Ką aš žinau, arba Iš kur ėmėsi tas rudasis nykštukas Lapinas

ŽURNALAS: Kelionė su Bernardinai.lt
TEMA: Bendrakultūriniai tekstai
AUTORIUS: Donatas Petrošius

DATA: 2012-02

Ką aš žinau, arba Iš kur ėmėsi tas rudasis nykštukas Lapinas

Donatas Petrošius

Niekaip neišeina iš galvos Lapinas. Tas, kuris sutvėrė šį pasaulį. Tas pats, apie kurį 33 dienas trukusio kosmogoninio išsiplepėjimo metu, 19-bene-46-aisiais metais – arba šiek tiek vėliau – prancūzų antropologui Driauliui (o gal – Briauliui ar Griauliui) užsiminė vienas toks hogonas arba ogonas, žiūrint, kokiais šaltiniais remsies, per kur dabar, pametęs giją, mėginsi prie visko prisikasti; taigi – ką tas hogonas ar ogonas, dogonų genties išminčius, andai smulkiai supasakojo antropologui, po pusės amžiaus buvo bendrais bruožais paklota viename tokio žurnalo vardu „GEO“ numeryje. Lietuviškai.

Tas žurnalas, kuris mėtydavosi mano namuose, taip ir nepaklausiau, kieno užneštas, beveik trejus metus buvo mano parankinis skaitalas valgant. Tiesa, namo parvažiuoju tik per šventes, keliskart per metus. Retai, bet tada būnu verčiamas užstalėje atsigriebti už visus nebuvimus. Kai esi alkanas iš tikrųjų, tada nereikia jokių skaitalų dėmesiui nukreipti, o kai valgai šiaip – dėl to, kad šventės, arba vien tik todėl, kad pietų metas – tada tenka ko nors griebtis ir įsitverti – teksto arba pasaulio.

Per trejus metus puotaudamas galėjau perskaityti krūvą žurnalų, ir būtų viskas taikiai išrūkę iš galvos. O dabar – nebeišeina pamiršti. Nes skaičiau tą patį per tą patį – vieno žurnalo vieną straipsnį. Tad ir dabar, važiuojant namo šventėms, mintis apie namiškius, maistą, gėrimus ir orus užgožė Lapinas. Tiksliau – to Lapino sukurtas pasaulis, dogonai, hogonas ar ogonas, kuris per 33 dienas išklojo viską o viską. Įsivaizdavau, kaip skaitysiu apie tai, kad dogonai be jokių teleskopų iš kažkur žinojo, jog Sirijaus žvaigždė yra net ne dvinarė, o trinarė – visai neseniai naujausiais teleskopais įžiūrėta, kad toje ryškiausioje mūsų skliauto sistemoje šalia Sirijaus A ir baltojo nykštuko Sirijaus B yra dar rudasis nykštukas. Įsivaizdavau, kaip rysiu akimis sakinius apie dogonų kalendorines apeigas, Didžiąją Šventę, kuri ištinka kartą per 60 metų (per tiek laiko ten, Sirijuose, viskas apsisuka), kuriai jau metas pradėti ruoštis, nes ji beveik ant nosies – prasidės tuoj, po 15 metų, truks gal 7 – ar panašiai, vadinasi, – metas skaptuoti naują Didžiosios Motinos, Visų Kaukių Gimdytojos, kaukę. Rasiu parašyta apie tai ir apie visa kita – taip pat ir apie Lapiną.

Bet nuvykęs radau, kad slaptavietėje nebėra to žurnalo su tais dogonais ir tuo Lapinu. Tą kertinį švenčių atributą buvau paslėpęs matomiausioje vietoje, žurnalinio stalelio pastalėje. Konspiracija pagal visas lapių taisykles, nuo jų nusižiūrėjau, nes buvau girdėjęs istoriją apie tai, kad kartą į mano kaimynų vištas įsimetė rudosios. Ilgai jų nepagavo, nes nežinojo, iš kur jos ateina. O lapės neateidavo iš niekur – jos gyveno toje sodyboje – išsirausė urvą prie kūdros ir – būdavo – peša vištas nesislapstydamos, nes kas pagalvotų, kad tokie dalykai darosi vidury baltos dienos. Mokytojai per pertraukas gerdami arbatą matydavo pro langus, bet pedagogams nūnai griežtai draudžiama naudoti smurtą prieš smulkiuosius plėšrūnus ir kitas klastingąsias gyvybės formas ar kaip kitaip kištis į evoliuciją.

Prisipažinsiu – man ta istorija apie lapes ir kaimynų Janavičių vištas yra miglota ir iki galo neaiški, norėčiau peršokti į kitą potemę, o kad ir skaitantiesiems būtų panašiai neaišku, kaip ir man, būčiau linkęs įterpti iliustraciją. Bet tai ne nuo manęs, rašančiojo, priklauso.

Galbūt šią istoriją pradėti derėjo taip: Namuose savo Lapino neradau, dėl to, vos tik grįžęs po švenčių atgal į tarnybą, puoliau jo ieškoti internete. O kas tas internetas, ką ten esu pasidėjęs ir ar ten verta ką saugoti? Nežinau. Regis, žvelgiant iš kokių šešiasdešimties metų perspektyvos, nieko ten pastovaus. Atminties defragmentavimo aikštelė. Nyksmo procesas. Kartais pasižymi kokią nuorodą – o po pusmečio, žiūrėk, kaip nebūta. Tarkim, sėdi kažkas – baltasis metraštininkas – metus, kitus, kaupia savo įsivaizdavimą apie pasaulį, pamažu prisijunko tave, informacijos vartotoją, o po to tam kažkam viskas nusibosta, jis nustoja mokėti mokestį už talpinimą, ir turinys iškrenta iš erdvės. Kaip tas žurnalas. Gal ir yra kažkur, gal nebėra. Staiga dingsta dalis šaltinių, kuriais rėmeisi. Ką tada daryti – pasitelkti vaizduotę ir užpildyti baltas dėmes savamintiškai, savavaizdiškai, savalapiškai? Ar laukti, kol ratas apsisuks, ir viskas taps beveik taip, kaip buvo.

Man ir taip viskas jau aišku. Į internetą lindau tik tam, kad kitiems įrodymų – nors ne, kaip tik – priešingai, kaip tik – sau ir niekam kitam. Nematau jokio reikalo, nejaučiu jokio mesianistinio potraukio kam nors aiškinti, kad šį pasaulį sukuriant dalyvavo Lapinas, nes nuorodos nieko neįrodo, jei žmogus netiki.

Va ir įsipainiojau, o juk buvau sau prisiekęs, kad nelįsiu į tą internetą. Tiksliau – į internetą lįsiu, bet apie jį nekalbėsiu iš techninės pusės, nes su technika pykstuosi, o su kuo pykstiesi, apie tą nieko gražaus nepasakysi.

Schemas praleidžiame. Juolab – kad su kampainiais ir algoritminėmis liniuotėmis pripaistoma dalykėlių, kurių nepatikrinsi. Vaikai, išminčiai ir visi kiti pranašai schemas braižo iš rankos – kreivas šleivas. Už tai viskas vos akį užmetus.

Dabar paaiškinsiu iš kitos pusės. Nepraėjus nė mėnesiui po to, kai grįžau neradęs Lapino, neištvėriau ir pažiūrėjau, ar nėra jo Google paieškos sistemoje (ir iškart man peršasi asociacija su trinare Sirijaus sistema, kur tas rudasis nykštukas, matyt, ir bus Lapinas – o kairėje pusėje – krumpliai beveik remiasi dabar rašant – naujausia Nastopkos semiotika: 1) taisau studijų spragas; 2) laikau prislėgęs Marshallo McLuhano „Kaip suprasti medijas“ – su paantrašte: „Žmogaus tęsiniai“ – jei nepamiršiu laiku pasakyti, kam viskas taip sudėliota); tai va – neištvėriau nepažiūrėjęs per Google ieškyklę, kur mano Lapinas.

Lietuviškai, aišku, neprisišauksi. Angliškai – Wikipedijoje tarsi tyčia nė žodžio apie Lapiną, bet palaukit palaukit – žiojausi sušukti užmetęs akį į reprezentacinę to šaltinio dogonų fotografiją, kurioje pirmame plane stovi du tokie juodomis kaukėmis, o jose galima įžiūrėti civilizaciškai nepridengtus abiejų lyčių atributus – ir viskas? – ne, kaip tik – visas gražumas antrame plane: sėdi toks vienas su oranžine, ugningai ruda kauke – Lapinas, kas daugiau – Lapinas – ir spokso, tarsi atsainiai, į tuodu juodomis kaukėmis su genitalijų fragmentais – ir spokso, tarsi meistras į savo ką tik išdrožtus baibokėlius. Va tau ir visa postkosmogonija: Kūrėjas, Lapinas, Tas, kurio ieškojau, – nei tekste, nei nuorodose neminimas, maža to – stumiamas lauk net iš vizualiųjų plotmių.

Vieną akimirką buvau bebandąs pasiduoti natūraliam pasipiktinimui, bet po to staiga racionalumo kampainis sumatavo proporcijas: juk ne pirmas kartais, kai šiame pasaulyje lytiniai organai užgožia esmę. Turbūt ir ne paskutinis.

Trinarė sistema būdinga ne tik Sirijui, bet ir pasakoms bei tokiems kaip šis, stebuklais besiremiantiems, rašiniams. Pirmasis dėmuo – Lapino prisijaukinimas: pliusas (yra); antrasis – Lapino praradimas: irgi yra šioje istorijoje, akivaizdu. Turėtų būti ir trečioji dalis – apie Lapino susigrąžinimą, atgavimą. Bet čia jau būtų perviršis. Labai didelė pagunda lįsti vėl į Google ir šįkart vietoj raktinio žodžio dogons įvesti dogon fox – ir še tau: pilna to tavo Lapino, kurį turėjai, kurį tareisi praradęs, ir jau buvai nutaręs nebeieškoti, bet nesusilaikei: nuklioksėjai iki pirmojo šaltinio ir – su palengvėjimu – aptikai, kad čia dogonų Lapinas yra ne tas, ugninis demiurgas, o šiaip – blyškioji antgamtinė dvaselė, už saujelę riešutų padedanti nuspėti ateitį. Bet ir gerai, kad čia ne tas ir ne ta. Slėpkis ramus, manasis Lapine, tūnok tyliai ir niekam nesisapnuok, kol rašau.

Niekada nesuprasdavau – jei toks tekstas kaip šis (kitaip sakant – techninė literatūra) yra pasakojimas apie tai, ko nėra iš tikrųjų, vadinasi, prarasdamas nieko neprarandi. To, ką sugalvojai, išmesti iš galvos nebegali. Arba – juo labiau norėtum pamiršti, tuo sunkiau užsimiršta. Arba – rodos, jau pamiršai, o, žiūrėk, kada nors išlenda – neatsiklausęs – reikia tau to, ar nebereikia.

Mano galvoje, o nuo dabar – jau ir tekste, egzistuoja toks vaizdinys: vasara, pati liepos kaitra, vidurdienis – einu šieno vartyti, o gal traukti į volus; peršoku Pelą, prieinu prie mūsų ganyklos ir girdžiu, kad Jančių pusėje kažko šaukia visa gerkle trys ar keturi žmonės – kaip pablūdę. Labai nekreipiu dėmesio – ko tik nesu matęs per šienapjūtes – tai arklys pasibaido, tai traktorininkas pamiršta pavarą užgesus varikliui išjungti – po to, užvedus, kad rauna iš vietos – kartą Degučiams tvarto sieną taip išvertė. Bet šįkart nutinka tai, ko iki tol nebuvau matęs – matau: parlekia tiesiai į mane anų šienautojų pabaidytas Lapinas. Tą pačią akimirką – jau aš – šaukiu kaip laukinis, mojuoju šake virš galvos – tarsi tas Lapinas būtų pasiutęs, tarsi žinočiau tai.

Po to dar daug kartų panašiai susidursiu su savo mintimis, kurių visai nepageidauju, išmoksiu jas nuvyti į šoną – be šūksnių ir šakių.

Mano (tai yra – mano perskaitytų dogonų) Lapino žvaigždė Sirijus dar kitaip vadinama Šuns žvaigžde, nes yra ryškiausias Didžiojo Šuns žvaigždyno šviesulys. Niekada nesu galvojęs apie Lapiną kaip apie šunį. Nei apie Lapiną kaip apie vilką. Apie šunis galvoju kasdien: apie šunis kaip šunis, ir apie šunis kaip vilkus. Lapiškumas, išsprūstantis iš šuns ar vilko, kai pavargsta akys, yra ta bauginama paguoda, kad dėl nieko negali būti tikras. Žiūri į vieną žvaigždę, o ten žybsi trys. Randi neieškodamas – ir sustingsti, nes pasirodo, kad toliau nebėra kur. Bet kad yra.

Dar ne taip seniai guodė idėja, jog žmogus yra begalinis jau vien dėl to, kad jo „tęsiniai“ yra visokios medijos. Gali transliuoti save visomis kryptimis – plūduriuoti toje skaitmeninėje begalybėje, tiražuotis, daugintis kopijomis. Nepastebėjau, kada nutiko taip, kad laikmenų savo išorinėms ir vidinėms informacijoms laikyti įsigijau tiek, kiek man nebereikia. Kelios dešimtys DVD diskų, į kuriuos trečius metus neberandu, ko įrašyti, pusė terabaito padovanotos tuščios atminties kompiuteryje – bet ta tuštuma nekūrybinga, baisingai nebyli, kitaip, nei nenaudojamos zonos smegenų atmintyje, iš kur kartais pasirodo Lapinas – ar kas kitas vietoj jo; kurio iš pradžių baidausi kaip svetimo, pasiutlige įtariamo kitoniškumo (man, įsivaizduojančiam, kad mano totemas – padaras, besiplėšantis tarp šuns ir vilko, savo žodyne „kitoniškumą“ laisvai keičiu „lapiškumą“) – bet peršokdamas atgal į skardas ir skaitmenines diskų rieves sakau: ačiū, visa tai – ne man, įsitikinau – elektra nėra informacija, prietaisai ir jų keliami virpesiai nėra mano tęsiniai – viso labo protezai, tuščios skardinės nuo arbatžolių ar maltos kavos – gaila išmesti į šiukšlyną, nes gražios ir patogios, nors matai, kaip jų virtuvėje, palubėje, daugėja ir žinai, jog niekada nepritaikysi praktiškai, bet kol turi iliuzijų, kad pravers bent varžteliams susidėti, kuriuos seniausiai visus išmėtei – seniai baigėsi garantinis laikas, – sako tyliai prisėlinęs Lapinas, – jei tas pasaulis visai suges, pasidarysim naują, daug geresnį.

Gal palik, Lapine, prašau, man šitą pasaulį – tokį, koks jis dabar yra. Nes jei tu jį ir sukursi geresnį, kas iš to – jį atpasakodamas vėl sugadinsiu, vėl išsigąsiu, pamatęs tave parlekiantį nei iš šio, nei iš to.