Joachimo Lelevelio veikalas apie bibliografiją

ŽURNALAS: KRANTAI
TEMA: Istorija
AUTORIUS: Domininkas Burba
DATA: 2013-09

Joachimo Lelevelio veikalas apie bibliografiją

Domininkas Burba

Istorikas Domininkas BURBA recenzuoja Vilniaus universiteto profesoriaus Joachimo Lelewelio veikalo (1823) „Dvejetas bibliografinių knygų“ pirmojo tomo „Pirmosios bibliografinės knygos“ publikaciją lietuvių kalba. J. Lelewelio knyga buvo vienas pirmųjų darbų, nagrinėjusių Abiejų Tautų Respublikos teritorijos spaustuvių ir knygų raidą. Nors vėlesni tyrimai pateikė daug naujos medžiagos apie šias temas, Lelewelio darbas yra svarbus kaip mokslo istorijos paminklas. Veikalas publikacijai parengtas kruopščiai, vertimas – profesionalus ir išlaikantis XIX a. pradžios koloritą.

XIX a. pradžios politinė ir socialinė padėtis Lietuvoje buvo sudėtinga ir dviprasmiška. Viena vertus, Rusijos imperijos administracija kontroliavo naujai užimtą teritoriją ir stengėsi užkirsti kelią bet kokiems bandymams pasipriešinti. Kita vertus, tuometinio imperatoriaus Aleksandro I bei jo aplinkos pozicija lietuviškų gubernijų visuomenės atžvilgiu buvo gana tolerantiška. Susidarė palankios sąlygos plėtoti mokslinę, meninę ir kultūrinę veiklą. Imperatoriškasis Vilniaus universitetas tapo svarbiausiu mokslo židiniu regione. Tiesa, po filomatų ir filaretų proceso XIX a. trečiojo dešimtmečio pradžioje įvyko svarbūs kadriniai pokyčiai, po kurių aukštosios mokyklos valdyme stipresnes pozicijas įgavo imperijos valdžios statytiniai, politinė kontrolė sustiprėjo. Vis dėlto universitete iki pat jo uždarymo išliko demokratiška ir patriotiška dvasia. Jame dėstė ir studijavo nemažai asmenybių, ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų tapusių žinomais mokslininkais, menininkais, kūrėjais, politikais. Iš Vilniaus universiteto dėstytojų itin daug nusipelnė Joachimas Lelewelis (1786–1861). Tai buvo išties neeilinis asmuo. Nors tyrimų apie Lelewelį netrūksta, bet išleisti moksliniai darbai jį pristato visų pirma kaip pedagogą, demokratinių idėjų įkvėpėją, tačiau ne kaip mokslininką. Jo mokslinė veikla tebėra ne itin žinoma, nors šia tema jau rašyta[1]. Tenka apgailestauti, kad tokiai svarbiai asmenybei nėra paskirta biografija lietuvių kalba. Tiesa, ne viena knyga apie šį mokslininką yra pasirodžiusi užsienio kalbomis[2]. Lelewelio mokslinis palikimas išties gausus, bet nėra netgi svarbiausiųjų jo veikalų vertimų į lietuvių kalbą; nedaug jo darbų perleista ir originalo kalbomis. Taigi ne tik plačioji visuomenė, bet ir mokslininkų bendruomenė dar nedaug žino apie Joachimo Lelewelio mokslinę veiklą. Neatsakytas ir klausimas, iš pirmo žvilgsnio galintis atrodyti gana nekuklus: vis dėlto reikia svarstyti, koks gi buvo minimojo pedagogo mokslinių darbų lygis. Būtina aiškintis, ar šie veikalai yra daugiau Apšvietos epochos pabaigos–Romantizmo epochos pradžios mokslo paminklai, ar vis dėlto jie nepraradę savo reikšmės ir šiandien, o mokslinio tikslumo ir gilumo kriterijai juose išlaikyti. Juk ne paslaptis, kad daugelio praeities mokslininkų darbai nėra pripažįstami kaip kūriniai, kuriais galima be didesnio pasitikrinimo remtis. Pvz., XIX a. pirmojoje pusėje parašytos Vilniaus istorijos buvo svarbūs įvykiai to meto kultūros gyvenime ir bendrame istoriografijos procese. Bet šiandien vargu ar galima naudotis Mykolo Balinskio (Michał Baliński) ar Juozapo Ignoto Kraševskio (Józefo Ignaco Kraszewskio) darbais kaip pirminiais šaltiniais.

Ne taip seniai pasirodžiusi publikacija – Joachimo Lelewelio „Dvejeto bibliografinių knygų“ pirmasis tomas, skirtas Lietuvos bei Lenkijos spaustuvių istorijai, didesnio susidomėjimo mokslinėje spaudoje nesulaukė. Norėtųsi įvertinti šį veikalą.

Kaip ir minėta, šis Joachimo Lelewelio leidinys yra kelių tomų, bet kol kas išspausdintas tik pirmasis („Versus aureus“ leidykla). Šį, publikuotąjį, sudaro Almos Braziūnienės pratarmė bei Lelewelio veikalo „Dvejetas bibliografinių knygų“ pirmojo tomo, kurio pavadinimas – „Pirmosios bibliografinės knygos“, vertimas į lietuvių kalbą. Taip pat šiame tome faksimiliškai pateiktas skyrelis „Keli Lenkijos statutai, variantai arba tekstas“ ir Vido Račiaus parengti paaiškinimai. Antrajame tome bus spausdinama kita veikalo dalis su paaiškinimais, o trečiajame skaitysime išsamų Aušros Navickienės studijinį straipsnį apie  Lelewelį, jo mokslinius darbus bei rodyklę, apimančią pirmojo ir antrojo tomų asmenvardžius.

Pristatoma – pirmoji – knyga išleista Vilniuje 1823 metais. Joachimas Lelewelis savo pasakojimą pradėjo nuo Jurgio Samuelio Bandkės (Jerzy Samuel Bandtkie) veikalo apie Krokuvos spaustuves pasirodymo istorijos ir konteksto. Vėliau, remdamasis daugiausia šiuo autoriumi, taip pat papildydamas jo tekstą, Lelewelis toliau pateikė Lenkijos (tiksliau – Abiejų Tautų Respublikos) teritorijoje veikusių spaustuvių bei spaustuvininkų ir knygų istoriją iki savo gyvenimo epochos. Leidinį sudaro keletas skyrių: „Spaudos meno išradimas ir pirmieji jo vaisiai“, „Apie spausdinimą Lenkijoje ir įvairias su šiuo spausdinimu susijusias smulkmenas“, „Lenkijos spaustuvių ir spaudos istorinis vaizdas“ bei „Keli Lenkijos statutai, variantai arba tekstas“. Knygos gale gausu iliustracijų: tai daugiausia knygų meno pavyzdžiai, faksimilės.

Vis dėlto, nors Lelewelio indėlis į spaustuvių ir knygų istoriją yra didelis, ši knyga iš esmės pionieriška, klaida būtų pervertinti jos mokslinį lygį. Vėlesni tyrimai, pvz., Liudviko Karolio Abramovičiaus (Ludwik Karol Abramowicz), Janušo Sovinskio (Janusz Sowiński)[3] darbai, atskleidė daug netikslumų ir gerokai papildė informaciją apie tirto regiono spaustuvių istoriją. Apie Vilniuje buvusias Pranciškaus Skorinos, brolių Mamoničių, Bazilijonų, Vilniaus akademijos bei kitas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje veikusias spaustuves šiandien pasakyti galima kur kas daugiau. Kita vertus, leidinio rengėjai neidealizuoja Lelewelio veikalo, neslepia jo trūkumų. Tačiau su Almos Braziūnienės teiginiu, kad ši knyga – mokslininko erudito darbas, kuriam būdinga nepaprasta enciklopedinių žinių gausa ir sykiu minties polėkis, vaizdinga, įvairių tropų nestokojanti kalba, negalima nesutikti. Šiandieninė lenkų autorė Joanna Stawińska, cituodama minimąjį Lelewelio darbą, įvertino šio mokslininko nuopelnus rankraščių tyrimų srityje. Anot jos, Lelewelis daug prisidėjo prie bibliografinių rankraščių aprašų principų kūrimo[4]. Tad pasirodžiusi knyga yra svarbi vertinant ją įvairiais aspektais.

Būtina porą žodžių pasakyti apie veikalo parengimą. Vilniaus universiteto leidykloje išleista knyga yra parengta išties kruopščiai. Paaiškinimų autorius Vidas Račius gana išsamiai įvertino Lelewelio pateiktą informaciją, ypač tą, kuri tiesiogiai susijusi su Lietuvos (visų pirma Vilniaus) spaustuvių raida, nurodė klaidas ir praplėtė žinias. Tiesa, galbūt įvadas galėjo būti platesnis, jame galėjo būti pateikta daugiau informacijos apie šios knygos autorių ir išsamiau aprašytas kitų mokslininkų įdirbis knygos istorijos srityje. Keturių puslapių pratarmė išties per trumpa. Anotuotas Aušros Navickienės darbas galbūt galėjo būti išspausdintas šiame tome, bet jo kol kas teks palaukti.

Aldonos Baliulienės vertimas – profesionalus, išlaikantis XIX a. pradžios koloritą. Beje, Lelewelio stilius buvo gana sudėtingas, todėl vertėjos nuopelnai labai išauga.

Reziumuojant galima teigti, kad Joachimo Lelewelio darbas yra svarbus ir reikalingas, jis parengtas profesionaliai. Kaip jau minėta, šis kūrinys – visų pirma XIX a. pradžios mokslo istorijos šaltinis. Nors vėlesnieji tyrimai įnešė daug esminių korekcijų, Joachimo Lelewelio veikalas turint galvoje anuometinį mokslo lygį buvo labai kvalifikuotai parengta novatoriška knyga.


[1] Z badań nad pracami historycznymi Joachima Lelewela: referaty i głosy dyskusyjne z sesji naukowej UAM zorganizowanej ku uczczeniu setnej rocznicy śmierci. – Poznań: Uniwersytet im. Adama Mickiewicza, 1962; Joachimas Lelevelis: Respublikinės mokslinės konferencijos, skirtos įžymaus mokslininko ir demokrato, Vilniaus universiteto profesoriaus Joachimo Lelevelio 200-osioms gimimo metinėms paminėti, medžiaga = Иоахим Лелевель: материалы Республиканской научной конференции, посвященной 200-летию со дня рождения выдающегося ученого и демократа, профессора Вильнюсского университета Иоахима Лелевеля. – Vilnius, Lietuvos TSR aukštojo ir specialiojo vidurinio mokslo ministerija, 1987.

[2] Artur ŚLIWIŃSKI. Joachim Lelewel: zarys biograficzny, lata 1786–1831 Warszawa: Wydawnictwo M. Arcta w Warszawie, 1918; Абрам Моисеевич БАСЕВИЧ. Иоахим Лелевель: польский революционер, демократ, ученый. – Москва: Издательство социально-экономической литературы, 1961; Stefan KIENIEWICZ. Joachim Lelewel. – Warszawa: Książka i Wiedza, 1990; Leon KRZEMIENIECKI. Joachim Lelewel: narodowy portret sztukmistrza. – Wrocław: Nakl. aut., 1991; Зенонас НАМАВИЧЮС. Лелевель. – Москва: Юридическая литература, 1991.

[3] Ludwik ABRAMOWICZ. Cztery wieki drukarstwa w Wilnie: zarys historyczny (1525–1925). – Wilno: nakładem i drukiem Ludwika Chomińskiego, 1925; Janusz SOWIŃSKI. Polskie drukarstwo. – Wrocław etc.: Zakład Narodowy im. Ossolińskich, 1988.

[4] Joanna STAWIŃSKA. Rękopisoznawstwo – rozważania bibliologiczne // Bibliotekarz. – 2013, nr 3, s. 13.