Išverskite, kas dar neišversta

ŽURNALAS: KULTŪROS BARAI
TEMA: Airių literatūra
AUTORIUS: Jeronimas Brazaitis

DATA: 2012-02

Išverskite, kas dar neišversta

Jeronimas Brazaitis

„Prisipažįstu ir atsiprašau, kad išverčiau „Ulisą“, – galėtų pasakyti Jeronimas Brazaitis, nes vertėją jau nustelbė… vertimo redaktorius. Net interviu Lietuvos ryte „Galvosūkiai romaną pavertė nemariu“ darytas ne su Brazaičiu, bet su Saulium Repečka, „kuris daug nuveikė, kad šio legendinio kūrinio vertimas pasiektų ir lietuvių skaitytojus“. Pabrėžiama: „Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, įvairiuose kultūros žurnaluose pasirodė J. Brazaičio išverstų „Uliso“ fragmentų, kurie, pasak literatūrologų, buvo silpni ir neturėjo nieko bendra su literatūriniu vertimu. J. Brazaitis nenuleido rankų [koks nenaudėlis! – Red.] ir šiaip ne taip įveikė sudėtingą tekstą. Prie jo labai daug teko padirbėti S. Repečkai,“ kuris „neslėpė, kad šiam vertimui iki tobulumo labai toli [kas redaktoriui trukdė vertimą patobulinti? – Red.], todėl jis tiki, jog ateityje pavyks skaitytojams pateikti ir geresnį „Uliso“ vertimą“, nors čia pat sau paprieštarauja: „Šiais laikais mažai kas nori gilintis į „Ulisą“ ir bandyti pasiekti jo prasminį dugną.“

Išvedę analogiją, galėtume sakyti, kad ir Aleksys Churginas išvertė Shakespeare’ą ne itin tobulai, nors už nemažus pinigus, bet jis tikrai nesulaukė paniekos, kaip Jeronimas Brazaitis, išvertęs „Ulisą“ be jokios materialinės paramos, kaip pats sako, tiesiog „iš jausmo ir supratimo, kad jis reikalingas visur, visiems ir visada“.

Gal tik toks naivus idealistas, neprilygstamas  entuziastas keistuolis ir galėjo imtis tokio pasiaukojamo darbo, už kurį iki šiol jį vainoja nenaivūs ir nekeisti pragmatikai?

Meilė myli mylėti meilę (Love loves to love love).

James Joyce

 Nuo 1925-ųjų, praėjus 3 metams po „Uliso“ išleidimo, airiai ėmė švęsti Nacionalinę šventę, kuri vadinama Bloomsday – Bliumo (arba Žydėjimo) diena. Kiekvienais metais birželio 16 d. iš pat ryto šventės dalyviai pradeda keliauti visais pagrindinių ir antraeilių knygos veikėjų maršrutais: užeina visur, kur anie buvo.

Kartą, pasakodamas apie „Ulisą“ Vytauto Didžiojo universiteto studentams, pajuokavau, kad tą dieną visiems vyrams privalu, kaip darė misteris Leopoldas Bliumas, nueiti į viešnamį, o jų žmonoms – likti namuose: iš pradžių, apie 4 val. po pietų, ateis „impresarijai“ ir vyks repeticijos lovoje, o paskui ten pat jos lauks savo vyrų, kaip darė Moli, kurios mintyse vis atsirasdavo Poldis, Riksidiksidoldis, Don Migelis de la Flora ir kitais vardais vadinamas jos vyras, kurio ji neatiduos niekam, net į „kompaniją tiems medikams“.

 Pamenu, kai ėmiausi „Uliso“, nuolatos savęs klausdavau:

– Ar išversi?

Taip. Sugebėjau du kartus Joyce’ą nupiešti (vieną kartą pasižiūrėdamas į tikro dailininko piešinį „Šokantis Joyce’as“, kitą – iš nuotraukos „Joyce’as Ciuriche 1938 m.), taigi tikrai išversiu!

– O jeigu niekas tos knygos neišleis?

Tada bus ranka rašyta! Parašysiu ant to, ką turėsiu: popieriaus visokio, baltos medžiagos, jeigu pritrūks, imsiuos odų – kiaulės, veršiuko, gal jaučio. Joyce’o tekstas visur tinka. Normalus dalykas (kadangi bus siekiama literatūros progreso) skaityti jį ir ant degtukų dėžučių etikečių – gal kelių milijonų. Toks rašytojas reikalingas visur, visada ir visiems!

– Ar vertimas bus pakankamai geras?

Jeigu būčiau literatūros profesorius ir mokyčiau kitus, tada sakyčiau, kad Joyce’o vertimą – perteikimą lietuviškai (kaip ir vertimus į kitas kalbas) būtina tobulinti sulig kiekvienu leidimu. Tačiau dabar, kai darbas tik pradėtas, kitaip kalbėti negaliu. „Ulisą“ verčiu iš jausmo ir supratimo, kad jis labai reikalingas visiems aplink mane – visai Lietuvai! Juo džiaugsimės, nes „Ulisą“ pripažins geriausia XX a. knyga, o lietuviams nereikės tylėti, nuleidus galvas, kai kas nors, atvykęs iš kitos šalies, paklaus, ar turime„Ulisą“ lietuviškai. Tikiu, kad vertimas bus labai geras, po keleto metų Joyce’as bus įtrauktas į vidurinių mokyklų programas…

Tie klausimai – patys pirmieji, kuriuos uždaviau sau 1989–1990 m. Taip tada į juos ir atsakiau, su paaiškinimais, išplėtimais, gal kai kur su humoru ar per kraštus besiliejančiu patosu, tačiau nuoširdžiai tikėdamas, kad XX a. intelekto rekordininką galėsim turėti perteiktą, o ne išverstą (šis žodis neapima visos esmės), lietuviškai.

 Pirmiausia išverčiau Jameso Joyce’o poemą proza „Džiakomo Džoisas“. Lygiagrečiai buvo išspausdintas originalo tekstas anglų kalba. Joyce’as, būdamas grynakraujis airis, rašė angliškai, kad jo kūriniai būtų kuo greičiau išversti į kitas pasaulio kalbas ir skaitytojai sužinotų apie airių tautos problemas, ypač siekį išsilaisvinti iš D. Britanijos „globos“.

Istorija: su almanacho Europa (1988, nr. 1) sudarytoju Romualdu Ozolu (jis tada dirbo Minties leidykloje) pabendravome tik 2 ar 3 kartus, rekordiškai sugaišdami pokalbiams po 30–40 sekundžių (Ozolas, vienas iš Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatorių, neturėjo nė minutės laiko, nes be kitų reikalų rūpinosi dar ir badaujančiais protestuotojais Katedros aikštėje). „Uliso“ vertimą pasiūliau todėl, kad Lietuvai reikėjo naujo žodžio ir literatūros, nes, atrodo, tik vienas iš menų viešai dirbo bendram reikalui – muzika, ypač Algirdas Kaušpėdas ir jo Antis.

Ozolas pasakė: „Gerai, Joyce’o reikės“.

Almanachą Europa su „Uliso“ fragmentais platinau M. Žilinsko galerijoje. Pasakojau žmonėms apie Joyce’o gyvenimo posūkius, būdo bruožus, apie jo meilę Tėvynei, apie kūrinius, ypač „Ulisą“. Priminiau, kad 1968 m. 1, 3 ir 4 skyrius, išverstus Tomo Venclovos, išspausdino žurnalas Pergalė (dabar – Metai).

Versti „Ulisą“ nusprendžiau 1986 m., gal todėl, kad nuo minėtos publikacijos Pergalėje buvo praėję 18 metų – šis skaičius man simboliškai siejosi su 18 knygos skyrių.

Pats rašytojas „Uliso“ nevadino romanu, nes kūrinys, paremtas sąmonės srauto metodu, peraugo to žanro rėmus. Tai sąmonės srauto, epinio realizmo ir momentinių nuotraukų derinys. Užrašytos mintys, kurios skriejo veikėjų pasąmonėje, frazės, kokias pats sau liepė pasakyti personažas, kokios nuskambėjo garsiai, kokias išgirdo jo pašnekovas… Tačiau viskas vyksta realioje aplinkoje – Dublino gatvės, parduotuvės, tavernos, restoranai, mokymo įstaigos, koncertų salės, poilsio vietos ir t. t. aprašytos taip tiksliai, kad, pasak Joyce’o, „jeigu miestas vieną dieną staiga išnyktų nuo žemės paviršiaus, jį būtų galima atstatyti pagal mano knygą.“

Kai kurie kritikai, bandę priskirti Joyce’ą prie siurrealistų, netrukus liovėsi, nes suvokė iš anksto sudarytą knygos planą, tvarką ir tikslą – visa tai rašytojui įskiepijo jį mokę jėzuitai.

Pirmoji „Uliso“ vertimo dalis – 11 skyrius Sirenos (tai rankraštinis pavadinimas, nes knygoje Joyce’as skyrių pavadinimų, rodančių Homero paraleles, atsisakė, tačiau jie liko kritiniuose straipsniuose, tyrinėtojų komentaruose) buvo išspausdintas Krantų 1989 m. rugpjūčio/rugsėjo numeryje. Tuometinis žurnalo redaktorius a. a. Vaidotas Daunys net atvažiavo pas mane į namus pasakyti, kad spausdins, nes gavo palankų Tomo Venclovos atsiliepimą apie vertimą. Paklausė: „Jarai, ar gerai bus, jei spausdinsime puslapyje tris skiltis? Ir petitu?“ Aš atsakiau: „Spausdinkite nors ir blusitu. Svarbu – pradėt!“

Vėliau vertimo fragmentai plačiai pasklido po kultūrinę periodiką.

„Ulisą“, šią neįkainojamą intelektinę dovaną, galima skaityti, pasirenkant „pradžios“ vietą, pavyzdžiui, pagal tai, koks skyriaus „menas“. Toje periodinių leidinių epochoje (1989–2003) verčiau knygą ne iš eilės, o atskirais skyriais, kad būtų tuo laiku aktualūs arba meniškai įdomiausi: 11-as, Sirenos, tapo pirmas todėl, kad mane žavėjo, kaip autorius literatūriniu būdu atkuria įvairias muzikines formas, 8-as, Lestrigonai, pasirodė netrukus todėl, kad pastebėjau jį esant tipiškiausią, 5-as, Lotoso valgytojai (arba Lotofagai) – kad „tipiškumo“, turiu omeny sąmonės srautą (stream of consciousness) jame taip pat labai daug. Vėliau vertimų eilę reguliavo kiti kriterijai: 7-me, Eolas, kuris iš pradžių manęs netraukė, nes veiksmas vyksta dviejų periodinių leidinių redakcijoje, Joyce’as padovanojo mums net 120 retorikos formų, 10-as, Klajojančios uolos, išsiskyrė ta ypatybe, kad 19-oje epizodų aprašyti maždaug 1 valandos įvykiai vyksta vienu metu („Kodėl čia 19 epizodų, jei knygoje 18 skyrių?“ – kėlė klausimą kai kurie tyrinėtojai. „19-as – naujo kūrinio apmatai?“ – spėjau aš).

Kad skaitytojai gautų vis naujas „Uliso“ ištraukas, tik pačioje darbo prie pirmos knygos pabaigoje pateikiau 1, 3 ir 4 skyrius, „tuos Tomo“, kaip sakydavo a. a. Bronys Savukynas.

Kai kas iš skaitytojų mano, kad žurnalinis vertimo variantas geresnis už suredaguotą knygą. Natūralesnė šnekamoji kalba, stipriau jaučiamas ritmas, be to, pateikta tiek komentarų, kad susidarytų vos ne antra knyga.

Reikia suprasti, kad aš „Ulisą“ verčiau didesne dalimi iš entuziazmo, prieš tai apie 16 metų dirbau „pagal diplomą“ – inžinieriumi. Specialaus universitetinio pasirengimo neturėjau, nors anglų kalbos diplomas dar ne viskas. Kai pradėjau, nuo „Uliso“ pasirodymo buvo praėję 64 metai, kai 2002 m. baigiau, sukako net 84 tušti „anglistų“ metai – niekas iš jų lietuviško vertimo nepateikė.

Leidžiant lietuviškai šią žymiausią XX a. knygą, redaktoriaus tikrai reikėjo. Saulius Repečka buvo Europos Komisijos specialiai komandiruotas į Oksfordo universitetą studijuoti Joyce’o archyvo (55 tomai) ir, žinoma, kitų knygų. Dirbti su juo buvo malonu, abu jautėme šio intelektinio uždavinio svarbą visai Lietuvos kultūrai.

Pačią pirmą studiją apie „Ulisą“ parašė Stuartas Gilbertas 1930 m., konsultuodamasis su pačiu Joyce’u. 1952 m. buvo išleistas Williamo Yorko Tindallo parašytas gidas Jameso Joyce’o skaitytojams.

Įspūdingą komentarų (vien tik!) knygą parašė Donas Giffordas su Robertu J. Seidmanu 1974 m. Leidimas tuoj pat buvo pakartotas, papildytą jį vėl išleido 1989 m. – tai gerokai didesnės apimties knyga net už patį „Ulisą“.

Joyce’o kūrybą nagrinėjančios knygos leidžiamos nuolatos, be čia paminėtų skaičiau dar 21 ir kiekvienoje radau naudingų dalykų.

Manęs dažnai klausia, negi tikrai skaitau antrą knygą? Taip, tačiau tik komentarus – jų dabar reikia. Mano ir Sauliaus Repečkos parašytus (aš gilinausi į knygas, o Saulius eksploatavo elektroninius, Jorgo Bergerio parengtus net 13-os autorių komentarus, beje, manuosius jis tikrai gabiai sutrumpino) lyginu su Dono Giffordo, Roberto J. Seidmano ir Declano Kiberdo. Persistengimų nerandu, nors papildymų kiekviename kitame lietuviškame leidime turės būti naujų – tokia „Uliso“ tyrinėjimo sąlyga). Mūsų komentarai gali žaisti vienoj komandoj – netgi startiniame penkete – su minėtais angliškais. Nežinau net dviejų šiuolaikinių (po 1988 metų) vertimų su komentarais (o tik tokie dabar „užskaitomi“), „nelendu į kompą“, nors išmanau tą techniką ir jos pažangą, bet palieku tą darbelį studentams. Tegul randa, kokių kalbų vertimai iki 2010 metų yra išleisti su komentarais, ir juos palygina.

Ar tikrai visi knygos įvykiai „tilpo“ į tą konkrečią 1904 m. birželio 16-ąją? Išsiaiškinau tik kelias fikcijas:

a) Daugiausia neigiamai „sveikinama“ vicekaraliaus kavalkada, pavaizduota 10 skyriaus 19-ame epizode, tądien nevažiavo, bet Joyce’ui ji buvo reikalinga, kad galėtų parodyti valstybinę valdžią kaip atsvarą bažnytinei, nes 1-ame epizode aprašoma Tėvo Konmi kelionė per miestą;

b) Patriko Dignemo laidotuvės buvo sumodeliuotos pagal kitas, įvykusias truputį anksčiau – 1904 m. birželio 10 dieną;

c) Ne visi tie straipsniai, kuriuos knygos veikėjai skaitė Evening Telegraph numeryje, iš tikrųjų buvo jame išspausdinti;

d) Dainelės „Mano panelė – Jorkšyro mergaitė“ sukūrimo metai yra 1908-ieji (tikslina Davidas Pierce’as), taigi 1904 m. birželio 16 d. Pasiutėlis Boilenas, jeigu ir „atžingsniavo […] pagal priedainio „Mano panelė – Jorkšyro mergaitė“ ritmą“, tai lėmė tik autoriaus vaizduotė.

Dainų ar operų ir operečių arijų ištraukų „Ulise“ yra 308. Tai tikslūs Dono Giffordo duomenys. Kai kurios iš jų priskirtos vieno ar kito veikėjo mintims.

Tačiau dainos – dar ne viskas. Nuolat prisimenami Homeras, Dante, Shakespeare’as, kiti rašytojai. Žinomas net jų citatų skaičius. Atitinkamai – 124, 37 ir 332 (beje, prie minėtų rašytojų pridėję Joyce’ą, kritikai sudarė žymiausių rašytojų per visą žmonijos istoriją ketvertą). Nemažai yra Williamo Blake’o, Johno Miltono, Thomaso Moore’o, Williamo Butlerio Yeatso ir kitų autorių citatų.

Tyrinėjančiam „Ulisą“ skaitytojui sudaromos sąlygos arba prisiminti, arba pradėti skaityti Šventąjį Raštą, nes vien iš Naujojo Testamento 4 Evangelijų čia yra 171 ištrauka.

Tą „Uliso“ veiksmo dieną į Dubliną, regis, buvo susirinkęs visas pasaulis – žymiausi mokslininkai, filosofai, teisininkai, dainininkai, muzikantai, kompozitoriai, nacionaliniai herojai, sportininkai ir daugybė kitų. Atrodo, autoriaus sakinių čia ne tiek jau ir daug. Tačiau tokia mintis gali kilti tik tam, kuris skaičiuoja citatas, neįvertindamas, kokią knygos dalį jos užima. Juk svarbiausia – vaizdavimo metodas, kuris padeda tas citatas suvaldyti, kad jos veiktų Joyce’o pasakojimo naudai.

Kai pirmą kartą skaičiau „Ulisą“ 1965 m. lenkų žurnale, o 1968 m. – lietuviškai (Tomo Venclovos išverstus skyrius), mane patraukė temų įvairovė, pagrindinio herojaus „reikalų“ diapazonas, didelis tikslumas, prozinis ritmas. Ir tada šmėstelėjo mintis, ar jis pats viską sugalvojo? Atrado, sutvarkė, pateikė – „užpatentavo“?

Airijoje, nors ir valdomoje anglų, mokinys arba studentas bibliotekoje rasdavo visą žymiausią pasaulio literatūrą, galėjo mokytis tų užsienio kalbų, kurios jam atrodė reikalingos arba patrauklios. Dar ir dabar dažnai prisimenu, kaip mums tekdavo „kombinuoti“ knygas sovietų okupuotoje Lietuvoje.

Sąmonės srauto ir Sigmundo Freudo laisvųjų asociacijų metodai labai panašūs, tačiau Joyce’as kategoriškai neigė, kad jam padarė įtaką žymus austrų psichiatras, psichoanalizės pagrindėjas, pirmasis mokslininkas, išdrįsęs teigti, esą žmogaus elgesys ir veiksmai priklauso nuo jo pasąmonės. Savo mokytoju rašytojas laikė Édouardą Dujardiną, o Freudo darbus skaitė tik norėdamas įsitikinti metodų panašumu ir juos naudojo tik kaip tiltų į „Ulisą“ statybinę medžiagą.

Joyce’as skaitė ir Carlo Gustavo Jungo, analitinės psichologijos (žmonijos archetipai, kolektyvinė pasąmonė ir kt.) kūrėjo, veikalus, tikėjo šio mokslininko teorijomis. Jungas, beje, ne iš karto susigyveno su „Ulisu“. Jis „vargais negalais“ pasiekė 7-ą skyrių Eolas, tą vietą, kur aprašomas Mozė („…vyras vikrus kovoje – akmenragis, akmenbarzdis, akmenširdis“), ir tik tada, kaip pats prisipažįsta straipsnyje „Ulisas“, pradėjo „miglotai suvokti autoriaus poziciją ir visos knygos idėją“. O paskutinis skyrius Penelopė, kuriame teka Moli minčių srautas, Jungą taip sužavėjo, kad jis parašė: „O, kiek daug jis žino apie moters psichologiją – kaip velnio bobutė! Aš tiek nežinau.“ Joyce’as kelias dienas vaikščiojo aukštai iškėlęs galvą, kol jo žmona Nora Barnacle pareiškė: „Jimis visai nieko nesupranta apie moteris!“

Joyce’as susipažino su Nora 1904 m., o pirmasis jų pasimatymas įvyko birželio 16 d. [pasak vertimo redaktoriaus, „tada tarp jų įvyko ir meilės aktas, nors ginčijamasi, ar tai buvo įprasta sueitis, ar Nora savo būsimą vyrą parke patenkino ranka“. Ši citata iš jau minėto interviu su Saulium Repečka Lietuvos ryte svarbi tuo, kad atsiskleidžia ryškus vertėjo ir jo vertimo redaktoriaus požiūrių į „objektą“ skirtumas. – Red.]. Todėl ir „Ulisui“ rašytojas parinko šią įsimintiną datą. Nora buvo labai ištikima mylimoji, beje, oficialiai jie susituokė tik 1931 m. Londone, pragyvenę kartu 27 metus. Jos laiškai padėjo rašytojui sukurti vieną įspūdingiausių Amžinosios moters paveikslų.

Joyce’as, gyvendamas Dubline, Trieste, Romoje, Ciuriche, Paryžiuje, bendravo su daugybe žmonių, turėjo draugų ir, žinoma, priešų.

Su draugais gerdavo vyną ir kalbėdavosi apie meną. Vienoje nuotraukoje, pavadintoje „Trys airių gracijos“, matome Jamesą Joyce’ą, Arthurą Sullivaną ir Jamesą Stephensą. Tenorui Sullivanui Joyce’as skynė kelią į sceną, be perstojo jį girdamas. Su Stephensu, gimusiu irgi 1882 m., netgi tą pačią dieną, buvo susitaręs, kad, jeigu apaks, šis pabaigs paskutinį jo kūrinį „Finegano budynė“ (Finnegans Wake), bet iškentęs daugybę akių operacijų spėjo romaną parašyti ir išleisti (1939). Prancūzų vertėjas Jacques’as Benoist-Méchinas jį įtikino, kad paskutinis „Uliso“ žodis turi būti Taip – gyvenimo teigimas. Joyce’as svarstė su juo tą klausimą porą valandų, leisdamas vertėjui įrodyti to Taip būtinumą, nors jau prieš 2 metus literatūros tyrinėtojui Valery Larbaud pats buvo parašęs laišką, kuriame paskelbė, kad jau žinotokį svarbų paskutinį žodį ir užrašė jį.

Su priešais atsiskaitydavo daugiausia literatūriniais nokautais: susipykęs Ciuriche su britų konsulato darbuotojais Carru ir Comptonu, suteikė tas pavardes 15 skyriaus naktinei sargybai – anglų kareiviams, kurie, žygiuodami per „savo“ rajoną, „staigiai pasisuka ir drauge skambiai superdžia lūpomis“. Triesto laikraščio leidėjui Albertui Prezioso irgi neliko skolingas – pačiais nepatraukliausiais jo bruožais „apdovanojo“ plevėsą Pasiutėlį Boileną, o Prezioso žodžius, pašnibždėtus jo Norai, įdėjo į Leopoldo Bliumo lūpas, aprašydamas pasipiršimo sceną po Houto kalno rododendronais –laukiniais paparčiais.

Norėdamas parodyti, kieno viršus, Prezioso žodžius „Saulė pateka jums“ (Il sole s‘è levato per lei) pakeitė „Saulė šviečia tau“ (The sun shines for you).

Rašytojo amžininkai prisimena jį tokį: stovi palinkęs pirmyn Dublino aludėje, galva pakreipta į šoną – klauso, lūpose – daugiareikšmė šypsenėlė, visąlaik „prie jo“ pluoštas lapelių. Net galingos atminties Joyce’as užsirašinėjo! (Taigi ir aš „kultūros veikėjams“ galiu atkirsti: „Žodis „pamiršau“ – ne pasiteisinimas!“) Tas nė akimirkai nenutraukiamas darbas (kartą rašytojas išdidžiai paskelbė, kad nepanaudotos pastabos „Ulisui“ svėrė dvylika kilogramų) pasauliui davė tokį kūrinį, kuris spindi tamsoje, ir tamsa jo nenugalėjo (plg. Jn 1,5). „Ulisas“ šviečia kaip Šventojo Rašto šviesa, toji knyga – tai intelektinės religijos tomai. Todėl sakau: „Uliso“ turėjimas arba neturėjimas nusako tautos kultūros lygį.

Vis dėlto per daug nenusiraminkime. Vienos didelės jo knygos Lietuvai neužtenka. Apsakymų rinkinį „Dubliniečiai“ ir romaną „Menininko jaunų dienų portretas“ yra išvertęs ir, tikiuosi, dar šiame dešimtmetyje norės pateikti patobulintus vertimų variantus Povilas Gasiulis. Jeigu kas nors iš turinčių anglų kalbos specialisto diplomą jaučia nuoskaudą, kad nespėjo pradėti arba kad jam nepasiūlė sutarties (aš savąją pasirašiau tik 2001 m., 14 metų dirbęs „iš idėjos“), lai paklūsta vidiniam kvietimui išversti tai, kas dar neišversta.

Specialistams, kurie sako, kad man, padedamam Sauliaus Repečkos, „nepasisekė“ prakalbinti Joyce’o lietuviškai, siūlyčiau parodyti savo vertimą (buvo laiko, primenu dar kartą, – net nuo 1918 metų!). Arba tegul įsipareigoja išversti (nors ir devyniese) paskutinį Joyce’o romaną „Finegano budynė“ (1939), kurį World Librarian Board įrašė 3-iuoju žymiausių XX a. knygų sąraše. Pirmoje vietoje – „Ulisas“.

Įdomus rašytojo biografijos faktas: kai Nepriklausomos Airijos Respublikos kultūros ministras pasiūlė pristatyti jį kandidatu Nobelio premijai, Joyce’as atsakė: „Ačiū, bet tada jūs neteksite portfelio.“