Paieškos rezultatai (932)


Triušiai rūbinėje, arba Neaiškūs žvilgsniai

1970 metų Antano Sutkaus fotografija Dainų šventė. „Triušiai rūbinėje“ – dabar jau klasiko, o tuomet – jaunojo Lietuvos fotomenininko darbas, vaizduojantis miesto gyventojus ir jų kasdienybę. Nedidukas epizodas iš tradicinės Dainų šventės vaizduoja miestiečius, stovinčius prie gazuoto vandens aparatų, išrikiuotų išilgai sienos, o šią buitinę sceną vainikuoja didžiulės kino filmų afišos. Viena jų šiame tekste svarbi dėl iš jos žvelgiančio besišypsančios, savimi patenkintos moters veido, kita reikšminga tuo, kad autorius „pasisavino“ reklamuojamo filmo pavadinimą – Triušiai rūbinėje.

Skaityti toliau

Begalinumas[1]

Iš tiesų jis yra autobuso vairuotojas vardu Jonas ir jis galvoja apie vakarykštį važiavimą į Žvėryną. Jis spaudė greičio pedalą žiūrėdamas į užpakalinio vaizdo veidrodėlį, ir iš savo regėjimo lauko stačiakampio jis pastebėjo už savęs esantį horizontą.

Skaityti toliau

Laimės paieškos

„Nemesk kelio dėl takelio“, – pataria lietuvių liaudies išmintis. Tačiau menotyrininko profesijoje lygus, platus, tiesiai vedantis ir prieš mus ėjusiųjų išmindžiotas kelias ne toks įdomus kaip tas kreivas, brūzgynais apaugęs, nepramintas takelis.

Skaityti toliau

SELF/PORTRAIT (one source)

Pradėjau dirbti su šiuo projektu atsitiktinai, vadovavausi intuicija. Man buvo įdomios autoportretų ribos ir klausimas, kodėl mes tai darome. Domino kaip kūnas įsikomponuoja erdvėje; kaip kurti istorijas; kaip atkreipti kitų žmonių dėmesį; kūno ryšys su gamta; kaip žmonės reaguos, jeigu aš jiems duosiu fotoaparatą; kaip ilgai žmonės gali laikyti mano nuotrauką savo fotoaparate; kaip mes visada ieškome savo veido minioje; kaip žmonės pasidaro nuotrauką su manimi ir tampa labiau susidomėję savimi; kaip mes tampame per daug susitelkiame į save. Aš niekada nemaniau, kad tai aš esu nuotraukose, kadangi kol aš tai dariau, aš turėjau visus šiuos klausimus, bet ne klausimą “kas aš esu”.

Skaityti toliau

Apie pasislinkimą

430. Aš sutinku marsietį ir jis manęs klausia: „Kiek kojų pirštų turi žmonės?“ – Aš jam sakau: „Dešimt. Noriu tau tai parodyti“ ir nusimaunu batus. Kaip tuomet, jei jis nusistebėtų, kad aš su tokiu tikrumu tai žinojau, nors savo kojų pirštų nemačiau? – Ar turėčiau čia pasakyti: „Mes, žmonės, žinome, kad turime tiek kojų pirštų, matome juos ar ne“?

Skaityti toliau

Apie autoportretą ir kita

Nepamenu, kada pirmą kartą bandžiau nupiešti autoportretą. Tačiau labai gerai pamenu pirmą autoportretą, kurį tapiau aliejiniais dažais. Galbūt todėl, kad tai buvo pirmas darbas mano gyvenime, nutapytas aliejiniais. Man buvo 16 metų, buvau ką tik pabėgęs iš namų ir autoportretas žymėjo mano savarankiško gyvenimo pradžią. Nuo to momento prasidėjo dramatiški mano santykiai su tapyba.

Skaityti toliau

Lietuviški intakai į Urugvajaus meną

Urugvajaus menas už Pietų Amerikos ribų mažai kam žinomas. Ši šalis ir į naujienų skiltis retai kada patenka. Galbūt dėl blankokų demografinių ir finansinių rodiklių: šalies gyventojų skaičius (3,52 mln.) prilygsta kaimyninių valstybių didmiesčiams, o laikus, kai ji buvo vadinama Pietų Amerikos Šveicarija, šiandien primena tik gausybė puošnių art deco stiliaus pastatų. Be to, tai viena saugiausių ir stabiliausių regiono valstybių, todėl ir vietinei žiniasklaidai tenka nemenkai paplušėti, kad iššniukštinėtų kokią sensaciją. Vis dėlto žinia apie Urugvajaus sprendimą legalizuoti marihuanos pardavimą ir vartojimą akimirksniu nuvilnijo per viso pasaulio žiniasklaidą.

Skaityti toliau

Apie kultūros vertybes, prioritetus ir kitus pasirinkimus

Dabarties paklaidžiojimai po praeitį ir pažvilgčiojimai į ateitį turi gundantį sąlygiškumo prieskonį…
1992 m. ratifikavusi Europos kultūros konvenciją, Lietuva, kaip ir Latvija su Estija, įsipareigojo siekti Europos Tarybos narių didesnės vienybės „apsaugant ir įgyvendinant, be kitų tikslų, idealus ir principus, kurie yra visų bendras paveldas“, taip pat vykdant bendrų veiksmų politiką, užtikrinsiančią ir skatinsiančią Europos kultūros plėtrą.1 Ši konvencija, parengta prieš šešis dešimtmečius, numatė, kad kultūra sieks politinio bendrumo, padėsiančio išvengti klaidžiojimų pavieniui tamsiame pasirinkimų miške, puoselėti vienybę, ieškant tiesiausių kelių šiame informacinio triukšmo, nesiliaujančių karų ir socialinių aklaviečių pasaulyje.

Skaityti toliau

Branda įpareigoja ir nuvilia?

Naujasis Baltijos šokis’14 šiemet tapo pilnametis. Anotacinėse žinutėse mirgėjo žodis „aštuonioliktasis“, publika nekantriai laukė, ką gi pasiūlys socialinės brandos pasiekęs tarptautinis šiuolaikinio šokio festivalis. O jis, nors nepaprastai spalvingas, buvo keistai blausus. Organizatoriai tarsi per valstybinį brandos egzaminą vengė rizikuoti, todėl žiūrovams, lyg vertinimo komisijos nariams, išklojo viską, ką žinojo.

Skaityti toliau

Savaitgalis Kijeve, arba grėsmė pasaulio tvarkai

Gegužei persiritus į antrą pusę, orui įkaitus iki vasariškos temperatūros, savaitgalio kelionė į Kijevą kitomis aplinkybėmis galėtų atrodyti viliojanti, romantiška iškyla. Tačiau gegužės 15–19 dienomis ten surengtas tarptautinis susitikimas tikrai nebuvo pramoga – jautėme aplink tvyrantį nerimą, nė kiek neslūgstančią karo grėsmę. Tolesnė įvykių raida buvo (ir tebėra) visiškai nenuspėjama, nors atrodė, kad gyvenimas Ukrainos sostinėje teka įprastine vaga: gatvėse, bulvaruose, parkuose gausu žmonių, veikia parduotuvės, restoranai, kavinės… Vis dėlto įtampa, keliama šalies Rytuose nevaržomai siautėjančių ginkluotų smogikų, grobiančių ir žudančių žmones, nesisklaidė, karinis konfliktas vis gilėjo.

Skaityti toliau