Ko aš nesuprantu šiuolaikiniame mene

ŽURNALAS: DAILĖ
TEMA: Šiuolaikinis menas
AUTORIUS: Julius Keleras

DATA: 2012-12

Ko aš nesuprantu šiuolaikiniame mene

Julius Keleras

Šiuolaikinis menas, jei tik metaforiškai pabandytume susieti konkrečios geografijos duomenis su ne tokiom konkrečiom analitinėm dailėtyros paradigmom, apima ne tik milžinišką teoriją, bet ir apčiuopiamą teritoriją, irgi ne ką mažesnę (ją galbūt derėtų apskaičiuoti puslapiais, erdvės kvadratais ar garsų kiekiu). Apibendrinti arba neįmanoma, arba truputėlį leistina, žinoma, turint tam tikrus instrumentus. Tačiau to negana: privalu turėti ir tinkamą dispečerinę, kurioje sėdėtų pažangiai nusiteikusi kvalifikuota dispečerė, sutinkanti ir gebanti valdyti tuos instrumentus. Paprastam, statistiniam vidutiniam vartotojui menas rūpi n kartų mažiau nei jo piniginės įplaukos ar dujų kainų indeksas. Ypač žiemą. Nors nebūtinai. Čia viskas visiems aišku iki nuobodžio.

Čia nėra jokios kritikos ar ironiško vaipulio: žmogus, atėjęs į parodą, nori grožio, nori ištarti „gražu“, sau ištarti, anaiptol ne praregėti. Kalbu apie tą statistinį vidutinį žiūrovą, kuris užsuka beveik netyčia į parodų salę ir nesikamuoja dėl meno prasmės, ištakų, likimo, motyvacijų, kuriam, deja ar ne deja, rūpi tik išvyniojus popierėlį (įėjimo bilietą), jei tai – ne trečiadienio dykdienis, įsimesti karamelę į burną ir ramiai pasimėgauti gomuriu sklindančiu palaimingu skoniu. Antraip – kam kamuotis?

Aštresniu mazochistiniu atveju galima įsijungti TV, kur naujieji gelbėtojai be šakių, bet su įvairių formų demagoginiais ruporais vėl „ima Seimą“, pasigrožėti žvaguliais, cicinais, mijomis ir kitais prietarų neturinčiais tautiniais stebuklais, paprastais kaip penki nepriklausomi centai, ir nebūtinai priešrinkiminiais.

Kūrybos žmogus į meno parodą įeina kitaip, ypač tas, kuris rimčiau prisilietė prie panašios medžiagos – molio, fotografijos, kitų medijų. Jis nuolatos ieško būdų praplėsti savo ribas, o jos – ne paslaptis – sunkiai pasiduoda plečiamos. Toks žmogus nori transcenduoti, persikelti anapus ribos, anapus savo patirčių, saugiai jį uždariusių ir globiančių, sergėjančių nuo nuostabos, kurią graikai laikė bet kokio kūrybingumo šaltiniu. Ar stebina šiuolaikinis menas? Ir kaip stebina? Koks? Kuris? Kur? Ar privalo stebinti? Gal visiškai ne? Gal jo funkcija – kurti gudrius postscenarijus, kurių tie vargšai, apgailėtini kultūros vartotojai, net ir neįskaitytų. Graikai liko už dviejų tūkstančių metų ir dabartinis tikrovių, paratikrovių, paralelinių tikrovių ar antitikrovių kūrimas dažnusyk nieko (bent jau save įtraukčiau į šią kategoriją) ir neįtikina, ir nestebina.

Štai, tarkim, viename Šiuolaikinio meno centro parodos „Lietuvos dailė 2012: 18 parodų“ segmente Tadas Šarūnas pasakoja apie informacinį, esą nepastebimą (ar nepastebėtą) karą, kuris vyko Lietuvos okupacijos laikotarpiu, o dabar yra tapęs neregimas, tad archetipinių tapybos bei fotografijos simbolių paieška (ir tariamas didžiojo, bet autoriaus neįvardyto priešo ilgėjimasis) bent jau vizualiuoju būdu tarsi turėtų sugrąžinti pusiausvyrą, kompensuoti nukentėjusiųjų šiame kare lūkesčius. Kažin ar tai atsitinka? Abejočiau, kad šie dailieji T. Šarūno vaizdai kaip nors susiję su archetipais ir jų teorija („Aš ieškau archetipinių Lietuvos kraštovaizdžio motyvų.“ Tadas Šarūnas). Regis, viską supainioti, užmazgyti, gausiai ir išradingai naudojant simuliakrus kaip dūminę uždangą, yra ne vien madinga, bet ir žiauriai efektinga – tai atskleidžia autoriaus modernumą ir priklausymą aukštajam avangardui. O gal nereikia įtarinėti menininko neautentiškumu ir simuliacijomis? Galbūt jo dabartiškumas yra tiesiog už konkretaus suvokėjo, šiuo atveju – mano, suvokimo ribų ir, susitikdamas su meno kūriniu, aš jo neprakalbinu ir/arba jis nekalba man, likdamas nebyliu? Susitikti su meno kūriniu – susitikti su savimi, maždaug taip sako H. G. Gadameris. Bet jei aš, suvokėjas, tame šiuolaikinio meno kūrinyje nerandu savo alter ego, gal tai reiškia, kad ir nenoriu jo sutikti, kalbinti, kalbėtis, ieškoti individualaus santykio ir ryšio?

O ką tada sakyti apie šiuolaikinį meną, šimtmečiais saugomą muziejuose, rodomą galerijose, intensyviai kuriamą? Koks jo santykis su šiuolaikine publika? Kokia jo sveikatos būklė? Ar jis nori, kad aš jį kalbinčiau? Įdomu, su kuo jis siejasi mums, patiems įvairiausiems, margiausių patirčių, amžiaus grupių ir profesijų lietuviams, jau į antrą XXI amžiaus dešimtmetį įbridusiems? „Kas yra tiesa, kad ji gali vykti kaip menas ar net turi vykti kaip menas? Ar esama ir kiek esama meno?“ – klausia filosofas. Menininkų anaiptol nemažėja. Yra žmonių, kurie jų nemėgsta, kaip ir tų, kurie suvokia, kad menininkas ir kosmosas gali būti sinonimai, o biurokratas ir kosmosas – juodos ir baltos spalvų (nors dailininkai sakytų, kad tokių spalvų gamtoje nėra) antonimai. Ar reikia džiūgauti, kad menininkų procentas, ko gero, nesikeičia tūkstančius metų, nuo pat Romos imperijos laikų? Galima svarstyti, kodėl taip yra (ir, tiesą sakant, yra seniai svarstoma), kokie jiems būdingi genetiniai pakitimai, palyginti su kitais, normaliais, šios planetos čiabuviais.

Maždaug prieš dešimtį metų, dar gyvendamas Niujorke, perskaičiau vieną sakinį – tuo metu Didžiojo Obuolio mieste buvo 200 000 bedarbių kompiuterininkų ir tiek pat menininkų. Kas gi per spąstai Hi-Fi epochoje yra tas menas, ta kūryba, verčianti priešintis šiuolaikinei technokratinei pasaulio sampratai ir, užuot prisidėjus prie progreso, kurti save, savo menines prasmes? Pasak dailininko Šarūno Saukos, „kūryba – tai balansavimas ant paties bedugnės krašto – ties beskonybe, banalybe, vulgarybe, amoralumu, literatūriškumu, anekdotu, kiču ir t. t. Kaip gražiai ir įtikinamai tu balansuosi, kaip pavojingai būsi arti krašto ir kiek gili bus bedugnė – tiek ir bus žiūrovui įdomu tave stebėti. Bet peržengsi ribą, ir tau galas – visi pamatys, kad jokios bedugnės apskritai nėra. Kvailai ir kažkaip labai netragiškai atrodysi bebalansuojantis ant lygaus lauko.“

Tad menininkas visada yra ant bedugnės krašto ir, kuo didesnis tas meno kūrėjas, tuo geriau jis tai suvokia. Vienas vertus, menininkas yra išskirtinė figūra, nes jam privalu supriešinti ir išlukštenti dviejų tikrovių (vidinės ir išorinės) sandūrą tam, kad gimtų trečioji – jo paties menas. Kita vertus, jis – toks pats asmuo kaip ir kiekvienas, gal net žmogiškesnis, kadangi jo galioms paklūsta intuityvusis kito žmogaus supratimas. Anot amerikiečių meno kritiko Hiltono Kramerio, aukštajam menui reikia išskirtinio talento, išskirtinės vizijos, išskirtinio pasirengimo ir pasiaukojimo – reikalingos išskirtinės asmenybės. Žinoma lietuvių tapytoja Miglė Kosinskaitė tam visiškai pritartų: „Man Dievas davė profesiją, kurioje galiu save realizuoti su kaupu. Manau, kad tai, ką žmonės išlieja dienoraščiui, aš tiesiog sudedu į savo kūrybinį darbą. Mano emocinės būsenos, nuostatos ir troškimai atsispindi vaizduojamuose personažuose. Tas kasdienis ‚,tepimas“ yra absoliuti psichoterapija, išgydanti nuo visų įtampų, nervų, blaškymosi. Tapyba mane stabilizuoja ne prasčiau nei joga, be kurios jau irgi nebeįsivaizduoju savo gyvenimo. Tai dvi labai skirtingos ir labai stiprios gyvenimo sferos, kurios keistu būdu yra susijusios tarpusavyje ir padeda išlaikyti balansą tarp kūno, jausmų ir proto. Kuo ilgiau aš praktikuoju jogą, tuo ramesnė ir stabilesnė darausi, tuo sukauptesni darosi mano paveikslai. Atsikratau nereikalingų detalių, blizgučių, forma švarėja, einu į esmę. Žmonės, kurie kiek nors yra ragavę rytietiškų asmenybės formavimo praktikų, supras, kad po to nieko negali daryti bet kaip, atmestinai, nenuosekliai, ne iki galo… nei namų tvarkyti, nei paveikslo tapyti, nei karnavalinio kostiumo pasiruošti. Kartais nebūna lengva išlikti vienodai susikaupusiai prie paveikslo nuo pradžios iki galo. Visuomet labai smagu pradėti darbą, per pirmą seansą padarau labai daug ir su dideliu užsidegimu. Daug labiau kankinuosi, kai reikia užbaigti paveikslą, nes visuomet atrodo, kad dar galima būtų kai ką patobulinti.“

Tas savo pasaulio kūrimas, nėra abejonės, yra ilga kelionė, kuriai suvokti reikia didelių pastangų ir laiko, kurio eilinis vartotojas dažnai paprasčiausiai neturi, o jeigu net ir turėtų, ar pultų studijuoti dailės istorijos, kad suprastų šiuolaikinę meninę kalbą ir išmoktų sudėtingą sintaksę? Ekscentriškasis Lietuvos prieškario kultūrininkas Juozas Albinas Herbačiauskas teigė, kad meninė kūryba yra savotiškas kosminio vyksmo įsikūnijimas, specifinis kosminio ritmo pasireiškimas. Kosminė ritmika, pasak jo, yra meninės ritmikos pagrindas. Žmogus gali būti kūrėju, kai ryžtasi galynėtis su Dievu ir dėl to kūrėjo bei paties meno specifika yra išplaukusi iš Liuciferio valdomo pragaro tarpeklių.. Taigi nieko nauja. Menininkas – pusė Dievo/pusė velnio, pusė žvėries/pusė žmogaus. Ir menininkai to neslepia, nes kaip tik iš tų kautynių žiežirbos ir gimsta menai. Populiarioji vizija teigia, kad kiekviena banalybė yra ir privalo būti išskirtinė.

Be abejo, šioje vietoje iškyla vertybinis klausimas, kurio esmė – atsakyti, kokį turinį mes laikome išskirtinumu. Viena yra aišku, kad tai gali būti tik neginčijamas talentas, meistriškumas ir grožio pajauta. O tuo pasižymi tik saujelė Dievo apdovanotųjų. Vaikščiodamas po ekspoziciją „Lietuvos dailė 2012: 18 parodų“ galvoji – koks pasaulis čia sukurtas? Kam? Suprantama, ir man, kuris žiūri ir bando išskaityti, išgirsti prasmes, tačiau menininkų žodžiai prie kūrinių tave kreipia, veja kažkur šalin: jie ne tie ir ne tą nurodantys. Objektai bando užkabinti praeivio (ne žiūrovo) petį, kadangi žiūrovas jau įgąsdintas: jis atsidūrė daugialypėje objektų erdvėje, kurioje daiktai kalba savo kalbomis, tačiau tas šniokščiantis Babilonas sutrikdo: neaišku, ar jie kalba tam žiūrovui, ar kalba artikuliuotai, prasmingai. Todėl kartais geriau praeiti nei žiūrėti, žvilgtelti nei reflektuoti. Kieno prasmė čia pateikiama? Koks pranešimas? Kieno? Ką sako tie nesusisiekiantys, viską žinantys projektai? Kaip jie byloja, nurodydami man paklusti? Kodėl jie man liepia daryti tai, ko nenoriu? Nenoriu taip keistis, kaip nurodo permainų trokštančios meninės ar parameninės provokacijos, po figos lapu slepiančios savo gėdą, t. y. prasmę. Kartais, atrodo, jos siekia nuvaikuoti lietuviškumo mitą ar pateikti kasdienybę kaip vaizdo socialumą. Kartais paprasčiausiai geidžia viską parduoti – sudėti į aukcioną. Arba galima išdalinti visus eksponatus , arba priversti, tarkim, visą vyriškąją kritikų gildiją apšlapinti tam tikrus aukcione išdėliotus… Niekas nebenustebintų, sakykime, beveik niekas. Oras, atvežtas iš…, automobilis, prikrautas gipso muliažų, žabai, vaizdo kasetės, kuriose menininkė paliko savo kuklų įrašą… Pamenate: Vania ir Lioša buvo čia? Ant amžių amžinųjų.

Taip, avangardas, taip, pasikeitusi, besikeičianti, (de)graduojanti dailės kalba, riebiai apaugusi dulkėm, kurias betgi nukrapščius neretai tenka krapštytis ir pakaušį – deja vu. Matyta, girdėta, nebylu, neprakalbinama, iškalbėta. Rauschenbergas, Duchampas, Baselitz, Warholas – ak, tie amžini jaunuoliai. Ir jokių ten dulkių. O čia, regis, paraleliniai, turintys kelti nuostabą pasauliai tiesiog neegzistuoja, retais atvejais iškildami kaip miksuojantys koliažai, kuriuose išnyra į Marių Katiliškį panašus aktorius Audronis Rūkas ar įspūdingos Žilvino Landzbergo betono masės… Šviežias, paslėptas, be turinio, su turiniu, supainiotas, mutuojantis, beformis, nusimetantis bet kokius tikrovės scenarijus ir vėl grįžtantis į ją… Dabartiškas menas. Nepompastiškas lokalios globalizacijos paradas, kuriame kažkodėl nesinori žygiuoti su jokiom vėliavom. Stebina? Ne. Normalus šiuolaikinis menas. Ir nepriklausomas. Nuo ko? Nuo savęs paties? Nuo manęs, nuo to, kuris dar kitas? Ar anas kitoniškumas dar gali įveikti nuotolį ir įtikinti? Aš nenoriu „Lego“, aš naiviai noriu stebuklo. Pažinaus, nepažinaus – nesvarbu. Gyvo gyvas emocijas sukeliančio stebuklo. „Vargas tiems, kurie nuo Tavęs atsitolino…“ – kadaise sakė poetas, kviesdamas prisiartint.