JuodkrantAi??s dienoraA?tis

A?URNALAS: METAI
TEMA: Poezija
AUTORIUS:Ai??Robertas Keturakis

DATA: 2012-08

JuodkrantAi??s dienoraA?tis

Robertas Keturakis

A�

Likimas ai??i?? kas pasiekiama, o ne tai, kas duota.

BirutAi?? M. F. Galdikas

A�

I

A�

A?vejojom JuodkrantAi??s maA?ytAi??j prieplaukoj

rugpjAi??A?io vakare. Jau karA?tligiA?kai degAi??

farvateriA? A?ibintai. A?kAi?? barA?os

ir slydo vAi??lios valtys pro A?vendrynus

prie savo lieptA?. TrenkAi?? A?uvimi

ir mariA? prakaituotu kAi??nu. Skrido

pavandeniui A? deltAi?? antys. Dekoracijas

nakties iA? pelAi??sAi??tA? sandAi??liA? gabeno

tamsveidA?iai darbininkai, rinko vAi??A?Ai??

mAi??nulio sidabruotai skardai, tempAi??

pakulinius maiA?us su A?vaigA?dAi??mis ai??i?? ai??i?? ai??i??

A�

AA? praA?iopsojau Tavo amA?inumAi??

A�

Namai lyg cukraus gabalai, nuslydAi??

A? vandenis, tamsAi??jo pamatuos, paskui

juos sambrAi??A?ka iki langA? uA?liejo,

uA?pylAi?? stogus, kaminus, medA?ius,

iA?stybusius palangAi??se. SiAi??bavo

kaproniniais mazgais prispaustos A?vaigA?dAi??s,

pablizgintos apspurusiais rankogaliais. Jaukus

nupjautA? ajerA? kvepAi??jimas. Bolavimas

drobiniA? marA?kiniA? prie vartA?. Ai??uliniA?

liejimasis A? vakarienAi??s puodus ai??i?? ai??i?? ai??i??

A?inau: nespAi??siu pasiruoA?ti mirA?iai,

Kankinamas gyvenimas iA?tirps ai??i??

kaip lauA?o pelenai nuoA?us bangai ai??i?? ai??i?? ai??i??

A�

BAi??k amA?inai sutinkama ai??i?? lyg paskutinA? kartAi??

A�

A�

II

A�

Dabar jau neatsimenu, kodAi??l Ai??jau

per A?iurkA?A?iAi?? smAi??lio A?olAi?? ai??i?? jAi??ros!

A�

Jau buvo pats pusiaudienis, nes, atmenu, A?eA?Ai??lis,

gerokai pailgAi??jAi??s, slinko A?kairiau,

baidydamas gelsvus drugius. Ai??ilta

ir prakaituota kardo A?mautAi?? raminanA?iai

prie kaklo glaudAi??si ai??i?? neA?iausi, ant peties

pasvAi??rAi??s, ginklAi??. DeA?iniAi??ja

atsilapojau marA?kinius: gAi??singas vAi??jas

kvepAi??jo jAi??ros kAi??nu. Dundesys A?irdies!

A�

Ir A?tai, kada iki ilgosios kopos

dar liko deA?imt stuomenA?, iA? A?dubos

pakilo trys… Neatmenu veidA?,

tik atmenu, kad nuleisti A?emai

jA? kalavijA? smaigaliai, uA?gaudami A?oles,

jau buvo tamsesni nei A?taukuoti aA?mens.

A�

DundAi??jo jAi??ra. Ir A?irdis! Ai?? A?emaitijAi??

nuo vandenA? platybAi??s lAi??kAi?? debesys.

Nebuvo baimAi??s, vien tik balsas,

liepiAi??s atsargiai atmatuot A?ingsnius

iki ateiviA?, skaitant net ir tuos,

kuriuos A? mano krantAi?? mygAi?? juodos kojos.

Nebuvo baimAi??s, vien tik gaudesys,

nueinantis per sausgysles A? aA?menis

vAi??saus ir lengvo ginklo… Mano A?eme,

jAi??s, A?iurkA?A?ios smAi??lio A?olAi??s, jAi??ra,

jau girdinti, kaip dundanti A?irdis

pasistiebia, kad pamatytA? tavo

vylingAi?? kAi??nAi??, debesys,

nuo vandenA? platybiA? lekiantys A? A?emaitijAi??,

atimkit iA? manAi??s gebAi??jimAi?? numirti,

dabar atimkite gebAi??jimAi?? numirti ai??i?? ai??i?? ai??i??

A�

VAi??liau, kada pasilenkiau, norAi??damas A?A?velgti veidus,

juos mano kraujas uA?degAi??

grAi??smingai urzgianA?ia liepsna.

A�

A�

III

A�

NebAi??tinai A?odingieji traktatai

apie gyvenimo trapumAi??. Gal tvirA?iau

A?mogus paA?velgs A? savo veidAi??, jei bent sykA?

matys, kaip Ai??kana nusAi??da lomose

tarp kopA? mieganA?iA?; kaip palvAi??j A?ydi

mAi??lynAi??s, kaip lengvai nuo ruzgos iki ruzgos

keliauja skruzdAi??lAi??, A?arstydama

Ai??seliais smAi??lA? nuo takA?…

A�

Kaip viskAi?? drumsA?ia jAi??rinis! Tenai,

iA? kur jis verA?iasi, draskydamas A?ievAi??tus

audrynA? debesis, gyvena ateitis.

Jos ilgos baltos rankos lipdo dienAi??,

kuri apkris puA?A? A?iedais, o mums

atneA? neA?inomuosius, nuosekliai

iA? tA? A?iedA? sudAi??stanA?ius likimAi??.

A�

Jau sukalAi??m stalus po bronzinAi??m puA?im.

Visi susAi??do. Tik viena

vieta tuA?A?ia prie kylanA?io kamieno:

kur uA?trukai, manasis bAi??simas gyvenime?

A�

Tik jAi??rinis A?niokA?timas, sudraskytA?

A?ievAi??tA? debesA? A?iugA?dAi??jimas.

Nejau?..

A�

A�

IV

A�

Jau krantas atitolo ir nuA?A?iuvo. Marios

kalbAi??jo vien tik sau. Mes plaukAi??m

gilyn A? Ai??kanAi??, matuodami atstumAi??

vienodais yriais. Herakleito saulAi?? ai??i??

pAi??dos storumo ai??i?? nugalAi??sta

ilgos dienos, A? kitAi?? dienAi?? slydo:

pro jAi?? prasiA?vietAi?? toliausias krantas,

saulAi??tekio rasa ant A?erpetotA? bortA?

ir bAi??simos audros gauruotos strAi??nos.

A�

AA? noriu bAi??ti! A?kanoj, vilny,

atraibuliavusioj iA? Nemuno, atneA?usioj

A?ilviA?io grakA?tA? lapAi?? ant peties ai??i?? kaip A?enklAi??,

kad vasara mus iA?davAi??. AA? noriu

A?iAi??rAi??ti A? pasaulA? Ai??kanA? krantais

ir, slysdamas pro juodalksniA? rimtumAi??,

visiems kartoti: iA?eitis yra!

A�

Ne A?iaurume ji ai??i?? pereiti gaisru

atsidavimo arba meilAi??s, kad kiti

terastA? vien suskeldAi??jusiAi??, karA?tAi?? A?emAi??.

Ji ai??i?? vienAi?? kartAi?? iA?girstam: aA? noriu bAi??ti.

Nesvarbu,

kad pasakys tai lubino sAi??klelAi??,

atridinta lig deltos, ar A?mogus,

A?augAi??s ledo sienoje, atsukAi??s

skafandro plyA?A? A? miglotAi??

varinA? A?emAi??s pilnatA?. Gilyn

A? Ai??kanAi?? vienodais yriais! Krantas

dejuoja, lauA?iamas gauruotA? strAi??nA?,

ir A?okinAi??ja tarp krumpliA? liepsnelAi??s.

A�

AtAi??jo laikas viskAi?? iA?dalyti

visiems pritarusiems, kad iA?eitis yra.

A�

A�

V

A�

Gana praneA?imA? apie kisieliaus krantus!

Patikrinkite kiekvienAi?? iA?paA?intA?, nes

nematAi??me undiniA? nei vakare, nei

rytAi??: turgelyje pardavinAi??jo jA? iA?kamA?as.

A�

Ir dugno nematAi??me, bet pro detergentA?

luobAi?? girdAi??jome, kad A?eksi giljotina

ten, giliausioj mariA? A?duboj, atimdama

galvas, mokanA?ias kalbAi??ti tiesAi??.

A�

A?vejai sAi??mAi?? devynias ryto spalvas,

tamsesnes ai??i?? pakrantAi??je, linksmesnes ai??i??

netoli farvateriA?. Moterys rAi??A?iavo vaivorykA?tAi??s

skaidulas, klostAi?? A? vienodas skardines dAi??A?utes.

A�

Kuris tomis spalvomis iA?drA?site nupieA?ti

visatos veidrodA??

A�

VI

A�

AludA?iA? pjuvenom uA?springo saulAi??. Groja

apgirtAi??s orkestrAi??lis velniaA?inkAi??.

Ir tu, man A?nabA?dantis, kad nesutinka

jinai priimt nenuodAi??mingAi?? rojA?…

A�

Mes iA?drabstyti, tu sakai, po vidA?

kiekvieno butelio, ir nesurAi??s

kiekviename po aukA?tAi?? karvelidAi??, ai??i??

nAi?? viename vaikystAi??s nesuras.

A�

O lAi??pA? naA?laitystAi??, tu sakai,

o naA?laitystAi?? priesaikA? ir keiksmo,

dievybiA? ar A?ventvagiA?kA? paveikslA?,

kuriais nepatikAi??s net ir vaikai…

A�

Praryjame gyvenimus, pagardintus viltim,

kad bAi??sim roA?Ai??m, auganA?iom iA? Ai??ko,

ir A?aidA?iam tragikomiA?kAi?? skiniukAi??

su sAi??A?inAi??s likuA?iais ir mirtim.

A�

Gal dar iA?plauksim, baimAi??s stumiami ai??i??

pradAi??t iA? naujo, vAi??l pradAi??t iA? naujo,

taA?iau uA? ugnA? atsakingas kraujas,

o mes neA?inome, kaip taps jis ugnimi ai??i?? ai??i?? ai??i??

A�

A�

VII

A�

DeA?imtAi?? grA?A?o keltas. Po penkiA?

minuA?iA? viskas buvo aiA?ku:

skambuA?io jau nereikia anei laiA?ko ai??i??

tikiu, kas vyksta. UA? abu tikiu.

A�

Lietus neA?kyrus. VaivorykA?A?iA? skutai.

Apie A?ibintA? astmiA?kAi?? A?nypA?timAi?? ai??i??

gal pranaA?iA?kos netekimo A?ymAi??s,

kurias, deja, tiktai dabar matai…

A�

Visa mAi??s praeitis ai??i?? lazda, terba ir plutos

ir debesynA? stogas virA? dienos.

Kaip dulkAi??s vieA?kelio aA? vadinuos,

todAi??l gal bAi??ta mano, gal nebAi??ta…

A�

Pernakt lietus, pernakt lietus lietus,

pernakt lietus visus ryA?ius iA?plovAi??

tarp mudviejA?, uA?semdamas vietovAi??,

kur mes save mylAi??jom ai??i?? kaip kitus.

A�

Kuris A?pratinom uA? smAi??gA? tarti dAi??kui?

A�

A�

VIII

A�

Be nuovokos gyventa, be rimtA?

tikslA?, kuriA? uA?tektA? pasiteisint.

Ai?? kAi?? tikiesi atsiremti? LaisvAi??n!

Kremti nagus? Ir akmenis kremtu!

A�

NAi?? A?odA?io neeikvoti, jei reikAi??s

tave paA?aukti, skubanA?iAi?? A? miglAi??.

AA? vAi??l aplenksiu atsargiA? mokyklAi??,

todAi??l, A?iAi??rAi??dama A? pasmerktAi??, juokies.

A�

SkaiA?iuokit, geradariai, skatikus,

barstytus elgetoms dosnumo pirA?tais.

SutraiA?kytos gyvybAi??s neiA?girstam,

bet sAi??A?inAi??s A?iAi??rAi??jimas ai??i?? dygus!

A�

BereikA?miai ir beprasmiai deriniai,

paaiA?kinAi?? niekA?ybAi??s vienAi?? prasmAi??:

tiesa tiekkart juodesnAi?? ir klampesnAi??,

kiekkart jAi?? suvedA?iodavo velniai.

A�

BAi??rin, vaizbAi??nai, odlupiai, rangovai ai??i??

iA?moksime gyvent neatlaidA?iai!

KAi?? sako laikrodA?iai? Jie surAi??dijAi?? stovi,

taA?iau turAi??tA? uA?giedot gaidA?iai!

A�

A�

IX

A�

Gyvenime, kupriuk tu mano maA?as,

jau A?vakAi?? sudegAi??; atauA?usius laA?us

ir vAi??l liepsnelAi??m neA?iu, ai??i?? bus graA?us

A?eA?Ai??lis krAi??pA?iojantis ai??i?? kaip miraA?as.

A�

GuodAi??jai, pasiimkit vainikus:

pakito saulAi??s spektras, ai??i?? man nereikia

juodai ar violetiniai daA?yto laiko ai??i??

nykus…

A�

AA? prasmAi?? uA?mirA?au. Kiti primins man,

padovanos, A? puslapius A?spraus:

A?iAi??rAi??kit, kiek miglojimo gudraus!

GalbAi??t todAi??l taip erzinanA?iai linksma…

A�

Tai linksminkis, kupriuk tu mano maA?as,

delnais paplosiu trankiai ir karA?tai!

Tik pabudAi??si? AA?iAi?? ir uA? tai…

Atsimeni, kaip graudA?iai tirpo laA?as?

A�

Matai, kaip plinta danguje gaisai,

panaA?Ai??s A? bejausmA? varpo dAi??A?A??

Dar bus akimirka ai??i?? suriksi ir pabusi…

Nekaltinki visA?, kad vardAi?? uA?mirA?ai.

A�

A�

X

A�

Pusiau pasaulis! Kokia patirtis

padAi??s jam suieA?koti vientisumAi???

PakrantAi??s A?iugA?desys pro A?Ai??mAi?? dAi??mAi??

ir A?vendriA? suA?velnAi??jusi tartis ai??i??

tai tu? Ar tik palA?a banga uA?klydo?

Prikalbinsiu visus palaukti iki ryto.

A�

O rytAi?? pievom nuA?okuos lietus ai??i??

A?iltA? A?ilagAi??liA? papurAi??s ruoA?as.

TavAi??s man nepavyti ai??i?? A?odis luoA?as,

tikAi??jimas iA?likt ai??i?? neiA?didus.

Visai pasilieku uA? pralaimAi??tus,

todAi??l tau A?kandin nubAi??go lietAi??s.

A�

O jeigu neteisus ai??i?? tai kur esi

ir kaip man perduosi, kad laukia kitas, ai??i??

dabar jau vientisas, ai??i?? pasaulis arba rytas?

TuA?ti keliai. Dienos akis blausi.

Gal A?enklas bus, bet kaip save pakeisi,

uA?uovAi??jA? belaisvi?

A�

Ugnis! Ir tu liepsnoj! Ir pereina A? liepsnAi??

nepralaimAi??ti gimAi??s kAi??nas lieknas,

vaiskus ir nepriklausomas. A?emai ai??i??

bedvasis veidas: be prisiminimA?,

drumsta A?viesa, A?aukiuosi apgynimo,

kuri kentAi??jai ir ne man gimei ai??i??

A�

XI

A�

Tu beprotAi?? mirtis tu iA?tvirkus beprotAi?? ai??i??

iA?ardyti visus o paskui sulygiuoti

A�

sulygiuoti metalAi?? irimAi?? ir verksmAi??

vieniA?umo A?varumAi?? alsavimo A?erkA?nAi??

A�

tarpu A?emAi??s ir kAi??no palinkusi spindi

A?aisdama vAi??l pasiAi??lai genijaus mintA?:

A�

susikaupk ir pabusk jei gyvenimas virsta

A? liepsnelAi?? kuri vos pasvydus numirA?ta

A�

susikaupk ir pabusk jei gyvenimas melas

jei tiktai uA?simerkAi?? iA?liekam realAi??s

A�

susikaupk ir pabusk jei matai kaip sukilo

prieA? tave tavo paA?io atodAi??siai gilAi??s

A�

pagailAi??ki savAi??s bet pirmiau pagailAi??ki

to kuris tavimi uA? tave pasilieka

A�

A�

XII

A�

Ai??iA? eilAi??raA?A?iA? autoriumi galAi??jo bAi??ti

kalnapuA?iA? A?iauri ugnis iA?driekus

vilnijantA? besotA? kAi??nAi??

nuo vandenA? lig vandenA?

A�

GalAi??jo uA?raA?yti A?ias mintis

migrenos uA?kankintas suominis

arba vorai numezgAi?? tunelius

A? savo praA?Ai??tA?

A�

O gal jAi??s vartote vaA?kinA? palimpsestAi??:

A?lAi??A?usiuose lapuos prasikiA?

suakmenAi??jAi?? A?vynai A?iaunos

A? kreidAi?? pereinanti paA?aipAi??lAi??

A�

Arba sugargaA?Ai??jAi?? A?odA?iA? liekanos:

aA? gilumoj matau didA?iulAi??

A?viesos ir laimAi??s nuojautAi?? ai??i?? tyliu

kad nesuprantantys nesunaikintA?

A�

XIII

A�

AA? nemaA?iau A?ito skliauto sausyje

kada mariA? pavirA?ius nesiskiria

nuo padangAi??s: ir A?ia ir ten A?mAi??steli

pailgi A?eA?Ai??liai ai??i?? paukA?A?iai? A?uvys?

A?oliA? tumulai neA?ami vAi??jo?

A�

Ir guli Nerija kaip A?erkA?nu apkaltas dalgis

ir jo spindesys primena ne vakarAi??

kada sAi??dAi??jome uogienojuose suglaudAi?? peA?ius

o laikAi?? nepriklausantA? nuo mAi??sA?: jis kerta

kraujagysles nervA? lAi??steles ir skausmas

mus pasiekia pavAi??lavAi??s: nespAi??ji aiA?kintis ai??i?? kas tai?

UA?duodamas kitas klausimas ai??i?? painus bet

suprantamas: kiek pilnos tavo rankos?

A�

Kaip graA?iai viskas atrodAi?? tada sAi??dint

uogienojuos suglaudus peA?ius: purpuru apsiAi??tais

kraA?tais debesys senpuA?iA? didybAi?? vAi??sos gAi??siai nuo mariA?

graudus bendrumo jutimas ai??i?? jis regis vienintelis

gali prieA?intis laiko kirA?iams vienintelis pradeda

vadintis likimu arba visagalybe

A�

Ai??sivyrauja platuma nemokame jos pavadinti

dvelkia pirmomis A?emuogAi??mis nuo besvoriA? delnA?

ant rankA?luosA?iu uA?tiesto stalo molio dubuo

medus liepinis A?aukA?tas slidus suolas prijuostAi??

Motinos visa A?ios A?emAi??s istorija kasdieniA?ka ir

paA?A?stama bijai prisiliesti: gal jos klostAi??se

tyko vaA?ko trupiniai neA?inomybAi?? ai??i??

kaip bAi??ga metai virA? A?sisAi??rAi??jusiA? dA?iAi??kliA?

A?velnaus vakaro spindesio ir nelaukto

prisipaA?inimo kurio niekas negirdi

Ai??