Kas be ko ai??i?? romanas

A?URNALAS: METAI
TEMA:Ai??LiteratAi??ra
AUTORIUS:Ai??Viktorija DaujotytAi??

DATA: 2012-11

Kas be ko ai??i?? romanas

Viktorija DaujotytAi??

Donaldas Kajokas. EA?ERAS IR KITI JAi?? LYDINTYS ASMENYS. ai??i?? Vilnius: Tyto alba, 2012.

Ai??

Yra dalykA?, kuriuos pakelia tik eilAi??raA?tis, gal tikriau ai??i?? iA?kelia. Didieji XX a. autoriai ai??i?? Hermannas Hesse, Borisas Pasternakas, Vincas Mykolaitis-Putinas juto eilAi??raA?A?io reikmAi?? pasakojimui, lyg kokios ertmAi??s, prasivAi??rimo. ai??zA?aidimas stiklo karoliukaisai???, ai??zDaktaras A?ivagaai??? ai??i?? pasakojama lyg stovint prieA?ais eilAi??raA?tA?.

ai??zAltoriA? A?eA?Ai??lyai??? atsargumas; eilAi??raA?tis provokuoja atvirumAi??, atsivAi??rimAi??.

Bet ir pasislAi??pimAi?? atvirume.

Ir naujojo Donaldo Kajoko romano ai??zEA?eras ir kiti jA? lydintys asmenysai??? gilumoje pulsuoja eilAi??raA?tis:

nesidA?iaugsiu tavim niekada

niekada niekada mano dA?iaugsme

melsvas skAi??tis knyga uA?versta

penkios Ai??kanos du vieniA?iausi

dulkiant lietui rugpjAi??A?io sode

nesidA?iaugsiu tavim niekada

dA?iaugsme mano ar A?itiek iA?lauksi

(p. 253)

EilAi??raA?tis, jo asiliukas; iA? Horacijaus, iA? Biblijos, iA? Niko Pirosmanio, bet ir iA? kaA?kokio bendrinanA?io vaizdynoai??i??mintyno, iA? esybiA?ai??i??nesybiA?, iA? to, kas poetiA?ka dar iki poezijos ai??i?? kaip A?iame romano epizode: ai??zStaiga ir per tokA? orAi??… Per tokA? orAi??… Ai??sivaizduoji… Eina kurA?ias asiliukas, tralia lia, tralia lia… per tokA? orAi??… prieina didelA? didelA? eA?erAi??… perplaukia… tralia lia, tralia lia… ir tada kurA?iom smegenAi??lAi??m supranta, kad nemoka plaukti… grA?A?ta ir nusiskandina… tralia lia, tralia lia… A?sivaizduoji, Roni, jis A?inojo… A?inojo ir tylAi??jo… per tokA? orAi??…ai??? (p. 257).

Padaryti iA? neA?inojimo, perplaukti neA?inant, kad plaukti gali.

EilAi??raA?tis yra tas kurA?ias asiliukas.

Arba eA?iukas greitkelyje ai??i?? iA? Jacquesai??i??o Derrida bandymo pasakyti, kas yra poezija.

LaA?as poezijos, laA?as, bAi??tinas A?mogaus gyvenimui, vadinasi, ir poezijai. D. Kajoko romanas ai??zEA?eras ir kiti jA? lydintys asmenysai??? pradAi??tas iA? poezijos, iA? giliojo sielos podirvio, kur daugiau neaiA?kumA? negu aiA?kumA?, daugiau klausimA? nei atsakymA?. Atsakymai net nebAi??tini. ai??zTaipai??? gali bAi??ti iA?tariama ir klausimo neiA?girdus. Romanas ai??i?? iA? laA?o poezijos, jei tai tik laA?as paslaptingo eA?ero vandens. Bet romano iA? laA?o nepadarysi, reikia pasakojimo, siuA?eto, veikianA?iA? ir lydinA?iA? asmenA?.

Kas be ko ai??i?? ai??zEA?eras ir kiti jA? lydintys asmenysai??? yra romanas. Pasakojama apie tai, kas A?vyko ir kas neA?vyko su Gabrieliumi AuA?autu (krikA?A?ioniA?kas, arkangeliA?kas vardas ir sena, A?ymAi??ta, su reikA?me susieta lietuviA?ka pavardAi??), kuriamas siuA?etas su meile, praradimais, saviA?udybAi??mis, neaiA?kiomis mirtimis, su paslaptingu eA?eru ir dar paslaptingesniais jA? lydinA?iais asmenimis, esybAi??mis ir nesybAi??mis. KaA?kas romano rAi??muose netelpa, lyg uA? skliaustA? iA?keliami ai??zbAi??tini ir nebAi??tini papildymaiai??? (XX a. modernus romanas aiA?kinanA?ius ar dar labiau komplikuojanA?ius priedus ne sykA? iA?bandAi??s) ai??i?? su sapnais, iA?traukom, filosofiniA? traktatA? citatomis, prisimenamais pokalbiais ir barzdotais anekdotais. KaA?kas, kas netelpa rAi??muose, kad ir kaip juos plAi??stum. Tai juk ai??zKazaA?asai???, ankstesnis D. Kajoko romanas, teiginiu paversto klausimo kas aA? tariamos ir realios implikacijos. Kas aA? pakaitalas ai??zEA?ereai??? galAi??tA? bAi??ti A?terpinys kas be ko, neatspAi??jamas, neiA?A?ifruojamas kalbos darinys, D. Kajoko kalbAi??senos A?ymuo, lyg kaA?kuo prisipaA?intum, A? kaA?kAi?? rodytum keliAi??, bet juk A?vardA?iai tuA?ti, nepakeiA?ia jokio kalbinio reikA?mens. Kalba nuA?ymi tuA?tumas, skyles; juodosios skylAi??s ne tik visatoje, jos ir toje miglotoje visumoje, kuriAi?? vadiname bAi??timi, jos ir mAi??sA? gyvenime. BAi??tis tAi??ra tik nebAi??ties pakraA?tAi??lis. Sunku pasakyti, kur labiau nesa, negu esa. D. Kajokas bando prasiskverbti pro kalbAi??, nesa ir esa, nesybAi?? ir esybAi?? yra geri Ai??jimai, bet skylAi??s kalboje, nuorodos A? tai, kas nesti, bet ir esti, vis dAi??lto slypi ne leksikoje ir ne semantikoje, o labiausiai sintaksAi??je, judriuosiuose, pasislenkanA?iuose, vienas ant kito uA?slenkanA?iuose tarpuose. Geras romanas yra gera sintaksAi??. D. Ka-joko pasakojamoji sintaksAi?? nAi??ra tokia jautri kaip poetinAi??. Sakinys, kad ir gramzdinamas A? dugnAi??, kyla A? pavirA?iA?, ir koks pasikartojantis apibAi??dinimas ganAi??tinai jA? iA?duoda: ganAi??tinai prabangi dvaro aplinka ir ganAi??tinai platus griovys… Viena trumpa frazAi?? iA? Gabrieliaus savijautos apytuA?tAi??je kavinAi??je: ai??zA?mai pajuto, jog A?iek tiek ilgisi miesto.ai??? A?mai ai??i?? vadinasi, staigiai, veriamai, atsiverianA?iai. Tai negali bAi??ti A?iek tiek. Kai trAi??kinAi??ja sintaksAi??, trAi??kinAi??ja ir siuA?etas, atsiranda nebAi??tini veikAi??jai, kokiam mokytojui tetenka taip maA?ai veiksmo, kad jo finalas pasidaro pernelyg reikA?mingas. KaA?kAi?? svarbesnio turAi??tA? reikA?ti ir kunigas, ir jo A?eimininkAi??; jei ji tAi??ra tik statistAi??, atskiromis frazAi??mis (kad ir kaltinimu BrazdA?ioniui) neturi iA?siskirti. Ne A?mogus frazei, atsiradusiai, iA?kilusiai lyg ir atskirai, o frazAi?? A?mogui, tarsi su ja lAi??pose ir gimstanA?iam, ai??i?? gal tai ir yra pagrindinis pasakojamosios sintaksAi??s principas.

Paslaptingas gyvenimas senuose rAi??muose, jau griAi??vanA?iuose, tarp senA? medA?iA?, vandenA?, kapinAi??s, rAi??siai, koplyA?ios. Ir lietuviA? literatAi??ra A?A? pasaulio literatAi??rai A?inomAi?? keliAi?? yra iA?bandA?iusi, jei prisiminsime bent LazdynA? PelAi??dos (Marijos LastauskienAi??s) ai??zPraeities A?mAi??klasai??? ar Jono MarcinkeviA?iaus ai??zBenjaminAi?? KorduA?Ai??ai???. Bet senieji klasikai iA?silaiko, kad ir bauginanA?iuose, bet realybAi??s neperA?engianA?iuose rAi??muose. D. Kajoko pasija ai??i?? perA?engti esybes, susitikti su nesybAi??mis. Bet pasakoti apie nesybes galima tik kaip apie esybes, jA? pavidalai atrodo iA?galvoti, mistika racionali, paimta iA? A?aliojo sAi??siuvinio. Tas neaiA?kus pavirA?ius gal ir turAi??tA? iA?likti neaiA?kus, virpantis, labiau kliaunantis Gabrieliaus AuA?auto prigimtim, gebAi??jimu regAi??ti.

Atrodo, kad D. Kajoko ai??zEA?eroai??? laikas ai??i?? dabartis, kai jau galima dvarAi?? ir paslaptingAi?? giminaiA?io palikimAi?? paveldAi??ti, realizuoti keisA?iausius A?norius, kuriA? turi ponia Em, Emilija, A?avi, protinga ir nelaiminga moteris. Bet ar egzistuoja laiko, kartu ir erdvAi??s ribos? Romano erdvAi??laikyje jA? nAi??ra. Laikas vientisas, nepertraukiamas, nors ir pradedamas pirminiais, steigiamaisiais krikA?A?ionybAi??s A?vykiais, Golgotos A?vykiais. Tie A?vykiai nAi??ra pasibaigAi??, jie atsiliepia EA?ero ir jA? lydinA?iA? asmenA?, esybiA? ir nesybiA? gyvenime. Senas A?ydas, amA?inas A?ydas Eliezaras, narkolepsija serganti Juta, A?sijautusi A? Ai??venA?iausios MergelAi??s vaidmenA?, trokA?tanti pagimdyti MesijAi??, bet ir iA? tikrA?jA? mokanti Dovydo psalmes ir jas giedanti. IA? to, kAi?? ir D. Kajoko poezijoje A?ymi tai, kas asiliukiA?ka, ir tikras asiliukas, vardu Ronis, nors ir kurA?ias, bet galintis neA?ti ir veA?ti.

Romane svarbiausi ai??i?? ne iA?oriniai, o vidiniai A?mogiA?kA?jA? dramA? atitikimai. Patyrusi baugiAi?? traumAi??, su vaiku Maskvoje uA?versta griuvAi??siais (aliuzijos A? terorizmAi??), bet pagrindinio A?vykio (bandAi?? vaikAi?? pasmaugti, kad jis nebekentAi??tA?) nebeatsimenanti AugustAi?? (ai??zvadinkite mane ponia Emai???) yra kankinama kaltAi??s jausmo. RaA?ytojas Rojus Ruduo (irgi paA?A?stamas D. Kajoko veikAi??jas) per hipnozAi?? stengiasi sugrAi??A?inti jAi?? A? pirmines situacijas, jas iA?gyventi, kad palengvAi??tA?. Taip iA?kyla Judo problema (A? A?iAi?? painiAi?? biblinAi?? kolizijAi?? buvo A?A?engAi??s ir Valdas Kukulas rinkinyje ai??zJudas taipogi dangujai???), jo kaltAi?? ir nekaltAi??, neiA?vengiama bAi??-tinybAi?? nusikalsti, kad pildytA?si tai, kas numatyta. Judo saviA?udybAi?? yra galutinis teisybAi??s paslAi??pimas, kad iA?liktA? A?mogaus istorijoje toks, koks pasirodAi??, o ne toks, koks iA? tiesA? buvo, ai??i?? tragiA?kasis aukA?tojo lAi??mimo vykdytojas. Judo saviA?udybAi?? lieka slypAi??ti kiekvieno saviA?udA?io sAi??monAi??je, sumiA?usi su kalte, atgaila, pagaila.

ai??zViskas buvo lygiai taip, taA?iau kitaip!ai??? ai??i?? A?i raA?ytojo Rojaus Rudens frazAi?? yra viena iA? ai??zEA?eroai??? sintaksAi??s formanA?iA?. Ji veikia iA?vien su senos giminAi??s, kurios palikuonAi?? yra ponia Emilija, herbo A?raA?u: ai??zPasauly nieko nAi??r, ko negalAi??tA? bAi??ti, taA?iau jame niekados nebAi??na ir taip, kaip yra.ai??? Svar-bus per kAi??rybAi?? pasiektas nuA?vitimas, praregAi??jimas. KombrAi?? sindromo logika ai??i?? Marcelio Prousto ai??zPrarasto laiko beieA?kantai??? epizodas su pyragaiA?iu:

Bet vos tik arbatos gurkA?nis su pyragaiA?io trupiniais palietAi?? gomurA?, aA? krAi??ptelAi??jau ir suklusau ai??i?? manyje A?vyko kaA?kas nepaprasto. UA?liejo neapsakomas malonumas, su niekuo nesusijAi??s, be aiA?kios prieA?asties. Nuo jo viso gyvenimo staigmenos man tapo nesvarbios, jo smAi??giai ai??i?? neskaudAi??s, jo trumpumas ai??i?? nerealus; tas malonumas veikAi?? mane taip, kaip veikia meilAi??, jis pripildAi?? mane brangios substancijos: o gal veikiau ta substancija buvo ne manyje, ji buvo manimi. NesijauA?iau menkas, atsitiktinis, mirtingas. IA? kur galAi??jo ateiti A? mane A?is galingas dA?iaugsmas? Jutau, kad jis syji su arbatos ir pyragaiA?io skoniu, taA?iau be galo pranoksta jA? ir, matyt, nAi??ra tos pat prigimties. Tai iA? kur jis? KAi?? reiA?kia? Kur jA? pagauti? (p. 274).

Tai, kas paA?adina, kas uA?lieja neapsakomu dA?iaugsmu, nAi??ra tos pat prigimties kaip ta brangi dvasinAi?? substancija. IA? arbatos puodelio M. Prousto romane iA?kyla visa, ai??zkas turi kontAi??rus, kas yra apA?iuopiamaai???. Ar A?ita KombrAi?? sindromo logika prieinama vaikui, net ir turinA?iam ypatingA? sugebAi??jimA?? Galima abejoti, bet D. Kajokui tai gal ir nAi??ra svarbu, savo romaninA? A?aidimAi?? jis siekia A?aisti aukA?tesniu lygiu negu psichologinis A?tikinamumas. Tai kartais kliAi??va, bet vAi??l ai??i?? pavojus junta pats autorius, jis A?ino, kas yra perfekcionizmas, tas A?Ai??tbAi??tinis noras prasiverA?ti; taip, vidutiniA?kai raA?anA?iam su romanu kartais gali bAi??ti lengviau. Romanas negali bAi??ti tik iA?mintingas, iA?mintis neturi uA?goA?ti lengvo, A?aismingo banalumo. DidA?ioji A?mogaus gyvenimo dalis yra banali. Ta didA?ioji dalis nuolat ieA?ko savo atspindA?io ir savAi??s pateisinimo. TodAi??l romanai ir skaitomi.

IeA?kant to kaA?ko, iA? ko ir D. Kajoko ai??zEA?ereai??? visa iA?plaukia, iA?kyla, prasminga sustoti prie laA?A?, barbenanA?iA? A? palAi??pAi??s skardAi??. Laukiniai, pradmeniA?ki garsai, regis, sklindantys iA? Gabrieliaus viduriA?, galop tarsi suA?oka A? krAi??vAi?? ir virsta akinanA?ia erdve:

Ai??iltame lietutyje tingiai A?narAi??jo pieva, pritaA?kyta pieniA? galveliA?, netoliese kerojo medis, primenantis kilti pasiruoA?usA? varnAi??, o A?tai ir namas su mansarda, su negyvais langais, ir nepaprastai liesa mergaitAi??, A?degusi ilgakojAi?? paaugliukAi??, dulkAi??toje palAi??pAi??je ant seno A?iuA?inio pirmAi?? kartAi?? atsidavusi savo draugui, to paties miestelio berniAi??kA?A?iui, lAi??A?inAi??janA?io balso vyriokui, ai??i?? varge tu mano, kaip jinai juo pasitikAi??jo! <...> ProtAi?? stingdantis, kraupiai trapus pasitikAi??jimas, kuris laikui bAi??gant bus iA?duotas ai??i?? toks pasaulis, tokia jo tikrovAi??, tokios A?aidimo taisyklAi??s; taA?iau toji popietAi?? palAi??pAi??je laA?ams kakA?int A? palAi??pAi??s skardAi??, tykiai kuA?dantis, A?niurkA?A?iojant nosimis, vaikiA?kai krizenant ir buA?iuojantis, atiduodant save visAi?? ai??i?? iki galo, iki dugno, iki paA?ios pavojingiausios ribos, ai??i?? A?tai A?ios iA? kasdienybAi??s iA?nirusios akimirkos, vien jos ir yra A?ventos, nes vis dar A?vytinA?ios (p. 245).

Dar A?ingsnis ir jau bAi??tA? iA?tarta: turi bAi??ti iA?duota, kad liktA? A?venta, kad A?vytAi??tA?. Biblijos situacijos ai??i?? kaltAi??s, iA?davystAi??s, iA?likimo ai??i?? iA?kyla ir trapiais, dar vaikiA?kais patyrimais, jau iA?vedanA?iais A? kitAi?? erdvAi??. Bet tai poezija ai??i?? ji atsiveria ir A?ia pat slepiasi, uA?sidaro, ji nori iA?likti laA?ais, barbenanA?iais ar tik tyliai kakA?inA?iais A? palAi??pAi??s skardAi??. Ji slepiasi uA? iA?davystAi??s; iA?davystAi?? neiA?semiama tuo, kas yra ji pati, iA?duotas lieka ir tas, kuris iA?duoda, suA?eistas, susiA?eidAi??s, jei tai suvokia. IA?davystAi??je lieka neiA?duodamas trupinys, laA?as, prie kurio atmintis grA?A?ta ir grA?A?ta. KombrAi?? sindromas iA?tariamas vaiko, bet pirma jis iA?gyvenamas paties Gabrieliaus, kai palieA?ia siAi??lus, vilnonius siAi??lus iA? kamuolio, galbAi??t tai mitinis AriadnAi??s siAi??las, iA?vedantis iA? labirinto, bet siAi??lo galas A?strigAi??s ir tarp Gabrieliaus motinos dantA?. Pajusti dA?iaugsmAi??, atsargiai pereiti A? M. Prousto stiliA?: ai??zJo protas nesuvokAi??, iA? kur plAi??stelAi??jo tasai galingas dA?iaugsmas, tik juto, jog jis siejasi su A?iuo atsargiu prisilietimu prie siAi??lA? kamuolio, taA?iau be galo jA? pranoksta ir, matyt, nAi??ra tos paA?ios prigimtiesai??? (p. 207). Tinklas, romanas yra tinklas, D. Kajokas sugeba jA? nerti. Sunerti dideles, bendras akis ir maA?as, atskiras, vos A?A?iAi??rimas. AkiA? vaizdinys, matymo, tiktA? sakyti Mauriceai??i??o Merleau Ponty junginiu akis ir dvasia. MeilAi?? ai??i?? matyti ir nematanA?iomis mylimosios akimis. Sunaikintas Rojaus Rudens apsakymas ne apie trumpai plykstelAi??jusiAi?? aistrAi??, o apie iA?bandytAi?? meilAi??. Abu mylintieji susaistyti A?sipareigojimA?, sutraukyti senuosius ryA?ius nAi??ra taip paprasta. ai??zNepasiduodant aistrai, griovimo pagundai, nes jeigu bandytum kAi?? nors iA? esmAi??s keisti, prarastum ir tAi??jA? abipusAi??s pagarbos sutvirtintAi?? jausmAi??. Graudoka, bet graA?us tas graudulys. Neardantis pasaulio. Ir vidinAi??s tvarkos. Jiedu A?ino, kad intymiai gal niekada nesuartAi??s, ir vis dAi??lto vienas kitam jau gali paA?adAi??ti: aA? mylAi??siu tave amA?inai. Ir abudu iA?tesAi??s paA?adAi??ai??? (p. 198). IA?tesAi??s, jei kurio neiA?tiks gal pats baugiausias dalykas, kai A?mogus ima justi ai??ztarsi jam bAi??tA? nustota tiekti kosminAi?? energijaai???, kai ima stigti dvasinio deguonies, paralyA?iuojama valia gyventi. Vadinama tai depresija ar kitais vardais, bet jau S. Kierkegaardai??i??as iA?tarAi??: apleistas ne A?moniA?, tai manAi??s taip neslAi??gtA?, o laimingA?jA? dA?iaugsmo genijA?… Jurgiui BaltruA?aiA?iui buvo svarbu A?iAi?? aforizmo formos mintA? iA?versti, galbAi??t juto artimAi?? patirtA?, galimAi?? pavojA?. Kas jo nejunta?

NAi??ra imlesnAi??s pasakojimo formos uA? romanAi??, romanas gali suimti ir grynAi?? poezijAi??, bAi??ties efemerijA? virpAi??jimAi??, tarsi drugio sparneliA? plazdAi??jimAi??, filosofinA? mAi??stymAi??, detektyvo intrigAi?? ir, kas be ko, perversijA? traukAi??, jauA?iamAi?? ir ai??zEA?ereai???. Pasakojimo smaigalys sutelktas A? paradokso glAi??dAi??jimAi?? paA?iose bAi??ties A?aknyse. RytA? kultAi??ros pamatiniuose tekstuose paradoksas labiau reflektuojamas nei VakarA?. ai??zEA?eroai??? epigrafas ai??i?? frazAi?? iA? upaniA?adA?: ai??zMiraA?as apgaulingas ne todAi??l, kad jame nAi??ra vandens, o todAi??l, kad mes nesugebame numalA?inti troA?kulio tuo vandeniu, kuris jame telkA?o.ai??? Bet juk svarbi dar viena grandis A?ioje grandinAi??je: miraA?as ir todAi??l, kad mes sugebame tAi?? vandenA?, kuriuo nenumalA?insime troA?kulio, matyti. Matyti taip, lyg tas vanduo tikrai bAi??tA?. Matyme miraA?o vanduo yra. Romanas yra miraA?as, jo tikrovAi?? mums yra tiek, kiek tikime tuo, kAi?? matome. Kad galima bAi??tA? daugiau matyti, reikia apsiriboti; dvaro rAi??muose negalima naudotis kompiuteriu nei telefonu. Daugiau matyti galima tik vietose, kur tarsi susitvenkia daugiau energijos; tokia yra eA?ero sala: ai??zSala tiesiog virpAi??jo, skleisdama kaA?kokiAi?? tirA?tAi?? ir tvankiAi?? energijAi??. Gabrielius jautAi?? jAi?? visu kAi??nu.ai??? Ar tas jautimas taip pat nAi??ra miraA?as? Ar galima juo tikAi??ti? RaA?ytojas Rojus Ruduo mintA? pleA?ia: jei miraA?Ai?? suvoksime vien kaip miraA?Ai??, gal jis A?gis galios ai??ztapti ne apgaule, o viena iA? nesuskaiA?iuojamA? realybAi??s pavidalA?ai???.

ai??zPsalmAi?? ir yra tam, kad giedotum, o ne pasakotumai???, ai??i?? sako Juta. Yra dalykA?, kuriuos uA?tenka giedoti, justi, matyti. Reikia pripaA?inti ir miraA?Ai??, tAi?? tvyrantA? rAi??kAi??, A? kurA? Gabrielius AuA?autas patenka pirmAi??jAi?? rugpjAi??A?io pavakarAi??, kai bAi??gdamas nuo tariamos kaltAi??s (trumpas aistros gAi??sis, subloA?kAi??s su brolio A?mona, brolio saviA?udybAi??, gal A?inojo) atsiduria nuoA?aliame dvare, prie eA?ero su sala. BAi??ties miraA?o negali iA?sklaidyti ir daiktai ai??i?? ponios Em po stiklo gaubtu saugoma ringAi??mis suvyniota virvAi??; viena A?eA?iA?, kuria galimai pasikorAi?? Judas. Judas paveikslo paveiksle, nutapytame paslaptingo dailininko. Judo problema toliau plAi??tojama apokrifine Judo evangelija. Tiesa lieka paradokso galioje: ji gali atsiskleisti visai kitoje A?viesoje ir ta kita A?viesa gali imti plAi??sti iA? Kaino, Sodomos ir Gomoros A?moniA?, galiausiai iA? Judo Iskarijoto. Ar A?itai giluminei ir tikAi??jimo paradokso A?akniai uA?tenka romaninAi??s motyvacijos, kylanA?ios tik iA? giliai moters pasAi??monAi??je uA?gniauA?to vaikA?udystAi??s siaubo? ai??zDvylika JAi??zaus mokiniA? niekada nesupras tiesosai???: Gabrielius skaito apokrifo tekstAi?? lyg jam tolimAi?? dalykAi??, A?nerves labiau sudirgina nemalonus kvapas, paskleistas nesybAi??s, arba sentimentaliosios pirstmergAi??s…

EA?eras, davAi??s romanui vardAi??, paslaptinga esybAi??, kurios gilioji dalis ai??i?? nesybAi??. Eliezaras vadina jA? Peleniniu Sineanu, nes jis vienintelis A?ia neturi amA?iaus; senovAi??je, kai A?moniA? palaikai buvAi?? deginami, pelenus berdavAi?? A? jo vandenis. Vietos proistorAi??, giminAi??s mitas: maA?daug XIV amA?iuje A?ia gyvenAi??s garbingas ir iA?mintingas krivis, kurA? kryA?iuoA?iA? riteriai bandAi?? atversti A? savo tikAi??jimAi??. NepaklusAi??s, A?ypsojAi??sis iA? A?tikinAi??jimA?, buvAi??s sudegintas ant lauA?o. IA? lauA?o iA?bAi??gAi??s baltas kurtas ir dingAi??s pelkyne. Po devyniA? mAi??nesiA? iA? kilmingiausios ir graA?iausios A?iA? vietA? merginos gimAi??s kAi??dikis ai??i?? taip prasidAi??jusi giminAi??. Romano A?moniA? sAi??monAi??je dalyvauja biblinis Judas, bet neapleidA?ia ir ikikrikA?A?ioniA?kosios lietuviA? kultAi??ros mA?slAi??s, kaip ir kitos religingumo formos. Baltas kurtas vis pasirodo romane; neuA?mirA?ti gijA?, vis jas sumegzti romane svarbu, tinklo principas. Atgimimai iA? pelenA?, subertA? A? vandenA?, didelAi?? mirties koncentracija yra gyvybinga, ai??i?? jAi?? justi gali ypatingesnAi?? prigimtis, kuri suteikta AuA?autui, pagal pavardAi??s A?ymAi?? atAi??jusi iA? giliau; tAi??vai ai??i?? uolAi??s ir pavyzdingi partkuopelAi??s aktyvistai, brolis komjaunuolis, tikriausiai apnarpliotas KGB A?abangA? (siuA?etiA?kai A?i linija atsiknojusi, bet per brolio sAi??nA? DobilAi?? A?prasminama svarbi ir mA?slinga sodininko tema). Gal ne tik. Romane autorinAi?? sAi??monAi??, galia, A?galinanti galiAi?? kalbai, galiAi?? pasakoti, yra sukeliagubinta. Brolis, raA?ytojas Rojus Ruduo, paslaptingas dailininkas, gal net ponia Em. Brolis rimtai susidomAi??jAi??s budizmu, iA? broA?iAi??rAi??lAi??s apie Amerikos mafijAi?? jis suA?ino, kad A?A?V bosai agentAi??, atliekantA? budistines praktikas, A?sako paA?alinti. Brolis sako supratAi??s kodAi??l:

VakarA? pasaulio A?valgybininkas gali bAi??ti praktikuojantis krikA?A?ionis ir be vargo vykdyti vadovybAi??s uA?duotis ai??i?? kompromituoti, veidmainiauti, netgi A?udyti, jam viskas bus ai??znuraA?ytaai???, atleista, nes iA?riA?imAi?? lengva ranka duos kunigai, priklausantys BaA?nyA?iai, kuri, kaip institucija, iA? esmAi??s susijusi su panaA?iais tikslo siekimo bAi??dais. PavyzdA?iu gali bAi??ti inkvizicija, kryA?iaus A?ygiai, politiniai BaA?nyA?ios sandAi??riai su tironais, kraugeriais etc. Ir staiga ai??i?? agentas budistas, ir dar toje pasaulio dalyje, kur budizmas nAi??ra institucionizuotas, taigi nAi??ra su valstybe sudarAi??s jokiA? abiem pusAi??m naudingA? sandAi??riA?. Vadinasi, tasai A?valgas jau iA?A?oko iA? ritualiA?kai paklAi??stanA?iA?jA? bAi??rio, daugelA? savo veiksmA? jis ims vertinti pagal kitus matus, pagal bosams sunkiai suvokiamus kriterijus. Jam neuA?teks, kaip anksA?iau, kad uA? juodus darbus jam atleistA? A?staiga ar jos struktAi??ron integruotas kapelionas, kuris agento moralinAi?? atsakomybAi?? ai??zmielaA?irdingaiai??? perkels ant valstybAi??s ar baA?nytinAi??s institucijos peA?iA?. Tasai A?mogus ims klausti iA? esmAi??s ai??i?? ar aA?, asmeniA?kai aA?, turiu teisAi?? gyventi dvilypA? gyvenimAi??, t. y. diplomatiA?kai A?ypsotis ir sykiu meluoti, vogti, A?antaA?uoti, dAi??l A?noringA? interesA? ar politiniA? uA?maA?iA? netgi atimti kito A?mogaus gyvybAi??? Taigi ai??i?? pradAi??s klausti savAi??s, nepaklus jokiam diktatui iA? A?alies. Kokia nauda iA? tokio agento? (p. 273).

Ai??i ilga citata ai??i?? ne iA? pagrindinio ai??zEA?eroai??? teksto, o iA? bAi??tinA? ir nebAi??tinA? papildymA?, turinA?iA? praplAi??sti romano skaitymo kodAi??. Ai??iais moraliniais pamAi??stymais, kuriais bAi??ties sunkumas (ar nepakeliamas lengvumas, anot Milano Kunderos) uA?kraunamas ant to, kuris turi savAi??s klausti: ar aA?, asmeniA?kai aA?, turiu teisAi??… D. Kajoko romano ai??zEA?eras ir kiti jA? lydintys asmenysai??? veikAi??jai (net jei ir neveikia, o tik kuriuo nors bAi??du esti arba nesti) jauA?ia A?A? asmeniA?kai aA?. TodAi??l ir asmenys, o ne nesmenys. Budizmo plAi??totAi?? gal ir nAi??ra esminAi??, nors perskyra tarp A?iA? dviejA? religijA? ir aiA?ki; A?iuolaikinio A?mogaus sAi??monAi??je rodosi bendresnAi?? nuasmeninimo tendencija: kalba patogiai pasislenka, kiekvienu atveju leisdama atsidusti iA?tariant: yra taip, kaip yra.

Ai??raA?as po senu giminAi??s herbu skelbia: ai??zPasauly nieko nAi??r, ko negalAi??tA? bAi??ti, taA?iau jame niekuomet nebAi??na ir taip, kaip yra.ai???

Ai??raA?as, vertas Donaldo Kajoko romano.

Ir romanas, kas be ko, vertas savo paties sukurto A?raA?o.