Klausimai be adresato „Katedros“ tema

ŽURNALAS: KULTŪROS BARAI
TEMA: Teatras
AUTORIUS: Goda Dapšytė

DATA: 2013-01

Klausimai be adresato „Katedros“ tema

Goda Dapšytė

Natūralu, kad Oskaro Koršunovo naujausio spektaklio pagal Justino Marcinkevičiaus „Katedrą“, iš anksto pasmerkto tapti teatriniu metų įvykiu, premjera sukėlė nemažai tiek viešų, tiek „užkulisinių“ diskusijų. Pati žinia, kad būtent Koršunovas režisuoja Marcinkevičiaus „Katedrą“, daugeliui sukėlė ir nuostabą, ir nemenkų lūkesčių. Po lapkričio pabaigoje įvykusios premjeros, pasigirdo palengvėjimo atodūsiai, kad tai ne „veikalo parodija, satyra, groteskas“,1 o kartu kilo daugybė įvairių klausimų. Įdomu, kad ir nemažos dalies recenzijų antraštės formuluojamos kaip klausimai. Antai Gražina Mareckaitė klausia: „Po maišto – atgaila?“, Andrius Jevsejevas – „Kodėl reikia atstatyti Katedrą?“, Karolina Remeikaitė – „Ką gi reiškia toji Katedra?“, Ramūnas Gerbutavičius – „Kodėl gi ne 10?“ Šis Koršunovo spektaklis iš tikrųjų pritvinkęs klausimų ir šykštus atsakymų.

Kodėl (at)statoma Katedra?

Pristatant spektaklį, buvo nuolat pabrėžiama, kad Marcinkevičiaus „Katedra“ – epochinė pjesė. Įdomu, kuri epocha turima omenyje? Nejau XVIII amžius? Bet juk tikroji Marcinkevičiaus drama vyko ne prieš kelis šimtus metų, o prieš keturis dešimtmečius.

Kai 1971 m. Marcinkevičius rašė poetinę dramą, Vilniaus Katedra kaip ir dabar stovėjo vos už kelių šimtų metrų nuo teatro, tačiau atimta, apvogta, paversta paveikslų galerija. O kūrybos cenzoriumi tapusi, išaukštinti ir pažeminti galinti valdžia buvo kur kas arčiau (prievaizdai sėdėdavo ir teatro salėje) negu abstraktusis šios dramos Dievas.

Kitaip tariant, Marcinkevičius „Katedroje“ sukūrė „antrą dugną“, turtingą metaforų ir paslėptų prasmių. Sovietmečiu lietuvių dramaturgija buvo išpuoselėjusi tokią sudėtinę kūrinių dalį, tačiau dabar ji gali tapti pelėkautais tiems, kurie mėgins skaityti „Katedrą“ kaip romantizuotą Apšvietos epochos atspindį. Galima pritarti Andriaus Jevsejevo teiginiui, kad „šio poeto kūryba chrestomatinė tapo būtent todėl, kad ji atsirado tinkamu laiku ir tinkamoje vietoje“2. Tad kyla klausimas, ar įmanoma (o tiksliau, ar verta, ar teisinga) šią dramą skaityti atsietai nuo sovietmečio realybės?

Juk bene visiems „Katedros“ įvykiams galima paraleliai nubrėžti sovietinės realybės kreives (kūrėjo santykis su okupacine valdžia, pasipriešinimas jai, Tėvynės laisvės siekis, pogrindinė savilaida, t. y. „maištininkų“ literatūra, disidentai, kritikuojantys populiarius to meto poetus, ir baimė, kad maištas bus pralaimėtas). Juk romantizuota istorija „Katedroje“ – tik dūmų uždanga, po kuria autorius nuo valdžios ir cenzūros slepia esamąjį laiką. Tad ar tikrai galima skaityti „Katedrą“, remiantis tik ja pačia, paisant tik vienos iš laiko juostų, kurias aprėpia šis kūrinys?

Kas toji Katedra mums dabar, kam ji skirta? Istorinis paveldas? Na, juk grąžino ją tikintiesiems dar 1988 m. didysis (ir tuomet „dirbęs Lietuvai“) Algirdas Mykolas Brazauskas (na, ne visai jis, bet politinių dividendų jam teko daugiausia), šalia jos ėmęs ręsti Valdovų rūmus, nes pavyko įtikinti nemažą tautos dalį, kad juos atstatyti – mūsų pilietinė pareiga (tiesa, kam jie reikalingi, iki šiol nežinia, tad ir stūkso kaip koks mauzoliejus).

Savo ruožtu Koršunovas teigė, kad pastatyti „Katedrą“ – jo pilietinė pareiga. Prieš metus Mariaus Ivaškevičiaus „Išvaryme“ režisierius aktualizavo Justino Marcinkevičiaus žodžius, skaudžiai skambančius ne tik emigravusioms, bet ir pasilikusioms posovietinėms kartoms: „Tėvyne, tu mano tėvyne, su kuo ir prieš ką tu eini?“

Tad jeigu jau „Katedra“ – pilietinė pareiga, tai gal ji ir yra Tėvynė?

Katedra – Tėvynė?

Kokia toji Tėvynė, į kurią po klajonių užsienyje grįžta Koršunovo „Katedros“ Laurynas (Marius Repšys)? Griausmingai griaudžiantys pirmieji muzikiniai (kompozitorius – Antanas Jasenka) ir vizualiniai (scenografas – Vytautas Narbutas) spektaklio akordai primena operos uvertiūrą (ir nejučiomis nukelia į senąjį, dar akademinį teatrą). Šios „Katedros“ Vilnius lyja grandinėmis, sužvangančiomis kaskart, kai Laurynas pasijunta esąs laisvas. Jas iš visų pusių gaubia Katedros griuvėsiai: akmenys, apgriuvę vargonai, trupanti sakykla ir bažnyčios suolai. Centre – iš grandinių, neleidžiančių išsilaisvinti, sukonstruota Katedros, kuri grėsmingai šmėkščioja Lauryno vizijose (videoprojekcijų autorius – Rimas Sakalauskas), kolona. Taigi, Vilnius, kurį jaunasis architektas regėdavęs „kaip Dievo žaislą tarp dviejų kalvų“, iškyla prieš akis tamsus, gūdus ir kaustantis. Nors Laurynas iškilmingai deklaravo tapsiąs „arkangelu“, prikelsiančiu miestą, šį savo pasiryžimą jis, regis, pamiršta, išvydęs būsimos Katedros miražą. Taigi Katedra spektaklyje, akivaizdu, tampa svarbesnė negu Tėvynė.

Literatūros kritikas Rimantas Kmita, nagrinėjantis Marcinkevičiaus herojaus problemą, pažymi: poetas sąmoningai kūrė ne prozišką, bet poetinį, apibendrinantį herojų, kuris dirba ne asmeninio pasitenkinimo dėlei, o todėl, kad jaučia pareigą ar misiją.3 Pagal Koršunovo interpretaciją Laurynui svarbiausia kūryba ir menininko misija, „kova grožiu“ ir meninio idealo siekimas, prieš kurį nublanksta tiek meilė Ievai Teresei (Monika Vaičiulytė, Toma Vaškevičiūtė) – šiame spektaklyje ji daug svarbesnė vyskupui Masalskiui (Dainius Gavenonis, Vytautas Anužis), tiek meilė Tėvynei – spektaklio herojus apie ją daug kalba, tačiau žodžiai anaiptol nėra jausmas.

Tėvynė – tai ne tik laukai, kloniai, miestai, bet ir žmonės, kurie ten gyvena. Kokie jie šioje „Katedroje“? Spektaklyje matome primityvių siekių miesčionis (masinėse scenose jie susilieja į groteskišką juodą masę), veidmainiškus pareigūnus, keičiančius nuomonę pagal politinio vėjo kryptį. Juos įkūnija Kapitulos maršalka – Ramutis Rimeikis (turint omenyje, kad šis aktorius užima prieštaringai vertinamos Teatro sąjungos vadovo pareigas, ironiška intonacija – neišvengiama, bet viskas taip ir lieka tik atsargi užuomina), žavusis Šnipas (Marius Čižauskas) ir net Abatė (Nelė Savičenko / Vitalija Mockevičiūtė). O Lauryno kolegos menininkai (Ainis Storpirštis / Tomas Rinkūnas, Dovydas Stončius, Paulius Ignatavičius ir Remigijus Bučius) yra pasiryžę tyram, teisingam, tačiau naiviam ir bevaisiam maištui. Nekeista, kad tarp šių žmonių besiblaškantį ir jiems nesuprantamo idealo trokštantį Lauryną apima dvasinė krizė. Tada ir ima kabintis į Tėvynę, nes daugiau nieko neturi. Bet ji jam yra tik priemonė, tik „paskutinė kolona“, tik atsarginis planas. Abstrakti ir tolima, ji labai skiriasi nuo to, kaip Tėvynę suvokė Koršunovo „Išvaryme“ to paties aktoriaus Mariaus Repšio suvaidintas Vandalas (jam, gyvenančiam toli nuo namų, ji buvo skaudesnė ir realesnė). Laurynas, nors kiekvieną likimo smūgį kaskart pasitinka šiek tiek pasikeitęs, tačiau su vis ta pačia jėga. Tad sekant šio personažo liniją, peršasi išvada: kad ir ko žmogus griebtųsi, vis tiek nieko gero nebus, liks tik rezignacija ir „Grūšia“.

Kita vertus, juk ir maištauja Laurynas tik dramos teksto verčiamas, maištas dėl Tėvynės jam nėra neišvengiamybė, greičiau prisitaikymas prie besikeičiančių aplinkybių. Kai sukilimas pralaimimas, jaunasis architektas, užuot nusivylęs, pikdžiugiškai tempia ir daužo savąją gyvenimo grandinę. Todėl mintys vėl krypsta režisieriaus pusėn: gal maištininku tiek metų tituluojamas Koršunovas maištauja nemaištaudamas prieš klasiką?

Pilietiškumas neatsiejamas nuo visuomenės. O kokia ji? Sprendžiant iš publikai adresuojamų Lauryno monologų, žiūrovų salėje sėdi tie, kurie turi valdžią ir nestokoja pinigų (galvojant apie spektaklio mecenatus, tai žaviai ironiška), o kitą publikos dalį sudaro „masė“ ir „mužikai“. Ar jiems statoma ši Katedra? Juk ir pats Laurynas netiki, kad užeisime į jo statytą šventovę, pradėsime melstis – taip nebus, net jeigu vietoj Katedros jis aikštėje padėtų savo širdį.

Katedra – teatras?

Spektaklyje apstu citatų iš ankstesnių Eimunto Nekrošiaus, Rimo Tumino, Jono Vaitkaus ir paties Koršunovo spektaklių, ir tai verčia jo „Katedrą“ suvokti per lietuvių teatro prizmę. Juk Lauryno drama – tai visų pirma kūrėjo drama. Iš jo patiriamų sukrėtimų bene aiškiausiai skamba talento pirkimo ir pardavimo tema. Ji gali net atrodyti kaip pa(si)teisinimas. Marcinkevičiaus tekste galima įskaityti sovietinio kūrėjo mėginimą pateisinti prisitaikymą („visi klapčiukai esame“4), o Koršunovas apeliuoja į kūrėjo santykį su prodiuseriais ir mecenatais („Jie turi viską: ir turtus, ir galią. / Tačiau dangus jiems nedavė [...] tos kibirkštėlės, / Kurią vadina talentu“5). Tai bene aiškiausiai artikuliuojama „Katedros“ herojaus problema. Lauryno žodžiams, kad kūrėjas neišvengiamai priverstas parsiduoti, nesukuriama jokia opozicija. Formaliai tam prieštarauja jo kolegos, bene skaudžiausiai ir aštriausiai konformizmą smerkia Kazimieras (Ainis Storpirštis / Tomas Rinkūnas). Tačiau galimybės deherojizuoti „konformistą“ Lauryną nesuteikia nei autoriaus tekstas, nei režisierius, sekantis juo kone paraidžiui.

Kokia privalo būti Katedra ir kokia ji yra TEISINGA, Koršunovo spektaklyje Laurynui aiškina vyskupo Masalskio (akimirkai įkūnijančio Dievą) balsas, sklindantis iš aptrupėjusios, tačiau vis tiek valdžios tribūna laikytinos sakyklos, ir maištą rengiantis Žmogus (Darius Meškauskas / Vytautas Rumšas), klaidžiojantis tamsiais miesto skersgatviais. Prisiminus Marcinkevičiaus kūrybos sakralizaciją bei ritualizaciją ir tai, kad jis dažniau traktuojamas kaip tautos, o ne individualus kūrėjas, dingteli mintis apie situaciją, kurioje atsidūrė režisierius, kai ryžosi statyti „Katedrą“. Juk įsitikinusių, kokia ji turėtų būti, kokios jos, šiukštu, negalima vaizduoti, tikrai nestinga. Jie garsiai būgštavo, kad „maištininkas“ Koršunovas „sulaužys“ dramos tekstą, jį išniekins. Ką gi pasirinko režisierius šiame išankstinių nuomonių triukšme? Nepabūgęs savitai pažvelgti į pasaulinės literatūros klasikus Williamą Shakespeare’ą ir Sofoklį, jis nulenkė galvą prieš „tautos dainių“ ir apsisprendė statyti (būtent statyti) poetinį tekstą „kaip parašyta“. Kas tai – pagarba ar kapituliacija?

Katedra – mauzoliejus?

Jeigu pritariame režisieriaus pozicijai nelaužyti dramos teksto, interpretuoti jį tik kaip „atstatymo“ aktą, neieškant atsakymų į klausimus „kodėl?“ ir „kam?“, pats dramos tekstas ima siūlyti, kaip turėtume vertinti Katedrą. Ji – mauzoliejus, kaip tą nuolat pabrėžia Laurynas. Tačiau kam šį mauzoliejų stato Koršunovas? Tėvynei? Teatrui? Visuomenei?

Lietuvos nacionalinis dramos teatras užsibrėžė naująją savo programą skirti visuomenei aktualioms temoms. Tačiau panašu, kad Koršunovo „Katedros“ aktualumą sudaro perdėta pagarba autoriui, vaidmenų puokštė aktoriams ir gražūs vaizdai žiūrovams. Spektaklis nerasdamas atsakymo į klausimą, kam ir apie ką byloja „Katedra“, primena viso labo „gražų šešėlių ir šviesos žaidimą“.6

„Katedros“ finale į sceną išeina vaikelis su baltais marškiniais. Ar tai tas pats po senosios Katedros griuvėsiais dingęs „balandėlis“, kuriam Laurynas statė naująją Katedrą? Apžiūrėjęs koloną iš vidaus, vaikas keliauja toliau. Tai negi ir jam nereikia Katedros? Kas tada „atstatys Katedrą savyje“? Salėje sėdinti „mužikų masė“? Bet jei jau spektaklio publika – „mužikai“, o Katedra – „mauzoliejus“, tai gal šiandien ji jau nebe Katedra, o Valdovų rūmai, dideli, prabangūs, bet nežinia, kam reikalingi?

1 Gražina Mareckaitė, „Po maišto – atgaila?“ Menų faktūra, 2012-12-04.

2 Andrius Jevsejevas, „Kodėl reikia atstatyti „Katedrą“?“ Lietuvos rytas, 2012-12-01.

3 Rimantas Kmita, Justino Marcinkevičiaus herojus. Colloquia, Nr. 28, p. 82.

4 Justinas Marcinkevičius, Trilogija ir epilogas. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2005, p. 294.

5 Ten pat, p. 294–295.

6 Ten pat, p. 253.