Gyvenimas zonoje (II)

A?URNALAS: NAUJASIS A?IDINYS-AIDAI
TEMA: Atmintis
AUTORIUS: Juozas Prapiestis
DATA: 2012-05

Gyvenimas zonoje (II)

Juozas Prapiestis

Publikuojame antrAi??, baigiamAi??jAi?? Juozo PrapiesA?io atsiminimA? dalA? iA? vAi??lyvojo sovietmeA?io patyrimA?, uA?baigiamA? A?ernobylio katastrofos zonoje. Kursyvu pateikiamo teksto dalys fiksuoja autoriaus mintis ir A?spAi??dA?ius iA? kalbamojo meto uA?raA?A? knygeliA?, likAi?? atsiminimai uA?raA?yti XX a. deA?imto deA?imtmeA?io viduryje.

Lankome JuozAi?? KeliuotA?. Antakalnis, knygA? ir paveikslA? prigrAi??stas kambarAi??lis virA? ai??zKregA?dutAi??sai??? kavinAi??s. Senasis redaktorius, regis, niekada nepaleidA?ia kavos puodelio iA? rankA? ir cigaretAi??s iA? burnos, sAi??di savo portreto, kurA? tapAi?? Justinas VienoA?inskis, fone. Ir begalinis kalbAi??jimas apie prieA?kario KaunAi??, artistus ir raA?ytojus, politikus ir A?iaip A?domius A?mones. Kauno peizaA?us kartais keiA?ia prisiminimai iA? tremties ar saugumo izoliatoriaus. Viena akimi senasis Juozas mato blogiau ai??i?? A? jAi?? gesino papirosAi?? saugumietis. Jie ir yra daA?no vakaro pasakojimA? herojai. SaugumieA?ius jis mato visur ai??i?? ai??zKregA?dutAi??jeai??? jie prisAi??dantys A?alimais, parduotuvAi??je A?iAi??rintys, kAi?? jis perka, besilankantys jo bute, patarinAi??dami, kAi?? A?nekAi??ti ir kaip gyventi. Ir sAi??dAi??dami pas jA? mes jauA?iame pamAi??kliA?kAi?? jA? buvimAi?? visur ai??i?? telefono aparate, elektros rozetAi??se, kaimynA? bute uA? sienos, virA?uje ir apaA?ioje, net iA?Ai??jAi?? A? gatvAi??. Juozo nuotaika persiduoda ir mums.

Vakaro monologas tAi??siasi tiek, kiek mes galime klausytis.

Juozui A?iek tiek pagelbstim buityje ai??i?? nuneA?ame butelius A? supirktuvAi??, nusiurbiame nuo knygA? dulkes. Suorganizavome ir A?iokA? tokA? remontAi?? ai??i?? tapetavome sienas, iA?daA?Ai??me grindis. Jis pageidavo optimistinAi??s grindA? spalvos ai??i?? oranA?inAi??s. Labai ilgai ieA?kojome tokios spalvos daA?A?. ImpresionistinAi??mis grindimis jis liko suA?avAi??tas.

ALELIUJA

VienAi?? VelykA? rytAi?? iA?lipau visai neA?inomoje stotelAi??je tarp eA?erA? ir kalvA?. Ai??iose vietose niekada neteko bAi??ti, todAi??l gAi??rAi??jausi kupliomis kalveliA? kupetomis ir tolumoje boluojanA?iais vandenimis. KalvA? atA?laitAi??se lyg uA?uovAi??jose snAi??duriavo reti vienkiemiai. Aplinkui jokio bokA?to, mAi??ro ar A? aukA?tybes A?remto kamino ai??i?? tik trobos ir gamta.

Ai??jau vieno laiA?ko pAi??domis ir KeliuoA?io papraA?ytas. Istorija kiek romantiA?ka, kiek naivi, bet, be jokios abejonAi??s, uA? jos slypi nuoA?irdus ir giedras jausmas… UA?tai ir jauA?iau A?pareigojantA? nerimAi?? ir smalsumAi??. VelykA? rytmetA? savo kelionei pasirinkau visai atsitiktinai, ai??i?? juk vaA?iavau beveik pro A?alA?, ai??i?? bet tik dabar, jau eidamas kaimo keliuku, atsiminiau, jog visos A?ios istorijos pradA?ia buvo A?odis ai??zAleliujaai???. Tai suvokiau vos ne kaip stebuklAi?? ar bent laimAi?? lemiantA? A?enklAi??. Ir A?alto ankstyvA? VelykA? ryto vAi??suma jau dvelkAi?? ne A?varba, o tik artAi??janA?io pavasario gaivumu. Sustingusi gamta, rodos, vien laukAi?? kaA?kokio vienintelio lemiamo A?enkloAi??ai??i?? gal to paties ai??zAleliujaai???.

Einu vienas, todAi??l galiu ir A?itaip pamAi??styti ar net pusbalsiu kalbAi??ti, tiesiog iA?lieti savo mintis. Prisimenu ir A?ios istorijos pradA?iAi??.

Dar prieA?kariu A? NaujAi??jAi?? RomuvAi?? atAi??jo laiA?kas iA? DzAi??kijos kaimo. Dvi jaunos mergaitAi??s klausAi??, kAi?? reiA?kia toks graA?us A?odis ai??zAleliujaai???. Ir garbusis redaktorius Juozas Keliuotis joms raA?o. Tai bAi??tA? ir viskas. Bet ne. Tai buvo tik ilgos istorijos pradA?ia.

Buvo karas, pokaris, tremtys. Ir redaktoriA?, ir jaunAi??sias skaitytojas likimas blaA?kAi?? po Sibiro tolybes. Daug metA? praAi??jo be namA?, net be savo kampo. Dabar viskas, regis, aprimo, bet atAi??jo senatvAi??… Redaktorius gyvena vienas savo A?domaus gyvenimo prisiminimais, o seserys VainaitAi??s ai??i?? savo senutAi??lAi??je sodyboje, bet nepaskAi??sdamos kasdienybAi??je. Atsitiktinai suA?inojusios Juozo KeliuoA?io adresAi??, ilgai svarsA?iusios, jos vAi??l jam paraA?Ai?? laiA?kelA?, primindamos ir tAi?? jaunystAi??s ai??zAleliujaai???, ir kviesdamos pas save.

Ai??tai ir einu dabar su linkAi??jimais kaimo keliu pro didelio pusiau nukasto kalno pakraA?tA?, pro A?vyro karjerAi?? link maA?os trobelAi??s po senom obelim. Visai kaip kokioj dainoj ai??i?? A?ulinio svirtis, sukrypus trobelAi??. Buvo visai ramAi??s laikai, aA?tuntas deA?imtmetis, todAi??l nemaniau, kad turAi??A?iau iA?gAi??sdinti savo netikAi??tu apsilankymu, kad ir vieniA?ai gyvenanA?ias moteris. Patikliai atsidarAi?? durys, ir aA? pasisveikinau su dviem moteriA?kAi??mis. SenutAi??mis jA? nebAi??A?iau pavadinAi??s. Viena tokio skaistaus veido, nedidukAi??, su nuostaba akyse ir kaA?kuo ypatinga A?ypsena. Kita kiek aukA?tesnAi??, pailgo malonaus veido. Atrodo labiau santAi??ri, tik akys A?vieA?ia ramumu.

Paskubom iA?dAi??sA?iau savo kelionAi??s tikslAi??, ir jA? santAi??rumas virto tiesiog vaikiA?ku dA?iaugsmu. Per akimirkAi?? tapome biA?iuliais. Man net nepatogu buvo dAi??l to jA? patiklumo, ir aA? kaip galAi??damas A?tikinamiau kaA?kAi?? kalbAi??jau apie save, apie KeliuotA?. UA?simezgAi?? gyva ir nuoA?irdi A?neka. ApsidairAi??s pamaA?iau visAi?? jA? buities kuklumAi??, kuris, rodAi??si, visai jA? neslAi??gAi??. PrieA?ingai, jos dA?iaugAi??si, nes tai buvo gimtieji namai. MolinAi?? asla, didA?iulAi?? krosnis ir uA? jos atitvertas miegamasis kambarAi??lis su dviem lovomis, uA?tiestomis namA? darbo lovatiesAi??mis.

Kai A?sikalbAi??jome tiek, kad ir aA?, ir jos pajuto tikrAi?? pasitikAi??jimAi??, iA?girdau skaudA?iAi?? jA? gyvenimo istorijAi??. Pasakojo nedrAi??siai, atsargiai A?iAi??rAi??damos tai A? mane, tai viena A? kitAi??. A?odis po A?odA?io atskleidAi?? man tragedijAi??, prasidAi??jusiAi?? prieA? trisdeA?imt metA?. JaunystAi?? Komijos miA?kuose, pabAi??gimas, vAi??liau antroji tremtis prie AmAi??ro, kad jau niekada nepabAi??gtA?.

Paskui skaitAi?? brolio laiA?kus iA? Kolymos aukso kasykAi??lA?. RodAi??si, visos didA?iausios gyvenimo vertybAi??s iA?gyventos ten, Sibire. Dabar tik prisiminimai ir ramios dienos tAi??viA?kAi??s sodyboje. Prisiminimai pasakojami su A?ypsena, nes atminty atgyja vien tai, kas graA?u, o visi baisumaiAi??ai??i?? tai nutylAi??jimai: nAi??ra ko apie tai kalbAi??ti ir dar kartAi?? iA?gyventi. Ten buvo daug gerA? A?moniA? ai??i?? be jA? niekas nebAi??tA? iA?gyvenAi??s. Ir jokio pykA?io, tik atlaidumas…

ValgAi??me VelykA? vaiA?es, jos dainavo jaunystAi??s dainas. Tyliai, labai A?siklausydamos viena A? kitAi?? ir A? dainA? A?odA?ius. Vis labiau jutau, kad tarp mAi??sA? nAi??ra jokio skirtumo, nors aA? ir mokytas, o jos bemokslAi??s. KalbAi??jomAi??s apie dainas, muzikAi??, knygas. Tarpais rodAi??si, kad prieA? mane sAi??di ne dvi kaimo moterAi??lAi??s, o iA?prususios inteligentAi??s.

Tarsi atspAi??damos mano mintis jos deklamavo OskarAi?? MilaA?iA? ai??i?? Vienatve, mano motina esi…

RodAi?? audinius, pavadintus graA?iais vardais. Ai??tai ta lengvom bangelAi??m vilnijanti lovatiesAi?? ai??i?? tai Bolero, nes Elena rinko raA?tAi??, klausydama iA? radijo taA?ko sklindanA?ios Ravelio muzikos.

Ir dar daug nuostabiA? atradimA? radau maA?oje trobelAi??je su moline asla.

Atsisveikinant jos lydAi??jo mane dar porAi?? kilometrA? iki stotelAi??s, rodAi?? A? kalvas, eA?erus ir mAi??lynuojanA?ias miA?kA? tolumas.

ai??i?? A?ia Liepakalnis, A?ia RimAi??nas, o ten AlkraA?tis… Ten Daugai, o uA? miA?kA? NedzingAi??.

KeleivinAi?? jau riedAi??jo link stotelAi??s, ir aA?, matydamas, kad galiu ir nesuspAi??ti, labai paskubom atsisveikinau ir bAi??gte nubAi??gau. Tik lipdamas A? autobusAi?? atsigrAi??A?iau ir paA?velgiau A? dvi moteris ai??i?? viena man mojo, o kita stovAi??jo ir A?iAi??rAi??jo, kaA?kaip keistai rankAi?? pridAi??jusi prie lAi??pA?. Man pasirodAi??, kad paskubom nubAi??gdamas aA? kaA?kAi?? padariau ne visai taip. Bet veikiai nuvijau tAi?? nesmagiAi?? mintA? ir laimingas stengiausi neprarasti mielA? A?io pirmo pasimatymo akimirkA?.

O kas buvo ne taip, suA?inojau gerokai vAi??liau, kai su seserimis mane jau siejo graA?i biA?iulystAi??. TAi??syk, paskubomis atsisveikindamas, aA? pernelyg A?altai padaviau rankAi??… Tada ir prastos odos striukAi??, ir mano barzdotas veidas pasirodAi?? A?tartini. Pirmoji iA?sigando Elena; ne tokia emocinga Malvina dar bandAi?? jAi?? raminti, bet Elenai pasidarAi?? nejauku, kad taip nuoA?irdA?iai apie tremtA? A?nekAi??josi su visiA?kai nepaA?A?stamu A?mogum, kuris, ko gero, bus buvAi??s saugumietis, dar kartAi?? norintis joms pakenkti. AbejoniA? prieA?astis ai??i?? tik A?altas rankos paspaudimas…

VAi??liau, kai atvaA?iuodavau vienas ar su draugais ir dA?iaugdavomAi??s graA?iu mAi??sA? bendravimu, seserys apie tai pasakodavo netverdamos juoku.

VienAi?? birA?elA?, kai seserA? darA?e raudonavo braA?kAi??s, atvaA?iavo ir Keliuotis. Senasis redaktorius sAi??dAi??jo uA? balto stalo prieA? didA?iulA? dubenA? uogA?, gurkA?nojo pienAi?? ir su nuostaba akyse kalbAi??josi su dviem kaimietAi??mis, iA?mananA?iomis ir apie A?emAi??, ir apie poezijAi??.

Mes atvaA?inAi??davome retkarA?iais patalkinti ar A?iaip, tiesiog pabAi??gdami nuo miesto A? A?iA? namA? jaukumAi??. Mums jau reikAi??jo jA? dainA?, prisiminimA?, jA? tikAi??jimo kaA?kokia ateinanA?ia A?viesa. Tuo metu buvo dvi tokios vietos ai??i?? TAi??vas Stanislovas ir Seserys.

VAi??liau mus tesiejo menka gijelAi??. Laikas ir rAi??pesA?iai kaA?kaip iA?blaA?kAi??. O ir namelio A?vyro karjero paA?onAi??je jau seniai nebAi??ra. Seserys iA?sikAi??lAi?? A? miestAi??, jA? gyvenime irgi daug kas pasikeitAi??.

VienatvAi??s ir prisiminimA? neA?ulys liko slAi??gti tik gleA?nus Malvinos peA?ius, nes po ilgos ligos pasaulA? paliko Elena. Iki paskutiniA? sAi??monAi??s praA?viesAi??jimA? dA?iaugAi??si vienintele matoma pro langAi?? gyvastimi ai??i?? tolumoje linguojanA?ia puA?im; tarsi A?aliuojantis medis ir bAi??tA? tasai amA?inai gyvas, dA?iugus ai??zAleliujaai???.

Mindaugas Tomonis. Link Savilaidos

MindaugAi?? vAi??l uA?darAi??. Einame su Algiu Patacku A? Vasaros gatvAi??. Ten buvo uA?darytas ir jo brolis Gintaras. PabAi??go. Mindaugas A?itaip negalAi??tA? padaryti. KalbamAi??s rudenio lapais nuklotame parke. Apie KryA?kalnio paminklAi??, prie kurio jis, restauratorius, negalAi??jo prisiliesti. Prie okupantus A?lovinanA?io monstro.

UA? tai ir plakamas…

Ai??

KaA?koks skaudus ruduo. Nesibaigianti dargana ir artimos A?iemos alsavimas. RuoA?iamAi??s kelionei A? PolockAi??. VAi??l bAi??gsime nuo paradA? alaso. Lenino prospektu vidurnakA?iais marA?iruoja kareiviai A?aukdami ai??zUra! ura! ura!ai??? Iki A?vAi??ryno tas ai??zura!ai??? ataidi lyg pafrontAi??s kanonada. AspirantA? bendrabutyje prie bibliotekos ai??i?? dar gAi??dA?iau. ai??zKanonadaai??? aidi visai A?ia pat. Tiesiog nAi??ra kur dingti. Su Algiu iA?bAi??gam A?aisti futbolo A? jaunimo stadionAi??. Garantuoju, kad visame mieste tik mudu tokie fanatikai. Bet tai atpalaiduoja nuo nevilties ir A?nirA?io, kurA? kas kartAi?? sukelia tA? paradA? repeticijos.

Ai??iemet tai kaip niekada arA?u. VAi??liavos, plakatai ai??i?? tiesiog raudona jAi??ra mieste banguoja fasadai ir gatvAi??s. RusiA?kos dainos apie karAi?? ir revoliucijAi?? ai??i?? jau seniai atstumtos ir net neerzina. Bet bauginantys kareiviA? A?Ai??ksniai kiekvienAi?? kartAi?? nupurto ir paA?iurpina.

Ai??

Algis dar kartAi?? matAi?? MindaugAi??. JA? iA?leido. SakAi?? bAi??gsiAi??s kur nors nuo to ai??ztriumfuojanA?io A?Ai??tono A?okioai???…

Ai??

RytAi?? suA?inome faktAi??.

Mindaugo nAi??ra.

Pavilnio geleA?inkelio atkarpa. Pro ten dundAi??jo traukiniai A? Rytus…

ai??zTylAi??s paukA?A?iai, tylAi??s medA?iai, tyliai, tyliai A?iaurAi??n veA?Ai??…ai???

Mindaugo nAi??ra. Be jokiA? abejoniA? ai??i?? kalti ai??i?? j i e.

BAi??game A? Mindaugo namus. VAi??lu. J i e jau A?ia buvo. ViskAi?? paAi??mAi??. Ne, ne viskAi??. Turime kai kAi?? ir mes.

VAi??lA? vakarAi?? susirenkame KaroliniA?kAi??se. Visai tuA?A?iame kambaryje susAi??dame ant grindA? ir skaitome Mindaugo ai??zA?iniAi??ai???. Negalim. A?odA?iai stringa gerklAi??je. Nuo jo amA?inybAi??s nuojautos, net ilgesio. Nuo suvokimo, kad A?iurlionio ai??zA?iniaai??? ir Mindaugo ai??zA?iniaai??? ai??i?? lyg du raktai A? visatAi??.

LikusiAi?? nakties dalA? skiriam nekrologui. Savo maA?inAi??le jo nepabAi??gsta atspausdinti Algirdas Saudargas. Kartu su eilAi??raA?A?iais GraA?ina DidelytAi?? tiesiog geleA?inkelio stotyje jA? perduoda A? VarA?uvAi?? iA?vykstanA?iai amerikietei Eglei BradAi??naitei, A?ymaus poeto dukrai. Po keliA? dienA? nekrologAi?? skaito ai??zAmerikos balsasai???.

SostinAi??s kunigai atsisako laidoti. SaviA?udis.

VaA?iuoju A? Paluobius. Kunigas marijonas PranciA?kus RaA?iAi??nas pataria kreiptis A? IgliaukAi??, tAi??vas Alfonsas Svarinskas bAi??tinai pagelbAi??s. Taip ir yra. JokiA? klausimA? jam nekyla, ir viskas iA? karto aiA?ku. Mindaugas ne saviA?udis. Jis auka.

Prie kapo jie buvo dviese ai??i?? tAi??vas Alfonsas ir tAi??vas Sigitas TamkeviA?ius. Du drAi??sAi??s ir laisvi A?monAi??s iA?sigandusiA?jA? ir prislAi??gtA?jA? minioje.

Dvi A?vakAi??s lapkriA?io darganoje.

Ai??

Algis keletAi?? dienA? visai nesirodo. Net ir neieA?kau. Buvo RokantiA?kAi??se, buvo pas Mindaugo namiA?kius. TAi??vas pasimetAi??s ir prislAi??gtas. SAi??nAi??s be A?ado. Seserys, atrodo, viskAi?? supranta ir A?ino, ko verti Mindaugo A?odA?iai.

A?odA?iA? turime gerokAi?? pluoA?tAi??. ViskAi?? paslepia Aldona KatkauskaitAi??, Vacys Panumis paprastose, bet patikimose vietose.

Ai??

Po keliA? dienA? Algis pasibeldA?ia. Kaip paprastai, vidurnaktA?. Jo aktyviausias metas po 23 valandos. Nukrinta be A?odA?iA? A? krAi??slAi?? ir uA?kimusiu balsu prataria:

ai??i?? Reikia pradAi??ti.

ai??i?? Pradedam, ai??i?? sakau.

ai??i?? Bus ai??zPastogAi??ai???, Mindaugas taip norAi??jo.

Ai??

Kol mes ruoA?iamAi??s, per rankas eina ai??zAlma Materai???, ai??zVytisai???, ai??zAuA?relAi??ai???, ai??zPerspektyvosai???.

Gina spausdina Alfonso AndriukaiA?io tremties epopAi??jAi??. Vadinam jA? Lietuvos SolA?enicynu. Atspausdinam ir paleidA?iam A? pasaulA? su tikrAi??ja autoriaus pavarde. Taip jis norAi??jo.

Toliau ai??i?? Kazimiero SkebAi??ros raA?tai. Visus iA? karto pavergAi?? A?io senuko A?avesys. MaA?oje trobelAi??je prie BagaslaviA?kio gyvena lyg koks pasakA? seneliukas. GraA?ina nedelsdama atspaudA?ia grafikos paveikslAi??lA?, kur Kazimiero lange zylAi?? lesa suA?alusiA? laA?iniA? bryzAi??. Knygos, paveikslai, reprodukcijos ai??i?? atrodo, kad kambarAi??lyje nAi??ra jokios buities pAi??dsakA?. Tik nesibaigiantys prisiminimai, vizijos. Kur tiesa, kur fantazija ai??i?? jokiA? ribA?. Bet viskas kerinA?iai A?domu.

Pradedam spausdinti jo prisiminimus. SuA?avi ai??zKupAi??relioai??? skebAi??riA?koji versija, kartais nustelbianti net IgnAi?? Ai??einiA? savo poetiA?kumu. ai??zKuprelisai??? dabar uA?ima visAi?? Ginos laisvalaikA?. MaA?inAi??lAi??s tauA?kesys, matyt, atkreipAi?? dAi??mesA?. Be to, tiesiai prieA?ais saugumo pulkininko langai. Kazimieras nerimauja, siunA?ia A?tarimA? pilnus laiA?kus, kurie virsta net grasinimais. Jam sunku iA?aiA?kinti, kiek visa tai kainuoja. Vargais negalais uA?baigiame ir lengviau atsidAi??stame sugrAi??A?inAi?? kAi??rinA? autoriui.

Ai??Trys memorijos bendraA?ygAi??ms

Gina ai??i?? Virginija VosyliAi??tAi??. Ji ai??i?? tikra suvalkietAi??, nors didA?iAi??jAi?? gyvenimo dalA? nugyveno sostinAi??je. PaveldAi??jo tvirtAi??, iA?didA? bAi??dAi?? ir gyvenimo sampratAi?? iA? tAi??vo, lotynA? kalbos mokytojo Jono Vosyliaus, bei subtilA? pasaulio groA?io ir darnos pajautimAi?? iA? motinos ai??i?? lituanistAi??s Julijos IA?kauskaitAi??s.

Baigusi universitetAi??, jauna geologAi?? paA?inti pasaulio iA?vyko A? CentrinAi??s Azijos kalnynus. Keleri metai toli nuo gimtinAi??s ir artimA?jA?, atA?iauri gamta uA?grAi??dino ir iA?mokAi?? paA?inti save, gyvenimo vertybes. Ir grA?A?usi buvo iA?tikima savo profesijai ai??i?? A?emAi??s lobiA? paA?inimui.

Bet dar labiau domAi??josi pasaulio dvasinAi??mis paslaptimis. Kai kada manydavome, jog ji yra perskaiA?iusi viskAi??, kAi?? A?manoma perskaityti. Gera knyga jai buvo tarsi skanAi??stas, ai??i?? nesvarbu, romanas, poezija ar filosofinis veikalas.

Gyveno viena, bet vieniA?a nebuvo. Net atkampiame Perlojos vienkiemyje, miA?kA? ir kalneliA? apsuptyje, Gina tarAi??si esanti ne viena ir gyveno be baimAi??s, o tik su dA?iaugsmu, kurA? rasdavo gamtos A?alume, gAi??liA? A?ydAi??jime ar paprasA?iausiai net vAi??jo oA?ime senose eglAi??se. UA?sukdavome trumpam, bet iA?vaA?iuodavome iA?siveA?dami iA? Ginos gerAi?? optimizmo ir pasaulio dA?iaugsmo dozAi??.

Savo gyvenimu ji mums davAi?? dar vienAi?? graA?A? pavyzdA?Ai??ai??i?? TAi??vynAi??s meilAi??s pavyzdA?.

Ne paslaptis, kad A?iais laikais dauguma laukia iA? savo TAi??vynAi??s kaA?kokios pagalbos, atlygio uA? nuveiktus darbus, uA? parodytAi?? meilAi??. Ginai ta meilAi?? buvo tokia savaiminAi?? bAi??tinybAi??, kad uA? jAi?? tikAi??tis atlygio tarsi net negraA?u. Tada jau ne meilAi??, o kaA?koks sandAi??ris.

NemanAi?? esanti kovotoja ai??i?? nors tokia buvo. PrieA?inosi priespaudai ne skambiais A?odA?iais, o kukliais darbais. Dirbo reikalingAi??, tada labai pavojingAi?? darbAi?? ai??i?? spausdino pogrindA?io leidinius (tremtiniA? prisiminimus, Perspektyvas, PastogAi??), palaikAi?? nukentAi??jusius.

NemanAi?? esanti nukentAi??jusi ai??i?? nors tokia buvo. GrA?A?usi iA? saugumo kameros nesijautAi?? sugniuA?dyta. Veikiau sugniuA?dytas jautAi??si jAi?? tardAi??s kaimynas, saugumo papulkininkis, kai sutikta troleibuso stotelAi??je Gina jam lyg juokais, lyg rimtai primindavo, kad jau laikas grAi??A?inti ai??zskolintasai??? knygas ai??i?? MaceinAi??, Ai??apokAi??, BerdiajevAi??…

NelaukAi?? ir nenorAi??jo atlygio ai??i?? nors jo yra verta. Kai po NepriklausomybAi??s paskelbimo A?monAi??s atidarAi?? savo atminties, kanA?iA? ir iA?gyvenimA? skrynias, pasipylAi?? laiA?kai A? kuriamAi?? RepresijA? tyrimo centrAi??. Visi tie laiA?kai, ta kruvinoji Golgota, perAi??jo per Ginos rankas. Buvo atliktas milA?iniA?kas darbas, neA?kainojama tautos atmintis buvo uA?fiksuota ir tapo Lietuvos istorijos dalimi. Gina didA?iavosi vien tuo, kad prisidAi??jo prie A?io darbo, buvo Centro vadovAi??. ai??zNei pinigais, nei medaliais, nei sklypais negalima matuoti TAi??vynAi??s meilAi??sai???, ai??i?? sakydavo.

Kai iA?didumas ir TAi??vynAi??s meilAi?? yra neatsiejamai suaugAi?? vienas su kitu, tada materialioji pagunda neA?siskverbia tarp A?iA? vertybiA?.

Ginos gyvenimas ai??i?? pavyzdys dAi??sniui: ne materija valdo pasaulA?.

Ai??

Aldona KatkauskaitAi??. Aldonos kambarAi??lis aspirantA? bendrabuA?io ketvirtame aukA?te ai??i?? tarsi koks mAi??sA? A?tabas. UA?bAi??game iA?gerti kavos, pasiimame arba paliekame vienas kitam A?inutes, leidinius.

Kartais aiA?kiai matom, kad Aldonai gal geriau pabAi??ti vienai ar susikaupti savo matematiA?kiems mokslams, bet ji to nepasako, o mes lyg ir nedrA?stame prarasti tokios patogios susitikimA? vietos miesto centre. Dauguma idAi??jA? gimsta kaip tik A?ia. Be to, mums labai daug reiA?kia ir Aldonos A?odis, net iA?raiA?ka. Ji visus atidA?iai iA?klauso, pasvarsto ir kai pasako savo A?odA?, visiems tada atrodo, kad tai ir yra geriausias variantas. Aldonos abejonAi?? ar atlaidi A?ypsenAi??lAi?? jau rodo, kad A?i idAi??ja turi labai nedaug perspektyvA?.

Ir dar. Aldona sugeba surasti giliausiai paslAi??ptAi?? grAi??dAi?? bet kokiame kAi??rinyje ar idAi??joje.

Ji buvo matematikAi??. PoetAi??. A?ygeivAi??. Net sunku A?sivaizduoti kaip vienoje galvoje telpa sausos, retai kam suvokiamos matematikos teoremos, krikA?A?ionybAi??s filosofija, pagoniA?kas gamtos sakralumas, pogrindA?io leidiniai, talentingai nuoA?irdA?ios eilAi??s ir menas paprastai surasti ryA?A? bendravimui ir su akademiku, ir su vaiku, ir su Baltarusijos uA?kampio senole.

Paskutinis Aldonos A?ygis ai??i?? link sprogstanA?io balandyje klevo Krosnos kalnelyje. Ten jos namai, A?uvinto palios, KalniA?kAi??…

Zita VanagaitAi??. NepalauA?iamoji. Nesvarbu, kad fiziA?kai silpniausia iA? visA?. DvasiA?kai ji neabejotinai stipAi??riausia. Tuo A?sitikino ir anie, beviltiA?kai bandydami palauA?ti, gAi??sdinti, grasinti. UA? A?ygius, uA? kontaktus su Antanu Terlecku, Viktoru Petkumi, Nijole SadAi??naite, Juliumi Sasnausku, uA? tiesiai iA?sakytus A?odA?ius.

KaligrafiA?ka raA?ysena suraA?ytos A?inutAi??s iA? senA? laikAi??raA?A?iA? ar A?urnalA? buvo nepakeiA?iama pagalba, kad ir kur keliautume ai??i?? Lietuvoje, KaraliauA?iuje, Gudijoje.

Ji pribloA?kAi?? jau paA?iame pirmame A?ygyje. Netoli Pelesos, KargaudA? kaime mus sulaikAi?? milicija. SuraA?inAi??jo mAi??sA? vardus ir pavardes. Kai kas sakAi?? savo tikrus vardus ir pavardes. Nemalonumai garantuoti. Kai atAi??jo Zitos eilAi??, ji ramiu balsu iA?tarAi?? tokiAi?? sudAi??tingAi?? pavardAi??, kad milicininkas nesugebAi??jo ne tik atkartoti, bet ir uA?raA?yti: GrabA?traitAi?? A?vaigA?drAi?? iA? VaisiA? tyrimo instituto. Vos sulaikydami juokAi?? visi pradAi??jome kurti iA?galvotus vardus ir pavardes ai??i?? Cukrus Saldainis iA? Komedijos teatro, Petras Kurmelis, Jonas Vingys, KatrAi?? VingienAi?? ir panaA?iai. Milicininkas patenkintas viskAi?? uA?raA?Ai?? ir prigrasino, kad uA? nacionalizmo skleidimAi?? Baltarusijoje bAi??sime nubausti. Zitos dAi??ka A?i milicijos akcija A?lugo, nes nei VaisiA? instituto, nei Komedijos teatro, nei tA? pavardA?iA? niekas niekur, aiA?ku, nerado.

Jos smulki, pakrypusi figAi??rAi??lAi??, klajojanti kilometrA? kilometrus po Gudijos klampynes, ai??i?? neatsiejama tA? A?ygiA? dalis. Jai nebuvo nepasiekiamos sodybos, nors apie tai bylotA? tik ketvirto deA?imtmeA?io metA? laikraA?tis, ir nAi??ra nei traukinio, nei autobuso A? tAi?? pusAi??. Vadinasi, eisime pAi??stute.

Talentinga architektAi??, subtili tautosakos vertintoja ir A?inovAi??, pogrindA?io knygneA?Ai??, iA?tremtA?jA? globAi??ja, tyliai, nesigarsindama dirbo juodAi??, tuo metu ir pavojingAi?? darbAi??. VirA? savo fiziniA? galimybiA? ribos. Rusija, Baltarusija, Ukraina ai??i?? visur ji vaA?iuodavo, jei tik suA?inodavo, kad kuriame nors kampelyje glaudA?iasi kada nors nutremti tautieA?iai.

Paskutinis Zitos A?ygis ai??i?? per A?ydinA?iAi?? AukA?taitijAi??, A? Daugailius.

Po Pastoge

Ai??alia mAi??sA? kunkuliuoja disidentA? gyvenimas. RetkarA?iais A? tAi?? sAi??kurA? A?sitraukiam ir mes. Antanas, Viktoras, NijolAi?? ai??i?? nuolat girdimi vardai. Per Sergejaus Kovaliovo teismAi?? susipaA?A?stam su jais artimiau. Jie tiesAi??s ir atviri, aiA?kiai A?ino, ko nori ir nepripaA?A?sta jokiA? kompAi??romisA?. Kaip ir tie visai dar A?ali berniukai iA? Vienuolio mokyklos ai??i?? Julius Sasnauskas, Vytautas BoguA?is, AndAi??rius TuA?kus. JA? deklaratyviai atvira kova ai??i?? uA?kreA?iantis pavyzdys.

Teismas po teismo. Teisiami kunigai, vienuolAi??s ir visai prasti A?mogeliai, kuo nors prisidAi??jAi?? prie pogrindA?io leidiniA?.

Geologijos docentas teA?kia j i e m s A? akis laisvas mintis ir teisybAi??.

Mano vyresnysis kolega Liudas Dambrasukas antrAi?? kartAi?? iA?tremiamas A? Rytus. UA? ai??zPerspektyvasai???.

Ten jau Antanas, Viktoras, NijolAi??, Julius…

Mes tik ai??ztampomiai???, ai??zkratomiai???, ai??zauklAi??jamiai???.

TAi??kstanA?iai dar iA? vis nepabudAi??…

Ai??

Algis parodo ai??zPastogAi??ai???.

MAi??sA? pajAi??gos labai maA?os. Bet tebAi??nie pats faktas. PradA?ia. Te kiti iA?leidA?ia geriau. ViliamAi??s, kad tai bus stimulas.

Skiriame Mindaugui.

Ai??

GriAi??ties ilgai laukti nereikAi??jo. Ji uA?griuvo mus visus, bet netikAi??ta nebuvo. Veikiau net laukta. Sunkiausia dalia teko Ginai. Suimta. Jos ilgai nepaleidA?ia. IA?eina po trejeto dienA?. Kaip visada linksma ir optimistiA?ka. Tik knygA? jai velniA?kai gaila. PaAi??mAi?? BerdiajevAi??, GirniA?, Ai??apokAi??. TardAi?? tas pats pulkininkas, kur gyvena prieA?ais jos langus. Kaimynas.

Mus patampo, patampo ir nieko. Daugiausia dAi??l ai??zPastogAi??sai??? ir A?ygiA? A? BaltarusijAi??. Matyt, lauks, kol A?kliAi??sim su dar didesniais A?kalA?iais.

Ai??

IA? oficialiosios kultAi??rinAi??s terpAi??s su mumis ai??i?? tik GraA?ina. Kiti kaA?kur pasislAi??pAi?? giliai giliai arba iA?vis nedrA?sta. Bet jie neabejotinai yra. GraA?ina, regis, tokia trapi ir lengvai paA?eidA?iama, iA?drA?sta ir eiti A? salas, ir platinti leidinius, ir dar savo grafikoje iA?reikA?ti tai, kAi?? ne visada galime pasakyti A?odA?iais.

Daukanto takui GraA?ina paskiria visAi?? knygAi??.

Mindaugui ai??i?? trapiAi?? A?olelAi?? ant geleA?iniA? bAi??giA?.

Ai??

Stebiu bAi??gantA? laikAi??

SaulAi??s daromais burtais,

Daigo stiebimusi A? jAi??,

ProtAi??viA? reliktA? netikAi??tu

Spindesiu, Ai??A?uolo senatvAi??s

RandA? A?eA?Ai??liais ar vaiskiu

Ai??altinio A?vytAi??jimu.

Visa tai amA?ina, o mano

Paskirtis bent trumpai

ValandAi??lei tai sustabdyti.

(GraA?ina DidelytAi??)

Ai??

IA? taA?kA?, brAi??kA?neliA?, linijA? GraA?ina sudAi??lioja didA?iA? A?moniA? portretus, jA? vizijas. Ji ne tik perkelia mus A? LiudAi??viko RAi??zos, Prano VaiA?aiA?io, Oskaro MilaA?iaus, Vytauto MaA?ernio pasaulius, bet ir parodo, jog ir visa tai, kAi?? mes A?iandien matome graA?aus ir dvasingo ai??i?? taipogi yra vertybAi??, verta A?amA?inimo.

TAi??vas Stanislovas, Seserys, Pelesos, Indricos lietuviai, daugybAi?? savamoksliA? skulptoriA? ir tapytojA?, dainininkA?, pasakoriA?Ai??ai??i?? visA? jA? dvasios kruopeles atpaA?insime GraA?inos miniatiAi??rose.

Ji tarsi tiltas tarp mAi??sA? ir oficialiosios kultAi??ros. Per jAi?? mus pasiekia tos erdvAi??s nuotaikA? atA?vaitai. SuA?inome, kad jie viskAi?? puikiai mato ir supranta, bet vis tiek iA?lieka anoje pusAi??je, tarsi kokie emigrantai. Matyt, jA? laikas dar neatAi??jo.

Ai??

Kad tik nepamirA?us, kur iA?slapstyti visokie raA?tai ir leidiniai. Ar tik nebus kaip tam kAi??kA?tui, kuris A? visus plyA?ius prikaiA?ioja sAi??klA? ir paskui pamirA?ta.

Liudo raA?tai iA?blaA?kyti po visAi?? LietuvAi??. Dalis Suvalkijoje po senais apmuA?alais maA?oje trobelAi??je, kiti ai??i?? kaA?kur prie BabriA?kiA?, A?vynioti A? senAi?? kraitinAi?? lovatiesAi??, guli skrynios dugne. Dar kiti ai??i?? Alytuje, Jonavoje, Krosnoje.

Mindaugo ai??i?? paA?iame sostinAi??s centre, prieA?ais Teismo rAi??mus.

Visokiausius rankraA?A?ius saugo Aldona, Zita, Gaudenta, Vacys ai??i?? tik jiems A?inomose vietose, pas draugus ir draugA? draugus. Ta gyvoji grandinAi?? veikia be sutrikimA?. Per paskutinius metus pasitikAi??jimo erdvAi?? labai iA?siplAi??tAi??. A?monAi??s atsikrato baimAi??s. Tereikia kaA?in kokio nedidelio impulso ai??i?? ir visa tai iA?siverA? neregAi??tu protrAi??kiu. A?inoma, visagalAi?? KGB akis mus akylai stebi.

Ai??

Vakarai Mackui, Radauskui, MaA?erniui.

Vakaras Oskarui MilaA?iui.

Bet svarbiausias vakaras buvo paA?ioje A?erAi??joje, MilaA?iaus tAi??viA?kAi??je, RytA? Baltarusijoje. Ai??imtametAi??s Ksenijos akimis A? mus A?velgAi?? mergaitAi?? iA? amA?iaus pradA?ios, A?erAi??jos dvaro Ai??kvedA?io dukra.

ai??zTalita, cumi…ai??? ai??i?? Mergaite, kelkis… (O. M.)

ai??i?? Atsimenu, MilaA?iukas buvo graA?us vaikas. Mes A?aisdavome su juo, ai??i?? pasakoja Ksenija.

RegAi??jimo A?viesa tarsi nutvieskia mAi??sA? nakvynAi??s namus ai??i?? klasAi?? A?erAi??jos mokykloje. Ai??iandien sukanka A?imtas metA? nuo poeto gimimo. VisiA?kas atsitiktinumas, bet mums jis rodosi kone pranaA?ingas. Ai??i lyg jau aname pasaulyje gyvenanti senutAi?? mums pasirodAi?? kaip Oskaro vaikystAi??s fAi??ja. A?erAi??ja nuA?vinta visai kitomis spalvomis. Ir vaiduokliA?ki baltosios cerkvAi??s griuvAi??siai anapus eA?eroAi??ai??i?? jau ne graudi pamAi??klAi??, o lyg balta paukA?tAi??, bekylanti virA? padnieprAi??s miA?kA?.

Ai??

Jaunimo teatras pagal mAi??sA? kelionAi??s apraA?us parengia literatAi??rinAi?? kompozicijAi?? MilaA?iui. Mums tai nepapAi??rastas A?vykis. PilnutAi??lAi?? salAi?? Kutuzovo aikA?tAi??je, jauni aktoriai ir mAi??sA? iA?gyventos akimirkos A?erAi??joje.

Talita, cumi… Miguel Manjara… ai??i?? negirdAi??ti paslaptingi A?odA?iai pasiekia jau Lietuvos A?moniA? ausis, vilioja A? MilaA?iaus vizijA? pasaulA?.

GalbAi??t kada nors Lietuva supras, kas ji buvo poetui.

GalbAi??t tas suvokimas jai irgi teiks meilAi??s ir stiprybAi??s.Ai??

To ir norAi??tume.

Ai??

Petras Kimbrys pradeda versti MilaA?iA?. PanaA?u A? avantiAi??rAi??, bet jis tai daro rimtai ir A?tikinamai. Patiki juo ir Vaclovas Ai??iugA?dinis, MilaA?iaus poezijos vertAi??jas.

MilaA?ius tampa didA?iAi??ja idAi??ja. BraunamAi??s vis gilyn ir gilyn A? neregAi??tas paslaptis ir gelmes. Ar pajAi??gsime suprasti? Bet sustoti jau negalime.

Algis ir Petras tik tuo, man rodos, ir gyvi.

AA? taip giliai nepasineriu ai??i?? kelionAi??s, darbas… MilaA?iui reikia visiA?ko pasiA?ventimo.

Ai??

Tolstame, susitinkame, vAi??l tolstame.

Kiekvienas ieA?kome savA? takA?.

Kai kada apima neviltis, kad mes nieko nereiA?kiame nei A?monAi??ms, nei A?itai sistemai. Gal teisAi??s visi prisitaikAi??liai? O gal tiesiog jau laikas savo energijAi?? ir viltis perduoti vaikams? Kol ne vAi??lu.

Vidinis agentas prirenka pakankamai A?rodymA?.

AlgA? uA?daro. Vieno rankraA?A?io pAi??dsakai atveda pas mane. ai??zPastogAi??ai??? treA?iojo numerio neturAi??s. Kaltas, kad pasakau, jog rankraA?tis yra mano. PrisipaA?A?stu, nes nematau prasmAi??s to slAi??pti. Tolesnei gynybai pasirenku savo susikurtAi?? taktikAi??. Bet to jiems maA?a.

Algis laukia teismo.

O man ai??i?? atgailai skirtas A?ygis…

ATLAIDAI JOTVOJE

NuprotAi??jAi??s pulkininkas Gusevas isteriA?ku balsu tarsi kapoja A?altAi?? rytAi?? A? gabalus. ai??zBl…ai???, ai??i?? pats A?velniausias jo A?odyne. Pridedamas beveik prie kiekvieno A?odA?io ai??i?? ar kreiptA?si A? mus, ar kalbAi??tA? apie tvarkAi?? stovykloje. Tik primindamas, kokiAi?? svarbiAi?? misijAi?? mums patikAi??jo partija ir vyriausybAi??, jis vargais negalais iA?siverA?ia be to nepakeiA?iamo priedAi??lio. Paskui vAi??l pratrAi??ksta pliAi??psniais, papliauptomis ai??i?? ai??zbl…, matjai??? ir t. t., ir pan. Kai kurie keiksmai mums visai negirdAi??ti ai??i?? kaA?kokia keista rusiA?kA? A?odA?iA? metamorfozAi?? su A?mantriomis priesagomis, iA?lekianti iA? pulkininko burnos tik tam, kad pasakytA?, kokie vis dAi??lto mes nekultAi??ringi mulkiai, tinginiai ir nebrendylos. Nesuprantame, kad mumis pasitiki visa didA?ioji tAi??vynAi??.

VisAi?? savo apmaudAi?? ant mAi??sA? nori iA?lieti pulkininkas Gusevas. Ir tuo iA?siliejimu, matyt, atsikrato rytinio nerimo bei nepasitenkinimo, net nevilties, kuri jA? vis labiau uA?gula, nes jo kraujo tyrimA? kortelAi??je suraA?yti skaiA?iai nieko gero neA?ada. Tie tAi??kstanA?iai magiA?kA? kAi??neliA?, kaip ir visur esanA?ios alfa, beta dalelytAi??s, dabar uA?pildo visAi?? sAi??monAi??. Nuo pat ankstyvo ryto gerai iA?siplAi??dus su visais, jam palengvAi??ja. Jis vAi??l pasijunta nepakeiA?iamas ir reikalingas. Jis dar privers A?ituos Pribaltikos nacionalistus suprasti, kur jA? tikroji tAi??vynAi??.

Kartais grieA?iam dantA?, kartais A?aipomAi??s, o retkarA?iais net pagailime vargA?o pulkininko Gusevo.

PraA?ygiuojam pro jA? iA?didA?iai pakeltom galvom ir atiduodami jam pagarbAi??. Kai kurios kuopos tyA?ia garsiai trepteli, kai visai susilygina su vadu. Nori paerzinti. ai??zOtstavitai???, ai??i?? A?aukia Gusevas. PriA?oka prie jA? ir grAi??smingai grAi??modamas burnoja. AiA?kiai A?ada neA?sileisti valgyklAi??.

VAi??l iA? naujo A?ygiuojam. Dabar jau ir prasiA?engAi??liai praeina ramiai, ai??i?? tokie geruA?iai, nes bijo likti be pusryA?iA?. Tada visi puola prie valgyklos durA? ir kone su visom varA?iom A?virsta vidun. Pulkininkas ir A?ia nepraleidA?ia progos mus dar kartAi?? iA?vadinti A?iokiais ir anokiais, bet mes jau A?ildomAi??s sugrubusias rankas arbatos puodeliais ir skubam valgyti, kad po pusryA?iA? iki iA?vaA?iavimo A? zonAi?? dar minutAi??lAi?? suspAi??tume pasiA?ildyti ir prie ai??zburA?uikosai???. Nes A?altis neatlAi??gsta ai??i?? kaip 30, taip 30. Ir rytas labai dar ankstyvas ai??i?? A?eA?ta valanda. VidurA?iemA? tai dar beveik naktis.

Ir tamsu bAi??na dar ilgai, kol mes vaA?iuojame penkiasdeA?imt kilometrA? per mieganA?iAi?? PolesAi??. Tik atvaA?iavus A? zonAi?? mus pasitinka tekanA?ios saulAi??s kamuolys, taip iA?kilmingai kabantis ne kur nors kitur, o kaip tik virA? sudarkytA? betoniniA? atominAi??s elektrinAi??s korpusA?. Lyg ne A?mogaus, o kiklopA? statinys dabar atrodo ta elektAi??rinAi?? ai??i?? svetima, baisi, neA?moniA?ka. Bet saulAi??tekis vis tiek labai graA?us. VaA?iuojam tiesiai A? jA? tuA?A?iu PripetAi??s plentu. A?iAi??rim A? tAi?? kamuolA? ir mintimis kiekvienas savaip iA?gyvenam tAi?? A?spAi??dA?, kurA? visiems ir visada sukelia tekanti saulAi??. Kai kas nusikeikia iA? to graA?umo. Nes tai bejAi??giA?kumo keiksmas, nieko daugiau. Nes mirtimi alsuojantis reaktorius visai A?alia. Ir ta saulAi?? dabar ai??i?? visai ne kasdienis reiA?kinys, o tolimas mA?slingas visatos A?iburys, Dievo akis, nukreipta A? mus. Gal. NeA?inau.

Viskas. Mes jau mieste. SustirAi?? ir mieguisti… Pasiskirstom ir traukiam A? darbus. Vieni eina A? mokyklAi??, kiti A? baseinAi??, vaikA? darA?elA?, karinAi?? gamyklAi??. VaikA?tom po niekada jau neatsibusiantA? miestAi??. Ir patys dar lyg neatsibudAi??. Tik Melderis iA? VidzemAi??s dainuoja:

Miegoki, mylimas mieste,

Miegoki ramiu miegu…

GraA?iai dainuoja tas latvis. Su ironija, A?inoma. Bet primena jisai iA? ilgo pasimatymo ankstyvAi?? rytmetA? grA?A?tantA? A?simylAi??jAi??lA?. Kuriam visas pasaulis mielas ir graA?us. Net A?itas miestas.

Daina visus galutinai iA?budina ir prablaA?ko. Tik dar aiA?kiau suvokiame, kur mes.

IA?girdAi?? mAi??sA? balsus, iA? rAi??siA? lenda perkarAi?? A?unys ir katAi??s. Svirduliuojantys, nusilupusiais A?onais ir varvanA?iomis akimis. MAi??sA? bijo, bet vis tiek eina artyn. A?iAi??ri iA? tolo ir laukia, gal tarp mAi??sA? atpaA?ins savo A?eimininkAi??… Bet visi tik veja juos tolyn. Jie vAi??l sulenda A? savo A?vytinA?ius guolius… Nuskriausti, uA?mirA?ti ir pasmerkti A?io miesto gyventojai. Tik Kaukazo aviganis Majoras vizgindamas uodega jau sliAi??kina link mAi??sA? valgyklos. Ten atsiguls ir lauks, kol kas nors numes jam kAi??snA?. Jis jau nieko nebijo. A?iAi??ri gailiomis, praA?anA?iomis akimis, ir niekas nedrA?sta jo pavaryti A?alin. Net per eilinA? A?unA? A?audymAi?? jo pagailAi??jo. Po tA? A?audymA? kelias dienas nieko nematom ai??i?? nei A?unA?, nei kaA?iA?. Paskui vAi??l iA? kaA?kur pradeda lA?sti dar labiau nukarA?Ai?? gyvAi??nA? skeletai. VaikA?to atokiau ir nelabai drA?sta net prisiartinti prie numesto kAi??snelio, kol arti yra A?mogus, net ir meiliai jA? kalbinantis.

MAi??sA? valoma mokykla jau beveik A?vari. Visos klasAi??s dezaktyvuotos, t. y. iA?plautos su skalbimo milteliais ai??zLotosai??? ai??i?? ir sienos, ir grindys. Lubos kaA?kodAi??l A? sAi??raA?Ai?? nepapuola. JaponiA?kas dozimetras jau rodo visai nedidelAi?? beta dozAi??. Ir baseinas A?varus. Beveik galAi??tume maudytis, jeigu kas vandens prileistA?.

Lendam A? namA? rAi??sius, baidydami iA? ten kates, ir velkam viskAi?? laukan. Greitai iA?auga kalnai visokiA? rakandA?. Paskui pradeda kristi pro langus, balkonus visoks namA? turtas ai??i?? lovos, spintos, A?aldytuvai, kilimai. To turto priauga iki treA?io aukA?to langA?.

Pertrauka. Sukrintam A? fotelius ir lovas. KaA?kas groja gitara, kaA?kas skambina pianinu. Buldozeris, gitara, pianinas, krintanA?iA? daiktA? bildesys ai??i?? visai gyvo miesto garsai.

Akys uA?kliAi??va uA? atskleisto albumo. Nesusilaikau ir paimu A? rankas. VestuvAi??s, jaunieji, nuogi maA?i vaikai ai??i?? pralekia kaA?kieno gyvenimo vaizdai. KareiviA?kos nuotAi??raukos. …dorogaja moja Nadenka. A?di menia. Liubliu. Svetimas gyvenimas Ai??mai virsta manuoju.

Stengiuosi prisiminti majorAi??, kuris mane pakvietAi?? pirmAi?? iA? krAi??vos pretendentA?. Nepadeda nei ligoninAi??s paA?yma, nei paA?A?stamA? uA?tarimai. ai??zNiekas nepadAi??sai???,Ai??ai??i?? sakyte sako majoro A?vilgsnis. Bet neatsimenu net majoro Ai??gio, tik sarkastiA?kAi?? A?ypsenAi?? veide ir plikAi?? virA?ugalvyje. Daugiau nieko. Bandau prisiminti paskutinAi?? dienAi?? tenai, anapus zonos. Gal lemtingAi??? O gal visai ne. SuspAi??ju tik paskambinti draugams, kad praneA?tA? manajai: ai??zMane iA?veA?a A? ten. NepraA?Ai??siu. Sudie.ai???

Numetu albumAi?? A? krAi??vAi??, nes traktorius jau krauna A? maA?inas visAi?? tAi?? gerAi??. VaA?iuojame A? ai??zmogilnikAi??ai???. Ai?? kapines. Ne A?moniA? ai??i?? daiktA? kapines. KaA?kodAi??l ne A? sAi??vartynAi??, o kapines. Ai??ie daiktai, matyt, vis dAi??lto nesuvokiami kaip A?iukA?lAi??s. Jie visai geri, ir gaila juos iA?mesti. Tad neiA?metami, o palaidojami… Visai kaip A?monAi??s. Jie iA? tikrA?jA? dar dvelkia A?moniA? gyvenimais. Kaip ir statybiniai kranai, styrantys priemiesA?io statybose.

Taigi vaA?iuojame laidoti. Visai pro elektrinAi??. Ten gyva. KaA?koks gyvenimas pulsuoja ai??i?? kaA?kas iA?vaA?iuoja, A?vaA?iuoja. Pralekiame greitai, beveik nekvAi??puodami. Ir Rudasis miA?kas ai??i?? A?iurpiai nykus ir permatomas ai??i?? greitai lieka uA?pakalyje. Kaip ir maA?as kaimelis pakelAi??je. Pakylam A? kalnelA?, paskui leidA?iamAi??s ilgon lomon. Jos gilumoje dar vienas kaimas. Baltas ant balto sniego. Tik A?velniai pridengtas obelA? A?akom.

A?ia ir yra kapinAi??s. Ant A?io kaimelio pilam viskAi??, kAi?? tik atveA?am iA? miesto. KrAi??vA? krAi??vos vis auga. Buldozeriai stumia vis arA?iau ir arA?iau kruopA?A?iai nubalintA? namA?. Kai kuriuos iA? jA? jau pasiglemA?Ai?? A?iukA?lAi??mis virtusios gAi??rybAi??s. Kiti namukai, rodos, tik gAi??A?iasi, gAi??A?iasi, bet ir jie neiA?vengiamai skAi??sta radioaktyviA? daiktA? krAi??vose. SlAi??nis pilnAi??ja. Dar po keleto dienA? kaimelio jau beveik nesimato. Tik buldozeriai kaip rupAi??A?Ai??s ropoja po krAi??vas A?emAi??mis uA?verA?iamA? daiktA?. Klonis primena kitos planetos vaizdAi?? fantastiniame kine. Viskas sulyginta.

KapinAi??s jau kitur. UA? deA?imties kilometrA?. Kitame klonyje. Tik kaimo A?ia nAi??ra. GAi??di PolesAi??s giria.

Per jAi?? ir vaA?iuojame grA?A?dami atgal. Retsykiais A?mAi??steli koks kaimas, miestelis. Ir net A?mogysta su arkliais pravaA?iuoja laukais. Vis dAi??lto kai kas gyvena.

VaA?iuoti visai gera. Net nesinori grA?A?ti A? stovyklAi??, kur siautAi??ja tas isteriA?kas pulkininkas. Geriausia vaA?iuoti ir snausti visai nieko negalvojant. MaA?inos kAi??bule A?aiA?aruoja ai??zburA?uikaai???. MAi??sA? daug, todAi??l visai neA?alta. Snaudi ir nuo visko atsitveri snaudulio A?irma.

Kaip tada ai??i?? per lapkriA?io darganAi?? vaA?iuojant AukA?taitijos plentu. Autobusiukas A?liauA?ia tamsiu asfaltu visai ne ta, net prieA?inga kryptimi ai??i?? ne A? nelaimAi??s zonAi??, o tolyn nuo jos. VaA?iuojant pro vienAi?? miestelA? mano drauguA?is Jonas MotiejAi??nas net uA?dainuoja. Mat visai prie plento dar dega A?iburys jo motinos lange. Keistuolis Jonas. JA? paA?A?stu seniai, nuo studijA? laikA?. GraudulA? jis nusipurto daina. Nors ir liAi??dnoka, bet visai gerai nuteikianA?ia.

ai??i?? Neprapulsim, A?mogau. NeliAi??dAi??k, ai??i?? sako man Jonas. NeliAi??dA?iu. Tegul veA?a. Kuo aA? geresnis uA? kitus.

Paskui skrendam kretanA?iu karo lAi??ktuvu ai??i?? tokia milA?iniA?ka metaline skardine. Per visAi?? kAi??nAi?? eina virpulys nuo jo kriokimo ir drebAi??jimo. VisAi?? keliAi?? ai??i?? kol nutAi??ps zonoje.

Dabar vaA?iuojam ta zona. Ji jau tapo kasdienybe ir nieko nestebina. UA?kardas… Patikra… DozimetrA? pypsAi??jimas… Vandens A?iurkA?lAi??s…Ai?? Ant ratA?, ant maA?inos brezento, ant sAi??dinA?iA? gale…

VAi??l pypsAi??jimas… Galima vaA?iuoti. Viskas jau A?prasta ir kasdieniA?ka.

SnaudA?iam toliau.

DidA?ioji sankryA?a. Kijevas ai??i?? A? vienAi?? pusAi??, Narovlia ai??i?? A? kitAi??. Narovlia… Narovlia… KaA?kur girdAi??ta. Va, Ai??A?uolynas, kalvelAi??s, giria. Atsimenu! Atsimenu! Narovlioje ar visai A?alia rado jotvingiA? A?odynAi??lA?!

ai??i?? Jonai, Jonai, ar A?inai, kad vaA?iuojame per jotvingiA? A?emAi??? Mes gelbstime JotvingijAi??, JotvAi??. Beveik savas kraA?tas, Jonai, po perkAi??nais, atsibusk.

Jonas atsibunda. Jis net neA?ino, kas tie jotvingiai. Bet mano A?odA?iai jam patinka.

ai??i?? Tai sakai ai??i?? beveik Lietuva. Ai??A?uolynai tikrai panaA?Ai??s, miA?kai panaA?Ai??s. Tik mAi??sA? gal nei A?odynAi??lio neras, kai SnieA?kuje viskas susprogs.

ai??i?? KAi?? sapalioji, nebus jokiA? sprogimA?, ai??i?? visai nenoriu plAi??toti jokiA? atominiA? sprogimA? temos. Bet uA? jos jau uA?kimba kiti. Jotvingiai A?itiems aukA?taiA?iams, A?emaiA?iams, latviams nieko nesako, o SnieA?kus, atominAi??Ai??ai??i?? visai kas kita. AtominAi??s elektrinAi??s sprogimas jiems tikroviA?kas, net neiA?vengiamas reiA?kinys. Nenoriu tuo tikAi??ti, bet kaA?kokiu nerimu uA?sikreA?iu. Nes vaA?iuojam per PolesAi??s ir senosios Jotvos miA?kus. JauA?iam salsvAi?? metalo skonA? burnoje ir fataliA?kai netikime ateitimi. Rodos, kad ji visai neateis, jos niekada nebus, nes A?ia, zonoje, gyveni tik praeitimi ir prisiminimais.

Ir vAi??l neri A? juos. Kad nereikAi??tA? galvoti apie sprogimus. Geriau apie jotvingius.

PieA?iu mintyse Jotvos A?emAi??lapA?. Juodoji Rusia, Baltoji Rusia, BerA?Ai??na, Igara, Seira, Gailekas, Skirzius. A?ia teka PripetAi??, Pina, UbortAi??, StyrAi??. Nenusibosta A?aisti upiA? vardais. KaA?kokie magiA?ki A?odA?iai, iA?tarti kadA? kadais. Aviris, Nieda, NeviedAi??, Teirus, Bilsas, LanAi??, UA?as… Miegu.

Ai?? stovyklAi?? A?vaA?iuojame visiA?koje tamsoje. IA?sivaikA?tome kas sau. Vieni A? pirtA?, kiti ai??i?? tiesiai A? lovas. Kaip kas. Paskui dar iki iA?naktA? susirinkimai, auklAi??jimo valandAi??lAi??s.

Ai??altukas spaudA?ia be atvangos. KarininkA? korpuse A?alA?iau nei darA?inAi??j. NaktA? kambaryje ai??i?? apie nulA? laipsniA?. Gelbsti vatinAi??s kelnAi??s ir ai??zbuA?lataiai???. Ai??sirausiam ir suA?ylam. SuA?yli ir mintyse vAi??l skrieji kaA?in kur. PrieA? tai suskaiA?iuoji savo ai??zturtAi??ai??? ai??i?? kiek ai??zrentgenA?ai??? liko iki normos, kada jau galAi??si keliaut sveikas.

Visi laukia tos normos. Kad tik greiA?iau… Kai kas pasiryA?ta ir iA?vaA?iuoja atlikti ypatingA? uA?duoA?iA? A? patA? nelaimAi??s A?aizdrAi??. Mes jA? jau nematom. Matyt, tiesiai A? namus ar A? kokiAi?? sanatorijAi?? iA?vaA?iuoja.

Kiti palengva rankioja ai??zrentgenusai??? ir laukia, laukia…

GalA? gale tas laukimas kai kam virsta koA?maru ir beprotybe.

Daktaras Freimanis iA? Rygos A?ia jau nuo geguA?Ai??s. Beveik nuo pirmA?jA? sprogimo dienA?. AA?tuonis mAi??nesius.

ai??i?? Jeigu neiA?leisit iki NaujA?jA? meAi??tA?Ai??ai??i?? pasikarsiu, ai??i?? pasako Freimanis vadams ir parodo puA?A?, ant kurios kybos. Keistokas tas Freimanis, niekas jo nesupranta. Ir A? solidA? chirurgAi?? jis visai nepanaA?us. Veikiau A? liesAi?? gimnazistAi??. Bet labai rimtas ir kalba retai, tik bAi??tinam reikalui esant. Mes bijom, kad Freimanis tikrai nepasikartA?. Jau ir gruodA?io paskutinAi?? diena besibaigianti, o jis vis dar vaikA?to po stovyklAi??. Nieko nedaro ir niekuo nesidomi, tik kreivai A?ypteli, kai jA? kas uA?kalbina.

ai??i?? Pasikars Freimanis, tikrai pasikars, ai??i?? sako daktaras Adolfas, gyvenantis su manimi, ir eina kalbAi??tis su vadu.

Paleido FreimanA? namo gruodA?io 31-osios vakare, kai iki pasikorimo bebuvo likusi valanda. Matyt, vis dAi??lto iA?sigando to keisto vaikino.

UA?simetAi?? kuprinAi?? ant peA?iA? Freimanis ir iA?Ai??jo A? savo LatvijAi?? prieA? pat vidurnaktA?, visai prieA? Naujus, 87-uosius metus. O iki OvruA?o geleA?inkelio stoties ai??i?? 40 kilometrA?. Ir A?alA?io ai??i?? minus 38. Ir Latvija toli. Bet uA? nugaros palaimingai tolsta zona, kur Freimaniui buvo likusi tik valanda iki mirties.

AtvaA?iuoja aukA?ti sveA?iai iA? Maskvos, sako, net pats Gorbis. VaA?iuos A? elektrinAi?? PripetAi??s plentu. Keliai ir pakelAi??s turi bAi??ti graA?Ai??s ir malonAi??s vadovybAi??s A?vilgsniams.

Buldozeriai stumdo sniegAi??, o mes dailiname pakelAi??je suverstas sniego A?Ai??snis. IA?lyginame, dailiai su kastuvais aptapA?nojame, kad A?alikelAi?? bAi??tA? kaip paveikslAi??lis.

Ai??tai kokie mes tvarkingi. Ne A?alikelAi??, o meno kAi??rinys. Tik nuo to meno mus apAi??mAi?? svaigulys, silpnumas, norAi??josi vemti…

O sveA?iai tik paskraidAi?? ir nesiryA?o vaA?iuoti graA?iu A?iemos keliu, vedanA?iu tiesiai prie elektrinAi??s. Apmaudu, ir tiek.

Man liko paskutinis ai??zrentgenasai???. Ai?? PripetAi?? vaA?iuoju kaip A? atlaidus vaikystAi??je. Ai??tai ir ji ai??i?? skaisA?ioji JotAi??vos baA?nyA?ia. Ir saulAi?? kaip visados kybo virA? jos. Galiu groA?Ai??tis saulAi??tekiu ir radioaktyvaus sniego blizgesiu. Skaistumu pasitinka ir iA?lydi numirAi??s ir nepalaidotas miestas. Laukiantis ir nesulaukiantis.

Atleisk, mieste, ir sudie.

BeprasmiA?kas A?ia buvo mano buvimas ir tavAi??s gelbAi??jimas. Tau reikia visai ko kito.

TA? A?moniA? iA? mano sklaidyto albumo.

VaikA? mAi??sA? iA?plautoje A?varutAi??lAi??je mokykloje.

MaA?inA? gatvAi??se ir A?viesA? languose.

AA? iA?siveA?u tavo dalelAi??, uA?raA?ytAi?? ai??zrentgenaisai??? A?alioje karininko knygelAi??je ir savo kraujyje.

Sudie, Jotvingija… Jotva. Ant tavAi??s nusAi??do dar vieno amA?iaus dulkAi??s. Bet tavo sniegas svaiginamai skaistus.

Ai??silieju A? miniAi?? stotyje. Toks pat, kaip visi ai??i?? skubantys, iA?vykstantys, grA?A?tantys. GrA?A?tu ir aA?. Laimingas. Ne todAi??l, kad buvau, bet todAi??l, kad grA?A?tu.

ai??zGyvensim, Jonai. NepraA?Ai??simai???, ai??i?? dabar sakau aA?. Nes esame uA? zonos, ir viskas praAi??jo. Ir visai nieko neatsitiko mums, iA? atlaidA? grA?A?tantiems, su A?ventoriaus dulkAi??mis ant keliA?.

Bet jauA?iame, kad tuoj tuoj kaA?kas atsitiks…

Ne, ne ai??i?? tik ne sprogimas, ne katastrofa.

Kai kas labai nepaprasta ai??i?? gyvenimas be zonA?.

Gal tai buvo laisvAi??s nuojauta…