Herojinis epas: didA?ioji lietuviA? tautos liga

A?URNALAS: METAI
TEMA:Ai??LiteratAi??ros mokslas ir kritika
AUTORIUS:Ai??Gintaras Lazdynas

DATA: 2013-07

Herojinis epas: didA?ioji lietuviA? tautos liga

Gintaras Lazdynas

Ai??iemet sueina dvideA?imt metA? nuo tos dienos, kai lietuviA? literatAi??roje ir apskritai visos tautos gyvenime turAi??jo A?vykti milA?iniA?kas lAi??A?is. Apie jA? Sigitas Geda raA?Ai??: ai??zA?aibu apskriejo LietuvAi?? A?inia: pagaliau turime tautinA? epAi??!ai???1

IA?kiliausias lietuviA? epas?

Tai, ko laukAi?? iA?tisos lietuviA? A?viesuoliA? kartos, pagaliau iA?sipildAi?? ai??i?? bibliomanas Leonas Gudaitis Kaune aptiko A?ymaus tarpukario Lietuvos politinio veikAi??jo, literato Antano Ai??mulkA?A?io-Paparonio (1886ai??i??1951), kaA?kada A? uA?marA?tA? pasiuntusio Maironio poezijAi?? (ai??zLabanakt, Maironi!ai???), sukurtAi?? nacionalinA? lietuviA? epAi?? ai??zPasakA? atoA?vaistosai???. Pagautas atradimo euforijos L. Gudaitis skelbAi??: ai??zAtsirado veikalas, kuris neabejotinai taps literatAi??rine sensacija ir A?vairiA? sriA?iA? humanitarA? studijavimo objektu ai??i?? mitologinis epas! <...> KAi?? tik mus pasiekAi?? tekstai keiA?ia A. Ai??mulkA?A?io-Paparonio reikA?mAi?? ir vietAi?? mAi??sA? kultAi??ros istorijojeai???2. ReikA?mingasis kAi??rinys 1993 m. buvo paruoA?tas spaudai, o neA?kainojamai jo vertei nustatyti buvo suburti A?ymiausi savo srities specialistai: poetas Justinas MarcinkeviA?ius, literatAi??rologAi?? Viktorija DaujotytAi??, etnologas Norbertas VAi??lius, kurie nedviprasmiA?kai patvirtino L. GudaiA?io spAi??jimAi??. Pats L. Gudaitis savo A?odA? tarAi?? atskiroje knygelAi??je ai??zTautinio epo kAi??rAi??jasai??? (1993), kurioje papasakojo ir epo raA?ymo bei jo radimo istorijAi??. RaA?ytojui ir etnologui Gintarui BeresneviA?iui tada dar nebuvo leista kartu su pirmaisiais vertintojais prisiliesti prie didA?iojo atradimo: iA? pradA?iA? numatytAi?? spausdinti jo straipsnA?, A? kurA? L. Gudaitis duoda nuorodAi?? savo knygelAi??je3, pakeitAi?? N. VAi??liaus panegirika, o G. BeresneviA?ius buvo pasodintas ant atsarginiA? suolo ir turAi??jo tenkintis ai??zLiteratAi??ros ir menoai??? (ai??zSugrA?A?Ai?? dievaiai???, 1994 03 12) puslapiais.

Vis dAi??lto A?iniAi?? apie amA?iaus atradimAi?? per LietuvAi?? A?aibu paleido ne L. Gudaitis, o pats S. Geda, ai??zAi??iaurAi??s AtAi??nA?ai??? puslapiuose (1994 03 11) sarkastiA?kai sutarA?Ai??s A. Ai??mulkA?A?io-Paparonio kAi??rinA? ir tuo uA?gavAi??s vieno kito jautresnio skaitytojo jausmus. A?ibalo A?liejo ir ai??zLietuvos aidasai???, po savaitAi??s (1994 03 19) perspausdinAi??s A?iAi?? recenzijAi?? jau kitu pavadinimu: ai??zDidA?iausias 1994-A?jA? estetinis bankrotas?ai???

GelianA?ios S. Gedos ironijos (ai??zLabas rytas, Paparoni!ai???) nepalaikAi?? nei knygos puslapiuose pasisakAi?? autoriai, nei G. BeresneviA?ius, kiekvienas iA? savos varpinAi??s bandAi?? surasti neabejotinA? A. Ai??mulkA?A?io-Paparonio epo privalumA?. Just. MarcinkeviA?iaus nuomone, A. Ai??mulkA?tys-Paparonis paliko mums veikalAi??, kokio kaimyninAi??s tautos neturi (A?ia poetas buvo absoliuA?iai teisus) ir nuoA?irdA?iai pasveikino naujAi?? epo erAi??: ai??zAA? tikiu ir sakau: bAi??k pasveikintas, ir dangA?, ir A?emAi?? apvaikA?A?iojAi??s, apsakAi??s, ko negirdAi??jAi??s, aprodAi??s, ko neregAi??jAi??sai???4, V. DaujotytAi?? A. Ai??mulkA?A?io-Paparonio epAi?? A?vertino kaip iA?kiliausiAi?? ai??ziA? daugelio buvusiA? ir esanA?iA? A?ios rAi??A?ies bandymA?ai???5, N. VAi??lius paaiA?kino, kad ai??zne tik pagal savo tematikAi??, vaizdus, bet ir pagal A?altiniusai???6 tai yra ai??zne paA?ios liaudies, o A. Ai??mulkA?A?io-Paparonio sukurtas liaudiA?kas etiologinis mitologinis epasai???7, taA?iau nepaaiA?kino, kaip to epo autoriui pavyko nusileisti A? primityvA? mitologinio mAi??stymo lygA?. TokA? paaiA?kinimAi?? etnologas turAi??jo pateikti, nes jis negalAi??jo neA?inoti, kad nuo Friedricho Schellingo laikA? mitologija suvokiama kaip sAi??monAi??s forma, kuriAi?? suformuoja atitinkamos sAi??lygos, vadinasi, sAi??moningai ai??zsukurti tautinA? epAi??, atskleisti senesnA? mAi??sA? tautos mitinA? poetinA? mAi??stymAi?? ir pateikti to mAi??stymo rezultatAi??ai???8 neA?manoma taip pat, kaip sAi??moningai bAi??ti pasAi??moningu. MitologijAi?? kuriantis A?mogus negali mAi??styti mitologijos, nes jis mAi??sto mitologija (Ernstas Cassireris). Jeigu A. Ai??mulkA?A?iui-Paparoniui mitologija jau buvo tapusi mAi??stymo objektu, o ne mAi??stymo forma (t. y. subjektu), kokia ji yra autentiA?koje savo iA?sivystymo fazAi??je, tai toks kAi??rinys geriausiu atveju tAi??ra epo stilizacija, o blogiausiu ai??i?? falsifikatas ar tiesiog niekalas.

DitirambA? naujajam epui vis dAi??lto neuA?teko. Kaip dabar matome, patriotinis entuziazmas iA? Paparonio veikalo pAi??tAi?? milA?iniA?kAi?? burbulAi??, kuris tuoj ir subliuA?ko, netapAi??s net didA?iausiu literatAi??riniu metA? bankrotu, kadangi nebuvo nei skaitomas, nei analizuojamas, neiA?sivystAi?? jokia platesnAi?? diskusija. Tik po pusmeA?io ai??zDienovydyjeai??? savo nepasitenkinimAi?? dAi??l A. Ai??mulkA?A?iui-Paparoniui rodomos nepagarbos pareiA?kAi?? garsusis disidentas Gintautas IeA?mantas, kuris, regis, plunksnos biA?iulA? Ai??mAi??si ginti tik dAi??l to, kad A. Ai??mulkA?tys-Paparonis buvo ai??zpokaryje KGB persekiotasai???: ai??zPasakA? atoA?vaistosai???, kaip kAi??rinys, yra vientisas, palieka malonA? A?spAi??dA?, imponuoja geru tautosakos bei mitologijos paA?inimu, o vietomis kelia net ir estetinA? pasitenkinimAi??ai???9. KGB persekiotas poetas, A?inoma, negalAi??jo bAi??ti grafomanas.

Tuo visuotinAi?? tautinAi?? euforija ir baigAi??si. NeiA?sipildAi?? ir prognozAi??s, kad po keleriA? metA? A. Ai??mulkA?A?io-Paparonio ai??zA?edevrasai??? bus visuotinai skaitomas ir A?trauktas A? mokyklines programas (idant gadintA? mokiniA? meninA? skonA?), niekas nesiryA?o jo siAi??lyti ir vaistinAi??ms kaip geriausio vaisto nuo nemigos. TodAi??l galima tik stebAi??tis ir spAi??lioti, kokiais monais L. Gudaitis uA?bAi??rAi?? A?ymiausius mAi??sA? humanitarus ir pats nebeA?stengAi?? blaiviai mAi??styti, kad paA?ios tikriausios grafomanijos pavyzdA? pavadino didA?iuoju atradimu. Ar meninio skonio krizAi?? A?ia suvaidino savo vaidmenA?, ar mokslinis trumparegiA?kumas, o gal vis dAi??lto humanitarus apkerAi??jo tas stebuklingas A?odis ai??ztautinis epasai???? Ai?? A?A? klausimAi?? iA? dalies atsakAi?? pats S. Geda: ai??zEpas ai??i?? didA?ioji lietuviA? kanA?ia. KodAi??l mes jo taip trokA?tame, vienas Dievas teA?ino! Ir mano jaunystAi??s metais tautiA?kose galvose krebA?dAi??jo tik viena: va, turAi??tume herojinA? epAi??, tada kitas reikalas!ai??? Vadinasi, lietuvio protas, kai imama kalbAi??ti apie herojinA? epAi??, aptemsta dAi??sningai, o ne atsitiktinai.

Klausimas, kodAi??l mes neturime herojinio epo, ramybAi??s nuo seno nedavAi?? ir Just. MarcinkeviA?iui, kuriam atrodAi??, kad ai??zobjektyvios prielaidos jam atsirasti lyg ir buvoai???10, ir V. Daujotytei, kuri ne taip seniai iki L. GudaiA?io atradimo iA?reiA?kAi?? tvirtAi?? A?sitikinimAi??, kad kaA?kada ai??zlietuviai turAi??jo pagrindinA? kultAi??rinA? tekstAi??ai???, o jo nebeturAi??jimas virto ai??zdidA?iAi??ja lietuviA? kultAi??ros A?irdgAi??laai???11. Be nuostabos A?iuo klausimu negali kalbAi??ti ir Tomas Venclova: ai??zKrinta A? akis stebAi??tinas dalykas ai??i?? lietuviai neturi epo, ne tik vieningos herojinAi??s sagos teksto, bet netgi jo nuotrupA?. O juk epo natAi??ralu tikAi??tis iA? tautos, viduramA?iais sukAi??rusios didelAi?? valstybAi??ai???12. Jis pritaria tiek Marijos GimbutienAi??s, tiek ir V. DaujotytAi??s A?sitikinimui, kad lietuviA?kas epas kaA?kada egzistavo, bet palaipsniui iA?nyko, o pasigesta jo buvo tik gerokai vAi??liau, kai XIX a. bundanti tauta pradAi??jo ieA?koti savo A?aknA?13.

HerojiA?kos epo paieA?kos

Su A?iais V. DaujotytAi??s teiginiais galima bAi??tA? pasiginA?yti, kadangi ai??zkultAi??rinAi?? A?irdgAi??laai??? lietuvA? suspaudAi?? anaiptol ne todAi??l, kad tautiA?kai pabudAi??s ir aplink apsigrabaliojAi??s jis pasigedo daugelio neva teisAi??tai jam priklausiusiA? daiktA?, o tiesiog dAi??l to, kad pabudAi??s staiga susiprato, kad neturi daugelio tA? dalykA?, kuriuos turi visos apsiA?vietusios Europos tautos ir, negana to, juos turi netgi mAi??sA? bendro likimo broliai latviai (ai??zLaA?plAi??sisai???), estai (ai??zKalevo sAi??nusai???), suomiai (ai??zKalevalaai???). TodAi??l jau nuo pirmojo ai??zAuA?rosai??? numerio iki pat A?iA? dienA? mes bandome surasti, sukurti ar atkurti pagrindinA? lietuviA? tautos tekstAi??, A?ventai tikAi??dami, kad jis turi teisAi?? gyvuoti ir gyvavo, bet buvo neteisAi??tai kaA?kieno iA? mAi??sA? nugvelbtas, kaip Vytauto karAi??na 1430 metais. Siekdami kilnaus tikslo leidA?iame sau ir nusidAi??ti ai??i?? kuriame grafomanijAi??, sukA?iaujame, klastojame.

Pirmajame ai??zAuA?rosai??? numeryje Jurgis MikA?as paskelbAi?? suradAi??s lietuviA?kAi??jA? herojinA? epAi?? ai??i?? JA?zefo Ignaco Kraszewskio romano ai??zAnafielasai??? III dalA? ai??zVitolio raudaai??? ai??i?? ir iA?kilmingai pareiA?kAi??: ai??zKas grikonams Odisseja su Ilijada, Rimijonams Enejida, Zidams senasis testamentas, krikszczionims naujasis testamentas ai??i?? tai mums, kaip Lietuwiams, szita giesme Witolorauda, pirmoji dalis anos didziosios epopAi??jos wardu Anapielas. Tai czysti ir tikri Lietuwos padawimai, kurius drs. Pilozopijos J. I. Kraszewskis isz Lietuwiu burnos surinkAi??s, lenkiszkai suraszAi??s ir sawo kasztu spaudinAi??s. Witolorauda ai??i?? szwenti ir giwi musu gimines padawimai, ai??i?? wietoms taip smutna, jog raudoti galiai???14.

Kilus pasipiktinimui dAi??l to, kad J. MikA?as ai??zVitolio raudAi??ai??? prilygino Biblijai, kitas karA?tas epo ieA?kotojas ir ai??zVitolio raudosai??? vertAi??jas Andrius ViA?telis-ViA?teliauskas, dramatiA?ko likimo lietuviA? poetas, karA?tai gynAi?? kAi??rinyje panaudotA? lietuviA?kA? motyvA? autentiA?kumAi?? ai??i?? visas ai??zVitolio raudosai??? istorijas jis dar kAi??dikystAi??je girdAi??jAi??s iA? savo tAi??vA? ir seneliA?, taip pat jam ir J. I. Kraszewskis prisiekAi??s, kad viskAi?? suraA?Ai?? be jokiA? pakeitimA?, kAi?? girdAi??jAi??s iA? paprastA? kaimo A?mogaus lAi??pA?15. TaA?iau dAi??l kokios prieA?asties A?imtmeA?ius tautos atmintyje saugotos giesmAi??s iA?nyko iA?kart, vos tik J. I. Kraszewskis jas uA?raA?Ai??, ir joks tautosakos rinkAi??jas jA? nebeuA?fiksavo, nei J. MikA?as, nei A. ViA?telis-ViA?teliauskas negalAi??jo paaiA?kinti. Po keliA? deA?imtmeA?iA? ir Jonas UA?upis-Ai??erenga dievagojosi, kad jo ai??zLietuvos Eneida, arba LietuviA? tautos ineita A? atrastAi??jAi?? tAi??vynAi??ai??? yra ai??zsemta iA? A?vairiausiA? prosenuoliA? padavimA?ai??? ir paraA?yta iA? vaikystAi??je girdAi??tA? bei autoriaus atmintyje uA?silikusiA? pasakojimA?16.

Neprigijus J. I. Kraszewskio ai??zepuiai???, lietuviA? poetai ai??i?? ne tik grafomanai, bet ir bAi??simieji klasikai ai??i?? nenuleido rankA?. Prie pastangA? sukurti herojinA? epAi?? galima priskirti tokius kAi??rinius kaip Vinco KrAi??vAi??s ai??zAi??arAi??nasai??? (1911), VaiA?ganto ai??zPragiedruliaiai??? (1918ai??i??1920), J. UA?upio-Ai??erengos ai??zLietuvos Eneidaai??? (1913), Justino TumAi??no ai??zDAi??dAi??, arba AiniA? kanA?iosai??? (1914), T. Bekampio (Viktoro JocaiA?io) ai??zKelias A? Rytus. Lietuvos veikalasai??? (1933), tokio tipo kAi??riniams artimi KrivAi??s-KrivaiA?io ai??zMindaugasai??? (1905), Vinco Pietario ai??zKova ties A?algiriaisai??? (iA?sp. 1906 m.), Fausto KirA?os ai??zRimgaudo A?ygisai??? (1930) ir daugybAi?? kitA?, kuriA? autoriai kartais labai atvirai deklaruodavo siekA? sukurti tautinAi?? poemAi??. DaA?nai ir iA? skaitytojA? jie susilaukdavo pritarimo. J. TumAi??nas savo laiku susilaukAi?? ai??zovaciniA? sveikinimA? ir uoliA? A?vertinimA?ai???, profesorius Jonas YA?as jA? vadino genijum, jo kAi??rinys laikytas netgi vienu ai??ziA? geresniA?jA? groA?inAi??j mAi??sA? raA?tijojai???, daktaras Juozas Purickis poemAi?? laikAi?? ai??zdidA?iAi??ja lietuviA? epopAi??jaai???17, o Ai??veicarijoje studijavusi Vanda MingailaitAi?? net paraA?Ai?? keliolikos puslapiA? poemos studijAi??.

Atrodo, kad nebAi??ra prasmAi??s spAi??lioti, ar lietuviai turAi??jo herojinA? epAi??, ai??i?? vien XX a. jA? buvo raA?yta ir priraA?yta devynios galybAi??s. A?ia labai tiktA? mums A?prasta frazAi??: jokia kita tauta jA? tiek neturi. RaA?ymo procesas nesiliovAi?? tautai patekus A? sovietinAi?? vergovAi??, nesiliovAi?? jis ir vAi??l atgavus nepriklausomybAi??. EpAi?? kAi??rAi?? Kazys Boruta, A. Ai??mulkA?tys-Paparonis, Kazimieras A?oromskis (ai??zLato sakmAi??sai???, 1994), netgi istorikas Juozas Jurginis, kuris knygoje ai??zLietuviA? epas. Didvyriai, karvedA?iai, kunigaikA?A?iaiai??? (1992) herojinA? epAi?? bandAi?? sulipdyti iA? istorinAi??s metraA?A?iA? medA?iagos. A?ymusis istorikas iA?kart atsiribojo nuo skeptiA?kA? tautosakininkA? ir mitologA?, kurie netiki, kad lietuviai turAi??jo savo epAi??, o toks poA?iAi??riA? skirtumas randasi iA? to, kad ai??zmes tik nevienodai suprantame epAi?? ir ieA?kome tautos dvasios su etnogeneze uA? istorijos ribA?, nesinaudodami istorijos mokslo metodaisai???18.

Visus A?iuos teorinius samprotavimus ir praktinius bandymus jungia vienas bendras bruoA?as, kurA? tiksliai pastebAi??jo pats J. Jurginis: mes ilgimAi??s herojinio epo, bet turime tik labai miglotAi?? ir tolimAi?? suvokimAi??, kas jis toks yra. Ai??iAi?? taisyklAi?? patvirtino ir Jono Radvano ai??zRadviliadosai??? vertAi??jas iA? lotynA? kalbos Sigitas Narbutas, kuris, pristatydamas XVI a. poemAi?? kaip herojinA? epAi??, neduoda jokiA? nuorodA? A? teorinius A?altinius ir neiA?kelia jokiA? argumentA?, kodAi??l ai??zRadviliadAi??ai??? jis laiko herojiniu epu. TeorinAi?? atramAi?? pakeiA?ia apriorinAi??s nuostatos: ai??zMatome, kaip graA?iausias mAi??sA? senosios literatAi??ros A?iedas ai??i?? lietuviA? herojinis epas ai??i?? skleidA?iasi Europos kultAi??raiai???19, minima, kad J. Radvanas apdainavo ne visus Radvilos A?ygius, o tik tuos, kuriuose jis ai??zapgynAi?? LietuvAi?? nuo prieA?A? (to reikalavo herojinio epo kanonas)ai???, taA?iau koks ir kieno sugalvotas tai kanonas, nepaaiA?kina. Jeigu tai yra tikras kanonas, kodAi??l herojinio epo lentynose mes tebelaikome ne tik ai??zBeowulfAi??ai??? ar ai??zNibelungA? giesmAi??ai???, bet ir airiA?-uladA? KualngAi??s jauA?io ciklAi?? ar net ai??zIliadAi??ai???, kAi?? jau kalbAi??ti apie ai??zOdisAi??jAi??ai???, kurioje apskritai nevaizduojamos jokios kovos? SavAi?? herojinio epo sampratAi?? S. Narbutas kiek plaA?iau iA?dAi??stAi?? viename interviu20, kur pagrindiniu skiriamuoju herojinio epo bruoA?u laiko kAi??rinio tematikAi?? ir problematikAi??, personaA?us-valdovus, karo A?ygius ir pergales, kovAi?? su prieA?ais uA? tAi??vynAi?? ir jos laisvAi??, arba visus tuos dAi??menis, kuriuos dar 1774 m. Friedrichas von Blankenburgas paskelbAi?? visiA?kai neesminiais herojiniam epui. Svarbiausias epo ir romano skirtumas, tada nurodAi?? F. von Blankenburgas, ai??zkyla iA? A?mogaus mAi??stymo bAi??do skirtumoai???, o pagrindinAi?? jA? ypatybAi?? yra ta, kad epas modeliuoja tautos gyvenimAi??, o romanas ai??i?? individualiAi?? bAi??tA?, epas sprendA?ia pilieA?io (BA?rger), o romanas ai??i?? A?mogaus (Mensch) egzistencines problemas21.

PanaA?iai galima A?vertinti ir istoriko Tomo Baranausko herojinio epo sampratAi??22. Be ai??zRadviliadosai???, prie herojiniA? epA? T. Baranauskas priskiria ir XVI a. Motiejaus Strijkovskio lenkA? kalba paraA?ytAi?? poemAi?? ai??zApie garbingos lietuviA?, A?emaiA?iA? ir rusAi??nA? tautos pradA?iAi??, kilmAi?? ir narsAi??, karA?ygiA?kus darbus ir vidaus reikalusai???. Epu pavadindamas nedidelAi?? Kristijono Gotlibo Milkaus poemAi??lAi?? ai??zPilkainisai???, vaizduojanA?iAi?? vieno PrAi??sijos miestelio istorijAi??, T. Baranauskas iA?siduoda, kad epas jam ai??i?? visA? pirma ai??zlietuviA? tautos istorijaai???, o tuo paA?iu ai??zkalbAi??dami apie epAi??, mes paprastai turime galvoje didelAi??s apimties eiliuotAi?? kAi??rinA?, pasakojantA? apie praeitA?ai???. Prisiminus ai??zBeowulfAi??ai??? ar ai??zRolando giesmAi??ai??? turbAi??t nekiltA? noras kalbAi??ti nei apie didelAi?? apimtA?, nei apie praeitA?. Tas pats F. von Blankenburgas, apimtA? laikydamas neesminiu bruoA?u, paA?ymAi??jo, kad epas yra maA?esnAi??s uA? romanAi?? apimties, nes epo A?mogus turi maA?iau temA? pokalbiui nei romano. Kaip ir istorikas J. Jurginis, istorikas T. Baranauskas epus beveik tapatina su metraA?A?iais, ypaA? eiliuotais (ai??zEiliuotoji Livonijos kronikaai???, Mikalojaus JeroA?inieA?io ai??zPrAi??sijos kronikaai???), kuriuos esAi?? galima nagrinAi??ti mokyklose per literatAi??ros pamokas. Epui paraA?yti reikia istoriniA? A?iniA? ir literatAi??rinio talento, taA?iau nei istorinAi?? tiesa, nei meno dAi??sniai nenukentAi??s, jeigu epAi?? raA?ysime A?iais laikais ir ypaA? jeigu medA?iagAi?? jam semsime iA? nesenA?, mAi??sA? paA?iA? iA?gyventA? laikA?. Tada nereikAi??s net istorinio pasirengimo. Idealus epas, T. Baranausko nuomone, bAi??tA? kAi??rinys, kuriame ai??zpuiki poetinAi?? epo forma turAi??tA? derAi??ti su ne maA?iau puikiu istorijos iA?manymuai???. Ai??iai taisyklei grubiai yra nusiA?engAi??s Just. MarcinkeviA?ius, kuris poemoje ai??zMindaugasai??? smarkiai iA?kraipAi?? istorinAi?? tiesAi?? ir formavo ai??zvisuomenAi??s sAi??monAi??je klaidingus A?vaizdA?iusai???. Ai??domu, kAi?? istorikas pasakytA? apie puikA? epinAi??s sAi??monAi??s vaisiA? ai??i?? Galfrido MonmutieA?io ai??zBritA? karaliA? istorijAi??ai??? (1136), kurioje niekada negyvenAi??s karalius ArtAi??ras (832 m. Nenijaus kronikoje ai??i?? iA? dvylikos karo vadA? iA?rinktas vyriausiuoju britA? kariuomenAi??s vadu) sukuria imperijAi?? nuo jAi??rA? iki jAi??rA?, uA?Ai??musiAi?? vos ne visAi?? A?iuolaikinAi?? VakarA? EuropAi??? KAi?? jau kalbAi??ti apie kitus europietiA?kuosius epus, kuriems istorija rAi??pi tik tiek, kiek jAi?? galima perkurti sau naudinga linkme. PavyzdA?iui, ai??zRolando giesmAi??sai??? pradA?ioje maurA? karalius Marsilis iA? Saragosos siunA?ia A?ygAi??nus A? KordobAi??, kuriAi?? kAi?? tik uA?Ai??mAi?? ir apiplAi??A?Ai?? Karolis Didysis, nors A?is istorinAi??je tikrovAi??je jos niekada nei uA?Ai??mAi??, nei apiplAi??A?Ai??.

Ai??ie pavyzdA?iai rodo, kad visais laikais lietuviA?kojo epo kAi??rAi??jai ir epo situacijos interpretuotojai tenkinosi pavirA?utiniA?ka, pro siaurus parapinius rAi??mus regima epo samprata, kuriai pagrA?sti nereikalingas joks platesnis herojinio epo kontekstas, nors pradAi??ti kalbAi?? apie epAi?? kaip tik ir derAi??tA? pasirenkant kuriAi?? nors teorinAi?? herojinio epo koncepcijAi?? ar kAi??rinA?, kuris bAi??tA? laikomas A?anro atskaitos taA?ku. GalbAi??t tada, tarkim, V. KrAi??vAi??, kurdamas Ai??arAi??no charakterA?, nebAi??tA? siekAi??s diskvalifikuoti paA?ios svarbiausios epinAi??s vertybAi??s, uA? kuriAi?? visi herojai mielai paaukotA? gyvybAi??: ai??zSu didA?iausiu noru aA? pasilikA?iau A?emAi??je tik dienAi?? ir naktA?, kad tik garsas apie mano A?ygius pergyventA? maneai???23, tikino airiA?-uladA? herojus Ku Chulinas (Cu Chulainn), kuriam visiA?kai pritarAi?? ir anglA?-saksA? didvyris Beowulfas, lygiai taip pat egoistiA?kai troA?kAi??s A?raA?yti savo vardAi?? tautos atmintyje: ai??zPrieA? mirtA? mes privalome, jei galime, uA?sitarnauti truputA? A?lovAi??s; narsa yra tas dalykas, dAi??l kurio karys bus prisimintasai???24. Ne evangelinAi?? etika, reikalaujanti neA?udyti ir mylAi??ti savo prieA?Ai?? kaip savo artimAi??, o ai??zvardo, ai??zkuris niekada nebAi??tA? uA?mirA?tas A?iame pasaulyjeai???, asmeninio nemirtingumo troA?kimasai???, yra pagrindinis motyvas, nulemiantis herojaus veiksmus25. Epo herojus vadovaujasi auksine taisykle: ai??zA?udyk prieA?Ai??!ai??? Ir tai laikoma ne A?iaurumu, o nuopelnu ir priemone vardo nemirtingumui A?gyti: karalius ArtAi??ras mAi??A?yje prie Badono kalvos pats vienas nukovAi?? devynis A?imtus A?eA?iasdeA?imt prieA?A?. Ku Chulinas nusistatydavo normAi?? ai??i?? per vienas kautynes pakloti po penkis A?imtus prieA?A? ir tAi?? normAi?? skrupulingai A?vykdydavo. ai??zRolando giesmAi??sai??? dainius ne tik kad nepasigaili A?Ai??stanA?iA? prieA?A?-maurA?, neprisimena jA? A?monA?, vaikA?, motinA? ir tAi??vA? aA?arA?, bet netgi stengiasi iA? mirties iA?gauti komiA?kAi??-paniekinamAi??jA? efektAi??, nes prieA?ui A?mogiA?kosios etikos reikalavimai netaikomi. A?iaurumas yra didA?iausia herojinAi?? epo vertybAi??, A? skausmAi?? ir aA?aras niekas negali kreipti dAi??mesio, nes A?mogiA?kumas yra kovinAi?? galiAi?? silpninantis veiksnys, todAi??l epe niekas nei dejuoja, nei verkia: kai Rolando bendraA?ygis vyskupas Turpenas pakloja paskutiniuosius keturis A?imtus maurA?, jis jau yra mirtinai suA?eistas ai??i?? jo krAi??tinAi??je stirkso A?bestos keturios ietys. V. KrAi??vAi??s Ai??arAi??nas ne tik peikiamas ar kaltinamas A?iaurumu, taA?iau jau kAi??rinio pradA?ioje senosios KirvAi??s uA?kalbamas ir prakeikiamas uA? epo herojui gyvybiA?kai svarbius siekius. LAi??nnrotas, Kreuzwaldas ar Pumpuras A?iuo poA?iAi??riu teoriA?kai buvo daug geriau pasiruoA?Ai??.

Herojinio epo ilgesys rodo, kad epo turAi??jimas tikrai yra didA?iulis dvasinis tautos poreikis, o jo neturAi??jimas veda prie kultAi??riniA? neuroziA? susiformavimo. Ta paA?ia liga XIX a. I pusAi??je trumpai sirgo beveik visos europinAi??s tautos, bet greitai pasveiko radusios savo epus ar jA? pakaitalus, kurie iki to laiko visiA?kai nefunkcionavo kultAi??rinAi??je VakarA? Europos tautA? sAi??monAi??je.

KodAi??l herojinis epas toks svarbus?

Saviems dvasiniams poreikiams tenkinti herojinio epo europieA?iai nebenaudojo jau XIV a., o tuo labiau XVII ar XVIII a., kai buvo orientuojamasi A? nepasiekiamAi?? antikinAi??s literatAi??ros idealAi?? ir grieA?tai paisoma klasicistiniA? meninio skonio reikalavimA?. Herojinis epas taip ir bAi??tA? pasilikAi??s uA?marA?tyje, jei paA?ioje XVIII a. pabaigoje nebAi??tA? A?vykAi?? kardinaliA? europietiA?kosios kultAi??rinAi??s savimonAi??s pokyA?iA?, kurie trumpam ir buvo VakarA? ir Ai??iaurAi??s EuropAi?? susargdinAi?? epo ilgesio liga.

Romantizmas pakeitAi?? tautos sampratAi??. Mitologijos filosofijos paskaitose F. Schellingas A? tautAi?? A?velgAi?? kaip A? sAi??monAi??s vienovAi??, kuri pakeitAi?? iki tol vieA?patavusiAi?? mechaninio A?moniA? artumo idAi??jAi??: ai??z kas yra tauta, kas jAi?? padaro tauta?ai??? ai??i?? klausia F. Schellingas ir atsako: ai??zSuprantama, ne tai, kad didesnis ar maA?esnis fiziA?kai panaA?iA? individA? skaiA?ius koegzistuoja erdvAi??je, bet sAi??monAi??s bendrumasai???26. Tauta yra vieninga sAi??monAi??, vieninga dvasia, vieningas empirinis patyrimas. Tautos gyvenimas ir istorija yra dvasinis aktas ai??i?? tautos dvasios gyvenimas ir tautos dvasios istorija. Nei teritorija, nei kalba ar ekonominAi?? sankloda neiA?reiA?kia tautos esmAi??s. TautiA?kumas yra istoriA?kai sukauptas patyrimas, o sAi??monAi??s vienovAi?? lemia patiriamo objekto vienovAi??. PirminiA? tautiA?kumo prieA?asA?iA? paieA?kas F. Schellingas kaip tik ir nukreipAi?? A? tAi?? objektAi??, kurA? patiriant yra generuojamas tautinis patyrimas, bendras visiems tautos nariams.

Tokiu kultAi??riniu objektu-forma F. Schellingas laikAi?? mitologijAi?? ai??i?? savaiminAi?? tautinio patyrimo formAi??, kuriai tada priklausAi?? ir herojinis epas. Mitologija nAi??ra objektas, kurA? sukuria tauta, ir ne tautoje ji kuriama, tiesiog tauta negali gyvuoti ir neturAi??ti mitologijos ar iA? kaA?kur jAi?? gauti27. Mitologija yra tas subjektyvusis turinys, kuris leidA?ia kalbAi??ti apie tautiA?kumAi??, nes tik jA? iA?siugdA?iusi A?moniA? gentis tampa tauta. Kitaip tariant, kurdama mitologijAi?? gentis tampa tauta, nes A?gyja tautinAi?? sAi??monAi??, kurios neA?manoma iA?ugdyti prievartiniu bAi??du: ai??zNei dieviA?koji, nei A?mogiA?koji galia neA?stengs paversti tauta to, kas negimAi?? tauta, ir kad ten, kur nAi??ra sAi??monAi??s pirminAi??s vienovAi??s ir bendrumo, niekas neA?sakys jA? atneA?tiai???28, mitologija atsiranda kartu su tauta ai??zkaip jos individuali tautinAi?? sAi??monAi??, su kuria ji iA?silukA?tena iA? visuotinAi??s A?monijos sAi??monAi??s, jos dAi??ka ji yra bAi??tent A?i tauta ir iA?siskiria iA? visA? kitA? ne maA?iau nei savo kalbaai???29. Mitologija sukuria vieningAi?? tautinio lygmens psichologinAi?? struktAi??rAi??, todAi??l jAi??, kaip nuosavos sAi??monAi??s formAi??, suvokia tik viena kuri nors tauta ir dAi??l to ji nAi??ra bendra bent dviem tautoms. Mitologijos ir herojinio epo buvimas rodo, kad gentis jau yra tapusi tauta, lygiai kaip ir jA? nebuvimas rodo, kad gentis dar tebAi??ra gentis, o ne tauta.

GalimybAi?? paA?inti mitologijAi?? ir suprasti jos kalbAi?? F. Schellingas vertino skeptiA?kai. Mitologija yra kitokios sAi??monAi??s nei A?iandieninAi?? produktas, todAi??l jos neA?manoma suvokti atsirAi??mus A? dabartinAi??s sAi??monAi??s pamatus: ai??zMitologija gimAi?? sAi??lygose, kuriA? negalima palyginti su dabartinAi??s sAi??monAi??s sAi??lygomisai???30, o norint jAi?? suvokti, reikia perA?engti savo sAi??monAi??s ribas ir nusileisti A? mitologinAi??s sAi??monAi??s gelmAi??, bet A?mogus tokios galimybAi??s jau nebeturi. Tarp skirtingA? sAi??monAi??s formA?, ypaA? smarkiai nutolusiA? viena nuo kitos laike, nebeA?manoma komunikacija, nebeA?manoma atpaA?inti tais paA?iais A?enklais suA?ymAi??tA? sAi??vokA?.

F. Schellingo teorijoje nesunku iA?girsti F. von Blankenburgo romano A?anro teorijos atgarsius. Knygoje ai??zRomano tyrinAi??jimaiai??? (1774), apvertusioje aukA?tyn kojomis nuo 1666 m. vieA?patavusiAi?? klasicistinAi?? Pierreai??i??o Danielio Hueto romano sampratAi??, romanAi?? ir herojinA? epAi?? F. von Blankenburgas susieja funkcinAi??s giminystAi??s ryA?iais (kAi?? anksA?iau darAi?? epas, tAi?? dabar atlieka romanas, kurA? galima pavadinti A?iuolaikiniu epu), o A? A?anrAi?? pirmAi??kart paA?velgia ne kaip A? poetiniA? priemoniA? konstrukcijAi??, bet kaip A? sAi??monAi??s formAi??. Ai??iuolaikinAi?? kultAi??rAi?? kurianA?iomis sAi??monAi??s sAi??lygomis herojinis epas nebegali egzistuoti. Jis rodo iki-individualybinAi?? A?monijos gyvavimo fazAi??. RomanAi?? kuria individualybAi??, arba A?mogus (Mensch), o herojinA? epAi?? ai??i?? kolektyvinis A?mogus, pilietis (BA?rger), todAi??l ai??zkraA?tai, kuriems nebebuvo reikalingi pilieA?iai, ir laikai, kuriuose nebebuvo jokiA? pilieA?iA?, senoliA? karA?ygiA?kas sakmes, IliadAi?? ar OdisAi??jAi??, pavertAi?? romanuai???, o ai??zpirmieji romanA? kAi??rAi??jai, jeigu jie bAi??tA? gimAi?? visiA?kai pilietiniais laikais ir jA? iA?auklAi??ti, vietoj romanA? bAi??tA? raA?Ai?? epusai???31. NorAi??dama su naujai iA?keptu ai??zautentiA?kuai??? herojiniu epu parodyti savo brandAi??, tauta paprasA?iausiai A?rodytA? savo jaunatviA?kAi?? nesubrendimAi??, kadangi autentiA?ko herojinio epo pasirodymas dabar reikA?tA?, kad tauta vis dar gyvena pilietiniais laikais, kurie VakarA? Europoje baigAi??si apie XIII a. vidurA?.

RomantiniA? koncepcijA? A?kvAi??pta XIX a. pradA?ios Europa buvo A?ventai A?sitikinusi, kad jeigu A?moniA? bendruomenAi?? neturi epo ai??i?? ji neturi susiformavusios tautos dvasios, todAi??l negali vadintis tauta. Tokia herojinio epo samprata Europos tautas paskatino atsigrAi??A?ti A? savo praeitA? ir joje ieA?koti nuosavo tautinio autentiA?kumo liudijimo. Europoje kilo audringas herojiniA? epA? paieA?kA? vajus, kuris ilgainiui A? uA?marA?tA? nustAi??mAi?? ir pirminA? savo akstinAi??. Visos tautos, kurios tik galAi??jo, iA? archyvA?, bibliotekA?, vienuolynA? iA?sitraukAi?? nuosavus gerokai apipelijusius epus, iki tol neturAi??jusius jokios meninAi??s vertAi??s ir geriausiu atveju vertintus tik kaip seniena. Kaip senienAi?? dalA? ai??zNibelungA? giesmAi??sai??? (ai??zKrimhildos kerA?tAi??ai???) 1757 m. iA?spausdino Johannas Jakobas Bodmeris, 1779 m. pasirodAi?? ai??zMano Sido giesmAi??ai???, nuo 1787 m. speciali senA?jA? rankraA?A?iA? ArnamagnAi??an komisija Kopenhagoje pradAi??jo spausdinti senAi??jAi??, arba ai??zPoetinAi?? EdAi??ai???, o ai??zBeowulfasai??? garsiam danA? senienA? rinkAi??jui GrAi??murui JA?nssonui ThorkelAi??nui (1752ai??i??1829) rAi??pAi??jo tik kaip anglA? ir danA? santykius viduramA?iais sprendA?iantis senovinis tekstas (jis bAi??tA? pasirodAi??s jau 1807 m., bet karo metu sudegAi?? G. J. ThorkelAi??no paruoA?tas rankraA?tis). TaA?iau A?ie kAi??riniai nusistovAi??jusiam meniniam skoniui buvo neA?prasti ir didesnio skaitytojA? dAi??mesio nesulaukAi??.

PadAi??tis pasikeitAi?? XIX a. pradA?ioje, kai herojinis epas iA? paprastos neestetiA?kos senienos staiga virto metafiziniu ai??ztautos pasuai???, A?rodanA?iu genties pretenzijA? A? tautiA?kumAi?? pagrA?stumAi??. Klasicizmo inercija dar smarkiai veikAi?? net ir pirmuosius romantizmo kAi??rAi??jus, tokius kaip Johannas Ludwigas Uhlandas, Ludwigas Tieckas, Friedrichas Heinrichas von der Hagenas ar Augustas Wilhelmas Schlegelis, A? kuriA? rankas pakliuvo vokiA?koji ai??zNibelungA? giesmAi??ai???. Visi jie Ai??mAi??si derinti vokiA?kAi??jA? epAi?? prie aukA?to skonio reikalavimA?, siekAi?? apvalyti jA?, kaip sakAi?? L. Tieckas, nuo laiko dulkiA?, kad galAi??tA? tautai pateikti pagrindinA? nacionalinA? tekstAi??. Apvalyta nuo laiko dulkiA? ai??zNibelungA? giesmAi??ai??? pirmiausia ir pasirodAi?? 1807 m. (J. L. Uhlando ir F. H. von der Hageno leidimai), o originalus F. H. Hageno iA?leistas tekstas pasirodAi?? tik 1810 m., 1820 m. F. H. Hagenas iA?spausdino ai??zGudrunAi??ai???, vokiA?kAi??jAi?? ai??zOdisAi??jAi??ai???, 1815 m. G. J. ThorkelAi??nas iA?spausdino ai??zBeowulfAi??ai???, 1837 m. pasirodAi?? ai??zRolando giesmAi??ai??? ir kt. Kaip tik A?is vajus ir privertAi?? EliasAi?? LAi??nnrotAi?? ai??zsurastiai??? suomiA? epAi?? ai??zKalevalaai??? (galutinAi?? red. 1849 m.), FriedrichAi?? KreuzwaldAi?? ai??i?? estA? epAi?? ai??zKalevo sAi??nusai??? (1853), taip atsirado ir Andrejaus Pumpuro latviA? herojinis epas ai??zLaA?plAi??sisai??? (1888). NepasisekAi?? tik lietuviams ir daugeliui kitA? tautA?, kuriA? nesAi??kmAi?? mAi??sA? nAi?? kiek nepaguodAi??.

Epo kAi??rAi??jas: tauta ar asmuo?

HerojinA? epAi?? apsiA?vietusioji Europa A?inojo ir iki XIX a. pr., taA?iau epui tuo metu be jokiA? iA?imA?iA? atstovavo tik Homero ai??zIliadaai??? ir ai??zOdisAi??jaai??? bei Vergilijaus ai??zEneidaai???, pasakojanti sugriautosios Trojos gyventojA? likimo po karo ir Italijos A?kAi??rimo istorijAi??. Tik A?ie epai minimi garsiajame ai??zginA?e dAi??l senA?jA? ir naujA?jA?ai???, kilusiame 1687 m., kuriame abatas Dai??i??Aubignacas pirmAi??kart suabejojo dAi??l Homero poemA? autorystAi??s, jAi?? atAi??mAi??s iA? asmens ir perdavAi??s tautai. Ai??i mintis Nicola Boileau, klasicizmo kanonA? kalviui, pasirodAi?? tokia beprotiA?ka ir neA?tikAi??tina, kad jis negalAi??jo jos autorystAi??s priskirti garbiajam Dai??i??Aubignacui, o jei Dai??i??Aubignacas ir pasakAi??s tokiAi?? kvailystAi??, spAi??liojo N. Boileau, tai tik savo gyvenimo pabaigoje, kai jam visiA?kai aptemo protas32. Netrukus po to italas Giambatistta Vico suabejojo tuo, kad ai??zIliadAi??ai??? ir ai??zOdisAi??jAi??ai??? paraA?Ai?? tas pats asmuo. ai??zIliadosai??? atsiradimAi?? jis nukAi??lAi?? A? Graikijos jaunystAi??, o ai??zOdisAi??josai??? ai??i?? A? senatvAi?? (kadaise antikinAi??s horizontA? mokyklos atstovas Aristarchas, palyginAi??s abi Homero poemas, spAi??jo, kad ai??zIliadAi??ai??? Homeras paraA?Ai?? jaunystAi??je, o ai??zOdisAi??jAi??ai??? ai??i?? senatvAi??je, kadangi A?ioje poemoje yra daug painiavos, uA?marA?umo ir kitokiA? autoriaus senatvAi?? bylojanA?iA? bruoA?A?). 1795 m. Friedrichas Wolfas argumentuotai palaikAi?? epo tautinAi??s kilmAi??s idAi??jAi?? ir davAi?? pradA?iAi?? vadinamajai ai??zmaA?A?jA? giesmiA? teorijaiai???, teigianA?iai, kad epas buvo sulipdytas iA? iki jo gyvavusiA? giesmiA? bei padavimA?. Taip Homeras nustoja bAi??ti asmenybe ir tampa simboline, visAi?? graikA? tautAi?? iA?reiA?kianA?ia figAi??ra.

Romantikas F. Schellingas nedarAi?? jokios problemos iA? to, kad ai??zIliadosai??? autorystAi?? buvo atiduota visai graikA? tautai ai??i?? svarbu yra tai, kad jeigu epAi?? kAi??rAi?? visa tauta, tai ji mAi??stAi?? kaip vienas A?mogus, o vienas A?mogus mAi??stAi?? kaip visa tauta, t. y. epas nenumato individualios ir kolektyvinAi??s mAi??stysenos skirtumo bei individualybAi??s sAi??monAi??s iA?sikristalizavimo: ai??zSavaime suprantama, mitologija nAi??ra iA?rasta pavieniA? A?moniA?, ji yra kilusi iA? paA?ios gentiesai???33, o ai??zjeigu ai??zIliadaai??? arba ai??zIliadaai??? ir ai??zOdisAi??jaai??? yra ne vieno individo (Individuum), o visos genties, kAi??rusios ilgiau nei vienAi?? epochAi??, veikalas, tai reikia pripaA?inti, kad A?i gentis kAi??rAi?? kaip vienas individasai???34.

Ankstesni amA?iai negalAi??jo epui suteikti estetinAi??s vertybAi??s statuso, kadangi XVIIai??i??XVIII a. estetinAi?? pasaulAi??voka nepripaA?ino jokios vertAi??s ne antikiniam ar bent jau ne iA?lavintAi?? skonA? demonstruojanA?iam menui. ai??zNaujA?jA?ai??? gynAi??jai galAi??jo suabejoti Homero dieviA?kumu, bet tik A?iuolaikiniA? poetA?, o ne nuosavo tautinio epo naudai. TikrAi?? literatAi??rAi?? kAi??rAi?? iA?lavintas skonis, kurio nAi?? su A?iburiu nebuvo galima rasti tautosakoje. Tam, kad tautosaka iA? pelenAi??s virstA? princese ir europietis nustotA? keliaklupsA?iauti prieA? antikAi??, reikAi??jo stipriA? pasaulAi??vokos pokyA?iA?, kurie ir buvo ruoA?iami visAi?? XVIII a., pradedant ai??zginA?u tarp senA?jA? ir naujA?jA?ai??? bei Johno Lockeai??i??o sensualistine filosofija ir baigiant Immanuelio Kanto bei jo pasekAi??jo Johanno Herderio filosofinAi??mis idAi??jomis. Jeigu ne A?ie europietiA?kosios kultAi??rinAi??s sAi??monAi??s pokyA?iai, lietuviai niekada nebAi??tA? susirgAi?? epo ilgesio liga, taA?iau ir Europa savo epus geriausiu atveju vertintA? tik kaip egzotiA?kas senienas.

ai??zTautos dvasiosai??? apraiA?ka

Herojinis epas tapo ne tik estetine, bet ir nacionaline vertybe tada, kai vokieA?iA? romantikai jA? paskelbAi?? gryniausia ai??ztautos dvasiosai??? apraiA?ka. Ai?? ai??ztautos dvasiosai??? paieA?kas vokieA?iA? romantikus pakvietAi?? J. Herderis, kuris ai??zIdAi??jose A?monijos istorijos filosofijaiai??? (1784ai??i??1791) iA?kAi??lAi?? mintA?, kad pagrindinis A?monijos istorijos variklis yra ai??ztautos dvasiaai???, o jos objektyvuotas pavidalas yra visa medA?iaginAi?? bei dvasinAi?? tautos kultAi??ra. ai??zTautos dvasiosai??? paieA?kos vokieA?iA? romantikus nukreipAi?? vidujiA?kumo linkme ai??zkeliu A? saveai???, dvasia, anot Georgo Wilhelmo Friedricho Hegelio, dabar atsisuko A? save paA?iAi?? ir savyje paA?ioje rado tAi?? objektyvumAi??, kurio iki A?iol bergA?dA?iai ieA?kojo iA?orinAi??je bAi??ties plotmAi??je. Tauta atrado pati save, kai paA?velgAi?? A? savo tautos dvasios gelmes ir nusuko pavydA? A?vilgsnA? nuo pavyzdinAi??s antikos bei kitA? pranaA?esniA? tautA?.

J. Herderio idAi??jos iA?provokavo poreikA? apA?iuopti A?iAi??, anot romantikA?, ai??zkurianA?iAi??jAi?? tautos dvasiAi??ai???, kurios paieA?kos virto pagrindiniu moksliniA? tyrinAi??jimA? tikslu. Pats J. Herderis pasufleravo, kad gryniausiu pavidalu ai??ztautos dvasiaai??? reiA?kiasi liaudies dainose, Wilhelmas von Humboldtas vAi??liau A?iuo aspektu tyrAi?? kalbAi??, pradAi??damas lingvistinAi?? antropologijAi??, Karlas Friedrichas von Savigny ai??i?? teisAi??, jo mokiniai ir biA?iuliai broliai Jocobas ir Wilhelmas Grimmai 1812 m. prie gryniausiA? ai??ztautos dvasiosai??? apraiA?kA? prijungAi?? stebuklinAi?? pasakAi??, o vAi??liau ir herojines sakmes.

Lygia greta Ai??mAi?? formuotis ir etnologijos mokslas, Friedrichas Creuzeris, J. L. Uhlandas, Josephas GAi??rresas, broliai Grimmai jau bandAi?? ir teoriA?kai ai??i?? etnologine, o ne literatAi??rine prasme ai??i?? paaiA?kinti, kas yra mitologija, pasaka ar herojinis epas. PradAi??jo rasti A?vairios etnologinAi??s mokyklos. Tiek pasakAi??, tiek ir mitologijAi?? romantinAi?? etnologija nukAi??lAi?? A? tautos pradA?iAi?? ai??i?? indoeuropietiA?kosios protAi??vynAi??s laikus, kada ai??ztautos dvasiaai??? skleidAi??si visa savo pilnatve ir pajAi??gumu, per mitologijAi?? tautai atverdama giliausias gamtos ir A?mogaus gyvenimo paslaptis.

Tad A? lietuviA?kAi??jAi?? ai??ztautos A?irdgAi??lAi??ai??? A?velgdami iA? to kultAi??rinio reiA?kinio, dAi??l kurio herojinis epas buvo iA?trauktas iA? uA?marA?ties ir gavo ne tik estetinAi??s, bet ir svarbiausios tautinAi??s vertybAi??s statusAi??, pozicijA?, galAi??tume nesuklysdami pasakyti, kad mAi??sA? norAi?? turAi??ti herojinA? epAi?? paskatino herojinio epo rinkimo vajus, kurio nei prasmAi??s, nei pirminiA? filosofiniA? impulsA? mes nesuvokAi??me. Kitaip bAi??tume supratAi??, kad pastangos susikurti herojinA? epAi?? rodo tai, kad mes dar nesame tauta, o tik bandome ja tapti, nes tebesame gentis (kaip Antanas Baranauskas buvo A?sitikinAi??s, kad esame lenkA? tautos lietuviA? gentis35). Objektyviai toks veiksmas dabartyje jau nebeA?manomas, A?inoma, jeigu save jau laikome tauta.

Kas yra herojinis epas?

Romano A?anro teoriniam apibrAi??A?imui labai tinka Jocheno Vogto A?odA?iai: ai??zVisi mes A?inome, kas yra romanas, vis dAi??lto negalAi??dami pakankamai tiksliai to pasakytiai???36. Nusakyti herojinA? epAi?? tyrinAi??tojams sekasi dar sunkiau. Atsakant A? klausimAi??, kas yra herojinis epas, reikia pradAi??ti nuo to fakto, kad nAi?? vieno herojinio epo atsiradimo laikas, aplinkybAi??s, tikslai, autorystAi?? nAi??ra A?inomi. NeaiA?ku, ar ai??zRolando giesmAi??ai??? jau buvo susiformavusi iki 778 m. rugpjAi??A?io 15 d. A?vykusio mAi??A?io Ronsevalio perAi??joje ir tik vAi??liau A? jAi?? A?lietas naujas turinys, ar ji buvo sukurta jau po Karolio DidA?iojo mirties. A?inoma tik tiek, kad iA?liko devyni poemos nuoraA?ai, iA? kuriA? seniausias rankraA?tis, saugomas Oksforde, buvo, kaip spAi??jama, paraA?ytas apie 1140 m. ir 1170 m. (gremAi??zdiA?kas tikslumas!), todAi??l spAi??jama, kad poema sukurta kokiu A?imtmeA?iu anksA?iau, galbAi??t kokiais 1098 m., bet ankstesni tekstai neiA?liko, o jA? realumAi?? mums paliudija tik mAi??sA? spAi??lionAi??s. ai??zBeowulfasai???, prieA?ingai, iA?liko vieninteliu rankraA?A?iu, kurA? naujaisiais tyrimo metodais Kevinas Kiernanas datuoja apie 1000 metus. Vieni tyrinAi??tojai teigia, kad XI a. ai??zBeowulfoai??? rankraA?tis paraA?ytas Vesekso vakarA? saksonA? klasikine tarme, taA?iau dabartinA? pavidalAi?? jis A?gijAi??s apie VIII a., kai buvo uA?raA?ytas kaA?kuriuo iA? anglA?, o ne saksA? dialektu, nors sukurtas jis greiA?iausiai buvo tarp V ir VI a. Skandinavijoje (mat poemoje neminimi anglai, krikA?A?ionybAi?? ir pan.). Tokiam aiA?kinimui visiA?kai nepritarAi?? garsus neokritinAi??s metodologijos atstovas Meyeris Howardas Abramsas, kuris iA?sakAi?? dabar dominuojantA? poA?iAi??rA?, kad ai??zBeowulfasai??? yra individualaus autoriaus, aiA?kiai krikA?A?ioniA? tikAi??jimo, kAi??rinys. Vienas A?ymiausiA? ai??zBeowulfoai??? tyrinAi??tojA? K. Kiernanas irgi teigia, kad iA?likAi??s rankraA?tis yra paties poeto kAi??rybos vaisius, suraA?ytas apie 1016ai??i??1035 m., kai anglA? soste sAi??dAi??jo uA?kariautojA? danA? valdovas Knutas Didysis. Kad ir kokia bAi??tA? epo pradA?ia, aiA?ku viena, ai??i?? XIai??i??XIII a. epai jau gyvavo raA?ytiniu pavidalu, taA?iau kur ir kada jie atsirado, kokios jA? A?aknys, to niekas negali pasakyti. O tai reiA?kia, kad, kitaip nei romano ar novelAi??s, soneto ar odAi??s A?anrA? teorija, herojinio epo teorija neturi tvirtA? empiriniA? atramos taA?kA?, todAi??l beveik visa yra pagrA?sta hipotezAi??mis, spAi??lionAi??mis, nuomonAi??mis, A?sitikinimais.

IlgAi?? laikAi?? epas europieA?iams rAi??pAi??jo tik kaip vienas literatAi??riniA? A?anrA?, idealiai A?kAi??nytas Homero ai??zIliadojeai??? ir teoriA?kai pagrA?stas Aristotelio ai??zPoetikojeai???. TokA? jA? A?inojo klasicizmo estetika. TaA?iau tik po to, kai F. Herderio ai??ztautos dvasiosai??? idAi??ja estetikAi?? sujungAi?? su filosofiniu ir antropologiniu poA?iAi??riu, iA? kurio ir iA?sirutuliojo etnologijos mokslas, mokslinAi?? mintis pasuko epo kilmAi??s ir prasmAi??s paieA?kA? kryptimi. Epu A?iais laikais domisi tiek etnologija, tiek ir literatAi??ros mokslas. LiteratAi??rinis epo apibrAi??A?imas remiasi paA?iais bendriausiais klasifikaciniais kriterijais, todAi??l yra gerokai platesnis uA? etnologinA?, ir daA?nai jam priskiria visus tuos kAi??rinius, kurie telpa A? labai plaA?ius Aristotelio ai??zPoetikosai??? nubrAi??A?tus epo, kaip vienos iA? trijA? literatAi??ros rAi??A?iA?, rAi??mus. Etnologiniu poA?iAi??riu prie herojinio epo ar jo variacijA? nebebAi??tA? A?manoma priskirti nei Ariosto ar Torquato Tasso, nei Johno Miltono ar Kristijono DonelaiA?io, nes etnologija domisi tik tais iki-literatAi??riniais kAi??riniais, kurie baigAi?? formuotis apie XIIai??i??XIII a. dar iki romano A?anro atsiradimo. Jeigu literatAi??rinis poA?iAi??ris akcentuoja pasakojimo (epiA?kumo) elementus, tai etnologinis poA?iAi??ris savo dAi??mesA? sutelkia A? kAi??rinio genealogijos, ryA?iA? su istorija ar mitologija nustatymAi??.

Galima iA?skirti dvi pagrindines etnologines kryptis, kurios Ai??mAi?? klostytis dar XVII a. pabaigoje, kai pradAi??ta sprAi??sti epo autorystAi??s problema: vieni epAi?? laiko individualios (N. Boileau, J. BAi??dier, K. Kiernanas), kiti ai??i?? kolektyvinAi??s kAi??rybos vaisiumi (abatas Dai??i??Aubignacas, Fr. Wolfas, A. Heusleris, R. MenAi??ndezas Pidalis), kitaip tariant, arba tautosakinAi??s, arba literatAi??rinAi??s kilmAi??s. Jeigu A?inomas poemos autorius (Homeras), jis iA?tirpinamas visoje tautoje ir laikomas tautos metafora, jeigu epas yra anoniminis, tuomet tarp jo eiluA?iA? ieA?koma pasislAi??pusio autoriaus (geriausias pavyzdys yra paskutinAi?? ai??zRolando giesmAi??sai??? eilutAi??, kuriAi?? labai vertino J. BAi??dier: ai??zGiesmAi?? baigta. Turoldas A?ia nutylaai???, taigi autorius pasisako savo vardAi??). Individualizmo idAi??jAi?? naujiesiems laikams atgaivino senA?jA? britA? palikuonis bretonas Josephas BAi??dier (1864ai??i??1938), o tradicionalizmAi?? ai??i?? ispanA? mokslininkas RamA?nas MenAi??ndezas Pidalis (1869ai??i??1968), kurio nuomone, epas gimsta kartu su jame vaizduojamais A?vykiais. Individualistai daA?nai pajungia savo interesams ir kolektyvinAi?? kAi??rybAi?? ai??i?? individualus autorius apdoroja tautosakinA? padavimA? turinA? ir uA?baigia meninAi??s visumos formavimAi??si. MedA?iagAi?? savo kAi??rybai jis gali imti arba iA? tautinio padavimo, kaip tai neva darAi??s Homeras, ir taip pati graikA? mitologija sukuria lyg ir besubjektA? HomerAi??; arba iA? savo vaizduotAi??s, ir taip tautai padovanoti tautinA? padavimAi?? ir jo struktAi??rinA? karkasAi??, kad tauta post factum susikurtA? savo padavimAi??, kuris paskui nesunkiai nukeliamas A? ankstesnius nei epo gimimo laikus (vadinasi, Homeras pats sukuria mitologijAi?? graikams, kaip teigAi?? Herodotas).

SuomiA?-estA? epo paieA?kA? metu labai populiari buvo garsaus teoretiko Karlo Lachmanno (1793ai??i??1851) iA?kelta ai??zgiesmiA? teorijaai???. K. Lachmannas ir jo pasekAi??jai (L. EttmA?lleris, K. MA?llenhoffas ir kt.) herojinA? epAi?? laikAi?? kolektyviniu keliA? autoriA? kAi??riniu. Anot jA?, pavieniai autoriai kAi??rAi?? savas siuA?etiA?kai iA?baigtas giesmes, kurioms medA?iagos sAi??mAi?? iA? tautinio padavimo, o vAi??liau vienas autorius-redaktorius A?ias giesmes sulipdAi?? A? vientisAi?? iA?baigtAi?? kAi??rinA?. Sulipdyto kAi??rinio atskirA? daliA? heterogeniA?kumas (interpoliatyvumas) iA?lieka aiA?kiai pastebimas, tad epines giesmes nesunkiai galima iA?skaidyti A? pirminius elementus. Tokias iA?vadas K. Lachmanno mokykla padarAi?? XIX a. IVai??i??V deA?imtmetyje tyrinAi??dama ai??zNibelungA? giesmAi??ai??? ir ai??zGudrunAi??ai???. VAi??liau bandyta nustatyti, kurios kAi??rinio eilutAi??s yra tikros, o kurios netikros, t. y. priraA?ytos vAi??lesniA? autoriA?-interpoliatoriA?. Po pusAi??s amA?iaus K. Lachmanno mokyklAi?? smarkiai sukritikavo kitas garsus epo tyrinAi??tojas Friedrichas Panzeris (1870ai??i??1956), kuris paA?velgAi?? A? tuos paA?ius tekstus, bet jokiA? siAi??liA? jame nebematAi??, tik organiA?kAi?? vienovAi??, rodanA?iAi??, kad ai??zGudrunaai??? yra individualaus autoriaus kAi??rinys. GalA? gale vienas autoritetingiausiA? germaniA?kojo epo tyrinAi??tojA? Andreasas Heusleris (1865ai??i??1940) visiA?kai atmetAi?? lachmaniA?kAi??jAi?? ai??zgiesmiA? teorijAi??ai???. A. Heuslerio nuomone, tauta kAi??rAi?? A?vairias herojines giesmes, kurios rAi??mAi??si kokiu nors iki galo iA?vystytu siuA?etu. BAi??gant amA?iams tos giesmAi??s po truputA? plAi??sdavosi, iA?augdavo ir virsdavo plaA?iomis epopAi??jomis. PanaA?iai ir F. Herderis kadaise iA? fabliaux iA?augino romanAi??. Ai??is procesas reiA?kia ne sujungimAi??, o iA?sipAi??timAi??, arba, kaip vaizdA?iai palygino A. Heusleris, epas ir giesmAi?? siejasi taip, kaip suaugAi??s A?mogus su embrionu. Vis dAi??lto epo autorystAi??s klausimas lieka neiA?sprAi??stas iki A?iA? dienA?. Dominuojanti nuomonAi?? geriausiu atveju rodo kiekybAi??, bet ji, kaip ir visada, nAi??ra neginA?ytinas objektyvumo kriterijus.

Marksistiniam, mokslinA? lietuviA? mAi??stymAi?? smarkiai nulAi??musiam poA?iAi??riui artimesnis yra romantinis ai??i?? kolektyvinis ai??i?? aiA?kinimas, taA?iau ne dAi??l to, kad marksistai iA?paA?intA? transcendentinAi?? ai??ztautos dvasiosai??? idAi??jAi??, o todAi??l, kad jA? ideologijai kolektyviA?kumo principas yra privalomas. UA? individualiAi?? kAi??rybAi?? lietuviA? mokslininkai nustojo pasisakyti iA?kart po 1940 m., nors prieA?karinis literatAi??ros vadovAi??lis skelbAi??, jog anksA?iau buvo manoma, kad epus iA? kantilenA? kAi??rAi?? keliaujantys A?onglieriai, o ai??zA?iA? dienA? viduriniA? amA?iA? literatAi??ros tyrinAi??tojai (J. BAi??dier) mano, kad ai??zRolando giesmAi??ai??? ir visos kitos chansons de geste yra sukurtos atskirA? poetA?ai???37.

Nepaisant visA? teoriniA? epo interpretacijA? skirtumA? ir A?vairovAi??s, bendra joms yra tik viena idAi??ja ai??i?? epas sukurtas iki romano A?anro atsiradimo, arba iki individualybAi??s sAi??monAi??s iA?sikristalizavimo XII a. Anot Carlo Gustavo Jungo, epas yra nepakankamAi?? individuacijos keliAi?? A?veikusios sAi??monAi??s vaisius. Tiek F. Blankenburgas, tiek ir F. Schellingas teigAi?? tAi?? patA?: norint sukurti autentiA?kAi?? herojinA? epAi?? visA? pirma reikia turAi??ti aiA?kiai iA?reikA?tAi?? sinkretinAi??-kolektyvinAi?? sAi??monAi??, kuriAi?? civilizuotos tautos A?iais laikais yra jau pakankamai giliai nugramzdinusios A? kolektyvinAi??s pasAi??monAi??s gelmes, atitinkanA?ias istorinA? Xai??i??XII amA?iA?.

Herojinio epo pasaulAi??vokAi?? tiksliausiai, ko gero, iA?reiA?kAi?? keltA?-britA?, po 449 m. pradAi??tA? stumti iA? Britanijos A? PrancAi??zijos Armoriko pusiasalA? (dab. BretanAi??), palikuonis, garsus XIX a. pozityvistas Ernestas Renanas, kuris teigAi??, kad herojinis epas yra nugalAi??tosios, prieA?iA?kA? tautA? nuskriaustos tautos rauda dAi??l savo negandA?, savotiA?ka estetinAi?? psichologinAi?? kompensacija, kada nugalAi??ta mAi??A?io lauke tauta herojiA?kai atsikerA?ija prieA?ams epo eilutAi??se: ai??zTaip maA?osios tautos A?gyja vaizduotAi??s galiAi?? atsikerA?yti savo uA?kariautojams. Jausdamosi stiprios iA? vidaus ir silpnos iA? iA?orAi??s, jos protestuoja, jos dA?iAi??gauja, ir toks pasiprieA?inimas, iA?laisvindamas jA? galias, suteikia joms stebuklo galimumo pojAi??tA?ai???38.

Ar galAi??jo lietuviai turAi??ti herojinA? epAi???

Herojinis epas ne adata, kad jA? bAi??tA? galima taip lengvai pamesti, kaip neva pametAi?? lietuviai. NAi??ra jis ir neatsargiai padAi??tas daiktas, kad bet koks klastingas svetimA?alis galAi??tA? lengvai jA? nugvelbti ir pasisavinti. TodAi??l kalboms apie tai, kad lietuviai turAi??jo herojinA? epAi??, nAi??ra jokiA? A?tikinanA?iA? prielaidA?, iA?skyrus begalinA? ir protAi?? temdantA? norAi?? jA? turAi??ti. Ai?? klausimAi??, ar galima dabar sukurti epAi??, jau atsakyta: uA?tektA? vAi??l nusiristi A? primityvA? kolektyvinAi??s-sinkretinAi??s mAi??stysenos lygmenA?, ir tokia mAi??stysena mums nesunkiai pagimdytA? herojinA? epAi??, jeigu tik rastume jam deramAi?? poetinA? talentAi??. EuropietiA?kajam herojiniam epui nereikalinga ai??zdidinga tautos praeitisai??? su didA?iuliais kariniais laimAi??jimais. Toks nAi??ra nei ai??zBeowulfasai???, kuriame kariniai A?ygiai apskritai nefigAi??ruoja, tokia nAi??ra ai??zNibelungA? giesmAi??ai??? ir net homeriA?koji ai??zIliadaai???, pasakojanti apie beviltiA?kAi?? deA?imt metA? trunkantA? deA?imteriopai uA? trojAi??nA? didesniA? graikA? pajAi??gA? bandymAi?? paimti TrojAi??, kuris taip ir nesibaigia sAi??kme, kAi?? jau kalbAi??ti apie tai, kad vaduoti HelenAi??s graikai iA?siruoA?Ai?? tik deA?imt metA? po jos pagrobimo. TrojAi?? paAi??mAi?? gerokai vAi??lesniA? laikA? poetai, pasitelkAi?? pagalbon Trojos arklA? ir nesuA?eidA?iamAi?? AchilAi?? su jo nelemtu kulnu.

Vis dAi??lto ir Lietuvoje savo laiku galAi??jo atsirasti herojinis epas, pritrAi??ko tik atitinkamo poetinio talento. TautinAi?? lietuviA? sAi??monAi??, turinti visus reikiamus neteisAi??tai nuskriaustos ir istoriA?kai apvogtos tautos savimonAi??s bruoA?us, tam paruoA?Ai?? puikias prielaidas. Jau teko kitoje vietoje39 raA?yti, kad lietuviA? literatAi??roje yra toks kAi??rinys, su kuriuo mes galime geriausiai patenkinti savo herojinAi?? aistrAi?? ai??i?? mAi??sA? pirmasis romanas, V. Pietario ai??zAlgimantasai??? (1902), kuris tuo paA?iu, deja, A?rodAi?? ir milA?iniA?kAi?? lietuviA? dvasinAi??s brandos atsilikimAi?? XX a. angoje (norint tuo A?sitikinti, uA?tenka perskaityti vien romano ai??zPrakalbAi??ai???). Laikantis dar F. Schellingo suformuluoto teiginio, kad herojinis epas (mitologija) yra mAi??stymo forma, galAi??tume pasakyti, kad ties XX a. slenksA?iu lietuviA? tauta mAi??stAi?? mitologiA?kai, t. y. pasaulA?, bAi??tA?, A?mogA? suvokAi?? taip, kaip europietis iki XII a. vidurio. UA?teko A? tokiAi?? mAi??stysenAi?? A?lieti istoriA?kumu dvelkiantA? pasakojimAi?? apie klastingA? gudA? skriaudas lietuviams ir atsirado kAi??rinys, kuris vos ne visais iA?matavimais atitinka europietiA?kojo herojinio epo pasaulAi??vokAi?? (epinis pradas dar ryA?kesnis V. Pietario dramoje ai??zKova ties A?algiriaisai???). Gaila tik, kad V. Pietariui pritrAi??ko ne epinio lygmens sAi??moningumo, o meninio talento.

Talentingas kAi??rAi??jas savo laiku galAi??jo pasinaudoti ir puikiu epiniu siuA?etu, kurA? sukAi??rAi?? pati Lietuvos istorija. Ir kas A?ino, kaip bAi??tA? pasisukusi Lietuvos ir lietuviA? tautos istorija, jeigu A?is siuA?etas bAi??tA? A?gijAi??s poetinAi?? herojinio epo formAi??. LietuviA? epas bAi??tA? papasakojAi??s, kaip garbingA? Lietuvos didikA? palikuonis ai??i?? Gedimino vaikaitis ir KAi??stuA?io sAi??nus Vytautas kovojo su savo antipodu, to paties valdovo Gedimino vaikaiA?iu, garbingo dAi??dAi??s Algirdo sAi??numi ir savo pusbroliu Jogaila, kuris iA?davAi?? LietuvAi?? kitatauA?iams lenkams (herojaus genealogija, tiesa, domisi ne herojinis epas, o ankstyvasis riterinis romanas, kaip antai, Wolframo von Eschenbacho ai??zParcifalisai???, 1210 m.). Toks epas pasakotA?, kaip Vytautui per didelius vargus pavyko atstatyti Jogailos prarastAi?? LietuvAi?? ir jau pasiruoA?ti karAi??navimui, kuris turAi??jo A?vykti 1430 m. rugsAi??jo 8 d. ir uA?baigti Lietuvos vadavimo reikalAi??, bet tuomet klastingi lenkai pagrobAi?? A? LietuvAi?? veA?amAi?? karAi??nAi?? ir karAi??navimAi?? teko atidAi??ti. Belaukiant naujos karAi??nos Vytautas nukrito nuo A?irgo (A?ia irgi bAi??tA? galima A?A?velgti kitatauA?iA? klastAi??) ir mirAi?? spalio 27 d., kelios dienos iki naujos karAi??nos atvykimo. KarAi??nAi?? bAi??tA? galima simboliA?kai uA?dAi??ti ant jau mirusio Vytauto, kAi?? tik iA?leidusio paskutinA? atokvAi??pA?, galvos ir A?itaip suA?adinti viltA?, kad Vytautas kada nors prisikels kaip vieningos, stiprios ir laisvos Lietuvos valdovas, kaip prisikelti turAi??jo ir garsusis karalius ArtAi??ras, kovotojas prieA? anglA?-saksA? invazijAi?? A? BritanijAi??.

Kad herojinis epas nebuvo vien smagus vakaro pasiskaitymas ir ne tik mums jis protAi?? temdAi??, akivaizdA?iai parodo pomirtinAi?? karaliaus ArtAi??ro istorija. Joje yra vienas A?domus faktas, kuris aiA?kiai rodo, kad jau XII a. valdovai puikiai suprato psichologiniA? ir dvasiniA?, o ne ekonominiA? ar politiniA? veiksniA? svarbAi?? gyvybinei tautos raiA?kai. Senieji Britanijos gyventojai pasakojo, kad 542 m. po lemtingo mAi??A?io prie Camlanno karalius ArtAi??ras iA? tikrA?jA? ne A?uvo nuo Mordredo rankos, bet, kaip raA?Ai?? Giraldas Kambrietis, buvo ai??zdvasiA? iA?gabentas A? tolimAi?? A?alA?ai???40, tiksliau, A? Avalono (valA? k. afal ai??i?? obuolys) salAi??, kurioje karalius ArtAi??ras turAi??jo uA?gydyti savo sunkias A?aizdas, kad galAi??tA? grA?A?ti A? kovos laukAi?? ir toliau naikinti A?alA? uA?grobusius anglus, saksus, jutus, paskui ir normanus. Anglijos valdovams toks faktas, A?adinantis pavergtA?jA? britA? viltis, buvo labai neparankus, todAi??l karalius Henrikas II sukAi??rAi?? iA?mintingAi?? planAi??, kaip A?sibrauti A? mitologinAi?? britA? sAi??monAi?? ir joje uA?imti karaliaus ArtAi??ro vietAi??. VisA? pirma reikAi??jo istorinAi??je tikrovAi??je surasti mitologinA? AvalonAi??. Giraldas Kambrietis, prisidAi??jAi??s prie Henriko II planA? realizavimo, netrukus jau mini net A? pusiasalA? nepanaA?A? GlastonberA?, kuris seniau esAi?? vadinosi Avalonu. Tada stebuklingu bAi??du Henrikas II, ai??ziA? britA? istoriniA? giesmiA? atlikAi??jo iA?girdAi??s senovinA? padavimAi??ai???41, suA?ino tiksliAi?? palaidojimo vietAi?? ir 1189 m. nurodo Glastonberio vienuoliams, kur ieA?koti karaliaus ArtAi??ro ir jo A?monos GineverAi??s palaikA?. Po metA? pradAi??jAi?? kasinAi??jimus vienuoliai iA?kart atrado kapavietAi??, o A?ios ekspedicijos rezultatus 1192 m. apraA?Ai?? Giraldas Kambrietis, nuoA?irdA?iai paliudijAi??s visA? atradimA? tikrumAi??. Vienuolyno abatas Henrikas, kuris visai neatsitiktinai buvo Henriko II sAi??nAi??nas, Giraldui rodAi?? karaliaus ArtAi??ro kaulus ir papasakojo, kokia nuostaba apAi??mAi?? visus vienuolius, kai atidengus kapAi?? paaiA?kAi??jo, kad karaliaus ArtAi??ro blauzdikaulis, pastatytas A?alia paties aukA?A?iausio vienuolio, buvo per tris pirA?tus virA? jo keliA?, o tarp karaliaus akiduobiA? tilpo delnas42. Giraldas nesuniekino ArtAi??ro, nuoA?irdA?iai stebAi??josi milA?iniA?ku jo Ai??giu ir labai to nepabrAi??A?damas pasakojo, kaip ekspedicija pasiekAi?? savo svarbiausiAi?? tikslAi?? ai??i?? A?rodAi??, kad karalius ArtAi??ras jau yra mirAi??s ir niekada nebeprisikels ai??i?? tegul britai-keltai nebeturi jokiA? iliuzijA?. Bet karaliaus ArtAi??ro gyvumas ilgai dar kAi??lAi?? rAi??pesA?iA? anglams. 1216 m. Giraldas minAi??jo, kad dAi??l savo kvailumo britai tiki, kad jis vis dar gyvas ir laukia jo sugrA?A?tant karaliauti, bet dabar esAi?? jau A?inoma tiesa. PlantagenetA? dinastijos atstovas Henrikas II bAi??tA? tapAi??s bent jau dvasiniu karaliaus ArtAi??ro A?pAi??diniu, kuriam turAi??jo paklusti britai-keltai. Tam tikslui dar treji metai iki Glastonberio kasinAi??jimA? ArtAi??ro vardu jis pavadino vienAi?? savo vaikaiA?iA?, bAi??simAi?? BretanAi??s hercogAi??, o dar anksA?iau pasirAi??pino iA?muA?ti stipriausius ginklus iA? karaliaus ArtAi??ro rankA?, paskatinAi??s normanA? poetAi?? Waceai??i??Ai?? sukurti romanAi??-kronikAi?? ai??zRomanas apie BrutAi??ai??? (1155), kuriame naudinga linkme perpasakojama karaliaus ArtAi??ro kultAi?? pagimdA?iusi Galfrido MonmutieA?io ai??zBritA? karaliA? istorijaai???.

PaA?iam Henrikui II karaliaus ArtAi??ro kaulA? nebeteko pamatyti, jis mirAi?? 1189 m., taA?iau spAi??jo padAi??ti pagrindus naujam karaliaus ArtAi??ro, kaip bendraA?mogiA?kA?jA? etiniA? vertybiA? gynAi??jo, kultui. Karaliui ArtAi??rui atveriamas kelias A? riterinA? romanAi??, kuriame jis paskiriamas atstovauti visiems garbingiems riteriams, nepaisant jA? tautinAi??s priklausomybAi??s. Tautas suvienija krikA?A?ionybAi??, o tautinis susiprieA?inimas tuo metu netenka savo epinio aktualumo, nes gAi??rio ir blogio kova iA? tautinio lygmens persikelia A? individualios etikos lygmenA?. TodAi??l nereikAi??tA? ilgai spAi??lioti, kaip pasielgtA? karalius ArtAi??ras, iA?girdAi??s Igno Ai??einiaus ai??zKuprelioai??? herojAi??s, pasiA?ventusios lietuvybei, A?odA?ius: ai??zKas gali burliokAi??, savo prieA?Ai??, mylAi??ti?ai??? (1932 m. leidime: ai??zKas gali lenkAi??, savo prieA?Ai??, mylAi??ti?ai???)43, ar pamatAi??s, kaip VaiA?gantas, pasibaisAi??jAi??s V. Pietario ai??zA?ovinizmuai???, pats demonstruoja tokA? pat etinA? ir dvasinA? nebrandumAi??. Epinis britA?-keltA? valdovas ArtAi??ras iA? pasitenkinimo trintA? rankas, taA?iau riteriA? karalius ArtAi??ras tiesiog nerastA? vietos tokiems herojams prie Apvaliojo stalo A?alia kitA? garbingA? savo riteriA?, vienas kuriA?, Wolframo von Eschenbacho Parcifalis, papasakotA?, kaip pats savo kailiu patyrAi??, kad epinis poA?iAi??ris A? pasaulA? jau 1210 m. virto anachronizmu, trukdanA?iu skleistis tauriesiems A?mogaus prigimties bruoA?ams.

DidA?iosios sensacijos kAi??rAi??jas L. Gudaitis abejojo ne ai??zPasakA? atoA?vaistA?ai??? verte, o kritikA? pajAi??gumais tAi?? vertAi?? suvokti: ai??zSunku pasakyti, ar sugebAi??s A?iuolaikiniai lietuviA? mitologai, kiekvienas savaip suprantantys, kas ai??ztikraai??? ir kas ai??znetikraai???, pakanA?iai priimti Paparonio rekonstruotAi?? senA? senovAi??s dievA? ir dvasiA? sistemAi??, taA?iau bet kuriuo atveju veikalo vertAi?? nepasikeis: ai??zPasakA? atoA?vaistosai??? atskleidA?ia A. Ai??mulkA?tA? kaip talentingAi?? lietuviA? mitologinio epo kAi??rAi??jAi??, palikusA? mums ne vienos kartos lauktAi?? veikalAi??, kurio reikA?mAi?? nacionalinei savimonei ateityje tikrai didAi??sai???44. L. Gudaitis, kaip A?inome, taip pat buvo absoliuA?iai teisus ai??i?? per tuos dvideA?imt metA? veikalo vertAi?? tikrai nAi?? kiek nepasikeitAi??. Bet visiA?kai ne dAi??l to, kad per tAi?? laikAi?? neatsirado nAi?? vieno profesionalaus mitologo, kuris bAi??tA? A?stengAi??s ai??zpakanA?iai priimtiai??? tobulAi?? grafomanijos niekalAi??.

1 Geda S. Apie tai, ko dar nebuvo. Ai??siA?nekAi??ta ir patikAi??ta? // Ai??iaurAi??s AtAi??nai. ai??i?? 1994. ai??i?? Kovo 11.

2 Gudaitis L. Tautinio epo kAi??rAi??jas. ai??i?? Kaunas: AB, 1993. ai??i?? P. 7.

3 Ten pat. ai??i?? P. 65.

4 Paparonis A. PasakA? atoA?vaistos. ai??i?? Kaunas: AB, 1993. ai??i?? P. 5, 7.

5 Ten pat. ai??i?? P. 132.

6 Ten pat. ai??i?? P. 142.

7 Ten pat. ai??i?? P. 148.

8 Ten pat. ai??i?? P. 134.

9 IeA?mantas G. Bankrotas? Kieno? // Dienovidis. ai??i?? 1994. ai??i?? RugsAi??jo 9.

10 MarcinkeviA?ius Just. DienoraA?tis be datA?. ai??i?? Vilnius: Vaga, 1981. ai??i?? P. 35.

11 DaujotytAi?? V. Tautos A?odA?io lemtys. ai??i?? Vilnius: Vaga, 1990. ai??i?? P. 10.

12 Venclova T. Vilties formos. Eseistika ir publicistika. ai??i?? Vilnius: Lietuvos raA?ytojA? sAi??jungos leidykla, 1991. ai??i?? P. 258.

13 DaujotytAi?? V. Tautos A?odA?io lemtys. ai??i?? P. 10.

14 [MikA?as, Jurgis] M. Musu knigos // AuA?ra. ai??i?? 1883. ai??i?? Nr. 1. ai??i?? P. 18.

15 Doveika K. J. KraA?evskio ryA?iai su Lietuva ir lietuviA? literatAi??ra // LiteratAi??ra ir kalba. ai??i?? T. 6. ai??i?? Vilnius: ValstybinAi?? groA?inAi??s literatAi??ros l-kla, 1962. ai??i?? P. 277.

16 Ai??erenga J. Lietuvos Eneida, arba LietuviA? tautos ineita A? atrastAi??jAi?? tAi??vynAi??. Semta iA? A?vairiausiA? prosenuoliA? padavimA?. ai??i?? Seinai, 1913. ai??i?? P. VI.

17 TumAi??nas J. DAi??dAi??, arba AiniA? kanA?ios. II leidimas. ai??i?? Kaunas, 1939. ai??i?? P. 154.

18 Jurginis J. LietuviA? epas. Didvyriai, karvedA?iai, kunigaikA?A?iai. ai??i?? Kaunas: Ai??viesa, 1992. ai??i?? P. 6.

19 Narbutas S. Lietuvos didybAi??s dainius // Radvanas J. Radviliada. ai??i?? Vilnius: Vaga, 1997. ai??i?? P. IX.

20 Karingos tautos turi savo epus. Kuo mes prastesni? // Lietuvos A?inios. ai??i?? 2011 11 21 [interaktyvus]. Prieiga per internetAi??: . [PerA?iAi??rAi??ta 2013 03 22.]

21 Blankenburg F. W. von. Versuch A?ber den Roman. ai??i?? Stuttgart, 1965. ai??i?? P. 7.

22 Tomas Baranauskas: Ar lietuviams reikalingas epas? // Bernardinai.lt. ai??i?? 2006 10 18Ai?? [interaktyvus]. Prieiga per internetAi??: . [PerA?iAi??rAi??ta 2013 03 22.]

23 ?Y??Ni????Ni???i???????i?? ?i??Ni?????i?? ???i?? ?sN??i???i??N??????i??. ai??i?? ????N??????i??: ???i??N????i??, 1985. ai??i?? P. 160.

24 Beowulf. ai??i?? London: Penguin Books, 1973. ai??i?? P. 95.

25 Alexander M. Introduction // Beowulf. ai??i??Ai?? P. 14.

26 Schelling F. SAi??mmtliche Werke. ai??i?? Abt. 2. ai??i?? Bd. 1: Einleitung in die Philosophie der Mythologie. ai??i?? Stuttgart und Augsburg: J. G. Cottaai??i??scher Verlag, 1856. ai??i?? P. 62.

27 Ten pat. ai??i?? P. 63.

28 Ten pat. ai??i?? P. 64.

29 Ten pat. ai??i?? P. 65.

30 Schelling F. SAi??mmtliche Werke. ai??i?? D. 2. ai??i?? T. 2. ai??i?? Stuttgart und Augsburg: J. G. Cottaai??i??scher Verlag, 1857. ai??i?? P. 140.

31 Blankenburg F. W. von. Versuch A?ber den Roman. ai??i?? P. 13.

32 ??????Ni?? ?? ??Ni???i????????Ni?? ?? ??????Ni??Ni??. ai??i?? ????N??????i??: ??N???N?N?N?Ni??????, 1985. ai??i?? P. 273.

33 Schelling F. SAi??mmtliche Werke. ai??i?? Abt. 2. ai??i?? Bd. 1. ai??i?? 1856. ai??i?? P. 59.

34 Ten pat. ai??i?? P. 60.

35 JakA?tas A. Kas A?kvAi??pAi?? A. Baronui ai??zAnykA?A?iA? A?ilelA?ai??? // LiteratAi??ra ir kalba. ai??i?? T. 19. ai??i?? Antanas Baranauskas / ParengAi?? R. MikA?ytAi??. ai??i?? Vilnius: Vaga, 1986. ai??i?? P. 402ai??i??403.

36 Vogt J. Aspekte erzAi??hlender Prosa. ai??i?? Westdeutscher Verlag, 1990. ai??i?? P. 221.

37 AmbrazeviA?ius J. ir kt. VisuotinAi?? literatAi??ra. ai??i?? Vilnius: Vaga, 1991. ai??i?? P. 124.

38 Renan E. The Poetry of the Celtic Races // Literary and Philosophical Essays. ai??i?? New York: P. F. Collier and Son Corporation, 1938. ai??i?? P. 144.

39 Lazdynas G. Romano struktAi??rA? formavimasis Lietuvoje: nuo ai??zAlgimantoai??? iki ai??zAltoriA? A?eA?Ai??lyai???. ai??i?? Kaunas: Naujas lankas, 1999. ai??i?? P. 196ai??i??205.

40 Giraldus Cambrensis. De Instructione Principum. ai??i?? London: Impensis Societatis, 1846. ai??i?? P. 191.

41 Ten pat. ai??i?? P. 192.

42 Ten pat. ai??i?? P. 193.

43 Ai??einius I. RaA?tai. ai??i?? T. 1. ai??i?? Vilnius: LietuviA? literatAi??ros ir tautosakos institutas, 2001. ai??i?? P. 266, 417.

44 Gudaitis L. Tautinio epo kAi??rAi??jas. ai??i?? P. 65.