? skaitytojA?, ai??i?? simpatijA? A?itaip nepelnysi. Net ir puikAi??s raA?ytojai, jei jA? bus tik keletas, nesukurs jaudinanA?io literatAi??ros (o drauge ai??i?? ir pasaulio) A?vairovAi??s A?spAi??dA?io. AA? jau nekalbu apie tai, kad, sakykim, kokio Gedimino Jankaus kAi??riniA? apskritai nereikia ir net negalima publikuoti, nes tai iA?vis ne literatAi??ra.
Aktualus iA?lieka simptomas, kurA? jau minAi??jau ankstesnAi??je apA?valgoje, ai??i?? leidiniuose nemaA?ai jaunimo, debiutiniA? tekstA?, kurie anaiptol ne visada dA?iugina A?vairiapusiA?kumu ar yra ne naivAi??s, taA?iau jie yra tas gaivus oras, kurio literatAi??rai reikia, kad ji neatrodytA? pirmyn atgal tampomas lavonas. TAi?? neblogai iliustruoja ai??zLiteratAi??roje ir mene” (Nr. 18) publikuojama Marijaus Gailiaus, kurio debiutinAi?? knyga ai??zAi??lapias spalis” pernai pasirodAi?? PK serijoje (o A?iam numeryje yra ir Vytauto Varaniaus recenzija jai), kAi??rinAi??lis ai??zSosnovskio barA?tis puola mAi??A?in”, pasakojantis apie proletariA?ko jaunuolio (A?is, A?griuvAi??s A? restoranAi??, iA? pradA?iA? sukelia nuolatiniA? lankytojA? ai??i?? tariamai rafinuotA? laukinio verslo atstovA? ai??i?? nepasitenkinimAi??) bandymAi?? atkerA?yti ai??zuA? mergAi??” kaA?kokiam rudaminiA?kiui Andriejui, ai??i?? bandymAi??, kuris, herojui nesugebAi??jus netgi rimtai A?tAi??A?ti, ar/ir iA? baimAi??s, baigiasi prieAi??samagonoAi??butelio… su tuo paA?iu Andriejum.
Tarsi atskira novelAi?? novelAi??je nuskamba verslo atstovo pasakojimas apie ai??znuotykA?” Palangoje, neva paaiA?kinantA?, kodAi??l jis samdAi??s visokias padugnes: A?tartinai atrodAi??s A?mogus, kurA? jis A?tarAi?? turint piktA? kAi??slA?, tAi??syk geranoriA?kai patarAi?? priverA?ti iA? tikrA?jA? vos besilaikiusius jo brangaus dA?ipo ratlankius ai??i?? esAi?? tai A?rodo, kad tokie A?monAi??s yra sAi??A?iningi. Apskritai autorius mAi??gsta akcentuoti socialinius motyvus, o A?iame tekste netgi iA?vengia atviro moralizavimo, kurA? mAi??gsta pasitelkti dirbdamas A?urnalistu. Ai??iek tiek nustebino pastanga kiek manieringai suA?aistiAi??heracleum sosnowskyiAi??(Sosnovskio barA?tis) irAi??HeraclesAi??(Heraklis) sAi??skambiu, ai??i?? nepasakyA?iau, kad itin sAi??kminga pastanga, taA?iau faktas, kad ji, ta pastanga, apskritai buvo, parodo, jog autorius supranta (arba stengiasi suprasti), kAi?? daro ai??i?? o to lietuviA? prozoje (galiu uA?tikrint) labai stinga. Gaila tik, kad Marijaus labai nelygi kalba: vos atsipalaiduoji, ai??i??Ai?? ir elegantiA?kus, sultingus sakinius, A?iAi??, jau keiA?ia negrabios, apipelijusios konstrukcijos, nuo kuriA? grikA?i tarp dantA?; ir negali paskui patikAi??t, jog visa tai uA?raA?Ai?? to paties autoriaus ranka.
Ai??aliaAi??svietoAi??lygintojo Marijaus prozos atsidAi??rusi Simono Bernoto poezija atrodo pabrAi??A?tinai kukli ai??i?? taA?iau ji turi stuburAi??; eilAi??raA?A?iuose itin akcentuojami kelionAi??s, magiA?ko ritualo, aukos motyvai, aA?iAi?? Dievui, nesusaistyti su religingumu, morale ai??i?? atgimstanA?iosAi??davatkystAi??sAi??laikais tai A?kvepia vilties. Kalbant apie poetinA? audinA?, visA? pirma norisi pastebAi??ti, kad autorius neblogai jauA?ia vidinA? eilAi??raA?A?io ritmAi?? ir prisilaiko jo diktuojamos logikos, jo meniniA? priemoniA? arsenale geriausiai pastebimas aliteracijA? A?aismas (ai??zpritinusios pritvinusioj / padangAi??j perdozavusioj A?vaigA?dA?iA? / pavasariotaka suyra subyra A? pumpurus”, ai??i?? ai??zVenomis teka pavasariai”), daugelis eilAi??raA?A?iA? konstruojami asociatyviai, bet esama ir bandymA? regzti naratyvAi?? (ai??zMenininkas”) ai??i?? tiesa, turAi??jusi bAi??ti smAi??ginAi?? A?io eilAi??raA?A?io pabaiga vis dAi??lto nuskamba gana skurdA?iai.
Kas iA? tikrA?jA? smAi??ginis ai??i?? tai IndrAi??s A?ymanA?iAi??tAi??s debiutas rubrikoje ai??zDebiutas”, ai??i??Ai?? du trumpi, A?anriA?kai neapibrAi??A?ti kAi??rinuA?iai, kuriuos gali vadinti kaip nori: noveletAi??mis, vaizdeliais, trupinAi??liais etc. Nesakau, kad ten kaA?kas tokio ai??i?? kalbAi??ti apie literatAi??rines vertes turbAi??t dar ankstoka (A?tariu, autorAi?? labai jauna), bet apraA?omos situacijos vis dAi??lto iA?kerta iA? kojA?: pirmojo vaizdelio herojAi?? ai??i?? mirusi mergaitAi??, kuri nesupranta, kodAi??l visi liAi??di, ir stebisi, kodAi??l jAi?? antrAi??syk krikA?tija ai??i?? nes, nesuvokdama, kad mirAi??, mirusiojo pagerbimAi?? painioja su krikA?tu. Antrojo tekstuko herojAi?? ai??i?? klasAi??je besiblaA?kanti mirusios mokytojos siela…

gn nutraukimas
gn nutraukimas

TurbAi??t turAi??A?iau kaip nors A?vertinti RAi??tos JakutytAi??s prozAi?? (ai??zNedera”) ai??zAi??iaurAi??s AtAi??nuose” (Nr. 17), ai??i?? tik kaA?in, ar tai bAi??tA? katutAi??s. IndiferentiA?kas atsitiktinai iA?gertuvAi??se atsidAi??rusio herojaus santykis su pasauliu ir savimi, ai??i?? tai tarsi yrimasis ai??zpasroviui”, ai??i?? neA?adina vaizduotAi??s; jo apsisprendimui iA?eiti iA? puotos ir grA?A?ti A? savo tuA?A?iAi?? bAi??stAi?? trAi??ksta motyvA?, nors ryA?tingAi?? veiksmAi??, matyt, bAi??tA? galima vertinti kaip gimstantA? pasiprieA?inimAi?? inercijai. Antroje kAi??rinio dalyje matome herojA? baA?nyA?ioje, kur jis jauA?iasi priverstas apsimetinAi??ti ir, A?inoma, abejoja kitA? baA?nyA?ios lankytojA? nuoA?irdumu. Daugiau ne kaA?in kas ir A?vyksta, ai??i?? na, dar kelionAi?? troleibusu su keliom keistom nakties keleivAi??m bei nerimu A?irdyj, ir, A?inoma, visa vainikuojantis pasAi??moniA?kas kliedesys (iA?ryA?kintas kursyvu), turbAi??t suregztas, kad nereikAi??tA? iA?mAi??styti kokio nors logiA?ko ir suprantamo finalo ai??i?? t. y. nueita paA?iu lengviausiu ir neperspektyviausiu keliu, virstanA?iu skaitytojui tikra kankyne taip pat ir dAi??l nuobodaus, gausiomis kliA?Ai??mis ornamentuoto mokyklos raA?inAi??lio stiliaus. O juk tikriausiai ketinta nuversti kalnus.
Labai A?domiai A?iame ai??zAi??iaurAi??s AtAi??nA?” numeryje greta sugulAi?? Vainiaus Bako ir Rasos MilerytAi??s poezija ai??i?? tiesa, tas A?domumas aiA?kiai A?aidA?ia ne MilerytAi??s naudai. Nors abudu poetai neabejotinai priklauso tam paA?iam ai??zkenA?ianA?iA?jA?” luomui, juAi??dviejA? pajAi??gos nAi??ra lygios: net jei ai??i??Ai?? neneigsiu ai??i?? kartais norisi A?gelti Vainiui Bakui uA? neA?moniA?kAi?? rimtumAi??, uA? tekstA?, kuriuose apraA?oma, kaip jam sekasi arba nesiseka eiliuoti, beprasmiA?kumAi?? (o juk tai pagrindinAi?? Vainiaus poezijos tema!), pagaliau dAi??l to, kad kartais kai kurios eilutAi??s atrodo atAi??jusios iA? visai kito poeto kAi??rybos konteksto (to nereikAi??tA? painioti su kaltinimais plagiatu, kuriA? Vainius irgi yra sulaukAi??s), nekyla nAi?? menkiausiA? abejoniA? dAi??l jo sugebAi??jimo lengvai, sklandA?iai rimuoti, dAi??l poetiniA? formA? iA?manymo ir apskritai dAi??l talento; jei tik skaitytojui pavyksta vidujai susitaikyti su patetika ir prisijaukinti kiek senamadiA?kas manieras, nebeA?manoma darosi iA?tverti ir tuA?A?ias apsukas (kurias Vainius priverstas daryti, nes, kaip minAi??jau, susidaro A?spAi??dis, jog jis neretai raA?o vien dAi??l raA?ymo, tam, kad kaA?kas taptA? paraA?yta), A?skaiA?iuojant dar prielaidAi??, kad poeto rimtybAi?? kartais paradoksaliai suveiks kaip linksminantieji: ai??zAi??tai kodAi??l negesinki, lai bAi??na / ne tikrovAi??s, tik pseudo daugiau ai??i?? / tos ugnies, kur pasiglemA?ia kAi??nAi??. / Ai??tai toks raportas. RyA?A? baigiau. ”
Deja, MilerytAi?? tokiA? ryA?kiA? prigimtiniA? gebAi??jimA? neturi, todAi??l priversta rezultatAi?? iA?vargti ai??i?? bet neatsisako (ir gerai, kad neatsisako) A?geidA?io paraA?yti klasikinA? sonetAi?? (ai??zSausis”). TaA?iau jeigu Rasai sukandus dantis vis dAi??lto pavyksta A?veikti formAi??, turinys vis viena nepasiduoda: banalybAi?? tekstuose atrodo tokia tirA?ta ir slegianti, kad jAi?? netgi atsargiai norisi laikyti autorAi??s pozicija, taA?iau bAi??tent dAi??l to paties to neA?manoma padaryti. MaA?iausia, kAi?? galima Rasos tekstams prikiA?ti, yra tai, kad juos A?manoma gretinti su GraA?inos CieA?kaitAi??s eilAi??raA?A?iais, ai??i?? tai savaime daug kAi?? pasako.
Na, o A?tai dvi A?inomos menotyrininkAi??s (AistAi?? Paulina VirbickaitAi?? ir Jurgita LudaviA?ienAi??) nieko nesako ai??i?? apsirengusios A. AndriuA?keviA?iaus megztiniais jos stypso ai??zLiteratAi??ros ir meno” (Nr. 19) virA?elyje (A. KisarauskaitAi??s nuotrauka) ir kaA?kuo labai stebisi. GalbAi??t jas taip glumina uA?mirA?to poeto Antano Janonio eilAi??s su A?vadiniu tekstu, kuris taip ir vadinasi (ai??zUA?mirA?tas poetas ai??i?? Antanas Janonis”, aut. Ginas A?eimys), o gal yra paveiktos neseniai pirmAi??jAi?? poezijos knygAi?? ai??zPovA? eA?eras” iA?leidusio ir uA? jAi?? apdovanoto Z. GAi??lAi??s premija E. Noreikos publikacijos. Tiesa, A?itaip sutrikdyti pastaroji vargu ar bAi??tA? galAi??jusi ai??i?? Ernestas yra beapleidA?iAi??s tAi?? jaunatviA?kAi?? erdvAi??, kurioje, anot T. TaA?kausko (ai??zVieniA?o povo pasaulis”, ai??zAi??iaurAi??s AtAi??nai”, Nr. 17), jo A?aista ai??zA?odA?iais ir A?vaizdA?iais, siekiant A?okiruoti ir padaryti estetinA? efektAi??”, ai??i?? A?aista, ne visada teisingai dozuojant veiksmus ir poveikio priemones, todAi??l vietoj trokA?tamA? liaupsiA? kartais sulaukiant priekaiA?tA? dAi??l eilAi??raA?A?iA? painumo, nesuprantamumo ir ai??zmetaforA? mAi??smalAi??s”. Ai??i publikacija rami ir vientisa, joje estetinis efektas formuojamas ne perkraunant tekstAi?? A?vaizdA?iais, bet atsargiai vis lieA?iant svarbiausius teksto nervus. Kas turbAi??t irgi svarbu ai??i?? autoriui pavyksta A?aidimas A?odA?iais.

gn nutraukimas
gn nutraukimas

Kad ryA?tumeis atsiversti debiutantAi??s AgnAi??s VasiliauskaitAi??s kAi??rinA?, reikAi??tA? praleisti pristatymAi??, kuriame autorAi?? teigia jos gyvenime A?mAi??A?uojant ai??zbliuzo dvasiAi??” bei ai??zmagiA?kAi??jA? realizmAi??” ai??i?? tai bAi??tA? lyg ir uA?uomina, kad nieko pakenA?iamo tikAi??tis negalima, o taip nAi??ra. Tekstas ai??i?? tarytum apie devyniasdeA?imt devyneriA? tuoj sulauksiantA?, taA?iau A?monos nesusiradusA?, vaikA? nesusilaukusA? A?mogA?, ai??i?? apie miesteliAi??kA?tA?, kuriame nesama A?viesos ir A? kurA? ai??zniekuomet neuA?klydo jokia A?mona”. AsmenA? ir miestelA? iA?skiriu tik dAi??l to, kad vaizdA?iau parodyA?iau, jog autorAi?? A?aidA?ia tai brAi??A?dama, tai trindama tarp jA? trapiAi?? ribAi?? ai??i?? nes miestelis, suprantama, tAi??ra asmens alegorija. BAi??tent A?is A?aidimas ir sukuria kAi??rinukui tam tikrAi?? vertAi??, nes stilius ai??i?? neiA?skirtinis, uA?mojis irgi, sakyA?iau, ne iA? titaniA?kA?jA?. Bet juk viskam savas laikas, ar ne?
ai??zAi??iaurAi??s AtAi??nuose” (Nr. 18) aptinkame tikrAi?? odAi?? laikinajai sostinei ai??i?? Mariaus PleA?kaiA?io ai??zKaip mes tapom vienas kito dalimi”. Kadangi laikausi nuostatos A?ia neaptarinAi??ti eseistikos, daugiau dAi??mesio tam tekstui neskirsiu, bet jA? perskaityti bAi??tina, ai??i?? kaip ir Vyto DekA?nio verstAi?? Miloszo Biedrzyckio (MLB) poezijAi??. UA?tat galima ilgAi??liau stabtelAi??ti prie Saros Poisson teksto ai??zKailiukas” ai??i?? vieno didA?iulio kalbAi??jimoAi??spAi??sto, kuriame turinys atsiranda tarsi netyA?ia, autorei nepatikAi??jus, kad yra taip, kaip yra, ir A?rodA?ius, ai??i?? o taip Saros apsakymuose bAi??na visad, ai??i?? kad yra kitaip. Galima tAi?? kalbAi??jimo gudragalvystAi?? ir kiek perdAi??tAi?? filosofiA?kumAi?? smerkti (ir tai turAi??tA? racijos, nes tirA?tame tekste galimai pasimeta tai, dAi??l ko jis atsirado), bet reikia sutikti, kad neA?moniA?kai originalus ir be galo netiesioginis A?vilgsnis A? realybAi??, dargi pateikus jAi?? kaip kaA?kAi??, kuo A?sitikinama nuolatos kvestionuojant ir klausiant, uA?buria. Ai??io teksto logika ai??i?? ne iA?imtis: ai??zlaukimAi??si” (t. y. naujo augintinio laukimAi??) patirianti protagonistAi?? nepriglaudA?ia katAi??s, nes tai, ai??i??Ai??Ai?? akivaizdi nuoroda A? kai kuriose Afrikos bei Azijos A?alyse vis dar gajA? poA?iAi??rA?, ai??i?? ne vyriA?kos lyties padaras; vyriA?kosios lyties katAi??s (t. y. katino) ji pageidautA?, nes kastravimo procedAi??ra ne tokia sudAi??tinga ir ne tokia iliustratyvi kaip sterilizavimas. A?avAi??jusis kakaviniu katAi??s kailiu ai??i??Ai?? ir kAi??rusi jA? kaip tai, ko visoms trAi??ksta, kAi?? reikia / norima pasidalyti, ai??i?? herojAi?? konstatuoja, kad jos paA?ios kailiukas, kurA? ji bandA?iusi ai??zpavadinti meile, pasirodAi?? apgailAi??tinai nykus, susitarA?Ai??s, aptriuA?Ai??s”.
Prozos publikacija ai??zNemune” (Nr.18) ai??i??Ai?? viena blogiausiA? nuo tA? laikA?, kai savaitraA?tyje buvo publikuojama Gedimino Jankaus pjesAi?? ai??zKybartA? aktai”, ir tame nieko nAi??ra nuostabaus, nes tai ai??i?? to paties Gedimino Jankaus apsakymai. Apie kokius nors techninius A?iA? kAi??riniA? parametrus kalbAi??ti, suprantama, nAi??ra ko, nes tai, kaip minAi??jau, tikra grafomanija, taA?iau svaigAi??s minties viraA?ai A?spAi??dA? daro. YpaA? sukreA?ia pirmasis apsakymas ai??i?? ai??zEustachijus”. ArchyvinAi??je kontorAi??lAi??je dirbAi??s vyras myli klasikinAi?? muzikAi??, be perstojo jos klauso ir jAi?? niAi??niuoja, o vienAi?? dienAi?? suvokia, kad ai??zA?odinis bendravimas niekam tikAi??s, kad visa groA?inAi?? literatAi??ra ir apskritai kalbinAi?? kAi??ryba ai??i?? tik blyA?kus tikrovAi??s atspindys, melas (…)”. Kai valdA?ia (popmuzikos mAi??gAi??jA? naudai) imasi represijA? prieA? klasikinAi?? muzikAi??, Eustachijus protestuodamas dainuoja prie A?vairiA? institucijA?. Galop Eustachijus nubaudA?iamas ai??i?? jo ausys uA?pilamos lydytu vaA?ku. Nepaisydamas kurtumo, finale Eustachijus diriguoja dangiA?kam orkestrui, jam pritardamas sugurma A?aibas… Kito (poetiA?kesnio) apsakymo herojus ai??i?? malAi??nininko pameistrys, plAi??A?ikA? apiplAi??A?tas ir nuA?udytas, pakastas prie tako. Bevardis balsas teigia stebA?s graA?iAi??, maA?Ai?? malAi??nininkAi??, dainuojAi??s jai savo sukurtas dainas, taA?iau ji negirdinti. VAi??liau balsas sakosi esAi??s kantrus, ir paA?ada laukti…
O A?tai Algimanto Mikutos publikacija ai??i??Ai?? viena A?domesniA? pastarojo laiko publikacijA? A?iame savaitraA?tyje, ai??i?? ir ji gerokai A?spAi??dingesnAi?? uA? tAi??, kuriAi?? turAi??jome garbAi??s skaityti metA? pradA?ios ai??zMetuose”. Nors autorius ir lieka iA?tikimas tiems patiems gyvenimo kaip kelionAi??s, miesto (ir viso gyvenimo) kaip turgaus, karjeros ai??i?? kaip lenktyniA? A?vaizdA?iams (autoriaus poA?iAi??rA? neblogai iA?reiA?kia ir A?velniai priekaiA?tingas poeto laiA?kutis, kurA? gavau, klaidingai paraA?Ai??s, neva Mikuta tapAi??s Gedimino kryA?iaus kavalierium ai??i?? poetas skubAi??jo man, klydusiajam, praneA?ti, kad iA? tiesA? tai buvAi??s Gedimino medalis), niekur nedingsta nei didaktiA?kumas, nei polinkis A? stereotipines alegorijas, A?A?syk poeto talentas gan A?enkliai pirmauja prieA? pamokslautojo talentAi??: ai??zGyvatiA?kai painAi??s / tie raA?tai uolienA?, / kuriais surakinta / ne vien kas negyva / visi, pasislAi??pAi?? / po juoda velAi??na, / yra sumegzti / A? vieningAi?? motyvAi??” (ai??zKlaidusis klodas”).
Ai??iAi?? savaitAi?? pasirodo ir LRS oficiozas mAi??nraA?tis ai??zMetai”. JA? pradeda smagus (ir perdAi??tu rAi??pesA?iu dAi??l supuvusio pasaulio neuA?nuodytas) H. KunA?iaus tekstas apie spausdinimo maA?inAi??liA? erAi?? ir tai, kas atsitiko, ant mAi??sA? stalA? nuA?vitus kompiuteriams (labiau apie pirmAi?? negu apie antrAi?? ai??i??Ai?? tai laikytina sentimentaliu pasakojimu).
Bene didA?iausia mAi??nraA?A?io publikacija ai??i?? KAi??stuA?io LenkA?o apysaka ai??zBenamAi??. Obelis, iA?tvAi??rusi A?aibus”, ai??i?? pasakojanti apie neA?galiosios (vaikystAi??s cerebrinis paralyA?ius) A?ivilAi??s, kuria begAi??diA?kai pasinaudojo ai??zverslininkAi??” JonAi?? ir kuriAi?? narkomanas sAi??nus Ai??arAi??nas pavertAi?? bename, iA?gyvenimus, bAi??tA? visai paskaitoma, jei autorius bAi??tA? nesistengAi??s papasakoti visko: smulkmeniA?kame tekste apstu nereikalingA? detaliA? ir nenutaA?ytA? kampA?, ai??i?? jau nekalbant apie banalius A?vaizdA?ius ir stereotipines situacijas. Negana to, kAi??rinyje, kuris baigiasiAi??happyenduAi??(neA?galiA?jA? iA?naudotoja JonAi?? mirA?ta, A?ivilAi?? ruoA?iasi iA?dundAi??ti pas narkotikus metusA? sAi??nA? A? VokietijAi?? ir t. t.), visai nAi??ra A?tampos, schematiA?ki dialogai, charakteriai ai??i?? statiA?ki, neiA?plAi??totas vidinis herojA? pasaulis, ateitis patikima likimui irAi??deus ex machina, o A?vaizdis, apibendrinantis ir tariamai A?prasminantis A?ivilAi??s gyvenimAi?? ai??i?? A?aibo trenkta, taA?iau neA?veikta obelis, ai??i?? toks ai??zdvasingas”, kad tampa beveik vulgarus.Ai??Lapsus calamiAi??(i. e. raA?iklio paslydimu) laikytinas autoriaus sprendimas suteikti nuskurdusiai herojei elektrinA? veA?imAi??lA? (t. y. daiktAi??, kuris kainuoja tikrai daugiau negu butas maA?ame miestelyje), na, o kAi?? jis stengAi??si pasakyt nurodydamas, kad A?ivilAi?? (su drauge Elena) nurausta vos prabilusios apie kunigAi?? JurgA?, tai jau tikra paslaptis, ai??i?? nes nieko, kAi?? tas nuoraudis galAi??tA? liudyti ar slAi??pti, neA?vyksta (arba autorius apie tai nepasako). Gaila…
AiA?ku, tai, kad klaidA? daro maA?ai A?inomas prozininkas, galbAi??t ir nestebina (tikAi??tina, jog bAi??tent dAi??l to jis ir maA?ai A?inomas), taA?iau faktas, kad metai iA? metA? vis keistAi??ja kauniA?kio prozininko Petro Venclovo raA?iniai, verA?ia suklusti. Savo apsakymo (ai??z1863-ieji. Ilgesys”) veiksmui plAi??toti raA?ytojas renkasi istorinA? fonAi?? (kaip galima suprasti ir pagal pavadinimAi??, tai 1863-iA?jA? metA? sukilimas), tik jam rAi??pi ne realAi??s faktai, o metafizika: A? Mamerto Gedgaudo sukilAi??liA? bAi??rA?, kuris tuo metu glaudA?iasi KrakiA? miA?kuose, A?sipraA?o liesas, barzdotas vyriA?kis, vadinantis save ai??zA?mogaus sAi??num” ai??i?? staA?iai pats JAi??zus. ai??zA?mogaus sAi??nus” puikiai gydo ligonius, kone iA? numirusiA? prikAi??linAi??ja, vAi??liau ai??i?? pradeda regAi??ti spindinA?iA? rAi??mA? haliucinacijas, jam regisi, kad bAi??rys bus iA?duotas… AiA?ku, netrukus atsiranda iA?davikas JudaA?ius, sukilAi??liA? bAi??rys apsupamas, A?mogaus sAi??nus ai??i??Ai?? pakariamas (nors reikalauja bAi??ti nukryA?iuotas). NeA?inau, gal kam ir patiks toks A?iAi??ros kampas, bet, ai??i?? sutikime, ai??i?? sprendimas yra keistas, ir aA? vis dAi??lto abejoju, ar kas nors A?vertins raA?ytojo pastangas taip, kaip jis pats (turbAi??t) norAi??tA?. Bet A?is Venclovo tekstas vis tiek neabejotinai geresnis ir A?domesnis uA?, regis, sausio mAi??nesA? ai??zLiteratAi??roje ir mene” spausdintAi?? alegorijAi??.
MarytAi??s KontrimaitAi??s tradiciniame apsakyme ai??zPiktoji ugnis” taip pat figAi??ruoja kartuviA? motyvas ai??i?? jo pabaigoje paaiA?kAi??ja, kad pasikorAi?? uoA?vijAi?? padegAi??s pasakotojos svainis Edvardas, ai??i?? alkoholikas, papratAi??s spiritu stiprintis dar tremtyje Sibire, dAi??l ko Albinai (toks sesers vardas) tenka konstatuoti: ai??zTai Sibiras, kaip koks prakeiksmas, pasivijo mus ir Lietuvoje…” Regis, bAi??tent Sibiras ir yra pagrindinis A?io apsakymo herojus, ai??i?? pragaiA?tinga lemtis, atsakinga uA? sudauA?ytus visA? herojA? likimus. Tai tekstas, parodantis, kad siekiant sukurti A?taigA? kAi??rinA?, nebAi??tina griebtis bibliniA? siuA?etA? ai??i?? jei A?inai, ko nori, ir turi trupinAi??lA? literatAi??rinAi??s iA?monAi??s, pasaulio sudAi??tingybAi?? pavyks iA?reikA?ti labai paprastomis priemonAi??mis. Toks bAi??tA? pagyrimas autorei, o papriekaiA?tauti galiu nebent dAi??l to, kad nepasivarginta sukurti intrigos, kuri tikrai bAi??tA? pravertusi atskleidA?iant tikrAi??jA? gaisro kaltininkAi??, nes esamas sprendimas (atsitiktinai sutikta buvusio vyro brolienAi?? Albinai atskleidA?ia jos vyrAi?? A?inojus, kad tai padarAi?? Edvardas) neA?tikina.
Dainius DirgAi??la mAi??nraA?tyje publikuoja penkiasdeA?imt penkis haiku ai??i?? atvirai kalbant, nAi?? neA?inau, kAi?? apie juos pasakyt: haiku pasaulAi??lis visada miglotas, ne japonA? kalba paraA?ytiems haiku apskritai nAi??ra kriterijA?. TurbAi??t gerai, kad autorius preciziA?kai nesilaiko A?anro taisykliA? ai??i?? tarkim, nebAi??tinai iA?laiko skiemenA? ar eiluA?iA? skaiA?iA? (nors gamtos vaizdas ir metA? laikas beveik visada yra). Kai kurie iA? tA? vadinamA?jA? haiku labiau primena aforizmus (ai??zkuo labiau A?inai / tuo labiau tylAi??jimas / auksas” ai??i?? 40), dauguma kitA? ai??i?? ironiA?ki, A?maikA?tAi??s, netgi satyriA?ki (ai??zvalentino diena / priedai prie A?odA?io myliu / kainuoja maA?iau” ai??i?? 43), dar vienuose, A?iAi??rAi??k, prasimuA?a ir koks tramdomas (ir todAi??l kone nematomas) sentimentas.
NepanaA?iAi??, bet irgi gana niA?inAi?? pozicijAi?? uA?ima Romo Daugirdo savitai vadinami kAi??rinAi??liai ai??i?? poesizmai (ai??zDulkiA? pripumpuotos lAi??lAi??s”), kuriuos kyla pagunda sugretint su vaizdiA?kais Petro RakA?tiko raA?iniais. RyA?kiais, kartais netgi, manykim, akinanA?iais potAi??piais tapomi (sakau neatsitiktinai ai??i?? Daugirdo, kaip ir aukA?A?iau minAi??to P. RakA?tiko, kAi??ryba labai vizuali) tekstai A?vyti tarsi paveikslai, ai??i?? paveikslai, kokiA? niekas lietuviA? literatAi??roje daugiau neraA?o, tik jis, Romas Daugirdas (kaip neoficialiai pasakytA? viena literatAi??ros kritikAi?? ai??i??Ai?? ai??zsenas pankas”).
Vis dAi??lto jeigu jau kalbame apie vizualumAi?? tekstuose (o ir paveikslA? tekstiA?kumAi??), negalime nepaminAi??ti A?ios srities A?empiono Gvido Latako (beje, diplomuoto menininko), jo eilAi??raA?A?iA? pluoA?tas publikuojamas ai??zLiteratAi??roje ir mene” (Nr.20). ai??zMano eilAi??raA?A?iai, kaip ir mano paveikslai, skirti bAi??ti tarp A?moniA?, skaitymui prie kavos ar vyno taurAi??s. Tai nAi??ra grynoji lyrika, daugiau vaizdA? pasakojimas, apraA?ymas. IA?lieku dailininku ir poeAi??zijAi?? raA?ydamas, tarsi portretAi?? tapau eilAi??raA?tA?”, ai??i?? yra sakAi??s interviu poetas. Dera pastebAi??t, jog primityvisto A?vilgsniu po pasaulA? besidairanA?io poeto kAi??riniuose galima aptikti ne tik religiniA?, mitologiniA? simboliA?, istoriniA? nuorodA?; iA?nyra ir viena kita primirA?ta asmenybAi?? ai??i?? sakykim, bohemiA?kasis pamokslautojas Justis Mikutis (jeigu A?ia tas pats). O jau ko lyg veA?imu veA?k ai??i?? tai tam tikro stiliaus ir A?iAi??ros manierizmo, turinA?io pretenzijAi?? bAi??ti suvoktam kaip ai??znuoA?irdus kaimietiA?kas”.
Beje, A? nuoA?irdumAi?? pretenduoja ir Almos RiebA?daitAi??s tekstas ai??zKaip aA? tapau raA?ytoja”. Jis prasideda kaip novelAi?? ai??i?? kambariA? tvarkymAi?? mAi??gstanti protagonistAi?? kone tobulai iA?blizgina butAi??, tai nepatinka namo grA?A?usiam tAi??vui, ir anas uA?puola jAi??, paskui ai??i?? ir jAi?? ginanA?iAi?? motinAi??. Kadangi, anot autorAi??s, ai??ztAi??dien turAi??jo bAi??ti pralietas kraujas”, jis ir tapo pralietas ai??i?? tik ne protagonistAi??s ar jos motinos, o paties tAi??vo ai??i??Ai?? A?is prasiduria kiauA?Ai?? A? vinA? palubAi??j. BAi??tA? gerai, kad A?ioje vietoje tekstas ir baigtA?si, bet ne ai??i?? autorAi?? pradeda gausiai postringauti apie A?A? bei tAi??, atsiranda sudauA?yto A?virkA?to motyvas (aiA?kiai priderintas prie vinies motyvo ai??i?? bet tai jau negelbsti iA?tAi??sto kAi??rinio), o pabaigoje netgi muA?amasi A? krAi??tinAi?? prisipaA?A?stant, neva A?i kaip ir kitos istorijos yra sugalvota (vadinasi, raA?ytojystAi?? apibrAi??A?iama kaip sugebAi??jimas ai??zsugalvoti istorijAi??”…) Ai??tai kodAi??l, baigAi??s skaityti, nesupranti, kAi?? tas tekstas reiA?kia ir kodAi??l reikAi??jo jA? paraA?yti taip, lyg tai bAi??tA? atsakymas A? anketos klausimAi??.
Vis dAi??lto Almos tekstas tarsi nutiesia tiltAi?? Povilo Ai??klAi??riaus eilAi??raA?A?iA? link (ai??zAi??iaurAi??s AtAi??nai”, Nr. 19), kuriA? jau pirmose eilutAi??se padvelkia socialinio dugno rAi??stim (matyt, autoriui nelaimAi??lis ar bastAi??nas atrodo gerokai labiau poezijos personaA?as negu neiA?skirtinAi?? pozicijAi?? visuomenAi??s klasifikacijoje uA?imantis ai??zpaprastas” pilietis): ai??zmotinai mirus, tAi??vas jA? iA?vijo, / jis vergavo / uA? duonAi?? ir vandenA?” (ai??zGabrielius”) arba ai??zsavo nelaimei, A?simylAi??jo / daug jaunesnAi??, / nesusitupAi??jusiAi??, nebrandA?iAi?? asmenybAi??” (ai??zGilmoras”). Tekstams (kuriA? iA? viso ai??i?? trys) bAi??dingas stiprus naratyvas, tarytum ir bandoma juos efektingai uA?baigti, ai??i?? taA?iau to, kAi?? galAi??tume vadinti ai??zsmAi??gine pabaiga”, nerasime (A?iuo konkreA?iu atveju tai trAi??kumas). Beje, nuoA?irdA?iai nesuprantu, kodAi??l greta pirmA?jA? dviejA? reikAi??jo publikuoti naivokAi?? ir aiA?kiai nelygiavertA? eilAi??raA?tA? ai??zSesilis”. Nejaugi dAi??l patogaus trumpumo?
PadarAi?? A?spAi??dA? tame paA?iame ai??zAi??iaurAi??s AtAi??nA?” numeryje publikuojamas Dariaus GirA?io apsakymas ai??zPenki eurai”, ai??i?? ypaA? jo pagrindinis veikAi??jas. A?aliai apsitaisAi??s (matyt, todAi??l A?aliai, kad vAi??liau atsirastA? galimybAi?? palygint su A?iogu) A?emaAi??gis vieA?buA?io valytojas, namuose auginAi??s iA? vieA?buA?io iA?mestus augalus ir vAi??liau panyrAi??s A? narkotinAi?? haliucinacijAi?? drauge su moterim, kuriai kitados davAi?? penkis eurus (tuo apsakymas prasidAi??jo), yra labai netradicinis. PaA?ymAi??tina, kad finale nuo penkiA? eurA? banknoto A?vampiamasAi??koksas, ai??i?? autorius nepalieka nesuriA?tA? literatAi??riniA? mazgA?. Be abejo, A?iam tekstui nebAi??tA? sunku paA?erti ir priekaiA?tA? (tarkim, ne viskas yra pateisinta: aA? nepajAi??giau suvokti, kodAi??l Jozefas sustabdo staiga pradAi??jusio muA?ti laikrodA?io A?vytuoklAi??), taA?iau A?inodamas, kiek nedaug autoriA? Lietuvoje raA?o prozAi??, kurios nesinori mesti po pirmA?jA? eiluA?iA?, susilaikysiu.
Kiek netikAi??tai taip pat vien teigiamas emocijas sukAi??lAi?? Loretos JastramskienAi??s apsakymas ai??zSkraidantys naktA?” (ai??zNemunas”, Nr.19), pasakojantis apie Marijos von Bachstein, ai??i?? aristokratAi??s ir nevykusios dramaturgAi??s, besipiktinanA?ios, kad paprasti sostinAi??s priemiesA?iA? parijai lengvai iA?garsAi??ja, o ji, kilmingos giminAi??s palikuonAi??, lieka neA?inoma, bandymAi?? A?udytis ai??i?? tiksliau, apie tai, kaip tas bandymas nepavyksta, jai susidAi??rus su aukA?tuomenAi??s nejautrumu (uA?klydusi aristokratA?, ai??i??Ai?? A?ie jAi??, prietemoje apsikabinusiAi?? akmenA?, palaiko valstiete, ai??i?? pora), ir susiA?avAi??jus ai??zskraidanA?iomis A?viesomis” ai??i?? t. y. paprasA?iausiais kaimo mAi??A?lo vabalais.
BAi??da tik, kad perskaiA?ius JastramskienAi??s novelAi??, labai nejauku bAi??ti atsivertus Sigito Birgelio publikacijAi??, kurios centre galbAi??t visiA?kai atsitiktinai (ir ai??i?? visai be reikalo, nes tai tikrai ne stipriausias tekstas) atsiduria eilAi??raA?tis ai??zSmolensko berA?as”, akivaizdA?iai inspiruotas lAi??ktuvo, kuriuo skrido ir Lenkijos prezidentas Lechas Kaczynskis, suduA?imo anais metais, ai??i??Ai?? stengiesi galvoti apie neteisingAi??jAi?? lemtA? (ai??zparodyk man pirmAi?? laimingAi?? nusileidimo aikA?telAi?? / ir susitaikymAi?? tarp A?moniA?”, ai??i??Ai?? raA?o poetas), taA?iau akyse ai??i?? (vis tiek) A?Ai??dvabalis. O juk dauguma tekstA? ai??i?? apie iA?sakymAi??, iA?sisakymAi??, todAi??l natAi??raliai svarbiausiu A?ymeniu tampa A?odis ar spaudos A?enklas ai??i?? raidAi??. (ai??zbuvo jis pas mane / kalbAi??jomAi??s / lyg du ugnikalniai / tylAi??jom / prieA? tylos erupcijAi??” ai??i?? ai??zA?odis”). EilAi??raA?A?iai ai??zAi??iA?ara”, ai??zOA?kiniai linA? mAi??lynA?” sudaro tarytum atskirAi??, jotvingiA?kiems pasaulAi??vaizdA?iams skirtAi?? blokAi??.
Linos GirskytAi??s amA?iA? turbAi??t atitinkantis tekstas ai??zAi??vilpikas” apie graA?iosios Melisos gyvenimAi?? (ai??zLiteratAi??ra ir menas”, Nr.21) labai smarkiai atsiduoda raA?inAi??liA? laisva tema banalokais standartais, ai??i?? kyla netgi A?tarimas, kad A?ia gali bAi??ti prikiA?usi nagus supratimo apie literatAi??rAi?? nebAi??tinai turinti mokytoja. Suaugusi ir A? saulAi?? iA?sistiebusi Melisa A?Ai??va (yra nukerpama), ai??i??Ai?? matyt, autorAi?? nedvejodama taip paraA?Ai??, nes tokA? A?ino esant kultAi??rinio augalo gyvasties ciklAi??. Tik ar novelAi??je viskas turi bAi??ti kaip gyvenime? AiA?ku, nutuokiant, kad autorAi?? dar labai jauna, galima daug kAi?? atleisti ai??i?? tik vargu, ar galima pro pirA?tus A?iAi??rAi??ti A? tai, kad nebandoma ieA?koti savo stiliaus, nematyt nAi?? A?enklo, liudijanA?io apie savo (ne tAi??tAi??s, ne mokytojos) pasaulio steigtA? ai??i?? o tai didelAi?? kAi??rAi??jo problema. Klaidoms ir netolygumams A?veikti laiko visada atsiras, ai??i?? o pasaulA? reikia steigti A?ia ir dabar, nes bet kada vAi??liau gali bAi??ti per vAi??lu.
Su A?iuo apsakymu gretintinas GabrielAi??s KlimaitAi??s tekstas ai??zAi??iaurAi??s AtAi??nuose” (Nr.20). Tik tiek, kad Lina bent formaliai kuria panaA?iAi?? A? apsakymo struktAi??rAi??, o Gabrielei kokios nors struktAi??ros, atrodo, iA?vis nerAi??pi. Bene pusAi?? teksto sudaro kaA?kokiA? A?moniA? (autorAi?? nesiteikia jA? pristatyti) atsakymai A? ai??zA?mogaus su akiniais” uA?duotAi?? klausimAi??, kas jiems esAi??s Dievas. PamaA?u paaiA?kAi??ja, kad tai mokyklAi??lAi?? pasiruoA?usiems priimti santuokos sakramentAi??, ai??i?? taigi rimtai tikinA?iA? ne tiek ir daug. ApraA?oma vangi diskusija su dAi??stytoju, paskui ai??i?? protagonistAi??s pokalbis su suA?adAi??tiniu einant namo. A?inoma, A?nekamos visiA?kos banalybAi??s. Tekstas baigiasi irgi banaliai (nors autorAi??, manau, tiki uA?baigusi A?maikA?A?iai) ai??i?? pora pamato didelA? kiA?kA?, ir herojAi?? jo pasirodymAi?? suvokia kaip minties, jog Dievas turi humoro jausmAi??, ai??i??Ai?? taigi tam tikra prasme ir paties Dievo buvimo, ai??i?? patvirtinimAi??. NeiA?leidA?iant iA? akiA? fakto, kad visa tai paraA?yta, A?velniai kalbant, ne ypaA? iA?radingu stilium, tenka konstatuoti, jog tai vienas nykiausiA? mAi??nesio tekstA?, ai??i?? o kaip viltingai ir jaudinamai jis vadinasi! (ai??zPavasaris”)
Anos publikacijos dulkes tikrai padeda nuplauti A?kvepianti G. Kuktos poezijos publikacija. Ai??sidAi??mAi??tina, kad retai publikuojAi??sis poetas yra autoritetas savo kartos kAi??rAi??jams, ne vienas jA? nurodo KuktAi?? kaip ai??zmAi??gstamAi??” ar net ai??zmAi??gstamiausiAi??”. Labai taikliai apie A?iAi?? publikacijAi?? ir apskritai apie A?A? poetAi?? bus pasakAi??s Emilis MilkeviA?ius (ai??zbus pasakAi??s” dar ir ta prasme, kad A?is teiginys, tikAi??tina, kokia nors forma bus pakartotas jo paties bAi??simoje apA?valgoje ai??zAi??iaurAi??s AtAi??nuose”): ai??zG. Kuktos eilAi??se perteikta ir pagauta poetinAi??s patirties apstybAi??; tai A?ventas pasaulis, kurio slapta gyvastis verA?iasi pro visur ai??i?? nereikalingos grumtynAi??s su kalba ir savitvarda, nereikalingos paieA?kos, nes ko turAi??jo bAi??ti ieA?koma, jau yra surasta ai??i?? pirmieji A?odA?iai pasakyti, ir pasaulis reaguoja atsiverdamas, ai??i??Ai?? visur aplink jo ai??zA?iurpo pradA?ia”.”

gn nutraukimas
gn nutraukimas

SavaitraA?tis ai??zNemunas” (Nr.20) A?iAi?? savaitAi?? publikuoja tekstA?, kuriuos groA?ine proza galima laikyti su tam tikrom iA?lygom. Jolanta SereikaitAi?? savo esAi?? ai??zTamsos poezija”Ai??davatkiA?kaiAi??smerkia A?iuolaikines technologijas, darydama prielaidAi??, kad ai??zsunku A?sivaizduoti, jog Williamas Shakespeare’as, Alighieris Dante, senovAi??s kinA? poetai, Federico Garcia Lorca (…), galAi??tA? gimti tik mAi??stant apie tai, kas paraA?ytadelfyje, tavoAi??FacebookeAi??ar elektroniniame paA?te, galvojant apie interneto ir telefono sAi??skaitas, biurokratinius labirintus, mokesA?iA? deklaravimAi??, kasdien plaunant smegenis tuntais A?inuA?iA?”. Mane, kaip technologijA? vartotojAi?? ir garbintojAi??, jis didA?iai papiktino: argi tai nAi??ra temos, kurias nukvakusioms (nuA?vitusioms) kAi??mutAi??ms pritiktA? gvildenti pasibaigus jogos uA?siAi??mimui ar A?alio maisto lesimo pertraukAi??lAi??s metu?
SavaitraA?A?io redaktoriaus V. RudA?iansko A?maikA?tus tekstas ai??zGulbiA? eA?eras” eksploatuoja labai mAi??suose neA?prastAi?? pasakojimo stilistikAi?? ai??i?? drA?sA?iau teigti, ji A?iek tiek primena J. Melniko stilistikAi??, taA?iau Melnikas filosofiA?kesnis, o RudA?ianskas tik linksminasi, prisimindamas sovietinio gyvenimo absurdiA?kumAi??. Jei toks tekstas bAi??tA? pasirodAi??s sovietmeA?io pabaigoje, jis bAi??tA? buvAi??s aktualus ir net rezistentiA?kas (nors galvos neguldyA?iau), dabar gi ai??i?? tik juokingas, bet juk komizmas ai??i?? taip pat didelAi?? vertybAi??.
Bjaurus pasityA?iojimas iA? literatAi??ros ir iA? gero skonio (nors geras skonis ai??i?? reliatyvi kategorija, kartais) yra Vyto Drunio apsakymas ai??zPasmerktasis” (ai??zLiteratAi??ra ir menas”, Nr. 22). LAi??kA?ta, prAi??ska kalba (o juk kAi??rinys labai smarkiai redaguotas, kad jA? bAi??tA? apskritai A?manoma spausdinti) paraA?ytas tekstas pasakoja apie alkoholikAi??, kurio neiA?siA?ada A?mona su dukrele ai??i?? jos lanko jA? ligoninAi??je, rAi??pinasi juo ir, kaip galima suprasti, jA? dAi??ka ligonis pradeda gyvenimAi?? iA? naujo. TaA?iau A?ia ir vAi??l nelaimAi?? ai??i?? kartAi?? naktA?, iA?girdAi??s dukros kuA?dAi??jimAi??, jis uA?A?iebia A?iebtuvAi??lA?, ir visas jo naujai A?gytas gyvenimas nueina A?uniui ant uodegos ai??i?? sprogimas (bAi??ta dujA? nuotAi??kio) nusineA?a A?monos su dukrele gyvybes. Apsakymo pabaigoje protAi?? pametAi??s ir Dievo gailestingumu nebetikintis herojus nusiA?udo kunigo akivaizdoje.
Paskutinis geguA?Ai??s skaitinys ai??i?? ai??zNemuno” 21-asis numeris. Jame ai??i?? tikrai A?spAi??dinga KAi??stuA?io Navako publikacija (ai??zDvylika”), kuriai, tiesAi?? sakant, nelabai kAi?? yra ir prikiA?ti. Net kartais perdAi??tas (tyA?ia perdedamas) KAi??stuA?io manieringumas A?iA?ia dozuojamas itin saikingai, ai??i??Ai?? vietoj jo paliekamas grynos egzistencijos rAi??bas (i.e. nuogumas) ai??i?? ai??zdrabuA?iai, kad nebAi??A?iau nuogas A?arvai / kad nebAi??A?iau mirtingas” (ai??zdevintas”). Galvoju, gal ir gerai, kad A?i publikacija ai??i?? mAi??nesio paskutinAi??, antraip bAi??A?iau jautAi??s pareigAi?? kuo daugiau apie jAi?? pasakyti, o dabar tekstams teks byloti patiems uA? save (ir jie A?inos, kaip tai padaryti) ai??i?? aA?, deja, virA?ijau visus spaudos A?enklA? limitus. Metas baigti!
PaA?iai pabaigai, kaip A?prasta, autorinis posmelis. Ai??A?syk tai ai??i?? Roberto Keturakio, jo tekstus ne piktavaliA?kai praA?iAi??riu jau antrAi??syk, eilutAi??s, kurias nuoA?irdA?iai skiriu raA?ytojams, dAi??l nesuprantamA? prieA?asA?iA? nuoA?irdA?iai (!!!) A?sitikinusiems, kad jie nAi??ra vieni iA? daugelio: ai??ztodAi??l lyg pasimetAi??s vaikas / vis kartosiu ai??i?? // kodAi??l taip skauda A?irdA? / bet nepravirkstu / dAi??l apgailAi??tino A?mogaus / tuA?tybAi??s groA?io.” Na, o tiems, kurie neblogai jauA?ia mAi??sA? pasaulio dydA? ir savo vietAi?? jame, tenebAi??na ramybAi??s su aukA?A?iau minAi??tuoju KAi??stuA?iu Navaku (ai??zpirmas”): ai??znAi??ra pro kAi?? paA?velgti visur iA? kitos / pusAi??s A?kiA?ti raktai: aA?menimis A? / vyzdA?.”
Malonaus skaitymo ir vaisingo raA?ymo!