Kaip peliuko Mikio apsaugos aktas tapo girnapuse kūrėjams po kaklu

ŽURNALAS: KULTŪROS BARAI
TEMA: Autorių teisių apsauga
AUTORIUS: Liudvika Pociūnienė

DATA: 2013-01

Kaip peliuko Mikio apsaugos aktas tapo girnapuse kūrėjams po kaklu

Liudvika Pociūnienė

Kur baigiasi autorių teisių apsauga ir prasideda parazitavimas? Tos subtilios ribos derėtų ieškoti ten, kur įspausta raidelė „C“, apvesta apskritimu, reiškianti copyright, arba kopijavimo teisę. Daugeliu atvejų ginamos jau ne autoriaus teisės, o jas paveldėjusio asmens ar bendrovės, įsigijusios platinimo teises, galimybė iš to pelnytis. Šitai dar vadinama intelektinės nuosavybės apsauga, o tokia terminų kaita rodo, kad ne autorius ir ne jo teisės čia yra svarbiausia. Jeigu ne viešumas, platintojai turbūt ir toliau verstų autorius gyventi skurde, pasakiškai pelnydamiesi iš jų pripažinimo, ypač po mirties. Platinimo teisių prioritetas taip išsikerojo, kad pirminė autorių apsaugos nuo plagiatorių intencija jau seniai pasitraukė į užribį ir prisimenama daugiau kaip istorinė realija, kai tapo įprasta apdrausti, pavyzdžiui, operos muziką ar libretą. Atgaline data būtų galima apkaltinti plagiatu net Williamą Shakespeare’ą, kurio „Venecijos pirklys“ yra „prarijęs“ bent trijų autorių idėjas, o ką jau ir kalbėti apie Pablą Picasso, kurį dažnas kolega dailininkas tiesiog bijodavo įsileisti į dirbtuvę. Tačiau šiandien retai kas laiko šias kolizijas prasmingomis. Mūsų dienomis į pirmą vietą išsiveržė platinimo teisės, tapusios ypač aktualios dėl interneto plėtros, o daugiausia ginčų dėl to kyla programinės įrangos, garso ir vaizdo įrašų platinimo srityse. Didžiosios korporacijos, nuo Holivudo iki Microsoft, pajuto, kad didieji pelnai sprūsta iš rankų. Atrodo, trečioji ar ketvirtoji Holivudo banginių karta bus užmiršusi savo istoriją, kai keletas kino studijų nuo Edisono „globos“, pasireiškusios mokesčiais už techniką, pabėgo į „girią“ – į kitą Amerikos galą. Juk taip ir atsirado Holivudas.

Konfliktas ypač paaštrėjo 1998 m., kai Jungtinių Amerikos Valstijų Kongresas autorių teisių galiojimą pratęsė nuo penkiasdešimties iki septyniasdešimties metų po autoriaus mirties. Prezidento Bilo Clintono pasirašytas įstatymas, pratęsiantis platinimo teisių apribojimo laiką, vadinasi Sonny Bono Copyright Term Extention Act, bet, kadangi atkakliausi šio įstatymo lobistai buvo Disney’aus korporacija ir dar keletas į ją panašių, jis pramintas „Peliuko Mikio apsaugos aktu“. Kūrybinė bendruomenė priėmė jį kaip netoleruotiną kliūtį idėjų apytakai ir kultūrinio gyvenimo slopinimą apskritai. Vienas iš pasipriešinimo tokiam suvaržymui lyderių – teisės profesorius Lawrence’as Lessigas šį aktą, kaip prieštaraujantį konstitucijai, apskundė JAV aukščiausiajam teismui, tačiau bylą pralaimėjo, gavęs vos dviejų teisėjų pritarimą. Vėliau jis pripažino, kad bylinėdamasis padarė klaidų, kurios ir lėmė tokį verdiktą.

Vis dėlto Lessigas nenuleido rankų ir 2001 m. įkūrė judėjimą, pavadintą Creative Commons (sutrumpintai CC). Šis greitai išpopuliarėjo tarp studentų ir tapo atrama visiems, kuriems rūpi idėjų mainai, kultūros procesų gyvybingumas, mokslo ir verslo pažanga, nes tam reikia, kad kūriniai būtų laisvai prieinami.

Netrukus atsirado dar viena organizacija, pavadinta Question copyright (pažodžiui būtų – teisių patikra), įkurta animacinių filmų kūrėjos Ninos Paley. Jos tikslas – atskleisti ekonominę, kultūrinę ir socialinę žalą, kurią daro platinimo monopolijos, ir parodyti, kad laisvesnis platinimas būtų naudingesnis ir menininkams, ir jų meno vartotojams.

Sąjūdis už laisvą kultūros sklaidą apėmė įvairiausias sritis, ėmė burtis muzikos ir programinės įrangos kūrėjų organizacijos, skatinančios savo narius vietoj © diktato taikyti laisvesnę prieitį prie jų kūrinių ir ieškančios būdų, kaip užtikrinti, kad autorius gautų teisėtą atlygį už savo darbą. Šios organizacijos priešinasi didžiųjų korporacijų pretenzijoms į neproporcingai didelę pelno, gaunamo iš kūrinių platinimo, dalį, nes nuskriaudžiami autoriai, sukūrę tą „produktą“, o vartotojai verčiami permokėti.

Sąjūdis prieš copyright daromą žalą kultūros apytakai, prasidėjęs Jungtinėse Valstijose, išplito po visą pasaulį. Nedaug yra valstybių, kuriose vis dar nebandoma liberalizuoti autorių teisių. Lietuva šiuo atžvilgiu atsiduria tarp atsilikusių Vidurio Afrikos ir totalitarinių Azijos šalių. O parazitavimo, susijusio su archyvų kopijomis, lyderė iki šiol yra Rusija.

Tikriausiai liberalizavimo sąjūdį dar labiau sutelks reakcija į Aarono Swartzo savižudybę. Šiam dvidešimt šešerių metų amžiaus interneto genijui, nuo penkiolikos metų dalyvavusiam Creative Commons judėjime, vienam iš organizacijos Demand progress (reikalaujame pažangos), išgarsėjusios masiniais protestais prieš SOPA (stop online piracy act), steigėjų, prokurorai grasino dešimtimis metų kalėjimo ir milijoninėmis baudomis už neva nelegalų duomenų siuntimąsi internetu iš JSTOR (Journal storage, skaitmeninė biblioteka, įkurta 1995 m.) ir PACER (vieša federalinio teismo duomenų bazė, kurios naudojimas dėl pasenusių technologijų buvo apmokestinamas 8 ct už puslapį, nors tokių papildomų teismo pajamų teisėtumas mokesčių mokėtojams jau kurį laiką kėlė abejonių). Būtent interneto plėtra apnuogino faktą, kad didžiųjų korporacijų teisių apsauga vis mažiau ką bendra turi su autorių teisėmis (Aaronas Swartzas ne kartą kritikavo ydingą praktiką, kai mokestis už naudojimąsi JSTOR duomenų baze buvo skiriamas ne autoriams, o leidėjams). Jokie sandėriai, spaudžiant kūrėjus priimti korporacijų siūlomas sąlygas, nelieka nepastebėti – iš dalies todėl, kad kūrėjai tiesiog turi galimybę tas korporacijas apeiti.

Bet šį kartą mums labiau rūpi kultūrinės apytakos aspektas. Lietuvoje visiems, kurie priešinasi © diktatui, toliau klijuojama pirato etiketė, nors vadinamųjų „piratinių“ kompaktinių plokštelių traiškymo laikai jau tampa istorija, o dideles kainas už legalius muzikos ar kino filmų įrašus bandantys išlaikyti platintojai monopolistai yra priversti kautis jau su interneto teikiamomis galimybėmis. Painiavą didina dar ir tai, kad tiek autorių, tiek platinimo teisės vadinamos tuo pačiu „autorių“ teisių vardu. Iš tikrųjų © vis dažniau atlieka trombo vaidmenį kultūros procese, todėl vis svarbesnė tampa sąvoka public domain, lietuviškai, regis, vis dar neturinti net oficialaus atitikmens. Pažodžiui tai reikštų „vieša teritorija, vieša erdvė“. Praėjus penkiasdešimčiai metų po autoriaus mirties, jo kūriniai tampa visuomenės turtu, viešos erdvės dalimi, prieinama kiekvienam besidominčiam ar norinčiam juos skleisti be jokių apribojimų. Kultūros apytakai būtų sveika, kad literatūros klasikos ekranizacijoms ar pastatymams scenoje nereikėtų gauti tų klasikų paveldėtojų leidimo. Visuotinai pripažįstama reta ir graži išimtis yra nebent „Piteris Penas“, kurio autorius Jamesas Matthew Barrie’s buvo perdavęs savo teises ligoninei (Great Ormond Street Hospital). 1988 m. pasibaigus platinimo teisių apribojimo terminui, buvo priimtas specialus teisės aktas, įpareigojantis dalį pajamų, gautų už šio kūrinio pastatymus Jungtinėje Karalystėje, skirti šiai ligoninei tol, kol ji egzistuos.

Visais kitais atvejais Creative Commons ėmė netgi minėti datas – pavyzdžiui, švenčiama kiekvienų metų sausio 1-oji, kai garsių kūrėjų darbai, suėjus nustatytam terminui (ES tai – vis dar 50 metų, nors būta mėginimų terminą pratęsti ir čia), tampa viešos erdvės dalimi arba visuomenės turtu. Autorių teisių liberalizavimo šalininkai agituoja už kai kurių apribojimų atsisakymą savo noru, nesulaukiant nustatyto termino, jeigu kūrinys yra tinkamai naudojamas (fair use) – neiškraipomas, nesudarkomas, rodomas nekomerciniais tikslais. Kitaip tariant, autoriui yra svarbu ne vien gauti atlygį už savo darbą, jam rūpi, kad kūrinys pasiektų kuo platesnę publiką, auditoriją, taigi gyventų gyvenimą, kuriam buvo sukurtas, ­– kad būtų atliekamas muzikantų, vaidinamas scenoje, ekranizuojamas, aptariamas, cituojamas apžvalgose ir t. t.

Todėl nieko keista, jei ant kompaktinės plokštelės vietoj įprasto užrašo smulkiu šriftu „Kopijavimas draudžiamas, visos teisės priklauso…“ žymus muzikantas pareiškia: „Šių koncertų įrašų teisės per Discipline global mobile priklauso tik kūrėjams, kuriems ši organizacija atstovauja. Priešingai, nei įprasta įrašų industrijai, šie menininkai neprivalo niekaip įsipareigoti įrašų kompanijai, paklusti „įprastoms taisyklėms“, kurios visada buvo abejotinos, dažnai nepadorios ir visiškai nepagrįstos (P&C, 2007, Robert Fripp).“

Galima sakyti, atseit bepiga Robertui Frippui, garsiam nepriklausomam menininkui, kuris turi nuosavą įrašų kompaniją, nustatinėti tokias taisykles, kokios jam atrodo padorios. Bet, šiaip ar taip, tai iškalbingas pavyzdys, rodantis, kaip galima iš kultūros kraujotakos pašalinti atgyvenusius tarpininkavimo „trombus“. Discipline global mobile – tai kompanija, pagrįsta menininkų tarpusavio įsipareigojimais ir veikianti kaip alternatyva. Tuo siekiama išvengti nepavydėtino senstančių roko žvaigždžių likimo, kai rengiami nesibaigiantys koncertiniai turai, nes įrašų kompanijos stengiasi parduoti kuo daugiau produkcijos.

Dar svarbesnis yra Frippo teiginys, kad tą populiariąją kultūrą, kuri orientuojasi į aukščiausias žmogiškumo apraiškas, platinimo korporacijų industrija žaloja ir nužemina iki masinės, orientuotos tenkinti žemiausius instinktus.

O pats tragiškiausias prieštaravimas kyla tarp unikalios meninės kūrybos, nepretenduojančios į populiariosios kultūros statusą, ir masinės kultūros platinimo/ribojimo metodų. Kadangi mūsų laikais informacinis srautas gerokai viršija net labai imlaus individo pajėgumą, publikos dėmesys tampa vienu brangiausių ir ribočiausių resursų. Įprasta reklaminė strategija aukštosios kultūros reiškiniams visiškai netinka, todėl, kai kūriniams kelią žiūrovų ir klausytojų link užtveria dar ir intelektinės nuosavybės teises saugantys apribojimai, menininkas įstumiamas į visišką izoliaciją. Būtent todėl rimti kūrėjai, išskirtinės asmenybės suvokia, kad autorių teisių apsaugos srityje atėjo radikalių permainų metas.

Kol kas vieno, visus tenkinančio sprendimo intelektinės nuosavybės apsaugos klausimu nėra, ir diskusijos tęsiasi. Senosios copyright sistemos šalininkai Rickas Carnesas, Amerikos dainų autorių gildijos prezidentas, ir Coley’s Hudginsas, arts+labs technologijų ir žiniasklaidos asociacijos vykdomasis direktorius, teigia, esą už laisvą kultūros sklaidą agituojantys aktyvistai, tvirtinantys, kad copyright žudo kultūrą, patys žlugdo menų industriją ir ekonominį augimą.

Laisvo kultūros vartojimo šalininkai anglakalbėse šalyse turi papildomą problemą dar ir dėl žodžių žaismo, nes yra priversti aiškinti, kad žodis free skirtinguose junginiuose turi ne tą pačią prasmę: laisva kultūra – tai ne alus už dyką (free culture isn‘t the same as free beer). Kitaip tariant, jie neneigia, kad reikia ieškoti naujų būdų, kaip garantuoti autoriams atlygį už jų kūrinius. Creative Commons siūlo alternatyvius licencijų modelius, pagal kuriuos saugomos ne visos, o tik kai kurios teisės. Įprastos tvarkos šalininkai skundžiasi, esą dėl to atsiranda tik daugiau painiavos, bandant suderinti teises.

Situacija dramatiškai keičiasi, ir iniciatyvas už laisvą kultūros sklaidą kritikuojantis Jaronas Lanier savo studijoje, paskelbtoje 2010 m., teigia, kad laisvo kultūros vartojimo sąjūdis, iš pradžių kultūrą gynęs nuo didžiųjų korporacijų savivalės, dabar rizikuoja nuskriausti smulkiuosius prodiuserius, kurie atstovauja viduriniosios klasės kūrėjams, ir tai visiškai nuasmenins viešąją informaciją iki wikipedia lygio. O Andrew Keenas judėjimo Creative Commons pradininką Lawrencą Lessigą yra net pavadinęs intelektualinės nuosavybės srities komunistu. Jiems antrina žiniasklaidos magnatai, sąjūdį už laisvą kultūros sklaidą kaltinantys dėl žinių kokybės nuosmukio. Akademinės visuomenės atstovas Clay’us Shirley’s atmeta šiuos kaltinimus ir teigia, kad kokybišką žiniasklaidą žudo pati rinka.

Nesileisime į gausybę techninių ir teisinių smulkmenų, į kurias pasinėrus lengva pamesti diskusijos esmę.

Ray L. Pattersonas ir Stanley’s W. Lindbergas, dar 1991 m. išleistoje knygoje „Kopijavimo teisės prigimtis. Vartotojų teisių įstatymas“ (The nature of Copyright. A Law of users rights) išdėstė labai paprastą, tačiau esminę mintį, kuriai sunku būtų prieštarauti:

„Yra dalykų, kurių niekaip negalima paversti privačia nuosavybe – tai oras, kuriuo kvėpuojame, saulės šviesa, lietus, kosmosas, gyvybė, kūryba, mintys, jausmai, idėjos, žodžiai, skaičiai. Dalykai, priklausantys kultūros paveldui, turi būti prieinami visiems ne mažiau, nei visa tai, kas yra būtina biologiniam mūsų išlikimui…“

Knygos autoriai jau daugiau kaip prieš du dešimtmečius atkreipė dėmesį, kad daugelis amerikiečių yra įsitikinę, esą © pirmiausia skirtas apsaugoti autorių ir leidėjų teises nuo intelektualinių vagysčių. Tai apmaudi klaida, – tvirtina autoriai, nes konstitucinis kopijavimo teisės pamatas yra siekis, kad informacijos sklaida tarnautų visuomenės gerovei. Todėl ypač svarbi yra „teisingo naudojimo“ sąvoka, orientuota į laisvą žinių prieinamumą privatiems asmenims. Pattersono ir Lindbergo manymu, daugelis kopijavimo suvaržymų yra nepagrįsti ir kyla iš teisinio neraštingumo. Jei platintojų teisės ir toliau bus plečiamos vartotojų sąskaita, netruks ateiti laikas, kai galimybė gauti žinių bus ne visuotinė teisė, o išskirtinė privilegija.

Minėta knyga iki šiol yra aktuali, nes joje išdėstytos principinės nuostatos. Gyvename virsmo laikais, kai dėl informacinių technologijų plėtros radikaliai keičiasi visa intelektinės nuosavybės apsaugos sistema, kad ir kaip tam priešintųsi galingos korporacijos, vis dar įsivaizduojančios, esą galima nieko nekeisti. Ypač svarbi tampa kiekvieno teisių turėtojo (ne tik kūrėjo, autoriaus, bet ir paveldėtojo) etinė pozicija: ar jis pasirengęs prisidėti prie kultūrinės aplinkos gaivinimo, suteikdamas visuomenei laisvą priėjimą prie kūrinių, priskiriamų bendrosios kultūros paveldui, ar mieliau naudojasi anam amžiui priklausančių intelektinės nuosavybės apsaugos teisinių normų teikiamomis privilegijomis, nors jos ir daro žalą kultūros vertybių sklaidai.

Tokį pasirinkimą turėjo ir žymaus lietuvių išeivijos rašytojo Antano Škėmos dukra – arba džiaugtis, kad jos tėvo „Balta drobulė“ gyvena Kauno nacionalinio dramos teatro scenoje, gal net pasidalyti, jei teatras paprašytų, savo turimomis žiniomis apie kūrinio atsiradimo aplinkybes, arba reikšti pasipiktinimą, kad į mokyklų programas įtrauktas romanas, taigi, kūrinys, priklausantis lietuvių literatūros paveldui, perkeltas į sceną jos, rašytojo kūrinių paveldėtojos, neatsiklausus.