KnyginAi?? kulinarija: kas skiria virtuozus ir mAi??gAi??jus?

A?URNALAS: KNYGA? AIDAI
TEMA: LITERATA?RA
AUTORIUS: Monika KareniauskaitAi??
DATA: 2012-06

KnyginAi?? kulinarija: kas skiria virtuozus ir mAi??gAi??jus?

Monika KareniauskaitAi??

Knygos visAi?? laikAi?? turi skonA?. Kartais jos primena iA?sipAi??tusA? orinA? pyragaitA? su didA?iuliu saldumo uA?taisu, riebiu sviestiniu kremu, bet nuvilianA?iais oro tarpais viduje. Kartais jos bAi??na tarsi ilgai brandintas vynas ai??i?? su daugybe poskoniA?, rafinuotai glostanA?iA? gomurA? ir atskleidA?ianA?iA? vis naujas prasmes. RetkarA?iais knygos duria skrandA? it nurytas didelis aA?trus A?ili pipiras ai??i?? A?tai kodAi??l aA? nemAi??gstu Senojo Testamento vietA? apie senovAi??s patriarchA? suvalgytus pranaA?ysA?iA? ritinius! O kartkartAi??mis pasitaiko ir rAi??gA?A?iA? knygA?. Jos it rAi??ke skandina pilkoje melancholijoje ir po truputA?, kaip citrinos sultys opAi??, grauA?ia tavo nykiAi?? egzistencijAi?? ai??i?? kartu teikdamos neapsakomAi?? sadomazochistinA? malonumAi??.

Ir vis dAi??lto geros knygos nepaleidA?ia. VerA?ia nuolat jomis gardA?iuotis. Jas valgai pamaA?u, skonAi??damasis, vis grA?A?damas, iA? naujo nulaiA?ydamas kiekvienAi?? sakinA?, retorinAi?? figAi??rAi??. Kartais, nors iA?orAi?? neA?spAi??dinga, vienAi?? po kito nulupAi??s beskonius A?odA?iA? apvalkalus, aptinki itin aitriai kvepianA?iAi?? idAi??jAi?? ai??i?? kitokA? A?vilgsnA? A? visagalAi?? bAi??tA? ar nebAi??tA?, kitokA? polAi??kA? ar potyrA?. O gal A?inotAi??, bet pamirA?tAi?? senAi?? tiesAi?? ai??i?? apie pasaulA?, apie dvasios spindesA? bei skurdAi?? ir save.

KaA?in kodAi??l visada manydavau, kad knygAi?? grauA?ia tik profanai. Tai jiems labiausiai rAi??pi aA?trAi??s siuA?eto vingiai. Tai jie, svajodami ir nekantraudami, gudrauja, vis atsiversdami paskutinA? puslapA?, nuolat kovodami su saldA?ia pagunda kuo greiA?iau patirti kulminacijAi??. SurijAi?? greitAi?? maistAi??, patenkinAi?? bazinius poreikius, jie urzgia ramAi??s, tarsi katinai. TaA?iau jau kitAi?? dienAi?? lekia A? knygynAi?? ieA?kodami kito romano ai??i?? dar labiau intriguojanA?io, galbAi??t su dar daugiau E621, dar labiau A?adinanA?io instinktus ir kelianA?io adrenalino bei kitA? hormonA? kiekA? organizme.

Ai??tai A? tokius skaitytojus, ko gero, raA?ydamas savo istorijAi?? ir orientavosi MeA?ys Laurinkus. PasakojimAi?? mAi??ginama pateikti tarsi veiksmo trilerA?. O pagrindinAi?? jo veikAi??ja ai??i?? moteris, vardu Elektra ai??i?? A? mAi??sA? sAi??monAi?? nuA?engia tarsi projekcija iA? kompiuterinio A?aidimo ar veiksmo filmo. Ai??i moteris yra ne tik A?altuoju ginklu vyriA?kos lyties prieA?us arA?iai triuA?kinanti, bet ir beprotiA?kai seksuali, vikri, graA?i ir visA? geidA?iama femme fatale. Tiesa, A?i Laurinkaus sukonstruota nimfa retkarA?iais nusimeta karingosios princesAi??s apvalkalAi??, ai??i?? tuomet iA?nyra atsidavusi ir A?velniai moteriA?ka bAi??tybAi??. Ai??i, kita Elektra, svajoja apie jaukius namus ir stiprA? vyrAi??, taip priartAi??dama prie idealizuoto patriarchalinio lietuviA?ko kaimo moters tipo. Tad nejuA?iomis imi galvoti, kad autorius tik ir kAi??sinasi nulupti savo paties apvilktAi?? herojiA?kAi?? Elektros kevalAi??, parodydamas po juo slypinA?iAi?? silpnAi??, bejAi??gAi?? ir tiesiogiai nuo vyriA?kos malonAi??s priklausomAi?? A?mogystAi??.

ai??zGreitojo knygA? maistoai??? vartotojA? skoniui mAi??ginama A?tikti A?vairiais bAi??dais ai??i?? pavyzdA?iui, po visAi?? knygAi?? iA?sibarsA?iusiais maA?yA?iais sekso scenA? epizodais. Jie A?ia gerokai abstrahuoti, taA?iau nevengiama vienos kitos detalAi??s ai??i?? pavyzdA?iui, minima iA?nykusi ElektrAi?? prievartaujanA?io NKVD kapitono erekcija (p. 11). Tiesa, iki, pavyzdA?iui, Mariaus IvaA?keviA?iaus apraA?ytosios fiziologinius poreikius tenkinanA?iA? partizanA? buitinAi??s tikrovAi??s detalumo Laurinkaus romanui dar toli.

Nepaisant mistiA?ko Elektros groA?io ir nepaprasto vikrumo ai??i?? siuA?etas skystas, A?vykiai banalAi??s. Ai??iek tiek fiziologinio, primityvaus aA?trumo suteikia tik minAi??tas sekso ir kovA? scenA? apraA?ymas. Tik turbAi??t ir jos prie A?iuolaikinio medijA? konteksto pripratusiam ir gerokai atbukusiam vartotojui ai??i?? menki dirgikliai. Vis dAi??lto ne sekso revoliucijos laiku gyvename, o Laurinkaus Elektra ai??i?? ne Jacko Kerouaco Kelyje ir ne Vladimiro Nabokovo Lolita.

SiuA?etas, autorius, veikAi??jai

Knygos siuA?etas surAi??dytas aplink pagrindinAi??s veikAi??jos ai??i?? azerbaidA?anietAi??s (iranAi??nAi??s) Elektros, kurios tikAi??rasis vardas AteA?giah, ai??i?? kelionAi?? iA? mirties zonos (Intos lagerio) A? naujAi?? viltA? teikiantA? gyvenimAi?? A?emaitijoje, netoli PlungAi??s. Knygos autorius ai??i?? filologas, Lietuvos Respublikos AukA?A?iausiosios Tarybos akto dAi??l Lietuvos nepriklausomos valstybAi??s atstatymo signataras, AT deputatas ir AT Prezidiumo narys, Lietuvos Persitvarkymo SAi??jAi??dA?io aktyvistas, tarybos narys, SAi??jAi??dA?io sekAi??retorius, buvAi??s VSD vadovas, ambasadorius Ispanijoje ir Gruzijoje ai??i?? yra prisipaA?inAi??s, kad treA?dalis romano yra pagrA?stas asmenine biografija. Laurinkus, kaip ir romano personaA?as Mantukas, iA?trAi??mus jo motinAi??, kelerius metus gyveno Komijos ATSR, Intoje, vaikA? namuose. 1954 m. vaikas, lydimas medicinos sesers, kuri ir yra pagrindinAi??s veikAi??jos prototipas, grA?A?o A? LietuvAi??1.

NebiografinAi?? romano dalA? sudaro keletas kontekstA?. A?ia ryA?kus visAi?? SSRS nematomo gulago tvora apraizgiusio, nesaugumo ir nuolatinAi??s baimAi??s atmosferAi?? kurianA?io sovietA? saugumo tinklo atspindys. Dauguma saugumo pareigAi??nA? vaizduojami kaip niekA?ai, bet pasitaiko ir didvyriA?. Vienas tokiA? ai??i?? Aleksandras, gana rafinuotas, A? gilius apmAi??stymus linkAi??s asmuo, turAi??jAi??s vadovauti galutinio partizanA? neutralizavimo PlungAi??s apylinkAi??se operacijai, o galiausiai tapAi??s Elektros ir jos mylimojo partizano Patrimpo tiltu A? Vakarus ai??i?? kuriuo, beje, jie taip ir nepasinaudojo.

Romane taip pat ryA?kus tradicinio Lietuvos kaimo, nualinto nesibaigianA?io karo ir tetrokA?tanA?io grA?A?ti prie ramaus A?emdirbio gyvenimo vaizdinys. YpaA? A?domus kontekstas ai??i?? autoriaus pretenzijos per Elektros personaA?Ai?? perteikti zoroastristinAi?? pasaulAi??A?iAi??rAi?? ir etinAi?? sistemAi??. Laurinkus interviu yra papasakojAi??s apie A?io motyvo kilmAi??: ai??zPrieA? keletAi?? metA? teko keliauti po IranAi??, kur lankiausi zoroastristA? A?ventykloje. Man padarAi?? A?spAi??dA? tai, kad zoroastristA? tikAi??jimas labai susijAi??s su ugnimi. Dar viena zoroastristA? A?ventykla ai??i?? AteA?giachas, arba Ugnies namai, ai??i?? yra AzerbaidA?ane, Baku. Kaip tik dAi??l to Elektros tikrasis vardas yra AteA?giahai???. Ai??iame personaA?e A?kAi??nydamas tikrAi?? tarpkultAi??rinAi?? sintezAi?? autorius teigia, kad jis dar yra orientuotas ir A? tris antikinesAi??ai??i?? Aischilo, Euripido ir Sofoklio Elektras. Laurinkus prisipaA?A?sta: ai??zman priimtiniausia Sofoklio. Ji ai??i?? ne tiek gedinti, kiek besiprieA?inanti, sAi??moningai pasirenkanti ir kovAi??, ir kanA?iAi??ai???2.

Vis dAi??lto zoroastrizmo siuA?etas knygoje rimA?iau neplAi??tojamas. Apsiribojama keliomis, matyt, pikantiA?kumo tekstui turAi??jusiomis suteikti detalAi??mis ai??i?? zoroastristA? laidojimo paproA?iais, ugnies stichijos reikA?me, dvipole etine sistema ir Elektros prisiminimA? apie zoroastrizmAi?? praktikavusA? etnografAi?? tAi??vAi?? intarpais. Be to, A?alia zoroastrizmo, knygoje iA?nyra ir pagonybAi??s (Elektros mylimojo vardas), krikA?A?ionybAi??s (Elektros nuostaba ir savistaba katalikiA?koje baA?nyA?ioje) elementA?.

Elektra romane yra veikiau gaivaliA?kos, seksualios, pirmapradAi??s stichijos kAi??rinys, o ne civilizacijos ambasadorAi??. Jos portrete pinasi egzotiA?ka tapatybAi??, specifinis tikAi??jimas, aistra ir kovos A?karA?tis. TaA?iau merginos, visAi?? gyvenimAi?? praleidusios Gulage, vaizdinyje nerasime nAi?? laA?o civilizacijos ar paA?angos kategorijA? A?spaudA? ai??i?? nors jos tAi??vas ir buvo didA?iulAi?? bibliotekAi?? sukaupAi??s mokslininkas. Ai??domu tai, kad jau minAi??to IvaA?keviA?iaus romane A?ali partizanA? karo erdvAi?? apibrAi??A?iama bAi??tent civilizacinAi??mis kategorijomis ir vaizduojama veikiau kaip netikAi??tas, bet logiA?kas civilizacinio proceso padarinys, o ne kaip Laurinkaus konstruojama paA?angos nepaliesta gamtos ir A?mogaus bendrabAi??vio erdvAi??. O pagrindinis A?aliA? veikAi??jas ai??i?? Jonas A?emaitis ai??i?? yra prieA?ingybAi?? beveik laukinei, lageryje brendusiai Elektrai, nes jis ai??zkadaise vairavo automobilA?, matAi?? BelgijAi?? ir Ai??veicarijAi??, laikAi?? pinigus bankuose ir darAi?? daugybAi?? dalykA?, kuriA? niekaipai??? jam ir kitiems partizanams ai??znepriskirtum, matydamas juos po A?emeai???3.

Labai ryA?kus knygoje erdviA? atskyrimas. Gulagas simbolizuoja visiA?kAi?? blogio A?alA? be menkiausios vilties, Lietuva, nors ir kreA?iama partizanA? karo atgarsiA? ai??i?? pavargusi, bet vis dAi??lto PaA?adAi??toji A?emAi??. Gulage vyrauja tamsa, menkai teapA?vieA?iama blausaus Intos mAi??nulio. Ir tik iA?lipusi iA? traukinio, kur jAi?? kAi??sintasi iA?prievartauti, Elektra atsiduria jaukumu pakvipusioje A?emAi??je, simboliA?kai merkiamoje gyvybAi?? (jAi??, auganA?iAi?? savo A?sA?iose, ji nutraukAi?? Intoje) neA?anA?io lietaus. Ir nors vAi??liau saldi lietuviA?ka svaja iA?blunka prievartos ir iA?davysA?iA? fone ai??i?? okupuotoji Lietuva A?eA?to deA?imtmeA?io pradA?ioje Elektrai vis dAi??lto yra A?emAi??, kurioje net ir sunkiausiomis aplinkybAi??mis gimsta viltis ir naujas gyvenimas. Intos siaubA? kontrastas lietuviA?kam kaimo jaukumui akivaizdus ir Mantuko ai??i?? vaiko, kurA? vis dar persekioja koA?marai, bet naujoje aplinkoje supantis A?velnumas po truputA? grAi??A?ina prarastAi?? pasitikAi??jimAi?? A?monAi??mis ir saugumo jausmAi??, ai??i?? personaA?e.

Labiausiai viltA? suteikiAi?? buvusios kalinAi??s, azerbaidA?anietAi??s, kovotojos ir Antikos herojAi??s meilAi?? lietuviA? partizanui. Vedama jausmA? ji A?sitraukia A? jau praktiA?kai nuslopintAi?? partizanA? karAi??. KeletAi?? kartA? yra pasiryA?usi aukoti ir savo gyvybAi?? ai??i?? net ir tokiomis akimirkomis ne A?odA?iais, o veikiau nutylAi??jimais ir nuojautomis Laurinkaus tapomi Elektros blakstienA? virpA?iojimai iA?duoda begalinA? norAi?? gyventi.

Istorinis romanas ar romantiA?ka istorija?

Kaip teigia autorius, jo knygos A?anras ai??i?? romanas apie meilAi??. Pats Laurinkus istorinio aspekto, regis, neakcentuoja. ai??zRomano apie meilAi??ai??? apibAi??dinimas ai??i?? pakankamai mA?slingas ir nekonkretus. Su juo galima sieti itin platA? spektrAi?? pastaruoju metu pasirodA?iusiA? knygA? ai??i?? pradedant Lauros Sintijos A?erniauskaitAi??s Medaus mAi??nesiu4, baigiant pigiais bulvariniais pseudoskaitalais. Jei lygintume su pastaraisiais ai??i?? Elektra galAi??tA? suspindAi??ti tarsi deimantas. Vis dAi??lto, mano nuomone, jai dar toli iki tos literatAi??ros, dAi??l kurios meninAi??s vertAi??s, net ir esant idAi??jinei tuA?tumai ar kontroversijoms, profesioAi??nalAi??s kritikai ginA?ytis neiA?drA?stA?.

TaA?iau, prisiminus 2002 m. IvaA?keviA?iaus (tuomet daugeliu frontA? puolamo dAi??l savo romano A?ali) prisipaA?inimAi??, kad ai??zLietuvoje dar neatAi??jo laikas literatAi??ros kalba prabilti apie pokarA?ai???5, galima konstatuoti, jog Elektros pasirodymas nAi??ra bereikA?mis A?vykis. Laurinkus, praAi??jus deA?imA?iai metA?, vAi??l bando it viesulas A?siverA?ti ir dar kartAi?? sudrebinti lietuviA? istorinAi??je sAi??monAi??je A?sitvirtinusA? partizanA? karo vaizdinA?. Trumpoje anotacijoje knygos virA?elyje A?adama, kad joje ai??i?? ai??znetikAi??tas, stereotipus griaunantis poA?iAi??ris A? Lietuvos praeitA?ai???.

IvaA?keviA?iA? prisiminiau neatsitiktinai. Jei nekreipsime dAi??mesio A? radikaliai skirtingAi?? A?iA? dviejA? autoriA? stilistikAi?? ir pasakojimo bAi??dAi??, jA? romanuose galima pastebAi??ti nemaA?ai paraleliA?. O Elektra, nors ir vengdama aA?triA? kampA? bei kontroversiA?kA? teiginiA?, tampa savotiA?ka A?aliA? tradicijos tAi??sAi??ja.

Nors IvaA?keviA?iaus aliuzija A? etinA? daugialypiA?kumAi?? (ai??zGamtoje yra begalAi?? spalvA? ir atspalviA?ai???6) iA? pirmo A?vilgsnio nesuderinama su laurinkiA?ku zoroastristinAi??s logikos padiktuotu grieA?tu gAi??rio ir blogio kategorijA? atskyrimu ai??i?? Elektroje nesama absoliuA?iai heroizuotA? ir demonizuotA? veikAi??jA?. A?ia net ir sovietinAi??s sistemos darbuotojai kartais rodo neA?tikAi??tinAi?? kilnumAi?? ai??i?? pavyzdA?iui, minAi??tasis Aleksandras gelbsti saugumo operacijos metu paA?auto Elektros mylimojo partizano gyvybAi??. Kita vertus, iA? paA?iAi??ros teigiami veikAi??jai kartais puola A? iA?davystAi??s gelmAi?? (agresijos priepuolio purtomas A?monAi?? muA?antis A?iaip jau tykaus bAi??do Mantuko senelis, pati Elektra, suA?eisto mylimojo akivaizdoje besimAi??gaujanti netikAi??tai uA?plAi??dusiu pasitenkinimo pliAi??psniu prievartautojo suA?adintos aistros sAi??kuryje). PartizanA? paveiksle taip pat iA?ryA?kinamas veikiau jA? A?mogiA?kas silpnumas, o ne heroizmas, kaip tai daryta, pavyzdA?iui, NijolAi??s A?emaitienAi??s-GaA?kaitAi??s kurtuose partizanA? portretuose7. Tad Laurinkaus tapomas partizaninio judAi??jimo pasaulis, kaip ir IvaA?keviA?iaus kurtoji fikcija, yra, pastarojo A?odA?iais tariant, ai??zpersigAi??rAi??s iA?davysA?iA? ir nusikaltimA?ai???8.

A?aliuose IvaA?keviA?ius svarstAi??: ai??zKo tie A?monAi??s tikAi??josi? IA? pradA?iA? jie gal ir tikAi??josi patys kAi?? nors laimAi??ti. Paskui jie tikAi??josi perlaukti po A?eme, kol kas nors ateis ir padAi??s jiems laimAi??ti karAi??. DidA?iausia iA? tA? vilA?iA? buvo, aiA?ku, Amerika. Galiausiai jie kaA?in ar ko nors tikAi??josi, paprasA?iausiai nebuvo kur dAi??tisai???9. Laurinkaus vaizduojami partizanai jau yra treA?iajame etape, vienintelAi?? jA? viltis ai??i?? saugiai iA?sislapstyti ir pabAi??gti A? Ai??vedijAi??. Apie jokiAi?? pasiprieA?inimo tAi??sAi?? neginkluotomis formomis A?ia nAi??ra nAi?? kalbos.

PartizanA? karas Elektroje vaizduojamas kaip blogybAi?? dAi??l natAi??ralaus kaimo bendruomenAi??s ritmo sutrikdymo, gaivaliA?ko kiA?imosi A? A?moniA? kasdienybAi?? ir chuliganiA?ko paprastos A?emdirbio bAi??ties jaukimo. NusivylAi?? partizanai, apie A?eimAi?? ir moters meilAi?? svajojantis ElektAi??ros mylimasis, ramybAi??s ir namA? jaukumo trokA?tanti Elektra, prieA? A?monAi?? dAi??l karo sukeltos A?tampos bei nuovargio smurtaujantis doras Lietuvos vyriA?kis ai??i?? visi jie neabejotinai rastA? vietAi?? IvaA?keviA?iaus naratyve: ai??zGalAi??jai bAi??ti kuo nori A?iame kare: paprastas kolAi??kietis ar viso kolAi??kio vadas, lojalus kam nors iA? kariaujanA?iA?jA? ar niekam nelojalus, karas tave susirastA?. Nes visi, kas norAi??jo ramiai dirbti A?emAi??, nusispjovAi?? A? A?sitikinimus, iA? tiesA? gyveno laiptinAi??se A?io daugiaaukA?A?io karoai???10. Taigi tiek Laurinkus, tiek IvaA?keviA?ius kalba apie nepaprastAi?? abiejA? iA?sekusiA? prieA?ininkA? nuovargA?11.

Ginkluotos rezistencijos kaip beprasmio, sekinanA?io ir daugiau eiliniam A?mogui kenkianA?io, o ne padedanA?io karo A?vaizdA? galutinai A?tvirtina finalinAi?? Laurinkaus knygos scena. Elektros mylimojo globoto partizano planas pabAi??gti A? Vakarus realizuojamas. Gerojo saugumieA?io Aleksandro pagalba Elektra apdovanojama sovietiniu ordinu ir tampa ai??zliaudies didvyreai???, taip legalizuodamasi ir pradAi??dama naujAi?? gyvenimAi?? su sveikstanA?iu mylimuoju. O iA? Gulago paleista Mantuko mama, mezganti flirtAi?? su tuo paA?iu Aleksandru, ordino Elektrai A?teikimo A?ventAi??s metu kultAi??ros namuose pareiA?kia: ai??zO ko mes A?ia susirinkom? [...] palydAi??ti praeities, prisiminti A?moniA?, ir sau patiems, ir savo artimui palinkAi??ti sAi??kmAi??s sunkiame gyvenimo kelyje. Susirinkom ir paA?oktiai???. Taigi A?okis Laurinkaus konstruojamoje tikrovAi??je tampa simboline jo demonstruojamos beprasmAi??s partizaninAi??s kovos prieA?ingybe: ai??zAi??okis ai??i?? A?moniA? susitikimas. Suburiantis ir pakeliantis dvasiAi??ai??? (p. 269). Tad romano konstruojamoje sovietinAi??je Lietuvoje 1954 m. buvAi?? prieA?ininkai ai??i?? stribai ir partizanai ai??i?? simboliA?kai susikimba rankomis ir pradeda naujAi?? gyvenimAi?? pagaliau skaisA?iai A?siA?iebusios komunistinAi??s saulAi??s atokaitoje.

Paprasto A?mogaus gyvenimas ir gerovAi?? romane nusveria bet kokius politinius siekius ar idealus, gimtojo ar tapusio jaukiu ir savu kraA?to vaizdinys ai??i?? pakeiA?ia politinAi?? TAi??vynAi??. PartizanA? karo nuslopinimo akivaizdoje dA?iaugiamasi atgauta ramybe, o ne liAi??dima dAi??l neribotam laikui prarastA? valstybingumo iliuzijA?. Juo labiau ne herojiA?kai susinaikinama, kaip kad padaro GaA?kaitAi??s-A?emaitienAi??s romano partizanai12. Taigi knygoje jauA?iamas sovietinAi??s sistemos toleruoto, nuo valstybingumo iliuzijA? ir disidentizmo nuotaikA? atsiribojusio nomenklatAi??rinio nacionalizmo prieskonis.

Sakoma, kad norint pagaminti gerAi?? patiekalAi?? ai??i?? nepakanka pridAi??ti kuo daugiau skirtingA? produktA? ir prieskoniA?. BAi??tina jausti ir ingredientA? dermAi?? bei proporcijas. Be abejo, toks ezoterinis iA?manymas, harmonijos prisijaukinimas ateina tik pasiekus kulinarinAi?? brandAi??. Ir dar ai??i?? gaminti knygAi??, ko gero, verta tik tada, kai iA? tiesA? turi kAi?? pasakyti… i?i??

Ai??

1 RamAi??nas GerbutaviA?ius, ai??zPolitikas Ai??mAi??si prozosai???, 2012-02-01, in: http://www.kamane.lt/layout/set/print/Spaudos-atgarsiai/2012-metai/Vasaris/Literatura/POLITIKAS-EMESI-PROZOS, (2012-04-20).

2 Ibid.

3 Marius IvaA?keviA?ius, A?ali, Vilnius: Tyto alba, 2002, p. 8.

4 Laura Sintija A?erniauskaitAi??, Medaus mAi??nuo, Vilnius: Lietuvos raA?ytojA? sAi??jungos leidykla, 2011.

5 ai??zBuvo poetinAi?? Lietuva, tapo prozinAi??ai???, raA?ytojas Marius IvaA?keviA?ius atsako A? Sigito Parulskio klausimus, in: http://www.culture.lt/satenai/?leid_id=690&kas=straipsnis&st_id=2457, (2012-05-01).

6 Marius IvaA?keviA?ius, op. cit., p. 5.

7 A?r. NijolAi?? GaA?kaitAi??-A?emaitienAi??, UA?verstA? A?uliniA? vanduo, Vilnius: Lietuvos gyventojA? genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 2000.

8 Marius IvaA?keviA?ius, op. cit., p. 7.

9 Ibid., p. 6.

10 Ai??Ai??Ai??Ai??Ai??Ai??Ai??Ai?? Ibid., p. 8.

11 Ai??Ai??Ai??Ai??Ai??Ai??Ai??Ai?? Ibid., p. 9.

12 Ai??NijolAi?? GaA?kaitAi??-A?emaitienAi??, op. cit., p. 276ai??i??277.