Kaip pasakojame; kaip esame pasakojami

A?URNALAS: METAI
TEMA:Ai??LiteratAi??ros mokslas ir kritika
AUTORIUS:Ai??Viktorija DaujotytAi??
DATA: 2012-02

Kaip pasakojame; kaip esame pasakojami

Viktorija DaujotytAi??

EilAi??raA?A?iA? knygelAi??, autorAi?? jau nelietuviA?ka pavarde, gyvena toli, remta vyro giminiA?. ElementarAi??s, elementariai sueiliuoti kalbAi??jimai apie meilAi??, vaikystAi??, kito kraA?to, kuriame, atrodo, neblogai klojasi, A?spAi??dA?ius. Kaip sunku apibAi??dinti tAi?? elementarA? eiliavimAi??, bAi??tinai rimuotA? eiluA?iA? mechaninA? ritmAi??; lyg koks menkas aptvarAi??lis, leista eiti tik nuo vieno eilutAi??s galo iki kito. Ir vis vien viltis, kad raA?o poezijAi??, noras, kad kas pamatytA?, paskaitytA?. Daug raA?ybos klaidA? toj knygelAi??j, bet jos neatrodo svarbios. Svarbus tik noras pasipasakoti, pasisakyti apie save, savo gyvenimAi??. Yra tokia eiliuota galimybAi??, iA?kilusi iA? paA?ios kalbos, iA? pasidainavimA?, pasierzinimA? ir paliAi??dAi??jimA?, iA? laiA?kA?, kol jie dar buvo gyvi. A?inome, kad riba tarp nepoezijos ir jau poezijos neaiA?ki, slidi, kad uA?tenka tik kryptelAi??jimo A? vienAi?? ar kitAi?? pusAi??. Juk ir poezija kartais tik pasakoja gyvenimAi??, lyg ir nieko kito nesiekdama. TiesAi?? sakant, o kas galAi??tA? bAi??ti daugiau. ai??zPapasakoti gyvenimAi??ai??? ai??i?? yra toks Justino MarcinkeviA?iaus eilAi??raA?tis. Pasakojimas eilAi??raA?A?iu ai??i?? sunku, bet A?manoma. Kol nesukomplikuojame pasakojimo turinio, kol nepereiname A? pasakojimo teorijAi??, skirianA?iAi?? tautosakos ir literatAi??ros A?anrAi??, labiau siejamAi?? tik su A?nekamAi??ja kalba. A?velgiant bendriau, pasakojimo A?aknys slypi paA?iame gyvenime, kintanA?ios jo formos keiA?ia ir pasakojimo formas.

Aplinkkelis: iA? A?eslovo MiloA?o A? AlbinAi?? A?ukauskAi??

Ar turAi??jome geresnA? poetAi?? pasakoriA? uA? AlbinAi?? A?ukauskAi??, jau A?imtametA?, gimusA? SeinA? kraA?te, visu gyvenimu vilnietA?. Kai pradAi??jo pasakoti, tarsi surado savo tikrAi??jA? keliAi??. Marcelijus Martinaitis graA?iai pastebAi??jo, kad A?io poeto ai??zpasiektas toks atsipalaidavimas, kai nereikia riboti A?odA?iA?, prisiminimA? tAi??kmAi??s. Nieko nereikia slAi??pti, dailinti, iA?galvoti: tik bAi??k tikras, toks tikras, koks esi gyvendamas, kentAi??damas, dA?iaugdamasis. Reikia kalbAi??ti taip, kaip kalbi visur ir visadaai??? (1). Viena iA?lyga ai??i?? tai sunkiai pasiekiama; reikia aukA?to savimonAi??s laipsnio, kai jau suvoki, koks esi, kaip kalbi. NeiA?semiamos pasakA? pamokos ai??i?? kalba lyg ir kaip visur ir visada, bet ir ne visai, persmelkta daug intensyvesnAi??s vaizduotAi??s.

Albinas A?ukauskas vienkartis su A?eslovu MiloA?u; nemaA?a bendrumA? ir gyventose vietose, kalbose. A?. MiloA?o ai??zIsos slAi??nyjeai??? yra ir A. A?ukausko poetinei vaizduotei artimA? dalykA?. ai??zIsos slAi??nisai??? ai??i?? sudAi??tingo pasakojimo kAi??rinys, daugiaA?akis ir daugiabriaunis. Vieta ir konkreti ai??i?? NevAi??A?io slAi??nis ai??i?? ir abstrakti, sukurta kaip vieta, kurioje sAi??monAi?? laisvai patiria gyvenimAi?? pirminAi??mis jo formomis, A?gyja brAi??stanA?iAi?? ir talpAi??janA?iAi?? atmintA? iA? gamtos ir kultAi??ros, kiek ji pasiekiama. Laisvas patyrimas neatskiriamas nuo nulemtA? iA?bandymA?. Kas lemia, kas nulemia? Kokia tikrovAi?? ir kokia antitikrovAi??, anapusybAi??? Koks yra praeities ir dabarties laiko santykis? Kaip pasakoti, kad A?manoma bAi??tA? aprAi??pti kuo daugiau tos daugialypAi??s realybAi??s, kuri sAi??monAi??je ne tik buvo iA?likusi, bet ir augo, plAi??tojosi? Pasakojimo problema, A?raA?yta paA?ioje pradA?ioje: ai??zPasakotojas neA?ino, kokA? pasirinkti laikAi?? ai??i?? esamAi??jA? ar bAi??tAi??jA?, tarsi tai, kas praAi??jo, nebAi??tA? praAi??jAi?? amA?inai, o tAi??stA?si tol, kol juos atmena kartos ai??i?? ar tiktai vienas metraA?tininkas.ai??? Tokio poetinio metraA?tininkavimo persmelkta ir A. A?ukausko vAi??lyvoji kAi??ryba. Joje, kaip ir ai??zIsos slAi??nyjeai???, pasakojama iA? bAi??tojo ir esamojo laiko. BAi??tasis tebeliudija patirties gyvumAi??, esamasis reflektuoja, bendrina, jungia su pasaulAi??vaizdA?io pamatinAi??mis linijomis, laisvina tai, kas lyg uA?slAi??pta, pridengta universalijA?. A?. MiloA?o pasaulAi??vaizdA?io pamatuose glAi??di dvasingumo formA? problema, iA?siskaidanti A? tikAi??jimAi?? ir abejojimAi??, krikA?A?ionybAi?? ir ikikrikA?A?ioniA?kAi??sias religines formas, A? laisvAi?? pasirinkimAi?? ir nulemtumAi??, A? gAi??rio ir blogio neiA?skaidomAi?? sAi??veikAi??. ai??zIsos slAi??nyjeai??? A?. MiloA?as atskleidA?ia ir uA?goA?tAi??, uA?slopintAi??, nykstantA? pagoniA?kAi??jA? pasaulAi??vaizdA?, be abejonAi??s, gyvai veikiantA? ir A. A?ukausko poezijoje, ypaA? ai??zPoringAi??seai???, ai??zSenmotAi??jeai???. Neabejotina, kad A?. MiloA?as sAi??moningai seka senojo tikAi??jimo A?ymes gamtovaizdyje (ne kartAi?? minimi Ai??A?uolai; Baltazaras turi A?iAi??rAi??ti, kad ai??znekirstA? medA?iA? sename Ai??A?uolyneai???) ir A?moniA? sAi??monAi??je. Reliktiniai senojo baltA? tikAi??jimo (pagonybAi??s) A?enklai A?. MiloA?o kAi??ryboje ai??i?? atskira tema.

Bet norint patikimiau A?eiti A? lietuviA? sAi??monAi??s iki A?iol neapleidA?ianA?iAi?? pirminAi??s tikybos problemAi?? (atnaujintAi?? ir Algimanto BuA?io istoriosofinAi??se knygose), reikia nors keliA? sugrAi??A?inanA?iA? nuorodA?. Ai?? SimonAi?? DaukantAi??, A? TeodorAi?? NarbutAi??. Ai??ioje byloje (arba nesibaigianA?iame pasakojime) turAi??tA? dalyvauti ir A?. MiloA?as, ir A. A?ukauskas, deja, menkai tereflektuojamas. GalbAi??t A?. MiloA?o metai galAi??tA? bAi??ti tas aplinkkelis, kuris atvestA? iki A. A?ukausko:

A?moniA?, daiktA? ir akmenA? tikrovAi??

UA?plAi??do paA?irdA?ius ai??i?? netobula ir tobula, graA?i ir negraA?i,

Gera ir negera, A?viesi ir apsiblaususi ai??i??

Visokia. Metlaikiais joje telkiau, sandAi??liavau

Sunkias gyvenimo miglas, atAi??jus progai, kleidA?iau jas, eikvojau

PirmykA?tAi??ms patiklioms akims apdumti. Tu pati matei, tAi??vyne,

Dariau be blogo tikslo, iA? paA?iA? A?irdA?iA? A?irdies.

ai??zA?moniA?, daiktA? ir akmenA? tikrovAi??…ai???

Pasakojame, pasakojamAi??s, esame pasakojami. Bandydami suvokti pasakojimus, suvokiame ir save, savo praeitA?, dabartA?, bandome spAi??ti vis neaiA?kesnAi?? ateitA?. Pasakojimai yra A?akoti, iA?siA?akojAi??. Nuo kasdienio A?moniA? kalbAi??jimosi iki politiniA? kalbA?, politinAi??s retorikos, kuriAi?? A?iandien kuria ir kuriai labiausiai atstovauja vieA?ieji valdA?iA? disputai, propagandiniai pasirodymai dAi??mesiui atkreipti. IA? esmAi??s neA?inome, kokia yra dalykinAi?? politikA? kalba, juk vis dAi??lto nusprendA?iama, apsisprendA?iama, susitariama. Vis dar gyva iliuzija, kad turAi??tA? bAi??ti tikras pasakojimas, natAi??ralus, kylantis iA? tikrA? klausimA? ir sAi??A?iningA? atsakymA?, iA? niekuo nepakeiA?iamo A?mogaus buvimo. Bet tai, kas arA?iausia A?mogaus, sunkiausiai pasiekiama. PrieraA?e, po daugelio metA? priraA?ytame prie ai??zGimtosios Europosai???, A?. MiloA?as perspAi??jo: ai??zAi??ioje knygoje pasakoju apie save, taA?iau tai ne iA?paA?intis. Atvirumo klausimas, kaip A?inome, yra gana sudAi??tingas. /…/ XX amA?iuje kilo mada vieA?A? iA?paA?inA?iA?, kuriose nevengiama kokiA? tik nori drastiA?kA? smulkmenA?, ir kuo jos spalvingesnAi??s, tuo geriau sekasi knygAi?? pardavinAi??tiai??? (2). Taip, pasakojimA? bAi??dus ir formas A?iandien vis labiau veikia pardavimo sAi??kmAi??. Pardavimas tampa nematoma meno forma, aktyvia ir veiklia. Veiklesne negu pirminis perdavimas ai??i?? iA? lAi??pA? A? lAi??pas. Veikiama stiprios pardavimA? industrijos. PerdavimA? tinklai vis retesni. Bet vis dar gaudantys signalus. Vis dar iA?lieka pasaka, gal seniausias perdavimo bAi??das. Pasakose ir perduodamo pasakojimo pradA?ios. PasakA? siuA?etai tarptautiniai, bent jau dauguma, pasakA? katalogai gana grieA?ti, grieA?tesni nei dainA?, dainose daugiau atskirumo, savitumo. Bet pasakoja ir dainos, pasakoja tAi?? dalA? A?mogaus gyvenimo, kuris slaptesnis, uA?daresnis.

Kam atstovauja poetas? Nebeperskaitomas Pranas VaiA?aitis

Naujieji laikai turi daugiau siuA?etiniA? pasakojimA? nei dainA?, dainA? galimybes perAi??musi lyrika A?iandien menkai teskaitoma. Jauni poetai tai jauA?ia, ir gal todAi??l stiprAi??ja jA? traukimasis A? save ai??i?? beveik programinis. IndrAi?? ValantinaitAi??, atsakydama A? ai??zNemunoai??? klausimAi?? apie kAi??rybinAi?? drAi??sAi?? ir baimAi??, teigia: ai??zAi??iandieninAi?? poezija neatlieka tautiA?kumo A?adinimo funkcijos. /…/ Ai??iandieninis poetas atstovauja savo vidiniam pasauliui, o ne A?aliaiai??? (3). Galima bAi??tA? A?ias mintis narstyti, A?A?velgti prieA?taras, bet nesinori to daryti. Nebent vos girdimai priminti, kad tautiA?kumas, kol yra, jei yra, yra mumyse, mumis. Gal ir A?alis: ai??zAi??alis ta Lietuva vadinas…ai???, kaip sakAi?? Pranas VaiA?aitis. Bet tendencija aiA?ki. Vis dAi??lto iki A?iol vis atsimenu AgnAi??s A?agrakalytAi??s ai??zOdaliskos raudai atmintiai??? kaip ir kokA? refrenAi??: ai??zman nereikia GiesmiA? GiesmAi??s / ai??i?? uA?teks ir dainA? dainelAi??s…ai???. Gal ir pati poetAi?? dabar kitaip sakytA?, bet dainA? dainelAi??s kaip pakankamo kultAi??rinio kodo pabrAi??A?imas ai??i?? graA?us. Gal ne visiems ta dainA? dainelAi?? iA? Simono StaneviA?iaus uA?raA?ytos galimai labai senos dainos, galbAi??t epinio ciklo pradA?ios. DainA? dainelAi?? ir iA? graA?iau dainuojanA?iA? vaikA? A?ou.

Kai skaitome, juolab jei skaitome A?dAi??miai, pasakojimus konstruojame ai??i?? skirtingus, priklausomus nuo patirties, bet yra juose ir bendrinanA?iA? gijA?. P. VaiA?aiA?io prisiminimas, gal neatsitiktinis. Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija (gal daug kas pastebAi??jome teigiamus kultAi??rinius poslinkius nacionalinio transliuotojo darbe) patriotiniA? dainA? konkurso ai??zYra A?alisai??? vizitinAi??je kortelAi??je ai??i?? kvietime A? naujojo sezono pristatymAi?? rugsAi??jo pradA?ioje iA?spausdino eilAi??raA?A?io ai??zYra A?alis, kur upAi??s teka…ai??? kelias eilutes ai??i?? tarp jA? ir A?ias: ai??zIr grakA?A?ios tos A?alies merginos / Ten A?ydi vis kuo nopuikiau…ai???. NeaiA?kus, nebevartojamas ai??zkuo nopuikiauai??? pakeistas A? aiA?kesnA? ai??i?? ai??zkuo nepuikiauai???, vadinasi, kuo prasA?iau. P. VaiA?aiA?iui, sAi??duviui, ai??zkuo nopuikiauai??? reiA?kAi?? aukA?A?iausiAi?? puikumo laipsnA?. Gal tai tik korektAi??ros klaida, bet ir ji gali keisti pasakojimAi??. Klaidos gali bAi??ti svarbios, ypaA? kartojamos pasakojant. Arba dainuojant. Bet ta klaida gali bAi??ti suvokiama ir kaip perspAi??jimas ai??i?? savo svarbiA?jA? pasakojimA? nebeperskaitome. Per didelis atotrAi??kis tarp P. VaiA?aiA?io ir dabartinAi??s poezijos, nebAi??ra nuorodA?.

Jono StrielkAi??no prisiminimas Viktorijos DaniliauskaitAi??s parodoje

A?mogiA?kA?jA? reikA?miA? varA?ytuves labiausiai laimi tekstai, kaip nors nurodantys A? kitA? tekstA? buvimAi??, prasitAi??simAi??, A?gyjant kitas formas. Jei poetas tesiekia atstovauti tik sau paA?iam, siaurina ir savo akiratA?, ir savo kAi??rybos galimybes. Yra daug dalykA?, kurie yra, netgi yra graA?iai, bet iA? jA? nieko negali bAi??ti daugiau, jA? riba juose paA?iuose, nAi??ra persikAi??limo galios. Kas tai yra, sakysime, akivaizdu puikioje Viktorijos DaniliauskaitAi??s parodoje, dar beveik visAi?? sausA? veikusioje Nacionaliniame dailAi??s muziejuje, ai??i?? nepaprastai gilus sAi??lytis su Jono StrielkAi??no poezija, savitos paralelAi??s, istorijos geleA?ies, baltA? senovAi??s, akmenA?. Poezijos A?vaizdinimas, bet ne tik, labiausiai kAi??rybiA?kas prasitAi??sinAi??jimas. Galima apie tai atskirai pasakoti.

BaltA? atminties linijos A?iandien nelauktai intensyvAi??ja, A? pasakojimus jungiasi muziejai, atnaujinamos archeologinAi??s ekspozicijos; neA?tikAi??tinai turtingas senA?jA? laikA? archeologinis rinkinys, nuo XIIai??i??XIII a., pasirodAi?? besAi??s MaA?eikiA? kraA?totyros muziejaus saugyklose; gruodA?io viduryje, padedant Vilniaus dailAi??s akademijai, A?iame muziejuje atsivAi??rAi?? puiki ekspozicija, skirta kurA?iA?, A?iemgaliA?, A?emaiA?iA?, latviA? genA?iA? istorijai. PuikAi??s, iA?kalbAi??s pasakojimai, bet reikia A?odA?iA?, reikia suriA?ti. Pasakojimai, kuriuos reikia papasakoti, perpasakoti.

Pasakojimai gimsta iA? kalbos, prasitAi??sia ir iA? to, kas jau pasakota. LiteratAi??rinAi??s pasakos gal vienas gyvybingiausiA? A?anrA? ai??i?? vaikams, bet ne tik. IA? broliA? GrimA? pasakA? kaip savotiA?kas literatAi??rinis jA? tAi??sinys pasirodAi?? Michaelio Buckley ai??zSeserys Grimai??? (anglA? kalba 2005 m.; iA?versta A? lietuviA? kalbAi?? ir ai??zAlma litterosai??? iA?leista 2008 m.). Seserims Sabrinai ir Dafnei Grim, kurios, pasirodo, esanA?ios iA? tos paA?ios GrimA? giminAi??s, leista tapti pasakA? detektyvAi??mis. Taip atsiliepiama A? paaugliA? prozoje dabar veiklA? detektyvinA? pradAi??. Bet sustiprinamas ir noras perskaityti broliA? GrimA? pasakas, pajusti tarsi besivyniojanA?iAi?? pasakojimo gijAi??.

A?mogus vis dar stengiasi neprarasti savo gyvenamojo pasaulio tAi??rio. TAi??ryje iA?lieka paslaptis, siela tarsi keliama, vedama. Nors ir anapus televizoriaus ekrano. KAi??rybinga sAi??monAi?? siekia perA?engti matomas ribas, substancinAi?? gyvenimo dalA? iA?kelti anapus, duoti jai Likimo ar Dievo vardAi??. Ir tikintis transcendencija, ir ja netikintis susitinka bendrajame klausimA? rate, universaliajame sAi??monAi??s plane. Jo kontAi??rai, pirminAi??s apibrAi??A?os A?mAi??kA?A?ioja sAi??monAi??s gilybAi??se, pradA?iose, bent jau A?viesos probrAi??kA?mose, pasirodanA?iose tautosakoje, joje iA?liekanA?iose. Ir A?mogaus prieA?istorAi??je jau iA?kyla neatsakomA? klausimA?. IA? seniausiA? A?enklA?, A?brAi??A?tA? A?alvaryje ar molio A?ukAi??je, A?mAi??kA?A?ioja neA?inomA? praneA?imA? A?enklai. IA? sakmiA? gal labiausiai jauA?iama, kad A?moniA? tarsi ieA?kota A?aknA?, prieA?asA?iA?, paaiA?kinimo: kaip kas atsirado, kAi?? kas reiA?kia, kAi?? A?mogus gali uA?gyventi, kuo gyvenimas baigiasi, kas yra jo laimAi??, baimAi??, kas yra ir ar yra uA? patirties ribA?.

Kaip A? A?itAi?? bendruomeniA?kai veikiantA? patirties ir nepatirties laukAi?? A?eina atskiri protai, atskiri kAi??rybiniai sumanymai? Kaip patirties bAi??du, kalba pasakyti apie nepatirtA?, kuri vis dAi??lto pasiekia sAi??monAi??, jAi?? veikia? Veikia ne tik baime, neramybe, bet ir raminamai, glostomai. Atrodo, kad kaip tik jutimas, kad ir tai, kas nAi??ra paA?A?stama, nAi??ra apibAi??dinama, turi vietAi?? A?mogaus pasaulyje, pamatiniam bAi??ties slAi??piniui suteikia vietAi?? ir literatAi??roje. Tai plati tema, A?vairiai tiriama ir tyrinAi??jama, A?velgiant A? jAi?? ir iA? literatAi??ros, ir iA? teologijos. Kuo sAi??monAi?? intensyvesnAi??, kAi??rybiA?kesnAi??, savitesnAi??, tuo jos tikAi??jimas atskiresnis, asmeniA?kesnis, netelpantis A? rAi??mus. Bet rAi??mai svarbAi??s. RAi??mai A?rAi??mina ir tai, kas kuriuo nors bAi??du bus iA? rAi??mA? iA?kelta, pertapyta, perraA?yta, kas duos impulsA? temAi??, siuA?etAi??, tikAi??jimo nuostatAi?? atnaujinti. Biblijos siuA?etai yra neiA?senkantys ir neiA?semiami. Savitai jie pulsuoja ir Jono StrielkAi??no lyrikoje.

Donaldas Kajokas pasakojimA? apie gerAi??jA? DievAi?? kelyje

LiteratAi??rinAi?? pasaka pasakojimAi?? savitai telkia ir vaizduotAi??s, fantazijos galimybAi??mis. Kam pasakojama? NeA?inantiems, klausiantiems, kuriA? visada yra. Klausimas nAi??ra tik noras suA?inoti. Esmingiau klausiama todAi??l, kad klausti skatina pati bAi??tis, pats gyvenimas. Kad kaA?kas iA? esmAi??s vaikiA?ko, niekad neuA?auganA?io ir neuA?auginamo slypi A?mogaus pasaulyje. TodAi??l atrodo, kad pasakos skirtos vaikams, kad geriausia pasakoti vaikams. Pasakojimas vaikams (arba tarsi vaikams) lyg A?ydu uA?dengia ezoterinius tikslus ai??i?? kodA?, A?ifrA?, paslapA?iA? perdavimAi?? genA?iai, bendruomenei.

Vienas A?stabiausiA? tarsi vaikiA?ko pasakojimo pavyzdys Europos literatAi??roje ai??i?? Rainerio Marijos Rilkeai??i??Ai??s ai??zPasakojimai apie gerAi??jA? DievAi??ai??? (4). Ai??ie pasakojimai remiasi Biblija, jos poetine dvasia, bet iA? tolo ir ne paraidA?iui. Ai??stabu, kad pasakojimus (vokieA?iA? kalba istorijas ai??i?? ai??zGeschichten vom lieben Gottai???) R. M. Rilke paraA?Ai?? jaunas, tik dvideA?imt penkeriA? metA?, iA?leistos pasakos 1900-aisiais. Tik po A?imto metA? (2000) iA?verstos A? lietuviA? kalbAi??. Pasakojimai apie gerAi??jA? DievAi?? A?siterpia A? sudAi??tingAi??, moderniAi?? R. M. Rilkeai??i??Ai??s teologinAi?? problemikAi?? ai??i?? ir poetiniuose, ir proziniuose kAi??riniuose. PasakojimA? tekstai ai??i?? skaidrAi??s, tiesos, kurios persiA?vieA?ia per sudAi??tingus, daugiamaA?ius svarstymus, metaforas, simbolius. A?. MiloA?as apie savo ai??zTeologinA? traktatAi??ai??? yra sakAi??s, kad jaunas tokio kAi??rinio paraA?yti negalAi??tA?. Skaidrumas iA?kyla iA? didelAi??s patirties kaip jos pirminis pamatas ai??i?? tiesiog atsidengia tai, iA? ko visa yra prasidAi??jAi??, R. M. Rilke pasakojimus apie gerAi??jA? DievAi?? raA?Ai??, kai pradA?ia, pradmenys, daiktai, kuriA? filosofiniam A?prasminimui bus skirta aukA?A?iausioji jo poezija, dar buvo nenutolAi??, neiA?blukAi??. Jis pats sau tarsi tiesAi??si keliAi??, bet kelias vien sau neA?manomas, todAi??l atsiranda kiti. Pirmiausia angelai, paskui daiktai. PradA?ios, be kuriA? nieko nAi??ra. Akys, kurios mato daugiau ir gali Dievui pasakyti, koks A?mogus yra iA? tikrA?jA?. Tai vaikai ir retkarA?iais tie A?monAi??s, kurie pieA?ia, raA?o eiles, stato… (ai??zPasakojimas apie Dievo rankasai???). Daug pirmiau negu ai??zDuino elegijoseai??? iA?tariama, kad bAi??ti yra nuostabu. Pasakojime apie Dievo rankas paraA?oma labai paprastai: ai??zNepaisant visko, gyvenimas yra puikus, ir apie tai mano pasakose bus daA?nai kalbama.ai??? Dievas pasirodo kaip paprastas valstietis, apskritai kaip vienas iA? mAi??sA? (taip yra ir lietuviA? sakmAi??se, pasakose). Dievo buvimas ar nebuvimas svarbus ir pasakojimui; niekas negali bAi??ti iA?skirtas iA? bendrojo plano. ai??zDainoje apie teisingumAi??ai??? vaikai pasiskundA?ia, kad viename pasakojime nebuvAi?? Dievo. ai??zKaip, istorija be Dievo? Bet tai neA?manoma!ai??? Kita vertus, ai??zniekados negali A?inoti, ar yra, ar nAi??ra Dievas vienoje ar kitoje pasakoje, kol nesi jos visai pabaigAi??s. Jei trAi??ktA? kad ir poros A?odA?iA? arba jei po paskutiniA? A?odA?iA? numatoma tik pauzAi??: jis vis dar gali pasirodytiai???.

Pasakojimas apie didA?jA? MikelandA?elAi?? (ai??zApie A?mogA?, kuris girdi akmenA? kalbAi??ai???):

ai??i?? MikelandA?elai, ai??i?? suA?uko nerimo apimtas Dievas, ai??i?? kas ten yra tame akmenyje?

MikelandA?elas sukluso, jo rankos virpAi??jo. Paskui dusliai atsakAi??:

ai??i?? Tu, mano Dieve, kas gi kitas? Bet negaliu prie tavAi??s prisikasti.

Ir tada Dievas pajuto, kad jis yra tame akmenyje, ir jam pasidarAi?? baugu ir ankA?ta. Visas dangus tartum pavirto akmeniu, o jis jame A?kalintas laukAi?? iA?vaduojanA?iA? MikelandA?elo rankA?, girdAi??jo jas artAi??jant, tik dar toli.

Pasakojimas baigiamas suklupusiu, nusiA?eminusiu MikelandA?elu, norinA?iu bAi??ti maA?u. Balsui, klausianA?iam, kas jame yra, MikelandA?elas atsako: ai??zTu, mano Dieve, kas gi kitas?ai???

Dievo ir daikto santykis. ai??zKiekvienas daiktas gali bAi??ti geruoju Dievu, tik reikia jam pasakytiai??? ai??i?? mintis iA? pasakojimo ai??zKaip atsitiko, kad antpirA?tis tapo Dievuai???. Tik reikia maA?o daikA?iuko, kurA? galima bAi??tA? neA?iotis, ai??i?? iA?sirenkamas antpirA?tis, A?viesus, lyg sidabrinis, iA?sirenkamas dAi??l savo graA?umo. MaA?oji Ana jA? pameta, atkakliai ieA?ko, A? lyg atsitiktinio praeivio klausimAi?? atkakliai atsako, kad ieA?ko gerojo Dievo. ai??zPraeivis nusiA?ypsojo ir paAi??mAi?? mergytAi?? uA? rankos, o ji davAi??si vedama, lyg taip ir turAi??tA? bAi??ti. Jiems einant, tas nepaA?A?stamas A?mogus tarAi??: ai??zA?iAi??rAi??k, kokA? graA?A? antpirA?tA? aA? A?iandien radauai???.

PasakojimA? apie gerAi??jA? DievAi?? kelyje kartais galima sutikti DonaldAi?? KajokAi??, bet tik, jei jo knygos ne kartAi?? skaitytos. ai??zApie dieviA?kAi?? stiliA?ai??? ai??i?? tikrai, istorija be Dievo neA?manoma. KaA?kas turi bAi??ti toj vietoj ai??i?? jei ir tik ai??zj. biliAi??no ai??zkliudA?iauai??? (ai??zA?irdele mano…ai???). ai??zSesuoai??? ai??i?? teksto atsivAi??rimas pavadinimu:

iA? ko ji sakai panaA?i A? tave

iA? akiA??

ne, iA? dvylikos

juodvarniA?

Kaip budi poezijos sAi??monAi??je ta sesuo ir tie broliai ai??i?? juodvarniai. Visai arti pasakojimA? apie gerAi??jA? DievAi??. Kaip prasitAi??sinAi??ja ir motyvAi?? kiekvienAi??kart uA?veriant, uA?darant. Tikriausiai iA? pamatiniA? mitiniA? motyvA? atsinaujina ir pasitikAi??jimas lyrika. Apie mane ai??i?? ir dvylikos broliA? juodvarniA? sesuo apie mane. Taip tikriausiai mAi??sto A? D. KajokAi?? iA? stiliaus panaA?us cave canem (2011 gruodA?io pirmasis ai??zNemunasai???):

IA? esmAi??s laikas mAi??sA? nekeiA?ia, tik atveria, iA?skleidA?ia.

TodAi??l lyrika visados yra aA? ir apie mane.

AA? ir apie mane netgi tada, kai skaitome kAi??rinius, paraA?ytus prieA? A?imtus ar tAi??kstanA?ius metA?.

O tie, kurie bus talentingai paraA?yti po A?imtmeA?io, irgi bus apie aA? ir apie mane.

Taip paprastai iA?senka teorijos apie lyrinA? herojA?, lyrinA? subjektAi??.

Netgi apie autoriaus mirtA?.

Ai?? paskutinAi?? eilutAi?? nukeliamas akcentas ai??i?? talentingai paraA?yti.

Pasakojimui arba literatAi??rai nereikia nieko daugiau ai??i?? tik talentingai paraA?yti.

Nuo kiekvieno talentingai ratas A?sisuka, A?sukdamas vis naujA? galimybiA?. ai??zVisada visko nutinka daugiau negu mes galim paneA?ti!ai??? ai??i?? sako Tomas TranstrAi??meris (ai??zGegutAi??ai???). PaneA?imo klausimas, galiausiai perneA?imo, perkAi??limo. Talentingas pasakojimas perkelia; ir tokia paprasta yra transcendencijos prasmAi??.

LiteratAi??ra kaip kalbos menas yra sAi??monAi??s raiA?kos universalija. A?mogaus pasaulyje nAi??ra nieko, ko nAi??ra ar negalAi??tA? bAi??ti literatAi??roje. Pirmiausia todAi??l, kad A?mogus pats sau ir kitiems yra (ar gali bAi??ti) duotas kalboje; intensyvi, kAi??rybinga sAi??monAi?? pleA?ia ir gilina kalbAi??jimo galimybes iki tos ribos, kuriAi?? gali pasiekti, tuo paA?iu judesiu pasiekdama A?mogaus pasaulA?, jo atskirumus ir bendrumus.

LiteratAi??ros antropologijos kaip humanistikos krypties atramose slypi ir pasakojimo veikimas jA? suvokianA?iojo sAi??monAi??je. Tekstas (apie tai mAi??styta ir W. Iserio) nukreipia skaitytojAi?? A? tai, kAi?? galima jame rasti, A? euristikAi?? (gr. heurisko ai??i?? randu). Tai, kas gali atrodyti kaip neatitinkantis tikrovAi??s, kas vadinama iA?mislu (be neigiamo atspalvio) arba fikcija, nAi??ra tikrovAi??s prieA?prieA?a, nes iA? jos iA?auga, randasi, galiausiai egzistuoja tik sAi??monAi??je. Perskaityto, suvokto teksto vieta ai??i?? sAi??monAi??je. KAi??rinys yra sAi??monAi??s vaizdinys, susidarantis iA? A?mogiA?kA?jA? komunikaciniA? ryA?iA?. Fikcija nebAi??tinai tikrovAi??s prieA?prieA?a. TikrovAi?? ir fikcijAi?? jungia vaizduotAi??, meno kAi??ryboje vienas svarbiA?jA? sAi??monAi??s modusA?. AntropologiA?kai svarbus literatAi??ros veiklumas, gebAi??jimas prasiskverbti A? sAi??monAi??s struktAi??ras, jose dalyvauti, viena ar kita kryptimi pakreipti. LiteratAi??ra leidA?ia A?inoti apie A?mogA? daugiau negu A?manoma kitais bAi??dais. Leidimas A?inoti kyla iA? komunikacinio susiA?inojimo, prasidedanA?io paA?iame literatAi??ros kAi??rinyje. Ir uA? jo ai??i?? kiekviena pradA?ia yra prasidAi??jusi anksA?iau uA? save. SusiA?inojimas nutiesia ryA?A? tarp literatAi??ros fenomenologijos ir literatAi??ros antropologijos; sAi??monAi??s, kAi??no sAi??monAi??s, vaizduotAi??s ryA?iai. AntropologiA?kai (A?mogiA?kA?jA? vaizdiniA?, A?prasmintA? vaizduotAi??s kalboje ir kalbos vaizduotAi??je) iA?kalbiuose tekstuose neapeinamai veikia kAi??nas, veidas, akys, rankos. IA? kAi??no galimybiA? matyti, kalbAi??ti, A?sivaizduoti formuojasi figAi??ros, A?moniA?, jA? likimA? linijos.

IA?kalbumas: pagal RomualdAi?? GranauskAi??

IA?kalbumas gali bAi??ti suvoktas kaip literatAi??ros antropologijos takas. Lengviausia jA? atsekti paA?ioje literatAi??roje, iA?kiliuosiuose jos tekstuose ai??i?? kad ir Romualdo Granausko. PagrA?sta klausti, kaip visa tai atsiranda, kaip likimai iA?kalami iA? kalbos lyg iA? akmens, granito, marmuro, vis dar prisimenant R. M. Rilkeai??i??Ai??s MikelandA?elAi??. Kaip kalba kurianA?iojo sAi??monAi??je tampa medA?iaga. ai??zJauA?io aukojimasai??? (1975) tebAi??ra raiA?kiausia kalbinAi?? alchemija, slaptas, uA?daras procesas; nieko paaiA?kinanA?io, A?vedanA?io ar iA?vedanA?io. Tie A?monAi??s, baltA? genties, dar tebAi??ra savo gyvenime, bet galingesniA?jA? jau bus iA? jos iA?stumti. TragiA?ka sankirta, dar tebAi??ra, bet jau nebebus. Pasakojimas iA? tos tragiA?kosios sankirtos tarsi savaime vyniojasi. Stilius atrodo tarsi A?slaptintas. Galima manyti, kad paA?iam raA?ytojui po kurio laiko, po gero deA?imtmeA?io tarsi parAi??po, kaip visa tai vyko, vyksta. Vienu kitu A?trichu ir fenomenologiA?kai svarbiA? komunikaciniA? pravAi??rimA?, svarbiA? ir ai??zJauA?io aukojimuiai??? suprasti, pasirodo apysakoje ai??zBaltas vainikas juodam garveA?iuiai??? (1987); A? siuA?etAi?? A?pinamas kino scenarijaus raA?ymo motyvas. RaA?yti sunku. RankAi?? stabdo netikrumas: tikrovAi??, gyva ir apA?iuopiama (kiekvienAi?? rytAi?? tiesiai A? mano langAi?? patekAi??davo saulAi??…), o reikia ai??zraA?yti apie saulAi??lydA?ius, A?vietusius prieA? daugelA? metA?, apie namus, seniai suanglAi??jusius ir uA?artus, apie A?mones, kuriA? niekada nemaA?iau, tik A?inau, kad jie buvo ir kad niekas jau nebesuras jA? kapo, neiA?tars jA? vardo, jeigu apie tai neparaA?ysiu. Paskui ai??i?? kine ai??i?? jie vAi??l atgis iA? naujo: vaikA?A?ios, kalbAi??s, juoksis, A?iAi??rAi??s A? A?ydinA?iA? medA?iA? A?akas, o vasaros debesys baltuos virA?um jA? galvA?, virA?um miA?kA? ir kalvynA?… Ir viskas bus melas, ir viskas bus netikra: tA? A?moniA? veidai, jA? A?odA?iai, A?ypsenos, jausmai, akiA? spalva ai??i?? viskas…ai???. IA?lyga, bAi??tina sAi??monei, kad ji paraA?ytA? pirmAi??jA? sakinA?: nieko neliks, jeigu apie tai neparaA?ysiu. BAi??sena ai??i?? vienintelis tai atsimenu, galiu pasiekti vaizduotAi??s galiomis, galiu atkurti laiko vientisumAi??: laikas tebAi??ra tas pats; yra todAi??l, kad yra suvokiamas. BAi??sena, kuri stabdo: ir viskas bus melas, viskas bus netikra… SAi??monAi??s tilto tarp A?iA? bAi??senA? problema. Gali bAi??ti, kad jos sprendimo galimybAi?? labiausiai glAi??di A?vilgsnyje, pamatyme. Jei pamatysi, turAi??si. Tolesnis epizodas ai??i?? pasakotojas su draugu Antanu vaA?iuoja traukiniu, jA? pokalbio nuotrupa:

Man taip atrodo. Ir niekas negali uA?drausti, kad man taip atrodytA?. A?iAi??rAi??k.

Niekada nesakydavau Antanui: ai??zklausykai???, o visuomet ai??zA?iAi??rAi??kai???, ir Antanas matydavo tai, kAi?? pasakodavau aA?, o aA? ai??i?? kAi?? Antanas. Tai buvo juodai baltas, o kartais net spalvotas mAi??sA? vaizduotAi??s filmas, ir pagal norAi?? ar reikalAi?? mes bet kuriuo metu galAi??davom jA? sustabdyti, atsukti atgal, vAi??l pavaryti A? priekA?, paA?iAi??rAi??ti vienAi?? ar kitAi??, ar treA?iAi?? jo variantAi??. A?odA?iu, buvom ir tA? filmA? reA?isieriai, ir kino mechanikai, todAi??l pirmAi?? kartAi?? tos kelionAi??s metu ir pasakiau:

ai??i?? Antanai, A?iAi??rAi??k.

VaizduotAi?? A?siA?aidA?ia iA? A?vilgsnio, kurA? kaA?kas pritraukia. Kaip ugnis A?sidega iA? A?ieA?irbos. TikAi??tina, kad ir ai??zJauA?io aukojimoai??? vidinAi??je struktAi??roje slypi A?vilgsnis, matymas. Programa, kuri ima prasiA?viesti paA?ioje pradA?ioje: ai??zLapA? mirgAi??jimas, A?eA?Ai??liA? mirgAi??jimas, stiebA?, A?oliA?, kamienA?, A?akA? mirgAi??jimas, mirgAi??jimas plonA?jA? A?akeliA?, atrodo, kad ir A?eA?Ai??liA? mirgAi??jimas ant A?eA?Ai??liA?, ant spygliuotos takelio A?emAi??s, pats matai: basos tavo kojos, minanA?ios tuos spyglius, A?eA?Ai??lius, gyvuliA? pAi??das /…/ai???. MirgAi??jimo A?tvirtinimas: pasaulis yra mirgantis: nepastovus, kintantis. Tu pats ai??i?? centras yra ten, iA? kur pasaulio siekiasi A?vilgsnis: ai??z/… pats mirgAi??damas tame mirgAi??jime, ir tavo vanduo, ir tavo A?ukAi??, ir tavo mintys, sklindanA?ios iA? akiA?, iA? matymo, iA? aiA?kaus regAi??jimo, bet dabar A?vilgsnis A?smeigtas A? neA?amo vandens A?lakAi?? /…/ai???. ai??zJauA?io aukojimeai??? A?vilgsnis yra ir sakinys, labai ilgas, A?vairiopai iA?lankstytas sakinys. Trys apysakos dalys ai??i?? trys sakiniai. Jais aprAi??piama (vientiso A?vilgsnio aprAi??ptis) kurA?iA? genties likiminAi?? linija; jau apkrikA?tytas, bet dar tebetikintis savo senaisiais dievais, savo A?yniais ir jA? aukojimais, kaimas iA?gyvena savo paskutinAi?? kulminacijAi?? ai??i?? paaukojamas jautis, ir savo nusivylimAi??, nes mariA? A?uvys nesuplaukia A? tinklus, ir savo paA?eminimAi??. Itin kondensuotas pasakojimas, lyg pasakojimas paA?iam sau, savitai pulsuoja tarp matymo ir nematymo ai??z/…/ todAi??l gal labai nelaimingas bus kraA?tas, nematydamas ir nesuvokdamas aukos groA?io ir kilnumo, gal tie, kurie A?ia gyvens, vaikA?A?ios vienas pro kitAi??, nudAi??rAi?? A?emAi??n akis, kad jA? nepastebAi??tA? likimas ir nepareikalautA? uA?mokAi??ti uA? dangaus A?viesAi?? ar giriA? lingavimAi??, ar tiesiog uA? tai, kad davAi?? teisAi?? vaikA?A?ioti tarp visA? kitA? A?moniA?, matyti juos ir mylAi??ti, tad tebAi??nie per amA?ius kaip A?iAi?? valandAi??, kai raudona aukojimo spalva palaimins gyvybAi??s galiAi?? /…/ai???. Matymas keliagubas: A?ynys mato, kaip blizga rankoje aukojimo peilis, regi debesA? baltumAi??, atlekiantA? nematytAi?? paukA?tA?. KulminacinAi?? regAi??jimo aA?is: ai??z/…/ matai, taip aiA?kiai, lyg turAi??tum pakauA?yje akis ar A?velgtum A? save iA? A?alies akimis A?moniA?, sustojusiA? tau uA? nugaros atokiau pusraA?iu, regi taip aiA?kiai /…/ai???.

Apysaka ai??zJauA?io aukojimasai??? ai??i?? vienas reikA?mingiausiA? R. Granausko kAi??riniA?, priklauso ir XX amA?iaus pabaigos lietuviA? prozos virA?Ai??nAi??ms. Keli iA?eities taA?kai, atsirandantys iA? kAi??rinio suvokimo, iA? jo persiraA?ymo sAi??monAi??je. Pirmiausia ai??i?? senojo A?ynio figAi??ra, lyg besisukanti apie savo paA?ios aA?A?, matanti save kaip tu, kaip tu ir aA?, kuris suvokia save ir kaip kitAi??. SavAi??s suvokimas, kuo gilesnis, kuo daugiau laiko apimantis, reiA?kia ir kitA? matymAi??-suvokimAi??. Savo genties ai??i?? iA?nykstanA?iA? kurA?iA?, dar besiglaudA?ianA?iA? prie savo mariA?, kurioms paliks vardAi??, bet jau baigiamA? iA?naikinti. Senas, silpstantis kAi??nas, iki paskutiniA?jA? akimirkA? iA?laikantis savAi??s ir savA?jA? likimo suvokimAi??. Stipriai A?sAi??monintas kAi??nas, persmelktas atskirumo (atsiskyrAi??lis, gyvenantis Ai??A?uolo virA?Ai??nAi??je ir urve), iA? atskirumo kylanA?io A?A?valgumo ir vaizduotAi??s erdvumo bei gyvenimo A?ventumo pajautos.

ai??zJauA?io aukojimAi??ai??? galima tirti kaip matymo-mAi??stymo, jutimo vaizduotAi??s trajektorijas kalboje. PirminAi?? antropologija: kaip tu matai, mAi??stai, girdi, suvoki, pasirenki, A?sivaizduoji, patiri, kalbi. Ir pirminAi?? fenomenologija: mato, mAi??sto, girdi, suvokia, pasirenka, A?sivaizduoja, patiria, kalba, kreipiasi A? save kaip bAi??ties substancijAi?? intensyviai A?kAi??nyta sAi??monAi??.

Jei pirminAi??, tai pati iA? savAi??s.

Jei pati iA? savAi??s, tai prasitAi??sianti ir taip, lyg kaA?kAi?? pratAi??stA?.

Naujasis R. Granausko noveliA? romanas ai??zTrys vienatvAi??sai??? (2011) taip pat turi kAi??rybingA?, atnaujinanA?iA? prasitAi??simA? iA? pasakojimA?, jau nugulusiA? A? lietuviA? prozos pamatus. Ir ne tik iA? pasakojimA?, jei juos suprasime tik kaip siuA?etus, o iA? visa persmelkianA?io tikrumo ilgesio. Lietuviams (ir baltams, ir jauA?io aukotojams) tikrumas yra gamtos tikrumas. Kaip R. Granauskas sako novelAi??je ai??zBaltas triuA?isai???: ai??z… bet kad bAi??tA? virA? galvos tikras dangus, uA? kreivo lango ai??i?? tikras medis, medyje ai??i?? tikras paukA?tis ir kad tikrai A?inoA?iau, jog per gyvenimAi?? kAi?? nors tikro esu nuveikAi??s…ai???

Knygos ai??zTrys vienatvAi??sai??? pradA?ia ai??i?? Jonui StrielkAi??nui paskirtas ai??zA?iogo apsireiA?kimasai???, suriA?imo tekstas. Biblijos dalyvavimo, artimo poeto liAi??desio, raA?ymo paslapties, daug gilesnAi??s nei atrodo; joje atsiA?aukia ir tai, ko kitaip nAi??ra arba tarsi nAi??ra ai??i?? kaip A?iogo apsilankymo, suvokiamo kaip A?iogo apsireiA?kimas, kaip A?vilgsnis iA? anapus:

AA? supratau, VieA?patie…

Atsimeni, kai StrielkAi??nas Tau guodAi??si savo senatve, ligom, tuo, kad ai??ztroA?kimai gAi??sta A?irdyjeai??? ai??i?? ar atsimeni, VieA?patie, kAi?? Tu jam tada atsakei jo paties lAi??pomis?

ai??i?? Dar ne visi. Dar ne visi.

Atsakyk ir man A?itaip.

Ir kaip atsakymAi?? A?itaip galima skaityti romano baigiamAi??jAi?? novelAi?? ai??zTrys vienatvAi??sai???. Oskarui MilaA?iui jA?, atrodo, buvo septynios, ir visos metafizinAi??s. R. Granauskui ai??i?? ir fizinAi??s, matomos. Gal ir siekinys toks ai??i?? sukurti matomas vienatves, vienatves A?iapus: seno, nepatrauklaus A?mogaus, galudienio A?uns ir tokio pat paukA?A?io. Apie visus juos galima pasakyti: ai??zJis dabar gyveno vienasai???. Pirmiausia taip iA?tariama apie paukA?tA?, vardu Urkis. Jis ir yra svarbiausias. Juo pasakojimas pradedamas, kAi?? paukA?tis mato pakilAi??s iA? nuganytos pamiA?kAi??s pievos. ai??zJis buvo to rato sargybinis, visko stebAi??tojas ir visko atsiminAi??jas.ai??? PaukA?A?io akyse liAi??dnas, pavargAi??s peizaA?as, namas, ai??zbet jau buvAi??s: negyvais langais, negyvais takaisai???. Daug negyvybAi??s dar gyvame gyvenime. Daug neA?moniA?ko ir A?moniA? gyvenime, vis dar palaikomame nors trupinio uA?uojautos. Tamsioji gyvenimo pusAi??: gyvieji nelaikomi bendradalyviais, bendrakeleiviais. Tamsusis brAi??A?is paryA?kinamas: ai??zKai jau buvo geras pusA?unis, Ai??eimininkas pakorAi?? kalAi?? OlAi?? ir uA?kasAi?? uA? tos bAi??dos, kur A?A? rytAi?? tupAi??jo, o UlA? pririA?o prie dar A?iltos motinos grandinAi??s, ir daugiau nAi?? vienos dienos jis nebelakstAi?? palaidas po kiemAi??, nebesivaikAi?? palei darA?Ai?? drugio ir nebebandAi?? pauostyti vapsvos, nutAi??pusios ant numesto obuolio grauA?tuko.ai??? Gailestis, gilesnis uA? gyvenimo realybAi??, kaip tik tokiAi??. Senas, perkarAi??s, menkai teA?eriamas A?uo, su kuriuo draugauja toks pat senas, toks pat vieniA?as paukA?tis. IA? kur tai? KAi?? atpaA?A?stame kaip pasakojimo realybAi?? ir tAi??sos galimybAi??? Be abejonAi??s, tai Petras Cvirka, jo ai??zCukriniai avinAi??liaiai???, A?viesioji vaikA? (bet ne tik vaikA?) literatAi??ros klasika. ai??zVarno mirtisai??? ai??i?? ar iA? tiesA? A?viesioji, ar A?viesioji todAi??l, kad silpnieji suranda vienas kitAi??, vienas kitAi?? palaiko, padvAi??susio A?uns kAi??nas lieka varnui jo gyvenimo prasitAi??simo viltimi. ai??zVarno mirtiesai??? pradA?ia, atrodo, kad grauA?te A?sigrauA?usi A? sAi??monAi??: ai??zVirA?um pilkA?, tuA?A?iA? laukA? skrido senas varnasai???. R. Granauskas nepasako, kad jo paukA?tis ai??i?? varnas, bet dAi??l to nekyla jokios abejonAi??s. Toks pat senas, apA?iurAi??s, taip pat netekAi??s savo gyvenimo draugAi??s, ujamas ir gujamas. A?monAi??s nepaA?A?sta paukA?A?iA?, o paukA?A?iai juos paA?A?sta ir atpaA?A?sta, ai??i?? tikina ir P. Cvirka, ir R. Granauskas. Kai A?monAi??ms blogai, ir paukA?A?iams negerai. R. Granausko paukA?tis gyvena apleistume. Kaip ir A?uo Ulis. ai??zKai jis parskrido atgal A? savo tuopos virA?Ai??nAi??, Ai??eimininkas dar nebuvo parvaA?iavAi??s ir Ulis lindAi??jo bAi??doj. A?ia juk nebuvo nei ko saugoti, nei A? kAi?? A?iAi??rAi??ti. Apleistumas kybojo virA? visko, aplinkui viskAi??, buvo net paA?iame tame viskame.ai??? Kaip tikslingai tai, kas sakoma, persisunkia sakymu: apleistumas virA? visko, aplinkui viskAi??, paA?iame tame viskame. Nedaug A?vardA?io viskas vietininkA? lietuviA? kalboje, gyvas pavyzdys A?odynui. Apleistumas aA?trina A?vilgsnA?, kuo labiau A?siA?iAi??rAi??ti A? gyvybAi??, kaip ji baigiasi dar pasilaikydama uA? tokio pat besibaigianA?io. P. Cvirkos varnas susitinka RudA?: ai??zAi??jo jis skersas, ir vAi??jas neA?iojo jo gabalais drykstantA? rudAi?? kailA?ai???. Varnui atrodo, kad A?uo jo buvusios sodybos A?eimininko. Sodybos, net menkiausios, turi A?eimininkus, paukA?A?ius, A?unis. NeA?inomos darnos principas. Kai jis griAi??va, griAi??va viskas, apleistumas viskame. Rudis dalijasi su pavargusiu varnu paskutiniu kaulu. Tik A?iema, pusnys, ledas uA?kloja paskutinA? vargetA? maistAi??. Rudis pirmas patiesia kojas. Bado genamas ai??zvarnas nedrAi??siai prisiartino prie seno draugo ir norAi??jo jau lupti RudA?io akA?, kai pamatAi??, kad tojo akis vis taip piktai A?iAi??ri lyg stiklinAi??. AtA?oko kranklys A?ingsnA?, bet vAi??l prisiartino. Ne, to jis negalAi??jo padaryti!ai??? SuA?alAi??s varnas krenta iA? padebesio, netoli nuo RudA?io. P. Cvirkos rankAi?? vedA?ioja kaA?kokiA? aukA?tumA? siekimas, kaA?kas iA? Maksimo Gorkio, realisto iki kaulA? smegenA?, staiga uA?mirA?tanA?io tikrovAi?? ir raA?anA?io literatAi??rinAi?? pasakAi?? apie Danko, apie liepsnojanA?iAi?? A?irdA?.

R. Granauskas, atrodo, jokioms vilionAi??ms nepasiduoda, nebent geros poezijos. TikrovAi?? yra tikrovAi??, kartais negailestingesnAi?? ir uA? patA? didA?iausiAi?? negailestingumAi??. Negailestingumo matai paA?A?stami ne tik A?mogui. Tik supratimas-susipratimas lengvina tikrovAi??s negailestingumAi??. ai??zVisas gerumas A?ia ir buvo tas, kad abudu vienas kitAi?? gerai suprato. Uliui A?iandien labai skauda kaulus, nes rytoj iA? pat ryto pradAi??s dulksnoti smulkus A?kyrus lietus ir nesiliaus daug dienA? iA? eilAi??s. Bet A?uo kaip nors prakentAi??s ir lietA?, ir kaulA? skausmAi?? susirietAi??s bAi??dos gale, juk turi virA? galvos stogAi??, o kur reikAi??s dAi??tis Urkiui, kuris jokio stogo, iA?skyrus dangA?, niekada virA? galvos neturAi??jo?ai??? Ai??uo paA?emAi??j, bAi??doj, varnas virA?Ai??nAi??j. ai??zGiliai atsidusAi??s, Ulis vAi??l nulindo bAi??don, A? patA? galAi??. Ten susirietus gal jam bus lengviau kentAi??ti?

Urkis vAi??l pakilo A? tuopos virA?Ai??nAi??.ai???

Galiausiai Ulis paskutinA? kartAi?? kiek galAi??damas iA?tempia grandinAi??, ai??zkojomis tartum dar irdamasis A? A?emAi??, iA? paskutiniA?jA? verA?damasis tolyn nuo savo bAi??dos, A? A?vyrkelio pusAi??ai???. Ir A?ia jau atsiliepia Jonas BiliAi??nas. Gyvo, kenA?ianA?io gailestis. Gailestis prieA? tikrovAi??s negailestingumAi??. Gailestis, kuris gali veikti ir negailestingumu, kaip solidarumo bAi??du. Varnas nusklendAi?? A?emyn, ai??zapAi??jo kelis ratus aplinkui, vis juos maA?indamas, tada sustojo tiesiai prieA? atmerktas Ulio akis ir pradAi??jo lesti. TurAi??jo iA?lesti, kol Ai??eimininkas dar neiA?Ai??jo A? kiemAi??, nieko nepamatAi?? ir nuneA?Ai??s neuA?kasAi?? Ulio uA? medinAi??s bAi??dos, kur kaA?kada buvo uA?kasAi??s ir jo motinAi??ai???.

Ne tik iA? J. BiliAi??no, ne tik iA? P. Cvirkos raA?o R. Granauskas, bet ir iA? jA?, ir iA? tA?, kurie yra iki jA?, greta, po. RaA?o iA? senA?jA? lietuviA? pasakA?, kur gyvo gailestis, gyvA?jA? solidarumas, pagalba tiek daug lemia. Tai lietuviA? senosios pasaulAi??vokos pamatai. Gamta tebesilaiko savo dAi??sniA?, senas varnas ir senas A?uo supranta vienas kitAi?? ir susikalba, aiA?Ai??ja tik A?moniA? gyvenimai, jA? pamatai. Jie darosi svetimi gyvAi??nui ir paukA?A?iui, nekenA?ia vienas kito. Ai??eimininkas apvagia net mirusiAi?? savo kaimynAi??. RusiA?kos dainuA?kos, traukiamos girto Ai??eimininko, intarpu tarsi signalizuojama svetimA?jA? A?taka, bet degradacijos prieA?astys glAi??di giliau. Kiek apie jas galima pasakyti, kas turi apie tai sakyti, pasakoti?

Be literatAi??ros, lyg ir nAi??ra daugiau kam.

Henrikas Algis A?igriejus: ai??zkai pasakoja, tai gal ir A?inoai???

ai??zTaip A?monAi??s pasakoja. Kai pasakoja, tai gal ir A?inoai???, ai??i?? iA?tarta Henriko Algio A?igriejaus apsakyme ai??zBaliusai???, spausdinto gruodA?io ai??zNemuneai???. Apie ubagAi?? ai??i?? kaip ir Jono BiliAi??no. Kartais H. A. A?igriejus sako ubagas, kartais ai??i?? elgeta, kaip moko kalbininkai. Bet jei jau A?odis J. BiliAi??no, tai jau A?kirstas, ir meistras H. A. A?igriejus tos A?odA?io penties iA? kaladAi??s nenori iA?traukti. Kaip ir balius, juk nepasakys H. A. A?igriejus, kad puota. Kalba pasakoja ir savo pasiskolintais, galiausiai ir pasisavintais A?odA?iais. H. A. A?igriejaus ubagas Antanas gauna iA? geraA?irdA?iA? bernA? gerAi?? A?vieA?iai rAi??kytos deA?ros rinkA?. AtsisAi??da uA?kAi??sti. Ketina suvalgyti tik treA?dalA?, reikAi??tA? palikti KalAi??doms, bet kad labai skani, kad atlAi??A?o taip A?velniai pakA?telAi??dama. IA?girsti A?vieA?iai rAi??kytos deA?ros pakA?telAi??jimAi?? lauA?iant, jau ir papasakoti ai??i?? kaip tai buvo, kaip yra buvAi??. Baigiasi ubago balius, susivalgo deA?ra, visas rinkis sueina A? seniai tokio skanumyno negavusA? skilvA?. ai??zIr staiga A?mogus panoro kAi?? nors pasakyti.ai??? KaA?kAi?? pasakyti ai??i?? kaip ir pamokslAi??. Kad ir kiA?kiams, kuriems lemta vis ko nors bijoti, bernams, davusiems deA?ros, kaime jau uA?siA?iebiantiems A?iburiams. IA? liAi??desio, graudulio, kad ai??zsusivalgAi?? gyvenimas kaip deA?ros rinkisai???. UA?lipa didA?iu pasijutAi??s ubagas aukA?A?iau, ant iA? rudens palikto veleno, kur ir sAi??dAi??jo, ir kreipiasi ai??i?? gal A? naktA?, gal A? zuikius, o gal ir A? ateinanA?ius metus. Arba A? mus:

ai??i?? Kaip viskas verA?iasi, kaip viskas keiA?iasi, kaip viskas vis kitoniA?kai! Ir greitai bus dar kitoniA?kiau ai??i?? tik aukA?tyn kojom! IA? kur aA? A?inau? KAi?? aA? A?inau, iA? kur A?inau, bet A?inau, ir baigta. Gal mes, ubagai, labiau susiA?nekam su aukA?tybAi??m nekaip kiti A?monAi??s. Kalbam kalbam poterius (nors aA? tai nelabai) ir susiA?nekam… Oi, kaip bus viskas adverniA?kai ir, oi, kaip bus dar adverniA?kiau!.. Tik jAi??s palaukit, tik jAi??s palaukit ir pamatysit!

Noras pasakyti, gal nuo jo ir prasideda visi pasakojimai ir pasakos, visos literatAi??ros. Pasakojimai iA? to neaiA?kaus A?inojimo, iA? to susiA?nekAi??jimo su aukA?tybAi??m. Pasakyti nelabai yra kAi??, bet turi kaA?kas paaiA?kAi??ti, negali tik taip verstis, keistis. Tegu tik visi, kurie dar gyvi, palaukia. KaA?kAi?? juk A?ino ir J. BiliAi??no ubagas, ir jis guodA?ia sergantA? studentAi??, ai??zpasitaisysi A?ionai, po puA?ynAi??lius, vaikA?A?iodamasai???. A?ino ir apie kitus svarbius dalykus: ai??zAi??itAi?? ligAi?? tamsta miestuos gavai, tai nuo mokslo ir dulkiA?… Kad kuniguos bAi??tum Ai??jAi??s, gal dabar dar sveikas bAi??tum… Bet Dievas ne kiekvienam dvasiAi?? A?ventAi?? duoda, kad ir mokytam…ai???

H. A. A?igriejA? su J. BiliAi??nu sieja gyvenimo tinklA? tankio jutimas. Spurda juose A?mogaus dvasia, tai geriau, tai blogiau jai, viskas keiA?iasi ir A?monAi??s keiA?iasi vietomis, A?ia stipresnis, A?ia silpnesnis. Pasakyti, pasisakyti. PraneA?ti, kAi?? pajutai, suvokei, suA?inojai. Jei galiu kalbAi??ti, galiu ir pasakyti, papasakoti. Pasiseka tai padaryti, jei A?iandien raA?omas tekstas susikabina su ankstyvesniais tekstais (nuo pasakA? iki profesionalios literatAi??ros). Tekstai tarsi ima skaityti vieni kitus, pasakojimuose atsiranda savaiminAi??s galios.

Ar nAi??ra taip, kad dabarties tekstai yra pernelyg pasitikintys savimi, vien savimi? Jei ir kreipiasi A? kitAi?? tekstAi??, tai ne A? jA? A?siklausydami, o ardydami, dekonstruodami. Silpnas, trAi??kinAi??jantis dabartinio pasakojimo(si) ryA?ys su ankstesniais pasakojimais, jau nugulusiais A? tradicijos pamatus. Bet ar galima kaip nors sAi??moningai tAi?? ryA?A? stiprinti, jo ieA?koti? SimptomiA?ka, kad dabartis uA?Ai??mAi?? ir didesnAi?? literatAi??ros mokslo akiraA?io dalA?. NebAi??ra gilesniA? net XX a. pradA?ios (labai A?akningos) refleksijA?. Jos stiprintA? ir pasAi??moninA? pasakojimo tAi??sos jutimAi??, neatskiriamAi?? nuo gyvenimo jutimo, nuo giliA?jA? parametrA? ilgesio.

Pabaiga: Lauros Sintijos A?erniauskaitAi??s ilgesys

NetikAi??ta, bet gal ir tikAi??ta, kad naujojo savo romano ai??zMedaus mAi??nuoai??? (2011) lydraA?tyje Laura Sintija A?erniauskaitAi?? A?raA?Ai?? ilgesA?: ai??zNorAi??jau paraA?yti knygAi?? apie tyrumAi??, bet pagavau tik jo ilgesA?ai???. PanaA?iai kaip prieA? A?imtAi?? metA? Marija PeA?kauskaitAi??-Ai??atrijos Ragana laiA?ke Pranui DovydaiA?iui, viename atviriausiA?: ai??zAbsoliutiA?kas nesutikimas tikrenybAi??s (rzeczywistos`ci) su svajonAi??mis ai??i?? su giliausiais sielos reikalavimaisai??? (5). Ilgesiu siela derina tikrovAi?? ir svajonAi??, iA? kultAi??ros lauko pasirinkdama stiprinanA?iA? atramA?. L. S. A?erniauskaitAi??s romano epigrafas iA? NijolAi??s MiliauskaitAi??s:

kokie ploni yra siAi??lai

Ai??Ai??Ai??Ai??Ai??Ai??Ai??Ai?? jungiantys mus

Ai??Ai??Ai??Ai??Ai??Ai??Ai??Ai??Ai??Ai??Ai??Ai??Ai?? su pasauliu

kokie skaudAi??s

Taip, ploni ir skaudAi??s, bet esantys, jungiantys.

Padedantys gyventi, pasakoti, pasakojimAi?? tAi??sti.

____________________________________

(1) Martinaitis M. AkistatA? metlaikio poringAi??s, in: A?ukauskas A. Rinktiniai raA?tai, Iai??i??II. ai??i?? Vilnius, Vaga, 1986. ai??i?? P. 16.

(2) MiAi??osz Cz. Gimtoji Europa. ai??i?? Vilnius, Apostrofa, 2011. ai??i?? P. 9ai??i??10.

(3) ai??zNemunasai???, 2011 m., gruodA?io 15ai??i??22 d.

(4) Rilke R. M. Pasakojimai apie gerAi??jA? DievAi??. ai??i?? Vilnius, Ardor, 2000.

(5) Ai??atrijos Ragana. LaiA?kai. ai??i?? Vilnius, Vaga, 1986. ai??i?? P. 283.