Kaunas, Balio Sruogos 21

ŽURNALAS: LITERATŪRA IR MENAS
TEMA: Publicistika
AUTORIUS: Astrida Petraitytė
DATA: 2012-06

Kaunas, Balio Sruogos 21

Astrida Petraitytė

Kauno senbuviui, solidžiam VDU profesoriui, žinomam rašytojui, teatralui Baliui Sruogai nusibodo svetimuos palociuos glaustytis su sava šeimynėle – išmintingąja žmona Vanda, numylėtine dukrele Dalia, nutarė, kad būtų puiku savus namus turėti… Ir išdygo Laikinosios sostinės pakrašty, dar kone plyname lauke, nors tai jau vadinosi gatvė – Ramioji – dviaukštis medinių rąstų namas su atvira veranda, dar nemenko sklypo daržui-sodui apsuptas… Buvo 1938-ieji. Regis, vėrėsi ilgas laimingas gyvenimas…

Tęsdami savąjį memorialinių rašytojų muziejų pristatymo „projektą“, atkakome į Kauną, į Balio Sruogos gatvę… Maironio lietuvių literatūros muziejaus padalinio Balio ir Vandos Sruogų namų-muziejaus vedėja Birutė GLAZNERIENĖ mielai sutiko pabūti gide, pasidalyti saugomais Rašytojo gyvenimo ir kūrybos ženklais – regimais ir ne, emociškai patiriamais ir perteikiamais.

Šiame name Balys Sruoga su šeima gyveno labai neilgai, tik dvejus metus –­­ 1938–1940-aisiais. Sklypą – tai maždaug 14,5 arų –­ jis nusipirko 1936 m., iškart pradėjo apsodinti vaismedžiais. O namelis pirmiausia pastatytas Būgiuose, Žemaitijoje, žmonos Vandos Daugirdaitės-Sruogienės tėviškėje. Jos tėvas bajoras Kazimieras Daugirdas ten turėjo dvarelį ir miško; ir jis jaunai šeimai paruošė dovaną –­ išpjovė sienojus, padarė langus, duris… 1938-aisiais namelis ten ir buvo suręstas, po to išardytas ir geležinkeliu atvežtas, tada per du mėnesius pastatytas šiame sklype netoli Šv. Antano bažnyčios (tuometis adresas –­ Ramioji g. 9 b). Namą projektavo irgi įžymus žmogus – grafas Vladimiras Zubovas, M. K. Čiurlionio žentas, tai buvo pirmasis jo projektas.

1938 m. rudenį Sruogų šeima šventė įkurtuves. Prasidėjo gražus ir laimingas gyvenimas, deja, trukęs labai neilgai. Čia jie su vienintele dukra Dalia gyveno tik 1938–1940 m. Kaip teigė pati šeima, laimingiausiais jų gyvenime. Iš šios gražios sodybos profesorius kasdien skubėdavo į universitetą, o istorikė V. Sruogienė – į III valstybinę gimnaziją. Kiekvienas šeimos narys, pasak dukros Dalios, tuomet trylikametės moksleivės, turėjo savo privatumą. Gerą atmosferą jautė visi bičiuliai. Kartą atvykusi latvių rašytoja Zenta Maurinia pasakė: „Šiame židinyje jaučiu meilę ir saulę.“

1940-aisiais šeima persikėlė gyventi į atgautąjį Vilnių – iš patriotinių jausmų. Universitetas, ku­riame dirbo Sruoga, taip pat iš Kauno kėlėsi į Vilnių.

Balys Sruoga – be galo universalus žmogus; į kurį kultūros lauką bepažvelgsime, visur rasime ir jo ranką prisilietus. Visada stengiamės lankytojams parodyti, kad jis ne tik rašytojas, bet ir literatūros tyrinėtojas, publicistas, vertėjas, teatro istorijos teoretikas, vos ne pirmuosius dirvonus čia pradėjęs arti, tautosakos tyrinėtojas. Tai buvo labai talentingas ir išsilavinęs žmogus, kuriam rūpėjo viskas, kuris viską norėjo keisti, modernizuoti.

Pradėdamos ekskursiją, iškart kilome laiptais į antrą aukštą. Buvusiame dukters Dalios kambaryje prieš keletą metų įrengta nauja Balio Sruogos literatūrinė ekspozicija –­­ nuotraukos atsiveriančiuose stiklo stenduose atspindi įvairius rašytojo gyvenimo ir veiklos etapus. Šalia esančios pagalbinės patalpos tradiciškai tapo tarnybiniais kabinetais.

I. Antrojo aukšto ekspozicijos

Su gausiausiais muziejaus lankytojais – moksleiviais – kalbame apie visą B. Sruogos gyvenimo, kūrybos ir veiklos kelią… Štai vaikystė. Sruogos tėvai –­ gana pasiturintys ūkininkai, nemokėję nei skaityti, nei rašyti; mama buvo dviem dešimtmečiais jaunesnė už tėvą, įdomu, kad ji, beraštė, bandė kurti eiles… Tėvas buvo šiurkštokas žmogus, bet turėjo labai gerą humoro jausmą. Taigi Balys Sruoga paveldėjo abiejų tėvų talentus. Šeimoje buvo penki sūnūs –­ štai graži visos šeimos nuotrauka; keturi vaikai (išskyrus ūkio paveldėtoją Aniolą) baigė aukštuosius mokslus, vėliau užėmė gana aukštas pareigas. Besimokydamas Panevėžio realinėje mokykloje (1906–1914), Balys Sruoga parašė pirmąjį eilėraštį „Liūdna, liūdniau, liūdniausia“, jau tuomet buvo pavadintas poetu.

Kitame stende – studijų metai. Balys Sruoga studijavo ir Rusijoje, ir Vokietijoje… 1914 m. jis išvyko į Petrogradą; šeima tradiciškai norėjo, kad jis taptų kunigu, bet Sruoga pareiškė norįs būti miškininkas –­ labai gera esą vaikščioti po mišką su šautuvu ant peties ir rašyti eiles… Vienerius metus jis pasimokė Miškininkystės institute, čia jautėsi vienišas, pasimetęs. Po metų pradėjo studijuoti Petrogrado universitete slavistiką; dar po metų šias studijas tęsė Maskvoje… Žinoma, Sruoga, kaimo vaikas, patekęs į šiuos Rusijos didmiesčius, patyrė šoką –­ teatrai, parodos, koncertai, įvairios pažintys!… Kaip jis pats vėliau rašė: „Vis dėlto mano dvasinis plėtojimasis prasidėjo tiktai Maskvoje…“ Didžiulį vaidmenį suvaidino pažintis su poetu Jurgiu Baltrušaičiu, kuris iškart į jaunuolį atkreipė dėmesį, pasikvietė į savo butą, kur rinkdavosi poetai modernistai. Balys Sruoga, būdamas be galo imlus, tuoj susižavėjo modernistinės poezijos idėjomis, pasinerdamas į simbolistinės poezijos gelmes. Štai du jo poe­zijos rinkiniai – „Saulė ir smiltys“ (1920) ir „Dievų takais“ (1923) bei pati pirmoji spausdinta poema „Deivė iš ežero“ (1919). Po to daugiau poezijos nebeleido (prie jos grįžo tik prieš pat mirtį. Lankytojams visada įdomi Sruogos-studento nuotrauka, toks paslaptingas –­ ilgais plaukais, pablyškęs, regis, uždaras, vienišas. Maskvoje jis pradėjo nešioti gintaro karolius, su kuriais beveik niekad vėliau ir nesiskyrė.

Mokslų Maskvoje Sruoga nebaigė – dėl revoliucinės suirutės; grįžo į Lietuvą, kurį laiką dirbo Klaipėdoje, po to laikraščio „Lietuva“ skyriaus vedėju Kaune; redakcijoje ėmė artimiau bendrauti su būsima žmona Vanda Daugirdaite, atėjusia ieškoti korespondentės vietos.

Toliau pristatome studijas Miuncheno universitete, kur jam buvo įskaityti Maskvoje baigti kursai. Lankytojai visad susidomi tuo, koks pasikeitęs, lyginant su studijų Rusijoje laikotarpiu, Sruogos įvaizdis: plikai nusiskutęs, apranga, kurią ir vėliau mėgo: trumpesnės kelnės, kojinės iki kelių; čia jis vokiškos bohemos aplinkoje – prie alaus statinių… Maskvietiško jausmingumo nebelikę. Čia parašė apie 60 straipsnių, ekspresionistinę poemą „Miestas“ (1922). Svarbu tai, kad apsigynė disertaciją apie lietuvių liaudies dainų poetines priemones, žinoma, vokiečių kalba –­ eksponuojame tai liudijantį dokumentą. Į Lietuvą tuomet grįžo jau tikras šviesuolis, kaip reta išsilavinęs. 1924 metais Viekšniuose vedė bajoraitę Vandą Daugirdaitę, 1925 metais gimė dukra Dalia.

O štai Sruoga – Kauno universiteto profesorius. Įvaizdis vėl pasikeitęs –­ jis jau solidus žmogus. Moks­line veikla rašytojas niekad nesižavėjo, bet visą gyvenimą šį darbą dirbo ir dirbo labai pareigingai. Būdamas plačios erudicijos žmogus, Sruoga skaitydavo ne tik savo specialybės (rusų literatūros) paskaitas, bet ir kitus kursus, net persų literatūrą. Jis stropiai ruošdavosi, kiekvienai paskaitai smulkiu braižu rašydavo konspektus. Paradoksalu, bet Sruoga buvo drovokas lektorius, visad skaitydavo iš konspekto. Studentai iš pradžių, matyt, nusivildavo – įeina profesorius, efektingos išvaizdos, su gintaro karoliais ir – nepakeldamas akių skaito… Bet paklausę, ką jis skaito, suprasdavo, kiek daug informacijos yra tuose konspektuose. Sruogos paskaitose auditorija visad būdavo pilna. Jo studentas Antanas Miškinis prisiminė, kaip kartą Sruoga atėjo pamiršęs konspektus, sutriko, paraudo, atsiprašė – ir paskaita neįvyko. Tai tarsi labai „nesruogiška“. Bet teatro seminaruose jis jau būdavo visai kitoks. Teatras buvo didžioji Sruogos aistra ir žaizda. Maskvoje, Vokietijoje pamačius geriausius spektaklius, Lietuvos teatro lygis Sruogą šokiravo – tai pelkė, kur niekas nevyksta… Bet jis nebūtų Sruoga, jei kažko nesumanytų – tad ir įkūrė garsųjį teatro seminarą. Šią idėją atsivežė iš Vokietijos, derėdamasis su vadovybe sunkiai ją „pramušė“, universitete gavo du kambarėlius, pakvietė vyresniųjų kursų studentus, besidominčius teatru, ir pradėjo su jais dirbti –­ ruošti režisierius, kritikus… Ir čia jau Sruoga buvo visiška priešingybė anam droviam dėstytojui, skaitančiam paskaitas humanitarams – šiuose užsiėmimuose jis buvo gyvas, laidė sąmojus. Studentus dažnai kviesdavosi ir į šiuos namus, kuriuose tęsdavo karštas diskusijas. Sruoga ir žavus savo nenuspėjamumu. Pats į teatrą eidavo dažnai, į kiekvieną premjerą vesdavosi ir seminaro studentus, parūpindavo nemokamus bilietus; kiekvieną premjerą recenzuodavo spaudoje, dažniausiai neigiamai, pasirašydavo įvairiais slapyvardžiais, jei nesulaukdavo atsako, pats parašydavo, ankstesnę savo nuomonę sukritikuodamas ir pasirašydamas kitu slapyvardžiu.

Kitame stende – šeimos nuotraukos. Štai Sruoga su žmona Vanda prie ką tik suręsto namelio; nuotraukoje dar matome sienojus, apkaišytus samanomis. Su vienintele dukra Dalia Sruogos santykiai buvo labai gražūs, ji savo charakteriu buvo artima tėvui. Dalia jį vadindavo tik Baliu, ne tėčiu. Ir kiti užėję jos klausdavo: „Ar namuose tavo Balys?“ –­ vardas tapo tarsi bendriniu. Nuotraukoje matome prie ką tik pastatyto namelio susirinkusius šeimos draugus – daktaras J. Nemeikša, profesorius V. Šilkarskis, rašytoja S. Čiurlionienė-Kymantaitė… Ir Sruoga, išsiskiriantis ūgiu iš visų, su savo tradicinėm, žemiau kelių susegtom kelnėm. Štai automobilis – jau atskira istorija, susijusi ir su jo, kaip dramaturgo, talento atsiskleidimu! Į dramaturgiją jis atėjo, palyginti, vėlai, jau subrendęs poetas. Pirmąją dramą parašė konkursui – Vytauto Didžiojo mirties metinėms buvo paskelbtas istorinės dramos konkursas, pažadėta nemaža premija. O Sruoga pirkdamas automobilį „Fiat“ buvo įklimpęs į skolas… Bet dramą „Milžino paunksmė“ rašė labai atsakingai, labai įsigilinęs į epochą, jam daug padėjo žmona istorikė, taip pat universiteto kolegos –­ Vincas Krėvė, Ignas Jonynas ir kiti. Tad rašė apsikrovęs stalą senaisiais raštais, kronikomis; jis gerai mokėjo keletą užsienio kalbų, matyt, ir senąją slavų. Drama labai pavyko, tyrinėtojų įvertinta kaip geriausia to laiko istorinė drama, deja, premijos jis negavo, matyt, dėl savo aštrių publicistinių straipsnių. Bet Sruoga ir toliau labai aktyviai kūrė dramas. Jis pats sakė: kiekvienas subrendęs poetas anksčiau ar vėliau ateina į dramaturgiją. Nors neilgai gyveno, nors buvo labai užsiėmęs kitais darbais – parašė 15 dramų! Beveik visos jos istorinės tematikos, geriausiomis laikomos „Milžino paunksmė“ ir „Kazimieras Sapiega“. Bet, Sruogai gyvam esant, jo dramos nebuvo mėgiamos, režisieriai vengdavo jas statyti, matyt, bijodami autoriaus reiklumo.

O dar viena Sruogos meilė – kalnai; jis sakė tik kalnuose pasijuntąs tikrai laisvas. Kalnais jis sirgte sirgo – besimokydamas Rusijoje, apkeliavo Kaukazą, bestudijuodamas Vokietijoje – Alpes. Šią aistrą primename kampelyje eksponuodami kalnų nuotrauką ir ledo kirtiklį. Sruoga pats organizavo ekskursijų į kalnus grupes, joms vadovavo (žinome ir Salomėją Nėrį su juo keliavus). Ir štai labai „sruogiška“ detalė: jei tik būdavo nuoroda, kad trasa pavojinga gyvybei, eiti draudžiama – jis būtinai ten pasukdavo.

Kitame ekspozicijos kambario kampe esame įrengę tarsi teatro scenos instaliaciją, primindami „Vilkolakį“, kuriame Sruoga aktyviai dalyvavo, buvo pirmasis šio klubo prezidentas, jame praleisdavo daug laiko. Šioje nišoje, kurią tarsi teatro sceną galima uždengti užuolaida, išdidinta „Vilkolakio“ grupelės nuotrauka, keletas nuotraukų iš Sruogos dramų pastatymų.

Šalia – baisiausia Sruogos gyvenimo scena, primenanti Štuthofą. Jis buvo suimtas jau Vilniuje, savo bute Tauro gatvėje, 1943 m. kovą; dvejus metus praleido Lenkijoje įkurtoje koncentracijos stovykloje. Baisus laikotarpis, bet Sruoga sugebėjo išlikti ir kurti. Muziejaus lankytojams būna sunku suvokti, kaip tokioje aplinkoje buvo įmanoma rašyti. Stengėmės perteikti autentišką aplinkos atmosferą – kai nuolat koncentracijos stovyklos kieme kabėdavo pakaruoklis, būdavo deginami lavonai… Tokioje makabriškoje aplinkoje Sruoga parašė keturias komedijas („Dobilėlis penkialapis“, „Prančišiuko marškinėliai”, „Pagunda“ ir „Uošvė“). Štai pirmieji rankraščio puslapiai… Sruoga sakė, kad vien juokas jį ir išgelbėjęs. O svarbiausia, matyt, kad jis niekad neprarasdavo žmogiško orumo, sugebėdavo išeiti iš žeminančių situacijų. Čia matote asmeninį kalinio Sruogos numerį; švarkelis ir dubuo – jo lagerio draugo. Sruogai buvo nesuvokiama, kaip tokios senos kultūros šalyje galėjo gimti tokia baisi politika – juk jis Vokietijoje studijavo, mylėjo tą šalį, vokiečių klasikus skaitė originalo kalba…. Šie apmąstymai, matyt, ir paskatino parašyti „Dievų mišką“ (ši knyga jau išversta į daugelį kalbų; į anglų kalbą išvertė jo anūkė Aušrinė; paradoksalu, bet vokiečių kalba ji pasirodė tik prieš keletą metų – išvertė Šiauliuose gyvenantis šveicaras Markus Roduner).

Dar vienas nuotraukų stendas primena dramatišką B. Sruogos gyvenimo etapą grįžus iš lagerio į namus Vilniuje ir labai skaudžius išgyvenimus, neradus šeimos. Vanda Sruogienė su Dalia 1944-aisiais pasitraukė į Vakarus, nes neišvengiamai būtų buvusios išvežtos į Sibirą (jos tikrai buvo sąrašuose). Jos desperatiškai stengėsi surasti Sruogą –­ išeivių lageriuose Vokietijoje, pavyzdžiui, staiga išgirsta gandą, kad Sruoga yra netoliese, Dalia sėda ant dviračio, apvažiuoja visus lagerius… Sruoga ne tik šeimos netektį išgyveno kaip traumą, jo ir fizinė sveikata buvo suirusi. Grįžęs iš lagerio, jis buvo išsiųs­tas į sanatoriją Birštone – per tuos kelis vasaros mėnesius Sruoga parašė „Dievų mišką“. O kaip dirbo, galime suprasti iš laiškų draugams J. ir M. Nemeikšoms, pagelbėjusiems rašytojui kukliais buities siuntinėliais. Jis atsakydavo: „…man rūkalai buvo svarbiau, mat, aš dabar labai daug dirbu, ištisas dienas sėdžiu prie rašomojo stalo, su niekuo net nieko nekalbėdamas, rašau „Dievų mišką“ (iš laiško Juozui Nemeikšai, 1945 m. vasara). Galime įsivaizduoti žmogų prie rašomosios mašinėlės, ištisai rūkantį ir geriantį kavą… Sruoga pats suprato, kad knyga pavyko. Bet kai grįžęs į Vilnių nunešė į leidyklą, sulaukė dar vienos tragedijos –­ knyga buvo braukoma, darkoma… Eksponuojame pirmąjį mašinraščio lapą, jame pastabos trijų spalvų rašikliais, taigi darbavosi ne vienas cenzorius. Sruoga kovojo dėl kiekvieno puslapio – štai maži lapeliai, kuriuose jo klausimai leidyklai (kodėl išbraukta tas ir tas) ir komentarai, kad viskas turi likti taip, kaip jo parašyta… Viskas tęsėsi ilgai –­­ knyga buvo sukritikuota LTSR rašytojų suvažiavime (1946) kaip nepriimtina tarybinei liaudžiai (neva šaipomasi iš kalinių). Galiausiai Sruoga parašė leidyklai laišką, beviltišką, gūdų – nebenorįs tos knygos matyti, tegul geriau ji ir neišeinanti. Jis mirė 1947-aisiais (sulaukęs vos 51-ių) –­ po poros metų tragiškos vienatvės: jis nebesusisiekė su šeima, jo laiškų užsienin nepraleisdavo… O „Dievų miškas“ išėjo tik po dešimties metų. Įdomu, kad prieš mirtį Sruoga vėl grįžo prie poezijos – parašė gražų eilėraščių ciklą „Giesmės Viešnelei Žydriajai“. Štai viena vėliausiųjų ir brangių nuotraukų: paskutiniąją savo gyvenimo vasarą rašytojas sėdintis savo mylimo namelio Kaune verandoje su bičiuliais (jau pasiligojęs, beveik apakęs). Grįžęs į savo vienišą butą Vilniuje, Tauro gatvėje, spalio 16-ąją dieną išėjo iš šio pasaulio, taip ir neišvydęs savo mylimos šeimos.

Kitame kambaryje, buvusiame Sruogų miegamajame – V. Sruogienės ir D. Sruogaitės ekspozicija: įvairių laikotarpių nuotraukos, dokumentai, memorialiniai daiktai ir bibliotekos dalis. Vandos Sruogienės kūrybinis palikimas iškilus. Istorijos vadovėliai, „Lietuvos istorijos“ bene septyni leidimai, daugybė straipsnių, kitų knygų, išleistų jau ir emigracijoje. Iš didelės meilės vyrui 1974-aisiais išleista ir knyga „Balys Sruoga mūsų atsiminimuose“. V. Sruogienė mirė Čikagoje 1997 m. Jos pageidavimu, palaikai buvo kremuoti ir 1998 m. palaidoti Vilniaus Rasų kapinėse, B. Sruogos kape. Nuotraukos ir dokumentai kituose stenduose įamžina rašytojo dukros Dalios gyvenimo ir veiklos momentus. 1943 m. ji baigė Vilniaus Kunigaikštienės Birutės gimnaziją. Antrojo pasaulinio karo įvykiai ją drauge su motina nubloškė į Vokietiją. 1946–1949 m. Bonos universitete studijavo muzikologiją ir meno istoriją, lankė teatrologijos seminarą Kelno universitete. Persikėlusi į JAV, aktyviai dalyvavo Čikagos lietuvių kultūriniame gyvenime, teatrinėje veikloje. 1953 m. su Petru Jurkštu „Margučio“ radijuje įsteigė savaitinę literatūros valandėlę „Pelkių žiburėlis“, kuriai vadovavo iki 1977 metų. Režisavo daugelį radijo pastatymų, tarp jų – B. Sruogos dramą „Apyaušrio dalia“. 2001 m. sugrįžo į Lietuvą.

Rašytojo žmona V. Daugirdaitė-Sruo­gienė iš tolimojo užjūrio į Muziejų atvyko tik vieną kartą (1976), tačiau mintimis nuolat grįždavo į jaukiuosius savo namus. Šiandien Vilniuje gyvenanti dukra Dalia su Sruogų anūke Aušrine, esant galimybei, retkarčiais aplanko Muziejų. Svečių knygoje yra įrašiusi: „Kad visiems taip gera būtų, kaip mums, namus aplankius. Ačiū už meilę Baliui Sruogai.“