Gyvenkime arčiau gamtos, būkime su gamta

ŽURNALAS: KELIONĖ SU BERNARDINAI.LT
TEMA: DAILĖ ir TAUTODAILĖ
AUTORIUS: Vidmantas Kiaušas

DATA: 2011-11

„Gyvenkime arčiau gamtos, būkime su gamta“

Elena Kniūkštaitė

Nutvieksti priešpiečių saulės su tapytoja Elena Kniūkštaite kalbamės jos studijoje, Rumšiškėse. Sėsdamasis ant kėdės, šalia iš Lietuvos liaudies buities muziejaus restauruoti atvežtos skrynios, akies krašteliu dirsteliu, ar ant drabužių išsivešiu nuo paveikslų užsilikusių dažų – gilaus dangaus mėlio, nostalgiškos laukų žalumos, auksinio liūto karčių spalvų…

Tautodailininkės, Pasaulinės naiviojo meno enciklopedijos (World Encyclopedia of Naive Art, 1984) autorės kūryba ne kartą pastebėta, pagirta, įvertinta, dailininkė apdovanota P. Galaunės vardo Kultūros ministerijos premija (1982), Sovietų Sąjungos liaudies dailės parodos sidabro medaliu (1987), ji – Respublikinio A. Varno tapytojų konkurso Joniškyje (2004), Geriausio metų tautodailininko nominacijos „Aukso vainikas“ (2005) laureatė, E. Kniūkštaitė pagerbta ir kaip įsimintiniausia Kauno menininkė (2010).

Kaip tapytoja E. Kniūkštaitė debiutavo 1974 metais Respublikinėje liaudies tapybos parodoje Vilniuje, personalinės parodos eksponuotos Rumšiškėse (1982), Kauno paveikslų (1989 ir 2010), „Vartų“ (1995), „Kauno lango“ (1998) galerijose, Birštono sakraliniame muziejuje (2006), paveikslai rodyti Kaišiadorių, Šakių ir Vilkaviškio rajonuose (2007–2008), retrospektyvinė tapybos darbų, kurie apima trisdešimt šešerių metų kūrybos laikotarpį, paroda šių metų pradžioje iš Kauno paveikslų galerijos nukeliavo Į Vilniaus paveikslų galeriją. Kūrinius jubiliejinėms parodoms skolino autorė, Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, Lietuvos liaudies buities muziejus, Lietuvos tautodailininkų sąjunga, privatūs kolekcininkai. Kauno „Eglės galerijos“ vadovė Eglė Mickutė sudarė išsamų autorės kūrinių katalogą, įvadinį tekstą parašė parodos kuratorė Ramutė Rachlevičiūtė, gražų bei informatyvų albumą 2010-aisiais išleido „Eglės galerija“. Tai – antrasis albumas, pirmąjį tomelį „Elena Kniūkštaitė“ sudarė Gražina Jurgaitienė, Rasa Dargužaitė, parašiusi platų straipsnį apie E. Kniūkštaitės kūrybą, bei Jonas Rudzinskas, knygą 2008 metais išleido VšĮ Tautodailininkų sąjungos fondas.

E. Kniūkštaitės paveikslai grupinėse parodose ne kartą eksponuoti drauge su garsių profesionalių dailininkų (Šarūno Saukos, Henriko Natalevičiaus, Algirdo Griškevičiaus, Stasio Jusionio, Vinco Kisarausko ir kt.) kūryba, jos darbus matė Rusijos, Bulgarijos, Vengrijos, Prancūzijos ir Lenkijos žiūrovai.

Savo tikrųjų namų link

Šeimininkė suneria rankas skreite, atlaidžiai žiūri – kur įsileidusi žurnalistą į namus dingsi – vos pastebimai atsidūsta: „Ką turėčiau pasakoti?“ Ir neskubėdama, pirmiau pagalvodama, tik tada garsiai ištardama, grįžteli praeitin: „Vaikui viskas didingiau atrodo. O dabar… Kaimas jau ne tas, vietoje kalnų tik kalneliai… Todėl į gimtinę kojos nebekeliu. Jau ne mano, parduota, lyg širdį skauda… Gyvenau Žadeikių kaime, Kretingos rajone, lankiau Kartenos vidurinę mokyklą. Motina persirgo vaikų paralyžiumi, nuo penkerių metų šlubavo. Nežinau, ar iš pašaukimo, ar iš reikalo ji tapo siuvėja, o tam darbui reikia ir kantrybės, ir supratimo. Nors ji nebuvo profesionali siuvėja, tik truputį pasimokiusi namų šeimininkė.

Tėvas – tai kalvis. Irgi amatininkas. Labai nagingas, mokėjo padrožti, ką reikėjo, pečius mūrydavo. Visų galų meistras, net kiaules skersdavo. Buvo pats geriausias pjovėjas. Man taip baisu, kai kiaulė žviegdavo, klykdavo. Ne, prisižadėdavau, niekada nebevalgysiu mėsos. Bet užmiršti ir vėl valgai… Tėvas rudenį, kai skerdimai prasidėdavo, pasidarydavo nervingas, niaurus.“

Kas kita – aviliai ir dūzgiančios bitės, balsingos giminės užstalės dainos, skanūs mamos valgiai, nepaisant palei slenkstį krebždančio vargo. Vaikai Elena ir Bonifacas, perėmę tėvų vardus, pasidalijo ir prieraišumą: duktė – tėvui, sūnus – motinai. „Normali, – sako E. Kniūkštaitė, – ta vaikystė. Nedaug keliavome, važiavome, kraustėmės, sėsliai gyvenome vienoje vietoje. Tenai susikaupė vaikiškų patirčių bagažas, o lavinimasis, skaitymas prasidėjo mokykloje.“

Mama iš kažkur knygų parsinešdavo, važiuojant į turgų pasakodavo kaimynėms įvairias istorijas, tėvas kilęs iš labai neturtingos šeimos, jam – ne iki skaitymo, tad lavinimosi šeimoje E. Kniūkštaitė neprisimena. Tuo metu mergaitę švelniai globė ir kasdien supanti gamta, tikriausiai neatsitiktinai ankstyvuosiuose savo portretuose, figūrinėse kompozicijose E. Kniūkštaitė dažnai tapė vaikus su gėlėmis („Moteris su vaikais“, 1975; „Tėvo atminimui“, 1977; „Mergaitė su verba“, 1980). Taip žingsnis po žingsnio susiformavo nuo mažumės intuityviai jausta, svarbi menininkės gyvenimo nuostata: „Gyvenkime arčiau gamtos, būkime su gamta“.

Mokykloje mergaitei puikiai sekėsi piešimas, Elena ėmė galvoti apie dailininkės ateitį. „Ėjo toks žurnalas „Kinas“, pradėjau aktoriais žavėtis, kopijuoti jų veidus. Nei čia menas, nei čia kas… Tačiau kinas – nepaprastas dalykas, atveždavo jį į Žadeikių (mes vadindavome pagal savininkų pavardę – Raudonio) dvaro, kuriame gyveno sukelti nepasiturintys žmonės, salę. Sueidavome filmus žiūrėti visas kaimo jaunimas, laisvesni vyresnieji. Grįžtame vakare namo – lakštingalos čiulba, žvaigždės švyti, o kur dar matyti, išgyventi karų vaizdai…“

Mokykloje E. Kniūkštaitė rašė ne prasčiau negu piešė, mokytojai ja skatino tapti rašytoja, skaitė jos per naktis skrebintus namų darbus visai klasei. „Reikėjo studijuoti žurnalistiką?“ – pavėluotai spėlioja pašnekovė, kurią viliojo ir kalbos, vertimai. Bet meninės ambicijos ir draugystė pakreipė kita linkme – dvi merginos baigusios devynias klases nuvažiavo stoti į Stepo Žuko technikumą. Graudžiai linksma, tačiau anuomet Elena nežinojo, kas tas ornamentas, gavusį užduotį dailiai užpildė lapą asimetriškomis figūromis…  Dėstytojai smalsauti, gilintis, kodėl pasirinktas toks neįprastas sprendimas, neturėjo nei noro, nei laiko, tad suraitė riebų dvejetą.

Ar pasakoti, kad santūri E. Kniūkštaitė sau pačiai netikėtai paišdykaudavo – baigusi vidurinę mokyklą parašė du pareiškimus: su aštuonių klasių pažymėjimu dar kartą pasiprašė į S. Žuko technikumą, su brandos atestatu – į Vilniaus technologijos technikumą. Tai šiuo metu moksleiviai blaškosi tarp kelių specialybių ir nebesupranta, kaip galima turėti vienut vienutėlį pasirinkimą, sovietmečiu reikėjo aiškiai žinoti, ko sieki. Eleną iš karto priėmė į dvi mokyklas… Nugalėjo sostinė, 1971 metais E. Kniūkštaitė įgyja fotografės specialybę. „Dieve, koks džiaugsmas, kai pirmą kartą nuotraukas atspausdino laikraštyje, – prisimena tapytoja. – Net pravirkau… Ir daugiau tokios audringos reakcijos niekada nebuvo. Dabar prie publikacijų, kurių nerenku, net pripratau, nes dažniausiai parašo, kūrinių reprodukcijų išspausdina esant progai – tai koks jubiliejus, tai paroda – todėl nepeikia, vis pagiria. Kartais net nepatogu.“

Sklaidome nedidelį nuotraukų pluoštą, kuriame aptinkame laisvai, natūraliai pozuojančio E. Kniūkštaitės tėvo atvaizdų, patekusių ir į diplominį darbą, o broliui bei motinai atsipalaiduoti prieš fotoobjektyvą sekėsi sunkiau. Fotografei visų pirma rūpėjo parodyti žmogaus vidinį turtingumą, todėl jai netruko pabosti vestuvių grožybės bei šventinis šurmulys, kurių iki soties prisižiūrėjo dirbdama įvairiose Vilniaus fotoateljė. Alergija chemikalams, monotoniškas darbas ne juokais nukamuodavo: „Tamsu akyse – tos nesibaigiančios grupės, tos poros… Ne mano tipo žmogui toks darbas, labai vargino. Nebenorėjau.“ Ne ką geriau buvo ir Vilniaus universiteto mokslinėje bibliotekoje, kur pusantrų metų teko restauruoti knygas. Vėlgi: „Tamsu kaip kokiame kalėjime, net kraupoka.“

Ir lemtis pokštelėjo kietu delnu – 1975 metais žūva tėvas, viena lieka neįgali motina. Tada E. Kniūkštaitė, tarpininkaujant tapytojui Vytautui Ciplijauskui, persikelia gyventi ir dirbti į besikuriantį Lietuvos liaudies buities muziejų. Šiuo metu apie Rumšiškes E. Kniūkštaitė sako: „Čia mano tikrieji namai. Ramus, vaizdingas kampelis. O kokia graži muziejaus teritorija! Net šunį įsitaisiau, kad daugiau pajudėčiau.“

„Esu žemės gyventojas, toks žemės kurmis“

Mokydamasi Vilniuje, E. Kniūkštaitė pradėjo lankyti dailės studiją „Paletė“, kuriai vadovavo profesionalus dailininkas Rimas Bičiūnas. „Kaip dera žemaitei, – šypsosi pašnekovė, – ilgokai dairiausi, bandžiau apsiprasti. Labiausiai domėjausi tapyba, didelį įspūdį paliko naivusis menas, žavėjo Niko Pirosmanišvilio-Pirosmanio, Konstantino Pankovo, Henrio Rousseau’o paveikslai. Iš lietuvių patiko realistiški, romantiški, natūraliai paprasti Jono Mackonio darbai, vėliau gilinausi į Arvydo Šaltenio, Algimanto Kuro, Algimanto Švėgždos modernius, ekspresyvius darbus, visada laukdavau Leonardo Gutausko parodų. Galų gale R. Bičiūnas liepė arba ištekėti, arba pradėti tapyti. Nuėjome abu į parduotuvę, nupirkome kartono, drobės, dažų, teptukų.“

Pirmasis E. Kniūkštaitės paveikslas – kaimiškas peizažas, iš Antakalnio už kalnelio matomas miškelis. Vietovaizdžiai tapytojai išliko svarbūs visą laiką, nors pradėjus kurti tapytojos savitumą ypač išryškino portretai bei figūrinės kompozicijos, kur akivaizdžiai pastebimi fotografės įgūdžiai: žmonių figūros, įkurdintos drobės centre, visi susikaupę pozuoja, kad atvaizdai būtų nepriekaištingai tikroviški, dar geriau – iškilmingai įamžinantys akimirką. Žmonės pasipuošę, pasitempę, žvelgia tiesiai, santūriai, susikaupę, vaikų rankose – kermošiniai saldainiai, paveikslų fonas primena specialiai režisuotą, studijinį, autorė neslapukauja pasinaudojusi nuotraukomis („Giminės“, 1975; „Grupinis portretas su gegute, 1980 ir kt.). Ankstyvuosiuose E. Kniūkštaitės kūriniuose spalvos pabrėžtinai, be perėjimų niuansų atskiriamos vienos nuo kitų, regis, matome iš multiplikacinio filmo juostos iškirptą kadrą. Tapytojai didelį poveikį darė naivusis menas, jo iškiliausi pavyzdžiai, iš kurių mokytasi, kūrybingai sekta, savitai perkurta („Moteris su gulbe“, 1977; „Kaišiadorių geležinkelio stotis“, 1984; „Vilmutė su triušiais“, 1986 ir kt.)

Linkusi pasirinkti didesnius formatus E. Kniūkštaitė įkyrokų užsakovų ilgokai prašyta… mažų peizažiukų. „Einu ir žiūriu, einu ir vis žiūriu, kur tą peizažą suradus, – prisimena dailininkė. – Knisuosi, knisuosi, pradėjau nebenorėti tapyti, dvasios ramybės nebeturiu…“

Tik nesakykite, kad gamtovaizdžių, kur pažvelgsi, ten aptiksi. Kad juos žiūrovams, kurie mato bei reaguoja skirtingai, paveikiai įamžintų, autorių turi užklupti sunkiai nusakoma savijauta, kurią kartais tenka net prisišaukti, prisivilioti: „Kai kamuoja rūpesčiai, nesiseka, stengiuosi atitrūkti nuo kūrybos: einu į gamtą, vaikštau, žiūriu į debesis, medžius, vandenį. Kažkas sukrebžda krūtinėje, pabunda, suspurda, atsiveria, nes gamta man – viskas, visą laiką norisi ją padaryti šventesnę, iškilmingesnę, svarbesnę.“

Neskubriai priartėjame prie šventųjų ir angeliukų E. Kniūkštaitės paveiksluose. Buvo taip: „Liaudies meistrų globėja Vitalija Blažytė pasirūpino, kad gaučiau valstybės stipendiją, skiriamą menininkams, o aš išsisėmusi, atbukusi. Ką daryti? Važiuoju kartą dviračiu pro ūkinius muziejaus vartus, matau – žydi grioviuose baltos baltos garšvos. Kažkodėl pagalvojau, kad tarp jų galėtų stovėti angeliukai. Kodėl ne? Aš juk liaudies meistrė (juokiasi), man galima. Dabar nutapau peizažą, natiurmortą – kažko trūksta, todėl portretas man pirmiausia siejasi ne su religija, o su gamta.“

Angeliukai obuoliauja, skabo vyšnias, vedasi paklydusią avelę ar nepamelžtą karvutę, pluša darže, poilsiauja su katinu, prausiasi tarp vištų kaimo kieme,  šv. Pranciškus prie erškėčių sako kalbą paukščiams, du apaštalai žvejoja, Šventoji šeimyna pro drebulyną bėga į Egiptą… Tapytoja į Rumšiškių peizažus „įkelia“ krikščioniškosios ikonografijos personažų ir juos priartina tiek, kad realybė neatsiejamai susipina su autorės vaizduote.

Augusi paprastų, ne itin religingų kaimo žmonių šeimoje, kurie Bažnyčią pasiekdavo tik per didžiąsias metų šventes, E. Kniūkštaitė ilgą laiką pamaldose neišbūdavo dėl savo organizmo jautrumo: „Tvanku, pradeda smilkyti per Mišias, ir nualpstu. Keisti mano santykiai su religija… Namie labai dideli katalikai nebuvome, tačiau dievobaimingumą tėvai įskiepijo, melsdavomės perkūnijai sudundėjus. Paprastai, be didelių filosofijų. Ir dabar paskaitau Šventąjį Raštą, tačiau Senasis Testamentas mane baugina. Žiauru. Ir Dievas pasirodė žiaurus, vos neatbaidė nuo religijos. Bet ir vėl… Be abejonės, esu tikinti, bet kažkaip kitaip jaučiu, negaliu garsiai pasakoti apie Dievo buvimą.“

E. Kniūkštaitės paveiksluose dažnai matome aiškių, ryškių spalvų, darbus užlieja skaidriai gilus, kartais – nostalgiškai sunkus mėlynumas, aitrus raudonumas, gyvybingas geltonumas, aksominis žalumas, tarp prislopintai ramesnių įpuola veik dirglios, akcentuotai išsiskiriančios spalvos, tačiau kūriniuose visą laiką jaučiamas autorės susimąstymas, trapus liūdesys. „Tikriausiai visa tai kyla iš mano natūros, charakterio, – svarsto dailininkė. – Esu uždaro būdo žmogus. Mano paveikslai gražūs, bet kad būtų linksmi, nepasakyčiau. Ir jų rodymas, bet koks ėjimas į viešumą man sunkus. Techninį jubiliejinės parodos paruošimą organizavo ir albumą parengė Eglė Mickutė. Rodos, neišgyvenau, o viskas taip veikė, kad plaukai pradėjo slinkti saujomis. Galvojau, kad nupliksiu, būsiu kaip vyras. Praėjo paroda – kaip nebūta, viskas atsistatė, plaukai auga kaip augę.“

Tapytojai patinka stebėti užslenkančias vakaro sutemas, ankstyvi rytai, kuriuos dažniausiai pramiega, jai mažiau įdomūs. Turėdama gerą vizualinę atmintį, E. Kniūkštaitė nebent užmeta tušinuku ant popieriaus kokį eskizą, o jeigu kas neaišku, nueina pasižiūrėti, nes įkvėpimo semiasi čia pat, kur gyvena bei dirba. „Man patinka pavasaris, ruduo, – sako ji. – Įklimpstu į rudenį, ką nors tapau, kapstausi visą žiemą, o tada ateina pavasaris – vėl darbo iki rudens.“

Kalbinama E. Kniūkštaitė vengia skambių žodžių, įmantrių formuluočių, jos mintys aiškios ir paprastos: „Esu žemės gyventojas, toks žemės kurmis. Tolimos sferos man svetimos… Gražu ar negražu, tokia yra realybė.“

Tačiau mes, žvelgdami į aiškios kompozicinės sandaros, metaforiškai įtaigius E. Kniūkštaitės paveikslus, pajusdami nostalgišką spalvų alsavimą suprantame, kokia beribiai įvairi mus supanti tikrovė. Ir naivi tapysena – joks minusas, jeigu tik padeda žmogui atsiverti, parodyti savo vidinio pasaulio grožį, išgyvenimų pilnatvę, kuriuos švelniai apgaubia ypatinga, ramiai pasakiška tapytojos kūrinių šviesa.

Menotyrininkė Rasa Dargužaitė: „E. Kniūkštaitės tiek portretiniai, tiek peizažiniai bei religinės tematikos kūriniai išsiskiria savitu plastinės raiškos sprendimu, pasirinkto siužeto interpretacija. Būdinga, kad kiekvienas žanras tarsi turi savitą meninės raiškos kalbą. Portretinei kūrybai būdingas monumentalumas, lokalių spalvinių plokštumų deriniai, peizažinėje – vyrauja niuansuotas spalvinių pustonių koloritas, religinės tematikos – susmulkėjęs piešinys, dominuojantis dekoratyvusis pradas, kontrastingų spalvų arba vienos spalvos ir jos atspalvių deriniai. Paveiksluose svarbi spalvinių plokštumų ir linijų santykių visuma, ritmika, sudaranti darnų kompozicinį kūrinio sprendimą“. („Elena Kniūkštaitė“, 2008, 13 p.)

Menotyrininkė Ramutė Rachlevičiūtė: „Pats didžiausias išmėginimas menininkui – rinktis sakralinę temą, religinius motyvus: iš vienos pusės spaudžia profesionalūs vertintojai, reikalaudami, netgi budriai sergėdami, kad nebūtų nusikalstama autentiškai raiškai, meniškumui. Iš kitos pusės – tie, kuriems tikėjimas brangus, jie ilgisi būtent menininko pagalbos, kad jis ištiestų ranką ir pritrauktų prie širdžiai brangių dalykų. Elena Kniūkštaitė traukia širdis ir įtikina profesionalus, nors jos vaizdai iš pirmo žvilgsnio tokie paprastučiai, lyg prieškarinėje močiutės maldaknygėje. Jie kvepia bičių vaško žvakėmis, praėjusių amžių mediena, lyg kokioje Beržoto bažnytėlėje“ („Elena Kniūkštaitė“, 2010, 3 p.)

Pasišnekėjimą aprašė ir tapytojos Elenos Kniūkštaitės iškeptą mielinį pyragą skanavo Vidmantas Kiaušas