Kaimynų literatūra – kaip sava ir kaip pažįstama?

ŽURNALAS: KRANTAI
TEMA: Lenkų literatūros vertimai
AUTORIUS: Algis Kalėda
DATA: 2013-09

Kaimynų literatūra – kaip sava ir kaip pažįstama?

Algis Kalėda

(Apie lenkų literatūros vertimus)

 

Literatūros tyrinėtojo ir vertėjo Algio KALĖDOS straipsnyje siekiama pateikti apibendrintą lenkų literatūros recepcijos, visų pirma – vertimų, vaizdą Lietuvoje. Empirinius (iš dalies ir teorinius) šios problematikos tyrinėjimų pamatus XX a. sukūrė tokie lietuvių mokslininkai kaip Mykolas Biržiška, Vincas Mykolaitis-Putinas, Vytautas Kubilius, Regina Mikšytė, Jonas Ruškus, Eugenija Ulčinaitė ir kiti. Itin didžiulis empirinės medžiagos kiekis (vien Adomo Mickevičiaus vertimų į lietuvių kalbą bibliografija užima daugiau kaip šimtą puslapių teksto!) neleidžia koncentruotis į smulkią vertimų problematikos analizę, todėl teko pasitenkinti trumpomis atskirų istorinių etapų charakteristikomis, taip pat – gana lakoniškais dabartinės lenkų literatūros sklaidos būklės apibūdinimais. Šiuo atveju (kitaip negu, tarkim, kalbant apie vokiečių, prancūzų ar italų literatūrų recepciją) literatūrinių procesų vyksmą itin stipriai veikė bendras lietuvių ir lenkų tautinių politinių santykių laukas. Be to, juk puikiai žinoma, kad šie literatūrų kontaktai užsimezgė labai seniai, tęsiasi nuo pat lietuvių literatūros ištakų (jau Martynas Mažvydas medžiagos sėmėsi iš lenkų liuterono Jano Seklucjano katekizmų ir giesmynų) iki mūsų dienų. Vertimų pobūdis, lygis, galų gale kiekis skirtingais laikotarpiais labai įvairavo. Nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu (maždaug nuo 1990 metų) verčiami bemaž visų žanrų lenkų literatūros kūriniai – poezija, proza, drama, eseistika, fantastinė, vaikų literatūra. Tarp vertėjų – įvairių grupių atstovai: žymūs lietuvių rašytojai, vertėjai profesionalai, mėgėjai, pavyzdžiui, Justinas Marcinkevičius, Sigitas Geda, Tomas Venclova, Kornelijus Platelis, Eugenijus Ališanka, Vytautas Bložė, taip pat Irena Aleksaitė, Vyturys Jarutis, Vytautas Dekšnys. Straipsnyje pars pro toto principu aptariami Czesławo Miłoszo, Wisławos Szymborskos, Witoldo  Gombrowicziaus, Zbigniewo Herberto, Jerzy Pilcho ir kitų žymių lenkų kūrėjų vertimai į lietuvių kalbą.

Algis Kalėda

Kaimynų literatūra – kaip sava ir kaip pažįstama?

(Apie lenkų literatūros vertimus)

Stójmy! – jak cicho! – słyszę ciągnące żurawie,

Których by nie dościgły źrenice sokoła;

Słyszę, kędy się motyl kołysa na trawie

Kędy wąż śliską piersią dotyka się zioła.

W takiej ciszy! – tak ucho naciągam ciekawie,

Że słyszałbym głos z Litwy. – Jedźmy, nikt nie woła.

Adam Mickiewicz, „Stepy Akermańskie“

Palaukim!.. Kaip tylu… Girdėt, kaip gervės traukia,

Net sakalo akis jų ten neįžiūrėtų.

Girdžiu, kaip žiogas smilgoj supasi iš lėto,

Kaip krūtine slidžia žaltys per žolę braukia.

Įsiklausau tyloj… Išgirst ausis galėtų

Balsus iš Lietuvos. Važiuokim, nieks nešaukia.

Adomas Mickevičius, „Akermano stepės“, vertė Vincas Mykolaitis-Putinas

 

Apie kontekstus ir prieigas

…Teksto pradžioje pateikiau prieš kone du šimtus metų parašyto kongenialaus soneto ir jo vertimo, kuriuo prieš pusšimtį metų siekė originalui prilygti įžymus mūsų poetas, citatą. Ar prilygo, nepaisant kurių ne kurių semantikos neatitikimų? Priekabus skaitytojas ar zoiliškas kritikas atrastų pakeistas leksemas (vietoj źrenicevyzdžiai – akys; vietoje motyl – drugys – žiogas), dar vieną kitą mažmožį. Bet ar meninio teksto vertime yra nesvarbių mažmožių? Ar įmanu išversti poeziją? Šia proga iškyla ir dar vienas klausimas: ar vertimai, ypač rimuotos, eufonijos sąskambiais ornamentuotos, poezijos vertimai, apskritai gali prilygti originalams? Juoba ar gali įveikti laiko barjerus? Į tokius klausimus nėra, ir turbūt negali būti, vienareikšmio atsakymo, kadangi čia susipina tokie sunkiai identifikuojami dalykai kaip autoriaus ir vertėjo talentas, teksto ir konteksto santykiai, kalbiniai skirtumai, tautinės kultūros tradicijos, pagaliau – adresato (skaitytojo) gebėjimas atpažinti ir interpretuoti prasmių slinktis.

Ne tik dėl to apie lenkų literatūros sklaidą, lenkų autorių kūrinių vertimus Lietuvoje kalbėti ir lengva, ir keblu. Tokį ambivalentiškumą neabejotinai lemia daug susikryžiuojančių, neretai sunkiai apčiuopiamų veiksnių, be galo gausios istorinės, kultūrinės, socialinės, politinės, psichologinės, emocinės ir dar kitokios aplinkybės, kurių terpėje plėtojosi lietuvių ir lenkų literatūrinis bendravimas. Tai itin platus empirinės medžiagos klodas, teikiantis daug galimybių įvairiakrypčiams euristiniams svarstymams, masinantiems literatūrologus (antai vien Adomo Mickevičiaus vertimų į lietuvių kalbą bibliografija sudaro atskirą knygą!). Kita vertus, kaip tik medžiagos gausumas bei istorijos eigoje nuolat iškylantys kuo įvairiausio pobūdžio literatūriniai ir kultūriniai sąlyčiai bei ryšiai sukuria nevienareikšmį heterogeninį lauką, kurį atpažinti nėra paprasta. Be to, juk puikiai žinoma, kad šie literatūrų kontaktai užsimezgė labai seniai, tęsiasi nuo pat lietuvių literatūros ištakų (jau Martynas Mažvydas medžiagos sėmėsi iš lenkų liuterono Jano Seklucjano katekizmų ir giesmynų) iki mūsų dienų. Vertimų pobūdis, lygis, galų gale ir  kiekis skirtingais laikotarpiais labai įvairavo. Kokią vertę mūsų dienomis turi, pavyzdžiui, Vinco Kudirkos, Motiejaus Gustaičio ar Konstantino Šakenio vertimai? Veikiau pažintinę, o ne meninę.

Tad pirmiausia gal derėtų nubrėžti bent kontūrinį šių fenomenalių sąveikų plotą, paryškinti tam tikras diachronines atodangas, turėjusias reikšmingos įtakos lenkų literatūros vertimams.

Šiuo atveju (kitaip negu, tarkim, kalbant apie vokiečių, prancūzų ar italų literatūrų recepciją) literatūrinių procesų vyksmą itin stipriai veikė bendras lietuvių ir lenkų tautinių santykių laukas. Žinoma, konkretesnes šių sąlygų konfigūracijas determinavo istoriniai kontekstai: vienoks požiūris į lenkų kultūrą ir literatūrą lietuvių šviesuomenėje vyravo XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje, kitoks – tarpukario nepriklausomoje Lietuvoje, dar kitoks – sovietiniu laikotarpiu. Visais šiais ankstesniais laikotarpiais lenkų autorių kūriniai buvo traktuojami selektyviai, daugiausia pagal apriorines prielaidas, atsižvelgiant į tam tikrą jų pragmatiškumo statusą. Vertimai visų pirma turėjo tenkinti tautines patriotines lietuvių aspiracijas, iškelti šlovingą Lietuvos valstybės praeitį, didingus jos valdovų žygius, pasiaukojamą tėvynės meilę, išskirtinį nacionalinį mentalitetą, gamtos grožį ir kitus sakraliuosius, quasi mitinius ornamentus. Kita vertus, jau tais laikais radosi etninių konfliktų bei sandūrų, suaižiusių taip pat ir vėlesniųjų laikotarpių kultūrinę giminystę.

Suprantama, jog kaip tik dėl šių priežasčių daugiausia dėmesio skirta lenkų romantizmo korifėjams, pirmiausia, be abejo, Adomui Mickevičiui. Pasak vaizdingos ir kone imperatyvios Vytauto Kubiliaus reziumuojančios išvados, „[šis poetas] buvo ta aukštastiebė antena, kuri pirmoji Lietuvoje pagavo sklindančias per pasaulį romantizmo bangas ir jas lokalizavo prie Nemuno ir Neries. Jis sukūrė embleminį Lietuvos kraštovaizdžio vaizdą, poetinę tėvynės grožio ir meilės formulę, savo spinduliuojančiu ryškumu pranokstančią daugelį panašių formulių. <…> Lietuvai, žengusiai iš vieno sukilimo į kitą su žūtbūtine drąsa ir pasiaukojimo neviltimi, nebuvo didesnio, artimesnio, lietuviškesnio genijaus, kaip Adomas Mickevičius“1. Tad nenuostabu, kad didžio romantiko kūriniai buvo itin gausiai verčiami, adaptuojami, parafrazuojami, populiarinami, ir ne tik XIX a. literatų, kai buvo pakilusi aukšta jo recepcijos banga, bet ir vėliau. Tačiau tyrėjas nurodo ir kitas esmingas abipusių sąveikų ištarmes –  iškelia ir lietuviškos tematikos svarbą lenkų pranašams (wieszczom), apskritai lenkų kultūrinei sąmonei. „[Rašytojai] kėlė iš užmaršties herojišką Lietuvos praeitį, atgaivino jos nacionalinius herojus, sukūrė meniškus Lietuvos kraštovaizdžio ir lietuvio psichikos etalonus. <…> Pagoniškos Lietuvos galybės ir heroizmo mitas, sukurtas lenkų romantikų, savo šaknimis siekia XIV–XVI a. vadinamuosius „Lietuvos metraščius“2. Ši vaizdavimo paradigma buvo tęsiama ir vėliau, jos aidai ryškūs daugelio žymių šiuolaikinių lenkų rašytojų kūryboje, neminint jau Czesławo Miłoszo arba Tadeuszo Konwickio. Todėl kalbant apie lenkų literatūros vertimus būtina suvokti lietuviškos tematikos turtingumą ir sugestyvumą, taip pat – vadinamosios lenkakalbės Lietuvos literatūros (ypatingai mums artimos, kone savos) fenomeną3.

Palyginti reikšminga vertimų iš lenkų kalbos atžvilgiu buvo XX amžiaus pradžia, kada greta tradicinių autorių (kaip, pavyzdžiui, Juliuszas Słowackis, Władysławas Syrokomla, Józefas Ignacas Kraszewskis, Maria Rodziewiczówna, Maria Konopnicka, Eliza Orzeszkowa, Henrykas Sienkiewiczius) buvo plačiau susidomėta ir lenkų modernistais – Kazimierzu Tetmajeriu, Stanisławu Brzozowskiu, Stanisławu Przybyszewskiu, Andrzejumi Niemojewskiu.  Tarpukario laikotarpiu vertimų diapazonas prasiplėtė, imta versti įvairesnių žanrų ir meninių krypčių autorius. Pasirodo garsūs Sienkiewicziaus („Quo vadis“, „Ugnimi ir kalaviju“), Orzeszkowos („Meiras Ezofovičius“), Bolesławo Pruso („Faraonas“), Stefano Żeromskio („Pavasarėjant“, „Nuodėmės istorija“), kitų rašytojų kūriniai. Kita vertus, plito ir vadinamoji populiari literatūra, visų pirma Helenos Mniszek ir Antonio Marczyńskio. Pokario laikotarpiu daugiausia dėmesio skirta literatūros klasikai bei gana schematiškiems socialistinės lenkų literatūros kūrėjams, atitinkantiems to meto politinius ideologinius kriterijus. Žinoma, buvo ir gražių išimčių (pavyzdys – Konwickio romanai „Šiuolaikinis sapnininkas“ ir „Skylė danguje“.

Po 1990 metų jau galima kalbėti apie visai naujas, normalias vertimų nuostatas, tad literatūriniai mainai tapo gerokai mažiau suvaržyti išankstinių ideologinių direktyvų bei politinių reikalavimų. Į pirmą vietą iškilo meninė (tiesa, kartais ir komercinė) vertimų vertė. Šiuo metu iš lenkų kalbos verčiami kone visų žanrų kūriniai: proza, poezija, eseistika, drama, vaikų, nuotykinė, fantastinė literatūra. Vien 1998–2013 metų laikotarpiu išversta per pusantro šimto knygų (!), o populiariausios autorės statusas priklauso detektyvinius nuotykinius romanus rašančiai Joannai Chmielewskai, – lietuviškai išleista dvylika jos knygų. Tęsiant skaičių kalbą, dera paminėti, kad iš lenkų kalbos verčia keliasdešimt vertėjų, tiesa, vieni gausiau, kiti – sporadiškai, vieni – pripažintą rimtąją literatūrą, kiti – populiarius ir paklausius kūrinius. Tarp aktyviausių priskirtini (ne abėcėlės tvarka) Irena Aleksaitė, Birutė Jonuškaitė, Vytautas Dekšnys, Eugenijus Ališanka, Vyturys Jarutis, Kazys Uscila, Rytė Janauskaitė, Rimvydas Strielkūnas, Vidas Morkūnas, Violeta Šoblinskaitė…

Savaime suprantama, tokioje vertimų gausoje nelengva surikiuoti vertybines paradigmas, išskirti knygas, kurios turi nekvestionuojamą statusą ir geriausiai reprezentuoja šiuolaikinę lenkų literatūrą. Tačiau neabejotinai į tokią gretą reikia įrašyti Czesławą Miłoszą, Wisławą Szymborską, Zbigniewą Herbertą, Witoldą Gombrowiczių, Bruną Schulzą, Józefą Mackiewiczių, Tadeuszą Konwickį, Stanisławą Lemą, Stanisławą Różewiczių, Adamą Zagajewskį, Jerzį Pilchą, Pawełą Huelle, Wiesławą Myśliwskį, Olgą Tokarczuk, Andrzejų Sapkowskį… Šalia jų galima būtų paminėti ir daugiau kūrėjų, prabilusių lietuviškai; vis dėlto nesinori ribotis statistika ir bibliografinėmis nuorodomis, – juoba kad šių iškilių autorių kūryba gali būti traktuojama pagal principą pars pro toto, tai yra ir kaip geriausiai reprezentuojanti kaimynų literatūrą, ir kaip mūsų vertėjų gebėjimų rodiklis.

Apie poezijos (ne)skaidrumą  

Ar galime pasigirti, kad lietuviškai pažįstame klasikinės, elitinės lenkų poezijos kanoną? Optimistiškai nusiteikęs literatūros gerbėjas atsakytų veikiau nuosaikiai teigiamai: juk turime puikiai išverstą nemažą dalį A. Mickevičiaus, Cz. Miłoszo, W. Szymborskos, Z. Herberto kūrybos, taip pat – pluoštelį J., Cypriano Kamilio Norwido, Leopoldo Staffo, pagaliau T. Różewicziaus, A. Zagajewskio poetinių kūrinių. O jeigu dar pridėtume periodikoje, almanachuose išbarstytus gausius dabartinių autorių, neretai mūsų poetams vertėjams gerai pažįstamų, draugų (tokių, toli neieškant, turi Eugenijus Ališanka, Kornelijus Platelis, Rolandas Rastauskas, Almis Grybauskas ir Vytautas Dekšnys, ir Julius Keleras…) posmus! Tie nūdienos poetika alsuojantys eilėraščiai, išversti į lietuvių kalbą išties tinkamai reprezentuoja moderniosios lenkų poezijos akiračius, taip pat, kita vertus, oriai paliudija mūsų kūrėjų meistrystę.  Bet dabar norėčiau keletą žodžių pasakyti apie klasiką.

Jau senokai svarstau: kodėl mūsų poetai vis dėlto taip mažai verčia rimuotą lenkų poeziją, o jai tinkamai atstovautų daugelis labai puikių, talentingų kūrėjų. Juk bemaž neturime lietuviško Juliuszo Słowackio su įspūdinguoju „Karaliumi Dvasia”, kitomis poemomis, dramomis (vienintelė jo „Poezijos“ rinktinė išleista dar 1959 metais…), neturime Adamo Asnyko, Jano Kasprowicziaus, Stanisławo Wyspiańskio, kitų „Jaunosios Lenkijos“ atstovų, rimavimo korifėjų skamandritų (Juliano Tuwimo, Jarosławo Iwaszkiewicziaus, Antonio Słonimskio, Marijos Pawlikowskos-Jasnorzewskos, Jano Lechonio, Kazimierzo Wierzyńskio), įstabaus žodžio mago Bolesławo Leśmiano (tiesa, dėl gausybės naujadarų jis kone neišverčiamas),  bemaž nepažįstame Konstanto Ildefonso Gałczyńskio… Tą gretą galima būtų be galo tęsti.

Be abejo, į kiek retorinį klausimą, „kodėl šitokia grakšti, išraiškinga poezija taip mažai verčiama?“, galima būtų tiesiog atsakyti – ji per sunki ir nešiuolaikiška (arba: per sunki, todėl nešiuolaikiška). Titanišką Vinco Mykolaičio-Putino ir Justino Marcinkevičiaus triūsą verčiant „Poną Tadą“ vargu ar kas artimiausiu metu išdrįs net bandyti pakartoti, – sakykim, siekdamas perteikti Słowackio metafizinius sunkiai identifikuojamų metaforų bei simbolių aidus,  vingrius Asnyko ar Staffo sonetus… O kaip, regis, šios tokios meistriškos strofos galėtų ir turėti prabilti lietuviškai, prakalbintos, sakykim, Antano A. Jonyno, Aido Marčėno, kitų jaunesnių mūsų talentų.

Prieš pusšimtį metų tai padarė Albinas Žukauskas. Jis gebėjo perteikti verlenišką, sruogišką eufoniją, kuria „žaidžiama” įspūdingame Leopoldo Staffo eilėraštyje „Rudens lietus”. Be abejo, lietuviškai turbūt apskritai beveik neįmanoma atkurti lenkų kalbos dusliųjų, pučiamųjų, švokščiamųjų garsų samplaikų fonikos („Vėlinėse” tai pavyko Just. Marcinkevičiui). Bet šiuosyk sukuriamas įspūdingas meninis ekvivalentas, atliepiantis melancholišką lyrinio subjekto tapatybę su rudeniu:

Į langą barbena lietus rudeninis / Ir šnara vienodas, ritmingas, ledinis, / Lašai susilieja, stiklai aprasoja… / Tai rauda stiklai… Apmigloja… vaitoja. / Jau prietėmis sunkias mieguistas, švininis. / Barbena į stiklą lietus rudeninis.  // <…> Į langą barbena lietus rudeninis / Ir šnara vienodas, ritmingas, ledinis, / Lašai susilieja, stiklai aprasoja… / Tai rauda stiklai… Apmigloja… vaitoja. / Jau prietėmis sunkias mieguistas, švininis. / Barbena į stiklą lietus rudeninis.

(O szyby deszcz dzwoni, deszcz dzwoni jesienny / I pluszcze jednaki, miarowy, niezmienny, / Dżdżu krople padają i tłuką w me okno… / Jęk szklany… płacz szklany… a szyby w mgle mokną / I światła szarego blask sączy się senny… / Deszcz dzwoni, deszcz dzwoni jesienny. // <…> To w szyby deszcz dzwoni, deszcz dzwoni jesienny / I pluszcze jednaki, miarowy, niezmienny, / Dżdżu krople padają i tłuką w me okno…/ Jęk szklany… płacz szklany… a szyby w mgle mokną / I światła szarego blask sączy się senny… / O szyby deszcz dzwoni, deszcz dzwoni jesienny...).

Leopoldo Staffo posmus vertėjas tarsi įrašo į lietuvių poezijos tradicijų lauką, mat skaitytojas sugeba atpažinti panašias intonacijas, aidėjusias ne tik Balio Sruogos, bet ir Kazio Binkio, Henriko Radausko, dar kitų poetų sonetuose. Būtų labai prasminga, kad ir šiandien lietuvių poetai imtųsi sudėtingesnės strofikos, vingresnės ir skambesnės garsinės raiškos vertimų.

Tačiau šiuolaikinėje poezijoje šios akustinės ypatybės (eilėraščio fonika) nuėjusios į antrąjį planą. Įnikęs į iškiliausių dabarties lenkų poetų kūrinius, dažnas vertėjas visų pirma siekia kuo adekvatesnio semantinio atitikmens. Bet ir tokiu atveju nubrėžiamas galimybių, kitokių variantų kontūras – jis pavaizdesnis, kai pasižiūrėsime, kaip tą patį originalo tekstą verčia atskiri  poetai. Antai garsusis Cz. Miłoszo posmas, įrašytas ant paminklo totalitarizmo aukoms Gdanske, kupinas aistringos neapykantos despotui ir tarsi primenantis romantizmo suformuluotą poeto misiją – išsaugoti tautos atmintį:

Nie bądź bezpieczny. Poeta pamięta. / Możesz go zabić –   narodzi się nowy. / Spisane będą czyny i rozmowy (eil. „Który skrzywdziłeś“ – „Tu, kuris nuskriaudei“). Šias palyginti paprastas, manifestines eilutes skirtingai verčia du talentingi mūsų poetai – Sigitas Geda (Nesibijoki. Atmena poetas.  /  Nors nužudysi  –  kito saulė teka. / Bus surašyta nuodėmės ir šnekos) ir Tomas Venclova (Saugus nebūki. Atmena poetas. / Tu jį sutrypsi – bet sutiksi kitą. / Veiksmą ir šneką rasi užrašytą4).

Nesunku įsitikinti, kad Tomas Venclova pateikia adekvatesnius atitikmenis, ne tik dėl atskirų leksikos sandų, bet ir dėl tikslių paskutiniųjų eilučių rimų. Vis dėlto ir viename, ir kitame vertime nesunku surasti nukrypimų nuo originalo. Jie nėra žymūs (pavyzdžiui, nė vienas šių vertėjų nesugeba tiksliai išsaugoti žudymo–gimimo antitezės) arba kaip nors iškreipiantys visuminę kūrinio prasmę. Abu vertimų variantai tik patvirtina seniai žinomą teiginį, jog kiekvienas poetinio kūrinio vertimas – tai savotiška individuali interpretacija, kurių gali būti nemaža, nelygu vertėjo talentas ir kompetencijos.

Vyturys Jarutis, išvertęs vieną paskutiniųjų Cz. Miłoszo rinkinių – „Tai“ („To“), sėkmingai susidorojo su nelengvomis užduotimis – perteikė autoriui būdingą mąslų lakoniškumą, tam tikrą žaismingumą, kurį sukuria jam būdingos minties elipsės bei paradoksai. Tačiau retsykiais (pavyzdžiui, tokiuose eilėraščiuose kaip „Prieš Philipo Larkino poeziją“ – „Przeciwko poezji Philipa Larkina; „Po Herberto mirties“ / „O poezji, z powodów telefono po śmierci Herberta; „Sodininkas“ / „Ogrodnik“) galima pasigesti tikslesnių atitikmenų bei prasminių moduliacijų. Tai turbūt randasi iš Miłoszo poezijos paprasto nepaprastumo, kuris įkūnytas eilėraštyje „Zdziechowskis“: W otwartych drzwiach do ogrodu / zajmuję się niepamiętaniem. // A nie umiem zapomnieć jego, filozofa rozpaczy, / który zwątpił w dobro Stworzenia („Atlapose duryse į sodą / neprisimenu, tiek teveikiu. // Tik jo, sielvarto filosofo, suabejojusio / Kūrinio gerumu, pamiršti neįstengiu“5). Vertėjas tarytum „ištiesina“ originalą (neperteikia paradoksalaus zajmuję się niepamiętaniem), vartoja įprastinį, kasdienišką Kūrinį vietoje sakralesnių Kūrinija ar Sutvėrimas.

Kitas pavyzdys – Wisławos Szymborskos eilėraštis „Wszelki wypadek“ („Bet koks atsitikimas / įvykis“), kur interpretacijos variantiškumas įkomponuotas jau į patį pavadinimą. Janina Degutytė kūrinio pavadinimą išverčia – „Atsitiktinumas“, Sigitas Geda – „O būna visaip“. Tolesnėje vertimų eigoje žymesnių skirtumų tarsi ir nėra, jie veikiau traktuotini kaip galimi sinonimai (pavyzdžiui, originalo Zdarzyć się mogło  Geda verčia Atsitikti galėjo, o Degutytė – Galėjo atsitikti ir pan. ). Šis atvejis savotiškai patvirtina poezijos tyrėjų teiginius, jog poezijos kalbai būdingas didelis polisemiškumo laipsnis, tad ir vertimo prasmė – peršasi nuosekli išvada –  gali svyruoti, kaitaliotis tam tikro semantinio lauko ribose. Net jeigu jo visuma kone prilygsta originalo ištarmėms.  Žinomąjį Zbigniewo Herberto ciklą „Ponas Cogito“ (lygintiną su Marcelijaus Martinaičio „Kukučio baladėmis“ ar Paulio Valery „Monsieur Teste“) Eugenijus Ališanka interpretuoja mažne optimaliai – sugeba atkurti ir semantinius grotesko atspalvius, ir kontempliacines įžvalgas, ir stilizuotą strofiką. Bet ir šičia galima rasti ginčytinų dalykų. Kelių „Brevijorių“ variacijas vertėjas perteikia vis dėlto su kai kuriais „nuostoliais“: redukuoja prasminius atitikmenis,  kiek susiaurindamas konotacijų lauką. Originale sukuriamas kone lobačevskinis geosimetrinis vaizdas su sakralinėmis invokacijomis: Panie, pomóż nam wymyślić owoc / czysty obraz słodyczy / a także spotkanie obojga płaszczyzn / zmierzchu i zaranka. Vertėjas šią eilutę interpretuoja: „Viešpatie, padėk man išgalvoti vaisių / grynąjį saldumo vaizdinį / ir susitikti sutemai ir aušrai“6. Šiuosyk, kaip matome, dingsta Herbertui tokia būdinga kosminė harmoningos Visatos geometrinės santvarkos perspektyva.

Apie moderniosios / postmoderniosios prozos pinkles

Prozos vertimai, ypač šiuolaikinės, kelia ne mažiau įvairiausių klausimų. Labiausiai norėjosi atidžiau žvilgtelti į Witoldo Gombrowicziaus „Ferdydurkę“, kadangi šis kūrinys – bene rimčiausias iššūkis (banaliai kalbant) kiekvienam vertėjui. Anaiptol nenoriu kvestionuoti sunkumų, su kokiais teko susidurti V. Dekšniui, verčiant P. Huelle‘s romaną „Mercedes-Benz: iš laiškų Hrabalui“, B. Jonuškaitei – Jaceko Dehnelio „Lialę“ ar K. Uscilai – Wojciecho Kuczoko „Mėšlą“. Kiekvienas šių prozininkų turi savitą pasakojimo manierą, vartoja įvairiausio pobūdžio diskursus ir jų stilizacijas. Tačiau „Ferdydurkė“ yra vienas originaliausių lenkų meninės prozos kūrinių – jame susiplaka kelios stilistinės atmainos, kuriomis autorius sukuria platų semantinių atspalvių barą, išreiškia įvairiausius ir netikėčiausius emocinių tonacijų pokyčius. Sarkastiškoji ironija čia pereina į klounados pozas, o pro metaforiškų, nutrūktgalviškų vaizdų purslus prasimuša gili, mąsli introspekcija. Pasak žymaus lenkų literatūrologo Jerzio  Jarzębskio, Gombrowiczius parodijuoja ir stilizuoja daugybę lenkų ir užsienio autorių – nuo Zygmunto Krasińskio iki François Rabelais, naudojasi įvairiausio laipsnio kriptocitatomis bei aliuzijomis; šio romano „kalba – tai kažkas daugiau negu kalba, tai egzistavimo pasaulyje būdas, socialinės priklausomybės ir padėties ženklas, identifikacijos ir tikrovės įvaldymo įnagis“7. Šį tankų stilistinį–semantinį audinį siekia perteikti su lenkų modernisto kūryba jau nesyk bendravusi vertėja Irena Aleksaitė. Kaip jai tatai pavyksta? Antai kaip perteikiamos pasakotojo – personažo sąmonės reakcijos į paprasčiausius mokytojo, dogmatiškojo Pimkos, veiksmus:

„Ir skaitydamas sėdėjo protingai. O man, kai pamačiau, jog skaito, pasidarė silpna. Mano pasaulis perlūžo ir čia pat suorganizavo klasikinio mokytojo pasalą. Negalėjau pulti jo, nes sėdėjau, o sėdėjau todėl, kad jis sėdėjo. Nei iš šio, nei iš to sėdėjimas išsiveržė į pirmą planą ir tapo didžiausia kliūtimi. Todėl tik sukinėjausi ant sėdynės, nežinodamas, ką daryti ir kaip elgtis, pradėjau siūbuoti koja, dairytis į sienas ir graužti nagus, o visą laiką jis konsekventiškai ir logiškai sėdėjo, jo sėdėjimas buvo organizuotas ir sklidinas skaitančio mokytojo. <…> Tačiau jis sėdėjo, o sėdėdamas sėdėjo ir sėdėjo taip kažkaip sėdėdamas, net užsisėdėjo savo sėdėjime, ir toks tame sėdėjimas buvo absoliutus, kad sėdėjimas, būdamas absoliučiai kvailas, vis dėlto tuo pat metu ir vyraujantis“8.

I siedział mądrze czytając. A mnie, gdy ujrzałem, że czyta, zrobiło się słabo. Świat mój się załamał i zorganizował naraz na zasadzie belfra klasycznego. Nie mogłem rzucić się na niego, bo siedziałem, a siedziałem dlatego, że siedział. Ni z tego, ni z owego siedzenie wybiło się na plan pierwszy i stało się największą przeszkodą. Wierciłem się przeto na siedzeniu nie wiedząc, co zrobić i jak zachowywać, zaczłem ruszać nogą, spoglądać po ścianach i obgryzać paznokcie, a przez ten czas on konsekwetnie i logicznie siedział, mając siedzenie zorganizowane i wypełnione czytającym belfrem. <…> Lecz on siedział, a siedząc siedział i siedział jakoś tak siedząc, tak się zasiedział w siedzeniu swoim, tak był absolutny w tym siedzeniu, że siedzenie, będąc skończenie głupim, było jednak zarazem przemożne.

Šiame, iš pažiūros visai absurdiškame, žodžių labirinte mokinys tarytum hipnotizuojamas sėdinčio profesoriaus, jis negirdi jo žodžių, tačiau regi išorinius judesius, užstojančius bet kokią prasmę. Vertėja suvokia ir jaučia leksemų bei sintagmų bėgsmą, bet pro jos akis kartkartėmis praslenka tikslesnių atitikmenų galimybė. Pavyzdžiui, sakinyje Świat mój się załamał i zorganizował naraz na zasadzie belfra klasycznego akcentuojama tai, kad mokinio pasaulis žlugo ir tapo organizuotas pagal mokytojo principus. Taip pat tiksliau reikėtų versti žargonišką belfer (niekinamas žodis) ir paskutinį citatos žodį przemożne (labai galingas, neįveikiamas). Žinoma, tai nėra didelis prasmės iškraipymas, ir ta stilistinė tirada tik dar akivaizdžiau demonstruoja, su kokiais keblumais reikėjo rungtis Gombrowicziaus romano vertėjai. Panašių epizodų, kai susigrumiama su didžiuliais originalo iššūkiais ir tenka pasitelkti didžiulę įžvalgą, kūrinyje yra daug; jie tarsi susidėlioja į viešojo mokyklos gyvenimo ir realybės sandūrų mozaiką:

„ – Kodėl sakote š…? – karštai paklausiau vieną mokinį. – Kodėl taip sakote?!

Tylėk, pienburni! – atšovė storžievis, smagiai man niūktelėjęs. – Tai nuostabus žodis!  Pasakyk  jį tučtuojau, – sušnypštė ir skaudžiai numynė man koją. Tučtuojau jį pasakyk! Tai vienintelis mūsų apsigynimas nuo užpakalio! Argi nematai, kad inspektorius užlindo už ąžuolo ir daro mums užpakalį! Tu, gaišena, prancūziškas šuneli, jeigu tučtuojau nepasakysi didžiausių bjaurysčių, padarysiu tau atsuktuvą. Ei, Mizdralai, eikš čia ir žiūrėk, kad tas naujokas elgtųsi padoriai. O tu, Hopekai, mestelėk kokį nešvankų anekdotą. Ponai, būkite budrūs, nes padarys mums užpakalį!

Davęs tokius nurodymus, tas netašytas padauža, kitų vadinamas Mientu, pritykino prie medžio ir išpjaustė žievėje tris raides taip, kad nematytų nei Pimka, nei motinos, stovinčios už tvoros. <…> Tačiau Pimka už medžio akies mirksniu tapo toks naivus, iš pasitenkinimo kaistantys padaužos – tokie naivūs, į knygas sukišę nosis palaižūnai – tokie naivūs ir apskritai padėtis tapo tokia šlykščiai naivi, kad ėmiau skęsti visame tame kartu su savo neišsakytais protestais“ (p. 30).

  – Dlaczego mówicie d…? – zapytałem gorączkowo któregoś z kolegów. Dlaczego mówicie to?!

– Milcz szczeniaku! – odparł ordynus dając  mi kuksańca. – To wspaniałe słowo!  Powiedz je natychmiast – syknął i nastąpił mi boleśnie na nogę. – Natychmiast powiedz je! To jedyna nasza obrona przed pupą! Nie widzisz, że wizytator jest za dębem i pupę nam robi? Ty, zdechlaku, francuski piesku, jeżeli zaraz nie powiesz największych świństw, zrobię ci korkociąg. Hej Myzdral, chodź no, przypilnuj, żeby ten nowy zachował się przyzwoicie. A ty, Hopek, puść w kurs jaki pieprzny kawał. Panowie, ostro, bo pupę nam zrobi!

Wydawszy te rozkazy ordynarny łobuz, zwany przez innych Miętusem, podkradł się pod drzewo i wyrył na nim cztery litery w ten spsób, że były niewidoczne dla Pimki oraz dla matek za płotem. <…> Lecz Pimko za drzewem stał się w mgnieniu oka tak naiwny, łobuzy, piejący z uciechy –  tak naiwne, lizusy z nosami w książkach – tak naiwne i w ogóle sytuacja tak wstrętnie naiwna, iż zacząłem tonąć wraz ze wszystkimi niewypowiedzianymi protestami.

Pacituotame fragmente (beje, kaip ir visame romane) apstu mokyklinio slengo elementų, kriptocitatų ir užslėptų, tik tam tikrai socialinei grupei suprantamų užuominų bei komunikacinių ženklų. Nemaža šių detalių vargu bau ar atpažįsta ir adekvačiai interpretuoja netgi originalo skaitytojai, ypač – kitos generacijos atstovai. Tad puikiai suprantama, jog vertėja turėjo būti išradinga ir taikyti labai lanksčią taktiką. Vulgarokų leksemų santrumpas Aleksaitė išverčia kone ekvivalentiškai (d… į  š…),   lenkų ausiai įprastas keturias išpjaustytas raides – į lietuviui suprantamesnes tris raides, palyginti taikliai traktuoja ir keistokas daugelio šio romano personažų asmenvardžių, pavardžių ir pravardžių, formas. Be abejo, ne vienu atveju galima geidauti ir tikslesnių atitikmenų; pavyzdžiui, tokiose pravardėse kaip Myzdral, Miętus slypi pakankamai aiškių veiksmažodžių branduoliai, tad šių vardų etimologizavimas pagal lietuvių kalbos normas tikrai galėjo būti įtaigesnis. Kita vertus, Gombrowicziaus pamėgtas daugiaprasmis frazeologizmas robić pupę verčiamas į daryti užpakalį, kuris lietuviškai skamba taip pat daugiaprasmiškai, skleisdamas atitinkamų vulgarokų konotacijų pluoštą. Tiesa, vertimas šiuo atveju nėra toks grakštus, mat čia dingsta naivaus kūdikiškumo atspalvis (pupa atitinkama kūno vieta žaismingai vadinama kalbant apie vaiko sėdynę). Ir kitoks variantas: ordynus lenkiškai skamba griežčiau negu palyginti gana švelnus lietuviškas storžievis.

„Ferdydurkės“ tekstas, kaip ir būdinga postmodernizmo pirmeiviui, be galo heterogeniškas, sklidinas parodinių stilizacijų. Daugelyje teksto segmentų jos perteikiamos pakankamai taisyklingai ir sugestyviai, gal tik kur ne kur pritrūko atidesnio perskaitymo (antai lotyniškose ir quasi lotyniškose imitacijose turbūt derėjo paieškoti panašesnių inversinių sintagmų, kokio retesnio archaizmo. Azali zadufały Miętus sprośnikiem jest? Syfonus idealistus? Kujmy, kujmy, bo cwaję dostaniemy! Verčiama: „Nejaugi išpuikęs Mientus būtų pasileidėlis? O sifonus idealistus? Kalkime, kalkime, nes šaibą gausime!“ (p. 35). Regis, tinkamesnė būtų inversinė pirmojo sakinio tvarka… Tačiau dera vertėją pagirti už šaibą ir vertimą daugelio kitų barbarizmų, žargonizmų, kurių labai gausu rašytojo stilistinių raiškos priemonių repertuare. Galėtų atrodyti, jog tai smulkmenos, bet verčiant lenkų literatūros kanonui priklausančius kūrinius net ir mažmožiai yra reikšmingi, jų nereikėtų ignoruoti.

Leitmotyviniai romano epizodai – Filodoro ir Antifilidoro bei Filiberto „moksliniai“ disputai ir dvikovos (žr. IV, V ir XI, XII skyrius). Kiek nesuprantama, kodėl pabrėžtinai simetriški originalo skyrių pavadinimai vertime įvairuoja? Taip pat vienur verčiama pratarmė, kitur ji jau yra prakalba. O juk autorius tariamame kūrinio chaose kaip tik ir siekė akcentuoti komponavimo taisyklingumą. Tuo tarpu Aleksaitė vienur verčia pamuštas vaiku, kitur vaiku pamuštas (palygink: Przedmowa do Filidora dzieckiem podszytego verčiama į „Filidoro, pamušto vaiku“ pratarmė“;  Filidor dzieckiem podszyty – į „Filidoras, pamuštas vaiku“, o Przedmowa do Filiberta dzieckiem podszytego – į „Prakalba „Vaiku pamuštam Filibertui“; Filibert dzieckiem podszyty – į „Vaiku pamuštas Filibertas“). Tai greičiausiai tiesiog vertėjos (ar ir redaktorės) neatidumo pasekmė. O mistifikacijų meistras Gombrowiczius kaip tik ir spendžia įvairiausias pupų ir gębų pinkles perversiškai šaipydamasis iš skaitytojų (ir vertėjų?). Tai puikiai demonstruoja populiariu, visų kartojamu priežodžiu tapusi romano pabaiga: Koniec i bomba, / A kto czytał, ten trąba!. Vertime irgi siekta išgauti panašų skambesį: „Pabaiga ir kaulas, / O kas skaitė – tas kvailas / Kaip bato aulas“ (p. 289). Ar adekvačiai išversta? Manyčiau, kad mažne kiekvienas pagaulesnis skaitytojas, bent truputį mokantis lenkų kalbą, galėtų pateikti ir savąjį variantą.

Juo labiau, kad lenkų literatūra nėra nei labai tolima, nei visai nepažįstama…

[1] Vytautas KUBILIUS. Įžangos žodis // Lietuvos kultūra: romantizmo variantai. – Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas,  2001, p. 7–8.

2 Min. veik., p 52.

3 Apie tai išsamiau rašiau savo monografijoje, žr.: Algis KALĖDA. Mitų ir poezijos žemė. Lietuva lenkų literatūroje. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2011.

4 Czesław MIŁOSZ. Rinktiniai eilėraščiai. – Vilnius: Baltos lankos, 1997, p. 122.

5 Czesław MIŁOSZ. Tai. – Vilnius: Strofa, 2002, p. 60.

6 Zbigniew HERBERT. Dvejojanti Nikė. Nike, która się waha. – Vilnius: Rašytojų sąjungos leidykla, 2001, p.  314–315.

7 Witold GOMBROWICZ. Ferdydurke. Lekcja literatury z Jerzym Jarzębskim i Andrzejem Zawadą. – Kraków: Wydawnictwo Literackie, 1986, p. 258–261.

8 Witold GOMBROWICZ. Ferdydurkė. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2004, p. 20–21. Toliau tekste bus nurodomas tik puslapis.