Kraštovaizdis ir atmintis Czesławo Miłoszo „namų ontologijoje“

ŽURNALAS: METAI
TEMA: Akiratis
AUTORIUS: Stasys Mostauskis
DATA: 2014-02

Čia pateikti apmąstymai siekiant Czesławo Miłoszo eseistikos palikimą įvertinti iš tam tikros tarpdalykinės perspektyvos – atminties studijų ir geokritikos siūlomų prieigų. Pastaroji, geokritinė ar geopoetinė prieiga1 lietuviškame diskurse nėra plačiai įsigalėjusi ir gali slėptis po skirtingais terminais. Vargu ar prasminga čia aptarinėti su ja siejamų apibrėžimų įvairovę; pakaks pasakyti, kad visus juos sieja vienaip ar kitaip sureikšminti erdviniai mūsų kontekstualumo veiksniai.

Šiame straipsnyje pabandysime įvairiais požiūriais aptarti kraštovaizdžio ir atminties santykių įvairovę, išskirtą Cz. Miłoszo tekstuose ir juos nagrinėjančioje interpretacinėje literatūroje. Suprantama, taip apibrėžtas tyrimų laukas gana platus, ir čia bus ryškinami tik pasirinkti minėtų santykių aspektai, pateikti su jais sietini apibūdinimai.

Kokia pamatinė kraštovaizdžio savybė minėtina kalbant apie jo funkcijas žmogiškosios būties atžvilgiu? Pradėkime nuo akivaizdžiausios ir todėl paprastai neaptariamos apibrėžties. Kraštovaizdis yra galia, suteikianti mūsų būčiai fundamentalius erdviškumo požymius, įtvirtinanti galimybes priklausyti konkrečiai istorinei aplinkai, galia, suerdvinimo judesiu apibrėžianti žmogaus čia ir dabar. Turėti savo vietą, priklausyti jai, būti įvietintu – tai pamatinė konkrečios žmogiškos egzistencijos sąlyga, kaip dar pamatysime, nepašalinamo poreikio pavidalu lydinti individą visą gyvenimą. Tai erdvinį konkretumą įkūnijantis kraštovaizdis, privilegijomis išskirta teritorija, arba tiesiog vietų vieta. „Ulro žemėje“ Cz. Miłoszas cituoja savo giminaitį ir dvasinį vedlį Oskarą Milašių, kurio mintimis neretai remiasi: „būti reiškia būti kurioje nors vietoje… <…> pati vieta – būties apibrėžimas“2.

Šias sąsajas tikslinga apibrėžti biologinės terminijos priemonėmis: įvietinimas yra įsišaknijimo forma, kai kraštovaizdžio erdvių konkretumas atlieka maitinančio dirvožemio, taip pat palaikančios bei formuojančio atramos funkcijas. Nenuostabu, kad šią sąsają Cz. Miłoszas neretai nusako žmogaus / medžio figūra. Mat medis akivaizdžiai suaugęs su kraštovaizdžiu, įsišaknijęs jame – jis priklauso tai vietai ir be jos negalėtų būti. Žinoma, tiek žmonės, tiek medžiai, tiek bet kurie kiti „daiktai“3 neatsiejami nuo vietos – jie visada yra vietos daiktai, ir nusakomi tik per santykį su ja4. Neplėtosime šios temos, tepasakysime, kad medis – neabejotinai sureikšmintas lietuviško kraštovaizdžio elementas, gyvas gamtameldės atminties reliktas, „dendrologizuojantis“ mūsų peizažinę percepciją.

Minėtas kraštovaizdžio apibrėžtis galima papildyti tam tikrais egzistencinio jaukumo bruožais – tai glaudžianti, prieglobstį teikianti, namų šilumą žadanti apsuptis. Ją norisi vadinti „namų ontologija“ – prielaidomis, įtvirtinančiomis tam tikros vietos pranašumą prieš visas kitas vietas. Šis pranašumas savaime nereiškia, kad psichologiniu požiūriu tie namai yra „be dūmų“. Kitaip tariant, minėtos apibrėžtys labiau sietinos su ontologiniu nei psichologiniu jaukumu, nors griežtai šių aspektų priešpriešinti negalime.

Mąstymas ir atmintis, esminiai požymiai, nusakantys mūsų žmogiškąsias funkcijas, yra grindžiami galia operuoti erdviniais vaizdiniais, per santykį su kitais apsupties taškais aptinkant save ir sau priklausančią vietą. Mąstyti ir atminti – vadinasi, būti konkrečios erdvinės sferos centru, į kurį įaugusios mūsų pėdos, ir to centro atžvilgiu artikuliuoti visą sferos aplinką. Tokį kraštovaizdį galime pavadinti erdviškai orientuota antropocentrine vizija, erdvinę artikuliaciją siejančią su esminėmis žmogiškos tapatybės apibrėžtimis. Akivaizdu, kad čia kraštovaizdis suvokiamas kaip individualiai įvietintą tapatybę ir jos atminties konkretumą grindžianti bei palaikanti apsuptis.

Taigi žmogišką būtį apibrėžiančių santykių kontekste galime išskirti tris pamatines kraštovaizdžio funkcijas: suerdvinti, įvietinti ir teikti prieglobstį. Tiesą sakant, jos taip glaudžiai susijusios, kad galime kalbėti ne apie tris funkcijas, bet apie tris tos pačios funkcijos aspektus.

„Namų kraštovaizdžio“ svarbą Cz. Miłoszas išryškina nuolat keldamas individualios kilmės klausimą. Kokia yra mano kilmė? Tai mano suaugimo su konkrečiu kraštovaizdžiu prielaida. Aš priklausau konkrečiai vietai, ir ji priklauso man. Vadinasi, mano kilmė – tai ir tos teritorijos išskirtinumo priežastis.

Nėra vieno kraštovaizdžio visiems jame gyvenantiems – bet kurį kraštovaizdį konkretus žmogus artikuliuoja savaip, pagal poreikius taikydamas savo nuorodų ir atpažinimo struktūrą (ją mes pavadinsime mentaliniu žemėlapiu). Ši struktūra visada individuali ir turi unikalumo bruožų – tariamai tą patį kraštovaizdį nužymi gausybė skirtingų žemėlapių. Trumpai tariant, erdvės konkretumas ne tik mane paverčia tuo, kuo esu, bet ir nusilenkia mano valiai būti tuo, kuo aš noriu, kad jis būtų.

Atminties požiūriu kraštovaizdžio konkretumas koreliuoja su atminties konkretumu – Cz. Miłoszas kovoja su istorinės visuotinybės prievarta atskirybės atžvilgiu. Šiuo požiūriu jo pastangos įsilieja į siekį visuotinę, apibendrinančią, niveliuojančią istoriją pakeisti fragmentuotos, individualios atminties pasakojimais. Konkreti atmintis išauga iš konkretaus kraštovaizdžio – kaip nėra vieno visiems kraštovaizdžio, taip nėra vienos atminties. Cz. Miłoszui atminties konkretumas – tai atskirybės pasakojimų pasipriešinimas visuotinybės nešamai niveliacijai.

Kilmės kaip įvietinimo klausimas neabejotinai reikšmingas, kai bandoma išsiaiškinti, kokios prielaidos grindžia Cz. Miłoszo tapatybės paieškas. Eseistikoje jis nuolat pabrėžia savo kilmės vietą kaip tam tikromis savybėmis apdovanotą kraštovaizdį. Kita vertus, tą patį kraštovaizdį jis pristato kaip likimą, kaip dramą, kuri palieka neišdildomą įdagą – ir taip veikia mūsų ateitį, mūsų lūkesčius ir pasirinkimus. Kilmė ir likimas – tai dvi per kraštovaizdį siejamos sąvokos.

Nužymėdamas tapatybės metmenis, kraštovaizdis suteikia žmogui tam tikrą likiminį antspaudą – taip galime apibrėžti šią priklausomybę.

Per įvietinimo judesį mes susieti su konkrečiu kraštovaizdžiu ir šiek tiek – su jam priklausančia atmintimi. Bet ar ši sąsaja tokią atmintį paverčia atvira ir suprantama? Anaiptol, atsako Cz. Miłoszas. Leisdamas įsišaknyti kraštovaizdis mus apdovanoja atmintimi, kurios nepažįstame, kuri tik mažai pagrįsta išankstiniu žinojimu ir beveik nekoreliuoja su paruoštais atsakymais; taip, ši atmintis reikalauja tęstinumo, bet kaip jį realizuoti, jei atmintis įduodama įminimo reikalaujančiu pavidalu? Mūsų pareiga, anot Cz. Miłoszo, ne tik tęsti ankstesnių kartų pasakojimą; pirmiausia – jį išgirsti, įveikti pasipriešinimą, išmokti jo žodžius, savastimi paversti jų siunčiamą žinią. Atminties peizažai įduodami kaip tokie, kuriems reikalingas tęstinumas – tačiau būtina tęstinumo prielaida yra aktyvi ir sąmoninga atverties pastanga.

Koks apibrėžimas čia prašyte prašosi? Viena vertus, kraštovaizdis kaip įduotos, bet neatvertos atminties horizontas. Kita vertus, kraštovaizdis kaip pažinimo reikalaujantis kontekstas, kaip atverties laukianti atminties erdvė.

Tai ne turimos ir įvaldytos, bet ieškomos, niekada „galutinai neatrastos“ atminties tęstinumas; tęstinumas, dėl kurio reikia pasitraukti iš saugių tradicionalisto pozicijų, kad atrastume už jų paslėptą ar nutylėtą „kitą“ tradiciją. Ne taip svarbu, kur šios tradicijos ieškoma, – giminės atmintyje, literatūriniuose ar kituose paveldo paminkluose, – svarbiau, kad jai reikia ne šiaip konservatyvios ištikimybės, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio, bet intelektualiai aktyvios pozicijos, tam tikro išankstinio nežinojimo, kuris leistų prasibrauti pro jau paruoštų atsakymų uždangas.

Toks kraštovaizdis yra paieškos ar net „archeologinių kasinėjimų“ teritorija, tačiau šie kasinėjimai nukreipti į ištrintos atminties paieškas, į bandymus ją išskirti ir suteikti akivaizdumo. Kraštovaizdis čia iškyla išretintos atminties ar net užmaršties pavidalais, slepiančiais po dabarties sluoksniais reikšmingus kultūrinius lobynus.

Cz. Miłoszo nuomone, atminties netekties / išretinimo vieta neišvengiamai yra ir ontologiškai neautentiška vieta – atminties stoka iš kraštovaizdžio atima jo tikrumą, nubraukia tas neregimas sąsajas, kurios turėtų maitinti tą kraštovaizdį apgyvendinusius žmones. Atverties siekianti kraštovaizdžio atmintis – tai imperatyviai nuskambantis reikalavimas įsiklausyti į praeities balsus ir įsipareigoti tęsti jų pasakojimą. Tokia atmintis neatsiejama nuo aktyvios ir refleksyvios pastangos – tai ne šaknų turėjimo, bet jų atradimo, įsisąmoninimo ar „prisiminimo“ vaisius. Nesvarbu, palikai gimtąsias vietas ar ne, tu joms nepriklausai, jei tavo pastangos nenukreiptos į nuolatinę šaknų paiešką – taip galime apibūdinti Cz. Miłoszo poziciją. Šiuo požiūriu, gimtasis kraštovaizdis nėra savaime duotas, jis įgyjamas – grįžimais, persikėlimais, vaizdinių gaivinimu, taip pat literatūrinių šaltinių siurbimu bei istorinės erudicijos plėtra.

Arba kitaip: kraštovaizdis yra tarsi svetima kalba parašyta knyga, kurią perskaityti įmanoma tik išmokus tą kalbą. O išmokus, žengti į jį ir skaityti būtent kaip knygą. Kartais sunku nusikratyti įspūdžio, kad į savo knygas Cz. Miłoszas reikalauja žvelgti kaip į kraštovaizdį, o į kraštovaizdį – kaip į knygas. Arba jo paieškas ir klajones fiksuojančius žemėlapius.

Gimtinės dovanojamas įvietinimas yra tarsi pirmas žingsnis į „visaverčius santykius“ su duotu kraštovaizdžiu; antrasis žingsnis yra kraštovaizdžio atminties dešifravimas; trečiasis žingsnis, be abejo, tos atminties aktualinimas. Visi kartu jie apibrėžia kelią, kuriuo žengti tenka įsipareigojusiam tęsti ankstesnių kartų pasakojimą, kuris taip pat yra konkrečios teritorijos pasakojimas. Nepakanka priklausyti gimtojo kraštovaizdžio erdvei; ne mažiau svarbu sau atverti toje erdvėje įrašytą daugiasluoksnį laiką. Tik per įgytą atmintį ir jos užkraunamą atsakomybę žmogus iš tiesų įsišaknija konkrečioje teritorijoje.

Aktyviomis pastangomis sugrąžintas laikas nuskaidrina tikrovę – mes kalbame apie atminties lavinimą kaip gilesnio tikrovės pažinimo sąlygą. Individualios patirties duotas pažinimas nėra pakankamas, todėl neužtenka gyventi tik savo gyvenimo; tik prisimindami, aktyviai plėtodami savo atmintį, vadinasi, prisiimdami išėjusiųjų įpareigojimą tęsti jų pasakojimą, galime pretenduoti į visavertį santykį su tikrove.

Taip, Cz. Miłoszas tremtinys, taip, tėvynės paieška – bene svarbiausias jo tikslas; bet ar ši paieška gali būti tapatinama su atvykimu į konkretų geografinį tašką? Žinoma, ne. Tėvynės ieškojimas prasidėjo gerokai anksčiau, nei Cz. Miłoszas ją apleido, ir nesibaigė, kai jis vėl joje apsilankė. Toks ieškojimas savo prigimtimi yra nesibaigiantis procesas5, supintas su tapatybės savikūros ir kritinės refleksijos pastanga, ieškojimas kaip atvirybė, priešpriešinama tėvynės it kokios nuosavybės turėjimui.

Kraštovaizdis čia aptariamas kaip nuolatinių tėvynės paieškų vieta, kaip prielaida tenkinti poreikį turėti šaknis. Tokioje kraštovaizdžio apibrėžtyje išryškinama atvirybė ir neužbaigtumas, koreliuojantis su jį patiriančio žmogaus tapatybine savikūra ir atminties atsklaidos strategijomis.

Akivaizdu, iš taip apibrėžiamo santykio su kraštovaizdžiu neįmanoma pašalinti erdviškai konkretaus matmens: būti – reiškia būti konkrečioje vietoje, palaikant ryšius ir orientuojantis konkrečioje erdvėje. Kita vertus, ne mažiau akivaizdu, kad šių sąsajų jokiu būdu neišsemia fiziškai apibrėžti orientyrai – daugiausia jos priklauso mentalinių sąsajų kategorijai. Orientuotis konkrečioje erdvėje, suvokti ją kaip vietą sau, vadinasi, it žemėlapiu naudotis mentaliniu šios erdvės atspaudu. Kraštovaizdžio atsikartojimas mentalinio žemėlapio pavidalu, nebūtinai aiškiai įsisąmonintu, yra nepašalinama įsivietinimo sąlyga.

Kaip tokiame kontekste apibrėžtume atmintį? Tai mūsų sąmonės galia kurti ir palaikyti mentalinį kraštovaizdžio atspaudą, tam tikrą vidinį žemėlapį.

Fizinio ir mentalinio kraštovaizdžio skirties svarba išryškėja tremties inicijuotų pokyčių kontekste, kai kyla grėsmė netekti „savo“ vietos, grėsmė būti atkirstam nuo šaknų, nuo tave maitinančios bambagyslės. Cz. Miłoszo vaizdžiai aprašyta orientacijos netektis Paryžiuje6, daugelio autorių cituota ir interpretuota, be jokios abejonės, išduoda minėto mentalinio žemėlapio, kaip tam tikro kompaso, nepakankamumą – ir kartu išryškina jo vykdomų funkcijų svarbą bei reikalingumą.

Fizinio ir mentalinio kraštovaizdžio pokyčiai čia aiškiai skiriami – nei jų raidos dinamika, nei sklaidos laike logika nėra tapati. Fizinis kraštovaizdis kinta greitai ir lengvai it vaizdų kaleidoskopas už lekiančio traukinio lango. Tai dinamiškoji lygties pusė. O mentalinis žemėlapis keičiasi nepalyginti lėčiau nei fiziniai jo atitikmenys. Šiuo požiūriu jis atlieka inkaro arba stabilizuojančios, „įžeminančios sąsajos“ funkcijas, kurių svarbiausias tikslas – užtikrinti navigaciją naujose teritorijose išsaugant pirminių atskaitos taškų nekintamumą. Tai, žinoma, stabilioji lygties pusė.

Mentalinio žemėlapio užtikrinta šaknų atminties tąsa ir radikaliai pakitęs kraštovaizdis, grasinantis tą tąsą suardyti, sėslumas lūkesčių pavidalu ir klajonių būtinybė – štai esminė priešprieša, suteikianti dramatizmo kone kiekvieno tremtinio patirčiai. Šią priešpriešą papildo ir sukonkretina du konfliktuojantys vaidmenys, kuriuos Cz. Miłoszui teko atlikti savoje tremties scenoje, ir kuriuos jungianti įtampa žymėjo nuolatinį jo tapatybinių paieškų horizontą. Kokie tai vaidmenys? Sėslusis savo pamatiniais poreikiais ir klajoklis tremtinys de facto7. Cz. Miłoszo kūryboje, ypač eseistikos baruose, šių vaidmenų diktuojamos laikysenos akivaizdžios kone kiekvienoje teksto eilutėje – kaip ir stiprus poreikis kokiu nors būdu išnarplioti skausmingą jų priešpriešos mazgą.

Kas yra tremtis? Tai kelionė per geografinius kraštovaizdžius saugant ištikimybę tik vienam iš jų ir per šią ištikimybę apibrėžiant likusius. Tremtis yra tarsi katalizatorius, aktualinantis „šaknų“ išsaugojimo problemą. Būti ištikimu savo šaknims – tai nuolat, neretai prieš savo valią, atkūrinėti gimtąjį kraštovaizdį mentalinio žemėlapio pavidalu. Kitaip tariant, tremtis apleistą kraštovaizdį pakeičia visur su savimi nešiojamu žemėlapiu. Būtent šis žemėlapis naujoms teritorijoms primeta savo šiaurę bei pietus, padėdamas jas prisijaukinti, ir taip pagelbėja tremtiniui itin reikšmingame įsišaknijimo procese.

Kraštovaizdžio apibūdinimas tremties požiūriu leidžia mums sklandžiai pereiti prie jo funkcijų naujose aplinkose aptarimo. Naujos erdvės prisijaukinimas yra būtina sąlyga, kad svetimas kraštovaizdis iš „dykynės“ virstų apgyvendintu kraštu. Savaime atvykimas į kitą kraštovaizdį dar nereiškia jo apgyvendinimo, net atvirkščiai, mentalinio žemėlapio ir naujų teritorijų skirtis verčia jas patirti kaip neatpažintų ženklų pripildytą dykrą8. Naujų žemių apgyvendinimas – tai lėta ir neretai skausminga mentalinio žemėlapio korekcija, derinant naujus „topografinius“ duomenis su jo atstovaujamu kraštovaizdžiu.

„Nors esu rinkęs kraštovaizdžius daugybėje šalių, dviejuose žemynuose, mano vaizduotė niekaip kitaip nesugebėjo jų sutvarkyti, kaip tik priskirdama jiems vietą į pietus, šiaurę, į rytus ir vakarus nuo vieno pavieto medžių ir kalvų“9.

Naujos teritorijos mentalinis žemėlapis kuriamas ne „nuo nulio“ – jis jau turi prototipą, kuriuo vadovaujasi. Todėl naujų teritorijų prijaukinimo sąlyga yra ne naujo mentalinio žemėlapio kūrimas, bet jau turimo korekcija ir papildymas tas teritorijas artikuliuojančiais ženklais – tarsi dvi erdvinės figūros, du skirtingi kraštovaizdžiai užklotų vienas kitą ir taip, galutinai nesutapdami, sukurtų naujas teritorijas „nusavinančių“ nuorodų konfigūraciją. Naujasis kraštovaizdis galbūt niekada netaps visiškai savas, tačiau per tam tikrą – tegul dvilypį – gimtinės suvokimą bus „apgyvendintas“. Cz. Miłoszas tikėjo, kad galų gale žmogiškas poreikis būti įvietintu nugali10, ir nauja vieta tampa „sava“ – tiek, kiek tai įmanoma, žinoma.

Kraštovaizdžio jaukinimas ir šaknų suleidimas – skausmingas ir ilgalaikis procesas, Cz. Miłoszo nusakomas „neakivaizdžiai dramatiška“ retorika. Galima pridurti, nors plačiau tos temos nenagrinėsime, kad jis susijęs su rizika, ir nebūtinai turi baigtis sėkmingai, ypač kūrybinio tipo žmonėms, kurių kūrybingumo šaltinius gali esmiškai paveikti šaknų netektis.

Kokį apibendrinimą pasiūlytume? Viena vertus, nauja vieta tampa sava tik tada, kai jos ženklai galų gale palieka savo įspaudus pirminio kraštovaizdžio suformuotame žemėlapyje. Kita vertus, esama ir atgalinio ryšio: naujos vietos „įsavinimas“ reartikuliuoja jos fizines nuorodas pagal ankstesnio kraštovaizdžio logiką – tarsi atmintyje saugomas peizažas „prasišviestų“ per fizinį jaukinamų teritorijų apvalkalą.

Tremtinio sąmonė sureikšmina bevietį ir todėl nuolatos „kartu esantį“ kraštovaizdį, nusakomą mentalinio žemėlapio metafora. Šis žemėlapis tarnauja kaip pirminė atskaitos sistema, padedanti orientuotis teritorijose „po svetimomis žvaigždėmis“, ir kaip tas teritorijas reartikuliuojanti bei jaukinanti priemonė.

Kraštovaizdis kuria ir palaiko tam tikrą komunikacinį lauką, kuriam priklausantys žmonės nesunkiai randa bendrą kalbą. Skirtingi kraštovaizdžiai – tai skirtingos komunikacinės prielaidos, palaikančios skirtingas patirtis, skirtingus lūkesčius, skirtingas egzistencines laikysenas. Kaip dalytis intymiausiomis ir aktualiausiomis prasmėmis su žmogumi, kurio sąmonė netraumuota ir kuris nesupranta, kodėl turėtų regėti gyvenimą kaip skausmą11? Kuris nepažįsta kankinančio suvokimo, kad nuo tavęs niekas nepriklauso, ir kad pamatinis jausmas, į kurį esi panardintas, tai totalus nesaugumas? Cz. Miłoszo mintį apie dvi Europas galima traktuoti labai įvairiai, tačiau neabejotina, kad ji atspindi vis dar aktualią skirtingų „saugumo pajautų“, skirtingų trauminių patirčių geografiją.

Yra žodžiai, stulbinamai aiškūs ir skausmingai konkretūs tiems, kuriuos išugdė apibrėžto kraštovaizdžio patirtys. Ir yra visiškai naujas kraštovaizdis, kuriame šie žodžiai suvokiami iškreiptai, neadekvačiai arba jų tiesiog nesiklausoma. Per bendrą patirtį, bendrus egzistencinius turinius kraštovaizdis nubrėžia simbolines susikalbėjimo erdvės ribas. Jas peržengę mes rizikuojame kalbėti tuštumai, it nebyliai, be jokios atsakomosios reakcijos12. Akivaizdu, kraštovaizdžių pokyčių geografija brėžia įvairias susikalbėjimo ir nesusikalbėjimo konfigūracijas, tačiau bendriausią dėsningumą atsekti nėra sunku: kuo labiau tolstame nuo motininio kraštovaizdžio, nuo bendros patirties ir bendrų lūkesčių, tuo daugiau susikalbėjimo problemų kyla.

Kintantis kraštovaizdis atveria komunikacinio barjero problemą – nesusikalbėjimą, sunkiai apibrėžiamą tuštumą, kurioje išsakyti žodžiai grįžta aidu, nepasiekę adresato. Pakartokime klausimą, kurį tremtyje sau nuolat užduodavo poetas: kaip dalytis savo baimėmis ir viltimis ten, kur jas palaikantis horizontas nebeveiksnus? Ar pakanka vien universalių komunikacinių principų, kad susiliestų skirtingų istorijų ir skirtingų patirčių laukai? Cz. Miłoszas akivaizdžiai supriešina universalųjį bei erdviškai ir istoriškai konkretų komunikacijos matmenį – būtent pastarasis, jo nuomone, yra nepašalinama „tikrojo“ susikalbėjimo sąlyga.

Gimtojo, įvietinančio kraštovaizdžio apibrėžtys akivaizdžiai orientuotos į sėslios, kaimiškos, prie žemės pririštos kultūros tipą. Suprantama, tai lėmė asmeninė poeto patirtis – pamatines erdvės pajautas Cz. Miłoszas kildino iš kaimo ar mažo miestelio kraštovaizdžio13. Būtent šiam kultūros tipui, prisodrintam sakralizuojančios vaikystės atminties, priskiriamos archetipiškai pozityvios savybės. Kita vertus, šis pozityvumas nėra jau toks „paprastas“. Toliau pabandysime išryškinti šešėlinę įvietinančio kraštovaizdžio pusę.

Įsišaknijimas konkrečioje teritorijoje, galima sakyti, atitinka įsiliejimą į ją apgyvendinusias bendruomenes. Būti priglaustu vietos – bent iš dalies reiškia būti priimtu į tos vietos bendruomenę. Niekam nekyla abejonių, kad Cz. Miłoszo idealas buvo atviras, nieko neslepiantis susikalbėjimas su bendruomene, įsiliejimas į ją. Kita vertus, kas paneigs, kad tokį įsiliejimą visada lydi neišvengiama patikra, paslėptas agresyvumas – ar tu vis dar mūsų žmogus, ar atitinki „saviškio“ kriterijus14? Poetas pripažįsta, kad jo konfliktas su lenkiška bendruomene niekada nebuvo galutinai išspręstas15; kad jo troškimas būti bendruomenės dalimi ir mėgautis tokios būties privalumais nuolat rungėsi su įtarumu – ar ne per didelę kainą reikalaujama sumokėti už bendruomenės šilumą?

Cz. Miłoszas – vienas iš nedaugelio, labai aiškiai suvokusių šį konfliktą: esminį, visiems būdingą poreikį priklausyti bendruomenei, jaustis joje saugiai ir užtikrintai; bei skausmingą pojūtį, kad tokia priklausomybė tave apakina, kažką nuo tavęs paslepia. Toks kraštovaizdis yra ne tik „namus“ suteikianti, egzistencinį jaukumą užtikrinanti, bet ir ribojanti, įkalinanti, užmarštį skatinanti galia. Galime tarti, kad kraštovaizdis savo įvietinančią galią realizuoja dviem priešpriešinėmis kryptimis – suteikdamas egzistencinį saugumą ir tuo pačiu judesiu surišdamas, įkalindamas tame saugume.

Gali pasirodyti, kad atsisakymas būti bendruomenės dalimi reiškia pritarimą kosmopolitinės pakraipos individualizmui. Tokiam teiginiui taip pat negalima pritarti. Žinoma, tam tikra universali, virš etninių aptvarų besiplėtojanti perspektyva būdinga Cz. Miłoszui, bet ji tikrai neišsemia jo tapatybinių turinių. Cz. Miłoszas liko ištikimas jį išauginusioms etninėms bendruomenėms; jis jokiu būdu nesiekė su jomis nutraukti ryšių ir labai sąmoningai išliko jų traukos orbitoje – bet niekada nežengė to paskutinio žingsnio, kuris galutinai jį paverstų natūralia šių bendruomenių dalimi. Toks artimas, bet ne iki galo savas – taip galima apibrėžti poeto santykį su bendruomenine tapatybe.

Galutinai nerealizuotas tapatumas, troškimas tapatintis ir jį stabdanti apdairumo distancija – tai modelis, bene geriausiai nusakantis Cz. Miłoszo tapatybines pozicijas, saugantis ir puoselėjantis jo kritinį požiūrį į kolektyvinės tapatybės slepiamus pavojus.

Įpėdinystės metafora nusakomos pareigybės neabejotinai susijusios su Cz. Miłoszo tapatybine savikūra. Įpėdinystė – tai individualią atmintį pralaužiantis atvirumas praeičiai, įsiklausymas į tam tikrą tradiciją, pritarimas konkrečioms pažiūroms – tam, kas sukuria po kojomis tvirtą pagrindą, apsaugantį nuo perdėto žavėjimosi vėliau įsigalėjusiomis ideologijomis. Įpėdinystė tokiame kontekste – tai labai instrumentiškas požiūris, kuris suteikia atramos taškų bet kuriai tapatybinio pasipriešinimo formai: apginkluoja lenkiškumu, oponuodamas suvaikėjusiems Vakarams, o vakarietišką, „universalųjį“ požiūrį priešpriešina lenkiškojo nacionalizmui seklumui16.

Galima pasakyti ir kitaip: atsigręžimas į LDK tradiciją arba įpėdinystės įsipareigojimai, kuriuos prisiėmė Cz. Miłoszas, buvo ne tiek specifinis konservatizmo atvejis, kiek taktinė gudrybė, sudariusi galimybę Cz. Miłoszui išvengti aiškaus pasirinkimo, palaikant vieną ar kitą nacionalistinio aptvaro pusę. Vėliau tai tapo konkrečiu tapatybinio modelio prototipu: nepasitikėti iki galo nė vienos kolektyvinės tapatybės apžavais, išlaikant ganėtiną distanciją. Cz. Miłoszo išsiugdyta tapatybė ne tik nesutampa su lenkiškąja ir juolab lietuviškąja etnine apibrėžtimi; ji iš principo galutinai nesutapatinama su jokia bendruomenine tapatybe, nors akivaizdu, kad su lenkiškąja bendruomene jį siejo patys artimiausi ryšiai – ir, kaip minėta, iki galo neįveikiamas konfliktas.

Santykiai su motininiu kraštovaizdžiu Cz. Miłoszo kūryboje paprastai ryškinami per jo netektį, tai yra jie nusakomi beveik išimtinai negatyviame, tremties perspektyvos nužymėtame kontekste. Kartais net norisi klausti, ar gimtasis kraštovaizdis, ta vietų vieta Cz. Miłoszui būtų tapusi tuo, kuo tapo, jei jis nebūtų jos palikęs? Ar ji būtų virtusi paliktuoju rojaus sodu, jei ne nuolatinė būtinybė atkurti ir puoselėti ją vidiniuose atminties peizažuose? Klausimas gali pasirodyti naivus, o totalios migracijos kontekste ir pavojingas, bet skaitant Cz. Miłoszą jį norisi užduoti: ar gimtinė gali tapti Gimtine jos nepalikus?

Anot Cz. Miłoszo, gelminis sąlytis su kraštovaizdžiu, savo vietos „turėjimas“ yra esminis mūsų poreikis, kurio patenkinimo svarba ypač akivaizdi tremtiniui, siekiančiam atkurti „visaverčius santykius“ su konkrečia aplinka.

Akivaizdu, kad Cz. Miłoszo atminties ir kraštovaizdžio refleksijos neįmanomos be atožvalgos į jo tapatybinių paieškų kontekstą. Taip pat akivaizdu, kad poeto bandymai nužymėti savo tapatybės metmenis turėjo ryškiai išreikštą erdvinę / geografinę artikuliaciją.

Matyt, tikrą poetą ir rašytoją išskiria giluminis poreikis „atspėti pasaulį“ ištariant tikruosius daiktų vardus17. Tą suprasti reikia ne mistiniu empirijos skraistės nuplėšimo požiūriu, kuris leistų daiktams sužėrėti iki tol neregėtomis spalvomis (nors ir šis aspektas Cz. Miłoszui nėra svetimas). Ištikimybė istorijai – štai kas daiktui / žodžiui suteikia poetinės ontologijos pagrįstumą bei atvirumą stebinčiųjų akims. Atrasti tikruosius daiktų vardus, vadinasi, teikti žodį istorijai, kylančiai iš apvaisintos konkretaus žmogaus patirties ir tariamai to žmogaus lūpomis. Poetinio žodžio istoriškumas subordinuoja individualią patirtį ir atmintį, išversdamas ją į kolektyviai reikšmingą prasminį lauką. Ne individualios patirties unikalumas, bet kolektyvinis ar net universalusis patirties matmuo apsprendžia poetinės pastangos vertę – nors į mus ji prabyla tik individualios patirties žodžiais.

Būti aktualia praeities dalimi, palaikyti ir tęsti jos pasakojimą – ši programinė Cz. Miłoszo kūrybos nuostata turi aiškią individualios kilmės žymę. Neabejotina, savo kraujo šaknų pažinimas yra reikšmingas bajoriškos savimonės elementas. Gimti bajoru reiškė įsipareigoti giminės praeičiai ir atminčiai, savo kraujui ir rašytinei to kraujo dokumentikai. Cz. Miłoszui įsipareigojimas savo giminei susiliejo su įsipareigojimu LDK tautai, kurios palikuoniu jis siekė būti, suvokdamas, be abejo, visą tokios ambicijos problemiškumą.

Pratęsti pasakojimą tų, kurie buvo iki mūsų, ir kuo daugiau išsaugoti tiems, kurie ateis po mūsų – šią Cz. Miłoszo nuostatą, regis, galima įžvelgti už visų jo kūrybinių veiksmų. Tačiau jis būtų tik pareigingas „asmeninio muziejaus“ direktorius, bandantis išsaugoti jam artimo paveldo likučius, jei jo tikslus tapatintume tik su atminties išsaugojimu. Ne savitikslė „muziejininko“ motyvacija, kuri, žinoma, nėra nereikšminga, bet gilus tikėjimas atminties svarba, pasitinkant dabarties keliamus iššūkius – tai Czesławo Miłoszo pastangas centruojantis orientyras. Būtent todėl jo pastangos nukreiptos į dabarties horizontų plėtimą ir gilinimą, sudėtingesnių, ignoruojamų jos struktūros elementų apnuoginimą. Kas jam buvo arčiausia, ką geriausiai pažinojo ir ką labiausiai mylėjo – būtent tai poetas negailestingai kritikavo, siekdamas parodyti paslėptus konfliktus ir nutylėtą daugiabriauniškumą.

1 Kvietkauskas M. Vilniaus geopoetika: Czesławo Miłoszo poema „Miestas be vardo“ ir jos rankraščiai // Czesławo Miłoszo kūryba: modernioji LDK tradicijų tąsa. – Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2012. – P. 159.

2 Kuolys D. Czesławas Miłoszas ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės tradicija // Czesławo Miłoszo kūryba: modernioji LDK tradicijų tąsa. – P. 15.

3 Jei nenurodyta kitaip, išskyrimas kabutėmis yra šio straipsnio autoriaus.

4 Daujotytė V. Tarp Čerėjos ir Šetenių: vietos problema // Czesławo Miłoszo kūryba: modernioji LDK tradicijų tąsa. – P. 48.

5 Speičytė B. Adomo Mickevičiaus profiliai Czesławo Miłoszo kūryboje: tapatybių provokacija ir terapija // Czesławo Miłoszo kūryba: modernioji LDK tradicijų tąsa. – P. 79.

6 Apie tremtį // Miłosz Cz. Tėvynės ieškojimas. – Vilnius: Baltos lankos, 2011. – P. 212.

7 Tomaszewski M. Lietuvos erdvės distancija kaip Czesławo Miłoszo dvasinės biografijos elementas // Czesławo Miłoszo kūryba: modernioji LDK tradicijų tąsa. – P. 134.

8 Ten pat. – P. 138.

9 Ten pat. – P. 135.

10 Apie tremtį // Miłosz Cz. Tėvynės ieškojimas. – P. 218.

11 Šeferis V. Gimtinės ieškojimas Ulro žemėje // Czesławo Miłoszo kūryba: modernioji LDK tradicijų tąsa. – P. 120.

12 Ten pat. – P. 116.

13 Balašaitienė D. Folkloro klodai Czesławo Miłoszo Isos slėnyje // Czesławo Miłoszo kūryba: modernioji LDK tradicijų tąsa. – P. 287.

14 Šeferis V. Gimtinės ieškojimas Ulro žemėje. – P. 122.

15 Ten pat. – P. 122–123.

16 Ten pat. – P. 115.

17 Ten pat. – P. 113.