„Klasikinė“ raganų medžioklė

ŽURNALAS: KULTŪROS BARAI
TEMA: Visuomenės problemos
AUTORIUS: Kęstutis Šapoka
DATA: 2014-04

Keletas pastabų apie savižudybių prevenciją ir „destruktyvųjį meną“

Šiemet balandžio 11 d. Seime vyko konferencija „Savižudybių prevencija ir destruktyvusis menas“, kurią organizavo Seimo narė Rimantė Šalaševičiūtė kartu su Lietuvos kultūros kongreso taryba. Ar kultūra gali veikti taip destruktyviai, depresyviai, kad pastūmėtų net į savižudybę? Tai opi ir skaudi problema, kurią būtina kelti į viešumą. Puiki iniciatyva su meno, inteligentijos atstovais, Seimo nariais padiskutuoti apie kultūros vertybes, apie meno funkcijas plačiąja prasme, apie socialinę jo įtaką, ypač jaunimui.

Dar prieš konferenciją buvo priimta rezoliucija, kurioje reiškiamas susirūpinimas vartotojų visuomenės brukamomis pseudovertybėmis, pabrėžiama, kad dėl to valstybėje įsigali psichologinis smurtas, ciniškos patyčios, vyksta masinė emigracija, daugėja savižudybių… Trumpai tariant, dominuoja „destruktyvus menas“ ir totalus nusivylimas „tikrosiomis“ vertybėmis. Paskelbta keturiolika punktų, kuriais vadovaujantis reikėtų kovoti su moraliniu kultūros nuosmukiu.

Konferencija vyko su šios išankstinės rezoliucijos vėliava. Pusiau oficialiu konferencijos leitmotyvu tapo Artūro Railos videoįrašas „Mergaitė nekalta“, kuris, bent jau konferencijos iniciatorių požiūriu, yra „destruktyvaus meno“ esencija, visų Lietuvos nelaimių, netgi savižudybių, priežastis. Iš tikrųjų, kai Raila dėstė M. K. Čiurliono menų gimnazijoje, viena jo mokinė sukūrė seriją kūrinių „Savižudybės būdai“. Per peržiūrą kilo skandalas dėl šio „projekto“, o Raila tiesiog nufilmavo dėstytojų reakcijas ir pasipiktinimą. Bet ši istorija jau tokia „barzdota“, kad „nusikaltimui“, jei toks buvo, derėtų taikyti senaties terminą. Tačiau apie viską nuo pradžių.

Pirmas nesusipratimas susijęs su Kultūros ministerija. Pranešimą turėjo skaityti ir jos atstovas, tačiau ministerija atsiuntė viešą pareiškimą, kad atsiriboja nuo konferencijos, nes ji remiasi paprasčiausiu Railos šmeižimu. Toks „akibrokštas“ tuojau pat buvo demaskuotas kaip „destruktyvaus meno“ propagavimas ir ciniškas „savižudybių prevencijos“, taigi Lietuvai opių problemų, ignoravimas.

Tačiau Kultūros ministerijos atstovė man aiškino visai kitaip. Norėta dalyvauti, aktyviai ieškota, kas galėtų parengti tinkamo lygio pranešimą. Tačiau, visų pirma, kvietimas dalyvauti konferencijoje buvo atsiųstas maždaug prieš savaitę (paprastai tema paskelbiama ir kvietimai dalyvauti išsiunčiami bent jau prieš porą mėnesių), taigi parengti rimtą pranešimą trūko laiko. Antra, nepavyko išpešti informacijos, apie ką konkrečiai, apie kokį šios labai plačios problemos aspektą bus kalbama, nes iniciatoriai kaip įmanydami išsisukinėjo nuo tiesaus atsakymo. Konferencijos pavadinimas, žinoma, iškalbingas, tačiau sužinoti, kas po juo slepiasi, taip ir nepavyko. Informaciją atstojo gandai, kad, konferencijos tikslas – tiesiog surengti parodomąjį Artūro Railos teismą… Ministerijai neliko nieko kita, kaip tik atsiriboti.

Susidaro atvirkščias įspūdis: konferencijos iniciatoriai, neva siekdami aptarti opias temas, iš tikrųjų stengėsi diskusijos išvengti – norėjo, kad rimtų oponentų neatsirastų ir dominuotų viena „tiesos“ versija. O kadangi Seimo nariai menkai nusimano apie dailės istoriją, jos kelius ir klystkelius, dar mažiau žino apie meno dabartį, tikėtasi, kad gerai sukurpta ir reikiamai pateikta tendencinga „kultūros apokalipsės“ diagnozė jiems, ko gero, padarys įspūdį.

Tam tikrą tendencingumą liudytų ir tai, kad netikėtai sulaukus kontrargumentų (pavyzdžiui, VDA atstovas Arvydas Šaltenis tiesiai pasakė, kad seno skandalo dėl Railos eskalavimas – tai šmeižikiška melo kampanija), kai kurių pranešėjų retorika pasikeitė – tapo aptakesnė, abstraktesnė. Nors pranešimų pavadinimai, pavyzdžiui, „Bjaurasties propaganda Šiuolaikinio meno centre“ žadėjo gana radikalius pasisakymus. Beje, tokių buvo. Aloyzas Stasiulevičius, nurodęs Šalteniui, kad neadvokatautų Railai, nes ir pats tarnauja destruktyviam menui, pasakė ypač rūsčią kaltinamąją kalbą – Railą su Kęstučiu Kuizinu iškart „susodino“ į belangę, vardydamas visas „bjaurastis“, kurios buvo parodytos ar pasakytos Šiuolaikinio meno centre per pastaruosius dvidešimt metų… Žinoma, diskutuoti galima ir apie tai, tačiau visi pavyzdžiai buvo ištraukti iš konteksto ir pateikti taip, kad oponuoti pasidarė tiesiog neįmanoma. Bet Stasiulevičiui diskusijos nė nereikėjo, ji tik žlugdytų keršto planą.

Trumpam grįžkime prie rezoliucijos, kuri iš esmės teisinga, bet paremta tautologiniais teiginiais, o sudaryta „horoskopo“ principu, t. y. galinti reikšti viską, lygiai taip pat – nieko. „Kultūros gelbėjimo“ gairės skamba taip: „įtvirtinti […] kultūros politiką, orientuotą į profesionaliausias ir didžiausią išliekamąją vertę turinčias jos formas“ (5 punktas), „sutelkti visas policines ir visuomenines jėgas bet kokiems prievartavimo ir smurto aktams stabdyti“ (7 punktas), „sukurti teisinę bazę, kuri žymiai sustiprintų apsaugą nuo patyčių iš valstybinių ir religinių simbolių, nuo smurto, destrukcijos, nepadorumo apraiškų visose kultūrinio gyvenimo srityse“ (13 punktas).

 Teoriniame lygmenyje viskas lyg ir teisinga, tačiau visi šie pareiškimai yra tušti lozungai, nes nenumatoma jokių konkrečių mechanizmų, kaip visa tai įgyvendinti. Antras keistumas tas, kad „apokalipsė“ konstatuojama tiesiog spragtelėjus pirštais, be jokių rimtesnių diskusijų ir kontrargumentų.

Kai pradedama kalbėti apie „policines“ priemones arba politiką, orientuotą į „didžiausią išliekamąją vertę turinčias vertybes“, ypač svarbu, bet kartu pavojinga, tampa tai, kas įgaus galią šiuos punktus įgyvendinti ir kokiais būdais tą darys, kas ir kaip užtikrins, kad „tikrųjų vertybių“ gynimu nebūtų dangstomi pragmatiški tam tikrų grupių interesai, neprasidėtų asmeninių sąskaitų suvedinėjimas.

Krescencijus Stoškus, Aloyzas Stasiulevičius, Rimantas Dichavičius, Kęstutis Ramonas savo pasisakymuose pabrėžė, kad Lietuvai atgavus nepriklausomybę, „užgriuvo vartotojų visuomenė“ ir pradėta sparčiai degraduoti, nes graužte graužia neoliberalizmo „vėžys“. Degraduoja, žinoma, tik tam tikra tautos dalis, tik tie menininkai, inteligentai, intelektualai, kurie žavisi destruktyviomis kontrkultūrinėmis arba priešingai – konsumeristinėmis Vakarų pažiūromis. Sovietmetį pranešėjai apibūdino pora sausų frazių – nors tai buvo „autoritarinė valstybė“, joje telkėsi „nepriklausomybės ilgesys“.

Bendras pasisakymų tonas gana aiškus – visos bėdos prasidėjusios, atgavus nepriklausomybę. Autoritarinėje valstybėje dvasingumo būta kur kas daugiau. Taip, ir tada ne viskas buvo gerai, gyvenome „šiokioje tokioje priespaudoje“, tačiau neapsikrėsta „vartotojų visuomenės“ virusu (gal kad nelabai turėta ką vartoti?), neslankiojo valkatos, nestigo darbo, nebuvo ir savižudybių. Apskritai paėmus, sovietmetis – gana romantiška nepriklausomybės ilgesio epocha, kai atsiskleidė tauriausi tautos, ypač kultūros atstovų, bruožai.

Nesakau, kad to visai nebuvo, tačiau meistriškas kai kurių klasikų gebėjimas apeiti sovietmečio problemas, įpakuojant jas į „romantikos“ šydą, atrodo įtartinas. Geriausiu atveju kaltinamas sovietmetis apskritai, bet vengiama savianalizės, nenorima prisiimti asmeninės atsakomybės. Kodėl bijoma iš tikrųjų blaiviai, kritiškai įvertinti kultūros, meno atstovų laikyseną nelaisvės laikais? Žinoma, vartotojų visuomenė kelia problemų, demoralizuoja tautą, tačiau kartu juk net asilui aišku, kad dabartinės degradacijos giliausios šaknys glūdi netolimos praeities, kuri neapmąstyta ir kurios neatsikratyta, „humuse“. Tarp tokio „paveldo“ minėtina ir kultūros, meno atstovų prisitaikėliška laikysena, cinizmas, moralinis nuosmukis: „Skirtumas tarp lietuvių ir estų, be kita ko, nulėmęs ir ekonominį Lietuvos atsilikimą, yra tai, kad lemiamu valstybės kūrimo etapu, 1992-aisiais, lietuviai savo šalies valdymą patikėjo sovietinės nomenklatūrois elitui […] pradėkime nuo esminio dalyko: valstybę atiduoti į sovietinio elito rankas apsisprendė intelektualai […] kompartijos elitą ypač palaikė menininkai, aišku, daugiausia tie, kurie neblogai gyveno sovietmečiu ir kurių privilegijos „pakibo ore.“1

Šįkart nesigilinsime, ką konkrečiai palaikė konkretūs dailininkai tam tikrais laikotarpiais, tiesiog peršasi mintis, kad toks aršus „tikrųjų vertybių“ gynimas dažnai tėra gana ciniškas sovietmečio konjunktūros dangstymas, nors bandoma, persivertus per galvą, tapyti „dvasingus“ paveikslus. Panašu, kad tam tikra žmonių grupė, narsiai kaudamasi už „didžiausią išliekamąją vertę turinčias vertybes“, neretai kovoja tiesiog už privilegijas, turėtas sovietmečiu, ir ilgisi anų laikų „tvirtos rankos“, vadeliojusios kultūrą. Net veiklos stilius gana panašus – anais laikais kai kurie jautrūs „klasikai“ dėl kiekvienos smulkmenos, įsižeidimo ar tiesiog iš pavydo bėgdavo skųstis į Centro komitetą, dabar dumia į Seimą. Niekas nepasikeitė.

Aktyviausi konferencijos iniciatoriai taip užtikrintai savinasi „tikrųjų vertybių“, „grožio“ ir „gėrio“ ambasadorių vaidmenį, taip lengvai į kairę ir į dešinę svaidosi terminais Dievas, Dekalogas, Tiesa, Tėvynė, lyg gliaudytų saulėgrąžas. Maža to, be jokio sąžinės graužimo manipuliuoja net partizanų vardu, tarsi jie „stovėtų“ šiems „šventuoliams“ už pečių! Ar nėra, švelniai tariant, neatsakinga taip spekuliuoti rezistentų kova? Ar Aloyzas Stasiulevičius, Rimantas Dichavičius, Kęstutis Ramonas, Gražina Vitartaitė irgi sėdėjo bunkeriuose? Kovojo su ginklu rankose, žvelgdami į akis mirčiai? Drįsčiau teigti, kad ne. O gal vis dėlto? Tada kaip jų partizanavimą suderinti su sėkminga karjera sovietmečiu? Ne paslaptis, kad daugelis „klasikų“ buvo išlaikomi sovietinės valdžios ir gyveno daug geriau negu eiliniai piliečiai.

Manyčiau, vis dėlto nederėtų nei pokario partizanų, nei tikrų sovietmečio disidentų (nesvarbu, dešiniųjų ar kairiųjų), kurie buvo „gydomi“ psichiatrinėse ligoninėse, kalinami lageriuose, taip ciniškai gretinti su dailininkų „vidiniu protestu“, kurio jie, anot Dichavičiaus, buvo oi kiek daug „prikaupę“. Toks „vidinio protesto kaupimas“, sakyčiau, įtartinai primena „pilvo pūtimą“.

Sutinku, kad dailininkai apie savo „vidinę rezistenciją“ postringauja ne iš blogos valios, greičiau iš savotiško naivumo, kurį išugdė būtent sovietmetis, dalį kultūros atstovų popinęs tarsi gležnus daigelius hermetiškame šiltnamyje – jiems buvo sukurtos tokios sąlygos, kai galima „kaupti vidinį protestą“, kartu jaučiantis gana patogiai ir saugiai. Sovietų režimas stengėsi izoliuoti kultūros atstovus nuo tikrovės, uždaryti į tam tikrą rezervatą, kad šie neišaugtų iš kultūrinio ir ideologinio infantilumo būsenos. Galbūt daugelis net nežino, kad buvo pavienių disidentų, kurie, palyginti su dailininkais, sovietmečiu puoselėjusiais „tautinį meną“, buvo tikri kontrkultūrininkai, tikrai kalėję lageriuose ir savo kūriniais tikrai kovoję su režimu. O jei ir žino, kad tokių būta, stengiasi jų verčiau neminėti, kad nenublanktų neva nonkonformistiškas pačių „klasikų“ įvaizdis.

Vadinamasis „vidinis protestas“ tiesiog sukuria pretekstą totaliam reliatyvizmui – prasideda gudrūs išvedžiojimai apie „ezopinę kalbą“, paslėptas prasmes, mokėjimą „protingai“ gyventi „išlikimo“ dėlei. Prisitaikymas (arba veidmainiavimas) teisinamas „tautiškumo išsaugojimu“, o karjerizmas ir moralinis dvilypumas laikomas slapta „sistemos griovimo“ taktika. Daugelis tų „slaptų kovotojų“ ir dabar gyvena gana prabangiai, taigi už vargus buvo atlyginta, o postus paveldėjusios jų atžalos „kovoja“ toliau. Visa tai labai patogu ir išradinga, tačiau tokia „vidinio protesto“ retorika totaliai devalvuoja disidentizmo, moralės, sąžinės, principingos laikysenos sąvokas.

Įdomu, kad Seimo konferencijoje tarp aršių „tikrojo meno“ gynėjų beveik nebuvo tų dailininkų, kuriuos galima vadinti jei ne rezistentais, tai bent jau drąsiais žmonėmis, tiek savo kūryba, tiek gyvenimu užėmusiais gana aiškią antisovietinę poziciją. Taip, atėjo Antanas Kmieliauskas ir klausėsi liūdnu veidu, tačiau neaišku, ar jis nuoširdžiai prisišliejo prie radikaliai nusiteikusių klasikų, ar jį tiesiog suklaidino apsukresni kolegos.

 Nenustebino ir konferencijos dalyviams parodytas filmas su „destruktyviojo meno“ pavyzdžiais. Tai padrika, beprasmiška, nieko nereiškianti mišrainė, kūriniai ištraukti iš konteksto, kai kurių pateikti tik fragmentai. Sugriauta tų kūrinių logika, dingęs istorinis ir kultūrinis fonas, be kurio darosi visiškai neaiškios ir autorių intencijos.

 Kratinys, kuriuo filmo kūrėjai bando demaskuoti „destruktyvų meną“, iš tikrųjų šokiruoja, tačiau ne tų kūrinių, kurie čia rodomi, „destruktyvumu“, bet tendencingu jų pateikimu. Filmo pradžioje matome užrašą „Destruktyvus menas“, ir žiūrovams nelieka galimybės interpretuoti jį kaip nors kitaip, autoriams irgi neleidžiama apsiginti. Jie apskritai pastatomi į tokią padėtį, tarsi būtų neabejotinai kalti, jų „kaltė“ jau įrodyta, todėl reikia ne „teisintis“, o atgailauti. Geniali logika!

Tarp „destruktyvaus meno“ atsidūrė net Valentino Antanavičiaus, vieno iš tų, kurie tikrai laikytini sovietmečio kultūriniais rezistentais, kūryba. Juk visiems aišku, kad „destruktyvus“, sarkastiškas jo menas buvo beveik tiesioginė sovietinio absurdo, apsimestinio „optimizmo“ kritika. Destruktyvaus meno pavyzdžiu tapo ir Arvydo Šaltenio „Vemianti moteris“, ir daug kitų kūrinių, ištrauktų iš konteksto tarsi triušiai iš cilindro. Jų atsiradimas šiame „filme“ apskritai nesuvokiamas sveiku protu.

Taip tendencingai pateikiant, Dainiaus Liškevičiaus kiek ironišką performansą galbūt ir galima pritempti prie „destruktyvaus meno“ – autorius išsitepa veidą šokoladu, po to nusišluosto trispalve. Tačiau net ir šiuo atveju reikėtų rimtos profesionalų diskusijos, kad būtų įvertintas kontekstas, autoriaus intencijos, užuot a priori jam klijavus „destruktoriaus“ etiketę. Manyčiau, teisę egzistuoti turi net ir tokios meno formos, jei egzistuoja žodžio laisvė ir jei autoriaus intencija buvo ne pasityčioti iš valstybės simbolio, bet atkreipti dėmesį į kokį nors kritikuotiną Lietuvos aspektą. Suprantu, kad tai kvepia reliatyvizmu, tačiau dėl tam tikrų cenzūros ribų, moralės normų vis tiek reikėtų ilgai ir blaiviai diskutuoti, remiantis ne emocijomis, ne aklu pykčiu, bet specialistams, intelektualams ieškant bendro sutarimo.

 Vakarų dailės istorijoje yra vykę teismo procesai dėl „nepadoraus kūrinių turinio“ ar „valstybės simbolių“ tariamo išniekinimo. Tos bylos baigdavosi įvairiai, tačiau visada nusverdavo ne jausmai, o argumentai. Dėl jų ir turėtume ginčytis.

Žinoma, į tam tikras problemas konferencija atkreipė dėmesį, be to, negalėčiau teigti, kad klasikų kaltinimuose nėra nė krislo tiesos. Manyčiau, šiuolaikinio meno atstovus tikrai galima kaltinti tam tikru kietakaktiškumu, nenoru pripažinti savo klaidų ar „paklydimų“.

Tačiau didžiausia problema, ko gero, yra pastangos žūtbūt išrasti priešą, kuriant labai primityvią neva „dvasingo“ ir „destruktyvaus“, neva „tradicinio“ ir „šiuolaikinio“ meno priešpriešą. Tikrosios to priežastys susijusios anaiptol ne su „dvasinėmis vertybėmis“, o su dvidešimt metų besitęsiančia institucine (labai supaprastintai sakant) kova tarp Lietuvos dailininkų sąjungos ir Šiuolaikinio meno centro. Tarp vadinamojo tradicinio, modernaus ir šiuolaikinio postmodernaus meno yra kur kas daugiau panašumų, bendrumų, negu įtūžę klasikai norėtų pripažinti. Dirbtinė priešprieša nuolatos kurstoma todėl, kad ji užtušuoja tikrąsias problemas. Taip kuriama nesantaikos erdvė, kurioje vietoj konstruktyvių diskusijų rengiami nuolatiniai kryžiaus žygiai.

Tokia opozicija yra kur kas sudėtingesnė negu vien „dvasingos ir gražios“ dailės priešprieša „destruktyviai ir negražiai“. Pasitikėjimą labiausiai griauna kategoriškas meno skirstymas į „destruktyvų“ ir „dvasingą“ vien savo nuožiūra, vengiant įvairiapusės diskusijos. Rimtąjį meną su visomis jo atšakomis, tiek tradicinėmis, tiek šiuolaikinėmis, nėra taip paprasta redukuoti į elementarų moralizavimą. Menas visada prieštaringas ir provokuojantis, nepatogus vienokioms ar kitokioms ideologinėms sistemoms, net jei yra užsidaręs krištoliniame „grožio“ bokšte. „Paprastas“ jis būna tik autoritarinėse valstybėse, kurios taiko griežtą cenzūrą, beje, teigdamos, kad irgi gina „tikrąsias vertybes“.

Jokiu būdu nenoriu visko paversti dar viena reliatyvizmo atmaina, tačiau reikėtų atkreipti dėmesį į porą aspektų. Visų pirma, stebina „destruktyvaus meno“suskliaudimas tik į ŠMC ir į tai, ką jis propaguoja, beveik neužsimenant nei apie populiariąją kultūrą, nei apie masinės komunikacijos priemones. Apie jas kalbėjo tik Žurnalistų sąjungos pirmininkas Dainius Radzevičius. O juk grynai kiekybės atžvilgiu komercinių televizijų, interneto poveikį visuomenei palyginus su rimtosios arba elitinės (ne tik „tradicinės“, bet ir „šiuolaikinės“) dailės poveikiu, apskritai juokinga kalbėti apie kokią nors tokio meno „įtaką“, nors Stasiulevičius su kolegomis karia visus šunis būtent ant jo. Tiek tradicinį, tiek šiuolaikinį meną „vartoja“ toks mažas visuomenės procentas, kad visa ši konferencija, besisukanti aplink Railos ir Šaltenio „destruktyvius“ kūrinius, atrodo tikras nesusipratimas. Galima spėti, kad jos iniciatoriai vis dar ilgisi sovietmečio praktikos, kai jų kūrybai ir pamąstymams būdavo suteikiama valstybinio masto svarba. Sakyčiau, tai irgi liudija, kad „infantilizuoti“ kultūros atstovus sovietų ideologams pasisekė.

Klasikai, žinoma, nežiūri komercinių televizijų, internetu beveik nesinaudoja, todėl šis masinės, dažnai iš tikrųjų destruktyvios kultūros laukas jiems tarsi neegzistuoja, kaip sovietmečiu atseit neegzistavo „savižudybės“ ir „nedarbas“. Jų galva, kalčiausias Raila su ŠMC! Ką jau kalbėti apie tai, kad dauguma klasikų nė nebando sąžiningai įsigilinti į šiuolaikinį tarpdisciplininį meną, plastinę jo kalbą, potekstes ir t. t. Nors aš, prisipažinsiu, į vadinamąjį „tradicinį“ meną gilinausi ne vienerius metus… Gal Stasiulevičiui ir jo kolegoms tiesiog trūksta adekvačių žinių? Juk to, ko nesuprantame, dažnai imame neapkęsti…

Sugrįžkime prie Railos „nusikaltimo“. Čia ypač svarbus platesnis kontekstas. XX a. 10-uoju dešimtmečiu į M. K. Čiurlionio menų gimnaziją buvo priimta keletas jaunų, neseniai Vilniaus dailės akademiją baigusių, aktyvių, naujomis idėjomis trykštančių dėstytojų, – Nomeda ir Gediminas Urbonai, Artūras Raila… Į gimnazijos dailės skyrių jie įnešė naujų vėjų, kiek sujaukė senbuvių rutiną, vertybių skalę, dėstymo metodiką, kuri buvo seniai nusistovėjusi (nesakau, kad bloga) ir beveik nesikeitė nuo XX a. 6-ojo ir 7-ojo dešimtmečių. Sakyčiau, tai natūralus kartų susidūrimas, konservatyvesniems vyresnės kartos dėstytojams nereikėjo (ar nereikėtų) priimti to taip asmeniškai.

Vis dėlto remiantis ne grynomis emocijomis, bet faktais, reikėtų turėti omenyje ir pačią „nekaltą mergaitę“. Anot jos, darbą „Savižudybės būdai“ ji suvokė ir tebesuvokia labiau kaip prevencinį arba terapinį, nes gilindamasi į tą šiurpią problematiką, pradėjo suprasti, ką savižudybė reiškia iš tikrųjų. Taigi derėtų pasiaiškinti, ar kūrinys „reklamavo“ savižudybę ir skatino jos griebtis, ar priešingai – padėjo geriau suprasti, kas verčia pakelti ranką prieš save, kokie pasitraukimo į nebūtį padariniai? Tai rimtos diskusijos tema, o ne pretekstas griebtis raganų medžioklės.

Apibendrinant reikėtų pasakyti, kad vienas didesnių šios konferencijos trūkumų buvo konkretumo stoka ten, kur jo reikia, ir konkretumo (netgi asmeniškumų) perteklius ten, kur jo, atrodytų, neturėtų būti. Vienintelį konferencijos problematiką atitinkantį pranešimą perskaitė psichologas, paramos fondo „Jaunimo linija“ vadovas Paulius Skruibis. Jis bandė pasakyti šį tą konkretesnio, aptarti savižudybę kaip reiškinį, atkreipdamas dėmesį, kad šis fenomenas yra nepaprastai sudėtingas, kompleksinis, nederėtų jo primityvinti, bandant pritempti prie kokių nors pavienių, iš konteksto ištrauktų faktų. Psichologo teigimu, savižudybės būdų aprašymas arba jų vaizdavimas gali skatinti žengti šį žingsnį, tačiau visiška tyla apie savižudybes ir jų priežastis, apsimetant, kad mūsų tai neliečia, lygiai taip pat pražūtinga. Taigi svarbu ne tai, ar savižudybė vaizduojama, ar ne, o tai kokiame kontekste ir kaip apie šį reiškinį (ne)kalbama.

Deja, kitų konferencijos dalyvių pranešimai buvo pernelyg abstraktūs – stigo sociologinių ir psichologinių tyrimų duomenų, konkrečių faktų, įrodymų, analizės, kartais net logikos. Patys aršiausi „tikrųjų vertybių“ gynėjai, ragindami skubiai imtis „savižudybių prevencijos“, arba sodino į kalėjimą „destruktyvaus“, jų nuomone, meno kūrėjus ir skleidėjus, arba emocingai žarstė patetiškas abstrakcijas, o savo verdiktus skelbė pasitelkdami Dievą, Tėvynę, partizanus. Keldami erzelį, nevykusiai vaidino šventesnius už popiežių (monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas tokią laikyseną vadino apsimestiniu davatkiškumu). Dėl nuosmukio kaltino visus, išskyrus, žinoma, save (pragaras – tai kiti), nors tuo pat metu paradoksaliai kvietė „gyventi taikiai“ (matyt, dar nepamirštas šis katino Leopoldo šūkis iš sovietinio multifilmo).

Šiame cirke kokio nors konstruktyvesnio pokalbio galimybė tolo tarsi kometa. Konferencijai artėjant į pabaigą, kultūrininkai net pradėjo juokauti, kad ėjo į rimtą konferenciją, o pakliuvo į keleto klasikų surengtą performansą.

Mane irgi kamavo klausimas, kodėl tiek daug žmonių turėjo viską mesti, važiuoti ar eiti į Seimą ir visą dieną klausytis Aloyzo Stasiulevičiaus, Rimanto Dichavičiaus, Kęstučio Ramono nerišlių, nepagrįstų samprotavimų apie nieką? Juk visa tai labiau tiktų papasakoti psichologui ar psichiatrui, galbūt anūkams. Konferencijoje tie tauškalai tarsi tiršta migla nugramzdino tikrąsias problemas, jau nekalbant apie svarstymus, kaip derėtų jas spręsti. Atrodo, kai kuriems klasikams katastrofiškai trūksta dėmesio! Kai spektaklis, nesvarbu, kad prastas, vyksta ne bet kur, o Seime, galima bent trumpam pasijusti reikšmingais valstybinio masto šulais…

1 Eglė Wittig-Marcinkevičiūtė. Nacionalinės etikos griuvėsiai, arba Kaip nužudyti valstybę jos intelektualų rankomis. Vilnius: Kultūros barai, 2013, p. 15–16.