IA?kilieji Lietuvos scenografijos meistrai muziejaus erdvAi??je

A?URNALAS: DAILAi??
TEMA: Teatras
AUTORIUS:Ai??Raimonda BitinaitAi??-Ai??irvinskienAi??

DATA: 2012-06

IA?kilieji Lietuvos scenografijos meistrai muziejaus erdvAi??je

Raimonda BitinaitAi??-Ai??irvinskienAi??

2012-uosius paskelbus MuziejA? metais, prasidAi??jusi intensyvi veikAi??la suteikAi?? progAi?? ne vienam muziejui parodyti didA?iausias savo fondA? vertybes, A?ymiausiA? kAi??rAi??jA? palikimAi??. Nuo praAi??jusiA? metA? pabaigos Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje veikianA?ios parodos supaA?indina su reikA?mingomis Lietuvos scenografijai asmenybAi??mis. ParodA? kuratorAi??s menotyrininkAi??s AuA?ra EndriejaitienAi?? ir AuksAi?? KapoA?iAi??tAi?? pristato Olgos Ai??vedAi??s-DubeneckienAi??s-KalpokienAi??s (1891ai??i??1967), Vytauto Palaimos (1911ai??i??1976), Jono SurkeviA?iaus (1911ai??i??1990) ir Gerardo BagdonaviA?iaus (1901ai??i??1986) kAi??rybAi??. Muziejuje buvo paminAi??ti A?iA? dailininkA? jubiliejai, o gausus palikimas, saugomas Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje, atraktyviai pristatytas skirtingose muziejaus erdvAi??se. Gerardo BagdonaviA?iaus darbai buvo atveA?ti iA? Ai??iauliA? ai??zAuA?rosai??? muziejaus, pristatyta dailininko monografija.

Ai??Ekspresyvioji Olga Ai??vedAi??-DubeneckienAi??-KalpokienAi??

Daugiausia dAi??mesio skirta Lietuvos baleto pradininkei, A?okAi??jai, dailininkei ir pedagogei Olgai Ai??vedei-Dubeneckienei-Kalpokienei. Jos kAi??rybos paroda yra didA?iausia A?iuo metu muziejuje veikianti paroda (vyks iki metA? pabaigos). Ai??i bohemiA?ka tarpukario asmenybAi?? iki A?iol domina A?vairiA? sriA?iA? tyrinAi??tojusAi??ai??i?? traukia universalus jos talentas, intriguoja dailAi??s kAi??riniA? ir fotografijA? modelio karjera, sAi??kmingai susiklostAi??s kAi??rybinis gyvenimas, kokio nebuvo lemta patirti kitoms talentingoms tarpukario menininkAi??ms moterims.

DailininkAi??, turinti vokiA?ko kraujo (jos tAi??vas vokietis inA?inierius Johannas Schwede), gimusi 1891 m. Rusijoje, Sankt Peterburge, atvyko A? LietuvAi?? 1919-aisiais ir tapo nepamainoma tarpukario laikinosios sostinAi??s A?vairiA? renginiA?, pobAi??viA? siela. Ai?? KaunAi?? ji atvyko kartu su lietuviA? kilmAi??s vyru, Sankt Peterburgo dailAi??s akademijos profesoriumi architektu Vladimiru Dubeneckiu. Tuo metu, pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui, jis susiruoA?Ai?? A? LietuvAi?? aplankyti Vilniuje gyvenanA?ios motinos. Bet tikriausiai dAi??l energingos savo A?monos uA?gaidA? prisijungti prie atgimstanA?ios, nepriklausomybAi?? atgavusios A?alies kultAi??ros taip ir liko Lietuvoje. Kaunas tuo metu gyveno naujo profesionalaus teatro A?kAi??rimo rAi??pesA?iais, audringai ginA?ijosi ir pramogavo menininkA? klube ai??zVilkolakisai???. Nors Dubeneckiui negavus darbo, A?eima buvo Ai??iA?vykusi A? BerlynAi??, taA?iau pertrauka nesutrukdAi?? menininkei pratAi??sti savo sumanymA? grA?A?us A? LietuvAi??.

Olga Ai??vedAi?? ne veltui pasitikAi??jo savo jAi??gomis ir jautAi??si pajAi??gi paspartinti baleto teatro kAi??rimAi??si Lietuvoje, dailAi??s plAi??trAi??. Ji buvo gavusi gerus tapybos pagrindus privaA?iose dailininkA? Levo Dmitrijevo-Kavkazskio, Boriso Anisfeldo, Franco Rubo dirbtuvAi??se, studijavusi A?okio menAi?? garsios rusA? primabalerinos Olgos PreobraA?enskajos, baletmeisterio Boriso Romanovo, A?okAi??jA? Ivano ir Aleksandro A?ekryginA? studijose, pantomimos specifikAi?? A?valdAi?? ir modernaus teatro dvasiAi?? patyrAi?? vaidindama bei A?okdama Vsevolodo Mejerholdo ir Nikolajaus Jevreinovo spektakliuose, dalyvaudama ArchitektA?, tapytojA? ir skulptoriA? sAi??jungos klubo teatre ai??zA?ASai???. Pakilios nuotaikos Lietuvoje netruko uA?degti menininkAi??. Atvykusi A? KaunAi?? netrukus ji Ai??mAi?? dalyvauti dailAi??s parodose, raA?Ai?? straipsnius, vaidino ir apipavidalino ai??zVilkolakioai??? klubAi??, kuriame sukAi??rAi?? didA?iulA? panoAi??ai??i?? klubo vaidilos Balio Sruogos portretAi??. TaA?iau pirmiausia, jau patA? pirmAi?? tos vasaros mAi??nesA?, ji spAi??jo sudalyvauti Dainos ir baleto vakare, kuriame suA?oko kelis A?okius ir neliko nepastebAi??ta. Sulaukusi gerA? atsiliepimA?, netrukus A?kAi??rAi?? Plastikos ir estetikos A?okiA? kursus. GrA?A?ti A? Sankt PeterburgAi?? nebepavyko, juo labiau kad 1921 m. menininkAi?? pasinAi??rAi?? A? savo A?kurtos baleto mokyklos veiklAi??, rengAi?? koncertus.

Tokie energingos kAi??rAi??jos gyvenimo puslapiai, jos vaikystAi??, A?eima sutinka A?iAi??rovAi?? pirmoje menininkAi?? pristatanA?ioje Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus salAi??je. Kitose atsiskleidA?ia visos kAi??rAi??jos talento briaunos, A?iuolaikiA?kos kAi??rAi??jos iA?skirtinumas.

Olgos DubeneckienAi??s-KalpokienAi??s pieA?iniuose akcentuojama modernios stilistikos suvokimo A?vairovAi??. IA? daugelio pieA?iniA? A?velgia pati dailininkAi??. SukAi??rusi nemaA?ai autoportretA?, ji nuolat tyrinAi??ja save ir mato save kaip egzotiA?kAi?? personaA?Ai??, kokA? vAi??liau iA?plAi??tojo jos antrojo vyro Petro Kalpoko tapyba. Autoportretuose dailininkAi?? vilki ryA?kiais trumpais rAi??bais, galva perjuosta juostomis ar papuoA?ta turbanu, judriomis pozomis ji kalba apie save kaip moderniAi??, paslaptingAi?? moterA?, kuri vis sugrA?A?ta prie A?okio. PieA?iniai, artimi rusA? avangardistA? Michailo Larionovo, Vladimiro Tatlino braiA?ui, liudija apie kAi??rAi??jos meistrystAi??Ai??ai??i?? ji mAi??gaujasi linijos laisve, drAi??siais linijA? susipynimais, susidvejinimais, futuristine dinamika.

DailininkAi??s kaip scenografAi??s karjera susijusi su Lietuvos proAi??fesionalaus teatro ir jo modernizavimo pradA?ia. MenininkAi?? pradAi??jo nuo kostiumA?, kuriuos sukAi??rAi??, papildydama Vlado DidA?ioko (A. RubinA?teino Demonas, 1921), savo vyro Dubeneckio scenovaizdA?ius, daugiausia operos pastatymams. Savo pirmAi??jA? operos apipavidalinimAi?? (J. Offenbacho Hofmano pasakos) ji kAi??rAi?? veikiama XX a. pradA?ios baleto pastatymA? scenografijos meistro, Sergejaus Diagilevo ai??zRusA? sezonA?ai??? dailininko Levo Baksto kAi??rybos. EkspresyvAi??s figAi??rA? rakursai, dinamiA?ka kostiumo atskirA? daliA? ritmika perteikAi?? baleto A?okAi??jA? gracijAi??, kuriAi??, atrodAi??, mokAi??jo sukurti tik didysis baleto plastikos virtuozas. SavarankiA?kam, naujai atsiskleidusiam teatro dailininkAi??s talentui buvo lemtingas susitikimas su reA?isieriumi Borisu DauguvieA?iu, kuris vertino jos talentAi?? ir patikAi??jo sukurti MoliA?reai??i??o Tariamojo ligonio scenovaizdA?ius bei kostiumus. Ai??ie kAi??rAi??jai susitiko 1924 metais, statant Aleksandro PuA?kino Ai??ykA?tA?jA? riterA?. Nors scenografijAi?? dailininkAi?? ilgAi?? laikAi?? kAi??rAi?? retrospektyvios tapybos veikiama, meistriA?kai valdAi?? turtingas dekoratyviA? formA? kompozicijas, sodrA? koloritAi??, taA?iau MoliA?reai??i??o kAi??rinys iA?provokavo naujAi?? vizualinA? dinamiA?ko veiksmo sprendimAi??. Tai buvo svarbi pakopa jos kAi??ryboje. Parodoje eksponuojamo eskizo kompozicijos intrigaAi??ai??i?? klaidinanA?iA? klasikinAi??s scenos elementA?, RytA? teatro ir moderniA? formA? derinysAi??ai??i?? vienas iA? A?domiausiA? jos darbA?, atverianA?iA? naujAi?? dramos kAi??rinio sceninAi?? versijAi??, pretenduojanA?iAi?? A? teatrinAi??s metamorfozAi??s, apgaulAi??s ir persimainymA? A?vaizdinimAi?? tarpukario teatro scenoje. Jiems A?vykti buvo suformuota A?mantri scenos portalo drapiruotAi??, A?aismingi kontrastingA? dydA?iA? pavidalai, A?irmos ir pakylos, rytietiA?kas ai??zgAi??liA? takasai???. Istoriniai intarpai, susijAi?? su veiksmo fantazija, dinamiA?kA? teatro procesA? metu lengvai integruojami ir dinamiA?kai A?siterpia A? meninAi?? spektaklio struktAi??rAi??. DubeneckienAi??-KalpokienAi?? ir vAi??liau tokius istorinius intarpus interpretavo kaip savitAi?? epochA? komunikacijos sistemAi??, kurioje svarbAi??s ne inertiA?kai tarpusavyje veikiantys objektai, o juos siejanA?ios dinaminAi??s savybAi??s. DailininkAi?? pateikAi?? sulankstomas, kilnojamas A?vairiose epochose taikytas formas, kurias lengvai performuodavo ir tarsi iA? praeities A? dabartA? iA?versdavo spektaklio personaA?ai-atlikAi??jai. Spektaklio metu besikeiA?ianA?iam personaA?o vaidmeniui atsiskleisti daug pasitarnavo ir scenografija. DailininkAi??s pabrAi??A?tinai dirbtiniai pasauliai scenoje pavirsdavo A?aismingu balaganu, o moderniame balete iA?laisvinta scena A?okAi??jui teigAi?? naujAi?? drAi??siai revizuojamo A?anro supratimAi?? dAi??mesA? skiriant kAi??no judesiui (G. Aurico JAi??rininkai, 1937).

Nors dailininkAi??s, tarpukariu iA?gyvenusios kAi??rybos renesansAi??, gyvenimas pokaryje pasikeitAi??, iki mirties 1967 metais ji gyveno tyliai, paroda priminAi?? stebAi??tinai kAi??rybingAi??, A?spAi??dingAi?? asmenybAi??.

MaA?esnAi??se muziejaus salAi??se A?sikAi??rAi?? vyrA? scenografA? kAi??riniA? parodos, A?yminA?ios ai??zjaunesniA?ai??? kAi??rAi??jA? kAi??rybos keliAi??. Olga DubeneckienAi??-KalpokienAi?? ir jos jaunesni kolegosAi??ai??i?? Vytautas Palaima, Gerardas BagdonaviA?ius, tikriausiai ir Jonas SurkeviA?iusAi??ai??i?? ne kartAi?? buvo susitikAi?? ValstybAi??s teatro koridoriuose, dirbtuvAi??se.

Ai??IA?kalbingasis VytautasAi??Palaima

Vytautas Palaima, kuriam, kaip ir Jonui SurkeviA?iui, 2011 metais bAi??tA? sukakAi?? 100 metA?, buvo vienas produktyviausiA? XX a. ketvirtojo deA?imtAi??meA?io ValstybAi??s teatro dailininkA?, didA?iausiAi?? savo ankstyvosios kAi??rybos dalA? paskyrAi??s Ai??iauliA? ir KlaipAi??dos teatrams, vAi??liau didiesiems Vilniaus teatramsAi??ai??i?? Valstybiniam akademiniam dramos teatrui bei Valstybiniam operos ir baleto teatrui. Tai vienintelis dailininkas, nepailstamai tyrinAi??jAi??s ir A?vaizdinAi??s beveik visus tarpukario ValstybAi??s teatro skyriA? spektaklius.

Dailininko biografijoje patys svarbiausi yra XX a. pirmosios pusAi??s ir vidurio Lietuvos teatro dailAi??s A?vykiai, susijAi?? su teatro dailininko profesijos pradA?iamoksliu. Palaima pradAi??jo dirbti teatre 1930Ai??m., bAi??damas vos devyniolikos metA?. 1944 m. tapo diplomuotu scenografu. Nuo tada intensyviai A?sijungAi?? A? Lietuvos teatro dailAi??s gyvenimAi??: kAi??rAi?? scenografijAi?? A?vairiA? A?anrA? spektakliams ir A?ventAi??ms, Ai??mAi??si atsakomybAi??s rengti jaunus scenografus, o nuo 1946 m. sparA?iai kilo karjeros laiptais. Nuo tada biografija praturtAi??jo dailininko kompetencijos pripaA?inimu. Jis Ai??mAi?? vadovauti Teatro dekoracijA? studijai, nuo 1950 m.Ai??ai??i?? Valstybinio dailAi??s instituto Tapybos katedrai, o po metA? buvo paskirtas fakulteto dekanu. Nuveikti darbai buvo tinkamai A?vertinti. Vos 35-eriA? sulaukAi??s A?gijo docento (1946), neilgai trukus profesoriaus vardAi??, 1954-aisiais jam buvo suteiktas respublikos liaudies dailininko, nusipelniusio meno veikAi??jo vardas. Ai??ie faktai byloja, kaip nepelnytai buvo pamirA?tas ir kokios iA?skirtinAi??s vietos dailininkas nusipelno Lietuvos teatro dailAi??s istorijoje.

Vytauto Palaimos apsisprendimas tapti teatro dailininku neatsiejamas nuo pasaulinio masto menininko Mstislavo DobuA?inskio asmenybAi??s. 1929-aisiais, kai Palaima Kauno meno mokykloje rinkosi specialybAi??, DobuA?inskis Ai??mAi?? vadovauti DekoracijA? studijai, o 1930 m. A?kAi??rAi?? privaA?iAi?? studijAi?? ir iA?leido vienAi?? pirmA?jA? savo auklAi??tiniA? lietuviA? bAi??rA?, tarp kuriA? kruopA?A?iausias ir darbA?A?iausias buvo Vytautas Palaima. Nauja teatro dailininko profesija Lietuvoje Ai??imponavo ne vienam vaizduojamosios dailAi??s kAi??rAi??jui. Ji patraukAi?? ir PalaimAi??. Mokytojo pavyzdys, jo dAi??mesys plokA?tumos uA?pildymui, pieA?iniui, detalei ir jos santykiui su erdve padAi??jo jaunajam kAi??rAi??jui atrasti savo talentAi??, stiliA? ir savo teatrAi??. Juo tapo Ai??iauliA?, vAi??liau KlaipAi??dos teatras. Atrodo, sAi??kmAi?? aplankAi?? dailininkAi??, nes daugelis Kaune likusiA? jo kolegA? negalAi??jo pasigirti pastoviu darbu teatre. TaA?iau provincijos teatro dalia nebuvo pavydAi??tina. 1931 m. Ai??iauliuose A?steigtas ValstybAi??s teatro skyrius vargo keliaudamas po visAi?? Ai??iaurAi??s LietuvAi??, nes teatrui buvo numatytas gastroliuojanA?io teatro likimas. SkurdA?ios sAi??lygos ribojo repertuaro pasirinkimAi??, dailininko kAi??rybinius uA?mojus ir scenografijos galimybes. NekAi?? geresnAi??s jos buvo ir vaidinant spektaklius paA?iuose Ai??iauliuose, nedidelAi??je ai??zKapitolioai??? kino teatro scenoje. Nelengva buvo persiorientuoti Ai??iauliA? teatrAi?? perkAi??lus A? KlaipAi??dAi?? (1935ai??i??1939), taA?iau jaunystAi??, darbA?tumas ir pareigingumas padAi??jo nugalAi??ti sunkumus, A?sitvirtinti teatre, atskleisti savo kAi??rybinAi?? individualybAi??. Dailininkas kAi??rybos pradA?ioje buvo trumpai susiA?avAi??jAi??s ketvirtajame deA?imtmetyje paplitusiu art deco stiliumi. Savita jaunystAi??s ir modernios epochos idAi??jA? sklaida atsispindi jo pirmuosiuose 1932 ir 1933 m. sukurtuose scenovaizdA?iA? eskizuose. Nedidelio formato jaunatviA?kai optimistiA?ki A. Griciaus-PivoA?os Palangos (1932, kartu su dailininkais T. Kulakausku, M. Bulaka, V.Ai??AndriuA?iu, reA?. B. Dauguvietis), V. Alanto UA?tvankos (1932, reA?. J.Ai??Stanulis), K. A?apeko R.U.R. (1933, reA?. J. Stanulis), S. Kapnio Kai A?irdis traukia (1933, reA?. K. JuraA?iAi??nas) scenovaizdA?iai sklidini naujos gyvybingos epochos groA?io suvokimo, techninio progreso vilA?iA?, kurios suteikAi?? ankstyvajai dailininko kAi??rybai tuo metu madingos ekstravagancijos, individualaus iA?kalbingumo.

Dailininko darbo maniera ryA?kiai pakito okupacijos metais pradAi??jus dirbti pagrindiniuose Lietuvos teatruose Vilniuje, kurie turAi??jo ne tik savo patalpas, valstybAi??s paramAi??, bet ir reikalavimus. Eskizai bAi??davo patvirtinami tik tada, jei tinkamai atspindAi??jo veikale vaizduojamAi?? epochAi?? ir atmosferAi??.

Vytautas Palaima pastebimai keitAi?? eskizA? formatus, erdvAi??s formavimAi??, detaliA? atlikimAi?? ir atrankAi??. Pirmoje penktojo deA?imtmeA?io pusAi??je jo kAi??riniuose juntami ankstyvA?jA? jaunatviA?kA? modernios formos ieA?kojimA? atgarsiai. Naudodamasis A?gytais A?gAi??dA?iais dailininkas kAi??rAi?? savus profesinAi??s kalbos instrumentus. Tuo metu jis tyrinAi??jo vaizdo spalviniA? kontrastA? poveikA? A?iAi??rovui (V. Alanto Gyvenimas iA? naujo, 1942, reA?. J. Gustaitis), stiprino fragmento plastinA? A?taigumAi??, apvalios veiksmo aikA?telAi??s koncentracijAi?? (A. A?echovo vodeviliai Jubiliejus, PirA?lybos, MeA?ka, 1945, reA?. R. JukneviA?ius), kurie padAi??jo sukurti naujAi?? sceninAi?? dramaturgijAi??. Meno sovietinimo tarpsnyje, kai buvo niveliuojama asmenybAi??, kai svarbu buvo sukurti ideologinius rAi??mus atitinkantA? propagandinA? scenos A?enklAi??, Palaima apdairiai pasirinko klasikinio teatro suformuotus vaizdavimo principus, laiko patikrintus ir A?vairias permainas atlaikiusius teatro dailAi??s bAi??dus. IA?eities taA?ku tapo neiA?vaizdi paviljoninio scenovaizdA?io kompozicija. Savo mokytojo DobuA?inskio veikiamas, dailininkas susitelkAi?? A? tapybines priemones. Jautrus spalvai, kruopA?tus pieA?Ai??jas, jis puikiai jautAi?? ir iA?plAi??tojo erdvinAi??s kompozicijos galimybes. Dailininkas gebAi??jo sustiprinti A?tampAi?? ir nerimAi??, kylanA?ius iA? kAi??rinio formos iA?baigtumo, erdviA? posAi??kiA? susikirtimo (K. Simonovo RusA? A?monAi??s, 1945, reA?. J. Grybauskas)Ai??ai??i?? A?ie bruoA?ai bAi??dingi ne vienam kAi??riniui. Jis A?dAi??miai, kaip nAi?? vienas kitas, tyrinAi??jo tikrovAi?? ir stebino A?A?valgumu. Kuriant kaimo buities, lietuviA?kos gryA?ios vaizdAi??, iA?ryA?kAi??jo dailininko pastabumas detalei, kuri atskleidAi?? senojo kaimo A?mogaus iA?monAi??. TradicinA? kaimo buities supratimAi??, kurA? A?kAi??nija bAi??tini elementaiAi??ai??i?? didelAi?? krosnis, suolaiAi??ai??i?? scenografas papildo, palubAi??je pakabindamas malkas, o ant ilgo palinkusio kotoAi??ai??i?? lopA?A? (V. MiliAi??no pagal P. CvirkAi?? A?emAi?? maitintoja, 1952, reA?. A. Kernagis). Toks vaizdas skatina tyrinAi??ti, ieA?koti ir suA?inoti. Vytautas Palaima atsakingai kAi??rAi?? kiekvienAi?? eskizAi??, kurA? parengdavo iki smulkmenA?, neretai papildydamas mizanscenomis iA? spektakliA?. Tokie eskizai puikiai tiko ne tik scenai, bet ir eksponavimui parodose.

Ai??Universalusis Gerardas BagdonaviA?ius

TreA?ioji muziejaus paroda skirta universaliai asmenybei Gerardui BagdonaviA?iuiAi??ai??i?? bajorA? kilmAi??s muzikuojanA?iam dailininkui, kuris ne vienoje tarpukario Lietuvos meninAi??je srityje buvo pradininkas. TikAi??tina, jog stiprus socialinis interesas dailininko kAi??ryboje skatino atsiriboti nuo skirstymo A? prestiA?inA? ir antrarAi??A?A? menAi??, atrasti naujas kAi??rybos sritis, nutolusias nuo menA? hierarchijoje A?sitvirtinusio vaizduojamojo meno. Nors ir buvo aristokratiA?kos kilmAi??s, dailininkui teko patirti daug vargo, skursti, dar paauglystAi??je iA?vykti iA? namA?, apsigyventi Rusijoje, kraustytis iA? vienos vietos A? kitAi??. NamA? ilgesys, tikAi??jimas sugrA?A?imu A? gimtinAi?? negalAi??jo neiA?ugdyti prisiriA?imo prie savos tautos jausmo, kuris visa jAi??ga atsiskleidAi?? kolektyviniame meneAi??ai??i?? teatre, daug kuo buvo susijAi??s su A?inojimu, jog priklauso naujai besikurianA?ios valstybAi??s bendruomenei, jog nori A?neA?ti A? jAi?? savo indAi??lA?. Kaip ir daugelis tarpukario menininkA?, BagdonaviA?ius pasinAi??rAi?? A? jaunos valstybAi??s kAi??rimo projektAi??, kuriame tikAi??tasi praktiniA? meno reikmiA?. PasitikAi??jimas savo jAi??gomis padAi??jo nugalAi??ti sunkumus. NAi?? kiek nenuostabu, kad BagdonaviA?ius A?sitvirtino daugelyje Lietuvos dailAi??s naujA? sriA?iA?: kAi??rAi?? reklaminius plakatus, ekslibrisus, apipavidalino knygas, darbavosi grafinio dizaino, baldA? konstravimo, fotografijos srityse.

TaA?iau jaunasis talentas brendo XX a. antrojo deA?imtmeA?io pabaigoje dar Jaroslavlyje, kai smalsus jaunuolis pradAi??jo dirbti kino studijos laborantu ir pasitikrino aktorinius sugebAi??jimus. Kas A?ino, jei nebAi??tA? iA?vykAi??s iA? A?io miesto, gal 50 nedideliA? vaidmenA? bAi??tA? tapAi?? aktorinAi??s karjeros pradA?ia. Vis dAi??lto 1921 m. BagdonaviA?ius sugrA?A?o A? LietuvAi??, apsigyveno Ai??iauliuose ir kinAi?? pakeitAi?? teatru. A?ia iA?siskleidAi?? teatriniai gebAi??jimai. BagdonaviA?iaus kAi??rybinAi?? biografija nuolat pildAi??si A?ios srities faktais. TreA?iajame deA?imtmetyje kAi??rAi??si Lietuvos profesionalus teatras. Jo centras formavosi Kaune. Ai??iauliai pirmieji A?kAi??rAi?? ValstybAi??s teatro filialAi??, bet tai A?vyko ketvirtajame deA?imtmetyje. Iki tol Ai??iauliuose teatrinA? judAi??jimAi?? inicijavo BagdonaviA?ius, kuris Ai??mAi??si reA?isAi??ros, grimavo mokyklos teatro bAi??relyje, o 1926 m. pats A?kAi??rAi?? pirA?tininiA? lAi??liA? ir A?eA?Ai??liA? teatrAi??. Nors dailininkas gyveno atokiai nuo profesionalaus teatro kAi??rimosi centro, taA?iau ir A?ia buvo A?inomas jo atsidavimas teatrui. Vytautas BiA?iAi??nas, kurA? laikAi?? darbavAi??sis Ai??iauliuose, o Kaune A?inomas kaip ne vieno teatro A?kAi??rAi??jas, 1923 m. pasikvietAi?? savo bendramintA? BagdonaviA?iA? drauge kurti scenografijAi?? Tautos teatro spektakliuiAi??ai??i?? VydAi??no A?vaigA?dA?iA? takams. Abu dailininkai pasidalijo darbais, BagdonaviA?ius, jau turAi??jAi??s patirties taikomosios dailAi??s srityje, Ai??mAi??si kostiumA?. Jiems pirmAi?? kartAi?? buvo skirta daug dAi??mesio, buvo parengti kruopA?tAi??s eskizai, dailininkas leido sau improvizuoti, vaizdingai perteikAi?? personaA?A? charakteristikas, A?traukAi?? juos A? savo sumanytAi?? veiksmAi??, emocingai perteikAi?? psichologines, etnines savybes. Kai kuriuose eskizuose dailininkas grupavo veikAi??jus, sukAi??rAi?? nedideles mizanscenas popieriuje, kur herojai dalyvavo savitoje spektaklio repeticijoje ir bylojo apie dailininko polinkA? reA?isuoti, prisiimti spektaklio rengimo atsakomybAi??. SantAi??rAi??s minkA?ti potAi??piai, miA?ri technika, meistriA?ka plastinAi?? dermAi?? ne vieno spektaklio kostiumA? eskizuose numatAi?? turtingAi?? herojaus biografijAi?? scenojeAi??ai??i??Ai??dailininkas jAi?? identifikavo nurodydamas eskizuose personaA?o vardAi??, retkarA?iais nuA?ymAi??damas konkretA? spektaklio veiksmAi?? ir niekada nepamirA?damas pasiraA?yti. ParaA?ai iA?radingai papildAi?? personaA?o charakteristikas, o neretai pavirsdavo savotiA?ka vizualine palyda, neleidA?ianA?ia pamirA?ti spektaklio datos, autoriA?, pastatymo vietos, kurie bAi??tinai iA?raA?omi skirtingais A?riftais, skirtingais dydA?iais, taip pavirsdami reljefais, nusidriekianA?iais po personaA?A? kojomis. A?odA?iai, jA? tikslinimai buvo dailininkui viena iA? kAi??rybiniA? aistrA?, kuriAi?? patyrAi?? ne tik iA?samiai A?vardydamas eskizus, bet ir rinkdamas A?odA?iA? paaiA?kinimus, juos A?vairiai fiksuodamas, trumpindamas ar keisdamas raA?ysenAi??[1]. Ai??riftai virto meno kAi??riniais ant atvirukA?, plakatA?, afiA?A?. Ai??vairios interpretacijos vyko gilinantis ir A? spektakliA? A?anrAi??. KomiA?kieji personaA?ai, ypaA? MoliA?reai??i??o pjesAi??se, A?gavo ypaA? ryA?kiA? bruoA?A?. Daugelis sodriai dramaturgo sukurtA? veikAi??jA? dailininkui aiA?kiai netilpo popieriaus lape. Dailininkas rodAi??, kad turtingai charakteristikai buvo per maA?a vietos bet kokiame lape, kurA? uA?pildAi?? sluoksniais uA?auginti rAi??bai ant masyviA? personaA?A? kAi??nA?, taA?iau didingumas ir pompastika nyko nepaprastai gyvybingoje judesio laisvAi??je, ekspresyvioje spalvA? gamoje. Kai kur dailininkas ryA?kino pieA?inA?, kurA? atliko panaA?iai meistriA?kai, kaip ir jo pavyzdys Mstislavas DobuA?inskis, kurio poveikA? patyrAi??. BagdonaviA?ius kaip DobuA?inskis ryA?kino objektus, veikAi??jus greitai bAi??ganA?ia kontAi??ro linija, iA?raiA?kingu A?arA?u. BagdonaviA?ius kaip DobuA?inskis netilpo savyje, nebepakako kAi??rybos, jis save dalijo visiems smalsiesiems. Jo mokiniA? sAi??raA?as nusidriekia ilga eile. Tarp jA? Lietuvos pasididA?iavimas Petras RepA?ys, architektai Algimantas ir Vytautas NasvyA?iai, Edmundas A?ekanauskas, scenografAi?? Joana TaujanskienAi??, kuriai perdavAi?? ne tik dramos kAi??rinio suvokimo, bet ir erdvAi??s A?valdymo paslaptis, iA?mokAi?? taikyti A?viesos efektus, kuriuos dailininkas pirmasis iA?bandAi?? Lietuvos teatro scenoje[2]. Daug kur buvo pirmas, bet niekada vienas.

Ai??DinamiA?kasis JonasAi??SurkeviA?ius

Dar viena muziejaus paAi??roda supaA?indino su bene A?ymiausia pirmA?jA? sovietiniA? metA? scenografijos figAi??ra Jonu SurkeviA?iumi, kuriam likimas buvo stebAi??tinai palankus. Scenografijos gudrybiA? Kauno meno mokykloje jA? mokAi?? tokie pripaA?inti meistrai kaip Stasys UA?inskas, Adomas Galdikas, Vladimiras Dubeneckis. Jau vien bAi??ti jA? mokiniu buvo didelAi?? garbAi??. Ai??gytas pasitikAi??jimas, talentas, atsiskleidAi??s studijuojant, vAi??liau dailininkui padAi??jo iA?vengti varginanA?iA? aptarimA?, sovietmeA?io cenzAi??ros, kritikos, palengvino kAi??rybinAi?? konkurencijAi??, dalyvavimAi?? A?vairiuose konkursuose.

PaA?ioje kAi??rybos pradA?ioje, 1940-aisiais, SurkeviA?iA? pasirinko Ai??iauliA? teatras, kuris ieA?kojo dailininko ir surengAi?? konkursAi??. Jame dalyvavo nemaA?ai jau patyrusiA? scenografA?. ProfesinAi??s A?inios SurkeviA?iui padAi??jo laimAi??ti. Netrukus apie jo talentAi?? suA?inojo ypatingu iA?rankumu pasiA?ymintis reA?isierius Juozas Miltinis. AA?tuonerius metus kAi??rAi??jai dirbo diskutuodami, ieA?kodami. AbiejA? menininkA? sutarimo rezultatasAi??ai??i?? brandAi??s spektakliai: B. Jonsono SukA?iaus testamentas (atnaujintas variantas, 1945), N. Gogolio Revizorius (1946), A. Vienuolio Prieblandoje (1945), vAi??liauAi??ai??i?? M. Bulgakovo Didysis prologas (1975). SpektakliA? eskizuose atsiskleidAi?? iA?skirtinis tapytojo, akvarelisto meistriA?kumas, iA?kalbingi erdvAi??s ir objektA? deriniai, aiA?kus perskaityto teksto vizualus perfrazavimas. Netrukus apie SurkeviA?iA? suA?inojo visi teatrai, jie Ai??mAi?? konkuruoti dAi??l garbAi??s dirbti su A?iuo produktyviu dailininku. 1949-aisiais SurkeviA?ius tapo prestiA?inio Vilniaus akademinio dramos teatro vyriausiuoju dailininku. Su juo dirbo Romualdas JukneviA?ius, Vytautas A?ibiras, Kazimiera KymantaitAi?? ir kiti A?vairiA? kartA?, skirtingo reA?isAi??rinio mAi??stymo reA?isieriai. SurkeviA?ius kAi??rAi?? A?vairiA? A?anrA? spektakliams: dramos kAi??riniams, vaikA? spektakliams, lAi??liA? teatro pastatymams. Ai??ie spektakliai anuo metu keliavo A? svarbias gastroles, atstovavo Lietuvos menui A?vairiuose reikA?minguose renginiuose. 1954 m. dailininkas buvo apdovanotas lietuviA? literatAi??ros ir meno dekados Maskvoje GarbAi??s A?enklo ordinu, 1959 m. jam suteiktas nusipelniusio meno veikAi??jo, o 1971-aisiaisAi??ai??i?? liaudies dailininko garbAi??s vardas.

Dailininko kAi??ryba nuo pat pirmA? darbA? pasiA?ymAi??jo ypatingu dramos kAi??rinio suvokimu, joje iA?ryA?kAi??jo akivaizdi plastinAi?? kalba, A?odA?io, veiksmo ir vaizdo sAi??sajos. Darbuose matyti, kaip konceptualiai organizuojamas tekstas, formuojami ir transformuojami sumanymai, kaip rutuliojama mintis jungiant tarpusavyje keliA? spektakliA? plastinAi??s kalbos raA?menis, kaip dailininkas iA? keliA? pastatymA? kuria pasakojimAi??. SurkeviA?ius kAi??rAi?? savitus scenografinius ciklus, plAi??todamas scenos plastinio vaizdo mintA? lietuviA? literatAi??ros klasikos kAi??riniA? pagrindu, siedamas tarpusavyje nAi??dienos temas, kAi??riniams suteikdamas bendrAi?? skaitymo raktAi?? scenos erdvAi??je.

Tuo metu scenografijoje jau buvo nusistovAi??jAi?? maA?ai kintantys motyvaiAi??ai??i?? interjerA?, eksterjerA? ir peizaA?A? vaizdai. Dailininkas sutelkAi?? dAi??mesA? A? A?prastus elementus, maA?ai keitAi?? stebAi??jimo taA?kAi??, kartojo frontalius vaizdus. Nepaisant to, jis nekalbAi??jo apie stabilius reiA?kinius ar daiktus, kurie informuoja, sukuria erdvAi?? vaidybai. Jo teatro kAi??riniuose matyti, kaip kuriami vieno architektAi??rinio motyvo pasakojimai. ArchitektAi??raAi??ai??i?? pats abstrakA?iausias, o kartu ir pats materialiausias, daiktiA?kiausias erdvinis menas. ArchitektAi??rai nebAi??dingas siuA?etiA?kumas, kuris kituose erdviniuose menuoseAi??ai??i?? skulptAi??roje, dailAi??jeAi??ai??i?? gali egzistuoti, bet neprivalo bAi??ti reiA?kiamas.

DramatiA?ko likimo herojA? iA?gyvenimai fiksuojami SurkeviA?iaus kuriamuose scenovaizdA?iA? architektAi??riniuose vaizdiniuose. DaA?nai autorius pasirenka vienAi?? motyvAi??. Suskliausta arka pradeda vienAi?? iA? scenografinio raA?inio istorijA? M. Kunderos spektaklyje RaktA? savininkas (1963, reA?. V. A?ibiras). A?ia scenos erdvAi?? suskliaudA?iama su pertrAi??kiais, skliauto atkarpos grAi??smingai pakimba ore, perveria debesis lyg griaunanti herojaus ydA? jAi??ga. LietuviA?koji klasika A?pareigoja konkretizuoti erdvAi??. MonumentalAi??s iA?lenktA? blokA? masyvai susijungia V. KrAi??vAi??s Skirgailos (1966, reA?. J. Rudzinskas) scenovaizdA?iuose, iA?linkimai kryA?iuojasi ir kartojasi, juose prasiveria iA?lenktos angos, architektAi??ra atkartoja herojA? lemtA?. TreA?ioji arkos pasakojimo dalis po ilgos pertraukos prabyla B. Sruogos MilA?ino paunksmAi??je (1979, reA?. K. KymantaitAi??). TragiA?kos kronikos scenovaizdA?iuose skliautai suformuoti lyg A?temptos stygos, kurios negailestingai skaido plokA?tumAi??, tarsi vaduotA?si iA? klastos ir veidmainystAi??s.

Abstraktaus architektAi??rinio scenovaizdA?io istorija vystoma pastatymuose remiantis nAi??dienos temomis. Publicistinis N. Hikmeto VisA? uA?mirA?tas (1960, reA?. V. A?ibiras) vieA?patauja tuA?A?ioje erdvAi??je. LakoniA?kos susikertanA?ios geometrinAi??s plokA?tumos, balta spalva skelbia iA?nykstanA?ius jausmus, vienatvAi??s perspektyvAi??, intelektualiAi?? kovAi??. V. RimkeviA?iaus spektaklio Paskolinkit aA?arA? (1969, reA?. K.Ai??KymantaitAi??) bedaiktis scenovaizdis demonstruoja formA? tikslingumAi??, dramaturginA? augimAi??, herojA? susidAi??rimus.

Statinio ir gamtos derinys plAi??tojamas originalios dramaturgijos pastatymA? kaimo tematika scenografijoje. Penktojo deA?imtAi??meA?io viduryje dailininkas Ai??mAi?? naudoti gamtos apsupto namo skerspjAi??vA? (A. Vienuolio Prieblandoje, 1946, reA?. J. Miltinis). TodAi??l A?ia nebereikia A?veikti kliAi??A?iA?, atverti durA?, perA?engti slenkstA?, nebelieka uA?draustA?, uA?darA?, svetimA? erdviA?, nebelieka iA?orAi??s ir vidaus, nebelieka individualios reikA?mAi??s, kuriAi?? stipriau dailininkas pabrAi??A?ia vAi??lesniame kAi??rinyjeAi??ai??i?? herojinAi??je-romantinAi??je G.Ai??Landsbergio-A?emkalnio dramoje Blinda (1958, reA?. K. KymantaitAi??). MasyvAi??s rAi??stai konkretizuoja erdvAi??, suteikia jai senojo kaimo dvasios, sieja praeitA? ir dabartA?. P. Cvirkos (A. LiobytAi??s inscenizacija) Meisterio ir sAi??nA? (1965, statytoja K. KymantaitAi??, reA?. V. JurkAi??nas) scenovaizdyje pavaizduotas statinys su A?siterpianA?iu gamtos motyvu. Jis tampa sodA?iumi, kaimu, reikA?minga vietaAi??ai??i?? centru, iA? kurio iA?auga namai, pasaulis, A? kurA? remiasi veikAi??jA? dvasiniai pamatai. PanaA?i idAi??ja vystoma A. Diomino pjesAi??s Pakelta velAi??na (pagal M.Ai??Ai??olochovAi??, 1964, reA?. J. Miltinis) scenovaizdyje, kurA? dailininkas formuoja retai jo taikomu projekcijos bAi??duAi??ai??i?? taip atsiranda galimybAi?? derinti nesuderinamus planus, atsiveria kraA?tovaizdA?io ir interjero polifoniA?kumas, veiksmingumas, suaktyvinamas spektaklio ritmas. VisA? A?iA? spektakliA? artimi plastinio vaizdo raA?menys gali bAi??ti nulemti dailininko Jono SurkeviA?iaus kAi??rybinio proceso dinamikos jausmo, stipraus kAi??rAi??jo potraukio savarankiA?kai formuoti scenografijos dramaturgijAi??, atskleidA?ia kryptingAi?? menininko kAi??rybinA? veiksmAi??.

MinAi??tus dailininkus pristatanA?iA? parodA? ypatinga vertAi?? ta, kad jose suA?inome apie XX a. pirmosios pusAi??s dailininkA? ryA?kiAi?? saviraiA?kos pusAi?? teatre, kuri kAi??lAi?? jaunos meno srities LietuvojeAi??ai??i?? teatro ai??i?? vertAi??, jo prestiA?Ai??, suA?inome apie dailininkA? poveikA? atnaujinant teatrAi??, plAi??tojant vizualumAi??, inicijuojant veiksmingAi??jA? spektaklio planAi??.



[1]Ai??Ai??Ai?? Vytenis Rimkus, ai??zGerardas BagdonaviA?iusAi??ai??i?? menininkas ir pilietis, nepavaldus laikuiai???, Gerardas BagdonaviA?ius, Ai??iauliai: Ai??iauliA? ai??zAuA?rosai??? muziejus, 2011, p. 21.

[2]Ai??Ai??Ai?? Ten pat, p. 17.