Juodkrantės dienoraštis

ŽURNALAS: METAI
TEMA: Poezija
AUTORIUS: Robertas Keturakis

DATA: 2012-08

Juodkrantės dienoraštis

Robertas Keturakis

 

Likimas – kas pasiekiama, o ne tai, kas duota.

Birutė M. F. Galdikas

 

I

 

Žvejojom Juodkrantės mažytėj prieplaukoj

rugpjūčio vakare. Jau karštligiškai degė

farvaterių žibintai. Ūkė baržos

ir slydo vėlios valtys pro švendrynus

prie savo lieptų. Trenkė žuvimi

ir marių prakaituotu kūnu. Skrido

pavandeniui į deltą antys. Dekoracijas

nakties iš pelėsėtų sandėlių gabeno

tamsveidžiai darbininkai, rinko vąšą

mėnulio sidabruotai skardai, tempė

pakulinius maišus su žvaigždėmis – – –

 

Aš pražiopsojau Tavo amžinumą

 

Namai lyg cukraus gabalai, nuslydę

į vandenis, tamsėjo pamatuos, paskui

juos sambrėška iki langų užliejo,

užpylė stogus, kaminus, medžius,

išstybusius palangėse. Siūbavo

kaproniniais mazgais prispaustos žvaigždės,

pablizgintos apspurusiais rankogaliais. Jaukus

nupjautų ajerų kvepėjimas. Bolavimas

drobinių marškinių prie vartų. Šulinių

liejimasis į vakarienės puodus – – –

Žinau: nespėsiu pasiruošti mirčiai,

Kankinamas gyvenimas ištirps –

kaip laužo pelenai nuošus bangai – – –

 

Būk amžinai sutinkama – lyg paskutinį kartą

 

 

II

 

Dabar jau neatsimenu, kodėl ėjau

per šiurkščią smėlio žolę – jūros!

 

Jau buvo pats pusiaudienis, nes, atmenu, šešėlis,

gerokai pailgėjęs, slinko įkairiau,

baidydamas gelsvus drugius. Šilta

ir prakaituota kardo įmautė raminančiai

prie kaklo glaudėsi – nešiausi, ant peties

pasvėręs, ginklą. Dešiniąja

atsilapojau marškinius: gūsingas vėjas

kvepėjo jūros kūnu. Dundesys širdies!

 

Ir štai, kada iki ilgosios kopos

dar liko dešimt stuomenų, iš įdubos

pakilo trys… Neatmenu veidų,

tik atmenu, kad nuleisti žemai

jų kalavijų smaigaliai, užgaudami žoles,

jau buvo tamsesni nei įtaukuoti ašmens.

 

Dundėjo jūra. Ir širdis! Į Žemaitiją

nuo vandenų platybės lėkė debesys.

Nebuvo baimės, vien tik balsas,

liepiąs atsargiai atmatuot žingsnius

iki ateivių, skaitant net ir tuos,

kuriuos į mano krantą mygė juodos kojos.

Nebuvo baimės, vien tik gaudesys,

nueinantis per sausgysles į ašmenis

vėsaus ir lengvo ginklo… Mano žeme,

jūs, šiurkščios smėlio žolės, jūra,

jau girdinti, kaip dundanti širdis

pasistiebia, kad pamatytų tavo

vylingą kūną, debesys,

nuo vandenų platybių lekiantys į Žemaitiją,

atimkit iš manęs gebėjimą numirti,

dabar atimkite gebėjimą numirti – – –

 

Vėliau, kada pasilenkiau, norėdamas įžvelgti veidus,

juos mano kraujas uždegė

grėsmingai urzgiančia liepsna.

 

 

III

 

Nebūtinai žodingieji traktatai

apie gyvenimo trapumą. Gal tvirčiau

žmogus pažvelgs į savo veidą, jei bent sykį

matys, kaip ūkana nusėda lomose

tarp kopų miegančių; kaip palvėj žydi

mėlynės, kaip lengvai nuo ruzgos iki ruzgos

keliauja skruzdėlė, žarstydama

ūseliais smėlį nuo takų…

 

Kaip viską drumsčia jūrinis! Tenai,

iš kur jis verčiasi, draskydamas žievėtus

audrynų debesis, gyvena ateitis.

Jos ilgos baltos rankos lipdo dieną,

kuri apkris pušų žiedais, o mums

atneš nežinomuosius, nuosekliai

iš tų žiedų sudėstančius likimą.

 

Jau sukalėm stalus po bronzinėm pušim.

Visi susėdo. Tik viena

vieta tuščia prie kylančio kamieno:

kur užtrukai, manasis būsimas gyvenime?

 

Tik jūrinis šniokštimas, sudraskytų

žievėtų debesų šiugždėjimas.

Nejau?..

 

 

IV

 

Jau krantas atitolo ir nuščiuvo. Marios

kalbėjo vien tik sau. Mes plaukėm

gilyn į ūkaną, matuodami atstumą

vienodais yriais. Herakleito saulė –

pėdos storumo – nugaląsta

ilgos dienos, į kitą dieną slydo:

pro ją prasišvietė toliausias krantas,

saulėtekio rasa ant šerpetotų bortų

ir būsimos audros gauruotos strėnos.

 

Aš noriu būti! Ūkanoj, vilny,

atraibuliavusioj iš Nemuno, atnešusioj

žilvičio grakštų lapą ant peties – kaip ženklą,

kad vasara mus išdavė. Aš noriu

žiūrėti į pasaulį ūkanų krantais

ir, slysdamas pro juodalksnių rimtumą,

visiems kartoti: išeitis yra!

 

Ne žiaurume ji – pereiti gaisru

atsidavimo arba meilės, kad kiti

terastų vien suskeldėjusią, karštą žemę.

Ji – vieną kartą išgirstam: aš noriu būti.

Nesvarbu,

kad pasakys tai lubino sėklelė,

atridinta lig deltos, ar žmogus,

įaugęs ledo sienoje, atsukęs

skafandro plyšį į miglotą

varinį Žemės pilnatį. Gilyn

į ūkaną vienodais yriais! Krantas

dejuoja, laužiamas gauruotų strėnų,

ir šokinėja tarp krumplių liepsnelės.

 

Atėjo laikas viską išdalyti

visiems pritarusiems, kad išeitis yra.

 

 

V

 

Gana pranešimų apie kisieliaus krantus!

Patikrinkite kiekvieną išpažintį, nes

nematėme undinių nei vakare, nei

rytą: turgelyje pardavinėjo jų iškamšas.

 

Ir dugno nematėme, bet pro detergentų

luobą girdėjome, kad čeksi giljotina

ten, giliausioj marių įduboj, atimdama

galvas, mokančias kalbėti tiesą.

 

Žvejai sėmė devynias ryto spalvas,

tamsesnes – pakrantėje, linksmesnes –

netoli farvaterių. Moterys rūšiavo vaivorykštės

skaidulas, klostė į vienodas skardines dėžutes.

 

Kuris tomis spalvomis išdrįsite nupiešti

visatos veidrodį?

 

VI

 

Aludžių pjuvenom užspringo saulė. Groja

apgirtęs orkestrėlis velniažinką.

Ir tu, man šnabždantis, kad nesutinka

jinai priimt nenuodėmingą rojų…

 

Mes išdrabstyti, tu sakai, po vidų

kiekvieno butelio, ir nesuręs

kiekviename po aukštą karvelidę, –

nė viename vaikystės nesuras.

 

O lūpų našlaitystė, tu sakai,

o našlaitystė priesaikų ir keiksmo,

dievybių ar šventvagiškų paveikslų,

kuriais nepatikės net ir vaikai…

 

Praryjame gyvenimus, pagardintus viltim,

kad būsim rožėm, augančiom iš ūko,

ir žaidžiam tragikomišką skiniuką

su sąžinės likučiais ir mirtim.

 

Gal dar išplauksim, baimės stumiami –

pradėt iš naujo, vėl pradėt iš naujo,

tačiau už ugnį atsakingas kraujas,

o mes nežinome, kaip taps jis ugnimi – – –

 

 

VII

 

Dešimtą grįžo keltas. Po penkių

minučių viskas buvo aišku:

skambučio jau nereikia anei laiško –

tikiu, kas vyksta. Už abu tikiu.

 

Lietus neįkyrus. Vaivorykščių skutai.

Apie žibintų astmišką šnypštimą –

gal pranašiškos netekimo žymės,

kurias, deja, tiktai dabar matai…

 

Visa mūs praeitis – lazda, terba ir plutos

ir debesynų stogas virš dienos.

Kaip dulkės vieškelio aš vadinuos,

todėl gal būta mano, gal nebūta…

 

Pernakt lietus, pernakt lietus lietus,

pernakt lietus visus ryšius išplovė

tarp mudviejų, užsemdamas vietovę,

kur mes save mylėjom – kaip kitus.

 

Kuris įpratinom už smūgį tarti dėkui?

 

 

VIII

 

Be nuovokos gyventa, be rimtų

tikslų, kurių užtektų pasiteisint.

Į ką tikiesi atsiremti? Laisvėn!

Kremti nagus? Ir akmenis kremtu!

 

Nė žodžio neeikvoti, jei reikės

tave pašaukti, skubančią į miglą.

Aš vėl aplenksiu atsargių mokyklą,

todėl, žiūrėdama į pasmerktą, juokies.

 

Skaičiuokit, geradariai, skatikus,

barstytus elgetoms dosnumo pirštais.

Sutraiškytos gyvybės neišgirstam,

bet sąžinės žiūrėjimas – dygus!

 

Bereikšmiai ir beprasmiai deriniai,

paaiškinę niekšybės vieną prasmę:

tiesa tiekkart juodesnė ir klampesnė,

kiekkart ją suvedžiodavo velniai.

 

Būrin, vaizbūnai, odlupiai, rangovai –

išmoksime gyvent neatlaidžiai!

Ką sako laikrodžiai? Jie surūdiję stovi,

tačiau turėtų užgiedot gaidžiai!

 

 

IX

 

Gyvenime, kupriuk tu mano mažas,

jau žvakė sudegė; ataušusius lašus

ir vėl liepsnelėm nešiu, – bus gražus

šešėlis krūpčiojantis – kaip miražas.

 

Guodėjai, pasiimkit vainikus:

pakito saulės spektras, – man nereikia

juodai ar violetiniai dažyto laiko –

nykus…

 

Aš prasmę užmiršau. Kiti primins man,

padovanos, į puslapius įspraus:

žiūrėkit, kiek miglojimo gudraus!

Galbūt todėl taip erzinančiai linksma…

 

Tai linksminkis, kupriuk tu mano mažas,

delnais paplosiu trankiai ir karštai!

Tik pabudėsi? Ačiū ir už tai…

Atsimeni, kaip graudžiai tirpo lašas?

 

Matai, kaip plinta danguje gaisai,

panašūs į bejausmį varpo dūžį?

Dar bus akimirka – suriksi ir pabusi…

Nekaltinki visų, kad vardą užmiršai.

 

 

X

 

Pusiau pasaulis! Kokia patirtis

padės jam suieškoti vientisumą?

Pakrantės šiugždesys pro šėmą dūmą

ir švendrių sušvelnėjusi tartis –

tai tu? Ar tik palša banga užklydo?

Prikalbinsiu visus palaukti iki ryto.

 

O rytą pievom nušokuos lietus –

šiltų šilagėlių papuręs ruožas.

Tavęs man nepavyti – žodis luošas,

tikėjimas išlikt – neišdidus.

Visai pasilieku už pralaimėtus,

todėl tau įkandin nubėgo lietūs.

 

O jeigu neteisus – tai kur esi

ir kaip man perduosi, kad laukia kitas, –

dabar jau vientisas, – pasaulis arba rytas?

Tušti keliai. Dienos akis blausi.

Gal ženklas bus, bet kaip save pakeisi,

užuovėjų belaisvi?

 

Ugnis! Ir tu liepsnoj! Ir pereina į liepsną

nepralaimėti gimęs kūnas lieknas,

vaiskus ir nepriklausomas. Žemai –

bedvasis veidas: be prisiminimų,

drumsta šviesa, šaukiuosi apgynimo,

kuri kentėjai ir ne man gimei –

 

XI

 

Tu beprotė mirtis tu ištvirkus beprotė –

išardyti visus o paskui sulygiuoti

 

sulygiuoti metalą irimą ir verksmą

vienišumo švarumą alsavimo šerkšną

 

tarpu žemės ir kūno palinkusi spindi

žaisdama vėl pasiūlai genijaus mintį:

 

susikaupk ir pabusk jei gyvenimas virsta

į liepsnelę kuri vos pasvydus numiršta

 

susikaupk ir pabusk jei gyvenimas melas

jei tiktai užsimerkę išliekam realūs

 

susikaupk ir pabusk jei matai kaip sukilo

prieš tave tavo pačio atodūsiai gilūs

 

pagailėki savęs bet pirmiau pagailėki

to kuris tavimi už tave pasilieka

 

 

XII

 

Šių eilėraščių autoriumi galėjo būti

kalnapušių žiauri ugnis išdriekus

vilnijantį besotį kūną

nuo vandenų lig vandenų

 

Galėjo užrašyti šias mintis

migrenos užkankintas suominis

arba vorai numezgę tunelius

į savo pražūtį

 

O gal jūs vartote vaškinį palimpsestą:

įlūžusiuose lapuos prasikiš

suakmenėję žvynai žiaunos

į kreidą pereinanti pašaipėlė

 

Arba sugargažėję žodžių liekanos:

aš gilumoj matau didžiulę

šviesos ir laimės nuojautą – tyliu

kad nesuprantantys nesunaikintų

 

XIII

 

Aš nemačiau šito skliauto sausyje

kada marių paviršius nesiskiria

nuo padangės: ir čia ir ten šmėsteli

pailgi šešėliai – paukščiai? žuvys?

žolių tumulai nešami vėjo?

 

Ir guli Nerija kaip šerkšnu apkaltas dalgis

ir jo spindesys primena ne vakarą

kada sėdėjome uogienojuose suglaudę pečius

o laiką nepriklausantį nuo mūsų: jis kerta

kraujagysles nervų ląsteles ir skausmas

mus pasiekia pavėlavęs: nespėji aiškintis – kas tai?

Užduodamas kitas klausimas – painus bet

suprantamas: kiek pilnos tavo rankos?

 

Kaip gražiai viskas atrodė tada sėdint

uogienojuos suglaudus pečius: purpuru apsiūtais

kraštais debesys senpušių didybė vėsos gūsiai nuo marių

graudus bendrumo jutimas – jis regis vienintelis

gali priešintis laiko kirčiams vienintelis pradeda

vadintis likimu arba visagalybe

 

Įsivyrauja platuma nemokame jos pavadinti

dvelkia pirmomis žemuogėmis nuo besvorių delnų

ant rankšluosčiu užtiesto stalo molio dubuo

medus liepinis šaukštas slidus suolas prijuostė

Motinos visa šios žemės istorija kasdieniška ir

pažįstama bijai prisiliesti: gal jos klostėse

tyko vaško trupiniai nežinomybė –

kaip bėga metai virš įsisūrėjusių džiūklių

švelnaus vakaro spindesio ir nelaukto

prisipažinimo kurio niekas negirdi