ŽURNALAS: LITERATŪRA IR MENAS
TEMA: Publicistika
AUTORIUS: Astrida Petraitytė
DATA: 2012-04
Kauno šviesulys, kukliai vertinęs savo rašytojišką talentą
Vaižganto memorialinio muziejaus vadovas Alfas Pakėnas tęsia pasakojimą
Astrida Petraitytė
(Pradžia Nr. 15)
IV. Juodąją vakarienę menąs kambarys
Užeikime į valgomąjį. Šiame kambaryje Vaižganto laikais vykdavo dvi tradicinės šventės: Juozapinės kovo 19-ąją ir Juodoji vakarienė, kuri būdavo valgoma paskutinį vakarą prieš Prisikėlimą. Juozapinės – tai Vaižganto vardinių šventė. Pasveikinti populiaraus ir mylimo kunigo Juozapo Tumo ateidavo daugybė žmonių. Čia stalas būdavo padengtas vyresniems, kurie ir išgerti gaudavo, o svetainėje – jaunimui. Kaip pats varduvininkas prisipažįsta Bronei ir Petrui Klimams, kurie gyveno Paryžiuje, „per vardines nuo 11 iki 6 valandos ėjo lankytojai. Stalą turėjau kaip per Velykas: kalakutą, paršą, veršio kepsnį su faršu, begales tortų. Pavaišinau 32 žmones ir dar liko 18 žmonių choro, kurį vaišinsiu. Gėlių, telegramų, laiškų – vežimą gavau. Iš to sprendžiu populiarus tebesąs“ (iš laiško Klimams, 1924 m. kovo 20 d.).
Kita šventė, skambanti ypač paslaptingai – Juodoji vakarienė. Iš tiesų nieko „juodo“ joje nebuvo, tai humoro nestokojantis Vaižgantas ją taip pavadino. Šioje nedidelėje erdvėje susirinkdavo trylika kunigų, apsirengusių juodomis sutanomis. Visa tai ir sukeldavo juodumo įspūdį. O šiaip tai buvo šviesi, skaidri šventė. Velykų išvakarėse į bažnyčią suplūsdavo daug žmonių atlikti išpažinties. Kad nebūtų didelės grūsties, Vaižgantas pasikviesdavo dvylika garbingesnių dvasiškių, tarp kurių būdavo ir Maironis. Maironis, matyt, išpažinčių neklausydavo, bet Juodojoje vakarienėje dalyvaudavo. Vaižgantas sėdėdavo krikštasuolėje, prieš vienintelį valgomojo langą, šalia jo iš kairės – Maironis; kitame stalo gale – A. Dambrauskas-Jakštas. Viskas buvo tarsi pagal Bibliją – jų susirinkdavo su šeimininku trylika, Jakštas buvo vadinamas Judu, bet dėl to nepykdavo. Už stalo sėdėdavo ir vyskupas Kazimieras Paltarokas bei jo adjutantas ir, kaip rašoma atsiminimuose, „valgių ragautojas“ kun. Stanislovas Kiškis, turėjęs labai gražų balsą. Jis užgiedodavo kokią Maironio giesmę, Maironis, aišku, būdavo patenkintas, o Jakštas subardavo: „Dar nebuvo Prisikėlimo, negalima, ką kaimynai pasakys“; Vaižgantas jam atkirsdavo: „Jakštai, nebūk toks griežtas, jeigu tu turėtum tokį gražų balsą, gal ir tu užgiedotum.“ Vaižgantas buvo labai tolerantiškas. Kaip prisimena Joana Nakutytė, svečiams išėjus tarnaitė Emilija klausdavo: „Kaip, kunigėli, ar geros buvo vaišės?“ Vaižgantas atsakydavo: „Nu, brač, gerai padaryta.“ Iš tikrųjų – į stalą vakarienei buvo patiekiami prabangūs žuvies patiekalai: ikrai, drebučiuose įdaryta lydeka, lašiša, ungurys… Valgiai prašmatnūs, bet pasninkiški, nebūdavo ir alkoholio. Kitu metu Vaižgantas surengdavo švenčių ir su gėrimais. Viena tokių vyko 1921-aisiais, kai jam buvo suteiktas kanauninko titulas, atseit, kad „Vaižgantas neišslystų iš kunigystės“. Tą popietę bažnyčioje vyko religinės iškilmės, po to Vaižgantas visus svarbiausius dalyvius, bičiulius pasikvietė į kleboniją. Susirinko daugiau nei 40 žmonių. Ant stalo buvo padėti šeši buteliai krupniko. Daugelis visai negėrė, kai kurie padaugino, bevaišindamas įkaušo ir pats Vaižgantas. Tad vyskupas Pranciškus Karevičius labai sunerimo, po to jį laišku pabarė:
 Astridos Petraitytės nuotrauka |
„Svečius „sursum corda“ kelti karštai paraginęs, patsai troškulį godžiai iš stiklinės gesinai! Pabūgau, kad tai nebūtų prie alkoholio palinkimo žymė. Išėjau iš vaišių sužeista širdžia. Žaizda tada teužgis, kada Tamsta svaiginančių gėralų visiškai nebragausi.“
Vaižgantas laišku atsiprašė vyskupo, vis dėlto prisipažindamas: „Pilnu abstinentu tuo tarpu nesijaučiu galįs būti ir išsižadėti vyno ar alaus, ar biškio likerio į kavą, kaipo delikateso per iškilmingus pokylius.“
Senoviniame bufete esančius indus, kaip rašo sesers Marijonos anūkė Joana Nakutytė, čia gyvenusi šešerius metus, ji pirkusi kartu su dėde Laisvės alėjoje.
Valgomajame tebestovi sidabro spalvos senovinis virdulys, kuriame buvo beržinių malkų anglimis verdama kvapni arbata.
Kambarį tebepuošia Vaižganto įsigyti paveikslai: vienas iš žinomiausių dailininko Kazio Šimonio darbų „Kauksmas“, Barboros Didžiokienės (Peterburge gimusios Varvaros Gorochovos), Vlado Didžioko žmonos, taip pat dailininkės, „Lėlių teatras“ bei žinomos prieškario laikų dailininkės Sofijos Riomerienės „Bobutės“.
V. Nuotraukos byloja…
Valgomajame eksponuojamos ir įvairius rašytojo gyvenimo etapus atspindinčios bei jam artimų žmonių nuotraukos. Štai Vaižganto tėvas Anupras Tumas. Mamos nuotraukų nėra išlikusių, bet Vaižgantas rašė esąs į ją labai panašus; tėvas labiau pailgo, kaip sakoma, aukštaitiško veido. O mama buvo nedidelio ūgio, apvalaus veido, turėjo gerą iškalbą, anot paties kunigo, „tylinčią ją tuomet tematei, kai miegojo. Vos tik pakirdo, jau buvo jos pilni namai“. O tėvas atvirkščiai – buvo mažakalbis ir lėtas.
Štai pirmoje jo, kaip kunigo, darbo vietoje Mintaujoje (Latvija) jaunąjį Tumą lankantys V. Kudirka, J. Jablonskis, Žemkalnis-Landsbergis, M. Čepas ir Lozoraitis; pats kunigėlis nedidukas (buvo 1,65 m ūgio), dar „juodas kaip vabalas, žvitrus kaip kregždė“, – taip apie jį savo atsiminimuose vėliau rašė Zigmas Kuzmickis. Kitose nuotraukose regime Vaižgantą dar irgi jauną, bet jau pražilusį. Štai Vaižgantas su kunigu Fabijonu Kėmešiu, kuriam perduoda redaguoto laikraščio „Viltis“ archyvą; Vaižgantą dėl jo lietuviškų nuostatų Vilniaus vyskupas Michelkevičius „sugrąžino“ į Žemaičių vyskupiją… O Pranciškus Karevičius iš pradžių paskyrė Laižuvos parapijos klebonu, kur kadaise kunigavo kitas aukštaitis Antanas Vienažindys. Yra ir daugiau nuotraukų – štai Vaižgantas Amerikoje (1911 m. su kun. K. Olšauskiu ten rinko lėšas „Saulės rūmams“, mokytojų seminarijai Kaune statyti), o čia Stokholme regime būsimą „Pragiedrulių“ autorių – pirmoji pagarsėjusio romano dalis „Gondingos kraštas“ parašyta, galima sakyti, ten – Stokholme, kur Vaižgantas išbuvo kone pusę metų. 1918 metų sausį nuvykus į konferenciją, Lietuvoje šeimininkavę vokiečiai jam nebeleido grįžti, nes kunigai Olšauskis ir Gabrys jį buvo apšmeižę-pagarsinę kaip „revoliucionierių“. (Gal todėl Vaižgantas, geriau pažinęs Olšauskį, nesutiko jo rekomenduoti į vyskupus; iš pradžių draugavę, vėliau iki pat mirties – abu išėjo į Amžinybę tais pačiais metais – buvo priešiškai nusiteikę.) Regime Vaižgantą su įvairiais to meto lietuvių veikėjais – Felicija Bortkevičiene, Jonu Šliūpu, Stasiu Šilingu, Jurgiu Savickiu… Labai graži ir reta nuotrauka: Vaižgantas Birštone, savo pamėgtame kurorte, atsisėdęs valtyje, skaito kūrybą poilsiautojams. Tikras linų dievaitis – baltos drobės apsiaustas, kurį Vaižgantas mėgdavo dėvėti vasarą, pirmojo sniego baltumo plaukai… Atsiminimų autoriai rašo, kad nuo Vaižganto būdavo sunku atitraukti akis, vien savo išvaizda jis užburdavo ir darydavo įspūdį. Dalis čia rodomų nuotraukų daryta būtent Kaune. Vaižgantas paskutinius dvejus savo gyvenimo metus buvo Rašytojų draugijos pirmininkas – štai jis kartu su Valdyba: Putinas, Kossu-Aleksandriškis, Juozas Grušas ir Juozas Keliuotis. Valdyba dažniausiai šiame bute ir rinkdavosi. Grušas atsiminimuose rašo, kad aptarę draugijos reikalus, būdavo vaišinami paprastais, bet sočiais valgiais, paskui Vaižgantas draugiškai sakydavo: „O dabar eikit namo – patys negaiškit ir manęs negaišinkit.“
 Astridos Petraitytės nuotrauka |
VI. Prie kūrėjo stalo
Greta – miegamasis-darbo kambarys, kultūros žmogui labai svarbi vieta. Čia Vaižgantas dirbdavo, čia ilsėdavosi paprastoje geležinėje lovoje ant šiaudų prikimšto čiužinio. Čia parašė beveik visus savo grožinius kūrinius– apysakas „Dėdės ir dėdienės“, „Nebylys“, „Išgama“, „Žemaičių Robinzonas“, „Šeimos vėžiai“ ir, žinoma, daugybę publicistikos… Tik „Pragiedrulių“ pirmą dalį rašytojas 1918 m. išleido Vilniuje, o antrąją – „Vaduvų kraštas“ – sutvarkė ir išleido 1920 metų rudenį, jau gyvendamas šiame bute. Tada ir išgarsėjo kaip modernus prozininkas, o prieš tai buvo žinomas daugiau kaip publicistas ir visuomenininkas. Greta Vaižganto rankraščių kopijų ant stalo matome naujausią muziejaus eksponatą – žibalinę lempą, kurią iš gimtojo Malaišių kaimo atvežė ir padovanojo Vaižganto sesers Marijonos anūkas Vytautas Nakutis, dabar gyvenantis Utenos krašte. Jam močiutė prieš mirtį prisakiusi šią lempą saugoti kaip didžiausią brangenybę – prie jos Vaižgantas, sugrįžęs tėviškėn, skaitęs, rašęs, kalbėdavęs su kaimiečiais… Turime nedidelį Tumų sodybos maketą, kurį padarė architektas Leonas Juozonis pagal Vaižganto sūnėno Andriaus Tumo parodymus. Jokių pastatų nebėra išlikę, tik aptverta sodybvietė. Pastatus nusikėlimui dar 1910 m. išpardavė brolis Jonas, neturėjęs polinkio ūkininkauti. Vėliau jis su gausia šeima vis kėlėsi iš vienos vietos į kitą, blaškėsi, be to, buvo mėgėjas išgerti… Vaižgantas yra atsiliepęs: jei brolis būtų ragavęs mokslo, gal būtų didesnis rašytojas už mane. Savęs rašytoju jis kaip ir nelaikė. Būtent šiame kambaryje, manau, Vaižgantas išgyveno – ypač paskutiniais metais – skaudžią dramą, nes jautėsi esąs prastas rašytojas, galėjęs parašyti ir geriau, ir daugiau… Interviu tuometinėje „Naujojoje Romuvoje“ yra prisipažinęs: „Iš esmės aš neesu kūrėjas, nei beletristas… Teesmi paviršutiniškas, seklus feljetonistas etnografas, gavęs progos romantiškai pasivaipyti, tai ir padaro įspūdžio: būk tai aš imąsis beletristinės kūrybos.“ O gausią savo publicistiką jis aiškino tuo, kad vis buvo prašomas atsiliepti vienu ar kitu klausimu – „viskas tarsi iš gerklės ištraukta“… Vaižgantas kaip publicistas labai įdomus, šis veiklusis lietuvis, ne žodžiais, o darbais mylėjęs savo kraštą, labai reikalingas šiandien.
 Astridos Petraitytės nuotrauka |
Čia galime pamatyti ir kunigystę liudijančių daiktų, štai prie sienos – indas švęstam vandeniui laikyti, kuriame įtaisytas kryželis naktį šviesdavo raudonai. Virš lovos kabo dailininko Balio Macutkevičiaus tapyta akvarelė „Po kryžiumi“ – Marija žiūri į nukryžiuotą savo sūnų. Toliau – nežinomo dailininko „Šv. Juozapas“; Vaižgantas mėgo savo vardą – seną, lietuvišką ir šventą.
Šeimyniško jaukumo kambariui, manau, suteikia nuotraukos. Štai Severijos, vienintelės iš seserų išlikusi nuotrauka, jos dukra Bronė ir dar jaunutis Vaižgantas Vilniaus laikotarpiu, apie 1907 metus. Štai ir Petras Klimas, su būsima žmona susipažinęs, kai Bronė su mama lankydavosi pas dėdę Vilniuje; susituokė jie vėliau, apie 1920 m. Kaune. Štai Bronė su dukrele Egle, kuri mirė prieš trejetą metų Paryžiuje, o Klimų sūnus Petras dar gyvas – tai jo dėka išleista puiki knyga „Laiškai Klimams“. Labai įdomi ir reta prof. S. Kolupailos Vaižgantui padovanota nuotrauka – status Nemuno skardis prie Birštono (dabar jo nebėra, nugriuvęs karo metais). O štai jurginų žiedų nuotrauka, kurios istorija irgi įdomi: 1929 metų rugsėjį, kai Vaižgantui suėjo 60 metų, visų mylimą jubiliatą sveikino daugybė žmonių. Kauno sodininkystės ūkio gėlininkai dar pavasarį išvedė naują jurginų veislės atšaką šviesiai geltonos spalvos ir pavadino – „Rašytojas Vaižgantas“. O rudeniop gimtadienio išvakarėse atnešė ir padovanojo nustebusiam Vaižgantui, kuris labai mėgo geltoną spalvą.
 Astridos Petraitytės nuotrauka |
VII. Mažapoterio kunigo kampelis
Ketvirtasis Vaižganto kambarys – vadinamoji zakristija, jo kaip kunigo kabinetas, kuriame priimdavo savo parapijiečius. Bažnyčios zakristijoje būdavo šalta, nejauku, tai čia tvarkydavo daugelį dokumentų. Kauniečiai tikėjo – jeigu jaunuosius sutuoks Vaižgantas, gyvenimas bus darnus ir laimingas. Jeigu Vaižgantas pakrikštys kūdikį – jo gyvenime taip pat netrūks laimės. Net savo mirusiuosius artimieji į paskutinę kelionę norėdavo palydėti su Vaižgantu. Jis nebuvo formalistas, besituokiančiųjų išpažintį palikdavo jų sąžinei, gerbė bet kurio tikėjimo žmogų, buvo netipiškas, nenuoboda kunigas. Pats Vaižgantas prisipažindavo esąs mažapoteris, jis ir mišias gan trumpas telaikydavo, bet ne vienam yra prasitaręs, kad jam nesunku nešioti tą juodą kunigišką rūbą…
Zakristijoje stovi labai gražus, gausiai drožinėtas rašomasis stalas – garsaus prieškario laikų baldininko Prapuolenio darbas. Ant stalo – iš Paryžiaus paties Vaižganto parsivežti daikteliai: litografija „Žalgirio mūšis“, skulptūrėlė „Pieta“. Čia eksponuojamas ir paskutinis jo stalo kalendorius su įvairiais įrašais… Ant sienos kabo telefonas – iš pradžių jo numeris buvo 54, vėliau didesnis. Išlikusi Vaižganto sutana ir apeiginė juosta. O štai spintoje – legendiniai Vaižganto kailiniai, šalia apvalioji dėžė, kurioje Vaižgantas juos laikydavo vasarą. Tuos kailinius (jenoto kailiu pamušta brangi angliška medžiaga) labai brangino ir saugojo, juolab kad juos 1926 m. Paryžiuje jam nupirko Petras Klimas. Kailiniai Vaižgantui buvo iki kulnų, tai lipdamas į konkę yra juos primynęs, ir pats nugriuvęs, aprašytas ir epizodas, kai griūdamas alkūne atsirėmė į moters krepšyje vežamus turgun kiaušinius… Po Vaižganto mirties, 1937 m. kailinius aukcione nupirko rašytojo Kriščiukaičio-Aišbės sūnus Kazimieras Kriščiukaitis už 700 litų. Karui baigiantis, jis pasitraukė į Vakarus, vėliau apsigyveno Amerikoje, išsivežė ir kailinius, o po jo mirties jie pateko į lietuvių Alkos muziejų Čikagoje. Kai įsikūrė Vaižganto muziejus, kailiniai buvo sugrąžinti į Lietuvą.
Koridoriuje lankytoją pasitinka ir išlydi trys Vaižganto šaržai – jam labiausiai patiko „lietuvių žydelio“, kaip pats rašė, Kagano pieštas lengvu šokėjo žingsniu pasivaikščioti išsiruošęs Vaižgantas. Su „katilioku“ ant galvos, su lazdele rankoje. Adomo Varno šarže – Vaižgantas, rėžiantis savo kalbą steigiamajame lietuvių Seime Petrograde, kur ištarė savo garsiąją frazę: „Aš jau nebe politikas.“ Nors ir vėliau buvo įtraukiamas į politikos sūkurį. Net buvo įkūręs Tautos pažangos partiją, kuriai pats parašė įstatus, su kuria ėjo į rinkimus, kuri vėliau įsiliejo į Tautininkų partiją. Vaižgantas visąlaik jautėsi tautininku – net ir tada, kai jau iš tikro politikoje nebedalyvavo.
 Astridos Petraitytės nuotrauka |
VIII. Gyvoji vaižgantiška dvasia
Nedidelį Juozo Tumo-Vaižganto muziejų kasmet aplanko kone trys tūkstančiai žmonių – daugiausia jaunimo.
Muziejuje vyksta įvairūs renginiai, ypač susiję su vaižgantiškomis tradicijomis – Juozapinių šventė, Juodoji vakarienė, kai susirinkę kunigai, klierikai, būtinai su juodomis sutanomis, skaito savo kūrybą, vėliau prie arbatos puodelio bendrauja su klausytojais. Gražia tradicija tapo Vaižganto gimtadienio – rugsėjo 20 d. – šventė bei balandžio 29 dieną mirties metinių paminėjimas Vytautinės bažnytėlės kriptoje šalia (manome) Vaižganto kapo.
Muziejaus bičiuliai pamėgo „Vaižganto skaitymus“, kurie vyksta birželio pradžioje, poezijos renginį „Poezija, filosofija ir lakštingalos“, rengiamą kartu su „Naujosios Romuvos“ redakcija. Populiarios tapo ir kultūros gyvenimo žurnalo „Naujoji Romuva“ naujausio numerio sutiktuvės, kai su savo bendradarbių ar poetų būreliu iš Vilniaus atvažiuoja žurnalo redaktorius ir leidėjas Andrius Konickis, dalijantis šviežius, ką tik atspausdintus žurnalo numerius kauniškiams…
Į šias šventes visad pakviečiame ir Vaižganto giminaičius – dar yra gyvi kai kurie jo „anūkai“ (seserų, brolio anūkus jis laikė savais). Kaune gyvena Irena Nakutytė-Bartusevičienė ir Petro Klimo brolio Sergejaus anūkai. Džiaugiamės susikūrusia nedidele sava bendruomene – tai muziejaus bičiuliai, kurie visada dalyvauja renginiuose, išvykose į pavasarinę talką bei rudeninę Vaižgantinių šventę Malaišiuose.
Muziejuje organizuojami ne tik Vaižgantui skirti, bet ir kitokie renginiai – dvasia Vaižgantui artimų, talentingų rašytojų knygų pristatymai, autoriniai poezijos, muzikos vakarai, kaimynų susibūrimai. Jau kelinti metai rengiame gražia tradicija tapusius „Poezijos rytmečius pas Vaižgantą“ – šiemet paminėjome Pauliaus Širvio 33-iąsias mirties metines. Nors muziejaus aplinka kamerinė, tačiau dažname renginyje susirenka netoli 40 žmonių. Kaip kadaise Vaižganto Juozapinėse…
