KaritatyvinAi?? veikla ai??i?? kur kas daugiau nei socialinAi?? pagalba

A?URNALAS: KelionAi?? su Bernardinai.lt
TEMA: Religija
AUTORIUS:Ai??Ai??Andrius Navickas

DATA: 2012-02

KaritatyvinAi?? veikla ai??i?? kur kas daugiau nei socialinAi?? pagalba

Ai??Andrius Navickas

PokalbA? su Vilniaus arkivyskupijos ai??zCaritoai??? vadovu Linu KukuraiA?iu planavome kaip apA?valgAi?? visA? tA? meilAi??s darbA?, kuriuos karitieA?iai atliko per 2011-uosius, kai visi buvome kvieA?iami apmAi??styti VieA?paties GailestingumAi?? ir tapti jo skleidAi??jais. TaA?iau kiekvienas pokalbis yra nuotykis, ir A?A?syk keliavome nuo institucijos pasiekimA? prie asmeninAi??s Carito patirties ir dalijimosi ja su kitais.

PradAi??kime nuo Tavo kelio A? ai??zCaritoai??? organizacijAi?? pradA?iosai??i??

Pirmosios patirtys Pal. J. MatulaiA?io parapijoje, Vilniuje, A? kuriAi?? patekau dar paauglys, sukrAi??tAi?? ir iA?kAi??lAi?? daug klausimA?. Augau su sportu susijusioje aplinkoje, kur vyravo siekis nugalAi??ti kitAi??, dominuoti, kur turAi??jai A?rodyti, kad esi ai??zkietesnisai??? uA? kitus. Parapijoje atradau visai kitokius A?moniA? tarpusavio santykius, kur nereikia kovoti uA? vietAi?? po saule, kur neturi kovoti su kitu, kur esi priimamas toks, koks esi. Ai??i patirtis buvo pamatinAi??, pakeitusi ir bekeiA?ianti santykius su savimi ir kitu. Jau kiek vAi??liau vAi??l atradau, kad net ir A?ia turime savA? ydA?, jog ir A?ia pradeda skleistis konkurencija, varA?ymasis, tarpusavio kova, taA?iau nors tai ir kyla iA? A?mogiA?kos prigimties, bet nAi??ra ir negali bAi??ti dominuojami. Suprantu, kad ta laisvAi??, kuriAi?? mums dovanoja Dievas, turi bAi??ti atrandama kiekvienAi?? dienAi??, jog kiekvienam iA? mAi??sA? reikia nuolat atsiverti Dievui.

J. MatulaiA?io parapijoje nuo pat jos egzistavimo pradA?ios itin stipriai buvo dirbama su vaikais ir jaunimu. Daugiausia tai buvo pastoracinAi?? jaunimo ir vaikA? veikla, organizuojama pagal vaikA? grupeliA? principAi??. Ai?? jAi?? ir A?siliejau. Kartu su kitais jaunimo vadovais A?ia A?gijau pirmAi??sias vadovavimo, pastoracinio veikimo parapijoje bei ugdymo patirtis. Ai??iek tiek buvome mokomi tai daryti, kaA?kiek mokAi??mAi??s patys. Antroji svarbi asmeninAi?? slinktis atsitiko, kai mano biA?iuliui Tomui KurapkaiA?iui kilo mintis, kad A? parapijAi?? reikia pasikviesti ir tuos vaikus, kurie visai netoli, prie ai??zMadosai??? parduotuvAi??s, plaudavo automobilius. Tai socialinAi??je atskirtyje esanA?iA? A?eimA? vaikai ir paaugliai. Tomas nueidavo pas juos ir parsivesdavo A? parapijAi??.

Kai mokiausi mokykloje, tokio jaunimAi??lio vengdavau ir prisibijodavau. O A?i jA? pakvietimo A? tAi?? erdvAi??, kuri man pati brangiausia, patirtis tapo antrAi??ja viskAi?? verA?ianA?ia patirtimi. Stipri riba tarp ai??zjieai??? ir ai??zmesai??? iA?nyko ir vis tebenyksta, nors socialinio darbo studijose tai lyg ir buvo vAi??l bandoma A?skiepyti. Tuose nedrAi??siai atAi??jusiuose, bet drAi??siai parapijoje A?sigyvenusiuose vaikuose iA?vysdavau, jog A?alia visA? gyvenimo A?aizdA? spindi tas A?gimtas dieviA?kumas, kurio niekas neuA?goA?ia. Tai buvo patirtis, kuri leido pirmiausia man paA?iam viduje plAi??stis ir augti, vis labiau priimti kitAi?? kaip dovanAi??.

AtAi??jus metui rinktis, kur studijuoti, stojau A? medicinAi?? ir socialinA? darbAi??. Kadangi mano tAi??tis dirba optikos versle, tai ir man buvo postAi??mis stoti A? medicinAi?? ir tapti akiA? chirurgu. PritrAi??kus vieno balo patekti A? medicinAi??, A?stojau A? socialinA? darbAi??, kuris kur kas labiau mane traukAi??. Nuo pat pirmA?jA? studijA? mAi??nesiA? pradAi??jau dirbti SOS vaikA? kaime. Ten toliau iA?gyvenau tAi?? sukreA?iamAi?? susitikimo su vaiku, patyrusiu kraupiAi?? istorijAi??, patirtA?. Lygiai tAi?? patA? jausdavau ir vAi??liau, kai sutikdavau gyvenimo patirA?iA? prispaustAi?? asmenA?. Jausdavau, kad susitikimas yra ne maA?iau svarbus ir reikalingas man, o ne tik jam, kad daugiau gaunu, nei sugebu duoti.

Pasakoji apie studijas, darbAi?? vaikA? kaime SOS, taA?iau netrukus tapai Vilniaus arkivyskupijos ai??zCaritoai??? vadovu, ir kol kas esi vienintelis pasaulietis, einantis Lietuvoje tokias pareigas, nes kitose vyskupijose karitatyvinei veiklai vadovauja dvasininkaiai??i??

Darbuodamiesi J. MatulaiA?io parapijoje netrukus supratome, kad reikia tam tikros bendros struktAi??ros, kuri sujungtA? A?ia vykdomas A?vairias socialines veiklas. Taip pradAi??jo formuotis parapijos socialinis centras. IeA?kojome jam vadovo, taA?iau netrukus A?sitikinome, kad patiems teks imtis vadovavimo naA?tos. Buvo kiek baugu, nes mums su Tomu tebuvo 21-eri ar 22-eji metai. Tikros vadovavimo ar apskritai gyvenimo patirties neturAi??jome. TaA?iau, kaip sakoma, kartais geriausias bAi??das iA?mokyti kAi?? nors plaukti ai??i?? A?mesti A?mogA? A? vandenA?. Arba paskAi??s, arba iA?sikapstys ir A?gis neA?kainojamos patirties. Ai?? A?iuos nepatirtus vandenis mes A?A?okome patys, nes nebegalAi??jome nieko nedarydami iA?bAi??ti tuose vaizdiniuose apie parapijAi?? bei jos socialinAi?? veiklAi??, kuri vAi??rAi??si prieA? akis. Tad mes kaA?kaip kapstAi??mAi??s ai??i?? kurdami, inicijuodami, vadovaudami, ieA?kodami.

O dAi??l vadovavimo ai??zCarituiai??? po to, kai ai??zLietuvos Carito federacijaai??? pasidalino A? vyskupijA? ir nacionalinA? ai??zCaritAi??ai???, Vilniaus arkivyskupijoje karitatyvinei veiklai vadovavo kunigas, paskui ai??i?? diakonas, o vAi??liau vadovavimAi??, kardinolo kvietimu, perAi??miau aA?, pasaulietis. Tai drAi??sus kardinolo A?ingsnis, vis labiau A?traukiantis pasaulieA?ius A? svarbias BaA?nyA?iai sritis. Apskritai kalbant apie Vilniaus arkivyskupijAi??, ir dabar matyti, kad joje kunigai istoriA?kai buvo ir yra maA?iau angaA?uoti socialinei veiklai. PrieA?kariu lietuviA?kA? vyskupijA? dekanatuose bei parapijose buvo daugiau aiA?kumo, uA? kAi?? atsakingas kunigas, klebonas, aiA?ki ai??zCaritoai??? veikla parapijose ir vyskupijose. AtkAi??rus nepriklausomybAi??, Vilniaus arkivyskupijoje daug kas buvo atrandama bei mokomasi naujai, ir, deja, karitatyvinei veiklai neretai yra skiriama paskutinAi?? vietaai??i?? Neturint palankiA? istoriniA? prielaidA? reikAi??jo ieA?koti naujA? veikimo bAi??dA?, A?siA?iAi??rAi??ti A? laiko A?enklus.

KAi?? Tau reiA?kia bAi??ti vadovu struktAi??ros, kurioje akcentuojamas gailestingumas ir meilAi??s darbai ai??i?? ar A?manoma visa tai grieA?tai struktAi??ruoti, brAi??A?ti aiA?kias ribas?

Labai sudAi??tingas klausimas, kurA? nuolat sau keliu ir neturiu aiA?kaus atsakymo. Kai tenka vadovauti socialinei A?staigai, privalai A? jAi?? A?iAi??rAi??ti ne kaip A? kokA? nors mechanizmAi??, kuriame kiekvienas sraigtelis turi savo aiA?kiAi?? funkcijAi??, bet kaip A? gyvAi?? organizmAi??, bendruomenAi??, kurioje yra funkciniai santykiai, bet yra ir kiekvieno A?mogaus unikali vidinAi?? kelionAi??.

Tikrai ne visada paprasta iA?bAi??ti vien darbiniA? santykiA? lygmenyje, nes, kaip ir kiekvienoje bendruomenAi??je, yra ir asmeniniai santykiai, bendra malda. Kartais bAi??na, kad visi santykiai, regis, suyra, pranyksta pasitikAi??jimas, taA?iau iA?lieka bendros maldos patirtis, kuri tampa tuo pamatu, kuriuo remdamasis bandai viskAi?? atstatyti. Niekada nAi??ra garantijA?, jog atstatyti A?manoma.

Tarpusavio santykiuose mes iA?gyvename savo baigtinumAi??, skurdumAi?? ir varguoliA?kumAi??, nesugebAi??jimAi?? mylAi??ti, priimti kitAi??, savo ydA? destruktyvumAi??. Ai??i patirtis be galo svarbi, nes, jei jos nebAi??tA?, jei patys to neiA?gyventume, negalAi??tume tarnauti kitiems, priimti juos su jA? skurdumu ir ydomis.

Kartais girdA?iu sakant, kad man, kaip vadovui, kuris turi rAi??pintis strategijomis, finansais, panaA?iais dalykais, maA?iau nei kitiems tenka prisiliesti prie tikrojo skurdo ir bAi??dA?. TaA?iau tiesa ta, kad pakanka patekti A? sudAi??tingAi?? situacijAi?? ai??zCaritoai??? viduje ir A?sitikini, jog visi mes esame vargA?ai, varguoliai, atsiveria mAi??sA? vidinis skurdas ir veiklios meilAi??s bAi??tinybAi?? kiekvienAi?? akimirkAi??.

TurbAi??t tai paprasA?iau nei sutikti sutrikusA?, viltA? praradusA? ir kenA?iantA? A?mogA? ir neA?inoti, kaip jam gali padAi??ti, taA?iau daA?nai ir skausmingiau, nes A?tampoje esu su man artimu asmeniu, kuriam ribAi?? brAi??A?ti yra labai sunku.

NeA?inau, kur padAi??ti: pavyzdA?iui, mane iki A?iol A?okiruoja fizinAi??s A?aizdos, pajuntu atstAi??mimAi??, taA?iau paskui paA?velgiu A?mogui A? akis, ir viskas pradeda tvarkytis ai??i?? matau jau ne A?aizdas, bet A?mogA?, kuriam reikia pagalbos.

Tai kas yra Caritas (veikli meilAi??) paA?iam Tau?

Man tai vienas didA?iausiA? iA?A?Ai??kiA? ai??i?? atpaA?inti savo ribotumAi?? ir nuodAi??mingumAi??, priimti tAi?? vidinAi?? negaliAi??, kuri visada yra su manimi, pamilti save tokA?, koks esu ai??i?? ribotAi??, netobulAi?? ir A?aizdotAi??. Daug kartA? esu atpaA?inAi??s, kad to padaryti negaliu pats. Per daug skausminga, jautru ir per sunku mano silpnai savivertei. A?ia reikalingas gydantis ir priimantis kito A?vilgsnis. Pirmiausia Dievo, nes atpaA?A?stu, kad bAi??tent Jis taip priimanA?iai A? mane A?velgia, taip pat ir artimA? A?moniA?. A?ia man prasideda Caritas ai??i?? priimti, kad esu priimamas ir mylimas su visu savo vidiniu neA?galumu, ribotumu, jog Dievo meilAi?? nAi??ra abstrakti, kad tai labai konkreti gydanti meilAi??. Ir tai yra didA?iausias iA?A?Ai??kis man.

Tada ai??i?? pamilti ir kitAi??, gerbti jo varguoliA?kumAi??, vidinA? skurdAi??. Daug kartA? pajutau, kai tik sugebu priimti save, tai traukiasi ir kito teisimas, schemA? jam primetimas, o kai tik pradedu sakyti sau, kad aA? pajAi??gus viskAi?? pats sutvarkyti, taip ir tampu teisAi??ju kitiems, bandau ai??zpataisytiai??? pasaulA?.

GreiA?iausiai vidine prasme Caritas nAi??ra mano tikrovAi??, bet Dievo ai??i?? Jo meilAi??s veikimas man ir per mane kitiems. O mano dalis A?ia ai??i?? maksimalus atvirumas A?iam veikimui.

Tai man vienas didA?iausiA? iA?A?Ai??kiA? ai??i?? atpaA?inti tAi?? savo ribotumAi??, atpaA?inti, kad pats dAi??l viso to esu kaltas, aA? vis A?krentu A? tas savo bAi??das, A? tAi?? savo nepajAi??gumAi??. MylAi??ti savo neA?galumAi??, gerbti savo neA?galumAi??. Kai jA? patiriu stipriai, tada tas kito vertinimas traukiasi kaA?kur A? A?onAi??. Kita vertus, kai aA? tik uA?sikietinu ir galvoju, kad esu pajAi??gus, stiprus, tada pradedu kieA?iau vertinti kitus, smerkti. Man tas iA?A?Ai??kis ai??i?? priimti Carito veiksmAi?? ai??i?? Dievo meilAi??s man patirtis.

Vienas iA? Caritas skiriamA?jA? bruoA?as ai??i?? savanoriA? pasitelkimas. Kokia situacija A?iandien?

Sunku atsakyti vienareikA?miA?kai. Yra daug jaunA? A?moniA?, kurie A?sitraukia A? ai??zCaritoai??? veiklAi??. Kartais jiems nAi??ra paprasta atrasti sau vietAi??, nes daug kur dirbama pagal tAi?? modelA?, kuris buvo nepriklausomybAi??s pradA?ioje, kai pasiA?ventusios pagyvenusios moterys dalino varguoliams rAi??bus, maistAi??, kitAi?? pagalbAi??. Dalis padaliniA? dirba taip, kaip yra iA?mokAi?? pagal socialinAi??s rAi??pybos modelA?, ir nAi??ra paprasta A?diegti kAi?? nors naujo ar visai kitokio. TaA?iau tikrai dA?iaugiuosi, kad pamaA?u atsiranda vis daugiau puikiA? savanoriA? iniciatyvA?. PavyzdA?iui, kelios savanorAi??s benamiams A?kAi??rAi?? bibliotekAi??, kuri veikia nustatytomis valandomis. Dauguma A?moniA? A?ia ateina ne tiek paskaityti, kiek iA?siilgAi?? bendravimo. Jie kalbasi, pasakoja, ir tai jiems yra kur kas svarbesnAi?? patirtis nei kokia nors kita materialinAi?? pagalba.

KaritatyvinAi?? pagalba yra kur kas daugiau nei socialinAi?? pagalba?

Be abejo. Tai, beje, viena iA? prieA?asA?iA?, kodAi??l prieA?taraujame naujajai tvarkai Vilniaus mieste, kai administracinAi??mis priemonAi??mis kovojama su iA?maldos praA?ymu ir dalijimu. Tikrai suprantame, kad A?ia sudAi??tingas problemA? mazgas, yra daug iA?naudojimo atvejA?, kai elgetos reketuojami, iA? jA? renkama duoklAi?? ir panaA?iai. TaA?iau visas A?ias problemas derAi??tA? sprAi??sti kitaip, o ne paA?alinant pagalbos praA?antA? asmenA? miesto bendruomenei iA? akiA?. Taip aA? prarandu galimybAi?? sutikti iA?A?Ai??kA?, juk bAi??tent taip elgetaujantis asmuo man apsireiA?kia, bei susimAi??styti apie skurdAi?? mano aplinkoje, prarandu galimybAi?? bAi??ti jautrinamu ir ugdomu solidarumui. Norima dar labiau institucionalizuoti pagalbos teikimAi??, taA?iau tai veda prie bendruomenAi??s susvetimAi??jimo. Vilniaus meras vieA?ai teigia, kad savivaldybAi?? su partneriais yra pajAi??gi iA?sprAi??sti skurstanA?iA?jA? problemas, bet tai nAi??ra tiesa, nes skurdas nAi??ra panaikinamas instituciniu bAi??du, bet santykio, o tam reikia bendruomenAi??s, bendruomeninio tipo santykiA?. Labai daug dvasinio skurdo yra paA?ioje institucinAi??je veikloje.

Mano A?sitikinimu, ai??zCaritoai??? misija ai??i?? prisidAi??ti prie A?mogaus iA?ganymo istorijos. Pirmiausia prie savo iA?ganymo istorijos. AA? esu A?ioje tarnystAi??je, nes keliauju savo iA?ganymo keliu. Kiekvienas vargA?as, kuriam galiu padAi??ti, yra man didA?iulAi?? dovana, leidA?ianti dalintis. Daug kartA? esu patyrAi??s teisingumAi?? A?odA?iA?, kad tas, kuris viskAi??, kAi?? yra gavAi??s iA? VieA?paties, bando iA?saugoti tik sau, paverA?ia tai pelenais, o tas, kuris sugeba pasidalinti su kitu, tai padvigubina. NeturAi??tume A?iAi??rAi??ti A? ai??zCaritoai??? darbuotojus vien kaip A? A?mones, kurie aukojasi kitiems ai??i?? tai A?monAi??s, kurie turtingAi??ja dAi??l to, kad turi galimybAi?? dalintis, ir tokiu bAi??du jie rAi??pinasi savo iA?ganymu.

KaritatyvinAi??je veikloje mes prisilieA?iame ir prie kito A?mogaus iA?ganymo istorijos. Tai labai subtilu. Mes galime prisiliesti tiek, kiek leidA?iame per save veikti Dievui. Mes negalime ai??zpataisytiai??? kito A?mogaus ar tuo labiau jA? iA?ganyti. Mes galime, kiek leidA?ia mAi??sA? kompetencijos, bAi??ti Dievo A?rankiais, taA?iau tam turime A?veikti savo puikybAi?? ir leisti Jam veikti per mus. Jei tai pavyksta, mes abu augame ai??i?? ir tas, kuris dalinasi, ir tas, kuris priima.

GrA?A?tu prie to, jog labai svarbu atpaA?inti, kad esu mylimas. Tada galiu kitam A?mogui bAi??ti tikra pagalba. Gyvename laikais, kai labai daug neapykantos, agresijos, smerkimo ir labai svarbu liudyti kitokA? santykA?, padAi??ti A?mogui atstatyti savivertAi??. Juk daugumai A?moniA? labiausiai trukdo grA?A?ti A? visavertA? gyvenimAi?? ne kaA?kokiA? materialiniA? dalykA? trAi??kumas, bet savAi??s pasmerkimas, ai??znuraA?ymasai???, A?sitikinimas, kad esu A?iukA?lAi??.

Kiekvienais metais mes A?teikiame savo A?enkliukus naujai prisijungusiems ai??zCaritoai??? talkininkams. A?enkliuke paraA?yta: ai??zJam skirta augti, o man maA?Ai??ti.ai??? DaA?nai matau, kad A?mogus, gavAi??s tokA? A?enkliukAi??, nustemba. TaA?iau paskui pats turi galimybAi?? A?sitikinti, kad tai yra vienintelis autentiA?kos karitatyvinAi??s veiklos kelias.

GrA?A?kime prie ai??zCaritoai??? kaip institucijos. Ar pavyksta bendradarbiauti su parapijomis?

Tai yra vienas sudAi??tingiausiA? iA?A?Ai??kiA?. Jau minAi??jau, kad Vilniaus arkivyskupijoje nebuvo karitatyvinAi??s veiklos parapijose patirties. Neretai ir A?iandien parapijos kratosi jos, kaip papildomos naA?tos. MAi??sA? apsisprendimas buvo ai??i?? ne reikalauti, kad klebonai atsigrAi??A?tA? A? karitatyvinAi?? veiklAi??, bet kurti savas institucijas parapijose, tikintis, jog jos ilgainiui taps liudijimo A?enklu parapijA? bendruomenAi??ms. SiekAi??me, kad A? tas struktAi??ras parapijose darbuotojai ir savanoriai bAi??tA? atrenkami kartu su klebonais. TaA?iau tenka pripaA?inti, kad iki A?iol daugelyje parapijA? A?iA? veiklA? parapijieA?iai neatpaA?A?sta kaip savA?. AiA?ku, yra ir parapijA?, kur klebonai puikiai tvarkosi A?ioje srityje, taA?iau jos veikiau iA?imtys nei taisyklAi??.

Jau kuris laikas bandome diegti Italijos parapijose taikomAi?? iniciatyvAi?? ai??i?? organizuojame kursus A?vairiA? parapijA? A?monAi??ms, ir paskui jie tampa karitatyvinAi??s veiklos animatoriais (gaivintojais) savo parapijoje. Jie nekuria formaliA? struktAi??rA?, patys neinicijuoja socialiniA? veiklA?, taA?iau siekia jautrinti parapijieA?iA? A?irdis ir ugdyti karitatyvinAi??s meilAi??s supratimAi??, padeda kitiems atpaA?inti A?vairaus pobAi??dA?io skurdo situacijas parapijoje. Ai??iandien dar sunku pasakyti, kaip bus toliau, taA?iau kol kas tokia veikla tikrai pasiteisina.

Mes pernelyg daA?nai A?sivaizduojame, kad vargA?as yra tas, kuris praA?o iA?maldos ar stokoja bAi??tiniausiA? materialiniA? dalykA?. NepamirA?kime, jog viena didA?iausiA? tragedijA? A?iandien ai??i?? tai A?moniA? izoliuotumas, vienatvAi??. Net ir tA?, kurie tarsi gyvena tarp A?moniA?, bet jauA?iasi neiA?girsti, neiA?klausyti, niekam nereikalingi. Tereikia atverti ausis bei A?irdis, ir mes iA?girsime daugybAi?? nuostabiausiA? gyvenimo istorijA?. Toks A?siklausantis santykis yra labai svarbi krikA?A?ionio misija A?iandien.

Kalbino Andrius Navickas