JONAS VAITYS: MODERNISTINIŲ IEŠKOJIMŲ IR IDEOLOGIJOS PROTIRPOSE

ŽURNALAS: KRANTAI
TEMA: Dailė
AUTORIUS: Violeta Krištopaitytė
DATA: 2014-03

Jonas Vaitys (1903–1963) – XX amžiaus Lietuvos dailės klasikas. Jau paminėtos jo 110-osios gimimo metinės, tačiau kūryba mūsų meninės atminties sąmonėje yra viena iš silpniau aktyvuotų. Dailininkas savo kūryboje buvo parodęs mažiausiai du skirtingus „tapybinius veidus“: prieškarinį ieškantį, socialų, plastiškai įvairų ir ramesnį pokarinį – peizažinį. Geriau susipažinusieji su jo kūryba fiksuoja modernesnius ketvirtojo dešimtmečio ieškojimus, bet daugumai Jono Vaičio tapyba iki šiol asocijuojasi su sovietmečio laikų peizažais – pavasarį pradedančios atitirpti gamtos ar vėlyvo rudens gamtovaizdžiais. Kaip metaforiškai taikliai buvo pasakęs skulptorius Vladas Žuklys – „Vaitys geriausias tirpstant sniegui“… Apie Joną Vaitį rašo dailėtyrininkė Violeta KRIŠTOPAITYTĖ.

Jonui Vaičiui teko gyventi epochinių virsmų ir neeilinių išbandymų fone. Jo gyvenimas išties įdomus, o likimas lėmė daug kaitos, nors ne jis vienas gyveno permainų metais – keitėsi jo pavardė, veidas (pažįstant vyresnį „pokarinį“ Vaitį, labai sunku jį atpažinti jaunystės fotografijose), socialinis statusas, gyvenimo vietos ir aplinkybės.

Būsimasis dailininkas gimė 1903 metų spalio 6 dieną Kaune, kvalifikuoto šaltkalvio Juliaus ir namų šeimininkės Marijonos Voicechavičių šeimoje. Gyveno nelengvai, vis gausėjant šeimai (joje ilgainiui augo devyni vaikai), o 1914 metais, prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, gyvenimas dar pasunkėjo – teko trauktis nuo fronto į Rusijos gilumą. Šeima atsidūrė Brianske, bet Jonui pasisekė – jis mokėsi gimnazijoje. 1918-aisiais visi grįžo į Lietuvą ir vėl apsigyveno Kaune. Jonas pradėjo dirbti knygrišiu privačioje knyg­rišykloje – pomėgis šiam kruopščiam darbui išliko visą gyvenimą1. 1920 metais perėjo į Kauno įgulos dirbtuves, kur dirbo dažytoju, o vėliau buvo perkeltas į raštinę. Jau čia išryškėjo potraukis menui, tad 1922 metais išlaikė konkursinius egzaminus ir įstojo į Aukštuosius piešimo kursus, kurie vėliau buvo reorganizuoti į Lietuvos meno mokyklą. Šioje mokykloje Jonas sparčiai gėrė į save atsiveriantį meninį pasaulį. Mokytis buvo iš ko: tapybą dėstė Justinas Vienožinskis ir Adomas Varnas, skulptūrą ir akvarelę – Kajetonas Sklėrius, meno istoriją ir filosofiją – Ignas Šlapelis, grafiką vėliau pradėjo dėstyti būsimas draugas Adomas Galdikas, kitų bendrojo lavinimo dailės dalykų mokė irgi tituluoti mūsų dailės klasikai. Dar kita lietuviškojo meno žvaigždyno dalimi tapo jo kurso draugai – Antanas Samuolis, Viktoras Vizgirda, Leo­nardas Kazokas, Rimtas Kalpokas, Antanas Tamošaitis… 1928 metais Vaitys baigė Meno mokyklą ir įgijo dailės dalykų dėstytojo pažymėjimą. Į studijų pabaigą būsimasis menininkas nusprendė pakeisti ir ganėtinai lenkiškai skambančią Voicechavičiaus pavardę – pradžioje svyravęs tarp Vyčiaus ir Vaičio, ilgainiui liko Vaitys. 1929 metais vedė pulkininko dukrą Larisą Petrovaitę ir išvyko į Panevėžį – čia dirbo Valstybinės mergaičių gimnazijos, Mokytojų seminarijos ir Lenkų gimnazijos piešimo, braižybos, dailės istorijos ir metodikos mokytoju. Tuo metu buvo vienintelis profesionalus dailininkas Panevėžyje2. Vienišumas šioje srityje ne visada padėjo kūrybai, nors ištisą dešimtmetį jis stengėsi neatitrūkti nuo Kaune likusio intensyvesnio dailės gyvenimo, daug eksperimentavo stilistikoje, pradėjo dalyvauti respublikinėse dailės parodose – 1930 metais buvo įsitraukęs į Nepriklausomųjų dailininkų judėjimą, dalyvavo pirmoje jų parodoje Kaune. 1931 metais prisidėjo ir šeimyninių pareigų: gimė duktė Laimutė. Gyvenimas Panevėžyje buvo ganėtinai turiningas ir visavertis – nemenkas darbo krūvis keliose gimnazijose, šeima ir intensyvi kūryba netrukdė užsiimti hobiais: tvarkyti bibliografines iškarpas ir reprodukcijas, kaupti meno biblioteką, rinkti liaudies meną, žaisti tenisą, dalyvauti išvykose į Panevėžio apylinkes ar Kauną. Tačiau Panevėžio gimnazijų mokytojas visąlaik norėjo grįžti į Kauną. 1940 metais jam pavyko gauti vietą Kauno VI gimnazijoje, kur iki 1944-ųjų dirbo piešimo ir braižybos mokytoju, toliau aktyviai kūrė, nutapė vienus vertingiausių savo paveikslų, o 1943 metais susilaukė sūnaus Leonardo – pastarojo nuomone, kaip tik dėl jo galimybės išgyventi šeima nepasinaudojo šansu išvykti į Vakarus, ir visų jų gyvenimas pasisuko kita linkme. Tad 1944-ieji buvo paskutinieji metai, kai Vaitys galėjo laisvai pasirinkti meninį stilių. Tada likimas parodė kitą posūkį – privertė kopti karjeros laiptais ir prisiimti vis daugiau atsakingų pareigų: Vaitys buvo paskirtas Kauno valstybinio taikomosios ir dekoratyvinės dailės instituto direktoriaus pavaduotoju mokslo ir mokymo reikalams, ėjo docento pareigas Piešimo katedroje, įteisino savąjį profesionalaus dailininko statusą eksternu baigdamas Vilniaus dailės akademijos Tapybos fakultetą. O 1946 metais, nebūdamas komunistų partijos narys, bet turėdamas „gerą“ proletarišką kilmę, tapo instituto direktoriumi. Tačiau nuo pat pradžių pasinaudojo padėtimi ne savanaudiškiems tikslams – nuo brutalaus gyvenimo pokyčių ir sovietinių reperesijų jis visokeriopai saugojo dėstytojus ir studentus. Čia demonstravo puikų sumanumą „eiti prieš sistemą“ ir išmintingą drąsą gelbėti kitus. Jei ne JonasVaitys, mūsų dailės istorija būtų netekusi tokių kūrėjų kaip Gediminas ir Bronė Jokūboniai, Vytautas Ciplijauskas, Sofija Veiverytė, Leonas Žuklys, Vytautas ir Jadvyga Klemkos bei daugelis kitų… Už tai buvo nubaustas – 1951 metais atleistas iš direktoriaus pareigų ir kurį laiką negavo darbo. Tai buvo sunkus pusmetis dailininkui ir jo šeimai. Tačiau rudenį vis dėlto buvo priimtas dėstyti į Kauno politechnikos instituto Statybos fakulteto Grafinių darbų ir piešimo katedrą. Čia dirbo iki mirties. Sąžiningam, mokančiam bendrauti, administracinę nuovoką turinčiam žmogui vis tekdavo įvairios visuomeninės pareigos: 1953–1958 metais jis pirmininkavo Lietuvos TSR dailininkų sąjungos Kauno skyriaus Tapybos sekcijai, nuo 1956 – Dailininkų sąjungos valdybos narys, 1958-ųjų spalį išrinktas LTSR DS Kauno skyriaus pirmininku (šias pareigas ėjo iki mirties), o 1959 metų sausį – į Dailininkų sąjungos prezidiumą. Tuo pat metu aktyviai kūrė, nors iki 1953-iųjų teko su daugeliu okupuotos Lietuvos menininkų „sirgti realizmo sudogmatinimo” liga. Dėl šios priežasties labiausiai atsidėjo peizažo žanrui, kaip ideologiškai neutraliausiam – medžiagos jam susirinkdavo su KPI dėstytojais ir studentais keliaudamas po Lietuvą su ekspedicijomis ir plenerais. 1954 metais surengė savo kūrinių personalinę paro­dą Kaune, buvo vienas aktyviausių ne tik gimtojo miesto, bet ir respublikinių bei sąjunginių paro­dų dalyvių. 1961-ųjų spalio pradžioje su grupe Lietuvos ir kitų respublikų dailininkų lankėsi Prancūzijoje. Svarbūs postai įpareigojo jį susitikinėti su „liaudimi“, kelti jos estetinį meninį lygį: važinėti po kol­ūkius, gamyklas, karinius dalinius, organizuoti parodas, vesti seminarus bei paskaitas mokiniams, studentams ir darbininkams dailės klausimais, padėti mėgėjams ir liaudies meist­rams, rašyti apie tai oficiozinėje spaudoje. Vaitys planavo ir mokslinį darbą – daktaro disertaciją tema „Koplytstulpių ir koplytėlių geležinės viršūnės“, buvo sukaupęs jai daug medžiagos. Namuose ar dirbtuvėje irgi skleidėsi savitas meninis pasaulis – čia dažnai lankydavosi beveik visas XX a. penktojo–šeštojo dešimtmečių Kauno meno žmonių žiedas: draugai Rimtas Kalpokas ir Leonardas Kazokas, taip pat Liudvikas Strolis, Vincas Dilka, Algis Dūda su žmona, rečiau Česlovas Kontrimas, Boleslovas Klova, Viktoras Palys ar Stasys Ušinskas, Konstantinas Bogdanas, Paulius Galaunė, Antanas Žmuidzinavičius, apsilankydavo medžiagą knygai apie peizažą renkantis Augustinas Savickas. 1961 metų gruodį Jonui Vaičiui už didelius nuopelnus vystant lietuvių tarybinį vaizduojamąjį meną bei ilgametį pedagoginį darbą suteiktas LTSR nusipelniusio meno veikėjo garbės vardas. Po 1957 metų, prasidėjus „atšilimo“ laikotarpiui, kūryboje pastebimi bandymai grįžti į pasaulinį dailės kontekstą, ieškoti savitesnių plastinių sprendimų. Tačiau išplėtoti jų nebespėjo –
1963-iųjų rugpjūčio 21-ąją staiga mirė savo kūrybinėje studijoje, nespėjęs surengti jubiliejinės 60-mečio parodos.

Kalbant apie šio dailininko kūrybą, net iš specialistų ne visada lengva išgauti atsakymą apie Jono Vaičio vietą bendrame Lietuvos dailės kontekste ar jo tapybos išskirtinumo charakteristiką. Jis daug kuo organiškai įsikomponuoja į kitų to meto dailininkų kontekstą – ir tuo atrodo labai lietuviškas. Paprastai saikingi ir ramūs, tradiciniam estetikos modeliui paklūstantys šios kūrybos dažniai išsilieja į tonacijas, kurias muzikinėje kalboje vadintume tempo moderato (santūrus ritmas) ar netgi marcia moderato (santūriai – kaip kovo mėnesį). Taip, kaip natūraliai stebimas koks nors gamtos reiškinys, negalvojant atskirai jo pasakoti ar užrašinėti, taip ir Vaičio kūrybos (ypač vėlyvosios) percepcija panaši į patirtį, kuri organiškai glūdi mumyse, paprastai nesiprašydama viešumos, verbalizavimo, efekto. Dauguma jo kūrinių šilti ir nevarginantys, su jais lengva susigyventi, o ilgainiui – pamilti. Ir atpažįstamas Vaitys bene labiausiai iš nuoširdumo ir šilumos – neformaliųjų plastinės kalbos elementų, nors ir pastarieji galimi įvardyti.

Nepriklausomos Lietuvos kritiniuose dailėtyros diskursuose dailininkas vadintas „nepastoviuoju Vaičiu“ dėl nuolatinių stilistinių ieškojimų – jo plastinis „nomadiškumas“ ne kartą kliuvo tuometiniams meno teorijos autoritetams Justinui Vienožinskiui ir Juozui Keliuočiui. Išties, ketvirtojo dešimtmečio darbuose nuolat atsirasdavo įvairių meninių srovių ir dailininkų įtakos – ne tik mokytojų Justino Vienožinskio ar Adomo Varno. Peizažuose kartais galima pajusti Petro Kalpoko peizažinės koncepcijos pėdsakus arba Leonardo Kazoko plastinio mąstymo atspaudą – ypač vaizduose, kurie tarsi nutapyti ant kelio stovinčio ir į tolius žvelgiančio stebėtojo. Kitą kartą paveikslas spalviniu sprendimu, potėpių ekspresija primena Adomą Galdiką, rečiau – Vytautą Kairiūkštį, o keliuose darbuose apibendrinimo bei vienodinamo tono pastanga itin artima Povilo Puzino manierai; „Natiurmorte [su Rūpintojėliu]“ (1938) Vaitys netikėtai „susamuolėja“, o neretai drobėse atsirandančios banguojančios formos asocijuojasi su Adolfo Valeškos kūryba. Mažiausiai artima Vaičiui buvo konstruktyvistinės, kubistinės dailės kalba, nors kompozicijų à la Braque’as ar Picassas irgi galima atrasti… Kita vertus, Jonas Vaitys buvo Lietuvos tarpukario dailės modernėjimo procesų dalyvis. Jo kūryboje puikiai atsispindėjo naujõs plastinės kalbėsenos paieškų spektras ir derms su ankstesnėmis tradicijomis problema, modernistinio kalbėjimo entuziazmas – podraug su jo ribomis ir pavojais: užkoduotu individualumo ir privalomos kaitos modusų konfliktu, savitumo ir ištikimybės tam tikrai srovei dilema, savo individualybės sureikšminimo grėsmėmis.

Panevėžio laikotarpį, ypač 1934–1940 metus, vis brandėjant Vaičio kūrybai, charakterizuoja gana didelis skaičius portretinių, figūrinių, žanrinių kompozicijų, kuriose ryški socialinė nata – ji, beje, nebuvo itin dažna ketvirtojo dešimt­mečio Lietuvos dailėje. Dauguma šių darbų skamba gana ryškiu minoru – tiek į dailės istoriją įėję „Pietūs“ (1934), „Kalvis“ (1935), „Skurdas“ (1936), tiek mažiau išpopuliarinti „Bedarbio dalia“ (1935), „Darbininko pietūs“ (1937), „Kaminkrėtys“ (1937), „Naujoji gatvė“ (1937), „Skurdas“ (1938), „Į ‘Maistą’“ (1938), „Praeitis“ (1940) – tikra skurdo atvaizdų galerija tarpukario Lietuvos tapyboje. Iš jos išskirti reikėtų tik panašios tematikos, tačiau kitokios plastikos bei nuotaikos „Mašinistą (Tėvo portretą)“ (1936), kuris tituluojamas vienu įdomiausių tarpukario portretų ir vienu geriausių paties dailininko darbų3. Šiose dažniausiai juosvai pilko kolorito, niūriose drobėse ryškėjo jauno menininko bandymai spręsti menines problemas, telkiantis į rūpestį dėl socialinės žmogaus buities, skurdo, kuris kartais peraugdavo į jaudinimąsi dėl egzistencinės žmogaus dalios apskritai. Vaitys neretai bando esmingiau reflektuoti vargstančiojo padėtį, paversdamas jį beveik simboline figūra. Kartais – pasirinkdamas labiau naratyvinį modelį – ekspresyvių potėpių nerviūromis jis režisuoja kovos už būvį įtampą, paryškindamas ir retkarčiais suskambančią kaltinimo intonaciją. Ironiški ir kitokią kritikos rūšį reprezentuojantys darbai yra garsieji „Dvasios skurdžiai“ (1938) ir „Visuomenės grietinėlė“ (1937) bei mažiau žinomas „Voras“ (1936). Juose groteskiškai drąsiai žvelgiama į visuomenės centre esančius žmones, kurie, dailininko nuomone, savo laiką aukoja tuščiai veiklai (kortuoja, geria, „pobūviauja“). Įdomu, kad intelektualios pašaipos geluonis tarsi išlaisvina dailininko teptuką: šiuose darbuose mažiau schematiškumo, personažai gyvesni, kur kas didesnė tapybos laisvė, įdomesni kompoziciniai bei spalviniai sprendimai, o „Visuomenės grietinėlė“ tapybiniu požiūriu yra neabejotinai vienas geriausių dailininko kūrinių. Galima apgailestauti, kad vėliau Vaitys netęsė šios krypties, nes Lietuvos dailės galeriją būtų papildęs ir kokybiška miesčionizmo kritikos tematika. Retesne poetine gaida ir tapybos maniera išsiskiria impresionistiška drobė „Prie atviro lango“ (1935) ar paveikslas „Senelės pasaka“ (1939).

Peizažinei kūrybai šiuo laikotarpiu būdingi dvejopos plastikos darbai: socialinei temai artimi ekspresyvūs, tamsoki peizažai ir žydinčio pavasario vaizdai, kurie išsiskiria lyriškumu. Pirmajai grupei priskirtinuose gamtovaizdžiuose paprastai vyrauja niūrokos nuotaikos, dažnai rudeniniai landšaftai, perteikiami ekspresionistine, fovistine, kartais konstruktyvistine stilistika: „Ruduo Brazilkoje“, „Brazilka“, „Malūnas“ (visi 1929), „Rudeniop“, „Dievui ir žmogui“ (abu 1930), „Bakūžės“ (1932), „Malūnas ties Panevėžiu“ (1937). Kai kurie jų ramesni, gaubiami santūresnio apibendrinto epinio skambėjimo. Pavasariniuose peizažuose vaizdai vibruojančiais potėpiais stiebiasi dangop, juos valdo kelianti emocija („Sodas žydi“, 1929; „Medžiams žydint“, 1932; „Peizažas (Nemunas)“, 1933). Šios potemės peizažai artimesni impresionistinės plastinės sistemos laukui. Kūrybinį procesą valdo intuityvi, tačiau sąmoninga pastanga, juntamas emocijos, idėjos pirmumas materijos perteikimo atžvilgiu.

Karo metais, grįžęs į Kauną, dailininkas tarsi išsiskleidė, nelyg priartėjęs prie savojo kalno viršūnės. Paveiksluose „Natiurmortas [su šv. Jurgiu] “, „Peizažas su medžiu“ (abu 1943), „Siuva“ (1944) laisvai prasiveržia tapybiškumas, atsiskleidžia ypatinga spalvinė klausa, rodanti, kad dailininkas priartėjo prie sau autentiškiausios plastinės kalbos – kūrinių prasminiame skambesyje pasigirsta lygesnė tonacija, išsiveržiant iš trūkčiojančio emocionalaus ritmo, kuris vyravo anksčiau, jie dažnai „skamba“ tyliai, minkštai „vyniojant“ formas ir erdvę. Juose skleidžiasi ramybė ir jaukumas, ontologijos, tiesiog būties pojūtis, ne vien pažinimo (gnoseologijos) ir saviraiškos modusai. Tad brandžiausiu Jono Vaičio laikotarpiu derėtų vadinti 1935–1945 metus. Tada sukurtos kompozicijos rodo intensyvias meninių sprendimų ieškojimo pastangas, dažnai patraukia kūrybinės idėjos pozicija, semantikos įvairumu – čia sutampa modernesnė kalbėjimo forma ir ją lydintys koherentiški turiniai: bandymai savitai įvardyti tikrovę, išsakyti savo požiūrį, parodyti vidinį pasaulį ir jausmus. Plastiniu požiūriu šio laikotarpio darbai ieško pusiausvyros tarp impresionistinės erdvės sampratos ir ekspresionizmui būdingos socialinės tematikos4.

Nauji 1944–1945 metais užgriuvusios sovietinės realybės reikalavimai į Jono Vaičio kūrybą įsiveržė greitai, dar ilgai neleisdami atsigręžti savęsp ir nuolat versdami spręsti dilemą tarp ištikimybės sau, menui ir paklusnumo ideologijai. Iš modernistinio diskurso patekus į beatodairišką socialistinio realizmo srautą, laiko kilpa teko grįžti į XX a. pradžios ar net XIX a. pabaigos plastinę kalbą ir mokytis perimti naują kultūros kodą. Naujuose Vaičio paveiksluose atsirado socialistiniam realizmui įprasta tematika, kurios išvengti nelabai buvo įmanoma – kūriniuose matomi drąsūs Raudonosios armijos kariai, laiku šieną suvežantys, puikų derlių nuimantys kolūkiečiai, šviesia socialistine vaikyste spindintys „Lenino anūkai“ ar galingieji mechanizatoriai („Kovos dėl Vilniaus“, 1945; „Jaunieji gamtininkai (Pionieriai)“, 1953; „Šienas išgelbėtas“, 1957; „Šturmui pasiruošę“,1962; „Pirmoji vaga“, 1963). Tokios kompozicijos, žinia, nepasižymėjo originalumu nei meniškumu, tad vėliau dailininkas „emigravo“ į peizažo žanrą, nuo penktojo dešimtmečio pabaigos net pelnydamas peizažisto ir „protirpų meistro“ vardą. O bene įdomiausi ieškojimai, tapybos galynėjimaisi su gamta skleidėsi mažąja forma – etiudais. Juose atsirado apibendrintų, nebe pasakojančių, o abstraktesnių ištarmių, liudijančių, be kita ko, artėjimą abstrakcijos link. Beje, etiuduose ir pagal juos sukurtose didesnėse kompozicijose atrado vietą ir miesto realijos: Paryžiaus bulvaro, Laisvės alėjos vaizdai, apsilankymų Muzikiniame teatre įspūdžiai – paprastai daug impresionistiškesni, vingrių potėpių sūkuriuose tirpstantys darbai, tarsi paklūstantys greitesniam miesto tempui. O landšaftinėse kompozicijose Vaičio teptukas, atgavęs laisvę, vis mažiau saistomas konkrečių formų, pasileidžia ypatingai lengvai tapyti erdvių ir dangaus, juose neretai fiksuojamas natūralus gamtos dvasingumas – tegul ir be jokių pagonybės ženklų ar kitų religinių konotacijų. Siauroje žemės juostoje nugula ir po žemu horizontu pradingsta kasdienės smulkmenos, o didžiulėse dangaus erdvėse atsinaujina drąsa mąstyti, jausti ir svajoti. Pokario etiuduose tapytojas bene labiausiai atsidavė atvirumo kodui ir procesua­lumo tiesai, o ne rezultato magijai, tarsi nebyliai pritardamas teiginiui, jog „pasaulis yra ne esinių ar faktų, o būsmų visetas“5. Tarp tokių peizažinių kompozicijų matyti keletas portretų, žydinčio ar žiemojančio Kauno vaizdų, – ypač tapybiškai pavykęs „Uostas“ (1962).

Įdomesnių dailininko pokario darbų korpusas formuoja savitą, „vaitišką“ pasaulį. Šis pasaulis nėra sudėtingas, jame tvyro kiek pakylėtos kasdienybės lygmuo, netaikant nei į intelektą ar perdėm dvasinius lygmenis, nesiekiant emociškai smūgiuoti ar spręsti egzistencinių mazgų kolizijų per ekstatiškas, tragiškas patirtis, kaip kad darė, pavyzdžiui, Antanas Samuolis. Galima kiek panuobodžiauti, žvilgsniu vaikštant nuo vieno realistinio peizažo prie kito. Tačiau neilgai. Ištvermingesniam žiūrovui ilgainiui jie pasidarys mieli ir brangūs. Vienas dažniausių žodžių, vartotų apibūdinant Jono Vaičio kūrybą, ir buvo „mielas“. Kalbama ne apie sentimentalų naminio gyvūnėlio mielumą, o apie žmogišką šilumą ir nuoširdumą darbuose, kuriuos lengva pamilti. Tai, su kuo daugumai asocijuojasi Jono Vaičio tapyba, yra tirpsmo pavasarį ar vėlyvo, beužstingstančio rudens scenos, virš kurių beveik visada driekiasi gyvos, alsuojančios dangaus erdvės. Iš esmės tai virsmo, ribos, perėjimo į kitas kokybes situacijos, kalbančios apie transformacines gamtos galias. Iš gamtos mokslų pozicijos pažvelgus, bene svarbiausias „veikėjas“ šiuose kūriniuose yra vanduo: sniegas ir ledas yra kristalinį pavidalą įgavęs vandens molekulės būvis. O pereinamaisiais metų laikais jis lengvai virsta lakiu, menkiau apčiuopiamu vandeniu, garu, debesimi… Atitirpusio ledo vanduo atgauna savo tikslią molekulinę struktūrą; per tirpsmo alchemiją jis pereina į gyvybę teikiančią čia būtį, paliudydamas savo transformacinį potencialą. Jonas Vaitys išmoko pastebėti ir fiksuoti visas tris vandens, garo ir ledo būsenas, puikiai perteikdamas šios magiškos triados kristalo briaunas. O tapant gamtą liūdnuoju laikotarpiu, kai atšiaurusis periodas dar laiko savo pozicijas, dailininko įžvalgi akis moka parodyti artėjančius kitokios realybės, atgimimo ženklus ir jais džiaugtis. „Atgimstančių peizažų“ tapymas tapo tam tikru tapytojo pasirinktu vilties ir tikėjimo kodu, sakytum, gerai tinkančiu represinei situacijai, kurioje atsidūrė jis ir jo menas. Visą gyvenimą mokęsis ir atsinaujinantis dailininkas pokariu išliko ganėtinai romantizuoto meninio diskurso lauke, kur svarbu grožis ir harmonija, žmogaus vienybė su gamta.

Meninė šio kūrėjo lemtis buvo ypač neatsiejama nuo istorinių aplinkybių ir asmeninio gyvenimo dramų – todėl nuo pradžių besiskleidusi Vaičio, kaip Ieškotojo ir Improvizuotojo, charizma nenuvedė jo į pažadėtąją žemę, kur būtų labiau atsiskleidusi jo kaip modernių prieigų tapyboje puoselėtojo savitumas. Pagal ideologijos primestą turinį ir formą jis tiesiog bandė išlikti profesionalu ir daryti geriausia, ką jam leido brukami apribojimai. Ir nusipelno pagarbos už tai.

Vėlesnės, socialistinio realizmo kanonui pavaldžios kritikos, o ir nepriklausomybės laikotarpiu Jonas Vaitys vertintas gana palankiai, nepamirštas ir po mirties: įtrauktas į Lietuvos meno istoriją, įvertintas dėl tarpukariu plėtotos socialinės tematikos ir portretų, susilaukė monografinio pobūdžio leidinių su menotyrininkų Algio Dūdos ir Nijolės Tumėnienės tekstais6, aptartas keliuose konceptualesniuose straipsniuose, knygose apie KTDDI7. Nepriklausomos Lietuvos dešimtmečiais vėl grąžintas į viešąją erdvę dėl sūnaus architekto Leonardo veiklos ir surengtų bendrų su tėvu ar personalinių Jono Vaičio parodų.

1 Dailininkas iki paskutinės gyvenimo dienos rinko straipsnių dailės tematika iškarpas ir kruopščiai, su visa metrika klijavo jas į specialias knygas, kurias pats įrišdavo, – taip liko keliasdešimt tomų medžiagos, aprėpiančios 1929–1963 m. laikotarpį, kurios vertę sunku įkainoti.

2 Apie 1931 m. čia dar atsikėlė Balys Buračas, 1932 m. – Vytautas Kairiūkštis, tapęs viso gyvenimo draugu; kiek vėliau Panevėžyje apsigyveno dailininkai Vincas Dilka ir Povilas Puzinas.

3 „Mašinistas“ – „vienas reikšmingesnių darbininko portretų buržuazinio laikotarpio lietuvių dailėje“. Žr.: XX a. lietuvių dailės istorija. 1900–1940, t. 2. – Vilnius: Vaga, 1983, p. 122.

4 Plg. Jonas UMBRASAS. Lietuvių tapybos raida. 1900–1940: Srovės ir tendencijos. – Vilnius: Mokslas, 1987, p. 230–231; Jonas Vaitys. Tapyba: albumas / Sudarė Leonardas Vaitys, Danutė Zovienė, įvado autorė Nijolė Tumėnienė. – Vilnius: artseria, 2003, p. 9.

5 Mantas JUREVIČIUS. Kelios pastabos apie kritinę ontologiją. Žr.:  www. aplinkkeliai.lt

6 Algis DŪDA. Jonas Vaitys. – Vilnius: Vaga, 1967; Jonas Vaitys. Tapyba: albumas (2003); 2013 m. ta pati „artseria“ leidykla išleido monografiją-albumą su šio straipsnio autorės tekstu.

7 Apolonija VALIUŠKEVIČIŪTĖ. Kauno dailės institutas 1940–2000. –
Kaunas: Jono Petronio leidykla, 2002; Lijana ŠATAVIČIŪTĖ. Šeši Tekstilės katedros dešimtmečiai. Vilnius kaip dailės mokymo ir sklaidos centras. – Vilnius: VDA leidykla, 2003; Dalia RAMONIENĖ. Kauno meno mokyklos mokinių sąvadas. – Vilnius: VDA leidykla, 2006; Modernios Lietuvos dailės ištakos: Kauno meno mokykla / Sudarė Raimonda Kogelytė-Simanaitienė. – Vilnius: VDA leidykla, 2008; Giedrė JANKEVIČIŪTĖ. Intymizmas Antrojo pasaulinio karo metų Lietuvos dailėje // Naujasis židinys–Aidai. – 2011, Nr. 4.