Paieškos rezultatai (932)


Lietuviškos kino pasakos. Vaikystės pažadas

Pasaka – tai, pavyzdžiui, Čiurlionis, jo „Zodiakas”. Tolyje skendi mįslingas pavidalas. Jis tarytum atpažįstamas, bet aiškiai nepriklauso jokiai kasdienių esinių rūšiai. Mat jis milžiniškas: ne šiaip labai didelis, o milžiniškas. Kitaip sakant, nors buitiškajai akiai atrodo esąs kažkur toli, iš tiesų šis kosminis gyvis yra esmiškai didesnis, jis iš esmės daugiau, svarbiau nei tai, kas arti, kas čia pat. Tai – kitapusybės ženklas. Jis išnyra iš nujaučiamo, neišvengiamo ir būtino kitur, kuriam yra pašauktas kiekvienos pasakos herojus.

Skaityti toliau

Nesipriešinantis nei gyvenimo tėkmei, nei klasifikacijoms. Pokalbis su kompozitoriumi Vidmantu BARTULIU

Vidmantas Bartulis, ir palaipsniui palikdamas jaunystės pievas, visgi nepraranda žaismingumo, nesustingsta, nesustabarėja siauros stilistikos ribose. Iš jo visada gali tikėtis netikėtumo, kaip tai atsitiko ir šiais metais Kristijonui Donelaičiui skirtame renginyje „Metai atveria vartus”. Tad jo jubiliejaus išvakarėse kalbindama kompozitorių pirmiausia ir teiravausi, kokia buvo varomoji idėja taip naujai įprasmint Donelaičio tekstą „Pamoksle lietuvninkams”, kad net gerai autorių pažįstanti kūrėjų bendruomenė buvo lengvai „nokautuota”?

Skaityti toliau

Shakespeare’o visata

Shakespeare’as grimzta į laiko bedugnę. Jis jau būtajame, o tie, kas dar esamajame, 2014-ais ir 2016-ais metais švęs apvaliais skaičiais išreikštą praeitį: 450-ąsias genijaus gimimo ir 400-ąsias mirties metines.

Skaityti toliau

Kristijonas Donelaitis Vydūno akimis

Taip jau buvo lemta, kad didžiam XX a. Prūsijos lietuviui Vydūnui teko padėti bene paskutinius lietuvių raštijos šiame krašte taškus. Pradžią jai savo katekizmo prastais žodiais lietuvinkump ir žemačiump 1547 m. davė Martynas Mažvydas, o XVIII a. į pasaulinio lygio aukštumas savo „Metais“ iškėlė Kristijonas Donelaitis. Paradoksalu: nors pirmąją lietuvišką ne tik šio krašto, bet ir visų lietuvių knygą – minėtąjį katekizmą (ne kopiją, o Karaliaučiuje spausdintą originalą) galime net ir pavartyti, užsukę į Vilniaus universiteto biblioteką, nors „Metai“ šiandien milijoniniais tiražais įvairiomis pasaulio kalbomis pasklidę po didžiąją planetos dalį, tačiau bene paskutinioji užnemunės Rytprūsiuose, Tilžėje, atspausdinta lietuviška knyga, kurios autorius – Vydūnas, atrodo, dingusi amžiams.

Skaityti toliau

Tarp fotografijos ir metaforos, arba 1974–2014: Koks čia keturiasdešimtmetis?

Vilniuje, Parodų rūmuose (dabar ŠMC), 1974-ųjų pavasarį buvo rengiama Respublikinė portreto paroda. Aš, ką tik baigęs Dailės institutą (dabar Vilniaus dailės akademija), nutariau dalyvauti. Tada dirbau dailininku Filharmonijoje, turėjau dirtuvę, kur dariau muzikinio repertuaro, koncertų reklamas, ten tapiau ir savo paveikslus, kūriau ekslibrisus. Sugalvojau nutapyti portretinį triptiką, kurio herojai – mano artimieji iš Lepšių kaimo. Kartą paklausiau tėvą, koks menas jam patinka labiausiai. „Na, kad būtų kaip tikra“, – atsakė. Nutariau išpildyti tą pageidavimą.

Skaityti toliau

„Klasikinė“ raganų medžioklė

Šiemet balandžio 11 d. Seime vyko konferencija „Savižudybių prevencija ir destruktyvusis menas“, kurią organizavo Seimo narė Rimantė Šalaševičiūtė kartu su Lietuvos kultūros kongreso taryba. Ar kultūra gali veikti taip destruktyviai, depresyviai, kad pastūmėtų net į savižudybę? Tai opi ir skaudi problema, kurią būtina kelti į viešumą. Puiki iniciatyva su meno, inteligentijos atstovais, Seimo nariais padiskutuoti apie kultūros vertybes, apie meno funkcijas plačiąja prasme, apie socialinę jo įtaką, ypač jaunimui.

Skaityti toliau

Nuo krizės prie galimybių: naujųjų humanitarų manifestas

Humanitariniai mokslai, kaip pabrėžia daugelis šaltinių, šiuo metu patiria daugialypę krizę, kuri apima keletą organiškai susijusių aspektų: humanitarinių mokslų vaidmuo ir įtaka visuomenėje silpsta, jų populiarumas tarp studentų ir mokslininkų mažėja, o humanitarų – žinių kūrėjų ir skleidėjų – įvaizdis blanksta.

Skaityti toliau

(NE)BŪTINYBĖ: KAIP ATSIMENAME 1991-ųjų SAUSIO 13-ąją?

Teatrologės Godos Dapšytės, latvių dramaturgo Janio Balodžio, lietuviams neblogai pažįstamo ir mylimo latvių režisieriaus Valterio Silio ir aštuonių jaunų lietuvių aktorių „Barikados“ Nacionaliniame dramos teatre pasirodė tiesiog nepadoriai laiku. Šis spektaklis, ryžęsis priminti laisvės kovų metą, turėjo tokį šiuolaikinės politinės realybės „režisierių“ išprovokuotą epilogą, kokio geriau, aišku, nebūtų turėjęs. (Ne)pasisekė! Po premjeros parėjus namo, buvo galima, tiesą sakant, privaloma įsijungti LRT – vietoj Eurovizijos, apie kurią valiūkiškoje „Barikadų“ įžangoje E. (Monika Vaičiulytė) sako: „Latviai už mus nebalsuoja“, todėl „turime jų nekęsti“, dainų atrankos buvo tiesiogiai transliuojami įvykiai iš Kijevo Nepriklausomybės aikštės.

Skaityti toliau

Realybė, fotoatvaizdas ir pinigų spindesys

Kur dabar yra realybė? Where is the real now? Toks klausimas vis keliamas, aptariant šiuolaikinį fotografinį, ypač skaitmeninės atmainos, atvaizdą, ir jo vietą šiandieninėje vaizdų kultūroje. Ką fotoatvaizdo virsmas skaitmenine byla pasako apie dabarties kultūrą apskritai? Kokius socialinius procesus slepia arba skatina atvaizdo tapimas virtualiu dvinariu failu?

Skaityti toliau

KĄ BYLOJA VIENIŠI KRYŽIAI

Aukštaitija žavi savo ežerais, šviesiais pušynais, vaizdingomis apylinkėmis. Jeigu nuo Molėtų pasuksime Labanoro link, važiuosime nuotaikingu banguotu plentu – nuo vieno kalnelio kilsime ant kito, matysime laukus, išsimėčiusias kaimų sodybas, už miško išvysime nuostabaus grožio Baltųjų Lakajų ežerą. Vaizdingi ežero krantai, salos ir įlankos, nepaprastai skaidrus vanduo… Vilniaus universiteto studentų biologų palapinių stovykla buvo įsikūrusi šiauriniame ežero krante, prie žvyruoto paplūdimio, netoli Mindūnų kaimo. Vienoje iš sodybų gyveno miela, nuoširdi moteris Elena Rusteikienė. Prižiūrėjo nedidelį savo ūkelį, laikė dvi karves, kasdien duodavo studentams puskibirį šilto pieno. Netoliese, buvusios jos tėvų sodybos vietoje, rymojo aukštas kryžius.

Skaityti toliau