Kaip vadinsime „1262 metų chronografą“ – lietuvišku ar judėjišku (žydišku)?

ŽURNALAS: METAI
TEMA: Polemika
AUTORIUS: Algimantas Bučys
DATA: 2012-05

Kaip vadinsime „1262 metų chronografą“ – lietuvišku ar judėjišku (žydišku)?

Algimantas Bučys

 

Pastarąjį dešimtmetį nemažai nuveikta prikeliant iš kultūrinės nebūties, grąžinant lietuvių atminčiai seniausiąją lietuvių literatūrą, tiesiogiai susijusią su karaliaus Mindaugo epocha.

Kelis šimtmečius buvo manoma ir teigiama, kad pirmasis ir seniausias Lietuvos metraštis yra Vytauto Didžiojo paliepimu parašytas pasakojimas „Lietuvos giminės pradžia“ („Литовскому роду починок “), vadinamas dar „Lietuvos didžiųjų kunigaikščių metraščiu“ („Лeтопись великих князей литовских“). Šis metraštis, kaip ir visi Lietuvos metraščiai, buvo parašytas senąja slavų kalba, o jame, be abejo, iš Vytauto pozicijos atpasakota permaininga lietuvių kunigaikščių 1381–1382 m. kova po Algirdo mirties dėl aukščiausios valdžios Lietuvoje ir paties Vytauto valdymas iki 1396 m.

Tokia buvo tradicinė nuostata ir ilgai jos laikytasi.

Laimei, niekas šiame pasaulyje nestovi vietoje.

Seniausioji lietuvių literatūra – naujausi atradimai

Daug naujų tyrimų leidžia teigti, kad seniausios mūsų literatūros pradžia siekia XIII šimtmetį. Taigi būta ir iki Vytauto įžvalgių Lietuvos valdovų, suvokusių neįkainojamą rašyto žodžio vertę.

Šiandien, manyčiau, turime pakankamai duomenų, įrodančių, kad Mindaugo vyriausiojo sūnaus Vaišvilko įkurtame vienuolyne prie Naugarduko buvo sukurti pirmieji lietuvių literatūros kūriniai. Tarp jų paminėtinas neseniai rekonstruotas ir paskelbtas pirmasis seniausios lietuvių literatūros kūrinys „Dievo išrinktojo Vaišvilko gyvenimas“, sukurtas maždaug 1259–1260 m. Neseniai paskelbtas nemažas pirmosios lietuvių emigrantų (po Mindaugo žūties) kartos literatūrinio palikimo blokas. Naujoviškos lituanistinės interpretacijos susilaukė paslaptingasis „1262 metų chronografas“, kelis šimtmečius kėlęs ir tebekeliantis viduramžių literatūros istorikams nemaža mįslių. Daugelį jų ne viename straipsnyje ir pagaliau specialioje 2009 m. lietuviškai paskelbtoje studijoje „Sovijaus sakmė ir 1262 metų chronografas (pagal Archyvinį, Varšuvos, Vilniaus ir I. J. Zabelino nuorašus)“ įminė Prahos universiteto baltistas habil. dr. Ilja Lemeškinas. Ypač įdomūs tekstologiniai I. Lemeškino tyrinėjimai ir išvados apie Sovijaus mito vietą visoje minėto chronografo struktūroje.

Bet egzistuoja ir tradicinis naujųjų atradimų fonas. Atsidėjęs ištirti „1262 metų chronografą“ ir Sovijaus sakmę iš pirminių šaltinių, I. Lemeškinas neišvengiamai susidūrė su ilgaamžės istoriografinės tradicijos inercija ir dogmomis, prisikaupusiomis pirmtakų veikaluose. Jam teko pradėti daug ką visiškai iš naujo ir vertinti naujai. Pradėdamas tekstologinę nuorašų apžvalgą autorius įspėja skaitytoją: „Visa tai tenka daryti pirmą kartą. Apie Archyvinį bei Vilniaus chronografus šiais klausimais nemažai buvo svarstoma jau nuo XIX a. vidurio, tačiau, pasirodo, kad daugelis iš praeities paveldėtų mokslinių teiginių nebetenkina šių dienų mediavistikos reikalavimų bei poreikių. Teksto analizės pagrindu tenka polemizuoti su V. Istrinu ir kitais nemažiau nusipelniusiais tyrėjais, taisyti kai kurias klaidingas išvadas, netgi menkai paremtas, bet moksle įsigalėjusias nuomones“ (1).

Vienas reikšmingiausių I. Lemeškino atlikto mokslinio tyrimo rezultatų – nauja „1262 metų chronografo“ sandaros ir semantinės struktūros charakteristika. Neatsisakydamas didžiulio pirmtakų įdirbio aiškinant skirtingų nuorašų tekstologines ypatybes ir paleografines detales, I. Lemeškinas pirmą kartą pasiūlė pažvelgti ir pažvelgė į šį chronografą kaip į vientisą literatūrinį kūrinį. Tuo pačiu metu didžiulį darbą atlikęs autorius mus visus įspėjo, kad iš milžiniškos apimties rankraščių jis pasirinko publikacijai tik tuos negausius fragmentus, kurie „labiausiai atskleidžia chronografinio veikalo literatūrinę prigimtį“ (2). O juk 736 lapų Vilniuje saugomas nuorašas yra vienas iš keturių panašios apimties nuorašų, kuriuos teks tekstologiškai tirti ir derinti, ruošiant galutinę viso „1262 metų chronografo“ rekonstrukciją ir mokslinę publikaciją.

Kitaip sakant, didžiulis mokslinis darbas tik prasideda, bet jau dabar galima apibendrinti ir vertinti esamą „1262 metų chronografo“ tyrimų medžiagą, kuri leidžia, I. Lemeškino žodžiais tarus, „teigti, kad 1262 metų chronografas pradeda lietuvių viduramžių raštijos paminklų korpusą. Jaunos literatūros formavimosi procese verstinė kronika suvaidino lemiamą vaidmenį“ (3). Tai kapitalinė tyrėjo išvada, kuriai galima tik pritarti, nors dėl literatūrologinės chronografo interpretacijos jo straipsniuose ir knygoje galima diskutuoti, ką ir esu jau daręs. Tačiau šis replikinis mano straipsnis ne apie didžiulį I. Lemeškino įdirbį.

Rašydamas „Seniausios lietuvių literatūros istoriją“, susidūriau su pastaruoju metu vis dažnėjančiais bandymais žūtbūt „nulietuvinti“ „1262 metų chronografą“. Kitaip sakant, didžiulis darbas tik pradėtas, o jau prasideda jo diskreditacija. Manau, neverta tylėti, priešingai – derėtų iš karto atkreipti mūsų skaitančiosios visuomenės dėmesį į seniausios lietuvių literatūros „nulietuvinimo“ bandymus.

Pavadinimo kaitaliojimai – „nulietuvinimo“ tendencija

Viename naujesnių „Senoji Lietuvos literatūra“ leidinių (2010) pasirodė įdomus Lietuvoje dirbančio ir Lietuvių kalbos institute Lituanikos grupei vadovaujančio habil. dr. Sergejaus Temčino straipsnis daug pasakančiu pavadinimu „Apie galimai rytietiškos kilmės mitą apie Sovijų, išdėstytą „judėjiškame 1262 metų chronografe“ (4). Taigi jau S. Temčino straipsnio pavadinime ir visur toliau nuolat minimas „Judėjiškas chronografas“ („в Иудейском хронографе“ ir t. t.), dar pridedant data – „Judėjiškas 1262 metų chronografas“ („Иудейский хронограф 1262 года“).

Iš kur ir kada atsirado pavadinimas „Judėjiškas 1262 metų chronografas“ ir ką jis turėtų reikšti?

Galima būtų šio fantastinio chronografo sukūrėjo autorystės teises atiduoti S. Temčinui, bet tokį patį pavadinimą randame ir kitame Lietuvos mokslo leidinyje „Istorijos šaltinių tyrimai“ atspausdintame kito autoriaus straipsnyje. Ukrainiečių istorikė Tatjana Vilkul savo straipsnį pavadino dar iškalbingiau – „Sovijaus sukūrimas: „Judėjiško chronografo“ (XIII a.) sudarytojo darbas“ (5). Kuris iš judviejų pirmasis paskubėjo įrašyti į „1262 metų chronografo“ pavadinimą žodį „judėjiškas“, nėra prasmės aiškintis. Atradimo laurus galima būtų ir abiem atiduoti, nors aš būčiau už S. Temčino kandidatūrą, kadangi jis konkrečiau datuoja „Judėjišką chronografą“ – 1262 m., o T. Vilkul – abstraktokai (XIII a.).

Deja, abu autoriai nieko neatrado, tik pasiskolino „Judėjiško chronografo“ terminą iš ankstesnių Rusijos viduramžių chronografijos tyrinėtojų, o konkrečiai – iš garsaus senosios slavų literatūros žinovo, vieno iš paskutinių carinės Rusijos Imperatoriškosios mokslų akademijos akademikų Vasilijaus Istrino (Āąńčėčé Ģčõąéėīāč÷ Čńņščķ; 1865–1937). Puikus senosios slavų literatūros specialistas ir leidėjas V. Istrinas, po kruopelytę surankiojęs iš senųjų slaviškų chronografų ir XIX a. pabaigoje paskelbęs visą slaviškąjį bizantiečio Jono Malalos „Kronikos“ vertimą, iš tikrųjų sukūrė „Judėjiško chronografo“ terminą ir jis pats bei kiti istorikai neretai juo naudojosi.

Pavyzdžiui, pats V. Istrinas savo tekstuose naudojo, kaip sinonimus, net du giminingus terminus, kartais – „Judėjiškas chronografas“ (Иудейский), kartais – „Žydiškas chronografas“ (Євреийский хронограф), „ypatingas „Žydiškas chronografas“ (особый Євреийский хронограф) ir pan.

Bet pasižiūrėkime, kaip atsirado ir kiek gyvavo šie terminai.

„Judėjiško chronografo“ atsiradimas ir išnykimas

Dar savo jaunystėje, XIX a. pabaigoje, rašydamas Maskvos universitete magistro disertaciją, V. Istrinas nusprendė vadinti „Judėjišku chronografu“ mažai dar tyrinėtą chronografinį sąvadą, kurio protografas, sprendžiant iš nurodytos 1262 m. datos, buvo sudarytas XIII a. Jo nuomone, toks pavadinimas tiktų, kadangi sąvado sudarytojas stengėsi „pateikti smulkmenišką žydų istorijos išdėstymą nuo pasaulio sukūrimo iki Jaruzalės šventovės sugriovimo“. Jaunam tyrinėtojui kažkodėl pasirodė, kad sąvadui „iš visos Malalos „Kronikos“ paimta tiktai tas, kas susiję su žydų istorija“ (6).

Toks tematinis ir koncepcinis naujo pavadinimo argumentas ilgainiui susilaukė pagrįstos kritikos, o žinomi senosios slavų raštijos ir literatūros autoritetai, tokie kaip Aleksejus Šachmatovas (Алексей Александрович Шахматов; 1864–1920) ir Aleksandras Orlovas (Александр Сергеевич Орлов; 1871–1947), apskritai vengė vartoti V. Istrino pasiūlytą terminą. Tikslindamas termino vartojimą, po Antrojo pasaulinio karo akademikas A. Orlovas pabrėžė, kad „terminą „chronografas“ be jokių epitetų naudoja tiktai Šachmatovas; V. M. Istrinas, o taip pat kiti tyrinėtojai (mes jų tarpe) vadina „Archyviniu chronografu“ (V. M. Istrinas „Judėjišku“) būtent 2-ąją „Archyvinio nuorašo“ dalį arba jai giminingą „Vilniaus nuorašo“ dalį, arba tos dalies protografą, kuris nustatomas pagal „Archyvinio“ ir „Vilniaus“ nuorašų tekstus“ (7).

V. Istrinas su savo pasiūlytu terminu atsidūrė, kaip matome, skliausteliuose, tarsi kokia išimtis. Ir reikia pasakyti, kad pats V. Istrinas ilgainiui, galbūt pamatęs savo anksčiau (XIX a. pabaigoje) pasiūlyto pavadinimo „Judėjiškas chronografas“ nepagrįstumą, jau 1911 m. paskelbtoje studijoje „Dėl „Heleniško metraščio“ ir „Archyvinio (Judėjiško) chronografo“ tarpusavio sąryšių“ ankstesnį epitetą „judėjiškas“ ima rašyti tiktai skliausteliuose – „Archyvinis (judėjiškas) chronografas“. Dar daugiau, akademikas preciziškai paaiškina anksčiau siūlyto termino atsiradimą. Priežastis grynai išoriška, mat pavadinimas buvo pasiūlytas pagal analogiją su garsiuoju „Helenišku ir Romos metraščiu“: „Heleniški metraščiai“ mums pateikia išdėstytą pasaulinę istoriją, o „Archyvinis chronografas“ – specialiai žydiškos istorijos išdėstymą.“ Kitaip sakant, šalia „heleniško metraščio“ labai patogu turėti „judėjišką chronografą“…

Tačiau tame pačiame 1911 m. straipsnyje mokslininkas specialiai ir labai aiškiai atriboja „Archyvinį (Judėjišką) chronografą“ nuo jo 1262 m. protografo (vaizdžiai tarus, atriboja „sūnų“ nuo „senelio“). Akademikas perspėja: „Pirmiausia reikia turėti galvoje, kad „Archyvinis chronografas“ yra antrinis reiškinys, kuris mums duoda perdirbinį daug senesnio istorinio sąvado, neturėjusio žydų istorijos bruožų“ (8).

Štai tau ir „judėjiškas“ 1262 m. sukurtas chronografas, kuris, paties termino kūrėjo vėlesne nuomone, neturėjo „žydų istorijos bruožų“!

Maža to, 1911 m. V. Istrinas aiškiai pareiškia – ne 1262 m. protografą, o „Archyvinį chronografą“ pavadinau „Judėjišku chronografu“ („<…> к Архивскому хронографу, названному мною иудейскимъ хронографом“) (9).

Ir svarbiausia, kad po šių dviejų revizinių nuorodų pats V. Istrinas tame pačiame straipsnyje daugiau nebevartoja pavadinimo „Judėjiškas“ net skliausteliuose! Visur toliau rašo „Archyvinis chronografas“ ir visur principingai atskiria jį nuo protografo, kurį vadina įvairiai: ir „Archyvinio chronografo“ prototipas“, ir „pradinis originalas“ (первооригинал), ir „originalas“, ir „numanomas „Archyvinio chronografo“ protografas“ (10).

Sunku įsivaizduoti, ką dviejų epochų – imperatoriškosios Rusijos ir TSRS – mokslų akademijų akademikas pasakytų išgirdęs, kad XXI a. atsiras mokslo daktarų, pasišovusių „Archyvinį chronografą“ vis dar vadinti „Judėjišku“.

Nors, kita vertus, kaip liudija istorija, po Koperniko įrodymų dar ilgai buvo mokslininkų, kurie atkakliai laikėsi senosios ptolomėjinės sistemos ir kurpė nusenusiais terminais mokslo veikalus apie dangiškųjų sferų sukimąsi aplink Žemės plokštumą…

Kaip vadinamas 1262 m. parašytas chronografas (šiuolaikinė tradicija)

Žymiausieji senosios rankraštinės literatūros specialistai atsižvelgė į mokslininko korekciją, nors, be abejo, ne visi iš karto. Painiava kurį laiką išliko.

Prieš pat Antrąjį pasaulinį karą išleistame pirmajame dešimtomės „Rusų literatūros istorijos“ tome kai kurie autoriai (V. F. Pokrovskaja) vis dar tapatino „Judėjišką chronografą“ su „kompiliatyviniu XIII a. chronografu“ (11), bet kiti (N. K. Gudzij) jau labai aiškiai laikėsi V. Istrino pataisos, rašydami, pavyzdžiui, apie „kompiliatyvinio chronografo (kurio atstovai yra „Archyvinis, arba Judėjiškas, chronografas“ ir „Heleniškas metraštis“) įtaką „Haličo metraščiui“ (12). Dar kiti autoriai, pavartoję minėtoje dešimtomėje literatūros istorijoje senąjį V. Istrino pasiūlytą terminą „Judėjiškas chronografas“, čia pat korektiškai nurodydavo, kad laikosi V. Istrino paskelbtos pataisos, ir patikslindavo, kad kalba apie carinės Rusijos užsienio reikalų ministerijos archyve saugotą chronografo nuorašą, vadinamąjį „Archyvinį chronografą“.

Kodėl kartais buvo vartojamas abejones keliantis terminas?

Aiškiausią atsakymą, manyčiau, yra davęs įžymus seniausios rusų literatūros žinovas Olegas Tvorogovas. Jau savo daktaro disertacijoje („Русские летописные своды XI—XVI веков“; 1973) mokslininkas sukritikavo V. Istrino pasiūlytą „Judėjiško chronografo“ terminą kaip neįtikinamą ir tematiškai nepagrįstą.

„V. M. Istrinas manė, – rašė O. Tvorogovas, – kad visos ištraukos iš Malalos „Kronikos“ šiame rašto paminkle yra nulemtos autoriaus tikslo. Tyrinėtojo požiūris, esą „iš visos Malalos „Kronikos“ į sąvadą paimta tiktai tai, kas susiję su žydų istorija, man atrodo neįtikinamas. <…> Pripažinti ypatingą sąvado sudarytojo susidomėjimą „žydų istorija“ neleidžia, mano nuomone, esantys chronografe labai platūs tekstai, kurie neturi jokio tiesioginio ryšio su žydų istorija: kelios Malalos „Kronikos“ knygos (be aukščiau minėtų I, II, IV ir V, į „Judėjišką chronografą“ įėjo taip pat VI–X knygos), o taip pat pirmosios redakcijos „Aleksandrija“ ir prie jos pritampantys Paladijos straipsniai apie brachmanus. O tai, kad į „Judėjiško chronografo“ tekstą įjungta Juozapo Flavijaus „Judėjų karo istorija“, vargu ar gali turėti lemiamą reikšmę: „Istorija“ yra pakankamai paplitęs senrusių raštijoje paminklas. Šitokiu požiūriu vadovaujantis, galima būtų „Judėjišku chronografu“ pavadinti ir „Плены Иерусалимли“ (arba „Pasakojimą apie tris Jaruzalės nukariavimus“), kur taip pat įdėtas „Istorijos“ tekstas, ir „Akademinį chronografą“, kur rasime „Pasakojimą“ pagrečiui su Biblijos knygomis, ir sąvadą GPB, NSRK, 1918, F. 27, kadangi ir jame rasime Biblijos knygas, ir „Troickio chronografą“… Todėl aš nematau jokio pamato susieti aptariamą chronografinę kompiliaciją su siekimu išdėstyti būtent žydų istoriją“ (13).

Tačiau… paradoksas: savo disertacijoje O. Tvorogovas vartojo senąjį terminą, pasiaiškindamas, kad jį vartojąs „iš tradicijos“. Ir tik vėliau mokslininkas visai atsisakė vartoti nusenusį ir nepagrįstą terminą. Naujoje kolektyvinėje „Rusų literatūros istorijoje“ (t. 1, 1980) jis rašė, neminėdamas jokio pavadinimo, apie „kolosalaus chronografinio sąvado egzistavimą XIII a. su jame įdėta „Aleksandrija“, Juozapo Flavijaus „Judėjų karo istorija“, pirmosiomis Jono Malalos „Kronikos“ knygomis, ištraukomis iš Georgijaus Amartolo „Kronikos“, pilnais kelių biblijinių knygų tekstais“ (14).

Žinoma, visada atsiras ignorantų, nežinančių mokslinės idėjos ar termino istorijos, bet, mano nuomone, ne taip ir svarbu, ar visi vėlesni tyrėjai paisė paties termino išradėjo paskesnio patikslinimo, – svarbiausia, kad mes patys atsižvelgtume į akademiko V. Istrino korekciją ir O. Tvorogovo kritines pastabas.

Pagaliau egzistuoja modernus akademinis trijų tomų „Senovės Rusios raštininkų ir knygų žodynas“ (15), kurį parengė akademiko D. Lichačiovo suburtas Rusų literatūros instituto mokslininkų kolektyvas, pateikęs fundamentalų (iš viso daugiau kaip pustrečio tūkstančio puslapių) enciklopedinį vardų bei kūrinių žinyną, kuriame veltui ieškotume straipsnio ar net pastraipos apie vadinamąjį „Judėjišką chronografą“. Dar daugiau – specialiuose straipsniuose „Vilniaus chronografas“ ir „Archyvinis chronografas“, kuriuos, beje, parašė O. Tvorogovas, nėra nė karto pavartotas anahronistinis XIX a. terminas „Judėjiškas chronografas“.

Bet lieka mums aktualus klausimas: kodėl gi Lietuvoje spausdinamoje mokslinėje literatūroje vėl griebiamasi nusenusio termino?

Kodėl būtent XXI a., kai pasirodė rimtų studijų apie aptariamą chronografą, kuris vis dažniau ir pagrįstai vadinamas „Lietuvišku chronografu“, staiga vėl padažnėjo pastangos prikergti epitetą „judėjiškas“?

Meškos paslauga ir judėjams…

Beje, minėdami epitetą „judėjiškas“, prikergiamą „1262 metų chronografui“, turėtume įspėti ir žydų skaitytojus. Vienas kitas gali patikėti, kad atsirado kažin koks nežinomas „Judėjiškas 1262 metų chronografas“, ir ims girtis saviems bei svetimiems dėl netikėto slavistų atradimo. Bet kiekvienas žydas, juolab judėjas, kuris pasiskaitys „1262 metų chronografo“ nuorašus, greitai supras, kad minėti slavistai daro meškos paslaugą ne tik lietuviams, bet ir judėjams.

Jeigu žydai, nebūtinai judėjai, Lietuvoje ar kur kitur panorės atidžiau susipažinti su netikėtai atsiradusiu „Judėjišku 1262 metų chronografu“, jiems teks patyrinėti ne ką kita, o seniai žinomus XV–VI a. nuorašus – „Archyvinį chronografą“, „Vilniaus chronografą“, „Varšuvos chronografą“ ir kt. Maža to, iš karto norėčiau juos ir įspėti, kad, pavyzdžiui, „Archyvinio (Judėjiško) chronografo“ skaitymas gali palikti kartoką įspūdį. Ir tai jau ne pavadinimo, o turinio ir koncepcijos dalykai.

Juk paslaptingojo „1262 metų chronografo“ kūrėjai, kad ir kas jie būtų buvę – lietuviai ar lietuvio kunigaikščio Vaišvilko bendražygiai vienuoliai slavai – kūrė įkvėpti kilnios pagonių sukrikščioninimo idėjos, tad veikale į kailį gauna visi nekrikščionys – ir helenai, ir romėnai, ir judėjai, ir pagonys… Religinė švietėjiška polemika, mano įsitikinimu, svarbiausioji šio chronografo koncepcija, nors čia ne vieta ją aptarinėti.

O pačių judėjų požiūrį į vadinamąjį „Archyvinį (Judėjišką) chronografą“ jau yra išsakęs žydų istorijos tyrėjas, žinomas Izraelio mokslo publicistas Savelijus Dudakovas. Jis rašo tiesiai šviesiai: „Galimas daiktas, „Archyvinio chronografo“ sudarytojas, siekdamas antijudėjiškų tikslų ir greta Juozapo Flavijaus „Judėjų karo istorijos“ patalpindamas „heleniškąją“ istoriją, žinojo vadinamojo „Heleniško ir Romos metraščio“ sudarytojo nuomonę, pagal kurią visa ikikrikščioniškoji istorija buvo „акы бляди сплетениа словес“ (16) (vertimo malonumą palieku slavistams…). O epiteto „judėjiškas“ gaivintojams siūlyčiau prisiminti paties V. Istrino duotą mūsų aptariamo chronografo charakteristiką pakankamai iškalbingai pavadintame senrusių literatūros istorijos skyriuje „Tolkovaja Paleja“ ir antižydiška literatūra“. Mokslininkas rašo: „Kažkur Lietuvoje, o tiksliau – vienoje iš vakarinių rusiškų (zapadnorusskich) sričių XIII a. viduryje sudaromas ypatingas savitas paminklas, istorinis pasakojimas apie žydus, arba kitaip – chronografas. <…> Toks chronografas, specifiškai išdėstantis žydų istoriją, yra išskirtinis reiškinys, o šis chronografas, be įprasto dėmesio žydų istorijai, kuri užima pirmąją vietą visose chronografinėse kompiliacijose, pasižymi dar ir slapta polemine užduotimi: jis tarsi sako, kad politinė žydų istorija pasibaigė, kad visos žydų viltys sulaukti Mesijo ir prikelti savo politinį gyvenimą, jei tokios viltys dar buvo, yra visiškai bergždžios ir neįvykdomos, t. y. šis chronografas istoriniu metodu iliustruoja tai, kas buvo išsakoma ir kituose senrusių kūriniuose“ (17).

Štai esminė V. Istrino korekcija: neminimas joks „Judėjiškas chronografas“, neva dėstantis žydų istoriją, o priešingai – 1262 m. Lietuvoje sukurtam chronografui priskiriamas slaptos antižydiškos polemikos tikslas.

Kaip teisingai vadintinas 1262 m. protografas

Kartais sunku atsikratyti įspūdžio, kad abu minėti XXI a. slavistai (vilnietis S. Temčinas ir ukrainietė T. Vilkul) sąmoningai skuba padaryti meškos paslaugą legendiniam 1262 m. parašytam protografui kaip tik dabar, kai ima rastis vis daugiau mokslo darbų, įrodančių baltiškąją ne tik Sovijaus sakmės, bet ir viso „1262 metų chronografo“ kilmę. Demonstratyviai pavadinti galimos baltiškos kilmės chronografą „judėjišku“, matyt, labai smagu, jei vardan to viešai rizikuojama net savo moksliniu autoritetu.

Tiesiog sunku pasakyti, kodėl T. Vilkul atvirai klaidina savo skaitytojus, iš karto pareikšdama, kad jos naujai pakrikštytą „Judėjišką XIII a. antros pusės chronografą“ mokslininkai „kartais vadina taip pat ir „1262 metų chronografu“, bet ji, atrodo, tam nepritarianti, kadangi, pasak jos, „pavadinimą „Judėjiškas“ davė pirmasis paminklo tyrėjas V. M. Istrinas ir toks pavadinimas tapo tradiciniu“ (18).

Mes jau žinome, kodėl V. Istrinas pasirinko ir kaip vėliau pakoregavo savo 1897 m. pasiūlytą formalų pavadinimą. Formalų dėl to, kad pavadinimas „Judėjiškas“ gražiai tiko ir dėl sąskambio su jau egzistuojančiu pavadinimu „Heleniškas ir Romos metraštis“ („Летописец Еллинский и Римский“), kurį V. Istrinas taip pat tyrinėjo.

Bet pačios T. Vilkul tvirtinimas, kad XIX a. pavadinimas „tapo tradiciniu“ tiek pat „tikslus“, kiek pareiškimas, kad V. Istrinas buvo pirmasis „1262 metų chronografo“ tyrėjas. Kur ir kodėl pradingo iš ukrainiečių mokslininkės akiračio visa plejada mokslininkų, tarp jų tie, kurie tikrai pirmiau už V. Istriną publikavo ir tyrinėjo tiek Malalos „kroniką“, tiek Sovijaus sakmę?

Kodėl nutylimas vokiečių filologas ir graikų antikinės literatūros leidėjas Ludwigas Augustas Dindorfas (1805–1871)? Kodėl nutylimas vokiečių kilmės filologas, etnografas, folkloristas ir literatūros istorikas, Sankt Peterburgo profesorius Eduardas Wolteris (1856–1941) arba lenkų filologas ir religijotyrininkas Antonis Julianas Mierzyńskis (1829–1907) ir kt.? Jie tikrai pirmiau už V. Istriną publikavo ir tyrinėjo tiek Malalos „Kroniką“, tiek Sovijaus sakmę pagal „1262 metų chronografo“ nuorašus, bet nė vienam iš jų neatėjo į galvą vadinti jo „Judėjišku“. Nors gal dėl to ir nutylimi…

Neužmirškime, kad ir šių dienų moksle, tarkim, matematiškai tiksliame kalbos moksle, senųjų viduramžių tekstų tyrėjai labai preciziškai įvardija ir datuoja savo tyrimo objektą, tą patį „Archyvinį chronografą“, vengdami epiteto „judėjiškas“.

Nagrinėdama Juozapo Flavijaus „Judėjų karo istorijos“ vertimą akcentologijos aspektais, kalbininkė I. Makejeva jau savo straipsnio pavadinimu „Akcentinė „Archyvinio XV a. chronografo“ sistema“ įspėja skaitytoją, kad bus tiriamas ne kažkoks sąlyginis chronografas, kurį vieni kažkada vadindavo „Judėjišku“, vėliau pasitikslinę vadino „Archyviniu (Judėjišku)“, o konkretus „Archyvinis XV a. chronografas“. Aiškumo dėlei mokslininkė čia pat primena, kad egzistuoja ir kitos slaviškos Juozapo Flavijaus veikalo vertimo iš graikų kalbos redakcijos, kurias taip pat preciziškai datuoja – „Vilniaus chronografą“ priskiria XV a., o „Atskirąją redakciją“ – XVI–XVII a. (19) Panašiai elgiasi visi rimtesni chronografų tyrėjai – jie baigia referuoti chronografų tyrimo istoriją, kurioje sąlyginė V. Istrino terminologija, be abejo, turi savo laikiną istorinę vietą, ir pereina prie konkretaus tyrimo objekto.

Lygiai taip pasielgė ir Prahos universiteto docentas I. Lemeškinas, jau savo monografinės studijos pavadinime „Sovijaus sakmė ir 1262 metų chronografas (pagal Archyvinį, Varšuvos, Vilniaus ir I. J. Zabelino nuorašus)“ aiškiai atskirdamas protografą nuo jo nuorašų ir tuo atsiribodamas nuo tikrai ilgametės „tradicinės“ (blogąja šio žodžio prasme) painiavos su nepagrįstais ir klaidinančiais „1262 metų chronografo“ epitetais („judėjiškas“, „žydiškas“, „archyvinis (judėjiškas)“ ir pan.). Deja, kaip tik dėl to I. Lemeškinui ir priekaištauja T. Vilkul, tarsi stebėdamasi, kad jos reklamuojamas „Judėjiškas chronografas“ vis dar „kartais vadinamas ir „1262 metų chronografu“ (20).

Mokslinio tyrimo korektiškumas reikalauja pirmiausia kalbėti apie protografą, tai yra – apie neišlikusį „1262 metų chronografo“ originalą, o po to – apie jo realiai egzistuojančius XV– XVIII a. nuorašus – vadinamuosius „Vilniaus chronografą“, „Archyvinį chronografą“, „Varšuvos nuorašą“ ir kitus esamus arba kada nors galbūt atrasimus.

Kuo daugiau mokslinių „1262 metų chronografo“ rekonstrukcijų ir tyrimų sulauksime, tuo dažniau, tikiu, imsime jį vadinti „Lietuvišku chronografu“, sukurtu XIII šimtmetyje Lietuvos karaliaus sūnaus Vaišvilko įkurtame Laurušavo vienuolyne prie Naugarduko ant Nemuno kranto.

Tačiau nederėtų užmiršti, kad minėta ilgametė mokslinio mąstymo inercija pati savaime neatmirs ir, matyt, dar ilgai su ja susidursime, įrodinėdami lietuviškąją šio chronografo kilmę, ir ypač – jo kilmės vietą. Juk čia ne šiaip sau siauras akademinio mokslo terminologijos reikalas, o šimtmečiais formuotos mūsų istorinių kaimynų savimonės klausimas.

Protografo kilmės spėlionės (imperinės Rusijos tradicija)

Jau pirmieji „1262 metų chronografo“ išlikusių nuorašų tyrėjai ir fragmentų leidėjai (M. Obolenskis, I. Sreznevskis, V. Istrinas, N. Meščerskis ir kt.) buvo neblogai susipažinę su keliais chronografo nuorašais ir svarstė jų tarpusavio sąsajas. Tačiau šiandien skaitant jų išvadas akivaizdu, kad visi bandymai nusakyti originalo sukūrimo vietą dažniausiai baigdavosi beveik vienodai: XIX a. ir net XX a. leidėjai ir komentatoriai arba visiškai nekeldavo protografo kilmės klausimo (kaip F. Dobrianskis savo 1882 m. apraše), arba pasitenkindavo bendriausiomis užuominomis apie galimą chronografo kilmę iš Vakarų Rusios, iš Bulgarijos, iš Pietvakarių ir net Šiaurės Rusijos ir pan.

Ir taip atsitikdavo, beje, ne visados iš blogos valios arba dėl tradicinio nusiteikimo prieš Lietuvą, nors tokio irgi būta su kaupu. Tipiškas ir net simboliškas M. Obolenskio atvejis, to paties kunigaikščio Michailo Andrejevičiaus Obolenskio (Михаил Андреевич Оболенский; 1805–1873), kuris pirmasis 1851 m. paskelbė Sovijaus sakmę, išspausdindamas ją savo propaguotu „grafišku“ metodu slaviškomis raidėmis, idant „tyrinėtojas turėtų prieš akis visas filologines ir paleografines jo tiriamo paminklo smulkmenas. Vienų ar kitų ženklų naudojimas dažnai gali nurodyti vietą ir atskleisti laiką, kada buvo sudaromas ir perrašomas paminklas, o tai, be abejonės, verta ypatingo dėmesio“ (21).

Sakytum, ideali šiuolaikiška mokslo nuostata, kurią kartoja dabartiniai viduramžių tekstų leidėjai ir skelbėjai. Tačiau žiūrėkime, kas atsitinka su paskelbto teksto interpretacija, kuomet ji tiesiogiai priklausoma nuo istorinės tyrėjo mąstysenos.

Kaip galima spręsti iš įžangos, M. Obolenskis buvo puikiai susipažinęs su jo vadovaujamo Rusijos imperijos užsienio reikalų ministerijos Maskvos archyvo rankraščiais, tarp jų – su jo paties paskelbtu graikų viduramžių istoriko Malalos „Kronikos“ vertimu ir paslaptingu Sovijaus sakmės intarpu šioje kronikoje. Publikacijos įžangoje kunigaikštis sumaniai ir profesionaliai lygina ištisais teksto fragmentais lotyniškus (Bonoje paskelbtus) ir senovės slavų kalbos vertimus su graikiškai atspausdintu originalu, aptaria vokiečių ir anglų tyrėjų nuomones ir visiškai pagrįstai, remdamasis skelbiamu tekstu, prieina prie išvados, kad Malalos veikalo slaviškas tekstas yra vertimas, kurį X a. pradžioje senojoje Bulgarijoje atliko vienuolis Grigorijus kunigaikščio Simeono pavedimu (22).

Bet štai M. Obolenskio mąstysenos paradoksas. Jis puikiai suvokia, kad bizantiečio Malalos tekste atsiradusi Sovijaus sakmė, kurią jis „Įžangoje“ (23) perspausdina iš minėto Maskvos archyve buvusio nuorašo 26 lapo, yra aiškiai susijusi su lietuvių mitologija. Eruditas M. Obolenskis čia pat, sakytumei, labai moderniai (lygiagrečiai) atspausdina palyginimui dvi ištraukas iš XIII a. rašyto rusinų metraščio (vad. „Ipatijaus metraščio“), kur kalbama apie Mindaugo krikštą ir pateikiamas garsusis Mindaugo dievų panteonas (Telavilis, Andajus, Medeina etc). Ir žiūrėkim, ką jis toliau darys? Kaip jis aiškins lietuviškos mitologinės medžiagos atsiradimą Malalos tekste?

M. Obolenskio logika geležinė: kadangi „kelios žinios apie lietuvių mitologiją“ pateiktos Malalos veikalo bulgariškame vertime, vadinasi, ir Šv. Ipatijaus vienuolyno metraštininkas, panašiai rašęs apie lietuvių mitologiją, „visai tikėtina, savo teiginius perėmė iš senovės bulgarų Jono Malalos vertimo, kas matoma sulyginus pateiktus liudijimus“ (24).

Nuostabi dovanėlė lietuviams – senoviškame X šimtmečio bulgariškame vertime pateikiamas senovės lietuvių dievų panteonas!!!

Atrodo, ir pats M. Obolenskis juto, kad čia kažkas ne taip, tad iš karto pridėjo tarsi pasiaiškinimą, tarsi įspėjimą skaitytojams: „Tenka apgailestauti, kad lietuviškoji mitologija iki šiolei tokia mįslinga ir taip mažai tirta, kad pasiūlyti išsamesnį mūsų pateiktų liudijimų išaiškinimą neįmanoma“ (25).

Štai čia mes eilinį kartą susiduriame su milžinišku autorystės vaidmeniu visų laikų istoriografijoje, nors tokį vaidmenį visų laikų istorikai atkakliai stengiasi paneigti, deklaruodami savo mokslinį objektyvumą ir asmeninio mąstymo nepriklausomybę nuo savo meto idėjų, prietarų ir mitų.

Kunigaikštis M. Obolenskis buvo tikras savo Tėvynės patriotas, ne vien žodžiu, bet ir ginklu gynęs Rusijos imperijos užkariavimus ir šlovę. Sužeistas mūšiuose su turkais, jis vėliau buvo apdovanotas aukso špaga už drąsą kovose su lenkais. Anuo metu pusiau džentelmeniškas, pusiau masoniškas caro Aleksandro I flirtas su lenkais ir Adomu Čartoriskiu, kuris vienu metu lenkų emigracijoje buvo vadinamas nekarūnuotu padalytosios Lenkijos karaliumi, jau buvo seniai pasibaigęs. Ne tik rusų valdžia, aristokratija, bet ir žymiausieji intelektualai piktinosi „pasipūtusios“ Lenkijos 1831 m. sukilimu, o Lietuvos vardas jau seniai (nuo Liublino unijos 1569 m.) neegzistavo tarptautinėje geopolitikoje ir rusų XIX a. mąstysenoje. Kai Aleksandras Puškinas parašė savo garsius (1831 m. vasaros) antilenkiškus eilėraščius apie seną dviejų slavų genčių – „pagyrūniško lenko“ ir „ištikimo ruso“ – priešiškumą, jam Lietuvos klausimas taip pat buvo bereikšmis („волнения Литвы? Оставьте: это спор славян между собою, /Домашний, старый спор“)…

Ar verta stebėtis, kad dar po dvidešimties metų M. Obolenskiui net į galvą neatėjo mintis, jog lietuviai XIII a. galėjo rašyti chronografą ir jame pateikti žinių apie savo tėvų bei protėvių mitologiją ir tikėjimą? Jam daug logiškiau atrodė absurdiška prielaida, kad senovės bulgarai X šimtmetyje žinojo ir užrašė senovės lietuvių tikybos dievų vardus!!!

Imperinės mąstysenos ir istorinės XIX a. patirties dogmos paprasčiausiai užblokuodavo ne vieno rusų specialisto, „1262 metų chronografo“ tyrėjo įžvalgas. Apie kokią „Lietuvą“ galima kalbėti XIX a., jeigu dar XVIII a. pabaigoje Lenkijos ir Lietuvos žemes tarpusavyje pasidalijo Rusija, Prūsija ir Austrija. Politiniame pasaulio žemėlapyje neliko nei Lenkijos karalystės, nei Lietuvos, kuri nuo XIX a. pradžios vadinama „Северо-Западный край “ („Šiaurės Vakarų kraštas“).

Kas iš to, jei koks chronografas buvo rašytas Lietuvoje, Ukrainoje ar Baltarusijoje, jeigu neliko jokios Lietuvos, Ukrainos nei Baltarusijos, o visur viena didžioji Rusija?..

Imperinės nuostatos dėl „1262 metų chronografo“ atribucijos (sukūrimo vietos)

Imperinio mąstymo nuostatos vis dėlto nelengvai derinosi su Rusijos mokslininkų profesiniais tyrimais. Ypač įdomūs šiuo atveju to paties V. Istrino, vieno iš paskutinių carinės Rusijos Imperatoriškosios mokslų akademijos akademikų, nuomonės pokyčiai, svarstant, kur galėjo būti sukurtas „1262 metų chronografas“.

Tyrinėdami chronografo nuorašą, kuris kažkada priklausė imperatorienei Jekaterinai II, o vėliau atsidūrė minėtame Maskvos archyve ir dėl to gavo tradicinį „Archyvinio chronografo“ pavadinimą, visi be išimties imperinės Rusijos mokslininkai negalėjo nepaisyti gausios lietuvių mitologijos medžiagos nuorašo tekste. Atsisakius daugiau negu keistos M. Obolenskio hipotezės, esą lietuvišką medžiagą į Malalos „kroniką“ įrašė senovės bulgarai, reikėjo „1262 metų chronografo“ kūrėjų ieškoti kur nors arčiau Lietuvos.

XIX a. istorikų akimis žiūrint, tas „arčiau“ buvo vakarinė XIX a. Rusijos dalis, arba – vakarinis senosios Rusios regionas. Taigi V. Istrinas (iš pradžių) nesvyruodamas pritarė bent jau bendriausiai ankstesnių rusų tyrėjų (I. I. Sreznevskio) išvadai, esą chronografas turėjo būti surašytas „Vakarų Rusioje“. Jo manymu, šis chronografas, „sprendžiant iš intarpo apie Sovijų ir lietuvišką pagonybę – yra rusų knygiaus (русского книжника) veikalas, o knygius tikriausiai dirbo vakarinėje Rusioje“ (26).

Tačiau egzistavo ne tik „Archyvinis chronografas“ (Maskvoje saugomas 1262 m. protografo nuorašas), bet ir vadinamasis „Vilniaus chronografas“, iki šiolei saugomas Vilniuje, Mokslų akademijos bibliotekoje. Ir kaip tik šiame nuoraše visas skirsnis apie Sovijų turi daug pasakantį pavadinimą pačioje antraštėje – „Apie pagonišką paklydimą mūsų Lietuvoje. XVIII sakymas. Apsakysime pagoniškus paklydimus, kokių būta ir mūsų Lietuvoje“ („Скажем поганские прелести быти егщево и в Литве нашей“). Šią antraštę 1882 m. paskelbė Flavianas Dobrianskis (Флавиа́н Никола́евич Добря́нский; 1848–1919), aprašinėdamas Vilniaus viešojoje bibliotekoje saugomus rankraščius, perrašydamas ir vėlesnį prierašą, esą tas paklydimas „mūsų Lietuvoje laikėsi iki Vytauto, nes Vytauto žmona Ariogaloje buvo sudeginta po mirties ir po to buvo liautasi deginti“ (27).

Ši antraštė ir prierašas sudarė papildomų rūpesčių rusų mokslininkams. Pradžioje V. Istrinas sprendė iškilusią aptariamo protografo geografinės atribucijos problemą logiškai ir darė išvadą, kad „Vilniaus nuorašas“ tiksliau nei maskviškis „Archyvinis“ perteikia 1262 m. chronografo tekstą, taigi pasakymas „mūsų Lietuvoje“ tiesiogiai parodo mums, kad chronografas buvo sudarytas Lietuvoje“ (28).

Plėtodamas savo argumentaciją V. Istrinas nurodė, kad „Archyvinis chronografas“ yra pietų Rusios kilmės ir yra ištrauka iš viso sąvado, kuriame visiškai netiktų tokie pasakymai, kaip „Apsakysime pagoniškus paklydimus, kokių būta ir mūsų Lietuvoje“; dėl to šie žodžiai ir išmesti, o jų vietoje įdėta įprasta raudonspalvė antraštė [„Pasakojimas apie vieną pagonišką paklydimą, apie tai, kad jie Sovijų dievu vadina“ – A. B.], kurioje vis dėlto išliko originalo pėdsakai. Patsai nuorašo buvimas būtent Vilniuje, atsižvelgiant į pateiktus argumentus, gali tai patvirtinti, tegu ir nežymiai; mes nežinome, kaip pateko nuorašas į Vilnių: galimas dalykas, jis ir buvo padarytas čionai, savo pirmtako [originalo – A. B.] tėvynės vietovėje“ (29).

Logiška išvada, bet imperiniu XIX a. požiūriu beveik skandalinga ir… nepriimtina!

Neužmirškime, kad XIX a. antroje pusėje, kuomet rašė kunigaikštis M. Obolenskis arba Maskvos pravoslavų Dvasinės akademijos auklėtinis F. Dobrianskis, arba savo mokslinę karjerą pradedantis V. Istrinas, Rusijos imperijoje ypač sustiprėjo slavofilų judėjimas. Tai sudėtingas, daugiabriaunis, iki šiolei daug permainų patyręs ir patiriantis filosofinis, dvasinis, mistinis, religinis ir tiesiog intelektualinis sąjūdis, grindžiantis slavų vienybę Rytų ortodoksine krikščionybe ir Rusijos imperine galia. Sunku pasakyti (be atskirų studijų), kiek paveikė V. Istriną ortodoksinės krikščionybės ir imperinės idėjos, tačiau XIX–XX a. sandūroje mokslininkas gana netikėtai pareiškė, kad „1262 metų chronografas“ greičiausiai buvo sukurtas… „Šiaurės Rytų Rusioje“…

Toks keistas savo ankstesnės nuomonės apie „1262 metų chronografo“ sukūrimą Lietuvoje atsisakymas nustebino net Rusijos mokslininkus. Penkeriais metais jaunesnis to paties Maskvos universiteto auklėtinis filologas A. Orlovas, jau būdamas akademiku, prisiminė, koks buvo „visiškai netikėtas V. M. Istrino atsisakymas 1900 m. pradžioje nuo savo ankstesnių teiginių apie chronografo sukūrimo vietą ir laiką“ (30).

Kas gi atsitiko – kodėl V. Istrinas XX a. pradžioje pakeitė nuomonę?

Dėl sukūrimo datos, kaip sakėme, niekas neabejojo, tačiau, kaip rašė V. Istrinas, „kas dėl paminklo sudarymo vietos, tai anksčiau, remiantis žinomu prierašu, arba glosa [gr. glosa – paaiškinanti pastaba – A. B.], kuri Vilniaus nuoraše skamba kaip „Apsakysime pagoniškus paklydimus, kokių būta ir mūsų Lietuvoje“, buvo daroma išvada, kurios laikiausi ir aš, kad chronografo autorius dirbo Lietuvoje. Tačiau dabar man atrodo, kad klausimas negali būti išspręstas taip teigiamai…“ (31)

Kodėl?

Štai čia ir išnyra vis ta pati imperinė pozicija, kuri a priori verčia daryti išvadas, esą „1262 metų chronografas“ Lietuvoje negalėjo būti parašytas todėl, kad… negalėjo būti parašytas tuometėje Lietuvoje…

Pasižiūrėkime, kaip būtent tuo uždaru rateliu sukasi V. Istrino mąstymas dėl aptariamo chronografo parašymo vietos: „…dabar man atrodo, kad klausimas negali būti išspręstas taip teigiamai: juk XIII amžius Lietuvai nebuvo pakilimo, sujudimo amžius; tenai tuo metu dar tik ėmė rastis nedideli centrai, todėl pasakyti apie šitokio paminklo atsiradimą ką nors ryžtingesnio negalima, kadangi tam neturime duomenų. Be to, prierašo antraštė neįpareigoja pripažinti, kad paminklas iškilo būtent Lietuvoje, kadangi panašūs prierašai galėjo būti parašyti ir Šiaurės Rytų Rusioje kokio nors išeivio iš Lietuvos. Pagaliau nežinia, kur ir kada buvo parašyta glosa. Ar ji buvo surašyta XIII a. autoriaus, ar jis pasiėmė ją iš kažkur gatavą ir tik pridėjo nuo savęs datą…“ (32)

Ir vis dėlto įdomiausia, kad ir šiuo atveju didis rusų mokslininkas mediavistas paliko XX a. pradžioje klausimą atvirą dėl duomenų stokos: „Mūsų duomenys duoda galimybę su vienoda teise sieti paminklo sukūrimo vietą tiek su Lietuva, tiek ir su Šiaurės Rytų Rusia.“ Galutinį V. Istrino apsisprendimą XX a. pradžioje lėmė, deja, duomenų stoka ir bendras imperinis požiūris apie rusų kultūros suklestėjimą būtent Šiaurės Rytų Rusioje, kur ilgainiui iškilo imperinė Maskvos valstybė.

Taigi: „…duomenys duoda galimybę su vienoda teise sieti paminklo sukūrimo vietą tiek su Lietuva, tiek ir su Šiaurės Rytų Rusia. Tačiau dėl to, kad nėra duomenų apie literatūrinį judėjimą XIII a. Lietuvoje, o Šiaurės Rytų Rusioje toks judėjimas vaidino reikšmingą vaidmenį, persvara atitenka Šiaurės Rytų Rusiai, juolab kad paminklas pats savaime, pagal savo turinį, yra susijęs su kitais panašiais paminklais, kurie negali būti priskirti Lietuvos valstybei“ (33).

Tarybinės nuostatos dėl „1262 metų chronografo“ sukūrimo vietos

Įsidėmėtina, kad panašios apriorinės nuostatos laikėsi ir A. Orlovas, stebėjęsis dėl netikėto V. Istrino nuomonės pasikeitimo. Puikus tekstologas, beje, taip pat abiejų mokslų akademijų – carinės ir tarybinės – akademikas rašė, deja, iškart po Antrojo pasaulinio karo, kuomet virš Tarybų Sąjungos akademinio gyvenimo vis labiau tirštėjo Stalino kultas su visomis savo pasekmėmis „didžiarusiškam“ istorijos mokslui ir istorijos dėstymui tarybinėse mokyklose. Pirmaisiais pokario metais vėl, kaip imperijos XIX šimtmetyje, netgi teoriškai negalėjo didžiosios Rusijos pakraščiuose – senovės lietuvių, ukrainiečių ir baltarusių žemėse – egzistuoti senesni kultūros židiniai nei „didžiarusių“ („великоросы“) žemėje, tai yra – Moskovijoje ir Šiaurės Rytų Rusioje.

O ir kas tie „vakariniai pakraščiai“ buvo XIII amžiuje?

Pasekime pokarinę A. Orlovo logiką: „Ką reiškia 1260-tųjų metų ruso supratimu „mūsų Lietuvoje“ („в Литве нашей“)? Galbūt tik tai, kad aprašoma pagonybė tų lietuviškų genčių, kurios gyveno politiškai rusiškoje teritorijoje. Tačiau tokia frazeologija – neįprasta. Juk „mūsų“ – paprastai buvo vadinama gimtoji rašytojui šalis, gimtoji ne pagal kažkokią kitakilmę, kitatikę jos etninės sudėties dalį, o iš tiesų gimtoji pagal kraują ir tikybą. Tad jeigu rusas vadino Lietuvą sava, vadinasi, tai galėjo atsitikti ne anksčiau XIV a. vidurio, žinoma, jau po Vilniaus įkūrėjo (1320-ieji metai) Gedimino laikų, nes nors jis ir susigiminiavo su Voluinės dinastija, bet dar nebuvo įsitvirtinęs Voluinėje; tiktai didžiojo kunigaikščio Algirdo laikais nusistovėjo Lietuvos su prijungtomis Rusios žemėmis (Литовско-русского государства) būtis su rusiška gyventojų dauguma ir rusiškąja kultūra. Jeigu į tai atsižvelgsime, tuomet pasakymą „mūsų Lietuvoje“, tai yra – pas mus Lietuvoje, tenka priskirti ne „1262 metų chronografui“, o būtent „Vilniaus nuorašui“, arba jo artimiausiam originalui, galbūt taipogi Vilniuje sudarytam, kuris negalėtų būti ankstesnis nei XIV a. pirma pusė“ (34).

Su tekstologine A. Orlovo išvada reikia sutikti jau vien todėl, kad neturime nei 1262 m. originalo, nei kokio kito ankstesnio vilniškio originalo.

Pats A. Orlovas cituojamame straipsnyje atsisakė aiškintis „1262 metų chronografo“ atribucijos klausimą, bet vis dėlto atmetė V. Istrino teiginį apie veikalo kilmę kažkur „Šiaurės Rytų Rusioje“.

Šitaip „1262 metų chronografas“ tarybinėje istoriografijoje ir egzistavo ištisus dešimtmečius be jokios konkretesnės savo kilmės ir vietos nusakymo. Atseit sukurtas kažkur vakarinėse ar pietinėse, o gal net šiaurės rytinėse didžiosios Rusijos žemėse…

Šiandieniniai bandymai prikelti nusenusias nuostatas

Kodėl čia tiek gilinamės į Rusijos imperijos ir Tarybų Sąjungos mokslininkų koncepcijas dėl „1262 metų chronografo“ sukūrimo vietos?

Tik dėl to, kad šios koncepcijos gerus 200 metų viešpatavo istoriografinėje literatūroje bei viduramžių literatūros istorijose ir iki šiol nesusilaukė nuodugnesnės peržiūros ir dalykinės kritikos. Be to, kaip minėjau pradžioje, būtent pastaruoju metu, kai vis dažniau prabylama apie lietuviškąją „1262 metų chronografo“ kilmę ne kur kitur, o Lietuvoje, vėl suaktyvėjo nusenusių imperinių koncepcijų kartojimas ir plėtojimas.

Jau minėta ukrainiečių istorikė T. Vilkul savo straipsnyje apie „1262 metų chronografą“ atkakliai kartoja šimtmečio senumo mūsų aptartą V. Istrino teiginį, esą šis chronografas nebuvo sukurtas Lietuvoje. Istorikė iš pat pradžių tarsi bešališkai išvardija minėtas V. Istrino ir A. Orlovo hipotezes. Pasak jos, V. Istrinas pradžioje manė, kad chronografas „parašytas Lietuvos žemėje… Po to nusprendė, kad verčiau jo sukūrimo vieta laikyti Šiaurės Rytų Rusią“ (35). Tuo istorikė ir apsiriboja.

Man, kaip literatūros istorikui, kyla klausimas, kodėl ukrainiečių istorikė nutyli tolimesnę V. Istrino pažiūros evoliuciją. Ar ji nežino, o gal tyčia nutyli, kad V. Istrinas ilgainiui dar kartą pakeitė savo nuomonę dėl „1262 metų chronografo“ sukūrimo vietos? Tas dvejopas įtarimas (nežino ar nutyli?) dar labiau sustiprėja, kai prisimeni istorikės užsispyrimą klijuojant epitetą „judėjiškas“ prie aptariamo chronografo pavadinimo.

Ką gi nutyli ukrainiečių istorikė V. Istrino atžvilgiu?

Tęsdami V. Istrino požiūrio kaitos analizę, turime priminti ir prisiminti, jog šis didis Rusios metraščių žinovas vis dėlto sugrįžo prie savo ankstesnio teiginio, kad „1262 metų chronografas“ buvo parašytas Lietuvoje. 1922 m. skelbdamas bizantiečio Amartolo „Kronikos“ knygas su moksliniais komentarais bei žodynu, V. Istrinas tarė savo, kiek žinau, paskutinį žodį šiuo klausimu, labai aiškiai nusakydamas išsamią „1262 metų chronografo“ atribuciją: sudarytas „XIII šimtmetyje, antros pusės pradžioje, Lietuvoje“ („в XIII веке, в начале второй половины, на Литве“ (36)).

Nemanau, kad galėtume rasti ar turėtume ieškoti didesnio autoriteto Lietuvai ypač svarbiu „1262 metų chronografo“ atribucijos klausimu. Žinoma, galima mėginti nutylėti galutinę V. Istrino išvadą, galima jam priešpastatyti kitus autoritetus, kurie nesiryžo taip tiksliai nusakyti šio chronografo sukūrimo vietos ir siūlė senesnius aptakius nusakymus, pavyzdžiui, vakarinėje Rusioje, pietvakarinėje Rusioje ir pan.

Bet ne tai svarbiausia. Moksle, laimei, paskutinis žodis priklauso ne vieniems ar kitiems autoritetams, o palaipsniui kaupiamų duomenų visumai, kuri anksčiau ar vėliau ir padiktuoja galutines išvadas.

Žiūrėkime į savo kultūros istoriją savomis akimis

Šiuo metu sukauptais istorijos šaltinių ir jų tyrimo duomenimis mes galime, mano įsitikinimu, ne tik naujai paremti galutinę V. Istrino išvadą apie „1262 metų chronografo“ sukūrimą Lietuvoje, bet ir patikslinti sukūrimo vietą – Lietuvos karaliaus Mindaugo vyriausiojo sūnaus Vaišvilko įkurtame vienuolyne netoli Naugarduko.

Būtent čia, kaip esu ne kartą rašęs, buvo įkurtas ir XIII a. antroje pusėje jau veikė pirmasis Lietuvoje skriptorijus. Būtent čia buvo vykdomas ambicingas krikščionio vienuolio Vaišvilko sumanymas parašyti XIII šimtmečio lietuviams Pasaulio istoriją – chronografą, kuriame išliko kūrėjo įrašas su 1262 m. data. Detaliai tuos dalykus aprašiau „Seniausios lietuvių literatūros istorijoje“, kuri turėtų dar šiais metais pasiekti skaitytojus.

O šiuo replikiniu straipsniu norėjau tik atkreipti lietuvių skaitytojų dėmesį į pasiutusiai gajas mūsų kaimynų ir mūsų pačių istorinės savimonės stereotipines piktžoles, pro kurias dažnai nebegalime tiesiai ir atvirai pažvelgti ir pamatyti senosios mūsų kultūros daigų ir unikaliausių atžalų.

Vis tebežiūrime į savo praeitį ir senovės Lietuvos kultūrą svetimomis akimis.

Sunku ką nors doro pabaigai pasakyti apie minėtų dabarties tituluotų slavistų mokslinę mąstyseną ir laikyseną. Galbūt tikimasi, kad niekas nepastebės, pasak S. Temčino termino, „podstavos“ (sukeitimų) su pavadinimu ir data?.. Vargu. Juk kiekvienam profesionaliam istorikui ar literatūros žinovui badyte bado akis ne tik nusenę epitetai, bet ir visai nesuprantamos abiejų slavistų manipuliacijos datomis, kai nuorašui mėginama priskirti protografo sukūrimo datą. Netgi po senovei vartojant V. Istrino pasiūlytą terminą „archyvinis (Judėjiškas) chronografas“, būtų visiškai nekorektiška, jei kas nors sumanytų (o S. Temčinas ir T. Vilkul taip ir sumanė) prisegti prie „Archyvinio (Judėjiško) chronografo“, t. y. nuorašo, originalo sukūrimo datą. Tai toks pat absurdiškas akibrokštas, kaip sūnui arba dukteriai įrašyti į asmens dokumentus senelio ar senelės gimimo datą…

Mokslininkai visais laikais „Archyvinį (Judėjišką) chronografą“ datavo ir tebedatuoja maždaug XV a. viduriu. O ką daro S. Temčinas ir T. Vilkul jau matėme – abu kuo ramiausiai netgi į savo straipsnių pavadinimus įrašo naują jų vadinamojo „Judėjiško (arba Archyvinio) chronografo“ atsiradimo datą (XIII a.; 1262 m.).

Galima būtų tylėti, et, nekreipkim dėmesio į nusenusias nesąmones. Bet tyla šiuo atveju būtų bloga byla. Užtenka pasižiūrėti, kaip interneto svetainėje reklamuojamas minėtas Lietuvos istorijos instituto leidinys su T. Vilkul straipsniu. Atseit leidinyje „pateikiamas naujas, netikėtas lietuvių pagoniškos „Sovijaus legendos“ atsiradimo aiškinimas – ši legenda esanti Judėjos chronografo sudarytojo plunksnos kūrinys (XIII a.)“ (37). Taigi lietuvių skaitytojams jau siūloma „patogiai nusipirkti“ leidinį su straipsniu apie kažkokio neegzistuojančio „Judėjos chronografo“ sudarytoją, sukūrusį legendą apie Sovijų…

Ką gali žinoti? Gal netrukus atsiras baltistų ar lituanistų, kurie suklus išgirdę mokslingų slavistų skelbiamą „naujieną“ apie kažkokį „Judėjišką 1262 metų chronografą“ ir taip pat ims vartoti ne tik nusenusią terminologiją, bet ir analfabetiškai peršamą „Archyvinio (Judėjiško) chronografo“ sukūrimo datą.

Melo kamuolys mūsų akyse ritasi ir didėja kaip priežodinis sniego kamuolys – ko gero, greitai, jei tylėsime, įsiris į lietuvių mokslo darbus ir vadovėlius.

O juk atidžiau pasižiūrėjus, mūsų aptarti terminai kilo iš menko Lietuvos ir jos kultūros pažinimo. Ar dar verta slėpti, kad garbingajam Rusijos patriotui kunigaikščiui M. Obolenskiui, kaip jis pats sakė, paprasčiausiai trūko elementarių žinių apie „mįslingą ir taip mažai tirtą“ lietuvių mitologiją, tad jam atrodė neįmanoma tai, kas akivaizdu, ir jis mieliau ieškojo lietuvių mitologijos šaltinio senovės Bulgarijoje, bet ne pačioje Lietuvoje. Panašiai klajojo ir V. Istrino mintis, kuomet jis neturėjo jokių duomenų apie XIII šimtmečio lietuvių kultūrines ir literatūrines iniciatyvas, nors tikriausiai buvo kažką girdėjęs apie karaliaus Mindaugo sūnų Vaišvilką, priėmusį krikščionybę ir vienuolystę pagal graikų ortodoksų papročius. Istorinių duomenų stoka blokavo tyrėjo mąstymą, ir jis nuoširdžiai tikėjo, kad „XIII amžius Lietuvai nebuvo pakilimo, sujudimo amžius“. Jo anuomečiu manymu, Lietuvoje tais laikais „dar tik ėmė rastis nedideli centrai, todėl pasakyti apie šitokio paminklo atsiradimą ką nors ryžtingesnio negalima, kadangi tam neturime duomenų“.

Šiandien jau ne XX, o XXI a. pradžia, ir per audringą pralėkusį šimtmetį žlugo ne tik Rusijos imperija, bet ir jos žemių paveldėtoja Tarybų Sąjunga, perėmusi iš carinės imperijos didžiavalstybinę ideologiją, prieš kurią turėjo nuolankiai tylėti visi imperijos pakraščiai – ir lietuviškieji, ir baltarusiškieji, ir uk-rainietiškieji, privalėję nuo amžių pradžios dėkoti „kultūros nešėjai, didžiajai rusų tautai“. Bet dabar, sakytum, visi imperiniai mitai žlugo ir metas visiems „pakraščiams“ daryti nepriklausomas nuo kaimynų išvadas iš akivaizdžių faktų ir istorinių duomenų.

Bet… lengva pasakyti, sunku padaryti.

Ypač kai vis dar netrūksta žmonių, kurie pasiryžę žūtbūt ginti nusenusius mitus, o konkrečiai – vis dar netrūksta patiklių istorikų ir literatūros specialistų, netgi rimtų Lietuvos mokslo leidinių redaktorių bei autorių, kurie, aiškindami „1262 metų chronografą“ ir Sovijaus sakmę, vis dar mėgina vesti mus XIX a. Rusijos slavistų seniai užžėlusiu taku… į aklavietę, kur nėra ką veikti nei žingeidesniems lituanistams, nei savo praeitį naujai atrandantiems lietuviams.

___________________________________

(1) Lemeškin I. Sovijaus sakmė ir 1262 metų chronografas (pagal Archyvinį, Varšuvos, Vilniaus ir I. J. Zabelino nuorašus). – Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2009. – P. 47.

(2) Ten pat. – P. 153.

(3) Лемешкин И. Иоанн Малала и фольклорное сказание о Совии в составе Хронографа 1262 г. : Переводная византийская хроника и древняя литовская литература // Senoji Lietuvos literatūra. – 21 knyga. – Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2006. – P. 256– 257.

(4) Темчин С. Ю. О возможном восточном происхождении мифа о Совии, изложенного в иудейском хронографе 1262 года. // Senoji Lietuvos literatūra. – 29 knyga. – Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2010. – P. 27–28.

(5) Вилкул Т. Создание Совия: работа составителя иудейского хронографа (XIII в.) // Istorijos šaltinių tyrimai. – T. 2. – Vilnius: Lietuvos istorijos institutas, 2010. – P. 11–32.

(6) Истрин В. М. Александрия русских хронографов: Исследование и текст. – Mосква: Университетская типография,1893. – P. 353.

(7) Орлов А. С. О Галицко-Волынском летописании // Труды отдела древнерусской литературы. – T. V. — Москва, Ленинград: Изд-во АН СССР, 1947. – P. 32.

(8) Истрин В. М. К вопросу о взаимоотношениях Еллинских Летописцев и Архивского (Иудейского) хронографа – ИОРЯС. – XVI. – 4 knyga. – Санкт-Петербург: Типография Императорской Академии Наук, 1911. – P. 135.

(9) Ten pat.

(10) Ten pat.

(11) История русской литературы: В 10 т. / АН СССР. Ин-т рус. лит. (Пушкин. Дом). – T. 1. – Москва; Ленинград: Изд-во АН СССР, 1941. – P. 120 ir kitur.

(12) История русской литературы: В 10 т. / АН СССР. Ин-т рус. лит. (Пушкин. Дом). – T. 2. — Москва; Ленинград: Изд-во АН СССР, 1945. – P. 25.

(13) Творогов О. В. Древнерусские хронографы Ленинград. – 1975. – P. 17.

(14) История русской литературы: В 4 т. / АН СССР. Ин-т рус. лит. (Пушкин. Дом) / Редкол.: Н. И. Пруцков (гл. ред.), А. С. Бушмин, Е. Н. Куприянова, Д. С. Лихачев, Г. П. Макогоненко, К. Д. Муратова. – T. 1. — Ленинград: Наука. Ленингр. отд-ние, 1980. – P. 64.

(15) Словарь книжников и книжности Древней Руси. Вып. 1 (XI – первая половина XIV в.) / АН СССР. ИРЛИ / Отв. ред. Д. С. Лихачев. – Ленинград: Наука, 1987. – P. 493; Вып. 2 (вторая половина XIV–XVI в.). – Ч. 1: А–К, 1988. – P. 516; 2: Л–Я, 1989. – P. 528. Galima naudotis ir elektroniniu Rusijos mokslo akademijos Rusų literatūros instituto portalu, sukurtu 2006–2011 m.: http://www.pushkinskijdom.ru/Default.aspx?tabid=2048.

(16) Дудаков С. Ю. История одного мифа: Очерки русской литературы XIX-XX вв. – Хайфа, 2008. – P. 9.

(17) Истрин В. М. Очерк истории древнерусской литературы домосковского периода (11–13 вв.). – Петроград: Наука и школа, 1922. – P. 218–219.

(18) Вилкул. Создание Совия: работа составителя иудейского хронографа (XIII в.). – P. 12.

(19) Макеева И.И. Акцентная микросистема Архивского хронографа в. (На материале Истории иудейской войны Иосифа Флавия) – Русский язык в научном освещении.№ 1 (5) Языки славянской културы. – Москва: Российская Академия наук. Институт русского языка им. В.В.Виноградова, 2003. – P. 139.

(20) Т. Вилкул. Создание Совия: работа составителя иудейского хронографа (XIII в.). – P. 12.

(21) Летописец Переяславля Суздальского, составленный в начале XIII в. (между 1214–1219 гг.) / Изд. М. Оболенским. – Москва: в Университетской типографии, 1851. – Предисловие. – P. VIII.

(22) Ten pat. – P. XIII.

(23) Ten pat. – P. XIX–XXI.

(24) Ten pat.

(25) Ten pat. – P. XXI.

(26) Истрин В. М. Александрия русских хронографов: Исследование и текст. –P. 358.

(27) Описание рукописей Виленской Публичной библиотеки, церковнославянских и русских / Составил Ф.Добрянский. – Вильна, 1882. – P. 50.

(28) Истрин В. М. Александрия русских хронографов: Исследование и текст. – P. 360.

(29) Ten pat. – P. 360–361.

(30) Орлов А. С. О Галицко-Волынском летописании // Труды отдела древнерусской литературы. – P. 26. Taip pat žr.: http://lib.pushkinskijdom.ru/Default.aspx?tabid=6431

(31) Истрин В. М. Исследования в области древне-русской литературы. – I-V. – Санкт-Петербург, 1905. – Р. 225.

(32) Ten pat.

(33) Ten pat. – P. 225–226.

(34) Ten pat.

(35) Вилкул Т. Создание Совия: работа составителя Иудейского хронографа (XIII в.). – P. 12.

(36) Книгы временьныя и образныя Георгия Мниха. Хроника Георгия Амартола в древнем славяно-русском переводе.Текст, исследование и словарь. – Т. II. – Греческий текст. „Продолжения Амартола“. – Изд. ОРЯС, Пгр., 1922. – P. 424.

(37) http://www.patogupirkti.lt/book/book.asp?isbn=2029-0705-02.