Kaip A?iurlionis vos netapo Sibiro kirpAi??ju

A?URNALAS: LITERATA?RA IR MENAS
TEMA: Kinas
AUTORIUS:Ai??Nida GaidauskienAi??
DATA: 2013-09

Kaip A?iurlionis vos netapo Sibiro kirpAi??ju

Nida GaidauskienAi??

A�

IlgAi?? laikAi?? galvojau, kad aukA?A?iausiu piniginiu nominalu esame A?sivertinAi?? VincAi?? KudirkAi??, tarp kurio ir vieno lito vertAi??s jau iA? apyvartos iA?kritusios A?emaitAi??s ai??i?? neA?veikiamos prarajos (prisiminus dar ir ai??zvargA?Ai??” ValanA?iA?, stebiuosi, kaip A?emaiA?iai nesukilo dAi??l tokios diskriminacijos). Pasirodo, 1991 m. iA?leistas nemaA?as kiekis tAi??kstanA?io litA? vertAi??s banknotA? su A?iurlionio portretu averse ir ai??zKaraliA? pasakos” reprodukcija reverse (dail. Rytis Valantinas) ai??zbrandinami” Lietuvos banko saugyklose euro A?vedimo valandai ai??i?? kad papuoA?tA? muziejA? ir numizmatA? kolekcijas. ai??zKaraliA? pasaka”, A?inia, priklauso karaliams. Su A?iurlioniu mAi??sA? A?alies plaA?iojoje visuomenAi??je yra atsitikAi?? panaA?iai kaip su stambiausiu ai??i??Ai?? 1000 litA? ai??i?? banknotu lietuviA?koje valiutoje: jis tapo kultAi??riniu kapitalu, sutelktu A?alies intelektualinio elito rankose, ne laisvai kursuojanA?iu ir A?iupinAi??jamu kieno tik A?sigeidus. GalbAi??t dAi??l to, kad A?alia giliai iA?minto akademiniA?, muzikiniA? interpretacijA? tako, parodA? projektA? proskynos, meninAi??s interpretacijos tik retu atveju neapsiribodavo kamerine scena (G. KupreviA?iaus baletas ai??i?? jau naujas reiA?kinys), ne vienam A?iurlionio veidas taip ir liko sustingAi??s monumentaliAi??ja S. F. Fleury uA?fiksuota pusiausuka. Tiesa, kad platesnAi?? auditorija regAi??tA? jA? iA?vaduotAi?? iA? stingulio, daug pasidarbavo dokumentinAi??s A?urnalistikos A?anre Liudvika PociAi??nienAi??. O A?tai dabar, kaip mAi??gstama sakyti, uA?augus jaunajai A?iAi??rovA? kartai, reklaminAi??je naujo filmo nuotraukoje A?iurlio nio A?vilgsnis, uA?uot klajojAi??s mAi??sliuose toliuose, atsiremia A? konkretA? mylimAi?? veidAi??.
Galima bAi??tA? baigti kalbAi?? apie kapitalAi?? ir palikti marksisto Pierre’o Bourdieu paA?iAi??ras nuoA?alAi??je, jei A?urnalistai, pristatydami brito Roberto Mullano filmAi?? ai??zLaiA?kai Sofijai”, nebAi??tA? taip akcentavAi?? reA?isieriaus nuoskaudos, kad jo projektas nesulaukAi?? jokio Lietuvos Respublikos KultAi??ros ministerijos (A?r. V. NavickaitAi??s spaudos konferencijos reportaA?Ai??, 15 min., 2013 rugpjAi??A?io 27 d.) ar kokiA? kitA? lietuviA?kA? fondA? rAi??mimo ir priminimo, kad filmui, kuris finansuotas beveik privaA?iomis britA?, vengrA? lAi??A?omis, pasirodA?ius Lietuvos kino teatruose pelnu ir pagausAi??sianA?iais turistA? srautais dalijamasi su mumis. Negaliu A?iame diskurse negirdAi??ti komercinAi??s logikos. KultAi??rinio projekto vertAi??s argumentacija pagal tai, kaip atsipirko investicijos ir kiek atneA?Ai?? pelno kapitalistinAi??je Lietuvoje, nieko nebestebina (tokiomis sAi??matomis buvo pagrA?sta ai??zherojiA?kojo” ai??zTado Blindos”, itin dosniai paremto iA? valstybAi??s biudA?eto, vertAi??).Ai??Bet man labiausiai rAi??pi, kokias nematerialias vertybes perteikia vienas ar kitas kultAi??ros reiA?kinys, juk dAi??l kino paveikumo liaudA?iai neturAi??jo abejoniA? nAi?? Vladimiras IljiA?ius Leninas. O A?ia kalbama apie tarptautinAi?? auditorijAi??, t. y. ai??zfilmAi??, kuris bAi??tA? A?domus ne vien lietuviams” (A?epaitAi?? Z. ai??zLaiA?kA? SofijaiAi??reA?isierius Lietuvoje pagyrA? nesitiki”, in:Ai??KultAi??ros barai, 2012, Nr. 11).
b_200_286_16777215_00_images_iliustracijos_zurnalas_2013_2013-09-13_nr._3440_laikai_sofijai.jpgNe kartAi?? esu susidAi??rusi su skeptiA?ka nuostata: kAi?? gA?li pasakyti uA?sienietis apie ai??zmAi??sA?” A?iurlionA?, kurio tekstai iki A?iol kitomis kalbomis tAi??ra paskaitomi fragmentais (tokius samprotavimus girdAi??jau net ir choreografo Roberto Bondaros, kurio darbo dar nemaA?iau, adresu). Bet kultAi??rinAi?? atmintis liudija, kaip laiku ir taikliai kitA? tautA? atstovai yra apibAi??dinAi?? A?iurlionio kAi??rybAi??: nuo L. Antokolskio, L. Naiduso, A. Benois ar V. Ivanovo iki E. Tarasti, R. Okulicziaus-Kozaryno, Y. Nunokawos ir kt. Tad A? filmAi?? ai??zLaiA?kai Sofijai” iA?siruoA?iau, prieA? tai pasitikrinusi, ar joks ksenofobijos magnetas neveda iA? rikiuotAi??s mano vidinio kompaso rodykliA?, juolab, kad pati idAi??ja tokiAi?? turtingAi??, daugiasluoksnAi?? medA?iagAi?? ekranizuoti tikrai sveikintina.
Tiesa, vieno apriorinio nusiteikimo iki galo neA?veikiau. KodAi??l filmo pavadinimas, ai??zLaiA?kai Sofijai”, dubliuoja M. K. A?iurlionio laiA?kA? suA?adAi??tinei ir A?monai rinkinio antraA?tAi??, ar jis perteiks tA? laiA?kA? dvasinA? krAi??vA?, ar reA?isieriui pavyko juos visus perskaityti (juk net lenkA? kalba nepublikuoti, jau senokai ruoA?tas spaudai visA? A?iurlionio laiA?kA? dvikalbis leidimas uA?strigo pusiaukelAi??je)? Rinkinys ai??zLaiA?kai Sofijai” parengtas Vytauto Landsbergio, nors ir cenzAi??ros kupiAi??ruota A?vadine bei komentarA? dalimi, nuo 1973 m. buvo tapAi??s tada dar itin retai publikuojama mAi??sA? kultAi??roje intymios korespondencijos dokumentika, pasimAi??gaujant skaityta ne vienos mAi??sA? inteligentijos kartos, daugsyk perinterpretuota kameriniA? spektakliA? atlikAi??jA?, kurie iA?kAi??lAi?? romantinAi??s meilAi??s groA?A?, taA?iau suA?velnino poros socialinio ir egzistencinio sambAi??vio sudAi??tingumAi??. Naujai iA?leistajame ai??zLaiA?kA? Sofijai” leidime (2011 m.), A?enkliai papildytame kontekstine medA?iaga, su atstatytu A?A?anginiu A?odA?iu daug stipriau justi toji A?tampa. AtidA?iam skaitytojui A?manu atkurti A?iurlionio laiA?kA? partijoje dialogo su Sofija atoskambius. PrisipaA?insiu, intuicijos kompaso rodykles vis dAi??lto kreipAi?? intelektualaus, psichologinio sprendimo, kokiA? esama tarp maA?abiudA?eA?iA? filmA?, lAi??kestis. Matyt, nepakankamai A?siskaiA?iau, kAi?? reiA?kia ai??zromantinAi??s-biografinAi??s dramos” A?anras.
Nuo pirmA?jA? filmo kadrA? atpaA?inusi romantinA? naratyvAi??, mAi??ginau spAi??lioti, kaip jis susikomplikuos, o kai to neA?vyko, pradAi??jau tikrintis, kaip A?ia yra, kad lietuviA? herojinius epus perAi??mAi?? kurti uA?sienieA?iai, kai mes patys su didA?iausiu pasimAi??gavimu skaitome ar scenoje stebime tautinius romantinius mitus dekonstruojanA?ias pjeses. Kaip A?ios amplitudAi??s kraA?tutinA? prieA?ingAi?? taA?kAi?? vaizdavausi A?iurlioniA? meilAi??s legendos iA?ardymAi?? Arvydo JuozaiA?io dramoje ai??zJuodoji saulAi??”, kurioje santykio patikimumas, o kartu ir A?iurlionio egzistencinAi??s prasmAi??s pamatas sugriaunamas Sofijos valia. Gal ir arA?iau Ingmaro Bergmano, psichologiA?kai gilu, bet biografinAi?? medA?iaga dAi??l meninAi??s tiesos deformuojama negailestingai. JuozaiA?io dramos modeliavimas nAi??ra postmodernus bent jau tuo atA?vilgiu, kad A?iurlionis, skirtingai nei kiti ai??zGyvA?jA? teatro” personaA?ai, A?ia yra mylimas kone kaipAi??alter ego, tik ant genialios jo galvos yra dar stipriau uA?spaudA?iamas kankinio vainikas, privalomas lietuviA?kos recepcijos kanone, o giliausiai smigusiu spygliu tampa jo gyvenimo moteris. Ai??ioje dramoje A?iurlionis A?tikinamai tragiA?kas, tik pamirA?tama, kad tragizmo iA?gyvenimas yra tarpasmeniA?kas, jis persmelkia maA?iausiai du asmenis.
Gaila, taA?iau jei dramAi?? ai??zJuodoji saulAi??” A?sivaizduojame kaip tezAi?? (norAi??tA?si raA?ytiAi??antitezAi??), pozityviai sukonstruoti Roberto Mullano ai??zLaiA?kai Sofijai” nepajAi??gtA? bAi??ti jos antitezAi??Ai??(labiau A?ia tiktA? A?odis tezAi??) pirmiausia dAi??l skirtingA? A?anrA?, numatomo adresato, o vadinasi, ir skirtingai interpretuojamo konflikto (vidinisAi??vsAi??iA?orinis) bei poveikio suvokAi??jo sAi??monAi??je. IA?orinAi?? A?iA? interpretacijA? opozicija: beiliuziA?kaAi??vsiliuzoriA?ka, pesimistiA?kaAi??vsAi??optimistiA?ka, scenografiA?kai minimaluAi??vsAi??kostiumiA?kai turtinga, intelektualuAi??vspopuliariai paprasta dar nAi??ra kontrargumentuojanA?ios meninAi??s tiesos. Filme Sofijos pokalbio su V. Bechterevu scena galAi??tA? bAi??ti iA?girsta kaip prieA?inga pozicija ai??zJuodosios saulAi??s” verdiktui, bet po tiek daug iA?monAi??s triukA? A? filmo pabaigAi?? tikAi??jimas menine tiesa yra smarkiai prislopAi??s.

b_600_338_16777215_00_images_iliustracijos_zurnalas_2013_2013-09-13_nr._3440_laiskai1.jpg
Mullano idAi??ja, jei jAi?? teisingai suprantu, ai??i??Ai?? papasakoti jaunai ir postkolonijiniam diskursui simpatizuojanA?iai auditorijai meilAi??s istorijAi?? nacionalinio atgimimo A?vykiA? fone. A?iurlioniA? likimas A?iame filme ai??i?? lyg auka, atgulusi A? lietuviA? kultAi??ros ir valstybinAi??s nepriklausomybAi??s siekiA? pamatus. Po 1991 m. sausio 13-osios A?vykiA? matydami tokA? kinematografinA? pasakojimAi?? bAi??tumAi??m verkAi??. Pirminiai filmo sumanymai Mullano galvoje ir uA?simezgAi?? tuo dramatiA?kuoju laikotarpiu. Jis stebAi??jo dainuojanA?ios revoliucijos fenomenAi?? XX a. 9ai??i??10 deA?imtmeA?io sandAi??roje bAi??damas Lietuvoje, ir anA? A?vykiA? fone paA?intis su A?iurlionio kAi??ryba veikiausiai buvo lydima politinio dominavimo ir priespaudos analogijA? (sovietmeA?iu jis ir buvo tapAi??s kultAi??rinAi??s rezistencijos ikona).Ai??PerestroikosAi??laikas, A?inoma, turi A?iokiA? tokiA? panaA?umA? su carinAi??s Rusijos politika po 1905-A?jA? (filme Sofija KymantaitAi??, mitinge stovAi??dama A?alia J. BasanaviA?iaus, vieA?ai kalba kone teiginiais, mAi??sA? girdAi??tais 1987-aisiais prie A. MickeviA?iaus paminklo, susirinkusiems skanduojant ai??zLietuva”), bet ima dvelkti reA?isAi??rinAi??s galios nesubtilumais, kai filmo pagrindiniA? personaA?A? siuA?etinAi??s kolizijos pajungiamos taip lengvai perprantamoms meilAi??s trikampio schemoms, negana to, smarkiai politizuotoms.
Filmo autorius MikalojA? KonstantinAi?? ir SofijAi?? A?iurlionius (vaidmenis sukAi??rAi?? pianistas Rokas Zubovas ir teatro aktorAi?? Marija KorenkaitAi??) pateikia kaip atgimstanA?ios Lietuvos simbolines figAi??ras, kuriomis, naudodamasis savo tarnybine padAi??timi, mAi??gina manipuliuoti rusA? karininkas kapitonas Nikolajus Rostovas (aktorius Nikolajus Antonovas), A?kAi??nijantis Rusijos politinAi?? prievartAi??. RusA? klasikos mAi??gAi??jai su personaA?u tokiu vardu ir pavarde, iA?tikimu caro AleksandAi??ro I kariA?kiu, yra susidAi??rAi?? Levo Tolstojaus ai??zKare ir taikoje”. Vedusio (Mullano filme ai??i??Ai??Ai?? jau ne kunigaikA?tytAi?? MarijAi?? BolkonskajAi??) Nikolajaus Rostovo meilinimasis Sofijai ir po jos jungtuviA? su A?iurlioniu grasinimas iA?veA?ti vyrAi?? A? SibirAi?? (sic!) priveda A?iAi?? iA?didA?ios ir laisvos Lietuvos A?kAi??nytojAi?? iki desperatiA?kA? ai??zpasiaukojimo uA? vyrAi??” scenarijA?, primenanA?iA? kone Dostojevskio SoneA?kos Marmeladovos A?ygdarbius (apskritai Mullanas mAi??gsta rusA? literatAi??rAi??, savotiA?kai A?rAi??mina A?iurlionio depresijos temAi?? A?echovo ai??zDAi??dAi??s Vanios” finaliniu monologu). Ai??ioje vietoje pasijunti uA?lipAi??s ant komercinio kino siuA?etinio karkaso styranA?iA? viniA?. Tokia seksualiai persekiojamos mergelAi??s ir lietuviA? tautos paralelAi?? XX a. pradA?ioje buvo labai populiari daugybAi??je romantiniA? fabulA?, kad ir melodramoje ai??zBirutAi??” ai??i?? bet juk tai naivios literatAi??rinAi??s ai??zvaikystAi??s” laikas. O ai??zLaiA?kA? Sofijai” teminis A?vadas nurodo, kad bus kalbama apie operos ai??zJAi??ratAi??” siuA?eto gyvenimiA?kAi??jAi?? paralelAi??.

b_600_338_16777215_00_images_iliustracijos_zurnalas_2013_2013-09-13_nr._3440_laiskai2.jpg
A?iurlioniA? sumanymas kurti operAi?? ai??zJAi??ratAi??” ir jos siuA?eto pertekAi??jimas A? jA? gyvenimAi?? galAi??jo reA?isieriui pakuA?dAi??ti mintA? pasukti egzistencinAi??s problematikos link: mat tai buvo veikiau ne romantinAi??s muzikinAi??s baladAi??s, o operos-tragedijos ambicijA? turintis projektas. Pasakojimai apie melusiniA?, undiniA?,Ai??rusalkA?vedybas su A?mogumi, po jA? triumfo A?ygio literatAi??roje, buvo uA?tvindAi?? XIX a. antros pusAi??s Europos scenas, patrauklios moterys, mylimosios, vadintos ai??zundinAi??lAi??mis”, ne kartAi?? A?gaudavo irAi??femme fataleAi??bruoA?A?, taA?iau Liudviko Adomo JuceviA?iaus sukurtoji legenda apie JAi??ratAi??, tapusi A?iurlionienAi??s libreto pagrindu, Baltijos karalienAi?? traktavo ne kaip gamtiA?kAi??jA? erotinA? gaivalAi??, o kaip laisvos, didingos vandens stichijos dvasiAi??, lygintAi?? su A?mogaus siela, ir turAi??jo savitAi?? finalAi??, kuriame A?vejys Kastytis panAi??A?Ai??jo A? PrometAi??jo ir OrfAi??jo derinA?: surakintam grandinAi??mis uolos dugne jam buvo lemta apraudoti prieA?ais paguldytAi??jA? negyvos JAi??ratAi??s kAi??nAi??. A?iurlionio galimai komponuotame finale veikiausiai turAi??jo bAi??ti eksponuotas A?is raudos, susiliejanA?ios su jAi??ros tema (1907 m. baigta kurti simfoninAi?? poema ai??zJAi??ra”), motyvas, o per tAi?? muzikinAi?? transformacijAi?? tikriausiai siekta paliudyti viso to, kas dieviA?ka, tobula, nepagaunama, gyvenime ilgAi??liau neiA?laikoma, atvertA? meneai??s per finalinio skambAi??jimo keliamAi?? katarsA? atverti ir ai??ztragedijos gimimAi?? iA? muzikos dvasios”. Su romantikA? A?tvirtintu menininko-PrometAi??jo vaidmeniu A?iurlionis, A?inia, tapatinosi (uA?tenka paskaityti jo literatAi??rinAi?? ai??zPsalmAi??” (1905), tad Ai??mAi??sis savo kraA?to kultAi??ros pranaA?o misijos, turAi??jo beatodairiA?kai nepaisyti baisiai skurdA?ios materialinio gyvenimo realybAi??s. Savo vertybiA? ir gyvenimo tikslA? horizontu jis dalijosi su Sofija. TurAi??jo dalytis ir kita, ignoruota, tikrove. TaA?iau kontrastas tarp neiA?galAi??jimo sau ir jau beAi??siAi??laukianA?iai A?monai iA?sinuomoti padoresnA? bAi??stAi?? Rusijos sostinAi??je ir neA?emiA?ku groA?iu spindinA?iA? JAi??ratAi??s rAi??mA? (kaip ir viso jo kuriamo meno) buvo pernelyg stiprus. Jau serganA?io A?iurlionio elgesio motyvacijoje ryA?kAi??jusiAi??idAi??e fixeAi??darAi?? jA? panaA?A? A? sapnuojantA? sapnAi?? apie staigA? praturtAi??jimAi?? ai??i?? tarsi iA? varganos buities iA?siverA?Ai??s A?vejys tapo princu, apsigyveno kitA? iA?matavimA? erdvAi??je, prabangiuose rAi??muose: tai galima suprasti kaip vienos generacijos ribose iA?kelto savos kultAi??ros aristokratizmo siekinio metaforAi??. BrangAi??s pirkiniai, uA?sakinAi??ti A?monai, kuriA? negalAi??jo apmokAi??ti, uA? juokingAi?? sumAi?? parduota ai??zAuka” ai??i?? visa tai rodAi?? desperatiA?kus menininko bandymus nepaisyti negailestingA? pasaulio dAi??sniA?, mAi??ginimAi?? gyventi pagal iA?paA?intAi??jA? ai??zEvviva l’arte”. KodAi??l, raA?ydamas A?monai apie vaizduotAi??s klajones su dieviA?kAi??ja JAi??rate, A?iurlionis uA?siminAi??, kad tai panaA?u A? neiA?tikimybAi??? Ar po ai??zpurvinu kaip skuduras” Peterburgo dangumi pieA?damas JAi??ratAi??s rAi??mA? griAi??tA? Kostek-Kastytis dar galAi??jo A?velgti A? byrantA? groA?io rojA? iA? psichologinAi??s distancijos ai??i?? viso labo kaip A? scenografijAi??? KodAi??l joAi??Fuga b-moll, sietina su ai??zJAi??ros gelmAi??s” tema, tokia niAi??ri? KodAi??l Sofija savo balso partijAi?? A?iame dialoge padarAi?? nebepasiekiamAi?? smalsiai publikai? Taigi A?iurlioniA? operAi?? A?manu skaityti kaip erdvesnA? kultAi??rinA? simbolinA? tekstAi??, neiA?vengiamai paA?enklintAi?? tragiA?kumo dAi??l maksimalistinio siekio skurdA?iAi?? gyvenimo buitA? pakylAi??ti iki idealios artistinAi??s bAi??ties ir ribotA? egzistenciniA? galimybiA? tai A?vykdyti (apie tai esu raA?iusi atskirAi?? tekstAi??). Tiek A?iurlioniA? gyvenimo peripetijose, tiek jA? kAi??rybinAi??s savirealizacijos paieA?kose uA?teko dramatizmo, ir atsidavimas menui A?ia atliko kolosalA? vaidmenA?.
TaA?iau filme minAi??tos galimybAi??s liko neiA?naudotos, vidiniA? prieA?taravimA? ir nerimasties aplinkybes tiesiog supaprastinant, galbAi??t pamanius, kad biografinAi?? medA?iaga teikia galimybAi??Ai??opera buffaAi??lengvumu suA?aisti intertekstais, kaip tai su ai??zFigaro vedybomis” padarAi?? Nikita Michalkovas ai??zSibiro kirpAi??juje” (hiperbolizuoju). Pirmajame A?iurlionio pokalbyje su Sofija nuskambAi??jAi??s pasiAi??lymas raA?yti sykiu operAi?? apie uA?draustAi?? meilAi?? ryA?kesniA? uA?draustumo konotacijA? A?gauna pasirodA?ius Nikolajui Rostovui, kuriam filme suteikiamos vos ne lAi??mAi??jo (PerkAi??no) regalijos: pagal filmo siuA?eto logikAi??, antrAi??kart A? PeterburgAi?? (o sykiu ir ai??ziA?protAi??ti”) A?iurlionis iA?vyksta dAi??l to, kad A?is pavyduolis jam pagrasina Sibiru, o Sofijai saugumAi?? garantuoja tik Lietuvoje, ir apsistumdAi??s su jau nAi??A?A?ia A?mona dAi??l iA?ryA?kAi??jusio meilAi??s trikampio, nepaaiA?kinAi??s, kodAi??l jos nepasiima, A?iurlionis imasi vykdyti A?iAi?? slaptAi?? uA?duotA? ai??ziA? A?alies”, kai tikroji jo iA?vykimo motyvacija ai??i?? visiA?kai kita, kaip ir daug sudAi??tingesnAi??s ligAi?? paAi??minusios aplinkybAi??s. Netgi jei RostovAi?? suvoktume kaip carinAi??s Rusijos metonimijAi??, jos sukA?rtos jaunoms kalbinAi??ms bendruomenAi??ms (ypaA? ai??zAi??iaurAi??s VakarA? kraA?te”) nepalankios politinAi??s aplinkybAi??s nebAi??tA? pakankamas ai??ztreA?iasis” laimingAi?? dviejA? sambAi??vA? komplikuojantis veiksnys.
Beje, dAi??l tos scheminAi??s santykiA? dinamikos ir Sofija, su kuria, matyt, spaudA?iamas riboto filmo metraA?o, Mikalojus Konstantinas uA?mezga paA?intA? be uvertiAi??rA? ir preliudA?, pradA?ioje taip ai??zneturi laiko” kalbAi??tis apie jo kAi??rybinius sumanymus, taip neA?ino, ar jis dailininkas, ar muzikas, taip kaA?kur (kur?) turi eiti, kad net A? LietuviA? dailAi??s parodAi?? nepaA?ada atvyksianti ai??i?? ir neatvyksta (!), tuo A?iurlioniui sukeldama A?tarimA?: ai??zjums nelabai A?domu mAi??sA? tautos kultAi??ra.” Jos paveikslas psichologiA?kai nevientisas: juk pirmosios filmo scenos supaA?indina A?iAi??rovAi?? su Sofija, atvirai artikuliuojanA?ia lietuviA? kalbos vertAi??, neatsiejamAi?? nuo tautinAi??s savimonAi??s. Ji atsisako Lietuvos mokslo draugijoje kalbAi??ti lenkiA?kai, ir su Mikalojumi Konstantinu, vieA?ai iA?reiA?kusiu simpatijas valstietiA?kiems savo protAi??viams ir tuo parAi??musiu ai??zchlopA?” kalbos teisAi?? tapti kultAi??rinio diskurso tarpininke, toliau visAi?? filmAi?? kalba lietuviA?kai. O A?tai su Nikolajumi Rostovu ji kalba rusiA?kai ir A?aviai A?ypsodamasi surengia jam rusA? literatAi??ros ai??zviktorinAi??”, o jo paklausta, kokA? autoriA? iA? lietuviA? ji rekomenduotA? paskaityti, nutyla. Su A?iuo oficialiu asmeniu kalbAi??damasi, Sofija jam atskleidA?ia tokius privaA?ius dalykus kaip ai??zN????????i???????i?? N? ?s?i??N?Ni??N????i??N??i????” (A?aisdama A?A? dviprasmiA?kAi?? A?aidimAi??, matyt, pamirA?ta, kad rusA? literatAi??ros Nikolajus Rostovas savo pusseserei Soniai ilgainiui tapo abejingas). O Rusijos spec. A?inybA? nemalonAi?? uA?sitraukia ai??zViltyje” paskelbdama visAi?? savo straipsnA? apie BasanaviA?iA?, kurA? pats redaktorius, nepanaA?us nei A? KymantaitAi??s globAi??jAi?? J. TumAi??, nei A? A. SmetonAi??, siAi??lAi??s supaprasAi??tinti, kad geriau jau augtA? laikraA?A?io tiraA?as, uA?uot cenzAi??ra jA? iA?vis uA?draustA?.
Apskritai Sofija A?ia pateikiama labiau kaip iA?vaizdi dviejA? vyrA? geidA?iama moteris, labiau agitatorAi?? negu kultAi??rininkAi?? (A?velgiant biografiA?kai, jos figAi??ra ypatinga bAi??tent tuo, kad deklaratyvA? A?urnalistinA? atgimimAi??, bAi??dingAi?? ai??zAuA?rai” ir ai??zVarpui”, siekAi?? formuoti kaip kultAi??rinA? sAi??jAi??dA?), o jau beveik visai nepristatoma kaip kAi??rybiniA? projektA? su A?iurlioniu bendraautorAi?? ai??i?? per visAi?? filmAi?? libreto ji, regis, taip ir neparaA?o, nors tokios detalAi??s praleidimas ai??i??Ai??Ai?? grubus nenuoseklumas filmo idAi??jinAi??s logikos aspektu (niekur net probAi??gA?mais neuA?simenama, kad ji su vyru iA?leido bendrAi?? knygAi??). Ji tik retkarA?iais klausinAi??ja, kiek pasistAi??mAi??jo operos raA?ymas, ir, atsiradus undiniA? chorui, jiedu pasibuA?iuoja. Tada, kai Sofija supyksta dAi??l suA?adAi??tinio neiA?tikimybAi??s, filmo autorius sugrAi??A?ina A?iurlionA? A? pirmosios gilios depresijos, susijusios su jAi??ra, priminimAi?? (visaA?inis Rostovas informuotas ir apie A?iAi?? patirtA?!): kunigaikA?tis Oginskis parodo jam gintarus, paaiA?kindamas, kad tai JAi??ratAi??s rAi??mA? skeveldros. Beveik tuo pat metu Sofija, palikusi PeterburgAi??, kaip rAi??sA?ioji Baltijos karalienAi?? A?aukia minioms apie reikalaujamAi?? Lietuvos nepriklausomybAi??. ai??zLaiA?kuose Sofijai” menkai parodytas visuomeninis kultAi??rinis fonas, ypaA? Vilniaus. Aplenktos diskusijos LietuviA? dailAi??s draugijoje, Konstantino ir Sofijos rAi??pesA?iai rengiant AntrAi??jAi?? lietuviA? dailAi??s parodAi??, choro repeticijos, bet tai turbAi??t lietuviA?ki sentimentai. O tai, kad pati A?iurlionio kAi??ryba lieka lyg ir antraplanAi?? ai??i?? jau rimtesnis priekaiA?tas.

b_600_338_16777215_00_images_iliustracijos_zurnalas_2013_2013-09-13_nr._3440_laiskai4.jpg
Filme apstu tiek Mikalojaus Konstantino, tiek Sofijos biografiniA? faktA? itin laisvos interpretacijos: praleistos vizualinAi??ms interpretacijoms palankios tikrosios jA? susitikimo aplinkybAi??s (vAi??l tas ai??zBlinda”, kurio pirmajam ai??zbestseleriui”, leistam 1908 m., pieA?damas virA?elio eskizAi?? A?iurlionis net nelaimAi??jo konkurso), A? pirmAi?? lietuviA? kalbos pamokAi?? Konstantinas neatvyksta, nes, paskendAi??s savoAi??dyvinameAi??pasaulyje, tapo ai??zZodiakAi??” ai??zVirgo” (Pustelninke tapys ai??zRamybAi??”); dar bAi??dama viso labo suA?adAi??tine, Sofija vyksta su mylimuoju A? PeterburgAi?? ir gyvena ten kartu, todAi??l A?iurlioniui nereikia raA?yti jai laiA?kA? iA? Rusijos sostinAi??s (jie suintensyvAi??ja kaip tik iA? Pustelninko, kuris jo tikrojoje epistolikoje yra tarsi pauzAi?? prieA? finalAi??); Peterburge su dideliu pasisekimu A?vyksta kompozitoriaus diriguojamos simfoninAi??s poemos ai??zMiA?ke” premjera, po kurios dvi A?avios sostinAi??s snobAi??s taip lengvai suvysto Lietuvos genijA? (S. Smetonienei bAi??tA? buvAi?? ne pro A?alA? pasimokyti jA? rafinuotumo); vos ne atsitiktinai kaA?kokios Peterburgo parodos metu sutiktas Mstislavas DobuA?inskis (aktorius Andrius BialobA?eskis) tampa ne tik A?iurlionio bene vieninteliu uA?tarAi??ju sostinAi??je, bet dalyvauja poros vestuvAi??se Lietuvoje, lydi jA? A? PustelninkAi?? (kur dingo gerasis Janas Zaluska ir A?iaip visi lenkiA?kieji draugai?); vestuves jaunieji A?venA?ia gana triukA?mingai, vasarAi?? (A. PuA?kino muziejuje ai??i?? matyt, neblogAi?? sumAi?? Zaluska paskolino), o medaus mAi??nesio metu Palangoje Sofija kone apriboja vyro polAi??kA? tapyti. A?odA?iu, A?iurlionio daliai tenka ir A?lovAi??s, ir linksmybAi??s, ir dabar taip madingorelaksoAi??(mazochistas tas B. TalaA?kos ir V. Masalskio A?iurlionis). Sofija gimdo ir augina jA?dviejA? dukrelAi?? A?emaitijoje, namiA?kiA? jaukioje apsuptyje, itin supratingos mamos padedama (o ko trenktis A? tAi?? BaltarusijAi??, jei ir namie gerai) ai??i?? taip kuriama darnios kaip A?eima tautos iliuzija. A?odA?iu, lietuviai A?ia idealizuoti, lenkai treA?iaplaniai, o rusai bAi??na labai visokie, ir A?iurlioniA? meilAi??s legenda tiesiog natAi??raliai A?siaudA?ia kaip jA? literatAi??ros intertekstas. A?ia, regis, turAi??tA? bAi??tiAi??uA?ganAi??dintaAi??mAi??sA? tautinAi?? savimeilAi??, kad europieA?iai daug geranoriA?kiau mus interpretuoja nei anais gAi??dA?iais Renesanso laikais, kai Georgas Braunas suko nosA? nuo dAi??mais ir A?esnakais prasmirdusiA? vilnieA?iA? ir tvirtino, kad per visAi?? miestAi?? neatrastum nAi?? vienos lovos, arba vAi??liau, kai romantikas Prosperas MAi??rimAi??e A?emaiA?iA? bajorA? Ai??emetA? palikuonA? vaizdavo kaip lokA?. Bet tai, suprantama, A?ypsenos.
Paprastai reA?isieriai lauA?o galvas, kaip A?iAi??rovAi?? A?vesti A? filmAi?? ir iA?vesti iA? jo. ai??zLaiA?kA? Sofijai” pradA?ia ir pabaiga atrodo labai literatAi??riA?kos. GalbAi??t A?ia iA?lenda Roberto Mullano A?dirbis kuriant BBC dokumentinius filmus. Kai klausai, kaip aiA?kiai A?iurlionis A?iame filme interpretuoja savo kAi??rybAi??, niekaip nesupranti, ko jis tikrovAi??je taip kankinosi, raA?ydamas paaiA?kinimus neiA?prususiems Antrosios lietuviA? dailAi??s parodos lankytojams Kaune. NemaA?ai filmo epizodA? primena teatro mizanscenas, kaA?kokiu mAi??gAi??jiA?ku natAi??ralizmu padvelkia A?iAi??rint A? paA?arvotAi?? A?iurlionA?. FinalinAi??je scenoje, prie gedulo pietA? stalo, Sofija kalba per sklandA?iai. Ji pasako, kad tiek nedaug laiko jie praleido kartu, taA?iau negalima liAi??dAi??ti. Jos A?irdyje A?iurlionis gyvas. Kada nors rasianti jAi??gA? Danutei papasakoti apie viskAi?? ai??i??Ai?? tAi??A?io paveikslus, muzikAi??, kaip jis mylAi??jo savo A?alA?. Gyvenime jis buvo tiek daug vertas, bet gyvenimas jam davAi?? maA?ai. Viskas teisinga, bet neA?tikina. Kalbu A?ia ne apie vaidybAi??. Filme vengiama pauziA?: dar vienas A?urnalistinio montaA?o bruoA?as. Tik priminsiu iA?kart po laidotuviA? A?inutAi??je DobuA?inskiams A?iurlionienAi??s automatiA?kai pakartotAi?? vienAi?? ir tAi?? paA?iAi?? frazAi?? (ai??zraA?yti nieko negaliu. / RaA?yti nieko negaliu”). Taip, ji per visAi?? gyvenimAi?? siekAi?? iA?saugoti labai giedrAi?? meilAi??s santykio paveikslAi??, bet, jei kokiomis temomis ir galAi??jo pagraA?byliauti, tik ne A?ia ir ne skaudA?ios netekties valandAi??.
Kokia menine tiesa filme patikAi??jau? Pirmiausia ai??i?? komponavimo prie fortepijono akimirkomis, A?iurlionio pokalbiu su DobuA?inskiA? vaikais (taip ir knieti uA?sukt A? RaA?ytojA? sAi??jungos namus ir patikrint, ar jie ten negyvena); Sofija, klausanA?ia Mikalojaus Konstantino ai??zMiA?ke” atlikimo (tegul, jam gyvam bAi??nant, A?i simfoninAi?? poema ir neskambAi??jo); einanA?ia paskui traukinA?, paskutinA?kart iA?veA?antA? jos vyrAi?? A? PeterburgAi?? (nors tikrovAi??je tada jo nepalydAi??jo); A?iurlionio su pertrAi??kiais, lyg iA? didelio uA?marA?ties rAi??ko vaduojantis, grojamu ai??zAi??lama vilneliai” motyvu Pustelninko sanatorijoje. Tai momentai, kuriuose vidinio kompaso rodyklAi?? nuA?A?iAi??davo, uA?uot visAi?? laikAi?? vertusi protAi?? kaip A?unelA? lakstyti tarp sAi??monAi??je susikurto labai reljefiA?ko abiejA? A?iurlioniA? pasaulio ir to, kAi?? matau ekrane. GalbAi??t uA?sienio A?iAi??rovui, nepaA?A?stanA?iam A?iA? kontekstA?, paprasA?iau A?sitraukti A? siuA?etAi??, priimti pagrindiniA? personaA?A? meninA? sAi??lygiA?kumAi??, taA?iau, perA?iAi??rAi??jusi filmAi??, supratau, kad mAi??sA? (gal tik mano) baimAi?? iA?vysti ano laiko Lietuvoje unikalios dviejA? laisvA? kAi??rAi??jA? sAi??jungos fenomenAi?? supaprastintai nAi??ra visiA?kai be pagrindo. YpaA?, kai perA?velgusi vienAi?? kitAi?? filmo recenzijAi?? (pvz., D. V. ai??zDelfi”) supranti, kad net Vilniaus universiteto auklAi??tiniA? istorinAi?? kultAi??rinAi?? atmintis labai miglota, ir tuomet nesusidaro kritinAi??s distancijos fikcijos atA?vilgiu, net nekyla jokiA? klausimA?, pavyzdA?iui, ar perteikta tA? dviejA? asmenybiA? esmAi??, kaip buvo uA?simojAi??s reA?isierius. Svarbu, kad vAi??l galime, A?velgdami pasauliui A? akis, pakartoti, kad Lietuva ai??i??Ai?? didvyriA? A?emAi??, o visokie ten pustoniai ai??i??Ai?? nereikalingi skrupulai. Tik kaA?in kodAi??l Rolandas Rastauskas dar gerokai anksA?iau yra atsidusAi??s: aA?iAi?? Dievui, kad A?ios tragiA?kiausios lietuviA? kultAi??ros panteono poros dar nepavertAi??me tautiniA? operA? figAi??romis (Kitas pasaulis, 2004, 324)? O gal pernelyg niAi??riai ir rimtai viskAi?? interpretuojame? Juk ir A?iurlioniui optimistiA?kas profesorius Carlas Reinecke, kurio muzikiniame palikime irgi rastume opusAi?? nr.167 ai??zUndinAi??”, priekaiA?tavo: ai??z…warum so finster und traurig? Bitte schreiben Sie etwas anders” (A?iurlionis,Ai??Apie muzikAi?? ir dailAi??, 1960, 70).
P. S. Labai norAi??A?iau, kad Robertas Mullanas suprastA?, jog mano nuomonAi?? nAi??ra didA?iulio jo (ir kartu filmAi?? nuoA?irdA?iai padAi??jusiA? kurti A?moniA?) darbo paneigimas. LietuviA?ko komercinio filmo sampratos atA?vilgiu esu nepalyginamai labiau kritiA?ka. GalA? gale prisipaA?inkime, kad mes patys per dvideA?imt metA? nesukAi??rAi??me didesnio meninio biografinio filmo, o A?tai Mullanas savo sumanymAi?? puoselAi??jo keliolika metA?. Ai??is raA?inys ai??i??Ai?? veikiau savotiA?ka pastanga pasiaiA?kinti poA?iAi??rius. Pats reA?isierius suprato, kad Lietuvoje neiA?vengs A?vairiausiA? disputA?. MaA?ame kraA?te, kurio kultAi??ros tapatybAi??s dalimi laikomas A?iurlionis, tai natAi??ralu. BAi??tA? blogiau, jei jie nekiltA? arba jeigu galvotume, kad, mAi??sA? valdininkams neinvestavus lAi??A?A?, mes, paprasti A?monAi??s, neturime teisAi??s reikA?ti savo nuomonAi??s. Mano lAi??kesA?iai, be abejo, maksimalAi??s. Juos reikia vertinti kaip idAi??jos ir realizacijos neatitikimAi??, toks konfliktas bAi??dingas netgi paties kurianA?iojo sAi??monAi??je, o kAi?? kalbAi??ti apie kitAi??, kitokA? sAi??moningumAi??. Man neatrodo, kad praAi??jAi?? A?imtas metA? daro reiA?kinA? nebeprieinamAi??: juk tebeegzistuoja tikrieji A?iurlionio laiA?kai Sofijai, paA?ios Sofijos uA?raA?ai, lieka hermeneutinis kontekstas, ir ai??zbaltos dAi??mAi??s” nepanAi??A?i A? milA?iniA?kas negyvenamas salas, beveik kontinentus. Svarbu perspektyvos pasirinkimas. A?vilgsnis iA? A?alies negali sutapti su introspektyviu, bet neguodA?ia ir tai, kad A?iandienis matymas ai??ziA? vidaus” tuos neA?inomus plotus uA?lieja juodos saulAi??s A?viesa.