Paieškos rezultatai (932)


Miłoszas jaunas ir senas

Viskas byloja apie tai, kad šių laikų skaitytojai ypač prisiriša prie tų poetų, kurie mirė jauni, kaip Johnas Keatsas ar Novalis, arba anksti užmetė poeziją, kad užsiimtų praktiniu gyvenimu, kaip Arthuras Rimbaud (tiesą sakant, vargu ar įmanoma rasti kitų tokios išskirtinės biografijos pavyzdžių). Mus intriguoja kas nors toks kaip Hugo von Hofmannsthalis, kuris, būdamas liceistu, rašė nepaprastus eilėraščius, o paskui lyrikos atsisakė.

Skaityti toliau

Kur yra lietuvių literatūra?

Svarstant šį klausimą centro ir periferijos sąveikos lauke, iš karto kelia galvą šalutiniai klausimai – kur toji atskaitos sistema, leidžianti kalbėti apie centro–periferijos santykį ir to santykio vertybines implikacijas? Kokiu būdu ir kieno labui randasi pati centro–periferijos priešstata? Kada ir kodėl literatūra atsiduria „centre“, o kada „periferijoje“? Kas pačiai literatūrai (kultūrai) yra „centras“ ir „periferija“? Kokios literatūros galėtų (norėtų?) pretenduoti į „centrines“, o kokios galėtų (turėtų? ) būti laikomos „periferinėmis“?

Skaityti toliau

Keturiese anapus rudens

Pirmasis pokario dešimtmetis mūsų literatūros istorijoje atrodo kaip juoda skylė. Tuo metu į Lietuvos spaudą, akylai prižiūrimą okupacinės valdžios pareigūnų, patekdavo tik pagyros „išvaduotojams“ ir tariamo socializmo statytojams arba ankstesnę santvarką juodinantys rašiniai. Tačiau, anot Stephano Hawkingo, „juodosios skylės nėra visai juodos“, ir tai, matyt, tinka ne tik kosminiams objektams. Moralinio ir fizinio teroro sąlygomis Lietuvoje vis dėlto buvo žmonių, kurie sugebėjo atsiriboti nuo ideologinio šurmulio, susikaupti ties vidinio gyvenimo vertybėmis ir kurti poetinius tekstus, stropiai saugomus nuo viešumos.

Skaityti toliau

Apie Albiną Bernotą ievoms žydint

Lietuvių poezijoje daug žydinčių sodų, alyvų, kiekvieną pavasarį „pradeda žydėt“ Henriko Radausko „kaštanas“, Salomėja Nėris sužydi diemedžiu, o vėliau jau „prarastos valandos“ pažyra, anot Onės Baliukonytės, „liepžiedžių auksu“. Albinas Bernotas iš poezijos marginalijų ištraukė ievą. Šio pavasario ievos galėjo būti 80-osios jo gyvenime, bet vasario mėnesį suėjo jau dveji metai nuo poeto mirties. Dėl įvairių priežasčių 1978 m. galutinai persikėlęs į Argirdiškės kaimą Švenčionių rajone, pastaraisiais dešimtmečiais A. Bernotas buvo mažai matomas.

Skaityti toliau

Apie visuomenę su cilindrais ir sermėgom

Knyga su Kazimiro Malevičiaus kūriniu „Poilsis. Visuomenė su cilindrais“ (1908) viršelyje ir jame atpažįstamais socialiniais tipažais pastebima tarp kitų knygų. Juo labiau ją pastebi istorikai. Jei esi tik XIX a. istorikas, tai sąvoka moderni Lietuva reiškia ne vien poilsiaujančią, bet ir tarp daugelio moderniųjų nacio­nalizmų, istorinės Lietuvos projektų (apimančių ir kultūrinius, ir socialinius, ir politinius, ir kitokius parametrus) besirenkančią visuomenę, kurioje ima dominuoti lietuviškasis etnolingvistinis nacionalizmas.

Skaityti toliau

Pirmoji studija apie bažnytines eisenas LDK

Ši knyga, kaip ir dera Baroko studijoms, juolab menotyrinėms, traukia akį gausia ikonografija – pradedant viršelį puošiančiu Lesnos Švč. Dievo Motinos paveikslo fragmentu. Knyga prašyte prašosi pirmiausia būti sklaidoma, ir tik po to skaitoma. Tad per vaizdus, – o jų knygoje per 100, – pirmiausia ir skleidžiasi barokinių bažnytinių procesijų klodas, kuriame sutelpa ir flagelantų procesijos iš Francisco Goyos paveikslų ar XIV a. miniatiūrų, ir Vilniaus gatvėmis gėlių kilimais judančios Dievo Kūno procesijos, sustingdytos XX a. pradžios fotografijose.

Skaityti toliau

Apie du vieno romano vertimus į lietuvių kalbą

2011 m. pabaigoje leidykla Vaga išleido Virginios Woolf (1882–1941) romano Į švyturį (To the Light­house, 1927) vertimą (vertė Laimantas Jonušys, redaktorius nenurodytas), to paties romano vertimą 2012 m. pradžioje išleido ir leidykla Versus aureus (vertė Milda Keršienė-Dyke, redaktorė Ilona Čiužauskaitė). Tad šiandien turime du romano Į švyturį vertimus. Ir tai turbūt yra gerai. Į lietuvių kalbą dar yra išversti Woolf romanai Ponia Delovėj (Mrs. Dalloway, vertė Violeta Tauragienė, 1994), Orlandas (Orlando, vertė Irena Marija Balčiūnienė, 2005), Flašas: biografija (Flush: a Biography, vertė Irena Jomantienė, 1998), esė Savas kambarys (A Room of One‘s Own, vertė Lina Būgienė, 2008), apsakymai Vaiduoklių namas ir Žymė ant sienos (A Haunted House; A Mark on the Wall, vertė Irena Jomantienė, in: Flašas: biografija, 1998).

Skaityti toliau

Lituanistinio švietimo kryptys: kaip peržengti globalizacijos ir tautiškumo konfliktą?

2013-aisiais minėjome Meilės Lukšienės, tautinės mokyklos ideologės, 100-ąsias metines. Jos atminimui pagerbti, idėjoms prisiminti buvo skirta ir šiemet balandžio 25 d. Seime įvykusi konferencija „Negausių tautų likimai ir švietimas globaliame pasaulyje”. Jos metu nekart prisimintas lietuvių tautai tekęs išbandymas – keturis dešimtmečius trukęs rašto lotyniškais rašmenimis draudimas, carinės valdžios paskelbtas neklusniai imperijos provincijai. 1904 m. susigrąžintą galimybę rašyti sava kalba ir savais rašmenimis kasmet gegužės 7 d. švenčiame kaip Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną. Siūlome straipsnį, parengtą pagal konferencijoje skaitytą pranešimą.

Skaityti toliau

Išvarytieji

Išvarymas – koks talpus ir simboliškas šis žodis mums, iš Rojaus išvarytųjų Adomo ir Ievos vaikams, mums, kasdien kraipantiems galvas, stebintiems, tyliai klausiantiems: „Dieve, kiek daug išvaro iš Lietuvos, palikdami apleistus sodus, šeimas, vaikus ir augintinius… ar daug jų dar bus?” Aplinkui daug kas vyksta tarytum pokariu – patyliukais, be žodžių, čia, pasiliekančiųjų Lietuvoje, miškų, miškelių tankumynuose, vyrai iš rugių varo skaidrų skystimą. Rugio skaidri dvasia laša pro mažytį kranelį… o kiek dar jos reikės, kad kaimai būtų visai paskandinti? Kiek dar demonų reikės išvaryti iš savo kūno, kad sąmonė taptų skaidresnė, švaresnė?

Skaityti toliau

Antano Strazdo knygai – 200

Šiemet ne tik Kristijono Donelaičio didžioji sukaktis. 200 metų sueina ir nuo Antano Strazdo knygos „Giesmės svietiškos ir šventos” (1814), žyminčios lietuvių lyrikos pradžią. Nedidelė ta pradžia – tik 9 pasaulietinės ir 2 religinės giesmės, o labai svarbi. „Versmių” serijoje 1974 metais išleistos „Giesmės apie siratas” įžanginiame straipsnyje Vytauto Vanago, svarbiausio Antano Strazdo biografo, tyrinėtojo, tekstologo, pasakyta: „Kūrybinė A. Strazdo biografija – kiek ji mums žinoma –­ priklauso jo senatvei. Varydamas jau šeštąją dešimtį, 1814 m., poetas Vilniuje, Misijonierių vienuolyno spaustuvėje, išspausdino vienintelį savo eilių rinkinėlį „Giesmės svietiškos ir šventos”. Po dešimties metų, 1824 m., bandė išleisti antrą poezijos rinkinį, deja, jo rankraštis įstrigo cenzūroje ir dingo ar iki šiol tebėra nesurastas” („Antanas Strazdas ir jo kūryba”). Iš šio rinkinio nuorašu išlikęs mįslingasis „Ei, Dieve dievulaitis”: Ei, Dieve dievulaitis, / Esmu tikras žemaitis…”

Skaityti toliau