Kauno šviesulys, kukliai vertinęs savo rašytojišką talentą

ŽURNALAS: LITERATŪRA IR MENAS
TEMA: Publicistika
AUTORIUS: Astrida Petraitytė

DATA: 2012-04

Kauno šviesulys, kukliai vertinęs savo rašytojišką talentą

Astrida Petraitytė

 

Tęsiame pažintį su rašytojų memorialiniais butais. Pristatę Vilniuje įsikūrusius Vinco Mykolaičio-Putino ir Vinco Krėvės memorialinius muziejus, dabar žvilgsnį kreipiame į Kauną. Juk būtent čia tarpukariu virė ne tik politinis, bet ir kultūrinis Lietuvos Respublikos gyvenimas. Pirmiausia apsilankėme name, paženklintame memorialine lenta: „Šiame name 1920–1932 m. gyveno rašytojas kanauninkas dr. Juozas Tumas-Vaižgantas“, žvelgiančiame į kitapus Aleksoto gatvelės raudonuojančią seniausią Kauno bažnyčią, Vytauto Didžiojo (Mergelės Marijos Dangun ėmimo) vardu vadinamą. Memorialinio Vaižganto muziejaus (Maironio muziejaus padalinio) vedėjas Alfas Pakėnas mums ne tik pravedė „ekskursiją“ po pavasario saulės nutviekstą keturių kambarių butuką, bet ir dosniai dalijosi žiniomis ir pamąstymais apie spalvingos – šviesios – asmenybės spalvingą raišką. Tad pirmiausia pokalbiui ir susėdome vedėjo kabinete – buvusioje Vaižganto virtuvėje, kurioje kadais šeimininkauta tarnaitės Emilijos, greta turėjusios ir savo kambariuką (šiuo metu taip pat tarnybinė patalpa).

I. Ne tik kunigas, rašytojas, bet ir muziejininkas…

Juozas Tumas-Vaižgantas buvo labai plati ir šakota asmenybė. Kaip sakė vienas jo bendraamžių: „Vaižgantas – ne stiklinė vandens, o visas ežeras“. Jis pirmiausia buvo kunigas, tikras „žmonių kunigas“, labai mylimas, populiarus; rašytojas, publicistas, visuomenininkas, vadintas „Kauno visuomenės nuotaikų barometru“, buvo literatūros istorikas ir kritikas, universiteto dėstytojas, net garbės profesoriaus laipsnį gavęs. Tik galbūt mažai kas žino, kad Vaižgantas turėjo ir muziejininko gyslelę –­ 1922 m. Krėvei jį pakvietus dėstyti Lietuvos universitete, Vaižgantas ten įkūrė Kultūros muziejų, kurį pats, turėdamas aukštaitiško humoro jausmą, vadino Rašliavos muziejumi. Tas muziejus vėliau tapo universiteto rankraštyno pagrindu –­ Vaižgantas, kitų padedamas, ten surinko apie septynis tūkstančius įvairių eksponatų: rankraščių, autografuotų knygų, nuotraukų, laiškų, rašytojų asmeninių daiktų. 1933 m. balandžio 29-ą Vaižgantui mirus, lygiai po metų (1934 04 29) vietoj šio Kultūros muziejaus universitete, jau tapusiame Vytauto Didžiojo universitetu, trijuose kambariuose buvo įkurtas Vaižganto muziejus; jam vadovavo VDU bibliotekos direktorius Vaclovas Biržiška, kurį laiką – prof. Vincas Mykolaitis-Putinas. Tuokart Vaižganto testamentas (viskas, kas jo „nemokamai paliekama“, turi būti vienoje vietoje), galima sakyti, buvo įvykdytas: ten sukaupti jo daiktai, rankraščiai, nuotraukos… O šiuo metu Vaižganto palikimas išskaidytas: didžioji jo bibliotekos dalis (daugiau nei du tūkstančiai knygų) yra KTU Retų knygų skyriuje, rankraščiai – Vilniaus universiteto Mokslų akademijos, Mažvydo bibliotekos rankraštynuose…

iliustracija
Astridos Petraitytės nuotrauka

Karo metais uždarius VDU, Putinas, išsikeldamas į Vilnių, išvežė dalį Vaižganto rankraščių, jo ir jam rašytų laiškų, kai ką iš jo daiktų, pavyzdžiui, rašomąjį stalą, kuris dabar patekęs pas prof. Aldoną Vaitiekūnienę; pažadėta testamentu jį palikti Vaižganto muziejui. Dauguma Vaižganto daiktų, rankraščių, nuotraukų pateko į 1936 m. įkurtą Maironio muziejų, kuriam tuomet vadovavo Bernardas Brazdžionis. Laimei, muziejus – tokia vieta, į kurią nei vokiečiai, nei rusai pernelyg nelindo ir tie daiktai fonduose metų metus glūdėjo, tarsi laukė savo valandos. Maironio muziejaus direktorės Aldonos Ruseckaitės ir kitų muziejininkų rūpesčiu, 1997 metų liepos 8 dieną bute, daugelį metų tarnavusiame kaip Vytauto Didžiojo bažnyčios klebonija, kur beveik trylika metų gyveno Vaižgantas, buvo atidarytas Juozo Tumo-Vaižganto memorialinis muziejus.

II. Dosnusis Musteikio nuomininkas

Vaižgantas nuosavo buto ar namo niekad neturėjo, visad nuomavo – nors, kaip pats sakė, galėjęs susitaupyti „kad ir šimtą tūkstančių litų“. Bet jis viską išdalydavo, daugelį šelpė (nors Maironio muziejuje yra ir jo raštelių, išlikusių nuo tų laikų, kai prikabindavo prie savo durų: „Pinigų neskolinu, nes pats neturiu“, net griežtesnių: „Eikit skolintis į banką, čia jums ne bankas“…), kai būdavo namie, durys niekad nebuvo rakinamos. Štai Maironis visad užsirakindavo, žmogui atėjus, pažiūrėdavo pro akutę, jei apskuręs: „Aš išmaldos neduodu“. O Vaižgantas neišleisdavo žmogaus nepavaišinto, nepaguosto, nepamaloninto. Pas jį ateidavo skolintis net girtuokliai ir prostitutės – yra tokių paliudijimų. O, būdavo, pats parsivedęs kokį čigoniuką ar lietuviuką, tarnaitei sakydavo: nuprausk, pavalgydink, aprenk ir tada išleisk. Yra aprengęs ne vieną ir literatą, kaip rašo savo atsiminimuose Stepas Zobarskas.

iliustracija
Astridos Petraitytės nuotrauka

Išsikėlus Vaižgantui ir vėliau šiame bute gyvendavo kunigai. Prieš įkuriant muziejų čia beveik penkerius metus gyveno kunigas ir poetas Ričardas Mikutavičius. O Vaižgantas į Kauną 1920 m. kovo mėnesį atsikėlė iš lenkų okupuoto Vilniaus; jį pakvietė iš senų laikų pažįstamas Antanas Smetona redaguoti laikraščio „Tauta“. Vyskupas Pranciškus Karevičius gan greitai jį paskyrė apleistos Vytauto bažnytėlės rektoriumi. Vaižgantas tuoj ėmėsi remonto, restauravimo darbų – kitų metų rugpjūtį, per Žolinę, prelatas Jakštas-Dambrauskas atnaujintą bažnyčią pašventino. Ir ji iš tikrųjų tapo, pasak Vinco Mykolaičio-Putino, „Vaižganto mistinės dvasios iškelta brangenybe“.

Šis namas, statytas 1901 m., priklausė dailininkės Taidos Balčiūnienės (Musteikytės) tėvui Petrui Musteikiui, garsiam prieškario gydytojui. Savininkai visus butus nuomavo, patys gyveno viename iš butų kaip tik priešais Vaižgantą, tad Musteikių dukrelė dažnai kaimyną aplankydavo, yra parašiusi atsiminimuose, kaip „dėdė Juozas“ vaišindavo sūriu, pyragu, saldainiais „Dul dul dūdelė“, kaip praeidamas kiemelyje, nuo Nemuno pusės, juos stengdavosi pagąsdinti, o po to visi kartu juokdavosi…. Namas iki 1930 m. buvo dviejų aukštų, raudonų plytų –­ savo spalva derėjo prie Vytauto bažnyčios ir Perkūno namo. Butuose patogumų nebuvo (tik elektra), tualetai stovėjo kieme. Vanduo buvo nešamas iš Nemuno, jį virintą ir gerdavo – jis tuomet buvo švarus! Vaikai Vaižgantui padėdavo atnešti vandens, kuriuo jis laistydavo medelius, paties pasodintus bažnyčios šventoriuje. Pasak Taidos, tebėra išlikusi viena jo sodinta liepa. 1930-aisiais Musteikis visus metus namą remontavo, pristatė trečią aukštą, įrengė patogumus ir aptinkavo. Tuos metus Vaižgantas gyveno pas Paulių ir Adelę Galaunes. Žinomą solistę Adelę Galaunienę jis labai gerbė ir vertino, spaudoje pavadindavo lakštingala – juk dažnai recenzuodavo ne tik knygas, bet ir teatrų, operų, spektaklių premjeras; pažinojo daug dainininkių, ir jos jį mėgo… Sugrįžęs į šį butą 1931 m., nebeilgai čia gyveno –­­ gal ir dėl to, kad nuoma po remonto nuo 300 išaugo iki 500 Lt, o Vaižgantas, 60-ies (1929 m.) išėjęs į pensiją, gaudavo 800 litų pensijos. O svarbiausia –­ tuomet Žaliakalnyje, Vaižganto gatvėje, jau buvo pastatytas artimų Vaižganto giminaičių Bronės ir Petro Klimų namas (Petro Klimo žmona buvo Vaižganto mylimiausios sesers Severijos dukra Bronė). Statant namą, Klimai gyveno Paryžiuje, siuntė pinigus, o Vaižgantas rūpinosi statybos reikalais – laiškuose smulkiai nurodydavo, kiek už ką sumokėjo ir pan.; tą namą Vaižgantas buvo pavadinęs „Vila Eglutė“ – Klimų dukters vardu. Tad 1933 m. vasario 28 d. Vaižgantas iš čia išsikėlė į Klimų namą – atvažiavo jaunalietuviai su keturiais vežimais, sudėjo visus jo daiktus… Bet Žaliakalnyje, kur turėjo puikiausias sąlygas –­ antrame aukšte jam buvo skirti du kambariai, Vaižgantas tepagyveno du mėnesius –­ balandžio 29-ją mirė nuo pasikartojusio plaučių uždegimo. Paskutiniai jo žodžiai, ištarti atėjusiai aplankyti žurnalistei Marcelei Kubiliūtei buvo: „Vaikai, gelbėkit Lietuvą!“. Palaidotas Vaižgantas savo pamėgtos Vytautinės bažnyčios kriptoje. Gyvas būdamas buvo tikra legenda, jos gaubiamas išliko ir po mirties – visus labai sudomino kunigo R. Mikutavičiaus atskleista „tuščio kapo legenda“: esą nežinoma, kur yra Vaižganto palaikai, nes atliekant Vytautinės remonto ir kasinėjimo darbus, bažnyčios sienoje ir rūsiuose jų nerasta…

iliustracija
Vaižgantas su skulptoriumi
Antanu Aleksandravičiumi 1930 m.
Nuotrauka iš Maironio lietuvių literatūros muziejaus fondų

III. Jaunimo kambarys su Mykoliuku ir Severiute 

Tai 64 kv. m butas. Eikime į svetainę, arba kaip Vaižgantas dar vadindavo –­ jaunimo kambarį. Vaižgantas į mokslus yra išleidęs devynis savo seserų ir brolio vaikus, šeši iš jų baigė gimnazijas, o trys –­ aukštuosius mokslus. (Pats Juozas Tumas buvo jauniausias iš dešimties gimusių vaikų, iš kurių penki mirė, liko trys seserys ir vyriausias brolis). Kai kurie jų vaikai ėjo mokslus Kaune ir gyveno pas dėdę kunigą, po vieną ar du šiame kambaryje. Dėdė mokėjo už jų mokslą, pirko rūbus, maitino. Kaime (Malaišiuose) likę giminės sunkiai vertėsi, o Vaižganto pajamos buvo nemažos: iki 1926 m. perversmo kunigai gaudavo atlyginimą, dar jis dėstė universitete, gaudavo honorarus – Vaižgantas labai daug rašydavo, bendradarbiavo su daugeliu leidinių. Būdamas dosnus, jis vis dėlto mokėjo „išmušti“ honorarus, norėdamas atsiimti pinigus sakydavo: man reikia tam duot, reikia jaunimui, reikia kokį jauną literatą paremt… Norėjo ir studentų labdaros namus pastatyti. Miesto valdžia žadėjo išskirti sklypą Santakoje, Vandens gatvėje, tačiau netesėjo. Vėliau Žaliakalnyje buvo paskirtas „trikampis sklypelis“, kaip rašoma laiškuose Klimams į Paryžių, bet jau nebespėjo įgyvendinti tos svajonės…

iliustracija
„Jaunimo“ kambarys
Astridos Petraitytės nuotrauka

Vaižganto svetainė – tai įdomios formos, su balkonu į senamiestį, kambarys, kurį Vaižgantas vadindavo šiauriniu. Paveikslai, baldai, knygų lentynos – autentiški. Kaip ir kitų kambarių – net tapetų raštai ir atspalviai parinkti pagal Vaižganto buto nuotraukas. Pažvelkime į čia kabančią nuotrauką – Vaižgantas metai prieš mirtį, sėdintis šiame kambaryje, kurį labai mėgo. Kai jo studentai vasarą išvažiuodavo į Malaišius arba tiesiog kai kuriais metais jų nebūdavo, jis čia įkurdavo savo darbo kambarį – nuotraukos rodo jį čia besidarbuojantį ir priiminėjantį svečius. Studentams gyvenant, matyt, būta ir daugiau baldelių – lovos jiems miegoti ir pan.; sofa galbūt tuo metu stovėjo miegamajame. O ant jos yra sėdėję ir kunigai – Maironis, vyskupas Kazimieras Paltarokas, tiesioginis Vaižganto vyskupas Pranciškus Karevičius, ir kariškiai, šauliai, ir literatai…

Vienoje knygų spintoje yra R. Mikutavičiaus dovanotos knygos – kone 400 vertingų leidinių jis paliko išsikeldamas, tarp jų – ir senieji, jau paauksavę nuo laiko, Vaižganto raštai. Kitoje sekcijėlėje – paties Vaižganto knygos, dalis jų su autografais, jo paties pas knygrišį įrištos. Tai dalelė didelės rašytojo bibliotekos. Nes knyga ir Lietuva, pasak paties Vaižganto, buvo dvi jo mylimosios. Virš knygų spintos – dvi gražios žvakidės. Štai narvelis su kanarėlėmis – mes ir dabar jas laikome – Mykoliuką ir Severiutę. Kanarėles, kurias padovanojo Svėdasų klebonas Rimantas Kaunietis, taip „pakrikštijo“ Kauno Vaižganto vidurinės mokyklos literatai. [Mykoliukas vis draugiškai mums čirškavo – A. P.] Vaižgantas turėjo, kaip pats rašė, nebrangių, bet jam mielų paveikslų kolekciją. Šiame kambaryje matome nežinomo dailininko nutapytą šv. Pranciškų, Popiežiaus Pijaus XI litografiją, dailininko A. Kodkino tapytą J. Basanavičių. Vaižgantas žavėjosi ir čia rodomu prieškario dailininkės Halinos J. Naruševičiūtės-Žmuidzinienės paveikslu „Madona su kūdikiu“.

Tęsinys kitame numeryje