Judas atpirkėjas

ŽURNALAS: KRANTAI
TEMA: Religija
AUTORIUS: Vainius Bakas
DATA: 2012-03

Judas atpirkėjas

Vainius Bakas

Kitoks požiūris į Judo Iskarijoto figūrą Niko Kazantzakio romane „Paskutinis gundymas“

Filologas Vainius BAKAS savo straipsnyje bando parodyti visiškai netradicinį, kitokį požiūrį į Judo Iskarijoto figūrą graikų rašytojo Niko KAZANTZAKIO (Nikos Kazantzakçs)romane „Paskutinis gundymas“. Taip pat plačiau pristatoma, kaip šios biblinės asmenybės vaizdavimas kūrinyje kinta, lyginant jį su Judo traktuote evangelijose. Aiškinamasi, kaip veikėjas Judas įvedamas į romaną, kaip autorius vaizduoja jo figūrą, elgesį, bendravimą su Jėzumi bei reikšmę tarp kitų Jėzaus mokinių.

Krikščioniškasis pasaulis jau daugiau nei du tūkstančius metų yra nusigręžęs nuo Pražūties sūnaus – Judo Iskarijoto – figūros. Šis biblinis veikėjas tapo išdaviko sinonimu, tačiau ar negali būti, kad mums tebetrūksta kitokio, nevienpusio požiūrio į Kristaus mokinį Judą, ar neįmanoma kitomis akimis pažvelgti į smerkiamąjį, suteikti jam naujų refleksijų, o galbūt net reabilituoti išdaviką? Ar neįmanoma sušvelninti pasmerktojo visiems laikams bausmės ne atleidžiančio Dievo, bet kritiškoje žmonijos sąmonėje?

            Pastarąjį dešimtmetį vis dažniau kyla diskusijos apie Judo figūros traktuotę ir galimą jos reabilitavimą. Pagrindinė, tačiau ne vienintelė to priežastis – bandymas sustabdyti neigiamą požiūrį į judėjus. Šis labai opus klausimas, taip pat ir noras permąstyti žmogiškąsias atlaidumo, užuojautos vertybes kviečia krikščionis atsigręžti į Judo figūrą, pasistengti naujai perskaityti jam paskirtą nuosprendį, pasitelkti į pagalbą kontekstą, kritinį mąstymą ir vaizduotę, kuri vis dėlto yra neatsiejama kultūrinės sąmonės ir pasąmonės dalis…

            Tačiau derėtų aiškiau suformuluoti ir įsigilinti į biblinį Judo vaizdavimą. Pagal krikščioniškąjį požiūrį, Judas Iskarijotas evangelijose traktuojamas kaip Kristaus išdavikas – apkabinimu, bučiniu jis romėnams nurodė Jėzų ir gavo piniginį atlygį – „trisdešimt sidabrinių“.

            Galima teigti, kad Judo išdavystė evangelijose fiksuojama tarsi dviem etapais: 1)Tuomet vienas iš Dvylikos, vardu Judas Iskarijotas, nuėjo pas aukštuosius kunigusir tarė: „Ką man duosite, jeigu jį išduosiu jums?“ Tie pasiūlė trisdešimt sidabrinių. Ir nuo to meto jis ieškojo progos išduoti Jėzų. (Mt 26, 14–16) Šį etapą galėtume pavadinti mentaline išdavyste – Judas Jėzų išduoda savo mintimis, protu, tačiau dar tik artėjama prie tikrojo išdavystės vyksmo. Antrajame etape Judas bučiniu išduoda mokytoją Alyvų kalne: „Kelkitės, eime! Štai mano išdavėjas čia pat“. Jam dar kalbant, štai pasirodė Judas, vienas iš Dvylikos, o su juo didelis būrys, ginkluotas kalavijais ir vėzdais, atsiųstas aukštųjų kunigų ir tautos seniūnų. Jo išdavėjas buvo nurodęs jiems ženklą, sakydamas: „Kurį pabučiuosiu, tai tas! Suimkite jį!“ Ir tuojau priėjęs prie Jėzaus tarė: „Sveikas, rabi!“ – ir pabučiavo jį. O Jėzus jam tarė: „Bičiuli, ko atėjai?“ Tuomet jie pripuolę nutvėrė jį ir suėmė. (Mt 26, 46–50) Šis klastingas Judo veiksmas – išdavystė per pabučiavimą – apibendrintas plačiai vartojamu posakiu „Judo bučinys“. Judo išdavystė buvo pasmerkta Šv. Luko evangelijoje, kur teigiama: „O šėtonas įėjo į Judą, vadinamą Iskarijotu, vieną iš dvylikos“. (Lk 22, 3)

            Evangelijoje pagal Matą randame žodžius: „Atėjus vakarui, Jėzus su dvylika mokinių susirinko prie stalo. Pradėjus valgyti, jis tarė: „Iš tiesų sakau jums: vienas iš jūsų mane išduos“. Jie labai nuliūdo ir ėmė <…> klausinėti: „Nejaugi aš, Viešpatie?“ Jis atsakė: „Mane išduos dažantis kartu su manim duoną dubenyje. Žmogaus Sūnus, tiesa, eina savo keliu, kaip apie jį parašyta, bet vargas tam žmogui, kuris išduos Žmogaus Sūnų. Geriau jam būtų buvę negimti“. Jo išdavėjas Judas paklausė: „Nejaugi aš, rabi?!“ Jis atsakė: „Tu tai sakai…“ (Mt 26, 20–25) Tokie esmingi žodžiai savaime pasmerkia ne tik Judo Iskarijoto poelgį, bet ir patį Judą, tą, kuris geriau iš viso nebūtų gimęs.

            Taip pat svarbus aspektas yra ir tai, kad evangelijose akcentuojamas Judo artumas, buvimas vienu iš Kristaus mokinių. Tikriausiai pats didžiausias išdavystės skausmas ir slypi tame artume – paradoksalu, jog „priešas“ yra „savas“, ne svetimas, ne atklydęs iš kitos kultūros, pavyzdžiui, romėnas. O juk Judas evangelijose yra laikomas tikru apaštalu. Evangelistai pažymi, kad jis buvo „vienas iš Dvylikos“ (Mt 26, 21; Mk 14, 18), Jėzus taip pat, kreipdamasis į apaštalus, sako: „vienas iš jūsų mane išduos“ (Mt 26, 21). O Petras Apaštalų Darbuose kalba: „jis juk buvo mūsų būryje ir turėjo dalį šioje tarnystėje“. (Apd 1, 17)

            Visiškai kitokią Judo interpretaciją, sulaužančią tradicinį požiūrį į Judo poelgio traktuotę, išreiškė graikų rašytojas ir filosofas Nikos Kazantzakis romane „Paskutinis gundymas“ (rež. Martinas Scorsese 1988-aisiais jį ekranizavo). Anotacijoje teigiama: tai epas apie Jėzų, jo kelionę ir tapsmą Gelbėtoju; tiksliau – tai pasakojimas apie žmogaus pareigą, nujaučiant pasaulio pabaigą ir siekiant išsigelbėjimo ne tik sau, bet ir žmonijai. Šiuo straipsniu dėmesį kreipsiu labiau į Judo figūros konstravimą romane, bandysiu išryškinti Judo Iskarijoto santykio su Kristumi vaizdavimą bei autoriaus įtaigiai sukurtus Judo vidinius monologus, kuriuose ir slypi Kazantzakio individualiosios Judo dramos interpretacijos: kokiu žvilgsniu dar galima pažiūrėti į Judo figūrą? kodėl Judas išduoda Kristų? galbūt Judas buvo Dievo plano dalis?

            Niko Kazantzakio romane Judas pirmą kartą pasirodo Kristaus sapne kaip nežemiškos išvaizdos raudonbarzdis, keistų, groteskiškų būtybių, kankintojų (ir kankinių), ieškančių Dievo Sūnaus, pulko vadas: Raudonbarzdis pasilenkė į juos, pažvelgė ir niekinamai papurtė savo gauruotą galvą: „Jie netiki, todėl ir išsigimė; jie netiki, todėl ir graužiuosi…“ – išgirdo miegantysis (Jėzus – V.B.) jo (Judo – V.B.) žodžius. <…> – Žiūrėkite! – šūktelėjo rodydamas žemyn, į slėnį, paskendusį ryto rūke.<…> – Jis ten! – šūktelėjo vadas (Judas – V.B.), rodydamas į didelį, žalumoje skendintį kaimą.<…> – Jis ten! Ten gyvena ir slepiasi, vilki drapanomis, vaikšto basas, dirba dailide, dedasi esąs ne Jis, kad išgelbėtų savo kailį; niekur jis nuo mūsų nepabėgs! Dievo akis jį užmatė! Sučiupkite jį, vyručiai!<…>

– Daug drapanotų ir basų, vade, daug dailidžių; pasakyk mums skiriamąjį ženklą, kaip jis atrodo, kur jį rasti, kad atpažintume; antraip mes nepajudėsime iš vietos; žinok, vade, tikrai niekur nepajudėsime, mes pavargome.

– Apkabinsiu jį ir pabučiuosiu – tai ir bus jums ženklas <…> Vardan Dievo, vyručiai, čiupkime jį!“ (p. 12–13)

            Šis sapno epizodas svarbus keliais aspektais: jis yra tarsi maža istorija, per tam tikrą „fikcinį“ kanalą – sapną – įsiterpianti į romano „tikrovės“ naratyvo srautą, tai svarbiausių įvykių santrauka, pasireiškianti Jėzaus sapno pavidalu. Jau romano pradžioje šiam apreiškiamas likimas: jo, kaip Dievo sūnaus, ieškos kankintojai, ir Judas, svarbiausioji sapno figūra, būsiąs jo išdavikas. Sapne atsiranda tiesioginė nuoroda į išdavystę pabučiuojant Jėzų ant Alyvų kalno. Siurrealistiškame sapne Judas piešiamas kaip vadas, Mokytojas, paskui kurį seka jo mokiniai. Taip pat šiame sapno epizode kuriamas įspūdis, jog Judas ir jo pasekėjai vykdo tam tikrą Dievo įsakymą, yra dieviškojo plano dalis.

            Jėzaus sapne Judas atrodo lyg mokytojas – kreipiasi į kiekvieną iš dvylikos savo pasekėjų. Svarbiausia monologo vieta, kurioje Judas kalba apie savo tikslą: „<…> palikau žmoną ir vaikus, kad surasčiau Mesiją! Šiam didžiajam tikslui reikia mūsų visų – velnių, angelų, ištvirkėlių, išsigimėlių… Taigi, sugaukime jį, vyručiai!“ (p. 16). Šiais žodžiais Kazantzakis paties Judo lūpomis teigia, kad Judas buvęs tarsi įrankis „didžiojo tikslo“, t. y. Dievo plano, išsipildymui, tarsi pakviestasis surasti Mesiją ir jį išduoti. Jis paaukoja asmeninę laimę išsižadėdamas turto, t. y. šeimos. Jėzaus pirmojo sapno – vizijos fone autorius leidžia Judui kalbėti ir pasakyti apie tolesnius įvykius.

            Romano vertėja Dalia Staponkutė pateikia savitų komentarų apie šio kūrinio sapno reikšmes (p.524): „Sapno svarba „Paskutiniame gundyme“ susišaukia su Karlo Jungo idėja apie artimą sapno ir tikrovės ryšį: be sapnų mūsų pasaulis būtų vienpusiškas – sapnai jį papildo ir praturtina. Jų prigimtis panaši į meno kūrinio, ir teisingiausia sapnus aiškinti kaip meno kūrinius, o ne moksliškai. Jorge Luisas Borgesas „Fikcijose“ patvirtina tą pačią mintį: „…sapnai priklauso Dievui <…> sapne girdėti žodžiai yra dieviški, jei jie ryškūs ir aiškūs, o juos tarianti esybė nematoma“. (Borges 2000, p. 119)

            Sapno svarstymai išryškėja Jėzui nubudus: „Naktį, man miegant, kažkas buvo atėjęs, – prakalbo jis pašnibždomis, lyg bijotų, kad paslaptingas lankytojas dar gali būti neišėjęs ir jo klausosi. – Dievaži, kažkas buvo atėjęs. Dievas. Dievas?.. O gal Demonas? Kas juos atskirs? Jie apsikeičia veidais: kartais Dievas tampa tamsa, o Demonas – šviesa, ir vargšas žmogaus protas kankinasi…“ (p. 19) Čia iškyla apreiškimo dvilypumas ir problema, kaip atskirti, katras veidas iš jų yra Dievo, o katras – demono. Vadinasi, žmogus savotiškai yra manipuliuojamas aukštesniųjų jėgų apsireiškimais, tačiau laisvas pasirinkimas pasiduoti Dievo valiai ar pagundai yra jo atsakomybė.

            Vėliau Judo figūra pasirodo (yra transformuojama) iš Jėzaus sapno – fikcijos į Jėzaus gyvenimo „tikrovę“. „Ant slenksčio stovėjo milžiniška vyro figūra – įraudusi, basakojė, atlapota krūtine, garbiniuota raudona barzda <…> – Ar pasiruošęs? – ir nelaukdamas atsakymo tęsė: – Ne, ne, kryžiaus tu neneši, aš tau sakau. Susirinko žmonės, ir Barabas su savo sekėjais nusileido nuo kalnų – įsilaušime į kalėjimą, išvaduosime Zelotą ir tada – nepurtyk galvos! – įvyks stebuklas. <…> Vakar tu turėjai būti tenai (sinagogoje – V.B.) ir klausytis savo dėdės (rabi – V.B.) <…> Jis pasakė, jog Zelotas, taip, tas pats Zelotas, kurį bedieviai romėnai šiandien ruošiasi nukryžiuoti, ko gero, ir bus Tas, kurio mes tiek amžių laukiame; jei neapginsime jo, jei nesuskubsime jo išvaduoti, žinok, taip jis ir numirs, neatvėręs tiesos apie save; jei suspėsime jį išgelbėti, įvyks stebuklas. Koks stebuklas? Ogi nusimes jis savo skarmalus, o jam ant galvos sužėrės karališkoji Dovydo karūna!” (p. 20–22) Jėzus atsako Judui: „– Ne, Mesijas taip neateina; jis niekada neišsižadės savo skarmalų ir nenešios karališkos karūnos, jo niekada nepuls gelbėti tauta, juolab – Dievas. Jo neįmanoma išgelbėti. Jis miršta vilkėdamas drapanomis; visi, netgi patys ištikimiausi bendražygiai, nusigręžia nuo jo, jis miršta visiškoje vienatvėje kur nors ant plikos kalno viršūnės, su erškėčių vainiku ant galvos“. (p. 22)

            Jau viename pirmųjų Jėzaus ir Judo pokalbių išryškėja esminiai ir nesuderinami jų pažiūrų skirtumai. Judas – zelotų pasekėjas – pasisako už ginkluotą sukilimą prieš romėnų valdžią. Jo įsivaizduojamas Mesijas turi būti stiprus, narsus, pasirengęs ginklu kovoti su romėnais. Taip pat, Judo supratimu, Mesiją reikia apginti fizine jėga ir išvaduoti iš romėnų kalėjimo. Judas laukia regimosios Mesijo metamorfozės – „Ogi nusimes jis savo skarmalus, o jam ant galvos sužėrės karališkoji Dovydo karūna!” – bei fizinės antgamtinės galios išraiškos. Jėzaus samprata, Mesijas turi būti nuolankus, jam visiškai nereikalinga fizinė gintis, ginklai, minios palaikymas, Mesijas neparodo savo regimosios dieviškos galios, demonstruodamas antgamtišką jėgą ir žiaurumą. Tokiame ryškiame Jėzaus ir Judo nuomonių kontraste galima įžvelgti vieną Judo išdavystės prielaidų – Judas tarsi nusivylė Jėzumi, pamatęs, kad šis nesiekia politinio ir karinio šalies išlaisvinimo. Judas paprasčiausiai negali suprasti Jėzaus laikysenos ir, būdamas veržlus zelotų karys, negali susitaikyti su nuolankumu savo priešams, meile savo priešams. Jėzaus laikysena ir idėjos Judui atrodo neracionalios, absurdiškos, keliančios visišką nusivylimą ir nepasitikėjimą.

            Toliau romane Jėzus, vienintelis iš visų žydų dailidžių, imasi pagal romėnų užsakymą daryti kryžių Zeloto nukryžiavimui. Šiame epizode Jėzus simboliškai pats neša kryžių ir tarsi iš dalies pirmą kartą išgyvena savo būsimąją kančią. Mano nuomone, esminis tikslas yra parodyti, jog Jėzus savyje numarina ginkluoto pasipriešinimo idėją – Zelotą ir jo simbolizuojamą ordiną – ir steigia savo nuolankią laikyseną.

            Išryškėjusios pažiūrų skirtybės įžiebia Judo širdyje pyktį Jėzui ir kartu abejonę, kad Jėzus galbūt ir yra Mesijas. „Raudonbarzdžio lūpos sukruto: – Tai gal tu ir esi?.. Tu?.. – sumikčiojo. <…> Jo (Judo – V.B.) mintyse grūmėsi įvairūs ženklai ir neįprasti dalykai, kurie supo jaunuolį nuo pat vaikystės ir netgi jam dar negimus… Kodėl ir kaip iš visų susirinkusių jaunikių vien tik Juozapo lazda pražydo?.. Kodėl būtent jam rabi į žmonas atidavė gražuolę Mariją, pasišventusią Dievui? <…> Ar tiesa, kad jaunoji pauosčiusi baltą lauko leliją ir nekaltai pastojusi savo pirmagimiu sūnumi?.. Ką reiškia sapnas, kurį, sako, ji regėjusi naktį prieš kūdikiui gimstant: pamatė dangų prasiveriant, angelus besileidžiant ir rikiuojantis tarsi paukščius ant apšiurusio jos namų stogo, sukant lizdą ir giedant; vieni jų budėję prie slenksčio, kiti sugužėję vidun, užkūrę ugnį ir šildę vandenį kūdikiui maudyti, treti virę sultinį gimdyvei atsigauti… <…> Jį (Judą – V.B.) vėl pagavo įniršis; iš padilbų žvelgė į jaunuolį (Jėzų – V.B.), kuris prikritęs kalė kryžių. „O gal tai jis? – klausinėjo savęs ir drebėjo. – Gal tai jis, kryžių meistras? <…> Ar tai gali būti jis?“ (p. 27–28)

            Kaip tik Judas įžvelgia Mesiją Jėzaus figūroje, ima matyti, kad tai jis ir yra pašauktasis. Tai rodo Judui suteikiamą įžvalgumą – jo mintyse, pasitelkus girdėtas istorijas apie Jėzaus kilmę, gimsta Jėzaus kaip Mesijo paveikslas. Judo mintyse užsimezga kankinančios abejonės.

            Tačiau, Judui tarnaujant ordine, nutinka kitas svarbus išbandymas – zelotų nariai pasmerkia Jėzų mirčiai už kryžių dirbimą ir pataikavimą romėnams, ir metant burtus paaiškėja, jog Judui pavesta nužudyti Jėzų. Užtikrintas savo užduotimi ir jos sėkme, jis atseka paskui Jėzų į vienuolyną, tačiau, kai stojama akistaton su beginkliu ir nuolankiu Jėzumi, nedrįsta jo paliesti, jame atsiveria naujos abejonės. Jėzus, parodydamas savo nuolankumą[1], palaužia Judo moralinę laikyseną: „Kas jis per žmogus, nesuprantu, – galvojo (Judas – V.B.). – Kas jam kelią rodo – demonas ar Dievas? Kad ir kas būtų – tvirta ranka prakeiktąjį veda. Jis nesipriešina, o tai ir yra pats didžiausias pasipriešinimas; negaliu aš avių pjauti; žmones galiu, o avių – ne…“ (p.161) Šioje situacijoje vėl įvyksta dialogas tarp Jėzaus ir Judo, išryškėja jų laikysenų skirtumai. Jėzus išaukština bendražmogiškumą, meilę visiems gyviems padarams, o Judas savo jėgas telkia vien tik į Izraelio tautą, niekindamas kitus žmones, kildamas į kovą su jais: „– Palik žmones ramybėje. Visi jie – žmonės. Ir graikai žmonės – tebūnie jie prakeikti! <…> ko tau jie parūpo? Apie Izraelį galvok; jei tau skauda, teskauda dėl Izraelio – visa kita velniop!“ (p. 162) Tačiau Judas palieka Jėzų gyvą tikėdamasis, jog šis dar prabils į Izraelio žmones, savyje laikydamas slaptą išsilaisvinimo viltį.

            Kitas svarbus Judo pasirodymas – kai Jėzus užstoja Mariją Magdalietę nuo įtūžusios minios, susirinkusios ją užmėtyti akmenimis. Judas pasirodo kaip stebėtojas: „Iš figmedžio šešėlio išlindo Judas. Jis stovėjo atokiau nuo visų ir stebėjo“; vėliau laukė Jėzaus kalbos miniai: „Dabar bus matyti, – sušnibždėjo, – kas jis per vienas, ko nori, ką pasakys žmonėms“, po to tarsi nusivilia: „Ak, jis dar nesupranta, – murmėjo, – kad ne visi mes broliai – nei izraelitai romėnams, nei izraelitai vieni kitiems <…> Silpna tavo pradžia, Dailidės sūnau! Laikykis!“ (p. 183) Pastaroji frazė tarsi parodo Judo solidarumą Jėzui, kuris vėliau įgauna ir fizinę išraišką, pasinaudodamas aukštu rangu zelotų ordine, Judas užstoja Jėzų ir Magdalietę prieš Barabą ir įtūžusią minią. Vėliau stiprėjančios Judo abejonės paskatina jį nusivesti Jėzų pas Joną Krikštytoją, kad tiek pačiam Jėzui paaiškėtų, ar jis iš tikrųjų esąs Mesijas, tiek Judas sužinotų, kaip elgtis toliau: „Tai mudviejų – mano ir tavo – pareiga sužinoti, kas tu esi, kokia ugnis tave degina – Izraelio Dievas ar Demonas?“ (p. 211)

            Keliaudamas su Jėzumi, sekdamas paskui jį, Judas vis dėlto pabrėžia savo poziciją – būti stipriųjų, ginkluotojų pusėje: „<…> kol tu kirvį laikai, aš su tavimi, jei jį numesi, aš tave paliksiu. Ne paskui tave einu, žinok, o paskui kirvį“ (p. 313), prisiima kantraus stebėtojo laikyseną. Tačiau greitai Judas pratrūksta, nesusivaldo, nes vėl stipriai išryškėja prieštaros tarp Jėzaus mokymo ir Judo minčių. Kelias į laisvę pradeda šakotis į du kitus: ginkluotą arba taikų, fizinį arba dvasinį išsilaisvinimą. Jėzus moko: „– Pamatai – tai siela, Judai. <…> Kol nepasikeis mūsų sielos, nepasikeis ir pasaulis aplink mus, Judai. Priešas – mūsų viduje, viduje romėnai, iš vidaus prasideda išsigelbėjimas!“ (p. 363) Tačiau Judo požiūris yra visiškai priešingas Jėzaus laikysenai: „ – O aš sakau, kad pamatai – tai kūnas!” <…> Pirma išvarysime romėnus! <…> Sukilimu! – rėkė šis. – <…> o paskui likę vieni kaip nors susitvarkysime su savo turtuoliais ir vargšais, skriaudėjais ir nuskriaustaisiais.“ (Ten pat)

            Nikos Kazantzakis pabrėžia Judo nesupratimą ir nenorą suprasti Jėzaus dvasinį mokymą. Judas keliauja su Jėzumi draskomas abejonių: „<…> daug mokytojo darbų jam patiko, tačiau kai ko jis negalėjo pakęsti; kartais mokytojo lūpomis griaudėja griežtasis Krikštytojas, o kartais, žiūrėk, tebemekena anas Dailidės sūnus: „Meilė! Meilė!“ Kokia meilė, dvasių regėtojau? Ką mylėti? Pasaulis gangrenuoja, peilio reikia – štai kas!”

            Kitas svarbus Jėzaus ir Judo „bičiulystės“ aspektas – Jėzaus lūpomis išsakyti pasitikėjimo žodžiai: „ – Judai, <…> šįvakar patikėsiu tau baisią paslaptį. <…> Tu ištvermingiausias iš visų mano bendražygių. Tik tu, matau, galėsi tai ištverti. Kitiems nieko nesakiau ir nesakysiu – jie neištvers“. Pagaliau Jėzus patiki savo didžiąją paslaptį būtent Judui: „ – Toks mano kelias, Judai, nerūstauk: kad pasaulis išsigelbėtų, aš privalau savo noru numirti“ (p. 404). Išgirdęs šiuos žodžius, Judas vis tiek negali susitaikyti su Jėzaus išsakytu Keliu. Pagrindinė to priežastis yra, matyt, nauji, Judo sąmonei neįtikėtini žodžiai, kad Mesijas neturi kautis ginklu, o tik nuolankiai žengti į mirtį: „Mirtimi jis (Judas – V.B.) nepasitikėjo – tai pats blogiausias kelias, koks tik gali būti – prikeltas iš mirusiųjų Lozorius jam kėlė šleikštulį“ (p. 405). Taigi, kaip galima matyti iš šios citatos, Judą gąsdino nesuvokiama prisikėlimo idėja, jis būgštavo, kad ir Jėzus, prisikėlęs po mirties kovos, bus panašus į Lozorių, o ne į tą Mesiją, veikiau – į gyvąjį lavoną. Ši baisi paslaptis sujaukia Judui protą, bet ir suartina su Jėzumi, iškelia Judo svarbą tarp kitų mokinių.

            Romane užsimezga glaudus, broliškas ryšys tarp Judo ir Jėzaus, kurį šis ir inicijuoja, prašydamas Judą: „– Stok šalia, Judai, mano draugėn. <…> Nepalik manęs vieno, Judai, brolau mano“. (p. 426) Jėzaus lūpomis nuskamba vieni svarbiausiųjų žodžių, kurie suteikia Judo figūrai ypatingos reikšmės, išskiria jį, pabrėždami stiprybę ir ištvermę: Judai, brolau mano, išmušė valanda. Ar pasiruošęs? – Dar kartą tavęs klausiu: kodėl aš? – Tu pats stipriausias, gi žinai. Kiti neištvertų. Ar buvai nuėjęs pas aukštąjį kunigą Kajafą? Ar kalbėjai su juo? <…> „Velykų naktį, pasakyk jam, Velykų vakarienei pasibaigus, Getsemanėje. Drąsos, Judai, brolau mano, ir sau to paties linkiu“. (p. 430) Judas prisiima Jėzaus paskirtą misiją: „Aš esu tyrlaukių akmuo, viską iškenčiu, mane jis ir išsirinko!“ (p. 411), tačiau vėliau jį apninka dvejonės: „– Jau kartą tavęs, rabi, klausiau – ar nėra kito kelio?“ Šis abejojimas parodo žmogišką nenorą išduoti savo mokytoją, nepasitikėjimą Jėzaus žadėtuoju prisikėlimu. Judas stengiasi ieškoti kito kelio, kuriuo einant nereikėtų išduoti Jėzaus ir šiam nereikėtų mirti kančiose. Tačiau Jėzus nurodo, koks yra Dievo planas ir kokius tikslus abu turi įgyvendinti: „Ištversi, Judai, brolau mano – jei pritrūksi jėgų, Dievas tau padės, nes taip reikia. Reikia, kad numirčiau, ir reikia, kad tu mane išduotumei – mes abu privalome išgelbėti pasaulį, padėk man“. (p. 440) Jėzaus ir Judo misijos yra lygiavertės, o vėliau („Dievas manęs pasigailėjo ir skyrė man lengvesnę pareigą – mirti ant kryžiaus“) išryškėja mintis, jog išduoti tą, kurį myli, yra didesnė kančia negu mirti ant kryžiaus. Vykdant Dievo planą, kuris reikalauja išduoti ir paklusniai tapti amžiams pasmerktu išdaviku, yra sunkiau negu kęsti kryžiaus kelią ir tris dienas merdėti ant kryžiaus.

            Apibendrinant Nikos Kazantzakio kūrinio idėją tenka vėl užduoti klausimą – tai kas gi yra Paskutinis gundymas? Į jį galiu atsakyti dvejopai: tai ir pati Kristaus kančia – kontrastas tarp dieviškosios ir žmogiškosios prigimties, ir kartu konkreti situacija: romane vaizduojamas Jėzaus nužengimas nuo kryžiaus, kurį Jėzus regi pasąmonėje. Tai išvirkščiojo doketizmo atmaina. Juk doketizmo (krikščionybės laikomo eretišku) požiūriu teigiama, kad Dievo Sūnus ant kryžiaus nekentėjo, o nukryžiavimą stebėję žmonės matė tik jo vaiduoklį, angelą. Kazantzakio romane gundymas įvyksta Jėzaus viduje, ne-realybėje, todėl ši mintis atlieka interpretacijos, vidinių svarstymų vaidmenį, kurio finale (kai Jėzui prieš akis „praplaukia“ vestuvės, šeimyninis gyvenimas, ateina senatvė) pasirodo Judo, kaip atpirkėjo, teisaus ir tiesaus savo misijai, figūra. Mano galva, romano „Paskutinis gundymas“ idėja parodo žmogaus begalinį norą ieškoti Dievo ir jo apraiškų net smerktinose asmenybėse, nebijoti atsigręžti į tą, nuo kurio kelis tūkstantmečius nusigręžę krikščionys, Judo figūroje įžvelgiantys vien išdaviką, šėtoną ir amžinąjį pasmerkimą. Tokie kūriniai įgauna svarbią reikšmę – galimybę polemizuoti su evangelijos tiesomis, krikščioniškuoju požiūriu bei esminėmis žmogaus moralinėmis vertybėmis. Juk Jėzus atėjo tam, kad „visi žmonės būtų išganyti“. Kyla tik vienas klausimas – ar esame pajėgūs atleisti ir į Judą pažvelgti rašytojo suteiktu žvilgsniu? Galbūt iš tikrųjų pragaras yra tuščias, nes Dievo meilė beribė?

 Vainius Bakas

 Literatūra

Nikos KAZANTZAKIS. Paskutinis gundymas / Iš graikų kalbos vertė Dalia Staponkutė. – Vilnius: Vaga, 2008.

Naujasis Testamentas / Vertimas iš graikų kalbos su paaiškinimais ir ekumeniniais įvadais. – Vilnius: Lietuvos Biblijos draugija, 1992.

Naujasis Testamentas / Vertė kun. Česlovas Kavaliauskas. – Vilnius, 2006.



[1] „Aš džiaugiuosi tave sutikęs, Judai, brolau mano; esu pasiruošęs. <…> Štai, Judai, tiesiu kaklą – esu pasiruošęs.“.