Kaip gimsta bažnyčia

ŽURNALAS: Kelionė su Bernardinai.lt
TEMA:
AUTORIUS: Saulena Žiugždaitė

DATA: 2013-02

Kaip gimsta bažnyčia

Saulena Žiugždaitė

Kęstutis Pempė, lietuvių architektai, Lietuvos bažnyčių architektūra, Alytaus Švč. Mergelės Marijos bažnyčia, Krikščionių pagalbos bažnyčia, Domeikavos Lietuvos kankinių bažnyčia, Santariškių klinikų Dievo Gailestingumo koplyčia

Architektas Kęstutis Pempė neabejotinai yra vienas didžiausių šios srities specialistų Lietuvoje, savo darbui paskyręs daugiau nei 40 metų. Per šiuos metus suprojektavęs keturis sakralinius statinius – Alytaus Švč. Mergelės Marijos, Krikščionių pagalbos bažnyčią, Domeikavos Lietuvos kankinių bažnyčią, Santariškių klinikų Dievo Gailestingumo koplyčią ir naujausią – Dubingių bažnyčią. 1999-aisiais apdovanotas Nacionaline premija, šiuo metu yra Architektūros ir urbanistikos ekspertų tarybos narys, Aplinkos ministerijos visuomeninis patarėjas, Europos architektų tarybos (UIA) LAS atstovas, VDA dėstytojas.

K. Pempę kalbiname ne tiek norėdami pagerbti įspūdingą profesinį bagažą, kiek pasidžiaugti nedažnu ir kas kartą pradžiuginančiu įvykiu – naujos bažnyčios statyba. 2012-ųjų rudenį Dubingiuose buvo pašventintas naujų katalikų maldos namų kertinis akmuo. Pokalbis ne vien apie tai, kaip gimsta bažnyčios projektas, bet ir apie sakralinės architektūros specifiką bei vis dar neišmoktas pamokas.

Neabejotinai esate pripažintas kaip savo srities profesionalas. Jūsų darbai puošia ne vien Vilnių, tapote štai jau bene trečios naujos katalikų bažnyčios projekto autoriumi. Ką Jums reiškia imtis projektuoti bažnyčią? Kaip gimsta konkretus projektas?

Sakraline architektūra susidomėjau prasidėjus Atgimimui, kuris sutapo su mano atsivertimo laikotarpiu. Pirmasis mano projektuotas sakralinis statinys yra Švč. Mergelės Marijos, Krikščionių pagalbos bažnyčia Alytuje.

Kiekvienas projektas gimsta gana skirtingai. Mes patys esame Bažnyčia, tad bažnyčios pastatui nesvetima visa, kas telpa žmogaus širdyje. Svarbiausia tai, kad čia bendruomenė susirenka šlovinti. Ta vieta turėtų būti saugi, dengta stogu, o kartu ir sakrali – tipologine prasme. Ji neturi priminti, sakykim, virtuvės, kurią turime kiekvienas namuose, sandėlio ar garažo automobiliams. Pastato forma, spalva ir yra skirta šlovinti, nors aplinkybės gali būti ir labai skirtingos.

Tarkim, Dubingiuose yra išlikęs ankstesnės bažnyčios istorinis šventorius, tvora ir varpinė, šalia – kapinės. Kadangi bažnytėlė neturėjo rūsio, iškilę pamatų akmenys žymėjo kontūrą. Mes paėmėme ta patį kryžiaus plano kontūrą taip, kad tie pamatų akmenys liktų išorėje ir, pasiremdami juo, sudėliojom likusį planą – sakralinę arkos formą. Norėjosi ją padaryti labai aiškią, paprastą, nevaidinti kokio nors istorinio stiliaus, nebandyti pritempti. Arka, kaip sakralinis motyvas, būdingas jau pačioms pirmosioms bažnyčioms – net ir katakombų bažnyčios, jeigu turėjo ne arkas, tai kažką labai panašaus.

Jei kalbėtume apie bažnyčių dydį, pavyzdžiui, mūsų pirmoji Marijos, Krikščionių pagalbos bažnyčia Alytuje jau gana nemaža, tačiau pirmuosiuose projektuose ji buvo dvigubai didesnė. Gyvenome atgimimo laikotarpiu, tad orientavomės į didžiausias pasaulio katedras, kurias pastatyti atrodė vienas juokas.

Santariškių Gailestingumo koplyčia įrengta vidiniame kieme, tarp ligoninės korpusų. Kiemas – kvadratinis, tad plane pasiūlėme kvadratinę koplyčią, tik pasukome įstrižai, norėdami labiau išreikšti susibūrimą aplink altorių.

Žodžiu, bažnyčia savo forma ir dydžiu gimsta vis kitaip, bet svarbiausia, kad tai – bendruomenės susirinkimo vieta. Kiek toje bažnyčioje galima susikaupti, kiek ji stumteli šlovinimo link, tai jau gana subjektyvūs dalykai. Vieni žmonės mėgsta vienas bažnyčias, kiti – kitas, tai priklauso nuo daugelio dalykų, ne vien nuo architektūros. Daug lemia apšvietimas, ar bažnyčia šildoma, ar ne, vienoje kunigas bara per pamokslus, kitoje padrąsina…(juokiasi).

Naujosios Dubingių bažnyčios projektas buvo aptartas kartu su vietos bendruomene, stengėtės įsiklausyti į žmonių nuomones. Kaip vertinate, ar tai vis dar jūsų projektas, ar savos rūšies „užsakymas”?

Fundatoriai Rusteikai norėjo, kad vyktų diskusija. Užsakymas buvo konkretus – bažnyčia. Kadangi pati Aurelija Rusteikienė yra menotyrininkė, šiuo metu baigia menotyros doktorantūrą, labai domisi projektu. Mes kartu apžiūrėjome daug Aukštaitijos bažnyčių, lygindami jų dydį, pločio ir aukščio santykius, norėdami pajusti, kokių parametrų bažnyčias anksčiau statė mūsų protėviai. Norėjome atrasti „teisingą“ dydį, būdingą šiam kraštui. Mes artėjome prie to, bet ir fundatoriai šiuose tyrinėjimuose aktyviai dalyvavo.

Visuomenė balsavo pagal tai, kaip jiems buvo pateikta, pasiremdami pasiūlyta forma, vaizdu, išore. Atvirai pasakius, turbūt tai nebuvo didžiausias veiksnys: viziją jau turėjome, ir ji patiko visiems.

Nežinau, kaip seksis meninis užbaigimas. Reikia kantrybės, nemažų finansų, sugebėjimų ir galiausiai, kad menininkai būtų tikintys žmonės, suprantantys, ką daro ir kam daro.

Iš savo patirties galiu paliudyti, kad, einant tikėjimo keliu, atsiveria labai daug dalykų, kurių, kad ir kaip profesionaliai esi pasiruošęs, nežinai, jie būna tarsi užverti, uždaryti. Tam, kad jie atsivertų, kad juos perskaitytum, suprastum ir galėtum taip padaryti, reikia eiti tikėjimo keliu. Nesakau, jog aš jau atėjau kažkur ir viską žinau, – aš esu pakeliui, – tik galiu konstatuoti, kad kalbant apie sakralinį meną reikia eiti tikėjimo keliu. Priešingu atveju, viskas atrodo kitaip. Žvilgsnis kliūva vien už išorinių dalykų, tokių kaip forma, spalva, modernu ar nemodernu… Už sąvokų, kurios nėra esminės.

Gal todėl mūsų bažnyčiose ir kitose sakraliose erdvėse pasitaiko tiek daug kičo? Klebonas ar bendruomenė ne visada yra pasirengę pateikti deramą „užsakymą“?

Taip, nors gal ne visada tai įvyksta dėl blogų intencijų. Sakykim, klebonas paprašo paremti bažnyčią, reikia, pavyzdžiui, kiliminį taką įsigyti, dar ką nors… Žmonės reaguoja paprastai: grįžę namo susuka atliekamą kilimą ir atveža į bažnyčią, galvodami, kad padarė gerą darbą. O bažnyčia galiausiai tampa suneštų daiktų sandėliu.

Ne paslaptis, būna, kad ir menininkai dovanoja ką nors, ar rėmėjai, kurie nori įsiamžinti bažnyčioje, – dovanoja ir tikisi, jog kabės bažnyčioje ant sienos. Taip ir išeina, kad vienoj bažnyčioj būna kokios trys skirtingų dydžių Marijos – žmogui sunku sugalvoti, „prie kurios geriau pasimelsti“.

Tai plati ir mažai plėtojama tema. Vyskupijose veikia meno tarybos, ir jos turėtų savo darbą atlikti: konsultuoti ir truputėlį liturgine bei menine prasme skaidrinti bažnyčios aplinką – ji turi būti neišblaškyta.

Ar turėjote galimybę apie tai kalbėtis su Lietuvos bažnyčiose dirbančiais kunigais?

Atvirai pasakius, neturėjau. Vienintelis dalykas, atrodo, prieš gerą dešimtį metų Vilniaus arkivyskupas kardinolas ir Architektų sąjunga sostinės Rotušėje suorganizavome tarptautinę konferenciją apie sakralinį meną ir architektūrą. Dalyvavo daug vietinių kunigų, pranešimus skaitė mūsų ir užsienio specialistai, buvo keletas pristatymų, projektų, sakralinio meno paroda. Žinoma, tokie renginiai turėtų vykti reguliariai ir būtų labai sveika juose apie tai kalbėti.

Ypač sunku klebonams, kurie tarnauja keliose bažnyčiose kur nors periferijoje. Jie lieka vieni su savo bendruomene ir kartais su ne visai pagrįstais jos atstovų įgeidžiais, tad turi labai aiškiai žinoti, kaip ką dera sutvarkyti, nuo ko pradėti, kas yra svarbiausia tiek architektūriniu, tiek meniniu požiūriu. Tai yra rimta bėda. Įsivaizduoju, kad tikėtis, jog kiekvienas kunigas dar būtų ir geras architektas ir menininkas, nėra realu, tačiau jie tikrai galėtų pasitelkti reikiamą pagalbą, pasitarti. Tai tikrai nebūtinai susiję su išlaidomis.

Ką manote apie šiuolaikinę sakralinių pastatų architektūrą? Ko reikia, kad projekto autorius sugebėtų prabilti šiandienos žmogui, likdamas ištikimas krikščioniškai žiniai? Kaip tarpusavyje dera tradicijos tęstinumas ir novatoriškumas? Kaip vyksta perėjimas?

Pati liturgija išties smarkiai nesikeičia. Na, gal po Vatikano II Susirinkimo buvo kai kas padaryta, pavyzdžiui, buvo įsteigta Švč. Sakramento koplyčia, tačiau dabar tabernakulis vėl grįžo atgal į bažnyčios centrą. Žvelgiant liturginiu požiūriu, nėra didelio skirtumo tarp medinės kaimo bažnytėlės, mūrinės bažnyčios, gotikinės katedros ar visiškai šiuolaikiškos formos statinio – liturgija juk ta pati. Keitėsi muzika, giedojimas: XI amžiuje vyravo grigališkasis giedojimas, dabar naudojami šiuolaikiniai muzikos instrumentai ir t. t. Tačiau pagrindinė šlovinimo prasmė yra ta pati, tai ir yra esminis tęstinumas.

Iš sakralios nuotaikos ar sakralios aplinkos labiausiai, sakyčiau, „išmuša“ vadinamieji daiktai, menai ar elementai, kurie nėra tiesiogiai susiję su liturgijos esme. Jie arba tiesiog dubliuoja vieni kitus, arba jų per daug, arba jie kaip nors neteisingai išdėstyti, ir tada atsiranda tam tikro neaiškumo.

Kartais pasitaiko labai neskoningos puošybos – būtų galima vardyti nemažai pavyzdžių. Man atrodo, net Šv. Teresės bažnyčioje stovėdamas pagrindinėje navoje gali matyti keletą Kristaus versijų, porą Marijų… Išties daug kur tai matome. Tas daugiažodžiavimas ypač trukdo žmogui, kuris nedrąsiai ateina į bažnyčią, dar slepiasi už kolonos. Perteklius suka kičo link: norima daug pasakyti, daug papuošti. Žinoma, tai kyla iš širdies, iš meilės, tačiau ji turi turėti tam tikras ribas, turi būti sustabdyta ir skirta pagrindiniam tikslui, pagrindiniam akcentui – tam, kas yra svarbiausia – Dievo šlovinimui.

Pavyzdžiui, bažnyčios apšvietimas: presbiterijoje turėtų būti 30 % šviesiau negu visoj likusioje erdvėje. Vien apie bažnyčiose įrengtą apšvietimą būtų galima daug kalbėti. Bažnyčia turėtų būti apšviesta taip, kad žmogus galėtų skaityti maldos tekstą, o stipriausiai šviesa turėtų apšviesti pačią esmę, centrą – altorių, tabernakulį, Nukryžiuotąjį – dėl ko visi ir susirinko.

Bažnyčios kūryba ir puošyba turėtų vykti viena teisinga kryptimi, viską atsargiai ir nuosekliai apgalvojant.

Bažnyčios interjeras neretai atspindi netrumpą statinio gyvavimo istoriją, kai vienas laikotarpis papildo kitą. Gal derėtų reguliariai jį peržiūrėti ir koreguoti?

Revizija tikrai reikalinga. Istoriškai keitėsi požiūris, pavyzdžiui, į giedotojus. Istorinėse bažnyčiose buvo visada mėginama juos iškelti kur nors prie vargonų. Tuo tarpu dabar neretai vargonai yra elektroniniai, nusileidžiantys prie giedotojų, priartėja prie bendruomenės.

Panašūs sprendimai turėtų būti gerai apgalvoti, tai galiu pasakyti remdamasis savo klaidomis. Pavyzdžiui, Domeikavos bažnyčios bendruomenė turėjo labai tvirtą tremtinių chorą ir būtinai norėjo, kad choras būtų bažnyčios priekyje: altorius, užaltorinė siena su tabernakuliu, paskui – balkonas chorui. Tik vėliau bendraudamas su vyskupais sužinojau, kad virš tabernakulio joks choras negali stovėti. Intencijos buvo gražios, bet… Man buvo labai paprastai paaiškinta, jog reikia siekti, kad per Mišias niekas neblaškytų. Juk jei choras stovės priekyje, visi norom nenorom stebės, ką veikia koks choristas, užuot susitelkę į tai, kas vyksta prie altoriaus, dėl ko čia ir atėjome.

Manau, kiekvienu atveju reikia didelio įsiklausymo. Bažnyčią naujai statyti ar pertvarkyti turi inicijuoti vyskupas. Esminių dalykų be jo žinios geriau nedaryti, nors pas mus tai neretai vyksta: klebono ar gerų parapijiečių iniciatyva. Gerai, jeigu žmonės tam pasirengę, bet būna visaip.

Kokie šiuolaikiniai sakralūs statiniai jums patinka? Gal galite paminėti keletą sėkmingų sprendimų?

Visus būtų sunku išvardyti. Yra gerų pavyzdžių, pastatytų kukliomis šiuolaikinėmis priemonėmis. Pavyzdžiui, prieš daugiau nei 30 metų Helsinkyje pastatyta architektų brolių Timo ir Tuomo Suomalainenų suprojektuota bažnyčia. Ji įtraukta į lankytinų objektų sąrašą. Apskrito plano bažnyčia iškirsta olose tarp akmenų, tad sienos ir paliktos natūralaus kapoto akmens. Viduje sterilios grindys, gražūs suolai aptraukti violetinės spalvos medžiaga, altorius, kryžius ir puikūs vargonai, kuklus balkonas tiems, kurie gieda ar ateina pasižiūrėti. Labai paprasta forma, uždengta kupolu, per kurį krenta šviesa, o aplink – natūralus akmuo. Visa bendruomenė buriasi pusračiu aplink altorių ir tiek forma, vieta, tiek medžiaga labai puikiai atitinka šio pastato paskirtį.

Mane labai nustebino bažnyčia Lurde – po žeme įrengta didžiulė ovalo formos bažnyčia, kurioje telpa 20 tūkstančių žmonių. Altorius – centre. Kai susirenka tūkstančiai žmonių, Mišias galima stebėti ekranuose, nes milžiniškoje erdvėje altorius sunkiai įžiūrimas. Erdvė pritaikyta puikiai: funkcionalūs išėjimai, pritaikyti ligoniams įvežti ir išvežti. Nėra nieko nereikalingo, tačiau visi būtini liturginiai elementai lengvai pastebimi.

Labai graži naujoviška bažnyčia yra Fatimoje – taip pat apskrito plano, šviesi, didelis Nukryžiuotasis, grindys iš akmens, bažnyčioje – nedidelis pakilimas, tarsi amfiteatre. Jis taip delikačiai padarytas, kad nesijauti kaip teatre, tiesiog pagerina matomumą per Mišias. Apačioje – mažesnės salės, kur vyksta rekolekcijos ar Mišios mažesnėms grupėms. Labai lakoniška, bet labai gerai liturgiškai ir funkcionaliai sumanyta.

Tokių pavyzdžių būtų galima išvardyti ir daugiau. Didelės bažnyčios minimalizmu nepavadinsi, tačiau labiausiai stebina tai, kad savo estetika, nors ir būdamos katalikiškos, nėra perkrautos, sutelktos į esminius dalykus, be jokios perdėtos puošybos.

Šiandien Jūs pats mokote architektūros paslapčių jaunus žmones, o kas buvo Jūsų mokytojai? Kas buvo Jūsų autoritetai, kai pradėjote gilintis į šią sritį?

Vienas iš svarbiausių mano mokytojų buvo Adolfas Lukošaitis, dirbęs dar prieškario Kaune. Jis visada išliko tvirtas funkcionalistas, nepaisydamas sovietmečio madų, – ir savo mokinius taip auklėjo.

Buvo ir daugiau dėstytojų, kurie mokė projektavimo: pavyzdžiui, Kazys Šešelgis, labai puikus urbanistas, daug Lietuvai nusipelnęs žmogus, Vytautas Dičius su Neringa Dičiuviene ir daugiau kitų.

Kai pradėjau profesinę veiklą, orientavomės į to meto lyderius: tai ir profesoriai – Vytautas Čekanauskas, Vytautas Briedikis, broliai – Algimantas ir Vytautas Nasvyčiai, architektų duetas – Eduardas Chlomauskas ir Zigmas Liandzbergis, prof. Algimantas Mačiulis.

Kaip Lietuvos architektai įsilieja į platesnį Europos kontekstą?

Manau, kad lietuviškos architektūros tradicijos yra labai geros. Sovietmečiu visoje sovietinėje erdvėje konkuruodavome tik su estais, bet dažniausiai mes nurungdavome. Lietuviška mokykla buvo tikrai nebloga. Ji tokia ir išliko. Nežinau, kas tai lėmė, bet Lietuvoje yra daug talentingų architektų. Gal ne visi jų turi kaip ir kur pasireikšti, bet yra gana stiprūs specialistai.

Dabar, kai internetas leidžia visiškai laisvai prieiti prie informacijos, sakyčiau, kad turime itin didelį potencialą. Pagal architektų skaičių tūkstančiui gyventojų, Lietuva yra gal 12 vietoje pasaulyje – deja, to negalėtume pasakyti apie ekonomikos rodiklius. Keturios aukštosios mokyklos (po dvi Vilniuje ir Kaune) kasmet parengia daugiau nei 200 specialistų. Daug jų dirba ne pagal specialybę, nemažai įsitvirtina užsienyje, tačiau, mano galva, situacija kardinaliai keičiasi. Kadaise į Vakarų architektus žiūrėdavome kaip į labai gerai paruoštus, gerai išmanančius, laikydavome didžiule sėkme ten įsidarbinti ar pasipraktikuoti, tačiau dabar laikai keičiasi. Pamažu atėjo kitokio virsmo laikas: dabar mūsų Vilniaus architektūros studijoje stažuojasi vaikinas iš Portugalijos, keturi jauni architektai iš Italijos, kitais metais laukiame atvykstant penkių architektų iš Ispanijos. Mano galva, vyksta tam tikra evoliucija. Mes buvome tarsi jėga suspausta spyruoklė, dabar ji gali laisvai ir visa jėga išsitiesti. Įsivaizduoju, kad galėtų įvykti rimtesnių profesinių pokyčių, atradimų, kurie Lietuvą padarytų šalimi, diktuojančia architektūros madas. Tikrai turim daug talentingo jaunimo, kurio viduje glūdi didžiulė potencija.

Kalbino Saulena Žiugždaitė