Iš nespausdintų eilėraščių

ŽURNALAS: LITERATŪRA IR MENAS
TEMA: Poezija
AUTORIUS: Jonas Strielkūnas
DATA: 2014-03

Poetui Jonui Strielkūnui kovo 16 d. būtų sukakę 75-eri.

Jonas Strielkūnas
Jonas Strielkūnas

Kodėl?

Aš maniau, kad seniai jūs anapus,
Kad išėjot negrįžtamai,
Kad viena realybė – kapas,
Jūsų miestai, žmonės, namai,

Pro neperregimą karsto lentą
Neklausiantys mano akių.
Bet kodėl tuo, kuo andai gyventa,
O ne tuo, kas dabar, tikiu?

Gal ir buvo ta smėlio sauja,
O galbūt net nebuvo tokios,
Nes kodėl su jumis vėl draugauju,
Iki šiol susitikti tikiuos?

2004.VIII.09

Nebekviečia

Atitoldamas nuo Erazmo,
Nuo protingojo Roterdamiečio,
Išeinu po truputį iš razumo,
Nes ten niekas manęs nebekviečia.

2005.XI.14

Skiautiniai

Aš tavęs nematau
Tuos šleikščiuos televizijos šou.
Aš tave praradau,
Bet vis tiek ne visai pamiršau.

Liko tik skiautiniai
Tų jaunystės margų audeklų,
Kur pradingo seniai,
O pamiršti lig šiol negaliu.

2007.VI.14

Lapai

Popieriai nuo mano stalo byra,
Šapai – tartum lapai tie tikrieji,
Kai giedra nuo vėjapūčių yra
Ir patsai žemyn it lapas skrieji,

Toks pageltęs, perkaręs ir šlapias,
Toks niekingas, menkas, paskutinis,
Toks nebeatgimstantis, bet – lapas.
Gal trijų devynerių degtinės…

2007.VI.14

Per miglas

Per miglas, kur mes palši
Naktį ieškom buto,
Lekia mėlynas taksi.
Niekas nepabudo

Abejingame mieste,
Kur žmogelį pjauna
Lyg senos giesmės tekste
Seną, lygiai jauną.

Ir sustojame staiga
Prie vaiduoklio namo,
Kur jaunystės pabaiga
Juokėsi, gyveno.

2004.III.5

* * *
Tu dabar mažėji ir mažėji,
Planeta ar moteris – vis vien.
Vis menkiau šviesa tavoji žėri,
Ir blankesnis aš daraus kasdien.

Jau sustumtos visos baliaus kėdės.
Muzika pasibaigė seniai.
Savąjį gyvenimą suėdęs,
Sėdžiu. Prakaituoja marškiniai.

Išvemia kažkas ne mano valgį.
Kliokia vamzdžiais ikrų brolija.
Atremiu į sieną kaktą. Argi
Kažkada gyvenom danguje?

2001.VIII.2

* * *
Šis miestas tuščias be tavęs,
Šis miestas tuščias be manęs.
Ar kada nors dar kas atves
Į jį tas klegančias minias,

Kurios įsiurbtų mus linksmai
Kaip artimus, kaip vėl savus,
Ir mes pasiųstume ūmai
Mirtin išplaukiančius laivus,

Kad būtume kaip kažkada
Vėl neįmanomai jauni
Su amžinąja visata,
Su kregždėmis pašelmeny.

2010.I.8

Anapus šventės

Vien sunkūs mano žingsniai. Ir vasara, ir šventė
Kažkur kitam pasauly, kažkur labai toli,
Nors tik anapus upės, bet jų pasiekti šiandie
Visa esybe savo, deja, nebegali.

Gali tenai nueiti, paslankioti lyg šmėkla
Anapusinio meto, gal prisimint kažką
Ir pamatyt, kaip meta ant kičinio padėklo
Tavos jaunystės kryžių verslautojo ranka.

2009.VII.4

Pavasaris be Petro Cvirkos

Jau nebėra to svaigulio
Nuo žodžių ir daiktų.
…Žalioj sodyboj eigulio
Lyg trenktas apstulbstu,

Kad Petras Cvirka numirė
Ne po vaikų karų,
Ir, pasičiupęs numerį
To laikraščio, kūriu

Namopi, kur pakrosnyje
Rainiukai dar gyvi.
Perkūnija užbosija
Virš vandenio griovy,

Kurs vaiko svają basąją
Nuplukdė jau, deja,
Kur darganotą vasarą
Pilkšvoj pamiškėje,

Nuo pilko vilko gindamas
Išgąsdintas avis,
Klykiau, tarytum gimdamas
Gyvenimui, kuris

Toli nuo pirmo vieškelio,
Nuo eigulio namų,
Kur niekas nebeieško jau
Tų laikraščių senų.

2010.I.14–III.16

Liga
(Seno eilėraščio sugrįžimas)

Tvanki naktis. Lašinis karvalolis.
„Dar plak, širdie”, – eilėraštis nutolęs
Sugrįžta tartum iš pasaulio kito.
„Atskris arai. Kokie?” Jie neatskrido.

2009.VIII.13

* * *
Manyk, jog tai Dangun ėmimo šventė
Žaliam miestely tarp jaunų draugų.
Manyk, jog lengva bus tau pragyventi
Dar penkiasdešimt metų neilgų,

Linksmų tarytum vasaros kermošius,
Tarytum ryškios žolės pakely.
Tačiau nuo tol prisivirei tiek košės,
Kad iki šiol išsrėbti negali.

Ir štai esi be tos rugpjūčio šventės,
Be tų draugų, be savo giminės,
Kuri jau liovės kaip gyva gyventi
Ir, žinoma, tavęs nepaminės.

2009.VIII.14

Diena

Nebėgsi niekur. Nes nėra jau kur.
Nebėgsi niekur. Baigiasi diena,
Kurioj tau buvo lengva ir sunku,
Bet vis dėlto ji buvo tik viena,

Kurios jokiam kitam nedovanojo
Visų laikų, visų kraštų dievai,
Nors nežinosi gal kaip nežinojai,
Kam čia gimei, buvai ir kam žuvai.

2005.XII.19