Paieškos rezultatai (932)


Reginių ir technologijų hipnozė

Arthuras W. Huntas III magistrantūros studijas baigė Marshallo universitete Vakarų Virdžinijoje, filosofijos doktoratą įgijo Pietų Misisipės universitete (JAV). Tenesio universiteto Martine komunikacijų profesorius tyrinėja medijų ekologiją, siekdamas išryškinti kultūrines jų kaitos pasekmes, analizuoja, kokį poveikį naujosios technologijos daro Vakarų socialinei tvarkai, mąstymo įpročiams, viešajam diskursui. Parašė knygas „Nykstantis pasaulis: vizualinės vaizdinijos garbinimas postmoderniajame pasaulyje“ (2003), „Išgyventi technopolį: esė apie balansą naujoje žmogaus sukurtoje aplinkoje“ (2013), savo tyrinėjimus skelbia mokslo žurnaluose Explorations in Media Ecology, Modern Age, Touchstone.

Skaityti toliau

Literatūrologijos milžino paunksmėje

Wolfgangas Iseris (1926–2007) priskiriamas prie svarbiausių praėjusio amžiaus literatūros teoretikų, palikusių ryškų, nedylantį pėdsaką. Visame pasaulyje žinoma jo įkurta originali literatūros tyrimų mokykla, paremta „estetinio atsako teorija“ (Wirkungsaesthetik), padarė didžiulį poveikį literatūros mokslui. Kartu su bendražygiais – pirmiausia Hansu Robertu Jaussu ir Jurijum Striedteriu, plėtojusiais literatūros „recepcijos“ (Rezeptionsaesthetik) teoriją, – „svorio centrą“ nuo autoriaus pozicijos perkėlė prie suvokėjo. Ši teorinė perspektyva rado šalininkų ne tik Europoje, bet ir kitapus Atlanto. Šiandien jau galima drąsiai teigti, kad Iseris priskirtinas reikšmingiausiems praėjusio amžiaus literatūros teorijos krypčių ir tendencijų kūrėjams, be to, šioje „gyvųjų ir mirusiųjų draugijoje“ jis užima išskirtinę vietą.

Skaityti toliau

Ledonešis, arba Keli žodžiai apie Vilniaus knygų mugę

Prisipažinsiu: įspūdingiausia mugės diena paskelbiau antradienį, vasario aštuonioliktąją.

Kaip ir kodėl? Juk daug kas dar pamena tikrąją datą: vasario 20–23 d., nuo ketvirtadienio iki sekmadienio.

Antradienį vyko spaudos konferencija – nei įdomi, nei nuobodi, tokia, kaip kasmet. Akimirką pasijutau rojuje: kultūros ministras žadėjo, kad gyvenimas tik gerės. Daugiau, daugiau, gerokai daugiau – visko, kas rūpi knygų žmonėms, bus tik daugiau.

Skaityti toliau

„Marcelijus mums buvo it ne šios žemės palydovas“

1980–1997 metais Vilniaus universiteto literatų būreliui vadovavo poetas Marcelijus Martinaitis. Per septyniolika metų išaugo kelios literatų kartos. Dalis buvusių studentų ir šiandien kultūrinėje spaudoje užsimena apie dalyvavimo tame būrelyje svarbą. Rašytojo, teatro ir kino režisieriaus Vytauto V. Landsbergio prisiminimuose ryškėja M. Martinaičio laikysena, kuri nebuvo matoma viešajame gyvenime.

Skaityti toliau

„Metų“ anketa

1. Įpusėjo antrasis dvidešimt pirmojo amžiaus dvidešimtmetis. Kaip apibūdintumėte rašytojo vaidmenį dabartinėje epochoje? Kokiuose lietuvių autorių kūriniuose, Jūsų nuomone, labiausiai atsispindi šiuolaikinio pasaulio dvasia?

2. Cenzūros formaliai neliko. Bet jos funkciją netiesiogiai atlieka literatūros kontekstas. Ar jaučiate jį ir kaip „apžaidžiate“? Ar šis kontekstas visada yra vien tik blogis?

3. Kai kurie lietuvių autoriai (tiesa, jų kol kas nedaug) jau pradėjo rašyti angliškai. O ir kitų kūryboje netrūksta angliškų intarpų. Kokia turėtų būti mūsų „gynybos“ strategija?

Skaityti toliau

Vėjai visos kalbos

Poetas Eugenijus Ališanka atsako į Romo Daugirdo klausimus.

Skaityti toliau

Apie Dramaturgus, Kung Fu Pandą ir kitus balandžio scenarijus

Kadaise parašiau šį trieilį žiūrėdamas, kaip Vilnelės, o gal Ratnyčėlės vanduo sraunia srove tirpdo ledines vandens formas. Suspausti į tris eilutes akimirką su visomis mintimis paskutiniaisiais metais tapo taip įprasta. Tik ne visada paprasta. Tad kai „Metų“ redaktorius paprašė parašyti esė balandžio numeriui, supratau, kad bus ir neįprasta, ir nepaprasta. Bet jeigu įmanoma akimirką su visomis mintimis suspausti į tris eilutes, vadinasi, turėtų būti galima tą akimirką su visomis mintimis ir išskleisti. Taip bebandant gal ir kokią specialią teksto kūrimo programėlę pavyktų išrasti, panašią į zip ar rar, kuriomis sėkmingai suglaudiname arba išskleidžiame įvairiausias kompiuterines bylas.

Skaityti toliau

Padalyta atmintis: atminties vietos Europoje, kaip politinis ir kultūrinis reiškinys

Krzysztofas Pomianas (g. 1934), lenkų istorikas ir filosofas. 1952–1957 m. studijavo Varšuvos universiteto Filosofijos fakultete; ten įgijo daktaro (1965) ir habilituoto daktaro (1968) laipsnius. 1968 m. už viešą valdžios kritiką buvo atleistas iš darbo. 1973 m. emigravo į Prancūziją. Čia 1984 m. tapo Nacionalinio mokslinių tyrimų centro (Centre national de la recherche scientifique) profesoriumi. 2001 m. paskirtas Europos istorijos muziejaus Briuselyje moksliniu direktoriumi. Venecijos Ateneo Veneto ir Bolonijos Accademia Clementina narys.

Skaityti toliau

Eustachijaus Tiškevičiaus asmenybės ir veiklos recepcija XIX a. pab.–XX a. pr.

Balandžio 9–10 d. Vilniuje surengta tarptautinė konferencija „Eustachijus Tiškevičius: darbai ir kontekstai” (11 d. ji pratęsta Biržų krašto muziejuje „Sėla”), kurioje pranešimus skaitė moks­lininkai iš Lietuvos, Baltarusijos, Rusijos ir Lenkijos. Konferencija, kurią organizavo Lietuvos nacionalinis muziejus, skirta grafo Eustachijaus Tiškevičiaus (gimė 1814 m. Lahoiske, dab. Baltarusijoje , mirė 1873 m. Vilniuje), pasižymėjusio įvairiapuse moksline (archeologine, istorine ir kt.) bei visuomenine veikla, 200 metų jubiliejui.

Skaityti toliau

Lietuvio „Oneginas“ Paryžiuje

Teatro pasaulis ima funkcionuoti kaip sporto: užuot griežtai laikiusis nacionalinių ribų, garantuojančių komandos tapatybę, imamasi samdyti „legionierius”. Taip nutiko su žymiuoju Maskvos J. Vachtangovo valstybiniu akademiniu teatru, kurio meno vadovu tapo Rimas Tuminas. Ir štai Tumino spektaklis „Eugenijus Oneginas” keliauja į Prancūziją, tik ne su lietuvių, o su rusų trupe. Tiesa, spektaklio pastatymui Tuminas susirinko kone visą lietuvišką komandą (dailininkas –­ A. Jacovskis, kompozitorius – F. Latėnas, choreografija –­ A. Cholina). Vis dėlto aktoriai ir jų vaidyba, visa aktorinė (stanislavskiškoji) mokykla lieka grynai rusiška.

Skaityti toliau