Kasdienybės ikonos

ŽURNALAS: FOTOGRAFIJA
TEMA: Fotografija
AUTORIUS: Virginijus Kinčianaitis

DATA: 2012-09

Kasdienybės ikonos

Virginijus Kinčianaitis

Šiandieniniame masiškai gaminamų ir platinamų fotografinių vaizdų pasaulyje išsikovoti fotomenininko vardą nėra taip paprasta. Aplink begalė konkurentų – gabesni kolegos, mėgėjų pulkai, automatizuotai gaminami foto vaizdai, atrastos fotografijos, archyvų fotografijos, masiškai skenuojamos senosios fotografijos. Visa tai sudaro tikrą fotografinių vaizdinių okeaną, kuriame skęsta daugelio pradedančiųjų fotomenininkų viltys tapti pripažintais meninių fotografijų kūrėjais.

Juk būtent skaitmeninių technologijų išlaisvintas ir visiems dabar laisvai prieinamas anoniminių foto vaizdų srautas nejučia sufleruoja paprastą mintį, kad jame gali būti daug meniškesnių ir dramatiškesnių fotografijų, negu taip vadinamų fotomenininkų albumuose. Kaip išvengti tokios sumaišties? Tam yra visa institucijų sistema, kuri rūšiuoja vaizdų srautus į mėgėjiškus, profesionalius, genialius ar techninius, asmeninius ar reklaminius, ideologinius ar atsitiktinius.

Tačiau kartais ši ideologinė, valstybinė ar profesionalų kuriama skirstymo mašina užstringa ima buksuoti ir todėl yra priversta užleisti vietą kitiems foto vaizdų rūšiavimo būdams.

Masinėje skaitmeninės fotografijos ir globalios tinklaveikos eroje šį skirstymą palaipsniui perima pati visuomenė, vartotojai, vaizdų fetišistai ir maniakai, keistuoliai ir autsaideriai. Savo susikurtose internetinėse galerijoje, fotografijai skirtuose blog‘uose, socialiniuose tinkluose jie iš naujo grupuoja ir interpretuoja fotografinį palikimą. Jiems nereikia profesionalų ir ekspertų. Jie patys sau ekspertai ir vertintojai, jie turi savo bendruomenes ir vartotojus, aktyvistus ir fanus.

Masiškai kaupdami internetines užmirštų, išmestų ar paliktas įvairių socialinių institutų, tarnybų, ligoninių, mokyklų, gamyklų ar šeimyninių fotografijų kolekcijas jie keičia fotografijos autorystės ir jos meniškumo sampratą. Šį iššūkį fotomenininkai priima skirtingai. Vieni tokį netikėtai išnirusį palikimą tiesiog ignoruoja. Juk tiek laiko buvo kovojama prieš mėgėjiškumą ir beskonybę fotografijoje. Kiti drąsesni, jį interpretuoja imituodami mėgėjišką kasdienybės fotografijos estetiką ir ikonografiją. Tačiau aišku viena, kad toliau, plečiantis kaupiamų anoniminių vaizdų srautui, rastų fotografijų įtaka meniniam foto vaizdo permąstymui bus juntama dar labiau.

Todėl šiame kontekste kelis metus kaupta šiauliečio fotografo Algirdo Musneckio rastų negatyvų kolekcija yra ypatingai savalaikė ir aktuali. Kodėl? Pirmiausiai, priešingai daugeliui profesionalų, Algirdas nebijo naivaus fotografinio mėgėjiškumo. Atsitraukdamas kaip autorius, savotiškai save sunaikindamas kaip menininką, jis užleidžia vietą neįtikėtinai nuoširdiems ir dramatiškiems pamestų šeimyninių, kelioninių, šventinių ar atsitiktinių fotografijų vaizdams. Būtent taip šie vaizdai tapo vieši, būtent todėl jie galėjo kreiptis į mus ir sujaudinti savo buitiniu paprastumu, savo paperkančiu intymumu, savo netikėtu artumu postmoderniai ar konceptualiai fotografijai.

Manau, kad toks Algirdo gestas buvo įmanomas ir dėl jo paties asmeninių savybių – žmogiško atvirumo ir nuolatinio siekio bendrauti. Jo nekankina kūrėjo pasipūtėliškumo kompleksas ar toks dažnas tarp fotografų vojeristinis susvetimėjimas su savo aplinka. Todėl vietoj savo išpuoselėtų „autorinių“ fotografijų jis išstato nepažystamųjų gyvenimus, fotografinio broko kuriamas kompozicijas, liūdnas nepavykusio fokuso nuojautas ir tokį svarbų žmogaus troškimą per vaizdą tapatintis su kitoms žmogiškomis būtybėmis – jų sodo kampeliu, jų žvilgsniu nuo dangoraižio ar šeimyniniu popietės mieguistumu.

Juo labiau, kad būtent tokių, o ne meninių fotografijų akivaizdoje jauti, jog žmogaus gyvenimas yra tik kelios, paprastos, pasikartojančios buitinių situacijų klišės ir nieko daugiau. Būtent tai sudaro mėgėjiškų fotografijų „herojizmą“. Fotografija čia pasireiškia kaip optinė elementaraus gyvenimo tapsmo mechanika.

Tai ne istorija, o gyvenimo procesas, tik vyksmas kuriame nėra pradžios ir kulminacijų, greičiau inertiškas kolektyvinio, bendruomeninio, giminės kūno kvėpavimas, judėjimas, dauginimasis. Prasmės čia nereikia ieškoti, ji prikuriama vėliau, tyrinėjant fotografijas, o fotografuojama tiesiog „taip sau“.

Taip pasireiškia svarbiausias fotografinės erdvės paradoksas – fotomenininkai jai nereikalingi, jie tik gali savotiškai „parazituoti“ totalinės fotografinės erdvės pakraščiuose. O pačiame šios erdvės centre viešpatauja fotografiniam spragsėjimui užprogramuotas anoniminis mėgėjas. Pigios, bet nuolat keičiamos į „geresnę“ kameros savininkas yra integrali fotografijos erdvės dalis. Būtent jam funkcionuoja ši erdvė, o jis savo ruožtu yra nesąmoninga šios užprogramuotos erdvės funkcija. Ką tai reiškia? Kad nebereikia autoriaus, kad vaizdas nebėra asmeninės atminties talpykla, kad jis tik realybės procesas. Kaip ir visa kita.

Tai ne vaizdo kūrimo ar pasaulio pavaizdavimo, bet techninio aparato funkcionavimo problema. Ir būtent mėgėjiškose fotografijose šis bruožas ir atsiveria. Kur slypi mėgėjiškos fotografijos automatizmas? Visų pirma, fotoaparatas užprogramuotas kurti fotografijas ir kiekviena fotografija – tai vienos iš aparate įdiegtų galimybių realizavimas. Trumpiau, fotografas nefotografuoja pasaulio, o tik surinkinėja aparato programoje įrašytą informaciją. Tad dabartinės fotografijos sąlygos daugiau yra paslėptos fotografavimo veiksme, o ne fotografavimo objekte.

Tuomet ir paklauskime savęs, kas svarbiau – ar šių sąlygų analizė ar fotografijų ikonografija? Juk tikrovėje fotografas gali nufotografuoti tik tai, kas fotografuojama, kas jau yra numatyta aparato programoje. Todėl mėgėjiškose, išmestose, pamirštose fotografijose mus ir jaudina ne tai, kas pavaizduota, bet kokiomis „antropologinėmis“ aplinkybėmis gimė vienas ar kitas kadras, kiek gyvenimiškoji žmonių tikrovė yra tikra, objektyvi ir kiek šis objektyvumas netikėtai išnyksta vaizdo klišių abstrakcijoje.

Fotomenininkas visais įmanomais būdais stengiasi šį fotografijų cirkuliavimo savarankiškumą užmaskuoti ir paversti jį autorine kūryba, o mėgėjiška fotografija tiesiog begėdiškai šį procesą apnuogina ir vėl gražina fotografiniam vaizdui jo savipakankamumą ir automatizmą. Tai amžina gyvenimo provincija, kurios visais įmanomais būdais vengia ir ją estetiškai romantizuoja meninės fotografijos „autorius“.

Foto universumą sukuria kameros ir fotografijas platinantys aparatai. Kiekvienas iš šių aparatų tampa vis labiau automatizuotas ir susietas su kitais, vienas kitą maitinančiais pramoniniais, reklaminiais, politiniais, ekonominiais, administraciniais aparatais.

Tad foto vaizdai – tai tik paviršiai, kuriais slysta akis, kad vėl grįžtų į tą patį pradinį tašką, aparatai – tai tik žaislai, kurie amžinai kartoja tuos pačius judesius, programos – tai žaidimai, visą laiką kombinuojantys tuos pačius elementus. Klampi melancholija skandina žvelgiant į šiuos Algirdo atgaivintus vaizdų pasikartojimus. Jie gyvi todėl kad buvo pamesti, kaip išmetami daiktai, naminiai gyvūnai, sugyventiniai ar gendančios mašinos. Jie gyvi, todėl kad buvo rasti. O rasta asmeninių albumų fotografija žvelgia į mus jau iš begalinių tolių ir tuo pačiu metu yra kaip niekas kitas arti. Tai ne meno kūriniai, tai kartu išgyvento bendruomenės, giminės laiko ikonos.