Gintaras Karosas: erdvės kūrimas, kaip meno praktika

ŽURNALAS: DAILĖ
TEMA: Skulptūra
AUTORIUS: Laima Kreivytė

DATA: 2012-12

Gintaras Karosas: erdvės kūrimas, kaip meno praktika

Laima Kreivytė

Gintaras Karosas – Europos parko įkūrėjas. Pirmiausia parkas asocijuojasi su skulptūra, nors šis žodis iš pavadinimo išnyko senokai. Ir tai dėsninga. Europos parkas – tai savarankiškas kultūros darinys, apimantis skulptūrą, architektūrą, landšafto formavimą, fotografiją, idėjų meną, tekstus ir vadybą. Jo kūrėjas taip pat reiškiasi visose išvardytose srityse, bet svarbiausia jam – paties parko, kaip kultūros erdvės, kūrimas. Neatsitiktinai naujausias Karoso darbas pavadintas „Kultūra“. Šiais laikais mažai kas ryžtųsi tokiam užmojui – gamtoje sukurti monumentą kultūrai. Bet būtent tai Gintaras daro visą kūrybinį gyvenimą – natūrą transformuoja į kultūrą. Ir kartu – kultūrą integruoja į natūrą, ieškodamas įtaigaus, žiūrovą įtraukiančio santykio.

Europos parko kūrimą kaip meninę praktiką pirmasis įvertino Kazys Varnelis, 2000 m. Gintaro Karoso kandidatūrą pasiūlęs Nacionalinei kultūros ir meno premijai. Tuo metu ši idėja daug kam pasirodė per ankstyva – dar gajus buvo modernistinis meno skirstymas į autonomines sritis, veikiančias pagal specifinius dėsnius, o ir menininko genijaus, kuriančio kažką originalaus ir nepakartojamo iš nieko, mitas trukdė pamatyti erdvės formavimą kaip kūrybingumo išraišką – nors instaliacijos, akcijos, žemės meno kūriniai nebebuvo naujovė. Gal sutrukdė ir sąlygiškai jaunas kandidato amžius bei palyginti nedidelė tuo metu jo paties sukurtų skulptūrų kolekcija. Dabar ji – didžiausia parke, kartu su kitais kūriniais atskleidžianti erdvinio mąstymo pokyčius išplėstame skulptūros lauke. O 2006 m. menininkas įvertintas Nacionaline kultūros pažangos premija.

Apie parko kūrimą, čia vykusius simpoziumus ir naujas skulptūras esu rašiusi ne kartą, todėl šiame tekste sutelksiu dėmesį į paties Karoso skulptūrinius projektus. Juo labiau kad 2010-aisiais menininko iniciatyva išleistas išsamus Europos parko kūrimą dokumentuojantis albumas su autoriaus ir Kotrynos Džilavjan tekstais. Ne mažesnė knyga susidarytų surinkus nuo parko įkūrimo rašytus tekstus. Autorių sąrašas nepadarytų gėdos jokiam leidiniui: Agnė Narušytė, Skaidra Trilupaitytė, Monika Krikštopaitytė, Elona Lubytė, Jurgita Ludavičienė, Renata Dubinskaitė, Austėja Čepauskaitė, Eglė Mikalajūnaitė, Neringa Černiauskaitė, Algė Andriulytė, Aistė Paulina Virbickaitė etc.

Spaudos ir televizijos reportažai taip pat papildytų parko kūrimo legendą gyvais faktais, kartais kone detektyviniais. Dabar viskas atrodo paprasta ir aišku, o parko įkūrimo pradžioje mažai kas tikėjo jo ateitimi. Todėl, rašydama apie Karoso kūrinius, neišvengiamai pateiksiu ir subjektyvią Europos parko istoriją.

Pirmoji parko skulptūra „Europos parko simbolis“, tapusi jo emblema, – balta betoninė „lelija“, abstrakčių formų vietoženklis. Nuo jos pastatymo 1991 m. Gintaras Karosas skaičiuoja parko pradžią. O mintis jį įkurti kilo dar anksčiau – pasak skulptoriaus, jau 1987-aisiais. Lemiamą postūmį suteikė 1989 m. Prancūzijos geografijos instituto paskelbti skaičiavimai, kad netoli Karoso sodybos Joneikiškių parke yra geografinis Europos centras. 1993 m. jis, tuo metu VDA paskutinio kurso skulptūros studentas, surengia pirmąjį tarptautinį skulptūros simpoziumą, į kurį pakviečia dešimt skulptorių iš Graikijos, Suomijos, Armėnijos, Vengrijos, Norvegijos, JAV ir Lietuvos – dauguma iš jų bebaigiantys meno akademijas. Lietuvai atstovauja bendramoksliai: Ignas Šimelis, Donatas Jankauskas, Tadas Gutauskas, Gediminas Jankūnas, ir tai jiems tampa vienu iš tolimesnės meninės karjeros laiptelių. Vėliau simpoziumai vyksta kasmet, plečiasi dalyvių geografija, solidėja darbai. Parke pastatomi didelio mastelio Solo Le Witto, Magdalenos Abakanowicz, Denniso Oppenheimo kūriniai. Įgyvendinant procesą, parenkant vietą dalyvauja ir Gintaras.

Lietuvių autoriai kurį laiką į naują kultūros reiškinį žvelgia atsargiai, iš pradžių net priešiškai – dar neįvykus pirmajam simpoziumui, neigiamai įvertinamas Karoso diplominio darbo projektas ir jis išmetamas iš Dailės akademijos. Tuo trumpu pereinamuoju VDA periodu tarptautiniuose projektuose pradėję dalyvauti ar juos organizuojantys jauni menininkai atrodė pernelyg radikalūs (ar per mažai profesionalūs tradicine prasme): skulptūros diplominių darbų neapgynė ir Gediminas Urbonas, Deimantas Narkevičius. Greitai akademija susizgribo, kad geriausi jos auklėtiniai neturi diplomo, o tai nenaudinga nei jiems, nei pačiai mokslo institucijai. Todėl visi buvo pakviesti grįžti ir sėkmingai apgynė savo darbus.

Šią istoriją, kurią pamena Karoso bendraamžiai ir vyresni kolegos, pasakoju tik todėl, kad išryškinčiau kiekvieną naują iniciatyvą lydinčias diskusijas, nepasitikėjimą ir prieštaravimus, kuriuos reikia įveikti atkakliu darbu. Tačiau kritika, net ir nekonstruktyvi, padeda išgryninti idėjas ir skatina dar ryžtingiau siekti savo tikslo. Atrodo, kad Gintarą kritika veikia kaip katalizatorius. Šiuo požiūriu skulptorius primena mano mėgstamą literatūrinį herojų – arklį Dobilą iš Orwello „Gyvulių ūkio“, kuris kiekvieną naują jam užkraunamą darbą pasitinka šūkiu: „Dirbsiu dar atkakliau!“ Užsispyrimas ir atkaklumas padėjo skulptoriui Europos parką paversti ne tik įspūdingu muziejumi po atviru dangumi, kurį Didžiosios Britanijos dienraštis „The Independent“ 2005 m. paskelbtame geriausių vaizduojamojo meno vietų Europoje sąraše įrašė 30-uoju numeriu, bet ir įgyvendinti ambicingus, didelio mastelio savo kūrinius.

Tobulėti padeda svetur gautas įvertinimas ir parama: 1995 m. „The Wall Street Journal“ išrinktas į svarbius pokyčius vykdančių jaunų Vidurio ir Rytų Europos žmonių dvidešimtuką, Karosas gauna JAV informacijos agentūros stipendiją stažuotis garsiausiuose JAV muziejuose. Ten lankosi ne tik prestižiniuose moderniojo meno muziejuose, Nacionalinėje galerijoje, bet ir susipažįsta su pramonės korporacijų kolekcijomis po atviru dangumi („Pepsico“ būstinės teritorijoje), menininkų kuriamomis alternatyviomis erdvėmis (Marko di Suvero sukurtas Socrates parkas netoli Niujorko), aplanko Isamu Noguchi suformuotą skulptūrų sodą ir, žinoma, amerikiečių pasididžiavimą Storm King meno centrą kalnuotoje Mauntinvilio vietovėje prie Niujorko – vieną iš didžiausių ir įspūdingiausių moderniosios skulptūros muziejų po atviru dangumi. Vėliau dar stažuojasi Kröllerio ir Müller muziejuje Olandijoje, apsilanko Louisianos muziejuje Danijoje, Hakone ir Usukushi-ga-hara parkuose Japonijoje, moderniojo meno parke Pedvalėje Latvijoje. Karoso sukurtas Europos parkas, skirtingai nei pastarieji muziejai, kurie perka menininkų darbus, savo jėgomis siekia įgyvendinti naujus, specialiai parko vietovei sukurtus modernizmo klasikų darbus.

Kelionės ne tik leidžia sukaupti vertingos muziejaus po atviru dangumi kūrimo patirties, bet ir patį paskatina aktyviau kurti. Į gautus kvietimus dalyvauti simpoziumuose skulptorius atsako norįs savo darbus kurti Lietuvoje. Parko ir skulptūrų kūrimą Karosas suvokia kaip savo misiją garsinti Lietuvą. Tai – ne tik skambūs žodžiai. Pastaruoju metu skulptorius vis daugiau dėmesio skiria kultūros paveldui, jo iniciatyva restauruotas Liubavo malūnas Vilniaus rajone. Bet tai nesumažina poreikio pačiam kurti.

Lyginant pirmąsias ir dabartines Karoso skulptūras, atsiskleidžia jo meninio mąstymo pokyčiai. „Europos parko simbolis“ (1991) – autonomiškas trimatis objektas, puikiai telpantis į tradicinės moderniosios skulptūros apibrėžtį. Čia svarbiausia – forma, simbolinis krūvis, todėl skulptūra galėtų stovėti bet kur. Kitokį santykį su aplinka rodo „Europos centro monumentas“ (1993–1996) – piramidė su lentelėmis, ant kurių užrašyti Europos sostinių pavadinimai ir atstumai iki jų. Į kraštovaizdį integruotas kūrinys rodo pastangas sujungti simbolinį ir fizinį konkrečios vietos žymėjimą. Šis darbas laimėjo Europos geografiniam centrui skirto ženklo konkursą, bet tuo metu nebuvo lėšų jį įgyvendinti, ir skulptorius savo iniciatyva 1996 m. pastatė jį Europos parke. (2004 m. geografiniame centre pastatytas Gedimino Jokūbonio paminklas).

1998 m. Gintaras sėkmingai apgynė diplominį sukurdamas instaliaciją po atviru dangumi „Jūsų patogumui“ (1997–1999). Tai taisyklinga pasikartojančių akmeninių formų dėlionė, pasklidusi po Europos parko laukymę ir atkartojanti reljefo banguotumą. Ši skulptūra išplėstame lauke rodo skulptoriaus pastangas megzti dialogą su žiūrovu – jis kviečiamas prisėsti ant akmeninių „kėdučių“, tačiau nuožulni jų forma neleidžia to padaryti. Kartojamas sėdimosi ir slydimo veiksmas rodo konceptualaus santykio su žiūrovu bei aplinka ieškojimą vengiant funkcionalumo ir dekoratyvumo.

Nuo 2000-ųjų prasideda naujas skulptoriaus kūrybos etapas – nuo objektų kūrimo pereinama prie sudėtingų architektūrinių ir socialinių projektų, kur svarbus tampa ne tik kūrinių mastelis, bet ir vidinės bei išorinės erdvės santykis, žiūrovų dalyvavimas, atminties tyrimas. Tūkstantmečių kaitą simboliškai paženklino Karoso ir LNK televizijos inicijuota akcija „Atiduok Europai seną televizorių“ – žmonės iš visos Lietuvos vežė į parką atgyvenusius „vaizduoklius“ ir už tai galėjo jame apsilankyti nemokamai. Daugiau nei 2000 įvairiausių formų aparatų buvo panaudota statant didžiausią pasaulyje kūrinį iš televizorių („LNK infomedis“, 2000; pateko į Guinnesso rekordų knygą). Iš televizorių suformuotas medžio formą primenantis labirintas funkcionuoja kaip pavergto proto metafora, atskleidžianti per šias dėžes transliuotų vaizdų ir ideologijos ryšį. Po labirinto šakas ir šaknis klaidžiojantys žiūrovai atsiduria klaustrofobiškoje aplinkoje – sienos aukštesnės už žmogų, takai gana siauri, labirinto centre guli apdaužyta betoninė Lenino skulptūra. Einant užgesusių ekranų labirintu galima patirti uždelsto veikimo efektą – net ir praradę maitinimo šaltinį, ekranai išsaugojo atspindžio galią. Dabar toji mirusių atspindžių karalystė dėl ekologijos apvilkta polietileno plėvele, neatpažįstamai sunyko revoliucijos vado skulptūros likučiai, sumažėjo televizorių – skulptūra-labirintas veikia kaip istorijos nuoroda. Paaiškėjo, kad ne tik ideologija, bet ir patys aparatai nuodija gamtą ir žmogų.

Labirintas prasmingas tik kai po jį klaidžioja žmonės, kurie tampa sudedamąja kūrinio dalimi. Tačiau tai nėra komfortiška erdvė bendrauti ir gyventi. Kaip organiškai sujungti gamtą ir žmogaus sukurtą erdvę? Architektūrinius skulptoriaus siekius geriausiai atskleidžia jo suprojektuotas „Edukacijos centras“, 2000 (pastatytas 2001–2006 m.). Tai metaforiška kalno ir povandeninio laivo jungtis. Žole apsodintas pastato stogas atrodo kaip viena banguoto parko reljefo kalvų. O didelę akį primenantys langai kuria plaukiančios formos įspūdį, kuris dar sustiprėja į regos lauką patekus greta esančio tvenkinio atspindžiams. Tai – funkcionali erdvė, konferencijų, susitikimų ir švenčių vieta, o kartu – landšafto skulptūra, kurioje gerai dera organinės ir geometrinės formos.

Šio etapo Karoso kūriniai yra architektūrinio „įvietinimo“ gamtoje variacijos. Pastatęs „Edukacijos centrą“, menininkas pereina prie abstraktesnio atskirų architektūrinių elementų – kolonos, pamatų, lango, sienos apmąstymo. Galima skirti du vietos ženklinimo būdus, susijusius su naudojamos medžiagos specifika. Didelio mastelio plieninės skulptūros kontrastuoja su gamtine aplinka: geometrinės formos, tiesios, griežtos linijos, žaliame miško fone išryškėjantys rūdžių nuėsdinti paviršiai. Tačiau kontrastas nesuardo plieno konstrukcijų ir gamtinės aplinkos vienovės – prie to prisideda Karoso darbuose dominuojanti vertikalė, tarsi atkartojanti medžių stiebimąsi aukštyn. Tai pasakytina apie skulptūras „Vieta“ (2001–2003), „Ženklas“ (2009) ir „Siena“ (2009–2010). Betonas – plastiškesnė medžiaga, todėl formos organiškesnės, natūraliau įsiterpia į landšaftą, labiau paisoma horizontalios ašies. Toks yra naujausias Gintaro darbas „Kultūra“.

Nors iš pirmo žvilgsnio atrodo minimalistinės, plieno skulptūros turi stiprų simbolinį krūvį. Minimalistai pabrėžtinai vengia jų naudojamų pirminių formų asociatyvumo. Jiems konkreti vieta kartu reiškia abstrakčią matematinę erdvę, kur tapačių formų seką reikia ir matyti kaip seką, o ne lentynų eilę ar „laiptus į dangų“. Gintarui simbolinis (ir kartu istorinis) matmuo labai svarbus. Todėl Lietuvos tūkstantmečiui skirtas „Ženklas“ – aukštyn šaunanti plieno kolona, žvelgiant iš viršaus, yra taisyklingo kryžiaus formos. O tais pačiais metais pastatyta siena primena apie Berlyno sienos griuvimo 20-metį (parke eksponuojamas ir tikros Berlyno sienos fragmentas). Skulptūra „Vieta“ išryškina vietos semantizacijos procesus – vieta tampa reikšminga būtent dėl jos apibrėžimo, įtraukimo į žvilgsnio lauką. Keturi aštuonių metrų aukščio stulpai yra riboženkliai, žymintys teritoriją, – panašiai kaip optiniai prietaisai ar kompiuterio programos kampainiais įrėmina pasirinktą vietą.

Pastaruoju metu skulptoriui vis aktualesnės istorinės atminties išsaugojimo ir paveldosaugos problemos. Dar 2006 m. Karosas sukūrė minimalistinę skulptūrą „Pamatai / langas“ iš punktyro linijos ritmu išdėstytų stačiakampių kriauklainio akmens luitų. Išskirstęs juos po vieną ir sudėliojęs į tinklišką struktūrą, menininkas pabrėžė, kad tai, kas anksčiau buvo atrama, dabar gali tapti langu į pasaulį. Panašiai ir monumentalioje kompozicijoje „Kultūra“ (2012) – tai, kas turėjo išnykti kaip didesnių darbų atliekos, tapo skulptūros medžiaga – jai sukurti panaudota daugybė smulkių marmuro gabalėlių. Abstrakčios organiškų formų struktūros primena Antoni Gaudi architektūrą, pakrantės uolas ir senųjų civilizacijų statinius. Daug laiko ir darbo pareikalavusi didelio mastelio skulptūra kuria gamtišką kultūrą ir kultūringą aplinką. Šis darbas atskleidžia ekologinę menininko klausą, kuri svarbi ne tik formuojant landšaftą ir kuriant Europos parką, bet ir kasdien po šukę lipdant erdvesnį kultūros rūmą.