Kaimynai kaimynams – be konfrontacijos

ŽURNALAS: LITERATŪRA IR MENAS
TEMA: Bendrakultūriniai renginiai
AUTORIUS: Laimantas Jonušys
DATA: 2012-11

Kaimynai kaimynams – be konfrontacijos

Laimantas Jonušys

Apie Lietuvių PEN centro atstovų viešnagę Lenkijoje

Kornelijus Platelis, Anna Nasiłowska, Herkus Kunčius, Julia Hartwig, Adamas Pomorskis, savo kūrybą skaito Piotras Matywieckis. Witoldo J. Szuleckio nuotrauka
Kornelijus Platelis, Anna Nasiłowska, Herkus Kunčius, Julia Hartwig, Adamas Pomorskis, savo kūrybą skaito Piotras Matywieckis. Witoldo J. Szuleckio nuotrauka

Prieš dešimt metų viešėdamas Airijoje, rašytojų ir vertėjų kūrybos namuose, atpažinau vieno svečio šiaurinį airišką akcentą, veikiau specifinę intonaciją. Toje draugijoje pasakiau, kad šią kalbėseną pažįstu iš vieno šaltinio – per televizijos žinias girdėdavau kalbant IRA politinio sparno vadovus Gerry Adamsą ir Martiną McGuinnessą. Mano pašnekovai pašiurpo, kad šį dialektą pažinau tik iš tokių airių ekstremistų kalbų, nors dauguma jų buvo Airijos Respublikos gyventojai, nepuoselėjantys simpatijų Britanijos politikai jų saloje.
Antra vertus, intelektualai XX a. istorijoje yra daug prisidirbę, ypač kaip „naudingi idiotai“ (ši frazė priskiriama Leninui), t. y. tie Vakarų (arba ir Lietuvos) kairuoliai, kurie pataikavo Sovietų Sąjungai. Tarp intelektualų yra buvę ir narčių nacionalistų. Bet vis dėlto dažniausiai kaip tik kultūros žmonės tiesė tiltus tarp tautų ir – tarp valstybių, kurios turi sunkią tarpusavio santykių praeitį. Tą patį galime matyti lietuvių ir lenkų tarpusavio santykiuose. Lankydamiesi su atsakomuoju Lietuvių PEN centro vizitu Varšuvoje ir Krokuvoje, ne kartą galėjome tarti, kad jeigu abiejų pusių santykius lemtų rašytojai, didelių problemų nebūtų.
Pernai rudenį Vilniuje viešėjo Lenkų PEN centro delegacija, o dabar kiek kuklesnėmis pajėgomis (keturiese) mes lankėmės Varšuvoje ir Krokuvoje. Šią kelionę organizavo Lenkų PEN centras (daugiausia pirmininko Adamo Pomorskio pastangomis), Lietuvos kultūros atašė Lenkijoje Rasa Rimickaitė, koordinavo Tarptautinių kultūros programų centras Vilniuje (šis lietuvių literatų atvykimą į Lenkiją iš dalies finansavo iš lietuvių literatūros sklaidai skirtos programos).
„Kaip gražiai skamba lietuvių kalba“, –­ sakė ne vienas klausytojas po kūrybos vakaro, surengto spalio 22 d. Varšuvoje, Literatūros namuose. O vakaro pradžioje pasigirdus Kornelijaus Platelio eilėraščiams, pvz., „Magams“, pagalvojau, kad tame užsienio fone mūsų poezija tikrai nedaro gėdos, tą patį galima pasakyti ir apie vėliau skambėjusias Gintaro Bleizgio eiles bei Herkaus Kunčiaus apsakymą (buvo neįprasta matyti Herkų su kostiumu, o Gintarą be jo). Visi keturi lenkiškai suprantame ir net, geriau ar blogiau, kalbame, tad minėtieji rašytojai, jau prieš tai susipažinę su vertimais (jie buvo skaitomi tuoj po originalaus teksto), patys įsitikino, kad Adamas Pomorskis ir Zuzana Mrozikowa išvertė gerai, su prasmės ir ritmo pajautomis. Be mūsiškių, vakare dalyvavo dar ir lenkų rašytojai: poetai Piotras Matywieckis ir Marzanna Kielar, prozininkė ir literatūros tyrinėtoja Anna Nasiłowska, lenkų ypač gerbiama (kaip teko įsitikinti), jau solidaus amžiaus, bet vis dar žvali, poetė Julia Hartwig.
Pusantros valandos trukęs vakaras neprailgo – patyręs tokių renginių dalyvis Adamas Pomorskis vėliau sakė atkreipęs dėmesį į svarbų ženklą: nebuvo nuobodulį išduodančio kėdžių girgždinimo.
Kitą dieną vykusioje diskusijoje (ten, kur mes visi dar kartą išsiaiškinome, kad galima draugiškai kalbėtis ir gerai suprasti vieni kitus) dalyvavo nemažai lenkų kultūrinio elito – žinomas publicistas, įvairių premijų laureatas Edwinas Bendykas, organizacijos „Atvira respublika“ (Otwarta Rzeczpospolita) prezidentė Paula Sawicka (knygos „Ir buvo meilė gete“ bendraautorė), buvęs švietimo ministras Marekas Sawickis, Lenkijos prezidento patarėjas, buvęs disidentas Janas Litinskis, rašytojas ir buvęs Lenkų PEN centro pirmininkas Jacekas Bocheńskis ir kiti.
Kalbėtis galima, kai užantyje laikomi ne priekaištai, o geranoriška nuostata, ir pripažįstamos savųjų klaidos. O ir kas gi tie savieji? Mūsų bičiuliai lenkai anaiptol neketino tapatintis su narčiausiais Lietuvos lenkų politiniais lyderiais, jie prisiminė, kad atsikuriant Lietuvos valstybei svarbūs Vilnijos politikai nebuvo linkę paremti nepriklausomybės, o ir dabartiniai veikėjai neišvengia Maskvos įtakos.
Antra vertus, neturime didelių iliuzijų, kad mūsų veikla viską pakeis į gerąją pusę; diskusijoje kalbėjome anaiptol ne tik apie politiką, bet ir apie literatūrą – kad reikia daryti tai, ką mokame ir sugebame. Lenkų literatūra jau vien kiekybe yra didesnė už lietuvių, be to, ji gerai žinoma pasaulyje, tad nekeista, kad daugiau verčiama iš lenkų į lietuvių, o ne atvirkščiai. Vis dėlto šeimininkai ne kartą apgailestavo, kad lietuvių rašytojai per mažai verčiami į lenkų kalbą – tai turi keistis, ir vienas sumanymas jau vykdomas abiejų PEN centrų pastangomis: mūsų pusė paruošė didelę lietuvių poezijos antologiją, ir ji dabar bus verčiama į lenkų kalbą. Ateityje tikimasi išleisti prozos ir (arba) eseistikos rinkinį.
Šiemet solidus žurnalas „Literatura na Świecie“ pristatė Herkaus Kunčiaus ir Sauliaus Tomo Kondroto kūrybą. Mūsų apsilankymas žurnalo redakcijoje man padvelkė nostalgija ir priminė tuos jau tolimus laikus, kai per šį lenkišką leidinį pažinau nemažai pasaulio literatūros: redakcijos prieangyje lentynoje buvo išdėstyti tie senesnieji, mažo formato, stori žurnalai išraiškingai iliustruotais viršeliais.
Be to, Varšuvoje buvome pakviesti į ilgus pokalbius net dviejose radijo stotyse: privačioje „Radio Wnet“ (kur mus priėmė gerai lietuviškai kalbanti Paulina Ciucka) ir visuomeninio radijo antrojoje programoje – ten kalbino žurnalistė, publicistė, kelių knygų autorė Joanna Szwedowska.
Taip pat buvo įdomu apsilankyti Lietuvos ambasadoje, kur mus maloniai priėmė ambasadorė Loreta Zakarevičienė.
O neformaliame vakarėlyje aktyviai reiškėsi ir garsi lenkų kultūros figūra, gaivališkos energijos Adamas Michnikas, bet apie tai daugiau galėtų papasakoti su juo į itin gilų pašnekesį leidęsis Herkus Kunčius, jis taip pat galėtų paaiškinti, kad geram bendradarbiavimui itin padeda ir asmeniniai ryšiai. Šiaip jau reikia pripažinti, kad be Herkaus, prieš porą metų tapusio Lietuvių PEN centro pirmininku, šie susitikimai (pernai ir šiemet) apskritai vargu ar būtų įvykę.
Kai Lenkijoje populistinė opozicija pūtė įprastą skandalą ir mirtinus kaltinimus valdžiai dėl vis to paties – politinio elito žūties lėktuvo katastrofoje prie Smolensko – mūsų kelionė į Krokuvą buvo priderinta prie svarbių renginių: knygų mugės, Konrado literatūros festivalio ir konferencijos, skirtos UNESCO literatūros miestams ir juose vykstantiems literatūros renginiams. Ir Varšuvoje, ir Krokuvoje visur buvome globojami Adamo Pomorskio ir atašė Rasos Rimickaitės. Kadangi kai kuriems iš mūsų (bent jau man) lenkų kalba prisimiršusi, nebuvo būtinybės vien ja visur kliautis, tad tokiais atvejais visada padėdavo Rasa, visuose pokalbiuose kuo puikiausiai verčianti pasisakymus į lenkų kalbą.

Šiek tiek subjektyvių įspūdžių

„Kokie kultūringi taksistai Lenkijoje“, –­­ nustebęs sakau Adamui Pomorskiui. „Tai ne Lenkijoje, o Krokuvoje“, – sako jis. Iš tikrųjų Krokuvos taksistai neįtikėtinai inteligentiški. Vienas per radiją paleidęs klasikinę muziką, kitas supranta, kai jam Adamas sako, kad mums prieš nosį taksi veža Turowicziaus (ilgamečio katalikiško kultūrinio leidinio „Tygodnik Powszechny“ redaktoriaus) dukterį: „A, tada atleistina.“
Lenkų ir lietuvių kultūrininkų renginyje Varšuvoje dalyvavau prieš 21 metus –­ 1991-ųjų gegužę, kai Lietuvoje dar žvangino ginklais sovietinė kariuomenė, ekonomikoje burbuliavo pereinamasis chaosas, laisvėjančioje rinkoje viešpatavo doleris, o Lenkijos zlotas jau buvo nusiraminęs ir konvertuojamas. Kornelijus Platelis, tada Lietuvių PEN centro pirmininkas, dar pasinaudojo proga pabendrauti su tuometiniu Lenkų PEN centro vadovu Arturu Międzyrzeckiu, iškilia lenkų literatūros figūra.
Tuomet dauguma mūsų (o atvyko visas autobusas) gana gerai kalbėjome lenkiškai ir vertėjų nereikėjo. Iš lenkų, kaip ir tikėjomės, patyrėme didelį palankumą vadavimuisi iš Sovietijos, ir visi kartu džiaugėmės, kad mūsų tautų tarpusavio santykiai galiausiai pakrypo ne konfrontacijos, o santarvės linkme, nors dar buvo likę trinties.
Nežinau, ką tada būčiau atsakęs, jeigu kas būtų paklausęs, ar tos trinties dar bus ir po 20 metų. O jeigu dabar kas paklaustų, kaip bus po 20 metų? Matyt, taip pat kaip dabar. Ir, beje, tai nėra blogiausias atvejis, žvelgiant, tarkim, 20 metų į praeitį.
Kadangi jau seniai esame ne kolchoze, be to, esame ne politikai, į Lenkiją, kaip PEN centro atstovai, važiavome nė kiek nederinę kokios nors bendros nuomonės ar pozicijos, o savaime (toks klausimas net nekilo) gerbdami vienas kito nuovoką ir supratimą. Tad čia padėstysiu, kaip atrodo man asmeniškai. Regis, bent kai kurie lenkai suprato mano kiek skeptišką požiūrį į vadinamąją Abiejų Tautų Respubliką, kurią jie vadina Pierwsza Rzeczpospolita. „Mes lietuviams, baltarusiams ir ukrainiečiams visada peršame tą Pirmosios Respublikos prisiminimą, bet jie sukūrė jau kitokias valstybes, visai kitokiu pagrindu ir su kitomis valstybinėmis kalbomis“, –­ maždaug taip buvo pasakyta, aiškiai suvokiant, kad tos Pirmosios Respublikos atgaivinimas buvo Żeligowskio ir jo kohortos veiksmų pagrindas, dabar mums visai nepriimtinas.
Daug nesileisdamas į argumentus, pateiksiu du teiginius, kurie Varšuvoje, regis, irgi buvo suprasti. Mes visų pirma turime draugauti ne dėl to, kad kažkada seniai turėjome bendrą valstybę, o nepaisant to, kad daug vėlesniais laikais, jau dabar egzistuojančių atskirų valstybių pagrindu, tarpusavyje kariavome. Vienijanti simbolinė figūra yra ne Adomas Mickevičius, o Czesławas Miłoszas.